Gyvenimas dvikojų kvailių apsuptyje –  gyvenimas šiuolaikinėje civilizuotų žmonių bendruomenėje, kurioje rasti blaivų ir neapsėstą mūsų netikusiu gyvenimo būdu žmogų, yra didelė retenybė, tik patvirtinanti šį  teiginį. Kai kam šis teiginys pasirodys keistas, visiška mažuma jį supras, bet didžioji dalis perskaičiusiųjų sulygins su savo smegenyse saugomų sukauptų „vertybių“ turiniu ir mintyse, o kai kurie ir viešai komentaruose, drėbs – durnius tas, kuris visa tai rašė, didybe sergantis durnius, nepatinka mat jam gyventi civilizuotai! 

Įsižeidėte dėl tokios įžangos? Turite tam pagrindo? Tada klokite jį! Tą pagrindą. Tik prieš tai įsitikinkite ar tai ne tas pats pagrindas, ant kurio pats taip svyruodamas vos stovite, ar ne į jį remiatės. Perskaitykite tai, kas rašoma skyriuje „Animizmas“, perkratykite savo elgesį gyvenime, paanalizuokite to elgesio grožį perskaitytų ar išklausytų šio straipsnio minčių fone,  ir jau tuomet griebkitės vertinančio rašinėlio komentaruose.

Kvailiausia yra tai, kad žmonės perskaitę Daniel Quinn knygas, galvoja, jog skaitė romaną, o ne savo paties netikusio gyvenimo būdo aprašymą. Jie tuomet imasi Daniel Quinn rašytojo gabumų vertinimo ar kitokių asmeniškumų analizės, visai nesuvokdami, jog reikia analizuoti dėsnius, kuriuos Daniel Quinn aprašo, ir kuriais jis remiasi, o ne tai, kiek malonių skaitymo akimirkų šie kūriniai suteikė. Deja,  iš tikro konstruktyvios kritikos šio žmogaus nesugalvoti, o tik  parodyti dėsniai nesulaukia. Dažniausiai pasipila arba sentimentalus susigraudinimas, arba nepasitenkinimas D.Quinn kaip rašytojo sugebėjimais suteikti poilsio valandėlei malonų atspalvį. Retas kuris pamato Daniel Quinn knygose ekologines ir biologines problemas kaip pamatą, dėl kurio ir buvo rašomi tie kūriniai. O grožinės literatūros forma pasirinkta tik tam, kad tos knygos nors kiek pasiektų pasaulio gyventojų smegenis. Ir tai Daniel Quinn sekasi neblogai – per 20 metų jo idėjos, o tiksliau teisingas dėsnių matymas pasiekė skaitytojus daugiau nei 30-čia kalbų.

Jeigu nesi vienu iš tų mūsų kultūros idiotų, kurių šūkis „Vartoti, vartoti, vartoti!!! Ir dar nuolat dirbti – tam, kad vartoti!“, tuomet peržiūrėk šį filmą ir pasistenk suprasti kas jame yra dėstoma. Suprasti tam, kad turėtum atsakymą į klausimą kodėl gyvename tokioje pelkėje. Šis filmas dar kartą  parodo tos pelkės dugną, kuriame užgimsta visas tas klampus dvokas, supantis tave (tie, kuriems ji kvepia, pasibraidymus po HS pievas gali šiame taške ir pabaigti). Jei perskaitei Daniel Quinn knygas, tačiau ne viską iki galo suvokei, ši dviejų tikrai išmintingų žmonių paskaita, padės suvesti tau galus.

Jeigu esi tėvas ar motina, ir tave iš tikro domina tavo palikuonių ateitis, tuomet nebūk vienu ar viena iš tų, kuriems tas rūpestis pasibaigia tik galvos linktelėjimu, o kai reikia pasukti šiek tiek smegenis arba imtis kažkokių veiksmų, tuomet rūpestis išsiveržia vienos iš šių frazių pavidalu: „kaip radome – taip ir paliksim“, „po manęs nors ir tvanas“, „lai mokslininkai galvoja – jų galvos didesnės“, „o kam tada valdžia, kam mes ją rinkom?“ ir t.t.

Aštri įžanga? Suglumino? Nusiramink,  išmintingo žmogaus gelmes šios eilutės neturėtų liesti. O jei visgi pasijutai nepatogiai, klausyk paskaitą, įdėmiai. Susvyravusiam, bet išmintingam žmogui ji atstato pusiausvyrą. Esi vienas iš tų 6,5 milijardo ir nemanyk, kad skęstant šiam "Titanikui", kas nors atplauks su valtele tavęs išgelbėti. O gal manai, kad tave nuo dievo dėsnių pasireiškimo tave išgelbės krikščioniškoji, musulmoniškoji ar krišnaistų maldelė? Taip pigiai tikiesi papirkti dievą, kad jis atsisakytų savo užmačių?

Toliau – filmo tekstas, nekenčiantiems filmų žiūrėjimo, bet dievinantiems skaitymą. Beje, išklausyta, o po to perskaityta informacija yra geriau suvokiama ir atmintyje išlieka ilgiau (būtų gerai, jei ši informacija išliktų visam likusiam gyvenimui).

D.Quinn:
Vienas iš dalykų, kuriuos aš pastebiu auditorijose, kurios klausia manęs apie populiacijas, yra tai, kad žmonės neturi jokio suvokimo kaip iš tiesų pasaulis veikia. Visų pirma, jie net nežino kaip pasaulis veikia, tuo pačiu jie neturi to paties suvokimo, kurį turiu aš.
Šios žemės populiacijos gyvuoja ir gyvavo jau tris milijardus metų. Pamatinis principas, pagal kurį jos gyvuoja, yra stulbinamai paprastas. Populiacijos balansuoja viena kita, nes jos yra tiesiog balansas tarp maisto ir juo mintančiųjų. Kalbant paprasčiau, kai tam tikra populiacija tam tikroje bendruomenėje užauga kiek didesnė, ji tiesiog suvartoja savo maistą, o tai reiškia, kad maisto sumažėja,  tuo tarpu valgytojo populiacija sumažėja taip pat. O kai valgytojo populiacija sumažėja, tada maisto populiacija padidėja. Maisto populiacijai padidėjus seka valgytojo populiacijos augimas, padidėjus valgytojo populiacijai vėl sumažėja maisto populiacija. Ir taip mes turime nuolatinį balansą tarp populiacijų. Kai viena populiacija užauga per didelė, kitos skaičius krenta žemyn, kai kitos skaičius krenta žemyn, paskui seka ir pirmoji. Vienai populiacijai augant, seka kitos augimas ir taip toliau.. Tokiu būdu viskas savaime susibalansuoja.
Minint dievą... kadangi ši sistema yra pati save sureguliuojanti, dievui nėra jokio reikalo įsikišti ir sakyti: ”Jergutėliau! Šita populiacija mažėja, reikia siųsti jiems daugiau maisto!” Tam tiesiog nėra jokio reikalo, nes šita sistema yra pati save susireguliuojanti.
Kai rašiau Izmaelį... aš tai žinojau, kadangi aš truputį studijavau ekologiją, ir tai yra ekologijos abėcėlė, aš žinojau kaip tai veikia. Maniau, kad bus labai lengva pateikti šią mintį, bet net nemaniau koks tas faktas bus jaudinantis ir kaip sunku tai bus padaryti. Visose mano knygose būtent ši tema ir yra labiausiai jaudinanti. Ir tai yra todėl, kad nėra jokio supratimo kaip ši sistema veikia ir kad ji veikia nepriekaištingai, ji visada veikė, ji veikė tris milijardus metų.
Žmonių populiacijos atveju, būtent mūsų kultūrinė grupė, atrado būdą kaip nugalėti neigiamo grįžtamojo ryšio sistemą, kuri galiojo šioje planetoje. Taigi vietoj to, kad žmonių populiacijai išaugus maisto ištekliai mažėtų, mes tiesiog užauginame daugiau maisto. Ko pasekoje žmonių populiacija gali didėti toliau. Ir vietoj to, kad susimąstytume apie populiacijos mažinimą, nes mūsų maisto ištekliai mažėja, mes tiesiog užauginame dar daugiau maisto. Taip mes turime-daugiau maisto, daugiau žmonių, daugiau maisto, daugiau žmonių, daugiau maisto, daugiau žmonių. Štai taip mes ir atėjome iki to taško, kuriame esame dabar.
Žmonėms ši mintis atrodo nesuprantama.  Jie netiki, kad jei nustotume didinti maisto išteklius didėjant žmoniu populiacijai, tai nebūtų didelio badmečio.  Jei mes nustosime lenktyniauti tarp maisto gamybos ir populiacijos augimo,  žmonės mano, kad tai bus katastrofa mūsų rasei.  Nors žino, kad visoms kitoms rūšims tai jokia katastrofa, jų populiacija priklauso nuo maisto kiekio. Bet dauguma žmonių įtikinti, kad mums tai sukeltų katastrofą.
Tai Alanas Tornhilas, Ekologijos ir Evoliucinės Biologijos  profesorius, iš Rice Universiteto Hiustone.

Alan:
Mano specializacija – biologijos išsaugojimas, dėstau ekologiją ir biologijos evoliuciją, bet labiausiai domiuosi bioįvairovės išsaugojimu, pritaikant ekologijos ir biologijos pagrindus.
 Daug metų skyriau šiai problemai spręsti. Mes nuolatos stengiamės paversti planetos  biomasę į žmonių masę. Kai visa biomasės įvairovė paverčiama žmonių mase, turim daug žmonių, bet mažiau erelių, mažiau žolės, sraigių, aštuonkojų ir viso kito...
Kai mes naudojame žemę, išteklius, augalų ir gyvūnų arealus, gėlą vandenį, orą, tai užkerta kelią visiems kitiems naudotis šiais gamtos turtais. Mes apribojam Jiems priejimą prie šių išteklių ir naudojam tik savo reikmėms.  Kuo didesnį kąsnį mes paimame iš pasaulio lėkštės, tuo mažesnį kasnį paliekam visiems kitiems žemės sutvėrimams ir augalams.  Paverčiant žmonių masę į dar didesnę žmonių masę, mes tai darome visos kitos biomasės saskaita. Ir mano pareiga, pritaikant ekologijos principus, išsaugoti biomasės įvairovę ir padėti žmonėms suprasti, kad kuo daugiau mes vartosim ir kuo daugiau bus žemėje žmonių, tuo labiau mes sumažinam, ribojam ir vedam prie išnykimo planetos bioįvairovę.
Ir jei klausime savęs: koks to tikslas?  Kam mums reikia 100 000 sraigių rūšių ? Ne tame problema. Mums nereikia rūšių skaičiaus. Mums reikia pilnos biosferos, kuri palaiko gyvybę. Nes, jei ji neveiks tinkamai, kad palaikytų gyvybę, ji neveiks tinkamai, kad palaikytų ir mus.  Ir šiuo metu mes tiesiog imame plytas iš pastato, kuriame patys gyvename, kol pagaliau pastatas taps nestabilus. Mes negalime atsakyti kiek plytų turi likti savo vietoje. Plytos yra skirtingo dydžio, bet ir maža plyta gali būti durų arkos laikančioji. Ir jei jos netektume, pastatas gal ir nesugriūtų, bet netektų funkcionalumo, grožio ir daugelio kitų savybių. Ir jos gali būti labai brangios.

D.Quinn:
Ir tai neatstatoma. Mes negalime pasakyti: “o Jergutėliau, mes nenorime kad taip nutiktų.” Ir mes nenueisim ir neįdėsime tos pagrindinės plytos į vietą, nes rūšys jau bus išnykę, ir jų niekaip nesugrąžinsime.  Man baisu, kad pasaulyje yra tokių žmonių, kurie tiki, kad pasaulyje gali buti tik žmonės ir ryžiai.

Alan:
Išnykimas – tai kai rūšis išnyksta nuo žemės paviršiaus ir nebėra jokių kitų tos rūšies atstovų. Tai aišku yra naturalus procesas. Praeityje išnyko daugybė rūšių gerokai iki to, kai  žmonės pradėjo auginti maistą. Dar prieš atsirandant žmogui žemėje jau buvo daugybė išnykimų. Iš tikrųjų, daugybė mūsų protėvių išnyko ir mes nematome pirmykščių žmonių aplink mus. Bet, natūralaus nykimo tempas, kai rūšys tiesiog nebesugeba prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir nustoja daugintis, ir lėtai išnyksta, yra labai lėtas. Kalbant evoliucijos mastais, niekas labai greitai neišnyksta kaip ir niekas labai greitai nesivysto. Jei nykimas būtų spartesnis nei vystymasis, tai nebūtų jokios gyvybės planetoje. Natūralus nykimo procesas yra labai lėtas. Tikslius nykstančių rūšių skaičius per dieną ar per metus yra labai sunku nusakyti. Visų pirma, kad mes net nežinome tikslių skaičių kiek ir kokių rūšių yra planetoje. Ir tarkim, kai mes prarandame X arealą, mes prarandame atitinkamą skaičių rūšių. Mes galime ivardinti tik tas rūšis, kurias mes žinome ir, jei jų nebėra, mes galime sakyti, kad jos išnyko. Tačiau mes nežinome kokios kitos nežinomos rūšys ten buvo.
Tropikuose buvo atliktas eksperimentas, siekiant ištirti rūšių įvairovę tam tikros rūšies medžiuose, juos tiesiog apipurškiant dujomis. Buvo rasta tūkstančiai, šimtai tūkstančių rūšių vabalų, bestuburių, kurių anksčiau niekas nebuvo matęs ar aptikęs. Ir net neaišku kokiai šeimai juos priskirti, nes tai yra visiškai nauja ekoniša. Taigi, yra tiesiog sunku nusakyti tikslų rūšių skaičių. Vis dėl to, remiantis žinomomis rūšimis, akivaizdu, kad žmogaus veikla  spartina natūralų rūšių nykimą šimtus kartų. Nebent viskas vystytųsi vienodu tempu. Mes akivaizdžiai niokojame planetos bioįvairovę, nes gyvename skolon. Ir tai yra problema.
 
Klausimas:
Ar tai reiškia, kad reikėtų mažinti žmonių gimstamumą, ar yra dar koks kitas metodas mažinti populiacijos augimą?

D.Quinn:
Mūsų tikėjimas kultūra yra unikalus. Mes esame vienintelė kultūra pasaulio istorijoje, vienintelė rūšis žemėje, kuri iš maisto gamybos susikuria sau gerovę. Tai yra, tu gali praturtėti augindamas maistą.
Kadangi mes mokame už maistą pinigais, tai tiesiog kuo daugiau maisto pagamini, tuo daugiau pinigų ir uždirbi. Tai reiškia, kad mūsų ūkininkai neaugina maisto todėl, jog jie mano, kad žmonės yra alkani, jie neaugina maisto norėdami matyti daugiau žmonių žemėje. Jie augina daugiau maisto, nes tai yra pinigai ir kuo daugiau jie augina, tuo daugiau jie uždirba. Ir štai mes turime sistemą diena iš dienos skatinančią maisto gamybą. Aišku mums reikia maisto prieaugio, nes mūsų populiacija taip pat auga. Bet tradiciniu požiūriu yra tiesiog vienas rūpestis-ar mums užteks maisto išmaitinti augančią populiaciją. Man tai atrodo paradoksalu, nes problema yra populiacijos augimas auginant maisto išteklius. Nes mes būtent tai ir darome-gamindami daugiau maisto, mes skatiname žmonių populiacijos augimą tuo pat metu. Man atrodo yra keista manyti, kad maisto kiekiu mes nuolatos bandome pasivyti populiacijos augimą. Iš tiesų taigi mes skatiname žmonių prieaugį gamindami daugiau maisto.
Kalbant apie kažko darymą, mes turime mąstyti apie sisteminius pokyčius. Mes negalime galvoti apie apribojimus, apie kokią nors pasaulinę policiją, kuri vaikščiotų ir tikrintų kiek šieno žmonės turi daržinėse, kiek maisto augina. Reikėtų keisti pačią sistemą ir manau, kad vienas įmanomų būdų yra nustoti mokėti už maisto kiekį. Tai nėra ką mes darytume mažmeniniame lygyje. Dauguma žmonių  užsidirba pragyvenimui kurdami ne kiekybę: advokatams nemokama už kiekvieną žodį, akušerei už kiekvieno priimto vaiko kilogramą. Nėra jokio tikslo ir ūkininkams mokėti už kiekį. Žinoma, jie nori užsidirbti pragyvenimui, tačiau jie neturėtų būti raginami užauginti daugiau maisto norint uždirbti daugiau pinigų. Dėja, dabartinė sistema yra būtent tokia, bet jokie visatos dėsniai neteigia, kad taip turėtų būti.
Nėra jokios kitos rūšies, išskyrus mus, kuri laikytų maistą po spyna, visame likusiame pasaulyje maistas yra laisvai prieinamas, taip pat ir tarp žmonių, gyvenančių ne civilizuotai.

Alan:
Ir jei nori, kad tavo populiacija augtų, turi sunkiau dirbti, reikia surinkti daugiau maisto. Bet tada susiduri su kitų rūšių pasipriešinimu, nes renki ir jų maistą.

D.Quinn:
Štai kaip viskas vyko pasaulyje iki to laiko, kol mes sugalvojome “geresnį” būdą.

Klausimas:
Kas tie mes sugalvoję “geresnį” būdą?

D.Quinn:
Žmonija. Mūsų kultūra prasidėjo prieš 10 tūkstančių metų artimuosiuose rytuose, kuomet žmonės pradėjo gyventi išskirtinai tik augindami maistą. Prieš tai žmonės irgi augino maistą, bet po to jie nusprendė gyventi tik ūkininkaudami. Tačiau mes ne vieninteliai, pvz. majai, actekai, olmekai darė tą patį. Bet olmekai nustojo, majai taip pat, ir aš spėju, kad jiems tiesiog nepatiko tai, ką jie darė.
Jei pažiūrėtume ką radome kai atvykome į šiaurės ameriką, mes matytume genčių grupes arba tauteles su gana neutraliomis sienomis. Bet kiekviena ta grupė gyveno tik su savo maisto ištekliais. Paimkime Navaho gentį čia ir Utus čia, ir jei pvz Navaho populiacija padvigubėjo, jie negalėjo nueit pas Utus ir paprašyti maisto, nes jie gyveno ant savo maisto išteklių ribos. Taigi Navaho gentis turejo likti ir susitvarkyti savo išteklių ribose. Tas pats vyko ir kitose grupėse, taigi faktiškai buvo nepralaidžios resursams sienos. Ir nuostabiausia buvo, kad tai veikė. Ir ką aš noriu pasakyti Izmaelyje ir savo kitose knygose, bet turbūt nepakankamai aiškiai ir apibrėžtai, kad mums nereikia išradinėti rato, ratas jau išrastas, mes žinome kaip jis veikia. Viskas, kas mums belieka, tai pažiūrėti į jį ir suvokti, kad žmonės kažkada gyveno santvarkoje kuri veikė. Aš nesakau, kad mes turime sugrįžti į tų laikų santvarką, bet mes turime mokytis iš to, kas veikė, vietoj to, kad raudotume, jog niekas neveikia ir neveikė. Tai netiesa, šis modelis veikė! Ir veiktų šiandien, jei pvz čia būtu Hiustonas su savo sienomis, o žmonės čia susitarę gyventų naudodami tik šios teritorijos resursus. Ir nesikreiptų į Ajovą ar Havajus papildomo maisto, o gyventų būtent iš šios teritorijos resursų, kurie išlaikytų tą populiaciją. Aš negaliu pasakyti kokio dydžio ši riba turėtų būti, gal šimtas mylių… bet jei žmonės suprastų ir sutartų, kad viskas, jie gyvens būtent naudodami tik tos teritorijos resursus be jokios išorinės pagalbos. Taigi, tada jie turėtų rasti būdų kaip išgyventi naudojant ribotus resursus.
Suprantu, tai skambės kaip pokštas, bet tai yra tikra tiesa. Sakykime, visi pradėtume daugintis ir gimdyti vaikus, kurie suaugę būtų daug mažesni nei dabar. Tuomet galėtų būti daug daugiau žmonių, nes jie paprasčiausiai sunaudotų mažiau resursų. Bet ar mes tai darysime?...
Hiustono populiacija yra 3.3 mln ir ji liks tokia, nes nebus tiekiami jokie maisto ištekliai iš išorės pagal susitarimą. Kadangi mes norime, jog mūsų vaikai turėtų ateitį, kad jie turėtų kur gyventi po 50 ar 100 metų, netgi po 1000. Kodėl žmonės negalėtų gyventi dar 1000 metų, kodėl mes turėtume išmirti šio amžiaus pabaigoje, mes gyvenome 3 mln metų?.. Mes galėtume gyventi milijonus metų. Jei mes to norėsime, mums teks pradėti kontroliuoti populiacijos augimą. Sakykime, nuspręsta, kad čia populiacija bus 3.3 mln. Kadangi nėra vieno  visiems tinkamo būdo kaip žmonės turėtų gyventi, šioje teritorijoje jie tvarkysis kaip jiems tinkama.

Klausimas:
Populiacija lieka nekintama, jei gimstamumas ir mirštamumas yra lygūs. Šiuo metu gimstamumas yra didesnis už mirštamumą, todėl žmonių populiacija auga. Taigi jeigu, kaip jūs siūlote, mes stabilizuosime maisto gamybą, sakote, kad tai prives prie gimstamumo mirštamumo balanso. Klausimas būtų: ar tai įvyktų mažinant gimstamumą ir didinant mirtingumą, ar kokia šių dviejų kombinacijos pagalba?

D. Quinn:
Aš sakyčiau, kad asmeniškai nežinau ir man tai nerūpi,, nes aš į visą tai žiūriu paprasčiau. Leiskit parodysiu. Tam tikroje vietoje mes turime vieną valgytojų rūšį, o jų maistas yra ši raudona linija. Kai valgytojų rūšis pradeda augti, maisto kreivė leidžiasi žemyn, o kai toji leidžiasi žemyn tai ir valgytojų populiacijos kreivė ima leistis. Valgytojų populiacijai sumažėjus vėl ima augti maisto populiacija ir taip toliau. Ir greičiausiai, jei paimsime šių kreivių susikirtimo taškus, ten gimstamumas ir mirštamumas yra lygūs. Mane labiausiai domina pats rezultatas, kai maisto ir valgytojų populiacijos viena kitą balansuoja.

Klausimas:
Jei maisto pouliacija mažėja, tai reiškia, kad mirtingumas bus didesnis už gimstamumą, taip?..

D.Quin:
Taip.

Klausimas:
Bet tai sukelia skausmą? Ką jūs galvojate apie tai?

Alan:
O ką jūs galvojate apie kasmet didėjntį alkanų žmonių skaičių vien dėl to, kad yra didinama maisto gamyba?

D.Quin:
Ši kreivė nėra apie mirtį ar apie badavimą, tai skaičių kreivė. Kai maisto kreivė krenta žemyn tai nereiškia, kad čia prasideda badas, ne. Tai vyksta su visomis rūšimis žemėje, be išimties, maisto ir valgytojų populiacijos nuolatos viena kitą balansuoja. Yra daugybė kitų faktorių ir be bado. Kai tam tikros rūšies individų maisto kiekis ima mažėti, jie paprasčiausiai neturi pakankamai laiko poruotis, nes jie priversti sugaišti daugiau laiko maisto ieškojimui. Kai maisto yra mažiau, tos rūšies moteriškos lyties individai nesieks susilaukti palikuonių taip stipriai, nei jos tai darytų kai maisto yra pakankamai. Taip pat jos negalės pakankmai gerai pasirūpinti savo palikuonimis. Taigi yra daug skirtingų faktorių tame.
Alanai, ką tu manai apie tai, ką tik ką pasakiau?

Alan:
Aš nepulsiu taisyti, bet norėčiau tiesiog pridurti dar keletą biologinių mechanizmų, nes žmonės tiesiog užstringa ties tuo, kokie būtent yra mechanizmai populiacijos augimui sumažinti.

Balsas už kadro:
Ne, bet tai populiacija, o ne populiacijos augimo tempas, jis piešė populiacijos mažėjimo kreivę.

Alan:
Bet linijos pasvirimas parodo populiacijos augimo tempą, ar tai yra stati kreivė ar didėjanti mums nėra labai svarbu, mūsų tikslas yra pasiekti, kad ji būtų plokščia.

Balsas už kadro:
Atsiprašau, bet gal galėtunėt įvardinti ašis?..

Alan:
X ašis yra laikas, populiacijos dydis vertikalioji ašis.

Balsas už kadro:
Taigi jūsų populiacija mažėja?..

Alan:
Taip, populiacijos kreivė seks maisto kreivę ir tai nutinka su visomis rūšimis, todėl, kad paprasčiausiai joms nieko kito nelieka.

Vyr. balsas už kadro:
Faktiškai, realiame gyvenime tos variacijos būtų labai nežymios ir mes žiūrėtume į, praktiškai, dvi lygiagrečias linijas, ir tik kai jos suartėtų, tik tada mes pamatytume tam tikrus svyravimus?... Aš nematau to kaip tūkst. žmonių atsiranda ir tūkst. miršta. Aš įsivaizduoju tai kaip nedidelius svyravimus ilgesniame laiko tarpe. Ar tai logiška?

Alan:
Tam tikrais atvejais taip, bet yra vadovėlinių pavyzdžių kaip triušių, snieginių zuikių ar lūšių populiacijos svyruoja labai stipriai per metus, bet yra populiacijų, kurios nesvyruoja taip dramatiškai. Ir šia žmonių populiacijos mažinimo idėja nenorima pasakyti, kad staiga reikėtų sumažinti maisto gamybą 40% visoje žemėje tam, kad sumažinti žmonių populiacijos augimą iki nulio arba pasiekti, kad populiacija mažėtų. Žinoma, kad tokiu atveju mes turėtume masinį badą ir greičiausiai kiltų karai ir niekas, ko buvo siekiama, nepavyktų.
Mes norime, kad veiktų mechanizmas, susijęs su visais normaliais biologiniais mechanizmais, kurie reguliuoja visas kitas populiacijas. Tai reiškia, kad tiesiog nustojama gaminti daugiau maisto ir tokiu būdu bus sustabdytas populiacijos augimas. Dabartinis populiacijos augimas didėja eksponente kasmet, o tai reiškia, kad vietoj trijų žmonių prieaugio kas sekundę šiemet, mes turėsime po dviejų metų jau keturis. Visų pirma mes turime sustabdyti populiacijos augimą kol mes galėsime bent jau pradėti kalbėti apie tai, kaip būtų geriau visiems, jei žemėje būtų tiktai du su puse miliardo žmonių vietoj šešių.
Vienas iš dalykų ties kuriais žmonės tiesiog užstringa yra tie mechanizmai, kuriais mes naudosimės bandydami sustabdyti populiacijos augimą. Ar rūšys nustos daugintis vien dėl to, kad žemei būtų geriau? Ne, rūšys to nedaro. Jos seka savo asmeniniais instinktais, biologiniu noru daugintis ir perduoti genus. Ir mes niekuo nesiskiriame, o jei manysime, kad esame visiškai kitokie ir teigsime, kad galime kliautis taisykle “po vieną vaiką vieni šeimai” mes tik apgaudinėjame save. Apgaudinėjame save lygiai taip pat kaip ir tikėdami, jog galime būti lyg dievai žemėje, nes esame nuodėmingieji. Mes nesame tobuli ir mes to negalime pakeisti, mes negalime sukurti taisykles kurių laikysis visi. Vienintelis veiksmingas būdas būtų leisti natūraliems biologiniams mechanizmams netrukdomiems veikti, kurie visada puikiausiai veikė. O tie mechanizmai ir yra, kaip Danielis sakė, jei mes praleisime daugiau laiko ieškodami maisto ir daugiau laiko gamindami… aš turių omeny žalių produktų pirkimą ir maisto ruošimą, o ne greitą maistą, tuomet jūs neturėsite tiek daug laiko prižiūrėti savo vaikus ir veikti kitką, jūs praleisite didžiąją laiko dalį stengdamiesi išgyventi.

Alan:
Ir vienas iš dalykų prie kurių mes priėjome JAV ir kitose vadinamose pažangiose šalyse, tai yra labai trumpas laiko tarpas, praleidžiamas gaminant maistą, o sutaupytas laikas leidžiamas kitiems užsiėmimams. Tai gal ir šaunu, bet tam, kad pagamintume tą maistą, yra sunaudojama be galo daug resursų. Ir mes galime nupiešti keletą grafikų kokią įtaką tai daro visos biomasės nykimui. Netgi jeigu mes kokiu tai būdu ir sustabdytume žmonių populiacijos augimą, bet pažanga ir toliau remtųsi JAV ir vakarų europos pavyzdžiu, mes ir toliau turėtume tas pačias ekologines problemas ateityje. Taigi yra dar keletas problemų kurias reikia spręsti, prie kurių mes galėsime grįžti. Bet pati esmė yra laikas, natūralūs biologiniai mechanizmai-maisto ir laiko poveikyje dauginimasis sumažės.
 
D.Quinn:
Viena iš priežasčių dėl ko aš nelaikau savęs gamtosaugininku yra tai, kad pati gamtosaugos idėja yra pasaulis, kuriame gyvena žmonės ir yra žmonių gamta. Tai yra labai klaidingas ir baisus požiūris ir aš žinau, jei pasaulis bus išgelbėtas, tai neliks to labai senamadiško požiūrio-yra žmonės ir gamta. Tai nėra mūsų gamta, bičiuliai, tai yra mūsų kaimynai gyvenimo bendruomenėje ir mes turime jų klausyti ir juos gerbti, nes tik jų dėka mes gyvuojame.

Klausimas:
Juozas Kolinsas kalba ne tik apie Indiją ar centrinės amerikos šalis, bet ir Filipinus. Jis teigia, kad ten žmonės susilaukia vaikų, nes jiems reikia pagalbos dirbant žemę ir vaikai suteikia tam tikrų vilčių savo tėvams.

D.Quinn:
Tai yra susirūpinusių mokslininkų pozicija bandant perspėti žmoniją. Jie identifikuoja populiacijos augimo problemą kaip ekonominę ir socialinę. Ir jie įtikina žmones, kad viskas ką mes turime daryti tam, kad sustabdytume populiacijos didėjimą, tai yra tik panaikinti ekonominę ir socialinę nelygybę visam pasauly. Paprasta ar ne!? Neprireiktų daugiau nei kelių mėnesių tam atlikti. Mano nuomone tai yra norų noras, kadangi tuos dalykus žmonės stengėsi padaryti jau tūkstančius metų niekada to nepadarydami. Ir manyti, kad tai bus įveikiama dabar yra gana keista. Ir tie mokslininkai nepripažįsta jokių biologinių dėsnių. Tipinis sisteminis požiūris į populiacijos augimą, jei ši problema nebus išspręsta tai “tu kaltas, tu kaltas, tu kaltas…” šešis miliardus kartų. Ir jei populiacija augs ir toliau kaip kasdien, tai bus sakoma, kad žmonės tiesiog nedaro to, ką jie turėtų daryti. Šitoks požiūris turi pasikeisti ir mes turėtume suprasti, kad esame tiesiog biologinė rūšis, kaip ir visos kitos rūšys šioje žemėje. Ir  mums reikėtų pradėti mąstyti apie populiacijos augimą iš šio požiūrio taško, reikėtų pradėti suvokti, kad mūsų problema yra sisteminė ir pokyčiai turi būti sisteminiai. Mes negalime badyti pirštu į kiekvieną sakydami “tai tavo kaltė” šešis miliardus kartų tikėdamiesi kad kas nors įvyks.
Alanai?

Alan:
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną tyrėjų hipotezę, kuri teigia, kad socioekonominė aplinka skatina populiacijos augimą. Tai pakankamai paplitęs požiūris į šią problemą, bet visiškai yra ignoruojami bent jau du lygiai einantys prieš socialinię sąveiką. Socialinė sąveika guli bent jau ant dviejų pamatinių lygių, taip soc sąveika gali įtakoti populiacijos augimą, bet iki tol reikia pripažinti ir susitvarkyti su dviem žemesniais lygiais.
Šiandien kaip tik skaičiau paskaitą mokykloje kur kalbėjome apie socialinius organizmus ir ką soc struktūra daro populiacijai, kaip tai keičia elgesį su aplinka. Tai yra trečioj vietoj. Pirmas dalykas yra biotiniai faktoriai-oras, vanduo, vėjas, šviesa, prieinami ištekliai. Taigi rasime didesnes populiacijas ten, kur yra daugiau išteklių, logiška. Antras dalykas-populiacijos yra reguliuojamos sąveikaujant su kitais biologiniais organizmais. Jei yra varžovai siekiantys tų pačių resursų, tai jie ribos vienas kitą sąveikaudami. Jei yra grobuonys, kurie jus medžioja, tai praleisite daug laiko bėgdami ir negalėsite skirti viso laiko valgymui ir savinimuisi. Jei jūs esate auka ar grobuonis medžiojantis auką, jūs leisite laiką bėgiodami. Jūs būsite objektas ligoms ir parazitams ir visiems kitiems dalykams, kuriuos įtakoja sąveika su biologiniais organizmais, tai ribos populiaciją ir keis ryšį su aplinka. Kai šie lygiai bus įvertinti, tik tada galėsime vertinti kiek socialinė struktūra papildomai įtakos ryšį su aplinka. Ir aš galiu jums garantuoti, kad populiacijos Indijoje ir Centrinėje amerikoje neužaugo be daugiau maisto, tai neįmanoma. Neįmanoma sukurti daugiau biomasės iš oro, tam reikia maisto, kad užauginti daugiau raumenų reikia deginti kalorijas. Tai biologinis dėsnis.
Taigi Indijoje, turbut įvyko kokie nors soc. pokyčiai verčiantys žmones auginti ar importuoti daugiau maisto. Tai turėjo įvykti, nes kitaip populiacija nebūtų užaugusi. Man netgi nereikia žinoti populiacijos augimo priežasčių tam, kad suvokčiau, jog tam turėjo įtakos daugiau maisto, nes nėra jokios kitos realybės.

D.Quinn:
Aš girdėjau nuomonę, tiksliai nežinau iš kur ji kilusi, kad kai maistas išnyksta, populiacija auga. Tai yra visiškai nebiologiška, tai yra lyg būtų pasakojami stebūklai, tai ne biologija. Ten kur yra daugiau žmonių, ten turi būti daugiau maisto, nes neįmanoma “padaryti” daugiau žmonių iš nieko kito, o tik iš daugiau maisto. Galima pastoti, bet neįmanoma sukurti žmonių iš nieko, pastoti ir sukurti žmogų yra du skirtingi dalykai.
 
Klausimas:
Vietoj Hiustono ir Ajovos paimkime pavyzdį JAV ir Afriką, kurioje yra labai daug bado ir mes tradiciškai siunčiame daugybę maisto jiems padėti. Jei aš teisingai suprantu šiandienos diskusiją, tai mes jiems nepadedame, o tiesiog pasmerkiame dar didesniam badui ateityje, nes jų populiacija augs. Jei taip yra iš tikrųjų, tai mes susidursime su tam tikrom politinėm reakcijom, o jei mes nesiųstume maisto, tai visų pirma lyg ir prieštarautų šios šalies religinei tradicijai. Antra, jei mes nesiųstume maisto, tai gali pasirodyti, kad mes stengiamės eliminuoti tam tikras žmonių grupes, kas vėl gali sukelti atitinkamą reakciją. Kaip mes galėtume apeiti tuos pasipriešinimus ar tai lavinimo problema?

Alan:
Mes norėtume, kad būtų paprastas atsakymas į šį klausimą.

D. Quinn:
Po kurio laiko aš suvokiau, kad turiu atsitraukti ir pakalbėti kaip situacija tapo tokia, kokia ji yra dabar Šiaurės Afrikoj ar Afrikoj tiesiog. Tikiuos, kad tai nesudrebins visų jūsų vertybinių pamatų... bet mūsų kultūros žmonės yra labai suinteresuoti plėsti savo ekonominę rinką. Mes tiesiog tai dievinam. Mums patinka sukurti daugiau klientų savo prekėms. Ir ką mes jau du šimtus metų darome, tai padedame “neišsivysčiusioms” šalims didinti savo populiaciją, kas vadinama “Coca cola kolonializmas”. Mes norime matyti tas rinkas besiplečiančias, nes mes norime eiti tenai ir parduoti savo prekes. Taigi tie mūsų didingi dalykai, kuriuos mes darome Afrikoje, jie nėra tokie jau didingi kaip žmonės norėtų juos matyti. Atnešdami jiems savo didžios techninės išmonės privalumus, mokindami juos kaip auginti maistą, kaip užsiauginti daugiau maisto ir sumažinti naujagimių mirtingumą, visi šie nuostabūs, nuoširdūs dalykai privedė...
Š.Afrika nėra turtingas kraštas, mes čia kalbame ne apie Kaliforniją, ir žmonių populiacija visada joje buvo maža. Ir šimtus tūkstančių metų populiacija buvo maža, o blogais laikais, kaip yra dabar-sausra, kreivė eina štai taip, kol ateina geri laikai ir sugrįžta į normalią. O ką mes padarėme, tai atėjome ir parodėme kaip sukurti daug didesnę populiaciją. Argi tai nenuostabu, argi mes ne šaunūs žmonės? O tada, kai atėjo blogi laikai, štai čia jie pradėjo badauti...
Pakalbėkim apie tai, kokio dydžio populiaciją natūraliai regionas gali išlaikyti-našumas. (Carrying capacity) Taigi populiacijos kreivė seka našumo kreivę, kai našumas krenta žemyn, tai ir populiacija krenta. Mes jiem parodėm kaip padidinti darbo našumą, bet smogus sausrai našumas nukrenta ten, kur buvęs ir štai čia turime badaujančius žmones. Štai čia yra JAV ir mes turime stulbinantį darbo našumą, o populiacija nėra nei arti to našumo lygio. Taigi mes galime dalį to našumo nusiųsti tenai, kad išlaikytume tuos žmones bade, laikyti juos tame lygyje, ką mes ir darome. Jie badauja, nes mes jiems padėjome aplenkti jų pačių išteklius, kur štai čia, anksčiau, jie niekada nebadavo, nes populiacija buvo labai maža. Jie gyveno balanse su savo ištekliais begales kartų, bet dabar jau nebe ir todėl badauja. Taigi savo nenutrūkstamu geranoriškumu mes vis tikime, kad turime siųsti jiems maistą tam, kad palaikyti juos šitame absurdiškame populiacijos dydyje.
Šioje vietoje manęs žmonės klausia: taigi, pone Quinn, jūs norite pasakyti, kad mes turėtume leisti tiems žmonėms mirti badu? Mano atsakymas į tai būtų, kaip jau atsakiau Izmaelyje, kad ne aš sukeliu lietų, ne aš sukeliu audras ir žemės drebėjimus, ir ne aš verčiu žmones badauti, nes aš nesu dievas. Atleiskite, kad jus nuvyliau...
Taigi klausimas: jei būtum dievas, ką darytum su tais žmonėmis? Aš jau mečiau užuominą apie tai anksčiau-ką dievas daro su tais žmonėmis?...  Gerai, amerikiniai baltieji kiškiai ir lūšys... nesvarbu kuri kreivė priskiriama kuriam, jų populiacijos visada svyruoja taip. Taigi, kai kiškių populiacija nepakankama, tada lūšis būna alkana. Ką dievas daro tada? Dievas nedaro nieko, nes yra sistema, kuri veikia šiems gyvūnams savaime. Dievui nereikia kištis ir siųsti daugiau kiškių lūšims, nes jis žino, kad po keletos mėnesių kiškiai sugrįš ir lūšys sugrįš, nes tai taip ir veikia. Ir tas pats yra Šiaurės Afrikoje. Jei jūs manote, kad aš šlykštus ar žiaurus, tai jūs ginčykitės su dievu, nes būtent jis sukūrė šią sistemą. Aš žinau, kad jei mes tuos žmones paliksime ramybėje, jie ir toliau gyvens laimingai ir harmonijoje su savo ištekliais, ir nebus jokio bado.
Ir jei aš būčiau blogas dievas, aš sakyčiau: taip, mes turime leisti tiems žmonėms badauti, mes turime siųsti jiems maistą ir tokiu atveju badaus dar daugiau žmonių ir dar ilgiau, ir man tai patiktų. Bet tai tikrai yra sunku pasakyti.

Klausimas:
Kadangi našumas JAV yra daug didesnis už populiaciją, kodėl populiacija neauga greičiau nei dabar?

Alan:
Nes sociainis faktorius jau įsisiūbavo, jis jau veikia. Populiacija sukūrė šį socialinį modelį kai buvo pakankamai maža ir jis pradėjo veikti anksti. Ir tai pakoreguoja kas vyksta pirmuosiuose dviejuose lygiuose.
 
Klausimas:
Taigi, kai tam tikras populiacijos tankumas pasiekiamas, tada?...

Alan:
Kalba eina ne apie tankumą, kalbama apie socialinį sistemingumą ir kai tai veikia, kai bendruomeninės sąveikos sistema veikia...

D.Quinn:
Gausi brėžti dar vieną grafiką...

Alan:
Kai yra stabili socialinė organizacija, ta sistema tikrai pakoreguoja kas vyksta žemesniuose lygiuose, bet ne iki tol, kol ji įsigalioja. Ir kol turime labai stipriai svyruojančias socialines santvarkas, tol nebus populiacijos žemiau našumo lygio.

Klausimas:
Tai kodėl tada yra blogai stengtis įvesti šią socialinę santvarką kitose šalyse?

Alan:
Įvežti maistą?

Klausimas:
Čia yra daug maisto...

Alan:
Ar tu nori, kad kitos vietos būtų lygiai tokios pačios?

Klausimas:
Kodėl nepabandžius padėti įvesti rinkos reformas?..

Alan:
Jūs turite omeny bandymą įvesti tą trečią lygmenį?.. Taip, be jokios abejonės jis turi būti, bet jei lauksime kol tai įvyks, tai žmonių populiacija gali būti jau penkiasdešimt miliardų, o tai jau yra problema.

Klausimas:
Gal galėtumėt pakomentuoti Kinijos atvejį?

Alan:
Tai šauni didelė šalis rytuose?...

Klausimas:
Jie ėmėsi  reformų, kurios sustabdė populiacijos augimą.

Alan:
Bet ji vis dar auga ir yra berods 1.2 miliardo ir jiems vis dar reikia daugiau maisto. Jie įvedė priemones populiacijos augimui mažinti, bet ji vis dar auga. Jie įvedė tam tikras populiacijos augimo kontrolės priemones, bet…

Klausimas:
Ar tai sulėtino augimą?

Alan:
Jie sustabdė augimo tempą, bet populiacija tebeauga, taigi vis dar daugiau žmonių gimsta, negu miršta.
 
D.Quinn:
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau paminėti yra tai, kad pranašavimas jog, kai yra daugiau maisto bus didesnis populiacijos augimas, nėra visiškai teisingas. Taigi faktas, kad mes turime daugiau maisto, dar nereiškia jog mūsų populiacija turėtų augti greičiau.
Matote, maistas nėra…


Klausimas:
O aš maniau, kad tai ir buvo pati idėja?...

D.Quinn
Aš nekalbėjau apie greitumą, augimo tempas yra nepriklausomas.
Štai čia turime fermerį Makgregorą, kuris turi tonas maisto, bet tai nereiškia, kad jo šeima išauga dvigubai kas tris savaites. Tiesą pasakius, jo šeima gali neaugti visiškai, tai tik populiacijos aplink jį auga, nes būtent ten ir keliauja maistas. Dabar, vienas iš jo kaimynų yra Indija. Šiomis dienomis, visiškai nesvarbu tai Indija ar Ohajas, Makgregorui tai vienas ir tas pats. Šis maistas skatina augimą, bet jis neskatina augimo Makgregorų šeimoje, jis skatina augimą kur tik nukeliauja, o šiomis dienomis tai reiškia-bet kur.

Alan:
Gal padėtų, jei toliau  paaiškintume našumo sąvoką, ir kodėl Šiaurės Amerika yra žemiau našumo ribos, bet tas skirtumas, kurio mes neišnaudojame, nelieka nepanaudotas.

Klausimas:
Taigi mes paimame tą  skirtumą ir duodame Indijai?..

Alan:
Ir tai labai svarbi problema.

Klausimas:
Mes iš nieko Šiaurės Amerikoje neatimame sakydami, kad tai priklauso Indijai.

Alan:
Ne, nes mes galim pagaminti daugiau, nes turime technologijas pakelti produktyvumui.

Klausimas:
Gerai, jei Makgregorai turi daug maisto, bet jų šeima neauga, kokio dydžio turi būti populiacija, kol populiacijos dinamika įsijungs.

Alan:
Socialinė, biologinė?..

Klausimas:
Atsiprašau, ta mintis apie maistą- esant daugiau maisto, tai bus daugiau ir žmonių...

Alan:
Leiskit aš nupiešiu keletą diagramų ir pažiūrėsim ar atsakiau į klausimą, jei ne, tai sugrįšim.
Noriu pažvelgti į dvi problemas čia. Yra du dalykai iš kurių sprendžiama kiek žmonių gali gyventi tam tikroje teritorijoje-resursų kiekis toje teritorijoje ir kiek resursų suvartoja kiekvienas individas.
Jei mes turime pyragą ir visi suvalgytų tik po kąsnelį, tai mes galėtume išmaitinti daugybę žmonių, o jei valgytų po trečdalį, tai galėtume išmaitinti tik tris. Taigi mes kalbame apie bendrą išteklių naudojimą ir populiacijos dydį-faktoriai labai glaudžiai susiję. Taigi jei paimsime išteklių naudojimą ir populiacijos dydį, mes pamatysime, kad mažos populiacijos gali iš tiesų sunaudoti daugybę resursų. Mažoj populiacijoj kiekvienas gali atsikąsti daug nuo pyrago. Bet tikrai didelėje populiacijoje kiekvienas turi valgyti mažiau nuo to paties dydžio pyrago, antraip kiti žmonės negaus nieko. Ir štai turime ryšį kurio pagalba galime nusakyti kiek išteklių mums reikės išlaikyti duoto dydžio populiacijai. Jei ištekliai yra statiški-tiek pat išteklių tenka tiek tam, tiek tam populiacijos dydžiui, tik tiek, kad šis populiacijos dydis turės suvartoti mažiau resursų asmeniui.
Aš kalbu čia apie našumą, kuris ekologijoje vadinamas tiesiog didžiuoju K. Našumas yra organizmų skaičius, kuris gali išgyventi duotoje teritorijoje. Šiuo atveju aš kalbu apie pasaulinį našumą- priklausomai nuo išteklių kiekio yra ribotas organizmų skaičius kuris gali išgyventi mūsų planetoje. 01:03:18.  Jis padidėja iki maksimumo per fotosintezę iš saulės, nes būtent iš jos mes visi gauname energiją ir tai yra kiekis, kuris ateina per augalus.
Ne visose žemės dalyse yra lygios galimybės gyvybės egzistavimui. Yra labai turtingų regionų, tokių kaip centrinės JAV prerijos, be galo turtinga teritorija maisto auginimui ir todėl JAV našumas yra tikrai didelis, mes turime milžinišką potencialą maisto auginimui. Bet Atakamos dykumoje, Čilėje yra labai mažas našumas, nes labai mažas kritulių kiekis, dėl visų kitų biotinių sąlygų nebuvimo. Taigi tai gali būti globalus vaizdas, bet šalia to mums reikėtų nubrėžti kitas diagramas kur matytume kokia situacija JAV, tai yra ta pati skalė, našumas JAV būtų mažesnis nei pasaulinis, bet Atakamos dykumoje jis būtų dar mažesnis. Ar logiška?.. Kadangi Atakamos dykumoje yra mažiau resursų kiekvienam žmogui, tai galima išlaikyti daugiau žmonių valgant prasčiau arba mažiau maitinantis puikiai, ir tai yra tiesa bet kurioje pasaulio vietoje.
Visa tai sudėjus- Čilės, JAV, Afrikos, Vietnamo, Tasmanijos našumus, gauname globalų našumą.
Štai problema-mes JAV neišnaudojame viso savo našumo, visi žmonės JAV galėtų valgyti netgi dar labiau pilnavertiškesnį maistą, mes galėtume suvartoti 7 ar 8 tūkst kalorijų vietoj dabartinių 2 ar 3 tūkst ir būti tiesiog milžiniški. Taigi mes galėtume išlaikyti labai didelių žmonių populiaciją JAV  arba didžiulę populiaciją žmonių suvartojančių po tūkstantį kalorijų per dieną. Tas pats būtų ir kitose šalyse, bet tai vyktų truputį kitokiu mastu, nes tos šalys negali pagaminti tiek daug maisto.
Štai problema-mes galime paimti ir dalį savo našumo perkelti į kitą vietą, tuo dirbtinai pakeldami tos teritorijos našumą, kurio natūrali aplinka nesukurtų. Kadangi mes papildome jų našumą, kadangi duodame maisto, mes tikrai pakeliame našumą, bet dirbtinai. Pavadinkim tai K‘ prieš K Čilės dykumos. Ir kai mes tai padarome, jie tampa priklausomi nuo mūsų. Argi mes ne šaunūs?... Nuo šiol jie turės klausyti mūsų, o jei jie to nedarys, mes nebesiųsime maisto. Ir jų dirbtinai sukeltas našumas nebus atsinaujinantis, tai neįmanoma, jų aplinka to neleis. Taigi jie geriau tegu išmoksta kaip veisti austres ir daro tai labai greitai. Arba tegu sugalvoja kaip išmaitinti žmones jūros ežiais ar dar kažkuo, antraip toje šalyje bus problemų. Na, o mes galime mojuoti morka erzindami.
Tai nebūtinai turi vykti dabar, bet tokie dalykai vyksta, tokio tipo jėgos žaidimai yra žaidžiami.

D.Quinn:
Reikėtų paminėti, kad mes nepakėlėme K‘ iš žmogiškumo ar nuoširdumo, mes tai darėme, nes tai nešė pelną, tai buvo gerai mūsų ūkininkams.


Balsas už kadro:
Tai taip pat mums suteikia daugiau galių.

Alan:
Šaltasis karas baigėsi ir mes pradėjome tiekti maisto produktus Rusijai beveik tuojau pat… Kodėl?..

Klausimas:
Jūs nepaminėjote naftos fakto, ar mes tikrai esame žemiau savo našumo ribos kai fermos Ajovoje nebus pajėgios auginti kukurūzų be naftos iš Indonezijos?…

Alan:
Yra paskaičiuota, kad vienai kalorijai, kurią gauname su pagaminamu maistu, išgauti yra sudeginama dešimt. Ir iš kur tas balansas ateina?... Energija iš gryno oro nepasigamina, mes papildome savo maistą iškastinio kuro pagalba. O kai nebeliks iškastinio kuro, patiks mums tai ar ne, bet bus pasaulinis badas. Nebent mes padarysime didžiules permainas ir sukursime saulės baterijomis varomus traukinius, kad gabentų trąšas po pasaulį. Ir tai įvyks, nes yra tik ribotas kiekis naftos žemėje.

Balsas už kadro:
Bet žudyti vardan iškastinio kuro tampa kaip ir norma, pas mus tai jau įsišakniję nuo 1991 m.

Kitas balsas už kadro:
Na, gal mes ir esam tas blogasis velnias…

Alan:
Na nesakykim, kad tik JAV tai daro, Vakarų Europa daro tą patį, Japonija daro tą patį. Mes tampame labai priklausomi vieni nuo kitų,nes nuolat keičiamės ištekliais ir vietoj to, kad turėtume daug mažų našumų, mes žiūrime į vieną didelį pasaulinį našumą. Ir kol K pasaulinis žmonių + gyvybė žemėje yra štai ši linija, tai yra santykis žmonėms, nes visam kitkam žemėje irgi reikia iš kažko gyventi. Taigi žmonės nesunaudoja visų žemės turtų, nes dar yra kitų padarų žemėje. Bet kai mes, žmonės, pradedame artėti link K visos planetos, mes tiesiog eliminuojame kitas rūšis konkuruojančias su mumis.
Ir jei, dėl kokios nors priežasties, šalys kaip JAV ar kitos, kurios gamina daug maisto, nustos tai daryti kurį laiką…, nes ir mes kenčiame nuo sausrų, nes mes esame veikiami staigių klimato pokyčių ir CO2 koncentracijos ore padidėjimo, karščio… kas nutiks, jei mes nebegalėsime pagaminti tiek maisto, kiek mes pagamindavome anksčiau? Mes nebeturėsime ką siųsti į tas šalis, kurias mes rėmėme, rėmėme ne iš nuoširdumo aišku, jie mums moka už tai. Mes viską pasiliksime sau, nes mes norėsime išmaitinti savo populiaciją, arba viščiukus, kiaules ir karves, nes mes norim valgyti mėsą, mes viską pasiliksim namie. Na ir tada atleiskit, šiemet neužderėjo javai, buvo sausra ar pakirto šalnos, nepykit, mes nesiųsim jums maisto.

D. Quinn:
Mes paliksim badauti tuos žmones.

Alan:
Ką jus turit omeny-jūsų našumas per didelis dėl mūsų kaltės?.. Mes neliepėm jums pirkti maisto, mes neliepėm jums užsiauginti savo populiacijas! Kodėl jūs badote pirštais mus?

Klausimas:
Šeimos planavimas parodo, kad mes nesakome kitoms šalims, jog mes norime kad jų šeimos turėtų tik po du vaikus, bet manau, kad mes sakome, jog taip nėra.

Alan:
Mes to nedarome, bet apie tai ir buvo mintis, kad po pačio fakto mes galim teigti, jog mes niekada neliepėm jums auginti žmonių skaičiaus, mes neliepėm jums tapti taip stipriai priklausomais nuo mūsų.

D.Quinn:
Mes tik davėm jum galimybę turėti daugiau maisto, turėti geresnį gyvenimą.

Alan:
Taip. Mes norėjome, kad jūs turėtumėt tokį pat populiacijos dydį, bet turėtumėt daugiau maisto ir gyventumėt geriau. Bet jūs visa tai pavertėt į daugiau žmonių, tai ne mūsų kaltė.
Taigi jūs tikrai teisi, mes galbūt ir nemokome teisingai, ir ,žinoma, mes nepakankamai siekiame mokyti to trečiojo-socialinio lygio, padedančio kontroliuoti populiacijos augimą, ir tai įvyks, nebent mes viską pradėsime daryti greitesniu tempu. Arba kai tai pagaliau atsitiks gali būti jau vėlu padaryti kažką gero.Žinoma, mes negalime ignoruoti, mes negalime nustoti daryti visą tai, ką darome, bet reikia atkreipti dėmesį į šią problemą, jos negalima ignoruoti.
Pažiūrėkime į JAV kaip į pavyzdį, jei mes norėtume turėti elnius, bizonus, erelius, upėtakius upėse, tai našumas nebūtų jau toks ir didelis, koks yra dabar.
Prieš tai, kai mes atėjome į Šiaurės Ameriką, anksčiau našumas žmonėms JAV, prieš tai kai mes pavertėm aukštųjų žolių prerijas į dirbamą žemę, buvo daug mažesnis, nei jis yra dabar. Ir jei mes būtume palikę ramybėje prerijas, visus buivolus, elnius, paukščius, tada JAV tesugebėtų išlaikyti tik dalelę populiacijos palyginus su dabar. Nes našumas žmonėms būtų mažesnis, kadangi visiems kitiems gyviams jis būtų didesnis. Ir JAV našumas yra ribotas, taigi galų gale galim turėti arba tik žmones arba kitką, negalim turėti ir to, ir to. Taigi, kai mes išstumiame organizmus paversdami prerijas į dirbamus laukus, mes keliame našumą žmonėms, K JAV žmonių, mes jį keliame visų kitų JAV augalų ir gyvūnų sąskaita. Gyvūnai tampa nykstančiais, nes jų Našumas mažėja, jų gyvenamos vietos naikinamos mūsų labui, kad mes galėtume turėti daugiau maisto, kad galėtume labiau pasklisti, kad mes galėtume pasistatyti baseiną, kad ir kas tai bebūtų, bet našumas jiems krenta, kai mums kyla.
Galbūt klausimas mums būtų, kurioj vietoj mūsų gyvenimo lygis pradės kristi, kai mes naikiname visa kita žemėje?..

D.Quinn:
Aš buvau pritrenktas pasipriešinimo, kurio susilaukdavau iš auditorijų, šioms idėjoms. Žmonės nukvanka kalbant apie šias problemas, štai kodėl aš neatsakinėsiu į klausimus arba kodėl neatsakinėjau aną vakarą “Didesnės vilties” dialoge. Nes aš žinau kiek daug laiko reikia pereiti per visas šias problemas. Manau, kad tai yra stebuklas, kad mes atlikome šitokį gerą darbą netgi per keturias valandas.

Alan:
Mums reikia nubrėžti dar daug grafikų, tai tik vienas aspektas, apie kurį mes turime pakalbėti.

D.Quinn:
Aš nemanau, kad tai yra labai sunku, bet tai užtrunka, aš pastebėjau, jog negali stovėti prieš auditoriją, kai žinai koks yra jų suvokimas, tu tiesiog negali pradėti kalbėti su jais iš karto apie reikalą. Nes žmonės tuoj pat pradeda klausinėti: “taigi pone Kvinai, jūs norite, kad žmonės Afrikoje mirtų badu?”. Ir yra be galo sunku paaiškinti, kodėl aš sakau, jog ne aš sukeliu sausras ir vėjus, ne aš sukeliu taifūną ar tornadą, ir ne aš priverčiu žmones mirti badu. Ir žmonės manimi labai nusivilia..
Aš sakiau kalbą, rasite B istorijoje šią temą, bet aš nesuvokiau kokia neefektyvi ji buvo. Aš kalbėjau Šv. Martino koledže, renginyje, kuris praktiškai skirtas šiai kalbai. Ir paskaitos viduryje, nulinio populiacijos augimo atstovas, atsistojo ir išėjo, parodydamas kaip jis nesutinka su tuo, ką aš sakau. Ir jis pasistengė, kad visi matytų. Ir daug žmonių investavo į kitas sąvokas, tokias kaip susirūpinusių mokslininkų sąjunga, aš nežinau kas tie mokslininkai, bet jie tikrai nėra biologai. Jie tikrai nemąsto būtent šitaip, kaip biologas mąsto, ir manau, kad pats svarbiausias dalykas pasaulyje dabar yra pakeisti žmonių nuomones apie tai. Ir jūs paklausit, kaip mes tai padarysime ir manau, kad tai yra žingsnis, kurį galiu žengti dabar, šiuo momentu. Ir aš esu labai pamalonintas, kad buvo įmanoma sukurti šį video, ir tikiuosi jį pamatys kaip įmanoma daugiau žmonių. Ir kad jie supras, jog yra kitoks požiūris, nei tas, kurį jie įpratę girdėti: „na taip, kai išsispręs visos socialinės problemos tuose kraštuose, tai populiacijos augimas sustos ir viskas bus gerai“. Ir jie nežino, kad yra kitoks požiūris šia tema, bet kaip prie to prieiti aš turiu palikti kitiems...

Balsas už kadro:
Man taip pat atrodo, kad jei pažiūrėsim iš JAV perspektyvos, aš manau, kad ta visa pasaulinė manipuliacija yra varoma korporatyvinių interesų. Tai reiškia, kad mes ne tik mažinsime K gyvūnų, bet manau mes pradedame tai daryti ir savo populiacijai, kai matome mažėjančias kompanijas ir visus kitus dalykus, kurie vyksta ir yra negerai amerikiečiams. Viena iš priežasčių yra tai, kad šitas našumas atrodo geriau iš tarptautinės korporatyvinės perspektyvos sukelti produktų troškimą kitose šalyse. Čia visi turi CD grotuvus, magnetolas, įmantrius telefonus ir mašinas. Štai yra didžiulės populiacijos ir jei mes priversime juos geisti daugiau, mes visi tapsime potencialūs super kompiuterių pirkėjai.

Alan:
Ir pakelsime jų gyvenimo lygį, mes privalome pakelti jų išteklių sunaudojimą asmeniui nes tai yra mūsų produktai keliaujantys pas juos.

D.Quinn:
Mes privalome sukurti jiems daugiau darbo.

Alan:
Taip, nes tada jie galės įsigyti daugiau prekių ir maisto, ir tai yra gerai didelėms kompanijoms.

Klausimas:
Norėčiau paklausti jūsų, daktare Tornhilai, ar didžioji dauguma evoliucijos biologų sutinka su jumis ar bent jau mano, kad jūs kalbate pagal bendrą sutarimą. O gal jūsų kolegos laiko jus atskalūnu?

Alan:
Leiskit paaiškinsiu taip. Jei aš būčiau nubrėžęs visus šiuos grafikus ir nebūčiau paminėjęs žmonių, o vietoj to baltauodegį elnią ar didijį kiškį, arba mažąją mėlynkamienę žolę-jie visi sakytų taip tai savaime aišku, akivaizdu. Žmonės – na ne, ten nelįsk, mes kitokie. Mums gi galioja visi gamtos dėsniai kaip ir kitiems gyviems padarams, taip socialiniai faktoriai įveda tam tikrų korekcijų, bet tik po to, kai suveikia pirmieji.

Klausimas:
Ar jūs prieštaraujate nulinės populiacijos idėjoms, ar jūs juos laikote priešais, bet norėtumėt, kad jie ateitų į protą?

D.Quinn:
Manau, kad reikėtų išlįsti iš proto rėmų, kai mąstoma, jog tai yra tavo kaltė, ir tavo, ir tavo, ir tavo.

Alan:
Ir jei mes visiem prisegsime prezervatyvus, tai viskas bus gerai.
Dalis nulinės populiacijos grupių misijos yra įkišti kiekvienam pasaulio žmogui po prezervatyvą į rankas ir tai turėtų išspręsti problemą, anot jų. Ir ką aš manau – tu negali sustabdyti žmonių, tu negali sustabdyti tos programos ir žmonės darys tai, ką darę. Ir taip, tai bus būtina, nes netgi jei mes sugebėsime sumažinti pagaminamo maisto kiekį, vis vien bus laiko skirtumas tarp maisto kiekio mažėjimo ir populiacijos mažėjimo. Lygiai taip pat kaip su kiškiais ir lūšimis – bus laiko skirtumas, o tai reiškia bus bėda. Taigi mes privalome turėti tą trečiąjį socialinio poveikio lygį, nes kitaip bus daug blogiau.

D.Quinn:

Buvo pasakyta ką mes turime daryti, bet vien to neužtenka.

Padėka už vertimą – Šarūnui A.