– Ar  ne lietuviais būsite?

Mečiau kiek galima mandagiau bei diplomatiškiau grupei triušių, nenorėdamas jų išgąsdinti.

– Nea, mes graikai.
– Graikai? Nesuprantu. O kodėl į mano klausimą atsakote lietuviškai?

Nuleido savo puošnias ausis ant savųjų raudonų akyčių  gauruoti triušiai, išraudo jų kailiuoti žandai... gėda juk meluoti.

– Norėjom kaip geriau... ispanais prisipažinti nedrįsom,  graikai juk drąsesni... Mes netgi ir jokie ne lietuviai – triušiais esma iš tiesų...
– Būna - nepykstu. Kur keliaujate šiuo gausiu būriu?
– Laukėme septynis metus audiencijos. Sulaukėme. Keliaujame pas Katiną Bazilijų... į kiškius pašventinti žadėjo, o ten žiūrėk ir iki zuikių visai ranka paduot...

    Bailūs tie triušiai, o ir žinių neseka, nežiūri, bijojimo darbais ištisai užimti – laiko visai musėt nebeturi juk... jie bijo visko, tik savųjų – asmeninių  revoliucijų visai nebe, strategija gi pastarųjų kurpiama nuosavose privačiose (4 kv/m) virtuvėse - ten kur viryklė ir šaldytuvas visai šalia, drauge...

– Durneliai jūs durneliai, Bazilijus nespėjo jums statuso suteikt, laiko nepakako darbams užsibrėžtiems nudirbt... gyvenimas juk vienas duotas, net  ir „katinams bazilijams“. Nors reikia pripažint -  rimtas katinas anasai buvo, ranką ne kart laužė miško galiūnui - Lapinui Bijūnui.  Bet lapinas tam ir lapinas, kad durniumi krikštijamas nesiduotų -  stenėjo akį merkdamas... pripažino „silpnesnis“ būdamas savo „pralaimėjimą“... Gaila – geras (gražus) tas Bazilijus  buvo...

Statistika rodo, kad dažnas nuosavų sapnų nebeprisimena. Vienok – ir aš patsai su savo asmenine persona esu iš tų statistinių vienetų, nebeprisimenančiųjų.

      Pabudau kaip visada –  pirmasis. Valau nuosavus dantis prabrangia dantų pasta  penkis metus taip  lauktų vasaros atostogų Palangoje metu fantastiškai gražų  bei neįprastai šiltą birželio rytą ir visai nenusimenu, kad veiksmas šis vyksta šalia lauko kriauklės, prie seno garažo kurortmiestyje, paversto į „vasarkambarį“ tokiems kaip aš - juk ne visiems lemta gimti kilmingiems komunistams – sąjudistams - patriotams,  kiti   gimsta tik spaliukais, gi pionieriais geriausiu  atveju  ir numiršta, bet  ne bėda – Monika, žmona mano, myli mane tokį, koks esu, buvau ir netapau... stengiuos juk. Sutaupiau per penkis metus sąžiningo darbo atostogoms, vakare eisim į restoraną – juk pirma mūsų taip išsvajoto poilsio diena, nuotaika puiki, dantys spindi baltumu, pagirių kol kas jokių – taupom vis... Padaryčiau savajai šventę – kavos į lovą, bet kad nei dujų, nei kavinuko, nei kavos... bandysiu bučiniu rytiniu atsipirkt. Tyliai atveriu garažo vartus ir... garsiai nustembu (rusiškai) – manoji jau visai ne  lovoj, o šalia klūpomis, plaukai visai be lako ir  susivėlę, rankos delnais vienas į kitą veidan susmigę, pagalvė nuo ašarų visa gausiai drėgna.

   ...Jėėėėzus Marija ( jau ir tada apie mišrias santuokas kalbų būta..)...ar tvartas mūsų sudegė, ar Lietuva vėl pasidavė, arba prisidavė, ar  Maxima bankrutavo (ką ėst reikės?), ar Europos bendrija žlugo, o Lietuva vis dar palikta sudėtyje?... mano sąmonės katastrofiškų kataklizmų analizę - spėlionę nutraukė susivėlusios kaip niekad gyvenime Monikos klyksmas per ašaras:

– Vėėėėėėėėėėėėėėėėėl vieni...
– ???
– Rūpintojėlis mūsų, išgelbėtojas mūsų, Jėzaus  Kristaus patarėjas mūsų... O dieve... Kodėl dabar? Kodėl... kada laikai tokiais siaubingais patapę – juk vainikus, kaspinus bei gėles dabar už  savus reiks pirkt...

     Tenka atsiprašyti – visgi, ne visada, ne visi sapnus pamiršta – gyvenimas įvardintas „sistema“ kodinių ženklų pagalba sapnus sugrąžina atgal į mūsų (jų) sąmonę ir paverčia juos realybe, ar mes (jie) to nori, ar ne...             
      Mikroautobusas maršrutu Palanga – Vilnius rieda genamas dyzelinio kuro degimo, aš skaičiuoju nuostolius litais, Monika neskaičiuoja nieko – ji atlieka pareigą – ji gedi.
      Raminu save klūpodamas Bazilikoje, užuot gulėjęs paplūdimyje (įdomūs sutapimai, beje... Bazilijus, Bazilika, hmm) – kitiems būna žymiai blogiau negu... dar kitiems. O mes neprapulsim - sveikatos dar yr, pasispausim dar metelius kitus, pataupysim ir vėl Palangon..gal pasiseks, gal nereikės strimagalviais su gėlėmis ir vainikais lėkti viską metus pagarbą paskutinę atiduot prie dievų arčiau stovintiems...

Artūras Lingaitis (gedintis, labai)                  Lietuvėlė, 2010 06 26