Apie projektą Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorienė Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pažinimo kelias per savastį
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Eglė Samulytė / Pažinimo kelias per savastį
 
           ( Pagoniškosios pasaulėžiūros pradžiamokslis)



 SENOSIOS   ŽYNĖS  PAMOKOS

                Sustok, išmintingasis protėvių aini, sustok ir pamąstyk...
Kur skubi, galvą pametęs? Tėvai ir seneliai sakydavo : „ Kur trumpa – ten trūksta“. Kur daiktai, dalelės, dalelytės – ten visada kažko trūksta. Trūksta rišliosios medžiagos – IŠMINTIES,  kuri AKIMIRKSNIU nustato dalyko ar reiškinio esmę: praeitį-dabartį-ateitį kartu (visumoje). Nenusigręžk nuo jos, nes šiandien jau beveik nieko nebeturi. Paklausyk, ką sako protėvių Tikėjimo etika. Gal ji Tau padės atgauti dvasios stiprybę, orumą, darną ir tvirtą pamatą...      

ĮVADAS

           Kaip žinome, filosofija nėra vien intelektualių žmonių diskusija apie gyvenimo prasmę ar gėrio ir blogio esmės ieškojimus. Filosofija moko ne tik mąstyti, bet ir gyventi: gyventi kaip dera žmogui Tai – gyvenimo menas, etika, praktinė filosofija.
          Kalbėdami apie gilius būties prasmės dalykus, mes remiamės didžiųjų Antikos mąstytojų Sokrato, Aristotelio ar garsių Vakarų filosofų idėjomis, bet kodėl gi nepaieškojus čia pat,Tėvynėje, jos tradicijose, papročiuose, senojoje – ikikrikščioniškoje – pasaulėžiūroje, kurios išminties įrodymai apie dorą, teisingą, garbingą gyvenimą yra pateikti gausiame mūsų tautinės kultūros palikime.
          Mes galime išmokti raiškiai, sklandžiai, protingai kalbėti, galime išmokti būti puikiu savo pasirinktos profesijos ar veiklos srities specialistu, galime išmokti būti ekonomikos ar vadybos žinovu, galime tapti racionaliais pragmatikais, bet ar tikrai visada tampame ŽMONĖMIS – šeimoje, gatvėje, svečiuose, gamtoje net savyje? Argi ne tai turi būti svarbiausia?
          Šiandieninėje – antitradicinėje, kosmopolitinėje visuomenėje vargiai gali išsiugdyti doras, teisingas, garbingas, orus, kūrybiškas ir laisvas žmogus –asmenybė ; žmogus, kuriam brangiausi dalykai būtų Tėvynė, šeima; aristokratinės mąstysenos ir aukštos vidinės kultūros žmogus, toks, kokį dar įžvelgiame vyresnės kartos tautiečių gyvenime ir elgsenoje, kokius įsivaizduojame, tyrinėdami mūsų tautos istorinį, etnokultūrinį paveldą. Kai kurie mokslo žmonės,istorikai etnokultūros tyrinėtojai teigia,kad nėra išlikę ikikrikščioniškosios pasaulėžiūros rašytinių šaltinių ar kitokių duomenų. Yra, tik reikia labai norėti atrasti  ir visiškai tam pasišvęsti, nes tyrinėjimų objektai yra senųjų žynių palikuonių iš kartos į kartą perduotos žinios (Andželika Tamaš – viena ir gal būt, pagrindinė žynių palikuonė, išlaikiusi neįkainojamas žinias), mūsų tautosaka, archaiškos dainos, tautinė ornamentika – simboliai, patarlės (pav.“Kaip lauke šauksi – taip girioje atsilieps“) – esminė iš šios grupės patarlių, nusakanti pagoniškosios pasaulėžiūros gelminę nuostatą ir banginio-energetinio mąstymo būdą bei mūsų Tikėjimo esmę –Aido/Atbalsio sistemą.
          Visas šias išsiaiškintas, ištyrinėtas žinias į šią knygą paskatino sudėti vis labiau kelianti pasibaisėjimą šiandieninio gyvenimo dvasinio išsigimimo, baisaus moralinio nuosmukio situacija, kuri metai iš metų tik blogėja. Katalikų bažnyčia, nors deda daug pastangų, tačiau nebegali atsverti šio nuosmukio ir nieko nebegali pasiūlyti tikro, įtikinamo, nes ji mums –svetima, priverstinai per smurtą ir  kraują įdiegta, neturinti Tikrovės atspindėjimo kaip senasis mūsų Tikėjimas, verčianti žmogų kentėti, atgailauti, vergiškai, nuolankiai priimti žmogui siunčiamus išbandymus, spinduliuojanti kančios – nukryžiuotojo dievo –ženklu – kryžiumi. Mūsų Tikėjimo ženklai – „Saulutės“, „Sūkurėliai“ teikia ir spinduliuoja gyvastį, energiją, šviesą ir dvasios stiprybę, kurios taip trūksta mums, gyvenantiems čia-dabar-čia.
          Ši knyga – rezultatas ilgų metų, praleistų dirbant su moksleiviais, studentais, apskritai, jaunimu, kuriam ne tas pats, kokiu keliu eiti, kokias vertybes saugoti ir puoselėti. Pokalbiai, diskusijos ypač ryškiai atskleidė tą neigiamą, nerimą keliančią akivaizdžią realybę – kaip veikia mūsų mąstyseną, kalbą, išvaizdą, bendravimo formas ir kultūrą mūsų šalį užplūdusi Vakarų masinė kultūra: be minties, be prasmės, tik su daugybe primityvių, vulgarių žodžių, o daugiausia – veiksmo (brutalaus, gyvuliško, smurtinio).Taigi, ką mums siūlo šiandieninis, praradęs mintį (filosofinę mąstyseną), gilų jausmą kosmopolitinis žmogus? VEIKSMĄ ir tik VEIKSMĄ...Veiksmo filmai, veiksmo (žaidybiniai) spektakliai, veiksmo romanai, veiksmo renginiai...o žodis – sumenkęs, suprimityvėjęs, beprasmis ir tuščias. Minties, beje, beveik nebeliko... Bet gi Visatoje tokio dėsnio nėra. Ir Visata ir pasaulis atsirado iš pirminio šaltinio – minties. Vadinasi, mūsų mąstysena kinta ir ne į gerąją pusę. Mes primityvėjame, vulgarėjame. Mūsų bendravimo žodynėlis ypatingai siaurėja ir bukėja, užterštas bjauriausiais keiksmais ir šlykščiausiomis frazėmis. Mes nebesuvokiame teisingos žodžio prasmės, mums kilnūs,TIKRI dalykai tampa vos ne pajuokos objektu. Mums Tėvynė tampa tuščiu, bereikšmiu dalyku (garsu be šviesos – minties), beprasmybe tampa didžiausia Dievo dovana –Meilė (pavirto į seksualinį potraukį), beprasmiais tapo Garbė, Sąžinė, Padorumas,Teisingumas, Savigarba ir kitos, žmogų darančios Žmogumi,vertybės, kurios dabar nebeįeina į Vertybių sąrašą.
          Tik palyginus savąją ir  vakarietiškąją kultūras, tradicijas, matosi akivaizdus savosios tradicijos ir kultūros pranašumas, kuriuo vadovaudamiesi įsijungtume į Visumą, išlikdami stiprūs, aukštos moralės, saviti ir įdomūs šiame suniveliuotame pasaulyje. Sava, lietuviška, pasaulėžiūra ir kultūra „įsirašytų“ į pasaulinį kontekstą kaip unikalus, specifinis pavyzdys tarp kitų tradicijų ir kultūrų.
          Visa tai patvirtina Visumo dėsnių mokslas baltiškoje pasaulėžiūroje, kuris sako: kai užmirštami savi papročiai – nutrūksta darnos ryšys su Visumo (Visatos) Kūrėju ir jis mūsų nebegloboja. Mes išsigimstame, tampame ne savimi, praradę gyvenimo džiaugsmą ir net norą gyventi. Mūsų dvasia serga: esame liūdni, paniurę, dirbame nekokybiškai, neatsakingai, nekūrybingai, praradome pažinimo džiaugsmą. Na, argi ne tokie dabar esame?
          Šiandieną dominuojanti mąstysena – materialistinė/daiktinė. Šios mąstysenos pagrindinis atstovas – žmogus kaip ypatinga asmenybė – vadovas: krikščionių religijoje Kristus, musulmonų – Mahometas, budistų-Buda. Jei kalbame apie žemiškus dalykus, tai ypatinga asmenybė būtų ministras, kunigas, partijos lyderis, direktorius ir kt. Tas, kuris skirsto gėrybes ar atleidžia nuodėmes. Daiktinis požiūris pateisina visas naudos paieškos priemones. Dauguma nusikaltėlių lieka nenubausti, nes „nėra daiktinių įrodymų“.
          Materializmas remiasi mąstysena „nuo konkretaus – prie abstraktaus“. Čia pasaulėžiūros pamatas – dalelė, antidalelė ar daiktas, turintis masę, svorį, tūrį. Baltiškoji, banginė/energetinė pasaulėžiūra – ne materialistinė. Ji tarsi sukuria prielaidas  balansui dviejų požiūrių, iš kurių dominuojantis yra energetinis/banginis požiūris. Tai –AKIMIRKOS  mąstymas „nuo abstraktaus - prie konkretaus“(momentas, akimirka – ir viskas aišku, nes žinai dėsnius).
          Šios pasaulėžiūros giliosios versmės ieškojo ir tebeieško daugelis mūsų mąstytojų, etnologų, tyrinėtojų: unikalūs Vydūno darbai, garsaus semiotiko Alg.Greimo tyrinėjimai, mitologijos paieškos Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus darbuose. Pastarasis teigė, jog „istoriniai šaltiniai dažnai tendencingi, rašyti žmonių, labai paviršutiniškai susipažinusių su senąja lietuvių pasaulėžiūra, archeologijos duomenis sunku vienareikšmiškai interpretuoti, o tautosakoje susilydė ir pagoniškosios ir krikščioniškosios pasaulėžiūros elementai“(sunku nepritarti tokiam teiginiui).
          Protėvių gyvenimo būdas (etika) užkoduotas papročiuose, tautosakoje, senosiose dainose. Jis  sako, kad „Visumo parėdas – griežtas ir anksčiau ar vėliau baudžia mus per LIKIMĄ (induizme – Karmos dėsnis). Likimas – tai mūsų elgesio atitikmuo su Visumu (Visata), Gamta, Žmogumi. Šios etikos esmė užkoduota patarlėse „Ką sėsi-tą pjausi“, “Kaip klosi-taip miegosi“ ir pan.
          Ši knyga – tai bandymas pateikti per daugiau kaip 20 metų  surinktas žinias, perduotas iš kartos į kartą tradicijomis, papročiais, paremtas giliomis pagoniškosios pasaulėžiūros studijomis, tyrinėjimais ir pačių įžvalgiausių mūsų tautos praeities tyrinėtojų išvadomis.
          Ši knyga – dar vienas kelias į pažinimą: per savastį, per etnines dvasines vertybes, kurios gali padėti tvirtą dvasinį pamatą savivokoje. Tai – pradžiamokslis  tiems, kas ieško savęs ir tiems, kas dar dainuoja „Lietuviais esame mes gimę – lietuviais norime ir būt...“, tiems, kam brangi šventa Tėvų žemė – Lietuva, tiems, kas ieško ir neranda tvirto Tikėjimo, išbandę primestus tikėjimus, garbinę svetimus dievus, ir juose neradę savojo Pamato. 
         Taigi, paskaitykime, ką pasakoja senoji pagonių žynė iš pilkapio...

                              Eglė Samulytė.        



      Ne viskas auksas,kas auksu žiba,
      Taip mane mokė senoj sodyboj
      Sena močiutė pasakas sekė
      Ir pro jas rodė ateitin taką.

      Sakė: „Ką sėsi – tai tą ir pjausi“
      Žaliam gegužį ar baltam sausį...
      Ir kaip jau klosi – taip ir miegosi
      Ar lentą kietą ar pūką jausi.

      Kad dėl takelio nereik mest kelio,
      Kad šitaip daro tiktai bevaliai,
      Kad norint rasti – pirma reik mesti
      Ir šita reikia laiku suprasti.

      Kad saugot reikia save nuo gobšumo:
      Gobšūs laimingi niekad nebūna.
      Mokė kaip skirti pikta nuo gera,
      Kaip doram žmogui gyventi dera.

      Svarbiausia – saugot sąžinę gryną,
      Per visą kelią,- ligi beržyno...

                                              Sueiliavo  A.Kučinskienė




I  SKYRIUS

       
ŽMOGUS  TAUTOJE


            Skyrius suteiks galimybę patyrinėti save kaip tautos
atstovą, padės išsiaiškinti, kiek svarbi žmogui yra tauta ir Tėvynė, kokias amžinąsias vertybes mes paveldėjome iš tolimųjų protėvių.
           Skyriaus temos padės suvokti gimtosios kalbos, ornamentų, dainų, simbolikos unikalumą ir prasmingumą.
Suteiks galimybę apmąstyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė primityvu ir buitiška, nereikšminga, atsakys į klausimą, kodėl taip svarbu identifikuoti save tautos ir Tėvynės kontekste.         
        Šaltą ir ūkanose paskendusią Vėlinių dieną sėdėjau ant piliakalnio, mąstydama apie vis labiau prarandantį prasmę ir tikslą šiandieninį mūsų gyvenimą.
        Dėl ko žmogus ateina į šį pasaulį? Kad virstų racionaliais rafinuotais robotais? Kad visiškai išbrauktų tėvų, senelių ir prosenelių išmintį, kuri ugdė aukščiausias žmoniškąsias vertybes?
Gyvename smurto, klastos, korupcijos, gėjų, pedofilų, parsidavėlių, naikintojų, savanaudžių, pinigų vergų ir kitų dvasinių nuokrypų visuomenėje, kurios, deja, nebeatsveria mažumoje liekančios garbingos, padorios, aukšto žmoniškumo lygio Asmenybės.
        Per sunku darosi...Apima visiškas pesimizmas, nebesimato jokios giedrios ateities...
        Ar dar galime ką nors pakeisti, sustabdyti tą pražūtin riedantį traukinį? Niūrios mintys vis giliau skverbėsi į mane.
        Sutemo. Užsikūriau ugnį aukure. Staiga prieš mane iškilo sidabro auroje paskendusi labai graži žila moteris, apsisiautusi balto lino drobule, ant kaktos žibančiu žalvario apgalviu. Neišsigandau nė kiek. Pažinau tolimą savo giminės pramotę. Ji paklausė, ko aš atėjau čia, Vėlinių naktį. Pasakė, kad žinojusi, jog kažkada ateisiu. Kažkada, kai bus nebepakeliama, kai reikės pasisemti išminties, be kurios žmogaus negalima vadinti žmogumi, o tik biologine būtybe. Tik perspėjo, kad vargiai bebus įmanoma kažką pakeisti, nes per toli ir per greit tas bedvasis traukinys nulėkė, kad išsižadėjus prigimtinio Tikėjimo, išvarius savuosius Dievus, svetimi dievai neglobos ir nesaugos, o žmonės po truputį pavirs besieliais, bejausmiais biologiniais robotais, o tiems, kurie dar bandys išlikti aukšto moralinio lygio, garbingomis Asmenybėmis, greit nebebus vietos toje dirbtinių būtybių visuomenėje.
      Tylėjau, nes neturėjau jokių argumentų prieštarauti šiai aiškiaregiškai vizijai. Tik paprašiau jos neišeiti vėl keliems šimtmečiams, o padėti išmokti protėvių paliktas pamokas, kurių patys nebesugebame atrasti, o jei ir randame, tai nebegalime suvokti ir taikyti savo gyvenimuose.
      Patylėjusi pramotė sutiko perduoti tai, ką sukaupė protėviai per ilgus tūkstantmečius. Tai, ką sužinojau ir išmokau, sudėjau į šią pamokų knygą...



            Pirmoji pamoka.

            Etnokultūra ir pasaulėžiūra – doros pamatas.

       .
       Tautos kultūra ir etinės normos, atėjusios iš tūkstantmečių patirties, negali būti traktuojamos kaip atgyvenusios, nes negali būti atgyvenusios tikrosios vertybės bei išmintis. Būtent, ikikrikščioniškame laikotarpyje yra sukauptos mūsų prigimtinės kultūros  dvasinės vertybės, esmė ir žinios, kurias greitu laiku galime prarasti negrįžtamai. Tai mūsų, lietuvių, ikikrikščioniška pasaulėžiūra / filosofija, kurioje sutelpa viskas: etikos, estetikos, etiketo, psichologijos, matematikos, astronomijos, medicinos ir kitos žinios, kuriose užfiksuota visa gyvenimo meno išmintis ir patirtis.
       Tik per etninės kultūros  ir senosios, pagoniškosios, pasaulėžiūros pažinimą šiandien mes galėsime atsispirti tautinio mentaliteto naikinimui, niveliavimui. Kaip veikia mūsų mąstyseną, gimtąją kalbą, išvaizdą, elgesį ir bendravimo formas mūsų šalį užplūdusi Vakarų masinė, pramoninė, primityvi gatvės kultūra, per prievartą brukamos vakarietiškos „vertybės“, akivaizdžiai naikinančios žmogų kaip asmenybę? Atskirtos nuo savasties, tradicijų, papročių mūsų protėvių puoselėto ir perduoto ainiams aukščiausio lygio, išmintimi paremto, gyvenimo būdo.


                     Antroji pamoka.
                     

                      Žmogaus amžius. Civilizacijos problemos.
                      Beetiškumo pasekmės šiandien.



         Pagal senovės kinų metodologiją, prie jaunų žmonių priskiriami 15-45 metų, 45-70 – subrendę, o nuo 70-ties prasideda senatvė. Panašus skirstymas buvo ir mūsų, pagoniškoje, metodologijoje: nuo 13-kos metų jaunuoliai buvo jau savarankiški, jauni žmonės, panašiai kaip ir rytiečių skirstyme: biologiška pagrįstas finalas ateina, sulaukus 120-150 metų amžiaus, turint sveiką protą ir suvokiant, kad žmogus žemėje baigė vieną mokymosi etapą,vieną kosminės evoliucijos etapą begaliniame tobulėjimo procese.
         Ką gi mums davė šiuolaikinė civilizacija?
         Mes priartėjome prie ekologinės katastrofos, prie tos pavojingos ribos, už kurios prasideda negrįžtami procesai tiek gamtoje, tiek ir pačiame žmoguje. Nūdienos žmogus jau priartėjo prie tokio „tobulumo“ lygio, kada technokratinis mąstymas visiškai baigia sunaikinti tikrąjį, dvasinį, žmogų. Todėl būtina radikaliai peržiūrėti ir įvertinti visas mums žinomas žmogiškąsias vertybes bei mokslo laimėjimus, žmonių santykius ir imtis keisti mąstyseną, požiūrius į Visatą, Gamtą, į save.
         Taigi, ką mes padarėme su gamta, savimi? Teršiame atmosferą azoto, sieros, chloro, švino oksidais ir kitais nuodingais junginiais, kurie aktyviai naikina ozono sluoksnį. Turime vadinamąjį „šiltnamio efektą“, keičiasi vandens apykaita, stiprėja ultravioletinis spinduliavimas, atsiranda ir plečiasi dykumos, 4 milijonai kubinių kilometrų gėlo vandens žemėje pilni baisių nuodų: fosfatų, sunkiųjų metalų, naftos produktų. Jie nusėda žemėje. Tos medžiagos tampa mūsų maistu; dar pridėkime genetines modifikacijas,naujas baisias ligas  ir kitus neatsakingus bandymus. Mes vis sunkiau ir daugiau sergame,sutrinka imuninė bei genetinė struktūros. Gyvybei gresia degeneracija. Bet...išran-
dami vis stipresni nuodai, kuriami vis nauji elektromagnetinių bangų generatoriai, kompiuteriniai įrengimai bei kitokia elektronika, nano technologijos, kurių veikimo pasekmės dar nežinomos. Radiacija keičia DNR molekules, trukdo ląstelėms normaliai daugintis, sukelia parazitinius jų darinius – onkologines ligas, kurių taip pat nuolat daugėja. Atsiranda protingų virusų sistemos (AIDS ir kt.). Aukšto dažnio tonai (pav.muzikoje) veikia
mūsų smegenis ir nervų sistemą, kai po kurio laiko ir čia įvyksta negrįžtami procesai, sunaikinantys pirmiausia, žmogų kaip asmenybė, o vėliau, per kūno ligas ir fiziškai...
        Nebevardinsiu daugiau pavyzdžių: visa tai gerai žinoma išprususiems, mąstantiems žmonėms.
        Aišku, civilizacija atnešė žmonijai ir ištobulintus mechanizmus, technologijas, bet ar jos atsveria tai, ką žmogus praranda? Praranda todėl, kad jis tampa šių technologijų vergu, aptarnaujančiu galingus, žmogaus proto sukurtus, mechanizmus. Žmogus praranda didžiausią vertybę – Laisvę.


Trečioji pamoka.



Baltų kilmės teorijos ir mitologija

     Baltų (lietuvių,latvių,prūsų) tautų kalbos yra vienos archajiškiausių ir mažiausiai pakitusių kalbų. Vedų kalba, kuria kalbėjo arijai (kilmingieji, anot tyrinėtojų, atvykę kažkur nuo Baltijos), parašyta garsioji „Rigveda“, kiti indoarijų religiniai himnai, o vėliau – sanskritu – parašyti didieji indų epiniai kūriniai „Ramajana“ ir „Mahabharata“. Manoma, kad apie 1500 m.pr.m.e. Pabaltijo rajoną pasiekusi indoeuropiečių banga buvo visai neseniai kilusi iš tų pačių protėvių, kurių dalis patraukė į Rytus ir užkariavo Šiaurės Indiją bei Iraną, o kita dalis patraukė į Vakarus ir užėmė Pietų Europą. Indoarijų, hetitų,  graikų,vėliau – romėnų ir kitų indoeuropiečių genčių religijos buvo politeistinės, t.y, jų dievynas buvo nepaprastai gausus. Užuominų apie mūsų šalį galima rasti „Mahabharatoje“, indoiranėnų šventojoje knygoje „Avesta“, taip pat graikų istoriniuose, mitologiniuose šaltiniuose.
     Herodotas (IV a.pr.m.e.) ir kiti graikų istorikai aprašo giminingą graikams gentį hiperborėjus (fyperboreus,), kurie gyveno kažkur į šiaurę nuo skitų (šiaur.persai) ir su kuriais graikai palaikė ryšius. Hiperborėjų žemėje gimusi didžioji graikų deivė titanidė Leta, dvynių dievaičių Artemidės ir Apolono motina.
     Rusų etnografas,tyrinėtojas B.Rybakovas, išnagrinėjęs daugybę istorinių, archeologinių duomenų, daro išvadą, kad hiperborėjai VI-V a.pr.m.e. buvo ne kas kita kaip baltai, o graikų Leta, baltų Leda ir slavų Lada yra viena ir ta pati deivė.(??? Graikų mitologijos šaknys -  iš mūsų žemės???).
     Žinių apie baltus vėlesniais laikais palieka romėnų istorikai Plėnijus Vyresnysis, Kornelijus Tacitas (I a.), Klaudijus Ptolomėjus (II a.). Mūsų garsioji archeologė Marija Gimbutienė mano, kad baltų protėvių – Pamarių kultūros gyventojų-dievynas susidarė, susiliejus Neolito ir Narvos kultūrų moteriškoms deivėms ir indoeuropiečių vyriškiems dievams.
     Bene pirmasis prūsų dievų išvardinimas buvo paskelbtas istoriko Simono Grunau „Prūsų kronikoje“ 1529 metais. Šiek tiek vėliau sūduvių dievus išvardino Jonas Bretkūnas „Prūsų krašto kronikoje“. Neišvengta ir daugybės netikslumų, nesusipratimų. Tikslinti bandė D.Poška, T.Narbutas, S.Daukantas, J.Basanavičius, V.Toporovas ir kiti, tačiau neaiškumų liko begalė, kadangi dievų vardų mūsų mitologijoje tokia gausybė, kad nebeaišku iš kur ir ką jie reiškia (pav.vien požemio psaulio dievas turi keletą vardų: Pykuolis,Poklius,Patulas ir kt.).
     Visose  pirmapradėse  pasaulėžiūrose vyravo monoteistinė dievo samprata. Kaip gi monoteizmas virto politeizmu? Pabandykime pabraižyti schemą istorijos vyksme.

 Vieno Aukščiausio Dievo samprata – MONOTEIZMAS. Vienas Aukščiausias Dievas įgauna daug vardų –HENOTEIZMAS. Vieno Dievo vardai atsiskiria į atskirus Dievus – POLITEIZMAS.

Taigi,

                            M O N O T E I Z M A S

            Kūrėjas/Laikas –Aukščiausias lietuvių Dievas
                         bėgant šimtmečiams  pereina į  
                                              
                            H E N O T E I Z M Ą
     kai  Aukščiausias Dievas Kūrėjas/Laikas vadinamas skirtingais vardais:
            Praamžius (per amžius esantis)
            Sotvaras ( sutvėrėjas)
            Okopirmas (prūsų – Pirmoji Akis)
                   palaipsniui pereina į
                                         I
                           P O L I T E I Z M Ą
Tuomet šie vardai – jau kaip atskirų Dievų,atsakingų už tam tikras sferas.
                                  
.
      Aukščiausias lietuvių Dievas jau politeistinėje pasaulėžiūroje – PRAAMŽIUS arba SOTVARAS arba OKOPIRMAS.
       Aukščiausias Dangaus Dievas – PERKŪNAS. (Perkūno skulptūrėlių buvo rasta Kernavėje, Kauno Perkūno namuose ir kitur.)
       Tarp svarbiausių Dievų minimas ŽVAIGŽDIKIS – Dangaus Šviesos Dievas.
       Upių, šaltinių ir gyvojo pasaulio Dievas – PATRIMPAS,
       Požemio (pomirtinio pasaulio) Dievas – PYKUOLIS arba
       PATULAS (patalas) arba POKLIUS (pekla),
       Žemės deivė, Didžioji Motina ŽEMYNA,
       Šventosios Ugnies Deivė PRAURIMĖ,
       Namų židinio ir ugnies Deivė GABIJA,
       
Vėjų Motina ir 4 įstrižainiai vėjai: Š.Rytų – AUŠTRINIS,
Pietvakarių – AULAUKIS, pietryčių – OŽINIS, Š.Vakarų –
SUOMINIS. Įstrižainiai (X) Vėjai – daug svarbesni už stačių kampų – kryžminius  vėjus, todėl turėjo atskirus vardus.

       Likimo ir Laimės Deivė LAIMA bei 7-nios jos talkininkės:
METĖJA, VERPĖJA, AUDĖJA, GADINTOJA, SERGĖTOJA, NUKIRPĖJA, SKALBĖJA. (Tai-7 žmogaus gyvenimo etapai Laiko Rate: nuo pradėjimo, kai užmetamas siūlas, verpiamas pluoštas, audžiama gyvenimo drobė, kuri neišlieka nesutepta, be kliūčių, tačiau ir vėl apsaugomas žmogus, jei susidoroja su kliūtimis; atėjus gyvenimo pabaigai Nukirpėja sukarpo drobę –žmogus miršta, o po mirties išskaistinama siela - tuo pasirūpina Skalbėja.

Taigi, Dievų ir Deivių vardai metaforiškai ir labai prasmingai nurodo tam tikrą žmogaus būseną, gyvenimo etapą ar vietą, erdvę.

     Deivės LAIMOS seserys DALIA ir GILTINĖ.

     Meilės Deivė MILDA – jai skirtas visas gegužės mėnuo.

     Kalendoriaus tvarkytoja Deivė GEGUTĖ (iškukuoja lemtį).

     Miškų Deivė MEDEINA, grybų –AŠTARA, gėlių – MELETĖLĖ, žvėrelių globėja ŽVĖRŪNA, kelio Dievas RAGIS, linų ir kanapių –VAIŽGANTAS ir daugybė kitų.

Kiekviena sritis, kiekvienas kampelis turėjo įvardinimą. Tai – ne garbinimas stabų kaip kalba kai kurie mokslininkais save vadinantys žmonės, bet AUKŠČIAUSIA PAGARBA VISKAM, KĄ DIEVAS AR GAMTA DAVĖ ŽMOGUI. Garbinimas ir Pagarba – labai skirtingi dalykai.
     Deivės ir Dievai – ne būtybės, o Laiko tėkmės energetinės bangos - Visatos Kūrėjo/Laiko suteiktos ypatybės, kurios, kad būtų suprantamiau, įvardintos tam tikrais vardais, mene vaizduojami suasmenintai, žaismingai, kad būtų suprantama suaugusiems ir vaikams. (Įsiklausykite: susitikę sakom linkėjimus, pav.“Linkiu Tau daug laimės“. Viskas aišku, bet jei pasakysim „Tegu Tavo namuose visada gyvena Laima, Gabija, Milda, o Didžioji Motina Žemyna lai Tau atneša pilnus krepšius gėrybių“. Argi neaišku, bet skamba visai kitaip, daug gražiau, prasmingiau, o mintis – ta pati. Tiesiog įvardinam laimę, šeimos židinį, meilę ir savo Tėvynę – žemę, kurioje Tu gimei, gyveni, kurią gerbi, kuria rūpiniesi ir kuri Tau išaugina visokių sodo, daržo, lauko, miško gėrybių.
       
             
Ketvirtoji pamoka.

Kalendorinės šventės ir Pasaulio (Gyvybės) medis.


    Vienas iš nedaugelio kultūros rodiklių, įgalinančių išsamiai suvokti jos esmę, yra LAIKO samprata. Pavyzdžiui, lietuvių mėnesių vardai, sudėjus į Metų Ratą, atitinka tuo metu gamtoje vykstančius procesus ir darbus. Laiko skaičiavimas gamtos ciklais nulėmė ir specifinę žmogaus sąmonės struktūrą, todėl žmonių sąmonę ir elgesį lėmė pasikartojimas: viskas eina ratu (spirale), ciklais. Pakanka palyginti ciklinį laiko suvokimą, vyravusį senovės Rytuose su finalistine koncepcija (pasaulis juda nuo jo sukūrimo pabaigos link,kai laikas susilies su Amžinybe), kad išryškėtų esminis skirtumas tarp senosios ir viduramžių krikščioniškosios orientacijos. Krikščionybė, kaip teigia mūsų filosofas Arvydas Šliogeris, sunaikino mitą apskritai, o kartu visus mitologinės sąmonės tipus. Kartu su Kristumi nukryžiuojama pagonybė, bet pats oficialus krikščionybės aktas negalėjo pakeisti žmonių pasaulėžiūros. Valstiečių mąstymas ilgus amžius išliko iš esmės gamtinis.
    Pasaulio Medžio modelis – ne archaiškas, o atsiradęs lietuviškoje tradicijoje palyginti neseniai. Jis įsivaizduojamas kaip medis, peraugęs tris Visatos sferas: požemį, žemę ir dangų. Jo šakose – viršūnėje vaizduojami Dangaus dievai: Saulė, Mėnulis, Žvaigždės. Paukščiai – tarp dangaus ir žemės (tarpininkai, atnešantys žinias iš Dangaus pasaulio), prie kamieno – Žemės dievai, žmonės, gyvūnai, prie šaknų – Požemio dievai, žalčiai, žuvys.
    Pasaulio Medis sujungia šias tris sferas, o aplink jį modelyje vaizduojamos kalendorinės pagrindinės šventės.

Pasaulio-gyvybes-medis.jpg



Penktoji pamoka.

Senasis lietuvių kalendorius.


    Tradiciniame (senajame) lietuvių kalendoriuje kalbama apie tai, kad Gamta pati moko žmogų gyventi: banga po bangos jos gyvybinė energija išsilieja augalų skaidulomis į pumpurus, lapus, žiedus, vaisius, o šias bangas gena ištikimojo Žemės palydovo mėnulio gravitacinis laukas: poveikis, priklausomai nuo jo padėties Žemės atžvilgiu.
    Medžiotojų giminų (genčių) žmonės skyrė du metų laikus; žiemą ir vasarą. Šaltuoju metų laiku viešpatavo Lokys (Meška), šiltuoju – Elnias (Briedis). Baltų proistorėje šie pėdsakai taip pat ryškūs. Šventojoje rastos galvos formos apeiginės lazdos, datuojamos naujuoju akmens amžiumi. Briedžio dantimis papuošti to meto žynio, palaidoto Donkalnyje, drabužiai Šiuolaikinėje etnokultūroje – dzūkų advento dainos (pav.“Kalėdų rytų rožė inžydo, lėliu kalėda, kalėda...Atbėga elnias devyniaragis lėliu kalėda kalėda ...).  Kaip byloja Birutės alko Palangoje observatorijos sandara, baltai savaip tobulino kalendorių, derindami Saulės ir Mėnulio kalendorius. Kiekvienas kalendorius yra iš dalies kiekvienos tautos kultūros atspindys, liudijantis jos kultūrinę ir dvasinę veiklą.
    Senasis lietuvių kalendorius atspindėjo būtį ir buitį, o žmogų kildino ne iš beždžionės, o iš Dievo. Tai reiškia, kad jis atitinka tautos epo ir senojo Tikėjimo reikalavimus. Tuomet visi trys: epas - senasis Tikėjimas – Kalendorius sudarė tą dieviškąją Visareginčiąją Akį – gerai pažįstamą modelį, vaizduojamame lietuvių mene.

Trikampis-akis.jpg
                  
         

Trikampio linijos:

   Pirmoji linija:  Epas – tai Pradžios/Išeities taškas ir Tikėjimo pamatas.

   Antroji linija: Senasis Tikėjimas –tai jėga ir galia veikti (kurti ir naikinti).

   Trečioji linija: Kalendorius – tai veikimo ir krypties ribos.

Šis trikampis yra žmogaus gyvenimo pagrindas. Pabandykime smulkiau išsiaiškinti, ką gi reiškia tų trijų  trikampio linijų prasmė.
   
EPAS

Ar turime savo epą (tautos istoriją) viename kūrinyje kaip dauguma kitų tautų? Neturime. Mūsų tautos epas tai – pasakos, sakmės, dainos, patarlės, visa kita tautosaka, šventės bei jų papročiai, simboliai, dailė ir visa kita, kas išmėtyta atskirais gabaliukais, bet nesudėta į vientisą kūrinį. Taigi, mums reikia rinkti ir dėlioti į visumą tai, ką paliko mums protėviai. Galima paklausti, tai kodėl gi mes tokie niekam tikę, kad neturime vienos knygos – epo.? Atsakymas galėtų būti toks: mūsų tolimieji protėviai buvo ypatingi išminčiai, kadangi mūsų tautosaka, simbolika ir kiti dalykai yra pernelyg gilūs, kad būtų galima sudėti į apčiuopiamą vieną kūrinį. Kita vertus, visa informacija mūsų gimtojoje kalboje, tautosakoje – užšifruota, užkoduota, kad priešai, kurių turėjome be galo daug ir įvairiausių, neišskaitytų ir nesunaikintų tos giliosios pasaulėžiūros, kokią mums norėjo palikti mūsų išminčiai baltai.
        Kodėl EPAS – Pradžios/Išeities taškas? Todėl, kad viskas Visatoje, pasaulyje, gamtoje ir žmogaus gyvenime prasideda nuo pradžios. Mūsų, lietuviškos pasakos, sakmės, senosios dainos, kalba, simboliai, tautiniai raštai, šventės, papročiai yra lyg šventraštis, tik išskaidytas dalimis. Išsiaiškinus visas dalis, viskas susideda į visumą, kuri ir yra lyg ta Pradžios Knyga – PAMATAS – ant kurio tu statysi savo tolimesnio gyvenimo rūmą. Jei išmetame tradicijas, papročius, pasakome kad tai „atgyvenę“ –vadinasi, mes jau prarandame save, sugriauname pamatą, tampame kosmopolitais, žmonėmis be Tėvynės, be savasties, o tai tas pats, kas likti be dvasios stiprybės, be atskaitos taško. Argi galima ką nors daryti, veikti, kurti be pradžios, nuo vidurio, nuo nieko? Taigi, šia prasme EPAS – tai viskas, ką mums paliko tolimieji baltai. Paliko tam, kad būtume amžinai stiprūs, vieningi, orūs, kad išlaikytume savastį ir, esant reikalui, ištikus bėdai, visada turėtume į ką atsiremti.

SENASIS TIKĖJIMAS

     Antroji linija išeina iš pirmosios, nes Tikėjimas neatsiejamas nuo tautos protėvių palikimo: savas, išieškotas, atitinkantis gamtos dėsnius, pritaikytas pasiturinčiam ir sėkmingam žmogaus gyvenimui. Tikėjimas, kuris suteikia žmogui jėgą ir galią veikti (be Tikėjimo,be tvirtos pasaulėžiūros žmogus tikrai neturi pamato,- neturi į ką atsiremti, kuo vadovautis). Tikėjimas – tai teorija, instrukcija, padedanti žmogui susiorientuoti savyje, aplinkoje, santykiuose ir visame kame. Jei turi tvirtą Tikėjimą,  visada rasi atsakymą į klausimą „dėl ko Tu gyveni, iš kur Tu atėjai ir kur gi Tu eini“? Tik Tikėjimas suteikia prasmę žmogaus veiklai, o juk veikla susideda iš kūrybos ir naikinimo (tai du kraštutinumai, kuriuose randasi žmogus). O kas gi yra žmogus šiandien: labiau kūrėjas ar labiau naikintojas? Be abejo, kartais reikia kažką sunaikinti, kad sukurtum nauja, bet  ar tikrai sukuriame nauja, jei sunaikintas ir pamatas?

KALENDORIUS

        Trečioji Visareginčios Akies modelio linija – senasis lietuvių Kalendorius – Metrodis. Tai – apskritimo formos modelis, paremtas metinio ciklo vyksmu, tai - Laiko arba Rėdos ratas, kuris akivaizdžiai padeda suvokti amžiną atsinaujinimą, Amžinybės Laiko tėkmę, į kurią darniai įsikomponuoja ir žmogaus, ir gyvūno, ir augalo gyvenimo ciklai.

Lietuviu-kalendorius.jpg
        
Senasis lietuvių kalendorius

Trečioji linija nusako, jog kalendorius nustato žmogaus veiklos kryptis ir ribas. Peržengi ribas – ir gauni bumerango principu grįžtamąja energetinę bangą: tokią pačią, kurią siuntei. Tai galioja atskiroms asmenybėms, lygiai taip pat galioja ir visai tautai: tauta, peržengusi ribas savo netinkamu gyvenimo būdu, lygiai taip pat baudžiama: išsigimsta, sunyksta ir visai išnyksta. Taip atsitiko daugeliui pasaulio tautų, taip atsitiks jau netolimoje ateityje ir lietuvių tautai. Kadangi gyvename visiškoje nedarnoje su Visata, Gamta, kitu Žmogumi, tikrai esame peržengę visas leistinas ribas, nebeturime „kelio ženklų“ – papročių, savojo Tikėjimo, taigi, kelio galas ,tikriausiai, labai niūrus ir vedantis į tautos išnykimą ...
      Visa, ką mūsų protėviai darė ir ko neturėjo daryti, atsispindi kalendoriuje. Jame turėjo rasti savo vietą Dievas, dvasios, gamta, žmogus, žvaigždynai, Saulė, Mėnulis, augalų ir gyvūnų gyvenimas, šviesa-tamsa, šaltis-karštis, darbas-poilsis, džiaugsmas-liūdesys, išsiliejimas-susikaupimas, gyvybė-mirtis ir pan. Šie dėsniai atspindi,  pirmiausia, dvimatį pasaulio matymą. Protėviai griežtai pagal juos ir gyveno. Kalendorius mūsų protėviams buvo svarbiausias gyvenimo kelrodis į ūkinę gausą ir dvasinį tobulėjimą. Jis buvo Amžinybės kalendorius, nes, kol tauta pagal jį gyveno, neturėjo istorijos, išaukštintų ir pažemintų, nuskurdusių ir pertekusių, nepažinojo melo, baimės, neapykantos ir prievartos, o medžiagines gėrybes privalėjo paversti dvasinėmis vertybėmis.
     Kalendorius nustatydavo kada ir ką švęsti, kada ir kokius darbus dirbti, kada triukšmauti ir patylėti ir pan. Tai buvo tautos gyvybinis reikalas, o prasilenkimas su jo reikalavimais reiškė badą, nelaimes, išsigimimą ir net visišką tautos išnykimą. Kalendoriaus reikalavimų negalėjo pažeisti nei kūdikis, nei senelis, nei elgeta, nei kunigaikštis.
    Kai buvo krikštijami žemaičiai, jiems kilo tik vienintelis klausimas: ar naujasis tikėjimas yra teisingas. Tai – laisvo žmogaus savęs išreiškimas, aukščiausia dieviškoji būklė, kurios negali sugriauti jokios religijos ar pasaulėžiūros.


Šeštoji pamoka.

Kalendorius dainoje 


     Kalendorius buvo sukurtas ne beprasmiam laiko skaičiavimui, Jis turėjo būti prasmingas, tarnauti žmogaus tobulėjimui. Kalendorius – apskritimas, turintis pastovų centrą bei kintančius spindulį ir laiką. Tai, kas pastovu – Tėvynė, tai, kas kinta – dieviškoji kūryba. Apskritimu išreiškiama kalendoriaus esmė: kiek mes benutoltume nuo Dievo – vis tiek visada esame su Juo ryšyje.
       Kalendoriaus vaizdas ne tik apskritimo modelyje, bet galimas ir dainoje. Panagrinėkime senąją lietuvišką dainą „Tris dienas,tris naktis“:

      1 posmelis:  Tris dienas tris naktis
                           Keleliu ėjau,
                           Ketvirtą naktelę
                           Girioj nakvojau.

Įsiskaičiuos tekstą, darosi neaišku, kas ir ko gi ėjo keleliu tris dienas ir tris naktis, ir kodėl atskirta „ketvirta naktelė“ Patyrinėjus,  galima tvirtinti, kad tai – savaitė, žmogaus pragyventa savaitė (kalendoriaus dalis). Trys dienos ir trys naktys – tai šešios paros, o „ketvirtoji naktelė“ – sekmadienis, todėl ir atskirtas.
     Kalendoriuje, o taip pat ir savaitė, turėjo patenkinti žmogaus dvasinius, ūkinius ir kūniškus poreikius  bei galimybes, atitikti geografines ir astronomines galimybes. Taigi, savaitėje – nei daugiau, nei mažiau kaip 7-nios dienos.
     Dainoje „trys dienos“ ir „trys naktys“ sujungtos žodžiu „ėjau“. Ėjimas reiškia žmogaus kasdieninę veiklą, atliekamus darbus. Tai jeigu šešias paras ėjau (dirbau, triūsiau), tai sekmadienį (šventadienį) jau nebegaliu dirbti, reikia pailsėti, atgauti jėgas ir pabūti su Dievu, su savimi.
O kodėl gi ėjau į girią? Nuo senovės giria lietuviui – šventykla, kur gyvena gerosios dvasios. Juk ir šventoji Ugnis degė giriose, prie ąžuolų, Ramovėse. Galima pateikti ir žodžio „giria“ energetinę prasmę: giria – tai giros (svarsčiai). Taigi, išeina, kad ėjau į girią (šventyklą) apsvarstyti savo veiksmų, poelgių. “Girioj nakvojau“ – tai apsvarsčiau savo klaidas šventovėje. Giria lietuviškoje tradicijoje – dvasių buveinė, dvasios atsinaujinimo vieta. Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ tik per girią vežant gegutė padeda išaiškinti apgaulę ir balta žąsis, avelė išmetamos girioje.(Per girią –šventą vietą –su melu nepraeisi).
     Nagrinėjame antrą posmelį:

  2. Išgirdau girdėjau
      Girioj balselį,
      Mįslijau, dūmojau,-
      Motulė šaukia.
Balsų išgirdimas girioje – tai prabyla žmogaus vidinis balsas – sąžinė.

        Trečiajame posmelyje –

  3. Nei šaukia nei laukia
      Manęs motulė,
      Tik liūdnai kukuoja
      Girioj gegulė
Kalbama apie tai, kad žmogus tūno klaidoje, yra apniktas trukdymų atsinaujinti, kad, gal būt, jau nebegali savęs pakeisti, harmonizuoti savo vidinio pasaulio. Gegutės (kalendoriaus deivės) kukavimas (pranašavimas) patvirtina, kad žmogaus visi negatyvūs įpročiai, svetimybės, jau yra tapę jo asmenybės dalimi, jo savastimi, todėl gegutė „liūdnai kukuoja“:  nebepavyksta išsivaduoti nuo neteisingo gyvenimo būdo, nuo klaidų (tinginiui – nuo tingėjimo, melagiui - nuo melo, sukčiui - nuo sukčiavimo ir pan). Gegutė mūsų tautosakoje - pranašingas paukštis, todėl pavasarį, kai pirmą kartą išgirstame gegutės kukavimą, griebiame už kišenės ar ten yra nors kiek pinigėlių, o mūsų senoliai dar ir dabar sako apie žmogų, kuriam jau mirtis žiūri į akis: „jau jam metus gegutė iškukavo...“
     Taigi, daina „Tris dienas,tris naktis“ yra senojo lietuviškojo šventraščio dalis. Tai 7-nios žmogaus gyvenimo dienos, per kurias jis susitepa, suvargsta, o po to, pabuvęs šventovėje, prisikelia, atsinaujina, tarpininkaujant šviesos dvasioms, prisikelia tam, kad vėl priartėtų prie Dievo.

Septintoji pamoka.

Ką sako mūsų, lietuviškoji, pasaulėžiūra?


    Mūsų, lietuviškoji, pasaulėžiūra išskiria du požiūrius į Visatą, Gamtą, Žmogų: banginį (energetinį) ir daiktinį (materialųjį). Mes, dabar gyvenantys, tebežiūrime į Visatą ir Gamtą daiktiniu požiūriu, kaip į gėrybių aruodą, iš kurio galima semti, jo nepapildant. Nebesuprantame Aido/Atbalsio sistemos – vienintelės tarpusavio sąryšio sistemos, kuri užkoduota patarlėje „Kaip lauke šauksi – taip girioje atsilieps“.
    Daiktinis požiūris pateisina visas naudos paieškos priemones. Dauguma nusikaltėlių lieka nenubausti, nes „nėra daiktinių įrodymų“. Protėvių etika sako, kad Visumo (Visatos) parėdas griežtas ir anksčiau ar vėliau mus baudžia per duoklės mokėjimą Kūrėjui/Laikui.
    Kai išduodami savi papročiai, kai nutrūksta darnos ryšys su Visumu, Kūrėjas mūsų nebegloboja. Visatos dėsnis lietuviškoje pasaulėžiūroje sako, kad tokiu atveju mes išsigimstame, tampame nepilnaverčiais, prarandame savigarbą, orumą ir net norą gyventi. Esame liūdni, paniurę, sergame, dirbame nekokybiškai, be atsakomybės. Visa tai priklauso nuo Pasaulėžiūros, nuo žinių apie Visumo – Tikrovės sandarą, apie jos kasdienines mainas, į kurias privalu atsakyti tuo pačiu. Protėvių Pasaulėžiūra yra Visatos (pasaulio ir žemės) gyvenimo SISTEMA. Ji – teorijų teorija ir mokslų Mokslas. Ji prieinama kiekvienam. Ji – paprasta.
    Požiūris į Visumo parėdą sukuria gyvenimo būdą ir PAPROČIUS (metodiką). Energetinis (banginis) požiūris reikalauja žinių apie tai, kaip surėdytas Visumas: gamta, visuomenė, žmogus, kokia to sąryšio VISUMAS – AŠ sistema, kokiu būdu tą gyvasties energiją pasijungti savo reikmėms, Tėvynei, laimei, pasiturinčiam gyvenimui. Kai požiūris atitinka tikrovę arba neatitinka. Pagal tai ir statome savo gyvenimo rūmą: kai atitinka – mus lydi sėkmė, kai neatitinka – nesėkmės, ligos...
       Toks požiūris ir vadinamas Pasaulėžiūra.
    Pasaulėžiūra – tai santykiai su šalia esančiomis unikaliomis sistemomis: su žvaigždynų Ugnimi, su kaimynu, gimine, šeima, su gamta ir savimi... Santykiai ne bet kokie, o DARNŪS: kiekviena sistema į kitą įsilieja sveikais ryšiais, nepažeisdama savarankiško unikalumo, netrukdant kitai sistemai skleistis, bręsti ir po ciklo – pailsėti. Tai Meilės, Draugystės ryšiai. Tai – Gyvenimo Būdas.

Aštuntoji pamoka.

Pasaulėžiūros formavimas seklyčių mokyklose


       Pažiūrėkime, kaip senovėje buvo mokomi vaikai žynių ir seklyčių mokyklose, kaip buvo nuo mažens formuojamas platus  ir visapusiškas požiūris į visatą, gamtą, žmogų, kartu mokant skaityti, rašyti ir suvokti garsų bei gimtosios kalbos gelmę.

Linijos-ir-zenlkai.jpg
       Pirmiausia – požiūris (atskaitos sistema). Nubrėžiama linija a-b. Tai – horizontas. Čia – Žemė, ant kurios tu stovi ir stebi matomus dalykus. Šalia nubraižomos kitos dvi linijos c-d. Tai – Padebesiai. Kitos dvi linijos e-f – Podirvis (šaknys). Tos linijos tai – tavo aplinka, kasdienybė. Viršuje linijos g-h: aukštumų sluoksnis, dangaus toliai, žvaigždžių, planetų valdos. Apačioje – j-k linija. Tai – Gelmės. Įstrižainė linija – Posvirio kampas: Žiemelių arba Šiaurės Rytų kryptis (esminė ir pagrindinė kryptis, todėl ir raštas turėtų būti pasviręs tuo kampu : energetinės apsaugos kampu).    

       Vaikas suraito kabliuką i. Žinios AKIMS. Vaikas garso nežino. Tai skaitymas raidėmis. Reiškinys, dalykas, esantis šalia jo, bet praeinąs per jį patį, žadinantis mintį, norą iš Padebesių ir Šaltinių – pažinti: Kas? Kaip? Kodėl?
          Užrašoma kilputė. Meti mintį į Aukštybes ir vėl grąžini ant Žemės. Ši raidė ženklina dalyką, susietą su pačiomis aukštybėmis: nuo atskaitos taško a – b iki pačių aukščiausių Vertybių. Tai energetinė banga, žadinanti Išmintį, Teisybę. Dainoje le-le-le (lia-lia-lia), kad susisiektume su Kūrėju. Įsiklausykime ir įsižiūrėkime, kas pasakyta žodžiuose Lie-Tu-Va, Lat-Vija arba kiti žodžiai, prasidedantys raide L(l). Skaitykite skiemenimis, dėliokite iš visų pusių žodį ir gausite vis naujų žinių. Tas pats ir su vardais, pav: Liv-Vija,Liut-Tauras (liūtas-tauras), Laima (laimė, lemtis) ir pan.
         Garse glūdi mūsų prigimtis ir Misija. Vaikas suraito kilputę      j. Slapčiausios, giliausios mintys, svajonės pasislepia giliai GELMĖSE ir vėl grįžta ant Žemės. Dalykas, paliečiąs vaiką (ar suaugusį) ir Gelmes (žemės, širdies, pasąmonės, sielos). Gelmės NERODOMOS. Jos lyg brangenybė (pirmoji Meilė, intymūs dalykai ir kt.) O ką turime dabar??? Kas iš šių dalykų šventa, nerodoma??? Ši energetinė banga (raidė) nustato RIBAS, kurių negalima peržengti. Taip išmokoma aukščiausio žmoniškumo, aukščiausio moralinio lygio. Taip suformuojama aukščiausia vidinė kultūra ir giliausias suvokimas apie save, kaip gelminę Esybę – Būtybę, taip išsiaiškinama plati visapusiška Pasaulėžiūra ir Akimirkos mąstysena.
         Užrašoma kilpa    f. Dalykas, siekiantis ir aukštumų Aukštumas ir gilybių Gilybes.  ffffff. Tai mūsų ornamentų stilius: ištęstas – fj fj fj arba 8888888. Aštuoniukė –  Aštuonnytis –AMŽINYBĖ.
      Vaikui paaiškinama, kad raidė – tai Ženklas akims ir Garso banga Žodžiui. Todėl mūsų Pasaulėžiūroje, mūsų Tikėjime – labai svarbu parinkti žodžius, kad neįžeistum, neįskaudintum kito. (Įrodymai? Skaitykite senąsias lietuviškas pasakas, sakmes, archainių dainų tekstus, patyrinėkite švenčių papročius ir apeigas ir kt).
       Taigi, “kilputės“, “kabliukai“ ir kiti garsai rašomi ant tokių linijų. Vyresnės kartos žmonės pradinėse klasėse dar rašė ant tokių linijų sąsiuviniuose. Kaip ilgai išliko linijos, kurių dėka išmokoma dailiai rašyti (buvo dailyraštis) ir tuo pačiu paaiškinama lietuviška Pasaulėžiūra: vaikas nuo mažens turės daug gilesnį suvokimą apie Pasaulį,Visatą, apie visus doros ir moralės dalykus, be to toks mokymas suteikia daug pažinimo džiaugsmo: mokytis įdomu ir norisi (paklauskite vaikų  ar jiems įdomu mokytis dabartinėje mokykloje?). Taigi, raidės buvo rašomos ant vidurinės linijos: tai – Atskaitos sistema (vieta, kur Tu randiesi). Vėliau, “betobulinant“ švietimo sistemą ši linija a – b dingo, taigi, dingo ir Atskaitos sistema. Dar vėliau dingo ir posvirio kampas (kūrybinė kryptis). Dabar pradinukai rašo ant žemutinės linijos. Ką praradome? Ko netekome? Kaip dabar rašome (vadiname mokinius beraščiais, rašysena dažniausiai neįskaitoma keverzonė ir t.t.). Ką modeliuojame ateičiai: kokią mąstyseną, kokį Gyvenimo būdą, kokias RIBAS? Ar ne „ką noriu, tą ir darau“?? Be jokių ribų, be jokių pareigų, be jokios atsakomybės, be doros ir be... be viso ko...Tai kur gi einame? Mąstykime...
          Mūsų kalba – Laiko Garso banga. Todėl ji – Vertybių VERTYBĖ. Ji šventa, kaip mūsų Žemė ir Tėvynė.
          Seklyčių mokyklose vaikai buvo mokomi Visumos suvokimo. Tai unikalus ir vertingiausias mokymo metodas, tinkantis visiems laikams, jei tik turi energetinį – banginį, o ne materialųjį – daiktinį (labai ribotą) mąstymą.


Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (12)
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 10
2012.01.20 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt  aštuntoji  pamoka. Nacionaliniai lietuvių/latvių  (leatų)  ženklai.      Mūsų, leatų, ženklai grįsti Visumo dėsniais ir žvaigždynų stiliais. Jie dažniausiai naudojami mūsų tautiniuose raštuose, drabužiuose, drožyboje, architektūroje, audinių, mezginių ornamentikoje, tautodailėje, papuošaluose.   Pažįstant ženklus, galima juos perskaityti, kadangi jie – žinios, informacija, perteikta simboliais, ne raidėmis. Norint suprasti mūsų nacionalinę simboliką, reikia šiek tiek žinių apie žvaigždynų  Misiją. Tai nėra tik puošmenos audiniuose, juostose, papuošaluose, bet jie turi apsauginę funkciją bei  padeda pasijungti energetines Laiko tėkmės galių jėgas sėkmei, laimei, sveikatai.     Kiekviena...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 9
2012.01.18 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt šeštoji pamoka.                  Gimties virsmas. Dubultas  (dvigubas)  gimimas  pagoniškame Tikėjime.   Tikriausiai esate girdėję posakius, kad mes gimstame du kartus arba: „tokių gerų tėvų – toks prastas vaikas; tokių nevykusių tėvų – toks puikus vaikas“...Kodėl taip atsitinka?    Teisingas Gyvenimo Būdas reikalauja žinių apie Visumo (Visatos) sandarą ir Tavojo požiūrio į Tikrovę, Pasaulėžiūrą.   Kiekvienas materialus dalykas ar kūnas yra suponuotas iš energetinių bangų – ŠviesiaGarsių,– tarsi iš siūlų suvytas kamuoliukas, turintis savyje TURINĮ/TŪRĮ, ESMĘ ir GEBĄ KURTI: tai – 4-matis Vienetas.  Šio...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 8
2011.12.13 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt penktoji pamoka. LYDĖTUVĖS – Laidotuvės/deginimas pagoniškoje   tradicijoje  „Iš Žvaigždžių Ugnies atėjome – į Žvaigždžių Ugnį sugrįžtame„ -  teigė senčiai ( protėviai). Ilgus tūkstantmečius mes, leatai, išeidami į savo Žvaigždę, deginomės ugnyje. Vatikanas ir jo tarnai lenkai uždraudė mūsų paprotį, ir mūsų mirusiuosius ėmė laidoti žemėje. Po paskutinio valdovo, Kęstučio, sudeginimo ėmė dygti kapai, į kuriuos mūsų mirusiuosius laidojo su karine amunicija, žirgais.    Kryžnešiai yra Žemės/Saulės energetikos vaikai; mes – leatai – Mėnesio/Žvaigždžių energetikos, kuri yra visiškai skirtingo suvokimo, skirtingos mąstysenos, skirtingo Gyvenimo būdo išraiška. Kryžnešiai...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 7
2011.06.05 HomoSanitus / Eglė Samulytė
                    Dvidešimt trečioji pamoka ŠEIMA  PAGONIŠKOJE  PASAULĖŽIŪROJE Vestuvės  Pagal pagoniškąja pasaulėžiūrą vestuvės arba jungtuvės yra Rasos šventės projekcija žmogaus gyvenime. Jei Rasos šventėje sujungiama ugnis ir vanduo į vieną Visumą, tai Vestuvėse sujungiamas vyras su moterimi ( vyras atstovauja ugnies stichijai o moteris – vandens).         Jungtuvės tai – naujos šeimos sukūrimo iškilminga šventė; šventas ir kartu lemtingas dalykas. Ne tas pats, kaip atšvęsi. Čia taip pat galioja patarlė „Kaip klosi – taip miegosi„  arba „Ką šauksi – tas ateis„....
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 6
2011.03.31 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt pirmoji pamoka. Pupuolių arba Marių Žvaigždės šventė.              Visada būna kovo 13/14 datoje, Mėnulio jaunatyje.   Pupuoliai – tai žilvičių pavasariniai žiedai. Sidabruotos pilkos spalvos pūkuotukai arba „kačiukai„. Pagrindinė šventės Misija – žadinti, budinti visas Esybes, kad nevaikščiotum mieguistas. Šeimoje žadinama MARGUČIU ir paukščio plunksnele. Žadina tas, kuris pirmas atsikelia ryte.  Už tai žadintojas per Velykėles gauna pora margučių. Žadina nuo veidrodžio atsispindinčiu „saulės zuikučiu„ arba paukščio plunksnele braukia per veidą. Kaip ir kitose šventėse svarbi ir sveikintojų apranga: būtinai su pelerinom, apsiaustėliais (tai simbolizuoja...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 5
2011.03.05 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimtoji pamoka. Pagoniškosios šventės ir žvaigždynų simbolika.     O – pusiau baltas, pusiau juodas, kaip visose pirmapradėse tradicijose, pagoniškame Tikėjimo moksle vadinamas šviesotamsos simboliu/ženklu... Dar vadinamas KerraRačiu (keras – centras ir ratas) arba dejvės Indros Akimi/žvilgsniu (tas pats kaip Visareginti Akis) dangaus skliaute. KerraRačio  Pilyje  (dejvės Indros Akyje)  yra  ApuokKacio (apuokas/katinas ) žvaigždynas: 4 – rios žvaigždės ir dar dvi prie jų. Tai vadinamasis centro Šešialangis (šešialangio sistema). Mūsų žyniai sako, kad tame šešialangyje yra visų dangų sistemų pradžių pradžia. Dejvės Indros šventės metiniame cikle: vasario 1-2, gegužės 1, rugpjūčio 2-3, lapkričio...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 4
2010.11.08 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Aštuonioliktoji pamoka. Žiemos švenčių ciklo papročiai, simbolika.        Gruodžio mėnuo pagoniškoje pasaulėžiūroje – džiaugsmo ir linksmybių mėnuo (priešingai krikščioniškam tikėjimui). Šis mėnuo turi ir kitą vardą – Vilkių. Pagrindiniai mėnesio simboliai – šuo, vilkas, žvaigždė (VakarRytė – dabar vadinama Vakarine), stirna, elnias.     Prisiminkite dainą: Kalėdų rytų rožė išžydo,lėliu kalėda kalėda, Kalėdų rytų dyvai pasdarė,lėliu kalėda,kalėda, Dyvai pasdarė,ažerai užšalo,lėliu kalėda kalėda, Jaunas bernelis ladelį kirto,lėliu kalėda kalėda, Ladelį kirto mergely(tarmiškai Y tariasi kietai) virkdė,lėliu...    Atbėga elnias devyniaragis (9 ragai-ciklo...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 3
2010.10.27 HomoSanitus / Eglė Samulytė
 Septynioliktoji pamoka. Kūčios / Kalėdos Laiko Rate. Mūsų, pagoniškoji, pasaulėžiūra arba TikĖjimas (tikų ėjimas Laiko Rate) – ne senovė, ne atgyvena, bet MĄSTYMO BŪDAS. Kam reikalingos šventės? Kam-apeigos? Tam, kad ypatingomis metinio ciklo datomis galėtume tinkamai pasijungti Laiko bangų energetiką, kuri mums neš sėkmę, sveikatą, pasiturintį gyvenimą. Tam,kad puikiai išmanydami Visatos (Visumo) dėsnius, galėtume universaliai taikyti juos savo gyvenimuose. Ir dar tam, kad mūsų šventės nebūtų beprasmis tuščias laiko švaistymas, o kad kiekvienos šventės metu galėtume pasidėti tvirtus pamatus ateinančiai savaitei, gal mėnesiui,gal visiems metams, o gal ir metų ciklams: 7-neriems, 12-kai ir t.t.          Mūsų, pagoniškosios,...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Visų mūsų ligų pagrindas - mūsų baimė, pavydas, godumas, antipatija ir neapykanta. Atsikratykite jų, išgykite nuo jų ir kartu su visais blogais jausmais dings ir visos ligos, iki tol kamavusios mus.
Edvardas Bachas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(7005 pranešimai)
paskutinis 2014-04-23 01:22:46
Bendrieji sveikatos klausimai
(85 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 16:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 09:12:27
Animizmas
(771 pranešimai)
paskutinis 2014-04-21 00:55:46
Naujausi komentarai
Get propecia
2014-04-23 02:01:21

Levitra gel
2014-04-22 17:47:11

How much does viagra or cialis cost at a walgreens
2014-04-22 13:41:39

Klonopin and depression
2014-04-22 02:47:10

Www kamagra de
2014-04-22 01:10:12

Tramadol side effects
2014-04-21 15:44:31

Buy Levitra
2014-04-21 08:59:49

Klonopin
2014-04-21 04:42:18

Reverse Phone
2014-04-20 18:19:03

Live Sex
2014-04-20 17:58:57

Provigil vs adderall
2014-04-20 08:11:24

HGH
2014-04-20 03:12:54

Generic Klonopin
2014-04-19 21:52:16

Pokies
2014-04-19 11:00:11

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės