Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pažinimo kelias per savast? T?SINYS 1
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Egl? Samulyt? / Pažinimo kelias per savast? T?SINYS 1

Devintoji pamoka.

Skirtingos pasaulėžiūros. Tradicijos ir jose slypinti informacija.


Aptardami tradicinius dalykus turėtume prisiminti, jog gyvename visiškai antitradicinėje civilizacijoje, nepanašioje nė į vieną anksčiau buvusią. Dabartinė, vakarietiškoji, pasaulėžiūra remiasi ne tiesomis, perduotomis iš kartos į kartą, bet įvairiomis prielaidomis. Imkime, pavyzdžiui, išsilavinimą. Dažniausiai, visas dėmesys čia sutelktas į faktus, detales, kuriuos reikia įsiminti. Tai yra mokymasis dėl mokymosi (kad turėtum išsilavinimą). Kad būtų aiškiau, galima prisiminti vykusį pasakojimą – anekdotą: „keturi neregiai sumanė  „apžiūrėti“ dramblį. Pirmas rankomis apčiupinėjo dramblio šoną, antras – koją, trečias – straublį, o ketvirtam teko uodega. Susirinko visi ir aptarinėja, į ką jiems panašus dramblys. Pirmasis, apčiuopęs dramblio šoną sako, kad dramblys tai – siena, antrasis, kuris čiupinėjo koją sako, kad dramblys – tai kolona. Trečiasis neregys, kuris lietė straublį, sako, kad dramblys – tai vamzdis, o ketvirtasis, kuris čiupinėjo uodegą pasakė, kad jam dramblys tai – virvė.“
       Kokia šio pasakojimo-anekdoto išvada? Ar jie pamatė visą dramblį -VISUMĄ? Ar suvokė? Be abejo, ne. Jie suvokė tik detales, tiek, kiek pačiupinėjo... Tai argi mes nesame tie neregiai (nors ir turime akis, ir lyg ir matome)? Ar suvokiame visumą? Daiktinė – materialioji, vakarietiška mąstysena niekada neleis suvokti visumos, todėl beveik visose srityse valstybės valdyme, politikoje ir kitur mūsų vedliai neturi strateginio, visuminio mąstymo ir dažniausiai toliau savo nosies nemato (jiems neduota). Nemato kur eina tauta, valstybė, šeima, kultūra ir visa kita...
       Taigi, ši mąstysena yra labai ribota, deja, ji nūdienoje dominuojanti, ir jei neatsiras toliau matančių, turinčių AKIMIRKOS mąstyseną tautos ir valstybės vedlių, tai mąstančiam žmogui jau aišku, kur mes einame ir kokia mūsų tautos ateitis...
       Pailiustruokime dabartinę – struktūrinę/detalinę (materialiąją) mąstyseną kad ir tokiu pavyzdžiu. Nubraižykime apskritimą, pažymėkime centrą, o periferijoje ant apskritimo išdėstykime taškus: mokslo ar veiklos sritis: pavyzdžiui, biologija, medicina, psichologija, informatika, chemija, matematika, muzika, ekonomika ir kt. (aplink visą apskritimą). Paimkime vieną iš pažymėtų mokslą ar sritį ir įsivaizduokime, kad mokomės, studijuojame ir dirbame toje srityje. Pagal šią mąstyseną gaunasi tokia tiesa: juo labiau žmogus gilinasi į vieną interesų sritį, tuo labiau jis tolsta nuo kitų. Vadinasi, jei pasirinkai, tarkim, ekonomiką, tu ją giliai išstudijuosi, gal būt tapsi stipriu specialistu šioje srityje, bet...visiškai nutolsi nuo kitų interesų, mokslų ir visiškai nutolsi nuo centro. O kas gi centre? Centras visada yra centras: jis nekintamas, pastovus: tai gali būti ir Dievas (Tikėjimas), gali būti tvirta Pasaulėžiūra, sąžinė, moralinės vertybės, šeima ir visos kitos Amžinosios vertybės. Taigi, vienoje srityje žmogus – specialistas, o visose kitose – visiškai nesiorientuoja ir nesuvokia... Tai labai dažnas reiškinys mūsų dabartiniame gyvenime: turime ir valstybės vadovų, pareigūnų, profesorių, valdytojų, skaičiuotojų ir visokių kitokių, kurie visiškai nesiorientuoja, kur veda šalį ir kur patys eina, nes mato tik siaurą savo sritį: skaičiukus, nuošimčius, kažkieno užrašytus vadovėlinius teiginius, mato tik tai, ką gali „pačiupinėti“, įrodyti. Bet gi yra pasaulyje dalykų, kurių nepačiupinėsi, nepasversi, o tam jau reikia daug giliau mąstančio...
          Pažvelkime į kitą pusę. Tradicijas saugančioje civilizacijoje viskas sakralizuojama (sudvasinama, sušventinama, sutaurinama, pakeliama į aukščiausią dvasinį lygmenį). Čia mokymasis niekada nebūna tik dėl mokymosi, o egzistuoja kaip PRIEMONĖ pasiekti didžiausiąjį kiekvienam žmogui Kūrėjo duotą Tikslą – AMŽINYBĖS pažinimą. Šioje mąstysenoje žmogus niekada nedirbs tik dėl pinigų ar daiktų gausinimo, o dirbs ir kurs dėl savo kūrybinių galių išraiškos, dėl Tėvynės, dėl savo aukščiausios siekiamybės materialines gėrybes paversti dvasinėmis vertybėmis: (jam gera,šeimai gera, Tėvynei naudinga, gamtai gera, nes ji saugoma, kaimynui gera, nes pagarbiai, maloniai bendraujama). Jei remsimės tradicijų saugojimo visuomenės mąstysena, pamatysime, kad, išdėliojus tuos pačius mokslus, interesus minėtame apskritime: jie ne tolsta vienas nuo kito, bet jungiasi spirale ir tuo pačiu visada išlieka sąryšyje su Centru ir viskas nukreipta į Centrą. Kuo giliau atskiri mokslai studijuojami, tuo labiau vienas su kitu siejasi, persipina, kadangi juos jungia harmonijos ir vidinio giedrumo paieškos. Šioje  mąstysenoje valstybės vadovas, valdantysis ar turintis galią valdyti ir duoti ar atimti, elgsis visai kitaip: niekada nepažemins nei gamtos (neužtvers upių, neužvers šiukšlėmis, neišžudys gyvūnų, neiškirs ąžuolynų ir t.t.), nei žmogaus (nesielgs su patyčiomis, nepavers žmonių elgetomis, netaps išsigimėliu skriausdamas vaikus, žemindamas kitų orumą, nenaikins to, ką ilgus amžius kūrė tėvai, seneliai ir protėviai). Ši mąstysena – vienintelis kelias į moralę, Tiesą, sąžinę ir į save...


Dešimtoji pamoka.
 
Tradicija ir „Prarastasis Rojus“


       Visos tradicijos siekia laikus, kai  Žemė žmogui buvo Rojus. Visos jos teigia, kad kažkada žmogus prarado savo didžiausią turtą, kurį susigrąžinti galės vis sunkiau ir sunkiau. Dažnai nurodoma, jog nuo tų laikų žmogus nuolat degraduoja, o gyvenimo sąlygos Žemėje vis blogėja ir sunkėja. Kartais tai, ką žmogus prarado, vadinama „trečiąja akimi“ (širdies akimi). Be šio sugebėjimo, kuris iš esmės yra intelektas (tikrąja šio žodžio prasme), žmogus yra uždarytas, apribotas šiame pasaulyje, atskirtas nuo dvasinių žinių, bejėgis pažvelgti į Amžinybę.
       Šis pasaulis – sielos pasaulis. Visose tradicijose sielą simbolizuoja mėnulis, o dvasią – saulė. Dvasia ir siela – ne tapatybės: tai du skirtingi dalykai, tik šnekamojoje kalboje žmonės dažnai sumaišo šių skirtingų sąvokų prasmes.
       Iš kartos į kartą perduotose ir knygoje „Senovės lietuvių dainos“  užrašytose dainose pateikiama keletas ankstyvųjų dainų, kurios yra ne fragmentai, o pilnos sakralinės apeiginės eilės, siejančios mus su laikais, kai klestėjo pirmapradės pasaulėžiūros tradicijos ir gilus suvokimas apie Visatos, pasaulio sąrangą, atsiradimą, ir žmogaus, kaip gelminės esybės-būtybės misiją ir supratimą kas yra žmogus. Pačios archaiškiausios  mūsų tautinės dainos – tai mūsų išskaidyto, išbarstyto šventraščio dalis.
       Patyrinėkime dainą „Mėnesio svodba“:

Mėnuo Saulužę vedė
Pirmą pavasarėlį,
Saulužė anksti kėlės,
Mėnužis atsiskyrė
Mėnuo viens vaikštinėjo,
Aušrinę pamylėjo.
Perkūns, didžiai supykęs,
Jį kardu perdalijo
Ko vienas vaikštinėjai,
Aušrinę pamylėjai,
Ko vienas vaikštinėjai,
Saulužės nežiūrėjai?

       Dainoje Mėnulio ir Saulės santuoka simbolizuoja pirminę žmogaus būklę, kai jis tvirtai valdė savo dvilypę – dieviškąją (kosminę) ir žmogiškąją (žemiškąją)  – prigimtį. Saulė – dieviškoji, Mėnulis – žmogiškoji prigimtis.
      Dvasios pasaulis, kurį sudaro skirtingos plotmės (dainose – dangūs), yra Vienovės pasaulis, kuris yra dualistinis pasaulis (viskas susideda iš dviejų esminių pradų), taigi, prarasdamas ryšį su Dangumi, žmogus prarado ir pasaulio vienovės sampratą bei pojūtį. Dainoje tai simbolizuoja supykęs Perkūnas, perkirsdamas Mėnulį pusiau.
       Vėlesnėse – judaizmo, krikščionybės ir islamo tradicijose – šį procesą simbolizuoja vaisiaus nuo Gėrio ir Blogio Pažinimo medžio nuraškymas ir paragavimas – dvilypumo pradžia žmoguje.
       Pagrindinis ir esminis įvairių tradicijų tikslas – išmokyti žmogų susigrąžinti prarastą Amžinybės suvokimą, tik, bėgant amžiams, įsivyravus krikščionybei, (ir kitoms didžiosioms religijoms), žinios, atitinkančios Tikrovę, sunaikinamos, o į jų vietą ugnimi ir kardais buvo įskiepytos  mitinės religijos, kurios jau nieko bendro su Visatos, Gamtos pažinimu, nebeturi.
       Rojaus sąvoka atėjo kartu su krikščionybe. Mūsų, lietuviškoje tradicijoje tai – Sodas (tautodailėje ir švenčių papročiuose – pintas iš šiaudų Visatos modelis – Sodas), kuris dovanojamas jaunavedžiams). Turime labai daug dainų apie sodus, pabandykite iššifruoti užkoduotas mintis ir prasmes tų dainų tekstuose: visur rasime Visatos, Pasaulio sutvėrimą, gyvybės atsiradimą ir mirties bei dausų pasaulio motyvus bei mokymą kaip gyventi, kaip pažinti.
       Grįžkime trumpam prie dainos „Mėnesio svodba“. Pirmoje eilutėje – Mėnulio ir Saulės santuoka, antroje – „pirmą pavasarėlį“... Kodėl pavasarėlį ir kodėl PIRMĄ? Pasiremkime lietuvių kalendoriumi – Metrodžiu (apskritimo modelis). Pavasarį iš neregimojo (dausų) pasaulio į regimąjį pasaulį prasikala gyvybė: daigai, želmenėliai, taigi, susitvėrė Visata ir  materialusis Pasaulis, kuris niekaip negalėjo prasikalti, tarkim, rudenį, nes ruduo metiniame cikle – pasirengimo išeiti į dausas metas, į neregimąjį pasaulį. O kodėl „pirmą“ pavasarėlį? Todėl, kad tai -,materialaus pasaulio atsiradimo pradžia, Pradžios/Išeities taškas (žr.“Visareginčioje Akyje“), pasaulio ir gyvybės sutvėrimas.
       Sodas (vėliau – Rojus) simbolizuoja darną, harmoniją, pusiausvyrą tarp dviejų pradų: dieviškumo ir žemiškumo, vyriškojo ir moteriškojo, šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, gyvybės – mirties ir kt.)
       Tai kas tas „Prarastasis Rojus“? Išeina, kad žmonės prarado darną, pusiausvyrą, tarp dvasios pasaulio  (būties) ir materialios egzistencijos (buities). Nubraukę esminę, dieviškąją, prigimtį, likome su materialiąja – daiktine, gal būt, todėl labai skaudžiai jaučiame vis prastėjančią dvasinio pasaulio būklę, kartu, atsigręžę tik į materialius dalykus (technologijas,ekonomiką) visiškai atmetėme sakraliuosius dalykus, kurie, vis dėlto, privalėjo mums būti kelrode žvaigžde į mūsų dvasinį tobulėjimą, o ne į materialųjį, nes nebemokame daiktinių gėrybių paversti dvasinėmis vertybėmis, o  netekę dvasingumo, vis labiau netenkame gyvenimo bei pažinimo džiaugsmo, vis labiau virstame „keturiais R“: Racionaliais, Ribotais, Rafinuotais Robotais...
        Prarasto Sodo arba Rojaus susigrąžinimo kelią dažnai pasakose, sakmėse simbolizuoja nepaprastai sunki kelionė su kliūtimis, begaliniais išbandymais, pavojais, vargais. Tai kelionė atgal – į Prarastą Centrą, kuriame žemė jungiasi su dangumi. Dangiškoji ir žemiškoji sferos dar vaizduojamos kaip Viršutiniai ir Apatiniai Vandenys, kurių sandūroje išaugęs Pasaulio (Gyvybės) Medis arba stebuklinga obelis  su stebuklingais, galinčiais numarinti ar prikelti, vaisiais. Ir trykšta Gyvojo vandens šaltinis. Vaisiaus paragavimas ar Gyvojo vandens atsigėrimas reiškia sugrįžimą prie Didžiojo žmogaus gyvenimo tikslo ir Misijos – AMŽINYBĖS PAŽINIMO.
       Lietuviškoji, pagoniškoji, pasaulėžiūra ir tradicija, be abejo, viena archaiškiausių. Ji, kaip ir indų, keltų, indėnų tradicijos yra vienos didžiosios pirmapradės tradicijos atšaka. Manoma, kad Pirminė tradicija prasidėjusi Šiauriniame žemės poliuje (mūsų tautosakoje pilna dainų bei papročių apie ilgąjį šaltąjį pusmetį ir šiltąjį pusmetį, apie šiaurinius elnius ir pan.). Indoarijų Vedose yra patys aiškiausi šio teiginio liudijimai.
       Prarastasis Centras – tai Taškas, į kurį veda visos archainės tradicijos, Taškas, kurio privalu ir verta siekti, jei norime, kad išliktų žmonija, žmogus ir žmoniškumas.


Vienuoliktoji pamoka.

 Aido / Atbalsio sistema – vienintelis žmogaus sąryšis su Visumu

        Mūsų,  pagoniškosios pasaulėžiūros (filosofijos) objektas yra Laiko tėkmės galių jėgos (energetika). Tos jėgos – energetinės bangos - žadina arba slopina mūsų mąstyseną: mes daromės kūrybingi, energingi arba esame be nuotaikos – NE SAVIMI.
       Pasaulėžiūra – mokslas apie  Tikrovę (Visatą, Gamtą). Visi reiškinių, dalykų apibrėžimai pateikiami SPALVA, GARSU, MIERA, STILIUMI ir lemtinga DATA. Tai – 5 Kūrėjo/Laiko duoti įnagiai šios pasaulėžiūros pažinimui. Mūsų gimtasis žodis (kalba) – VEIKSMAVARDIS (ne daiktavardis). Ne buitiškai suvokiant: ištarsi žodį – prišauksi veiksmą. Tai užrašyta mūsų pagrindinėje patarlėje, kuri turi daugybę variantų „Kaip šauksi – taip atsilieps“, “kaip klosi – taip miegosi“ ir kt.
     Varde – (upės, kaimo, miesto, vietovės, žmogaus) – užrašyta Misija. Pav, upė Mūša (senov. MŪŽA). Žodis mūža reiškia AMŽINYBĖ. Vilnius (senov.Vilnešys – Viln-Nešys) – vilnių (bangų) nešėjas. Raseiniai (Rasos eina), Palanga – palangė (langas į jūrą), Marija (senov. Marių Rija arba marių ugnis-žarija. Senasis Rygos pavadinimas taip pat buvo RIJA (ugnis, žarija). “Marijos žemė“ – visai ne krikščioniškosios Marijos, o mūsų Marių Rijos arba Marių energetikos šventa Žemė – pagoniškas vardas. Agnė/Agnius, Rasa, Indrė ir kt. – tai vardai dar iš ARIJŲ laikų išlikę: išskaidykite žodį skiemenimis, paskaitykite iš antro galo, –gausite visą informaciją apie savo kaimo, miesto, ar savo šeimos Misiją, kurią turite atlikti šiame gyvenime. Koks lietuvių pagrindinis gėrimas, aišku, ALUS ir SULA (užrašyta viename žodyje, skaitome iš abiejų galų). Visko neaprašysi, ieškokite patys: viską protėviai paliko, tik nesunaikinkite gimtosios kalbos (tarmių), nes visos vertybės, visos žinios išlikusios tik TARMĖSE.
        Taigi, varde – Misija, o jos kiltis – Tavoje Žvaigždėje, nes kiekvienas atėjome iš savo Žvaigždės, o po mirties vėl grįžtame į SAVO ŽVAIGŽDĘ. Apie mirusį žmogų krikščionys sako „šviesios atminties“, o mes  sakome pav. Jonas (žvaigždėse) buvo padorus ir garbingas žmogus, ir pan. Yra išlikę ir senoviški Sėlijos krašto žynių žvaigždėlapiai su tikraisiais žvaigždynų vardais.
       Pagoniškoji pasaulėžiūra sako, kad GYVAS IR LABAI GALINGAS TAS, KAS TURI  SAVO  SPALVĄ. Mūsų kalba – viena archajiškiausių. Ji – šventa, ji saugo mus nuo išsigimimo ir prastėjimo. Tautinė daina, rūbų stilius ir spalvos – tai mūsų JĖGA. Turime ginti savo spalvas, garsus (kalbą, dainą), mieras, stilius, kad neišnyktų mūsų esmė – mentalitetas. Tik tokiu atveju išauginsime LAISVAS  ASMENYBES. Tai, kas dabar vadinama laisve – visiškai nepanašu į tai, ką sako šio žodžio prasmė ir esmė. Saugokime tarmes, nes jose atsispindi Kūrėjo AMŽINYBĖ.
        Taigi, mūsų ŽODIS – VEIKSMAVARDIS (ištariau žodį ir prišaukiau atitinkamą veiksmą), todėl su žodžiais turime elgtis atsargiai, nes „Žodis išlekia žvirbliu, o grįžta jaučiu“.  TAI IR YRA AIDO/ATBALSIO sistema nuo kurios niekur nepabėgsi ir joks kunigas nepanaikins atsakomybės už neteisingus poelgius, veiksmus, žodžius, o svarbiausia – už neteisingas mintis, nes minties jėga yra pati galingiausia. Kokios Tavo mintys – toks ir Tavo gyvenimas... Pamąstyk apie tai. Ir niekas išrišimo neduoda už neteisingą Gyvenimo Būdą,– žmogus pats save nubaus, nes taip diktuoja Visatos ir Gamtos dėsniai; nubaus save arba savo šeimą, vaikus, ir tas Gaudenumas (induizme – Karma) seks Tavo šeimą 3 ar net 7 kartas (generacijas). Taigi, visiems dabarties grobuonims, klastingiems, išsigimusiems iškrypėliams, gobšuoliams, negarbingiems vadovaujantiems bei  skriaudikams ir jų palikuonims teks atsakyti prieš Kūrėją/Laiką (patyrinėjus kai kurių gyvenimus, viskas atitinka, tik gaila, kad jie to neišmoko ir nežino dėl ko jų gyvenime taip blogai atsitinka). Be etinių vertybių (pagrindo) neįmanoma pasiekti tautos, valstybės, žmogaus laimės, sėkmės bei pasiturinčio gyvenimo. Visa pagoniškoji  pasaulėžiūra (Mūsų tikrasis Tikėjimas) pagrįsta etinėmis AMŽINOSIOMIS  VERTYBĖMIS, kurios, deja, šiandien tapo atgyvena. Todėl turime tai, ką turime, o turėsime dar blogiau, jei nesugrąžinsime to „Prarastojo Rojaus“, SAVOJO  TIKĖJIMO.
       Kalendorius arba Metrodis yra Visumo (Visatos) Modelis. Kiekviena tauta privalo turėti SAVO Kalendorių (švęsti SAVO šventes, rengtis SAVAIS rūbais, kalbėti SAVO kalba) ir turi turėti SAVO VIETINĮ LAIKĄ (kaip turėjo protėviai); dabar gi, pagal kažkieno užgaidą sukiojame laikrodžio rodykles, nes taip liepė Europos Sąjunga (sąjunga – tai žodis, kuris reiškia „jungas“: nešėme vienos sistemos jungą – kryžių, o dabar – kitos ...patys jau nebemokame gyventi savo Tėvynėje ir nebemokame būti savo Žemės šeimininkais, tapome vergais... Bet gi dauguma mūsų gyventojų taip pageidavo, bet kažkodėl nepatenkinti dabartiniu gyvenimu, o juk bus dar blogiau... Esmė ta, kad, atėjus krikščionybei, atėjo ir mąstymo pabaiga (mąstymo savo galva). Taigi, turime pasekmes to, ką savo noru sunaikinome.
       Energetinio/banginio požiūrio Pasaulėžiūra arba Tikėjimas sako, kad Laikas/Kūrėjas mus valdo per oro sudėtį – Aido/Atbalsio sistemą. Taigi, mūsų laimė, sėkmė, vaikų ateitis priklauso nuo mūsų Gyvenimo Būdo. Neteisingai gyvename – nedejuokime, nekeikime lietaus ar valdžios: patys išsirinkome, patys atsakingi už kiekvieną savo žingsnį. Mūsų gražūs žodžiai dažnai neatitinka veiksmų, poelgių, darbų, neatitinka griežto Visumo Parėdo. Protėviai gyveno kitaip – nepažeisdami Didžiojo Įstatymo, nes Įstatymas buvo Kūrėjo, ir jis buvo privalomas visiems be išimties, buvo suvokiamas visiems (nes nuo kūdikystės perteikiamas) ir buvo perduodamas iš kartos į kartą Papročiais.
       Taigi, yra, kaip jau minėta, du požiūriai į Visumo Parėdą: energetinis ir daiktinis. Energetinio Požiūrio pamatas – Geba kurti, o daiktinio – savinauda, naikinimas. Daiktinis požiūris aiškina, kad gamta yra Gausybės Ragas, iš kurio galima semtis, jo nepapildžius. Tai ir sakome „pripuolė prie lovio“, nes kas suktesnis, gobšesnis – tam ir turtai. Štai kur nūdienos „vertybės“.
         Taip kyla sistemų arda, žemės alinimas, plėšimas, grobimas, genetinis keitimas ir kiti baisūs neprognozuojami dalykai. Iš viso šito – pyktis, neapykanta, pavydas, smurtas, o iš to – visos nelaimės: psichinės ir fizinės ligos, savižudybės ir pan.
       Minties ir žodžio jėga – didžiulė. Protėviai puikiai tą žinojo ir perdavė visas Žinias mums, deja, mes nepajėgėme jų išmokti ir įsiminti, nepajėgėme atsilaikyti svetimų, prievarta ir krauju įdiegtų tiesų mokymui. Tiesų, kurios atnešė nuolankumą, paklusnumą,
vergystę ... (kaip lengva valdyti vergus ir palūžusius).
       Kas gi yra LIKIMAS?  Tai – atitikmuo Tavo elgesio su Visumo Parėdu, dėsningumu. Kai Tavo Gyvenimo Būdas atitinka Visumo  ir Gamtos dėsnius – Likimas Tau yra palankus: Tave lydi laimė, sėkmė, gera sveikata, nes Tavo Gyvenimo Būdas – DARNA. Kai Tavo elgesys neatitinka Visumo Parėdo – Likimas Tau siunčia išbandymus, duoda pamokas per nelaimes, kančias, ligas. Kai nutrūksta DARNOS ryšys su Visumu, Laikas/Kūrėjas mūsų nebegloboja. Mes išsigimstame, tampame nepilnaverčiais, vidutinybėmis, netgi vergais, robotais, kuriuos lengva stumdyti ir valdyti. Pagal Visumo dėsnių logiką, pažeistos sielos žmonės susilaukia nepilnaverčių vaikų, kurie išauga paleistuviais, vagimis, neurotikais, galvažudžiais. Dėsnis sako, kad pasileidėlių laukia psichiniai iškrypimai ir iš to išeinančios pasekmes (homoseksualizmas, pedofilija ir kt.). Tai vyksta todėl, kad lytinė energetika, maitinama nedraudžiamais amoraliais žodžiais, veiksmais, brukamomis „vertybėmis“, užgožia Išmintį/Jausmą, nutraukia dvasinį peną, kuris eina į žmogaus energetinį lauką bangomis. Žmogus tampa lėkštas, bukas, dirba be kūrybinės jėgos, be atsakomybės. Dėl to šiuolaikinio meno
kūriniai, pastatyti namai, įrankiai, buitiniai daiktai yra nekokybiški, vienadieniai, be išliekamosios vertės, bet brangūs.
       „Tradicija yra tikrosios laisvės karalystė“. Taip, kaip ir mūsų protėviai, kadaise pasakė Konfucijus, nors gyveno toli nuo mūsų. Kuo archaiškesnė ir stabilesnė tradicija, tuo svaresni argumentai, kad ši tradicija, atėjusi iš tūkstantmečių patirties, yra etnoso prigimtinė išraiška ir atitinka tautos gyvenseną.

 Dvyliktoji pamoka.

SENOVĖS  LIETUVIŲ  ŽYNIŲ  IŠMINTIS


       1.   Pasidėk Pamatą – Pasaulėžiūrą/Tikėjimą kaip kelrodę 
             Žvaigždę.
       2.   Vadovaukis AriStokRato (Arijau, stok į ratą; mąstyk      
             ciklais) mąstysena.
       3.   Atmink: aukščiausia vertybė – ŽINIOS, didžiausia gėrybė
            – laisvas laikas.
       4.   Gyvenk darnoje su Visumu, Gamta, Žmonėmis.
       5.   Gerbk ir saugok šventą Tėvų Žemę – Žemyną.
       6.   Gyvenk linksmai ir laimingai: neišvaryk Laimos iš namų
             ir neverkšlenk.
       7.   Kalbėk, ką galvoji ir daryk, ką kalbi.
       8.   Nuolat siek pažinimo.
       9.   Džiaukis šia diena: gyvenk ČIA-DABAR-ČIA.
      10.  Pritark Visumui SAVA spalva, SAVA daina, SAVU   
             judesiu (šokiu).
      11.  Nebūk prastas – būk PAPRASTAS.
      12.  Saugok SAVO spalvas, SAVO kalbą, SAVUS ženklus
             (simbolius), SAVO tradicines  šventes.
      13.  Neprisikabink prie daiktų ir žmonių.
      14.  Švęsk SUBATĖLIUS (šeštadienius).
      15.  Nebūk vergas, ir neleisk, kad Tau vergautų.
      16.  Mažiausiomis sąnaudomis siek didžiausio rezultato.
      17.  Nebūk savanaudis – būk KŪRĖJAS.
      18.  Niekad neprarask TAURUMO, ORUMO, SAVIGARBOS.
      19.  Laikykis etiketo bendravime.
      20.  Gyvenk pagal Visumo Parėdo dėsnius.


Tryliktoji pamoka.

Išgirsti simbolį...


       Mes gyvename simbolių ( ženklų) pasaulyje. Mūsų protėviai mokėjo juose įžvelgti prasmę, todėl ne be reikalo atsirado tautiniai raštai (ornamentai): kiekviena senovės tauta per tūkstantmečius suformavo savitus ženklus, kuriuos paliko nacionaliniuose drabužiuose, architektūros paminkluose, nes jais norėta perduoti tam tikras žinias. Lygiai taip pat ir lietuvių ornamentika, atsiradusi, tikriausiai, iš trijų pradų: estetinio poreikio, ritminio Visatos ir gamtos bangavimo (aukštyn-žemyn, gyvybė-mirtis, diena-naktis, šilta-šalta, džiaugsmas-liūdesys ir kt.) ir mistinio prado (kalbėjimo, susisiekimo su dvasių pasauliu).
        Tam tikri, atitinkantys Visatos ir gamtos dėsnius ornamentai, spalvos suformavo žinias apie mūsų regionus, ypač drabužiuose. Nacionaliniai regioniniai rūbai skiriasi: kuo arčiau centro, tuo mažiau margi. Pavyzdžiui: Rytų aukštaičių rūbai stambiai languoti, dzūkų – smulkiais langeliais, žemaičių – dryžuoti (pakraščių simbolika), suvalkiečių – gausu visko... Žynių drabužiai taip pat skyrėsi: buvo vyšniniai žyniai – aukščiausias luomas : filosofai, teoretikai; žalieji žyniai – raganiai, gydytojai – praktikai (žalios spalvos apsiaustai ir drabužiai). Pagal spalvas ir raštus kiekvienas žmogus žinojo pas kokį žynį eiti  patarimo ar pagalbos.
        
Spalvų simbolika

Svarbiausios ir pagrindinės mūsų, lietuviškos, spalvos - mūsų trispalvėje):


Sidabrinė (balta) – pagrindinė kosminė spalva.
Vyšninė – tamsiai raudona su šaltu sidabro spindesiu.
Žalia – jūros bangos ar sidabrinės eglės atspalvių.
Geltona – šviesi, citrinos ar žodynėlio svėrės atspalvio.
Ruda – su visais atspalviais iki smėlio atspalvio.


Nelietuviškos ir mums kenksmingos spalvos:

Mėlyna (ypač šviesi – žydra).
Oranžinė (tarmiškai – morkinė).
Violetinė (melsvo atspalvio).

Ką gi reiškia spalvos?

Sidabro balta – tai Gyvasties energijos spalva, todėl visose kitose spalvose turi būti sidabrinis šaltas atspalvis (toks, koks yra mūsų trispalvėje vėliavoje). Atspalvis yra labai svarbus, nes jis suteikia tam tikrą energetinį spinduliavimą. Kartais neatsakingai padarytos vėliavėlės būna visai nebe tų atspalvių, kokie turi būti, ir tai jau ne mūsų spalvos. Reikia labai atsakingai naudoti simbolius tokius, kokie jie atėjo iš tūkstantmečių.
 
Vyšninė ( raudona) – tai taurumo (dvasingumo ) ir išminties spalva. Ar matėte kur nors istorinuose dokumentuose, piešiniuose, kad mūsų didieji kunigaikščiai būtų dėvėję mėlynus apsiaustus? Tikriausiai, nematėte, nes vyšninė-purpurinė spalva tai kilmingųjų. Gal žinote  K.Anderseno pasaką apie nespalvotą rožę, kuri nežinojo, kokia spalvai jai nusidažyti? Patarėjai pasiūlė „mėlyna“, tai rožė atšovė :“Fui, prasčiokų spalva...“.Taigi, taip ir tyrinėjame, kodėl mėlyna – prasčiokų spalva? Paimkime džinsus – visi mėlyni, kurie suvienodina, suniveliuoja žmones ir nebeišsiskiri iš minios, nebėra Asmenybės...Tai nieko blogo, patogus kasdienis rūbas, bet jei jo per daug ir ištisai... Gal būt todėl ir moterys suvienodėjo, suvyriškėjo, vilkėdamos tik kelnes ir dar mėlynas. Vyrai, jei jie tikri vyrai, visada labiau domėsis moteriška moterimi... Nesąmonė? Prašome patyrinėti, pamatysite.

Jūros bangos ar sidabrinės eglės žalia: jokiu būdu ne žolės ar salotinis atspalvis. Žalia – tai orumą ir savigarbą spinduliuojanti spalva. Visa gamta vasarą žalia su įvairiausiais atspalviais. Pats žodis „Žalias“ reiškia gyvastį. Pavyzdžiui, prisiminkime mūsų tautines dainas ar palyginimus: „gėriau žalią vynelį“, “žalias jaunimėlis“, “išgerti žalio pieno, suvalgyti žalios mėsos“ ir kt. Tai argi vynas, jaunimėlis, pienas ar mėsa būna žalios spalvos? Jei jau žalios, tai ne koks vaizdas... Išsiverskime, ką gi tai reiškia ir gausime tokias dainas ar palyginimus : „išgerti GYVO vyno, jaunimėlis GYVAS, pilnas gyvasties, mėsa, pienas GYVAS (nevirintas, sveikas)... Mūsų jūra taip pat žalia, o ne mėlyna: įsižiūrėkite, kai būsite prie jūros – tikrai ne žydra. Klausykite pasakų, dainų, visur dominuoja žalia spalva.
       Pakeiskime truputį žodį „žalias“ į senovišką žodį „žalis“- gyvastis ir „Žalčia“- žalis yra čia (arba gyvastis yra čia). Jeigu Jūsų namuose gyvena žalčia, vadinasi, namai pilni gyvasties energijos. Ir iš žodžio „žalčia“ atsirado tas suprimityvintas aiškinimas, kad lietuviai garbino žalčius. Nieko panašaus: lietuviai nuo seno gerbė žalčius (kaip ir visą gyvybę), nes žalčiuko vingiavimas – simboliškas aiškinimas apie Visatos ciklinį bangavimą – vingiavimą spirale. Žaltys – tik pavaizdumo ženklas tautiniame mene.
 
Geltona spalva - padeda atskirti kas yra kas, todėl ant rankų, kaklo ir drabužiuose dominuojantys papuošalai yra geltono metalo - žalvario (žalias varis – gyvas varis, gydantis) arba gintaro. Ką reiškia žodis GinTaras? Sudėliokime, pakeisdami skiemenis, gausime GinRatas (ginantis ratas). Štai ir atsakymas, kodėl gintariniai karoliai, apyrankės, amuletai buvo taip gausiai nešiojami (gintaras gydo, suharmonizuoja vidines energijas, saugo nuo kenksmingų energijų (piktos akies, kaip pasakytų senoliai).

       Taigi, jei trūksta gyvasties energijos – nešiok sidabrą;
                 jei pritrūkai taurumo,dvasingumo – apsirenk vyšniniu;
                 jei trūksta savigarbos,orumo – dėvėk ką nors žalio;
                 jei užpuolė pikti viršininkai,ar tau linki blogo –užsidėk
                 žalvario,gintaro apsauginius ratus –    apyrankes,               
                 karolius,diržus ir būsi nepažeidžiamas.


       Spalva yra energetinės bangos dažnis, todėl namuose ne tas pats, kokie paveikslai kabo Tavo kambaryje, kokios spalvos ir atspalviai dominuoja Tavo aplinkoje (kokie dažniai sklinda iš paveikslo ar drabužio ir kaip jie paveikia). Lygiai taip pat svarbu,kokie paveikslų siužetai: jei baisūs, kraupūs, tai namuose niekada ir negyvens Žalčia, Laima (nebus gyvasties – sveikatos energijos, nebus laimės,tik konfliktai, liūdesys, depresijos). Patyrinėkite, jei netikite. Taip pat ir tai, ką matote televizijoje, laikraščiuose, žurnaluose: daug smurto, sekso propagandos, chamizmo ir pan. Visa tai spinduliuoja mums ir mūsų vaikams ir vargu ar begalime juos apsaugoti.

Ką gi reiškia nelietuviškos, kenksmingos spalvos?

 Mėlyna (žydra) – prastumo spalva. Jei daug jos nešiosime, turėsime savo aplinkoje, nebūsime Asmenybėmis.

Šis tas apie „mėlyną kraują“- bajorus. Kadangi išsiaiškinome spalvų prasmes ir reikšmes, tai bajorai, save išdidžiai pristatantys kaip mėlyno kraujo atstovais, tikriausiai nepatyrinėjo, kas gi tas „mėlynas kraujas“. Mūsų Tikėjimas sako, kad tautų maišymasis –hibridizacija - atneša vadinamąjį „mėlynąjį šiltnamio efektą“, o kas tai yra tikriausiai žinoma. Kilmingas kraujas visada raudonas (kaip ir iš tikrųjų kraujo spalva). Gamtoje sukryžminti augalai, gyvūnai 3-je ir 7-je kartoje iššaukia nevaisingumą arba nesveikus palikuonis. Panašiai ir žmonių giminėje. Kilmingais gali save vadinti nesumaišytos giminingos tautos: leatai (paskutinieji baltai: lietuviai, latviai). Pavyzdžiui, ar matėte gamtoje mėlynas rožes, lelijas?(Tai kilmingos gėlės). Nėra ir negali būti. Tokias spalvas išgavo selekcininkai, kitaip tariant, sukūrė dirbtinai. Mėlynos būna tik lauko, pievų gėlytės. Mūsų dainose mergelė apibūdinama tik kaip „radastėlė (rožė) arba  lelijėlė. Niekas nedainuoja apie mergelę-rugiagėlę ar ramunėlę... Kodėl? Apibūdinkime paminėtas gėles kaip tai mokė mūsų protėviai. Kokia turi būti mergina: ar rožė/lelija ar rugiagėlė/ramunė? Rožė – išdidi, karališka, spygliuota, lelija – liauna, grakšti, begaliniai švelni. Sudėjus abu palyginimus gauname, kad mergina turėtų būti kaip rožė/lelija: ir išdidi, neprieinama, ir tuo pačiu švelni, maloni, moteriška. Dar pridėjus žiedų formą gautume palyginimus: rožė ir lelija – uždaros, savęs neatskleidžiančios  gėlės (mergina taip pat turėtų būti paslaptinga, neišsirengti nuogai siela, jausmais ir kūnu, neskubėti atskleisti savęs.) Rugiagėlės, ramunės – gražios lauko gėlytės, bet ne karališkos. Jos atviros, rodo savo viduriuką. Jas nuskina ir greit numeta, jos greit vysta. Perkelkim į žmogaus (merginos) plotmę. Jei mergina tokia kaip lauko gėlelė...(greit nuskins, greit sutryps, greit išmes). Todėl mūsų pramotės mokė savo mergaites būti radastėliais – lelijomis (kaip tautosakoje ir užrašyta). Primenu: visas Gyvenimo Būdo mokslas, visa žmogiškoji etika pagoniškoje pasaulėžiūroje paremta gamta: žmogau, stebėk gamtą (augalus, gyvūnus) ir mokykis iš jos.
Oranžinė (morkinė) – tai klastos ir savinaudos spalva. Skaitykite lietuviškas pasakas: lapė visada apgauna, nes ji – klastūnė. Gobšumas taip pat susijęs su šia spalva. Senovės žyniai sako, kad žydros ir oranžinės spalvų deriniai prišaukia ir nepagydomas ligas.
Violetinė (senoviškai „lelijava“ su melsvu atspalviu).Tai – gašlumo ir prastumo spalva. Jaunoms merginoms tokios spalvos mūsų žyniai tikrai nesiūlytų daug dėvėti, nes ji prišaukia hiperseksualumą. Vyresnėms moterims šiek tiek jos reikia (gal arčiau slyvinės spalvos, kuri lyg vitaminas E).

          Kiekviena tauta savo vėliavose turi sau sėkmę nešančias spalvas: kieno vėliavoje yra oranžinė ar žydra – tai tiems ir neša, spinduliuoja stiprybę. Mūsų vėliavoje, mūsų tautiniuose ornamentuose nėra nei žydros, nei oranžinės, nei melsvai violetinės spalvos, vadinasi, jų mums ir nereikia arba reikia labai mažai.


Savaitės dienos

       Pagal Senojo Tikėjimo mokslą pati blogiausia savaitės diena yra penktadienis. Jis vadinamas mirtį, baigtį, aidą nešanti data. (Tai nereiškia, kad jo reikia bijoti, tiesiog, tai savaitės užbaigimas ir nieko naujo geriau nepradėti, o ruoštis subatėlių šventei   – šeštadieniui).

       Pagal Senąjį – Mėnulio – kalendorių 13–ta data yra jauno Mėnesėlio patekėjimo data, nes ji rodo esamos padėties kaitą. 13-ta diena visada švenčiama kaip kūrybinių polėkių išraiška. (Krikščionybė pavertė šią nuostabią datą, nuostabų skaičių prakeiksmu).

Mėnulio priešpilnio pradžia visada būna 19-toji data. Ji ženklina ypatybę gyventi dviese darnoje: tai brandos  šventė.
Pilnaties patekėjimo pirmoji diena visada būna pagal Mėnulio kalendorių mėnesio 25-ji data. Tai – damų šventės data, kada toną ima moterys, nes ši data – moteriškoji, kūnu gimdančioji galia.

Delčia pagoniškoje pasaulėžiūroje prasideda, kai kalendorius rodo 1-mą kito mėnesio dieną. Tai – Senolių šventė – data, skirta pagerbti senolius ir protėvius, aplankyti gimtąsias vietas, kapus.
Dar vadinama pamatų pasidėjimo data: (ką susimodeliuosi mintyse, taip Tau seksis realizuoti per jaunatį ir priešpilnį).

7-toji Mėnulio kalendoriaus data – mėnulio sengalio fazė. Tai – vaikų šventėms skirta data.

Per Juodąji /Tamsųjį mėnulį – Mainulį negalima švęsti, linksmintis ar pyktis, nes viskas, kas bloga, nusės į pasąmonę ir atneš nesėkmes. Lygiai taip pat nekuriamas šventosios Ugnies aukuras, nešvenčiama per Pilnaties puntą (3-4 tą mėnulio pilnaties dienomis, nes per stipri Mėnulio energija atneša agresiją, neprognozuojamus veiksmus). Paskaitykite knygas, pažiūrėkite filmus apie vampyrus, vilkolakius, kurie siaučia per Pilnaties puntą. Juk ne iš piršto išlaužti visi aprašymai, jie atėjo iš tūkstantmetės tradicijos.

 Skaičiai

      
0 (nulis) – Mūsų Išeities/Pradžios taškas. Ženklina kilmę, šaltinius. Jei Tavo gimimo datoje ar aplinkoje yra daug „nulių“ – esi išmintingas, sumanus darbuotojas, teoretikas – praktikas kartu. Dirbi be kontrolės (Tavęs nereikia kontroliuoti). Esi Asmenybė. Pilnas savęs, be papildinių. Nebijai vienatvės,visada kuri, dirbi. Optimistas. Likimo ir deivės Laimos numylėtinis („marškinėliais apvilktas“). Esi vedlys, bet Tau išraiška nepriklauso. Pavesk savo kūrinius realizuoti kitam, tarkim, draugui, nes pats nieko negalėsi įvykdyti. Tokia Tavo prigimtis. Žmonės Tave gerbs ir vertins už kūrybinius sugebėjimus. Tu – ne daiktinės mąstysenos, ne naudos ieškotojas.
Tavo ypatybė – duoti stimulą, išjudinti iš sąstingio. Tu – Versmė, iš kurios semiasi kiti.
Kai šalia Tavęs stovi skaičius  2,4,7 (Energetinio Lauko skaičiai), tada Tu – nuostabus. Kai šalia Tavęs Medos (kūno) skaičiai 1,3,5,- esi paniuręs, nesukalbamas, nesugyvenamas.

1 (Vienetas) - Kūno (Medos) skaičius. Turi gebą gimdyti (materializuoti). Bejėgis vienas pats. Tau reikia Žados (pažadinimo), t.y. Kūno Lauko. 1 kaip sėkla (Energetinė materija). Kalbant buitine kalba - kaip mediena, iš kurios gaminami dalykai ir daiktai. Laikui bėgant, 1 vis būna kitame pavidale (pav: žiedlapiai vysta – gaunasi sėkla). Vienetas yra kūnas, daiktas, bet ne kūrybinė energija. Garsinė Vieneto išraiška i raidė.

2 (Dvejetas) – Esmės kūrybinės jėgos  arba GEBA KURTI. Tai –Energetinio Lauko šaltinis/versmė. Kartu su 1 (Vienetu) sudaro neatskiriamą Dyvieną (DyvVieną arba du viename)  - Y. Dvejeto Garsinė išraiška u raidė.  2/u mene vaizduojami kopėtėlėm, ugnimi. Buitiniame gyvenime Dvejeto simboliai yra apsiaustai, pelerinos, kepuraitės, karūnos.

3 (Trejetas) – Pilnatvė, turinys, tūris. 3 yra kūnas, vaisius: turi ypatybę gimdyti, kai jį pažadina 2 (Dvejetas). Skaičius ženklina sėslumą, pastovumą, stansą (sąstingį), pilnumą. Spalvose – margas, “rainas“. Skaičius 3 kuria daiktinį pasaulį: turtą, materialines gėrybes. 3 – lyg žiedas, išsiskleidęs visu pilnumu. Branda. Todėl 3 turi trumpalaikiškumo ypatybę. Po žiedo eis tąsa: vaisius, sėklos. Po brandos eis senatvė, todėl 3 turi tąsos ypatybę, tačiau 3 turi ir ARDOS (ardymo) ypatybę: ardo, griauna. Taigi, 3 turi keletą ypatybių (pilnatvės, ardymo, pabaibos), turi keletą Misijų. Jei gavai žinią: laišką, pakvietimą 3-je mėnulio mėnesio datoje – įvykiai klostysis labai greit: pasieks pilnatvę ir mainą į kitą pusę. 3 yra skubus, pav. gali greit sukurti šeimą. 3 yra dauginimosi skaičius. Šio skaičiaus simbolis – ženklas yra trikampis   Trikampis.jpg ( ne mūsų ženklas. Mūsų – „širdelė“  Sirdele.jpg   ). 3 kaip iešmininkas, perjungėjas. Pilnatvė. Žmonės pilni savęs, bet turi ypatybę uždegti kitus. Neeilinės išvaizdos – kažkuo išsiskiriantys. Pilnai realizuojantys save, bet kaip minėjau, gali būti ir ardos nešėjais.

4 (Ketvertas). Dvigubas, dvilypis, kaip ruduo: meta lapus ir kuria sėklas. Giminės tąsa. Iš kitos pusės 4 yra Visumo (Visatos) mažiausias Vienetas (keturmatis vienetas: kaip 4 metų laikai, kaip 4-rių paros ciklas – naktis, rytas, diena, vakaras, -kaip 4-ri žmogaus gyvenimo etapai: gimimas, jaunystė, branda, senatvė ir kt. Tai – mainų (keitimosi) skaičius. Tautiniame mene 4 daugiausiai vaizduojami riešutų kekele. 4 – lyg 2/2: pirmas 2 eina saugoti kiltį  ir esybę,  antras 2  - ieško naujo.
       Žmogus, kurio skaičius 4 –negali atleisti išdavystės ar šunybės. Šalia to – patiklus, tvirtas lyg pamatas, besikeičiantis.

5 (Penketas). Tarsi apvalkalas, kuris saugo 4-matį Vienetą. 5 duoda šilumą, brandina, sodrina. 5 – tai karštis: turi visa ėdančio šarmo ypatybę – gailį, protą/uolumą (atskirti kas yra kas). Spalvomis 5 išreikštas gelsviu (nuo šviesaus iki oranžinio). 5 turi klastos, savinaudos, pavydo ypatybes. 5 – lyg uždaras gardas: kai šalta – šildo kaip krosnis. Sušyli, o jis kaitina toliau, dusina uždaroje patalpoje. 5 iššaukia gaisrus, sausras.
5 (Penketo)  simbolis, ženklas – Leatuvėnas  Leatas.jpg   (ne penkiakampė-pentograma  Pentograma.jpg  ). Dabar Leatuvėnas (apsaugos ženklas) paverstas šėtono simboliu ir neteisingai vadinamas pentograma. Visiška nesąmonė. Pentograma kabo ant Kremliaus bokšto. 5 – vidinis šilumos šaltinis, kuris reikalingas gemalui pradinėje būklėje. Garsinė 5 (Penketo) išraiška – o raidė. Taigi, 5 trumpą laiką yra nekenksmingas, naudingas. Vėliau ima kenkti. (Žmogus, turintis 5-to savybes – taip pat.) Tautiniame mene 5 vaizduojamas krosnimi, virtuve. Spalvinė 5-to išraiška – mėlyna/violetinė. Dar negeros ypatybės – griauti: meluoti, šmeižti,   apgaudinėti, skleisti apkalbas.

6 (Šešetas). Skaičius ypatingas, ženklina Aido/Atbalsio sistemą. Kai žada (pažadinimas) puiki, tai ir 6 puikus. Jei žada ardanti – tai ir 6 atsiliepia tuo pačiu-arda. Jį galima palyginti su šuniu Sargiu: vagies šuva gins vagį, o tas pats šuva pas dorą šeimininką –aišku, gins teisingąjį. 6 – harmonijos/pusiausvyros skaičius, laikantis pusiausvyrą tarp gyvybės/mirties, tarp gėrio/blogio, šilto/šalto ir t.t.: į kurią pusę pakryps – toks jis ir bus. Gal todėl nusikaltėlių žargone atsirado tas bauginantis  „šestiorka“ – šeštas, kurį visi žemina, stumdo, tyčiojasi, kuris yra žemiausio luomo atstovas tam tikrose žmonių grupėse. Mat, 6 – „su kuo sutapsi – toks ir pats tapsi“.
       Taigi, 6-to Misija – gebėjimas atsakyti tuo pačiu (esminė pagoniškojo Tikėjimo filosofija – AIDO / ATBALSIO sistema).
6 – Žemės energetika. Spalva – žalia su gelsvu atspalviu. 6 – Algos (atlyginimo) mokėjimas už savo mintis, žodžius, veiksmus. Metų Rato cikle – spalio mėnuo, kai baigiasi šiltasis laikotarpis/pusmetis. Algą atneša mūsų pasakose, tautosakoje minimas Milžinas (ne ūgiu, o Mylia+Žynys, taigi Išminčius) ALGIS. Pakaitaliokime vardo raides,skiemenis : Algis – ilgas-ilgis-galas-agla-eglė-alga. Kalbama apie pabaigą, kitus ilgius ir algą... Dar sako: Algis/Dalgis rudenėlis... Taigi, Aukštųjų Dievų pasiuntinys, Milžinas dievaitis Algis (mene vaizduojamas paukščiu, kuris visose tradicijose yra ŽINIAnešys), atneš Tau ALGĄ už Tavo nugyventą gyvenimą, prieš Tau iškeliaujant į Dausas, į Savo Žvaigždę. Todėl ir Dalgis, todėl ir Rudenėlis, nes senatvė – tai žmogaus gyvenimo saulėlydis, o dalgiu ne tik deivės Laimos sesuo Giltinė darbuojasi...6-to  garsinė išraiška raidė a.
       Mene 6 vaizduojami pintinėlėm, krepšeliais, tinklais, laiveliais. 6-to ypatybė – surinkti ir pateikti kaip išbaigtą Gamtos dovaną naudojimui. 6 kartu su 9  Esmes-turis.jpg  yra Esmės tūris, geba kurti.
       Protėvių žynių išmintis sako: jei nori būti turtingas – niekada neskaičiuok piniginėje smulkių centų ir neišleisk ligi paskutinio cento (skaitykite lietuviškas pasakas apie stebuklingas lazdeles, medžiagų rietimus, kurių, šiukštu, negalima išvyniot iki galo ir kt.) Visur yra MOKYMAS, PAMOKOS, tik mokėkite surasti ir suprasti. Taigi, jei skaičiuosi smulkius pinigėlius, greit neteksi pinigų ir peno. Niekada neišleisk ir niekam neatiduok paskutinio lito, cento (elgetoms taip pat negalima duoti, nes Tu jo nepažįsti; galima sušelpti tik žinomą dorą žmogų, nes visur galioja „su kuo sutapsi – toks ir pats tapsi“ Tai – energetiniame lygmenyje – ne buitiniame. Duosi litą – iš Tavęs atims 100,1000 ar daugiau. Patyrinėkite, ar taip nebuvo atsitikę: davei nevertam – atėmė ir iš Tavęs... Minėjau pasakas. Yra pasaka „Austėjos drobė“, kur sakoma: „jei neišvyniosi rietimo iki galo,  jis niekad nesibaigs“. Mokykitės.
6 yra Lemties skaičius. Negalima duoti, skolinti 60 ct. 6 , 60, 66, 600, ir t.t. Lt. Jei paskolinsi ar duosi, prarasi gebėjimą kurti, atiduosi tam, kam davei pinigus, ir Tau ims nesisekti, ateis skurdas. 6 yra stebuklingas veidrodis, t.y. dalykas, kur pradžia susijungia su pabaiga. Už tai sakoma „nesudaužyk veidrodžio: išsiskirsi, atsitiks nelaimė“. Su veidrodžiais iš viso reikia elgtis atsargiai: nestatyti jo ten, kur lauko durys – išneš laimę iš namų, jokiu būdu nestatyti miegamajame taip, kad veidrodyje matytųsi gulintys lovoje (skyrybos garantuotos) ir t.t. Netikite? Patyrinėkite. 6-šių dėka įvyksta įsikūnijimas (materializavimas). Skaičius dvipusis kaip kiti. Iš vienos pusės tvirtumas, geba kurti, o iš kitos pusės – blokavimas, užkarda. 6 – tarsi jungtis, perėja į kitą sistemą; kaip susitikimas ant rubežiaus, prieplaukoje, kaip tiltas. Mene 6 dar vaizduojamas adata su siūlu, Mūsų 6-kampis yra pieno spalvos  *     . (Jokiu būdu nemaišyti su žydų 6-kampe žvaigžde, kuri sudaryta iš 2-jų trikampių). Mūsų 6-kampis – Austėjos žvaigždė  Sesetas.jpg   (vokiečių – svastika Svastika.jpg – pasisavintas Hitlerio  ir sugadintas nuostabus, nieko blogo nelemiantis, simbolis, kurį tikrai vertėtų reabilituoti).

7 (Septynetas). Vyšninės spalvos energetinė banga.Suponuoja kūrybinius siekius ir Taurumą (dvasingumą). 7 – Visumo Gyvastis. Jis nemirtingas, nes vis išsisuka, nesileidžia įtraukiamas į sukūrius.Tai Išmintis, Taurumas, visada randa išeitį iš keblios padėties: „įkritęs į balą, sausas išlipa“. 7-neto garsinė išraiška aū. Kryptis – svarbiausioji – Žiemelių (Šiaurės Rytų). Šia kryptimi senovėje buvo statomi namai, nes tai – stipriausia energetinė apsauga. (Miegant galvą reikėtų laikyti taip pat Žiemelių kryptimi). Jeigu tikėsime, kad varde užrašyta mūsų Misija, tai pagal pagoniškąją pasaulėžiūrą mūsų tautos Misija – PRADĖTI NAUJUS LAIKMEČIUS.
       Svarbi dobilo, kaštono lapo simbolika – lietuvių energetinių saikų ženklai. (Turėk kišenėse po 4 kaštonus – visur Laimė lydės, o Trilapis Dobilas – senojo Vilniaus simbolis. Tai DOBILAS turėtų stovėti ant kalno, o ne trys krikščioniški kryžiai, kurie neša sąstingį, kančią. Dobilas gi kaip gamtoje: kiek jį betrypsi – visada atsities.
Didžiausios mūsų šventės buvo  (ir tebėra, kas švenčia) Uosio  -13-tąjį mėnesį Mėnulio kalendoriuje, taip pat gruodžio ir birželio mėnesiais.
7-nis galima palyginti su ką tik išsiskleidusiu puikumu, žiedu, savaitės šventumu šventvakariais.
 Pagal senolių astrologiją mums, lietuviams, dera nešioti žiedus su akmenimis: sidabrą su purpuro, žalio,“elektrinio“, gelsvo, rudo gintaro akimis (prisiminkite: gintaras tai GINANTIS RATAS). Nepatartina nešioti su mėlynom, oranžinėm akim.
7-toji energetinė banga – Žalčiukas (vyšnis pereina į žalią).

8 (Aštuonetas). Gyvojo sidabro blizgesys ir jo šešėlis. AštuonNytis audinių raštuose. 8 tai dvigubas 4 (Dvigubas keturmatis Vienetas). Garsinė 8-neto išraiška – raidė n (esmė, centras). Tautiniame mene 8 vaizduojami Šventovėm, rūmais, paukščių lizdeliais (lakštingalėlių,) su jų gyventojais (paukščiukais, vaikais, jaunuoliais, tėvais). Bendru vardu 8 yra ŽiniaNešys – Paukštis Gandras su palikuonim – vaikučiu lopšelyje. Taigi, iš tiesų vaikus atneša gandras. Patyrinėkime žodžius: P-Aukštis Gand®as.Gauname: iš Aukščio  paukštis atneša žinią – GANDĄ (išėmus „r“). Ne iš balos gandras neša vaikus, o jis, kaip žinianešys, neša gandą, kad toje ar kitoje šeimoje ateis palikuonis, todėl lietuviai taip gerbia ir myli gandrus, o vaikams, kad būtų žaismingiau, aiškina, kad „Tave man atnešė gandras“. Ir tai labai gražu, žinoma, ne buitine prasme tą suprasti...
Protėvių Tikėjimas sako, kad pirmą kartą mes gimstame SIELOS pavidalu „8“. Kai mirštame kūnu, vėl grįžtame į Savo Žvaigždę, į žvaigždžių Dausas  sielos pavidalu.
8 – mažiausia, nesikartojanti sistema, mažiausias energetinis kūnas Audinių raštuose – Aštuoniakampė žvaigždutė – AUSEKLYTIS.

Auseklytis.jpg
8 – kūrinys, energetika, jėga Amžina, nes mainosi ciklais, atspalviais. Tai ne daiktai, o dalykai.

9 (Devynetas). Jo ypatybė – aklina užkarda, gardas, kūrybos ciklo baigtis, perėja į vidinę sritį. Pasiruošimas kitam seikėjimui arba nuosmukis ir vidinė arda, jei gyveni ne pagal Visumo dėsnius.
9 tautosakoje vadinamas Devintąja, mirtį nešančia banga. Žiūrim pasakas, dainas, muzikos kūrinius. “Eglė žalčių karalienė“. Tai-ne pasaka, o vėlgi lietuviško šventraščio dalis. Čia Žilviną nužudo 9 Eglės broliai. Aišku, kad niekaip negalėjo būti 4,7 ar 8 broliai, o būtent 9, nes toks skaičius, tokia energetinė banga neša mirtį „Kai devintą sykį saulė nusileis, tu prie jūros grįžki su visais vaikais“- taip rašė Salomėja Neris. Ji negalėjo rašyti kitaip, nes iš tradicijos dar žinojo ar intuityviai jautė, kad, paminėjus skaičių 9, pasakos baigtis bus tragiška. Dainoje „štai mano banga devintoji ateina...“ – taip pat nerimą, tragišką baigtį nešanti banga, tokia dramatinė ir pati daina. Bethoveno „9-toji simfonija“ ir kt.
        Vienuoliai, perrašinėdami mūsų pasakas, sąmoningai, o gal iš nesuvokimo, pakeitė esmę: taip iš žodžio „Dyvinas“ (nuostabus, stebuklingas) gavos „Devyni“. Pavyzdžiui, Rasos/Joninių šventėje vadovėliai rašo, kad reikia surinkti žolynus - 9-nias puokštes iš 9-nių laukų. Arba už  9 jūrų, 9 marių  gyveno...ir t.t .  Iš tikrųjų ne iš 9-nių laukų, ne 9-nias puokštes, o iš DYVINŲ, DYVINAS (iš nuostabių, stebuklingų laukų stebuklingas puokštes-Kupoles), nes  tomis šventinėmis datomis būna labai galinga energetika, kurią ir galime pavadinti stebuklinga. Arba pasakoje „Ant stebuklingos obels augo 9-ni obuoliai“. Pakeiskime 9-nis į Dyvinus ir gausime „Ant stebuklingos obels augo dyvini obuoliai“. Visai kita logika ir kita prasmė.
9 – nevienalytis. Jis ir vidinio pilnumo skaičius. Jis turi ir jungties tarp unikalių sistemų ypatybę. Jei gimei 9-tą dieną, turi visas paminėtas ypatybes: esi kaip Užkarda: privalai tvirtai atstovėti savo šalį, savo šeimą ir kt. “Devintukų“ gyvenimas nėra paprastas ir lengvas. Garsinė 9-nių išraiška - kelios pusbalsės sšzž. Raidė I. Mene 9 vaizduojami šalmu, šarvais, burbulu, būgnu, kiaurymėm (nusileisti į gelmę), kaminais su rūkstančiais dūmais, skylėm.
9-neto spalva – juosva, turinti melsvo ar violetinio atspalvio. Rudens gėlės: astros, chrizantemos ir kt.

Pagoniškoji matematikos sistema – ne dešimtainė, o daugiatainė. Panaši – majų civilizacijos sudėtinga sistema.


Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (8)
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 10
2012.01.20 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt  aštuntoji  pamoka. Nacionaliniai lietuvių/latvių  (leatų)  ženklai.      Mūsų, leatų, ženklai grįsti Visumo dėsniais ir žvaigždynų stiliais. Jie dažniausiai naudojami mūsų tautiniuose raštuose, drabužiuose, drožyboje, architektūroje, audinių, mezginių ornamentikoje, tautodailėje, papuošaluose.   Pažįstant ženklus, galima juos perskaityti, kadangi jie – žinios, informacija, perteikta simboliais, ne raidėmis. Norint suprasti mūsų nacionalinę simboliką, reikia šiek tiek žinių apie žvaigždynų  Misiją. Tai nėra tik puošmenos audiniuose, juostose, papuošaluose, bet jie turi apsauginę funkciją bei  padeda pasijungti energetines Laiko tėkmės galių jėgas sėkmei, laimei, sveikatai.     Kiekviena...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 9
2012.01.19 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt šeštoji pamoka.                  Gimties virsmas. Dubultas  (dvigubas)  gimimas  pagoniškame Tikėjime.   Tikriausiai esate girdėję posakius, kad mes gimstame du kartus arba: „tokių gerų tėvų – toks prastas vaikas; tokių nevykusių tėvų – toks puikus vaikas“...Kodėl taip atsitinka?    Teisingas Gyvenimo Būdas reikalauja žinių apie Visumo (Visatos) sandarą ir Tavojo požiūrio į Tikrovę, Pasaulėžiūrą.   Kiekvienas materialus dalykas ar kūnas yra suponuotas iš energetinių bangų – ŠviesiaGarsių,– tarsi iš siūlų suvytas kamuoliukas, turintis savyje TURINĮ/TŪRĮ, ESMĘ ir GEBĄ KURTI: tai – 4-matis Vienetas.  Šio...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 8
2011.12.13 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt penktoji pamoka. LYDĖTUVĖS – Laidotuvės/deginimas pagoniškoje   tradicijoje  „Iš Žvaigždžių Ugnies atėjome – į Žvaigždžių Ugnį sugrįžtame„ -  teigė senčiai ( protėviai). Ilgus tūkstantmečius mes, leatai, išeidami į savo Žvaigždę, deginomės ugnyje. Vatikanas ir jo tarnai lenkai uždraudė mūsų paprotį, ir mūsų mirusiuosius ėmė laidoti žemėje. Po paskutinio valdovo, Kęstučio, sudeginimo ėmė dygti kapai, į kuriuos mūsų mirusiuosius laidojo su karine amunicija, žirgais.    Kryžnešiai yra Žemės/Saulės energetikos vaikai; mes – leatai – Mėnesio/Žvaigždžių energetikos, kuri yra visiškai skirtingo suvokimo, skirtingos mąstysenos, skirtingo Gyvenimo būdo išraiška. Kryžnešiai...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 7
2011.06.05 HomoSanitus / Eglė Samulytė
                    Dvidešimt trečioji pamoka ŠEIMA  PAGONIŠKOJE  PASAULĖŽIŪROJE Vestuvės  Pagal pagoniškąja pasaulėžiūrą vestuvės arba jungtuvės yra Rasos šventės projekcija žmogaus gyvenime. Jei Rasos šventėje sujungiama ugnis ir vanduo į vieną Visumą, tai Vestuvėse sujungiamas vyras su moterimi ( vyras atstovauja ugnies stichijai o moteris – vandens).         Jungtuvės tai – naujos šeimos sukūrimo iškilminga šventė; šventas ir kartu lemtingas dalykas. Ne tas pats, kaip atšvęsi. Čia taip pat galioja patarlė „Kaip klosi – taip miegosi„  arba „Ką šauksi – tas ateis„....
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 6
2011.03.31 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt pirmoji pamoka. Pupuolių arba Marių Žvaigždės šventė.              Visada būna kovo 13/14 datoje, Mėnulio jaunatyje.   Pupuoliai – tai žilvičių pavasariniai žiedai. Sidabruotos pilkos spalvos pūkuotukai arba „kačiukai„. Pagrindinė šventės Misija – žadinti, budinti visas Esybes, kad nevaikščiotum mieguistas. Šeimoje žadinama MARGUČIU ir paukščio plunksnele. Žadina tas, kuris pirmas atsikelia ryte.  Už tai žadintojas per Velykėles gauna pora margučių. Žadina nuo veidrodžio atsispindinčiu „saulės zuikučiu„ arba paukščio plunksnele braukia per veidą. Kaip ir kitose šventėse svarbi ir sveikintojų apranga: būtinai su pelerinom, apsiaustėliais (tai simbolizuoja...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 5
2011.03.05 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimtoji pamoka. Pagoniškosios šventės ir žvaigždynų simbolika.     O – pusiau baltas, pusiau juodas, kaip visose pirmapradėse tradicijose, pagoniškame Tikėjimo moksle vadinamas šviesotamsos simboliu/ženklu... Dar vadinamas KerraRačiu (keras – centras ir ratas) arba dejvės Indros Akimi/žvilgsniu (tas pats kaip Visareginti Akis) dangaus skliaute. KerraRačio  Pilyje  (dejvės Indros Akyje)  yra  ApuokKacio (apuokas/katinas ) žvaigždynas: 4 – rios žvaigždės ir dar dvi prie jų. Tai vadinamasis centro Šešialangis (šešialangio sistema). Mūsų žyniai sako, kad tame šešialangyje yra visų dangų sistemų pradžių pradžia. Dejvės Indros šventės metiniame cikle: vasario 1-2, gegužės 1, rugpjūčio 2-3, lapkričio...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 4
2010.11.08 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Aštuonioliktoji pamoka. Žiemos švenčių ciklo papročiai, simbolika.        Gruodžio mėnuo pagoniškoje pasaulėžiūroje – džiaugsmo ir linksmybių mėnuo (priešingai krikščioniškam tikėjimui). Šis mėnuo turi ir kitą vardą – Vilkių. Pagrindiniai mėnesio simboliai – šuo, vilkas, žvaigždė (VakarRytė – dabar vadinama Vakarine), stirna, elnias.     Prisiminkite dainą: Kalėdų rytų rožė išžydo,lėliu kalėda kalėda, Kalėdų rytų dyvai pasdarė,lėliu kalėda,kalėda, Dyvai pasdarė,ažerai užšalo,lėliu kalėda kalėda, Jaunas bernelis ladelį kirto,lėliu kalėda kalėda, Ladelį kirto mergely(tarmiškai Y tariasi kietai) virkdė,lėliu...    Atbėga elnias devyniaragis (9 ragai-ciklo...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 3
2010.10.27 HomoSanitus / Eglė Samulytė
 Septynioliktoji pamoka. Kūčios / Kalėdos Laiko Rate. Mūsų, pagoniškoji, pasaulėžiūra arba TikĖjimas (tikų ėjimas Laiko Rate) – ne senovė, ne atgyvena, bet MĄSTYMO BŪDAS. Kam reikalingos šventės? Kam-apeigos? Tam, kad ypatingomis metinio ciklo datomis galėtume tinkamai pasijungti Laiko bangų energetiką, kuri mums neš sėkmę, sveikatą, pasiturintį gyvenimą. Tam,kad puikiai išmanydami Visatos (Visumo) dėsnius, galėtume universaliai taikyti juos savo gyvenimuose. Ir dar tam, kad mūsų šventės nebūtų beprasmis tuščias laiko švaistymas, o kad kiekvienos šventės metu galėtume pasidėti tvirtus pamatus ateinančiai savaitei, gal mėnesiui,gal visiems metams, o gal ir metų ciklams: 7-neriems, 12-kai ir t.t.          Mūsų, pagoniškosios,...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Racionalus žmogus pats adaptuojasi prie savo aplinkos. Neracionalus gi atkakliai bando pačią aplinką pritaikyti prie savęs. Kaip tik todėl visas progresas ir priklauso nuo neracionaliųjų.
Bernardas Šou
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės