Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pažinimo kelias per savast? T?SINYS 2
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Egl? Samulyt? / Pažinimo kelias per savast? T?SINYS 2
Kryžiai.


        Seniausias, T  formos kryžius yra kildinamas iš Egipto. Ant tokio kryžiaus būdavo nukryžiuojami nusikaltę vergai. Didysis vergų sukilimo vadas Spartakas taip pat buvo nukryžiuotas ant šios formos kryžiaus.

       Krikščioniškasis kryžius    +    kaip simbolis,įsigalėjo nuo Kristaus nukryžiavimo. Tai taip pat gėdos, kančios ženklas, po Kristaus nukryžiavimo įgavęs dieviškumo simboliką.
       Kaip aiškinama pagoniškame Tikėjime tokios formos simbolika? Stačių kampų susikirtimas energetiškai spinduliuoja sąstingį, blokuoja dinamišką energetinį spinduliavimą, kuris ateina iš kosmoso ir Žemės gelmių. Tai pirma. Antra, ką atnešė krikščioniškasis tikėjimas, kuris mūsų protėviams buvo įskiepytas krauju ir tautos naikinimu? Ką spinduliuoja nukryžiuotasis ant stačiakampio kryžiaus? Akivaizdu:  kančią, nuolankumą, sąstingį, paklusnumą. Štai taip ir išauklėjo mus tokiais būti per pusantro tūkstančio metų... Ar ne tokie dabar esame? Visa Lietuva apstatyta krikščioniškais kryžiais. Ką gi, ką pasistatėme – tą ir nešame. Nešame kryžių: neša visa tauta, neša šeimos... Klūpome, galvas nuleidę, o iš mūsų tyčiojasi kas netingi: užsieniečiai, nurodinėdami kaip gyventi, ką daryti, ko nedaryti; mūsų išrinktoji valdžia, kuri privalėtų dirbti (tarnauti) paprastų žmonių labui ir gerovei; eilinis direktorius ar valdytojas ar koks kitas ponulis valdininkėlis, stumdydamas ir varinėdamas kokią senolę ar nesugebantį pasipriešinti žmogelį; tyčiojamės vieni iš kitų giminėje, šeimoje, pavydėdami, šmeiždami, tyčiojamės iš mažiausiųjų – vaikų, kurie nebeturi gyvenimo džiaugsmo ir eina šunkeliais, kaimo žmonės – visais laikais buvę tautos žiedu, išlaikę savigarbą, tradicijas, šaknis, dabar irgi pavirtę stumdomais ir reguliuojamais sraigteliais didžiųjų piniguočių sukurtuose mechanizmuose. Viskas iš buvusio išdidaus, oraus, save gerbiančio ir turinčio garbę lietuvio atimta: pažinimo džiaugsmas, kūrybiškumas, savarankiškumas gyventi kaip mokė protėviai, seneliai ir tėvai. Matote, visa tai jau „atgyvenę, pasenę, nes dabar moderni visuomenė“. Ar kas nors susimąstėte, ką reiškia „moderni“? Ieškoma priežasčių, kas gi atsitiko, kad savoje Tėvynėje nebemiela gyventi, kad prognozės į ateitį begaliniai niūrios ir šiurpios (taip rašo spauda, taip kalba politikos, ekonomikos ekspertai), o apie kultūrą iš viso nebelieka vilties prognozuoti...
     Priežastys neatėjo per dešimtį, šimtą metų. Jos atėjo gerokai iš senų laikų, o gal, vis tik iš to, ginklu ir žudynėmis įbrukto tikėjimo?

      Išvarėme savuosius Dievus, sunaikinome ryšį su Visumu, Gamta, šalia esančiu Žmogumi, sunaikinome savyje harmonijos ir aukščiausių vertybių siekiamybę, tradicijas, papročius (viską,ką šimtmečiais ir tūkstantmečiais kūrė mūsų protėviai), išardėme pamatą, tai ant ko gi stovime? Ant svetimų simbolių, spalvų, dainų, švenčių, kurios nieko neduoda mūsų sielai, mūsų stiprybei. Tai ko gi stebimės kas čia darosi? Darysis dar ir dar blogiau...
       Vilnius pilnas kryžių, Kauno herbe (herbas – garbė) Tauras su įkaltu į kaktą kryžiumi. Kokie „išminčiai“ sugalvojo tokį miesto garbės ženklą? Net žiūrėti kraupu į tą vargšą taurą. Tai kokią energiją jis spinduliuoja miestui? Tai ir merdi Kaunas... Sakysite, nesąmonė? Senoji žynė sako, pabandykite patyrinėti savo gyvenimuose, pamatysite...
        Užblokuoti piliakalniai, kur stovi stačiakampiai kryžiai, užblokuotos visos buvusios šventos vietos (juk jos tam ir šventos, kad ten buvo stipriausios energetinės vietovės, kur stovėjo Ramovės, Aukurai šventajai Ugniai. Dabar gi ant jų – bažnyčios arba kryžiai... Tai padaryta sąmoningai, norint pabaigti sunaikinti visą atmintį, visus paskutinius tautinės savigarbos bei Mūsų Tikėjimo likučius. Taigi, neškite kryžių, kas to labai norite, neškite kančią, nuolankumą, paklusnumą, vergystę  sau, vaikams ir vaikaičiams.

Pagoniškais kryžius – nevadinamas kryžiumi. Tai Krustas, kadangi jis ne stačių kampų, o įstrižainių.  X .Vadinamoji Svastika kilusi iš Kinijos, Indijos seniausių civilizacijų (o kadangi Šiaurės Indijoje gyveno arijai, kurių palikuonys mes esame), taigi ir mūsų pagrindinis simbolis, skirtas Perkūnui, Dangaus šviesos dievui Žvaigždikiui (prūsiškai – Swaikstiks), dar vadinamas Sukūrėliu, energetinės Ugnies ratu – tiesiog šviesus, stiprybę nešantis ženklas, kurio, deja, taip bijoma dabar, nes Vokietijos nacių pavogtas ir sugadintas simbolis kelia per daug kraupių prisiminimų senesnės kartos žmonėms. Bent jau teoriškai reikia reabilituoti šį puikų simbolį, tuo labiau, kad lietuviškas variantas – su dvigubais „sparneliais“   Liet-zenklas.jpg        
           .
      Šių ženklų pilna dar išlikusiuose architektūros paminkluose, mažojoje architektūroje, drožyboje, audiniuose, papuošaluose, mezginiuose.Tai ir keturi žalčiukai   (X  suapvalintais kampais), ir pagrindinis ornamentas „keturios tulpės“ ypač suvalkiečių nacionalinių drabužių prijuostėse, megztiniuose, pirštinėse, tautinėse juostose  - visur tie Perkūno krustai arba Auseklyčiai.

       Mūsų tradicijoje visi ženklai, visi ornamentai, visi simboliai TIK ant įstrižainio (ne kvadrato) pagrindo. Tai rombai, geometrizuotos bangelės, įstrižainiai Vėjai, kurie duoda sveikatą ir padeda auginti gerą derlių, saugo energetiškai nuo kenkėjų (tokiais kampais buvo statomos ir archajiškiausios sodybos, pilys – pažiūrėkite senoviškiausius piešinius). Kryžvėjai (stačių kampų) vėjai – kenksmingi: susargdins, pakenks. Norint užauginti sveikas ir puikias daržoves, vagas reikėtų padaryti Žiemelių kryptimi (Žiemeliai – Šiaurės Ryrų kryptis, geriausias energetinis kampas). Lovą kambary taip pat geriausiai statyti šia kryptimi (Žiemelių – Pietvakarių) ir galvą dėti į Š.Rytų pusę, bet, kadangi, dabartiniai namai stovi kryžvėjų kryptimis, tai bent jau miegoti, galvą dedant į Šiaurę arba Rytus. Taip aiškino ir mūsų garbusis filosofas, mąstytojas Vydūnas, taip tikriausiai pasakytų ir stiprūs bioenergetikai.  
   
          Taigi, ne tas pats, kokia spalva (kokiais energetinių baangų dažniais) būsi apsirengęs ar nuspalvinęs savo gyvenamąją aplinką, ne tas pats, kokius skaičius pasirinksi, (jei turi galimybę rinktis, o jei ne – tai bent žinosi, kaip elgtis, su kuo bendrauti), ne tas pats kokio stiliaus drabužius dėvėsi (ypač moterys), kokius papuošalus ir iš kokių metalų ar akmenų dėvėsi, ir, be abejo, labai ne tas pats, kokias šventes ir kaip jas švęsi. Visur galioja Senosios Žynės išmintis „Kaip lauke šauksi – taip girioje atsilieps“, “Kaip klosi –taip ir miegosi“, “Ką pasėsi – tą ir pjausi“ (pasėti turi galimybę pasirinkti, bet nupjaunant jau neturėsi pasirinkimo...).

       Kūrėjas/Laikas davė žmogui galimybę apsispręsti ir rinktis. Taigi, septynis kartus pamatuok, tada pjauk; pirma mąstyk, po to – sakyk, o vėliau – daryk (tik ne atvirkščiai, kaip dabar dažniausiai būna). Šito mokykis iš Gamtos, iš Perkūno: pirma žaibas (Šviesa,mintis), po to – garsas (kalba, žodis) ir tik po to – veiksmas (veikla, darbas, pasekmės). Veiksmai be žodžio ir, tuo labiau, minties, turi labai liūdnas pasekmes. Mintis yra galingiausia jėga. Garsas (žodis) sustiprina mintį, o veiksmas – įkūnija, realizuoja. Taigi, kokios Tavo mintys, kokie Tavo žodžiai, kokia Tavo veikla – toks ir Tavo gyvenimas.

II SKYRIUS


ŽMOGUS  PASAULYJE, VISATOJE,  LAIKO  TĖKMĖJE.



            Šiame skyriuje, pasiremdami Laiko arba Rėdos ratu, kalbėsime toliau apie pagoniškosios pasaulėžiūros ciklinį Laiko tėkmės suvokimą,apie pagrindines Rėdos Rato šventes, jų tradicijas, papročius, gilumines prasmes,t aip pat apie religijos raidą, pirmaprades gamtines įdomiausias religijas, lyginsime su savuoju, lietuvišku Tikėjimu. Pamokos padės atskleisti Visatos dėsnių universalumą ir pritaikymą žmogaus dvasiniam tobulėjimui, padės išsiaiškinti ir suvokti gyvenimo prasmę bei atsakomybę už kiekvieną  savo mintį, žodį, veiksmą.
          Tai skyrius – AriStokRatino (Akimirkos,Visuminio) mąstymo  atradimui ir suvokimui, jo svarbai, kad grąžintume savo prigimtinį  (dešiniojo smegenų pusrutulio)  mąstymo būdą, kuris harmonizuotų mąstymo pusiausvyrą, padėtų numatyti tolimos ateities perspektyvas, leistų suvokti Amžinybės pasikartojimą, gyvybės/mirties cikliškumą ir priežasčių – pasekmių ryšį žmogaus gyvenime.

Redos-Ratas.jpg


Š  V  E  N  T  Ė  S

Keturioliktoji pamoka.

Rasos šventė – iš dviejų į vieną.

         Gražiausias ir svarbiausias vasaros atskaitos metas –Rasos/Joninių šventė. Jonams, Janinoms artimieji, kaimynai, draugai pina vainikus, sveikina... Taip buvo nuo seno, tačiau Joninės – ne tik vardadienis, kuris lyg netyčia įrašytas Laiko Rate ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties virsme. Pagoniškoje (lietuviškoje) pasaulėžiūroje gyvenantiems tautiečiams ši šventė yra pati svarbiausia vasaros metu. Ji turi ir kitą vardą,  archaišką, giluminį – Rasa. Kodėl Rasa? Todėl, kad rasoja rugiai, iš po nakties pievos, visi žolynai pasipuošia gyvybės vandeniu – rasa, po kurią reikia basam braidyti, praustis kad būtum gražus, sveikas. Pati giliausia Rasos šventės filosofinė prasmė – dviejų priešingų elementų – ugnies ir vandens – sujungimas į vieną Visumą-Ratą, o ratas mūsų lietuviškoje tradicijoje yra vainikas, kurį būtina Joninių/Rasos išvakarėse pinti ir vaikščioti juo pasidabinus visos šventės metu. Ugnis ir vanduo pagimdė gyvybę, todėl toks svarbus, bene pats svarbiausias šios nuostabios šventės akcentas – vainikų leidimas į vandenį su degančia ugnele. Pagal protėvių pasaulėžiūrą pavasarį iki Rasos/Joninių gamtoje vyksta didysis atsiskleidimas, didžioji gamtos kūryba: dėl to dvi savaites iki ir po Joninių augalai turi didžiausią gyvasties energiją, gydomąsias galias, taigi, žolininkės, žiniuonės visada šiuo laikotarpiu apsirūpina vaistažolėmis, ypač surinktomis auštant, kai krinta rasa.

Išreikšdami didžiausią pagarbą gamtai, augalams, šios šventės metu renkame iš dyvinų (ne iš 9-nių) laukų žolynus, surišame į Kupolę ir iškeliame aukštai ant karties: Kupolė - lyg saulės ratas. Tais pačiais žolynais apkaišome kiemo vartus, namo kertes, kad jokios piktos dvasios (šiuolaikiškai – negatyvi, pikta energija) neprasiskverbtų į mūsų namus, kad sergėtų nuo nelaimių, gaisrų.Taigi, Rasos šventės vakarą ir naktį negalima sėdėti namuose; reikia būti gamtoje, prie vandens ir laužo ugnies: tik taip pajusim tikrąją šios stebuklingos šventės galią, kuri pripildys žmogaus sielą gėrio, stiprybės, laikotarpiui iki žiemos atskaitos taško – Kalėdų.
Rasa/Joninės – paslaptinga, o kartu ir žaisminga šventė. Gaila, kad nebemokame teisingai švęsti: deginame padangas (sergėk Dieve nuo tokių Joninių laužų), dainuojame angliškai, vaišinamės iki nukritimo ir t.t. Beprasmiškas linksminimasis, be jokio dvasinio turinio, neatneša nieko geresnio, išskyrus nuovargį ir galvos skausmą. Tie, kurie švenčia pagal tikruosius tautos papročius, pasikrauna pačios geriausios energijos, sveikatos ir stiprybės ilgam laikui, nes prausiasi rasoje ar tekančiame vandenyje, su švariausiomis mintimis renka žolynus, tyloje pina vainikus, apsirengę nacionaliniais drabužiais (spalvos taip pat spinduliuoja tam tikrus geras ar blogas energijas), dainuoja tik tautines, archaiškas dainas, skirtas šiam virsmui. Vaikšto po gamtą (ieško Paparčio žiedo – ne papartyne, nes Paparčio žiedas – tai metafora, reiškianti visažinystę, praregėjimą, išmintį, o saulei bebaigiant leistis – kuria Joninių laužą (kol saulė aukštai – laužas nekuriamas, nes Aukuro ar šventinio laužo ugnis yra atsakomoji į Amžintąją – žvaigždynų-ugnį) ir šoka ratelius, veda žaidimus iki saulės patekėjimo. Baigiamoji apeiga – vainikų leidimas į vandenį (upę, ežerą). Čia vyksta svarbiausi būrimai apie vedybas, ilgą gyvenimą. Visko nepaminėsi – yra literatūros apie išlikusius būrimus, spėjimus. Esmė – kaip atšvęsi – toks ir bus tavo gyvenimas iki Kalėdų (iki taško, kada vėl „programuosi“ savo ateitį naujam ciklui, naujam etapui).

            Rasa/Joninės ypač išskirtinė, kadangi švenčiama su šeima, bendraminčiais, draugais, kurie žino tikruosius šventės papročius, tikrąją prasmę, kurie moka  ir dainuoja tas dainas, kurios reikalingos šiai šventei (mūsų archaiškos dainos –meditatyvinės, atstatančios išbalansuotas dvasios ir kūno energijas), jas labai lengva ir gera dainuoti. Jos pakylėja nuo kasdienybės rutinos, jos suteikia naujos gyvasties energijos jos gydo, neleidžia nusiminti ir liūdėti. Po Joninių jautiesi lyg naujai užgimęs ir tai lieka ilgam.

                        Galima teigti, jog gamtoje Rasos šventės esmė- sujungti, sutuokti ugnį su vandeniu (du priešingus pradus), o keliant šio virsmo tašką į žmogaus gyvenimo plotmę, gauni tą pačią mintį: Rasos šventė gamtoje atitinka vestuvių šventę žmogaus gyvenime, nes kaip ir gamtoje – žmoguje egzistuoja du pradai: vyriškasis ir moteriškasis.Ugnis visada vyriškasis pradas,o vanduo – moteriškasis. Todėl mūsų gimtojoje kalboje vyras veda, nes jis yra vedlys (tokia vyro paskirtis), o moteris – teka: kaip vanduo, kaip upė, kuri sukaupia ir dalina, gaivina savo švelnumu, rūpestingumu, meile. Kaip aušra. Šios sąvokos nurodo tikrąją vyro ir moters prigimtį, pašaukimą, misiją. Deja, šiandien niekas to nebemoko, nebepripažįsta, sako, kad tai atgyvenę prietarai. O ką turime? Suvyriškėjusias moteris, kurių bijo vyrai. Tie patys vyrai (su retomis išimtimis) prarandantys vyriškumą arba visai kitaip jį suprantantys... Turime visišką chaosą tiek valstybėje, tiek šeimose, tiek asmeniniuose santykiuose.

Šventės, mūsų, lietuviškoje pagoniškoje pasaulėžiūroje yra lemtingos datos, kurių metu atitinkamomis apeigomis privalai elgtis pagal Visatą, Gamtą, Tikrovę atitinkančius dėsnius, ir taip suharmonizuoti savo vidinį dvasinį pasaulį, kuris kasdieninėje rutinoje, kasdieniniame bėgime, perkrautose veiklose išsiderina.
Taigi, sustok, protėvių aini, sustok ir pamąstyk: kur skubi, galvą pametęs. Atšvęsk, kaip reikia, atšvęsk taip, kad šis virsmas Tave pakylėtų, suteiktų naujų jėgų, džiaugsmo ir laimės Tau ir aplink Tave esantiems. Tegul visos upės, visi ežerai, upeliai, tvenkiniai Rasos/Joninių naktį nušvinta ryškiomis ugnelėmis ir tenuneša Jūsų svajones, kurios tikrai išsipildys, jei šventę švęsite lietuviškai ir prasmingai.


   Šešioliktoji pamoka.

  Nuo Rasos - į Ilges/Vėlines Rėdos Rate.



  Metų Ratas Rasos (Joninių) šventėje pasiekęs aukščiausią gyvybinių galių išraiškos tašką, palinksta žemyn,- į traukimąsi – rudenį. Išsiaiškinome, kad Rasos slaptis užkoduota formulėje: užgesinsi seną ugnį tyru vandeniu ir įkursi naują ugnį. Tai – gyvybės ir mirties priešpriešos sujungimo į vieną harmoningą visumą įminimas. Juk nauja visada gimsta, susidūrus priešpriešoms. Ugnies ir vandens sandūra rasdina naują kokybę, naują gyvybę. Vasarvydžio vidurnakčio stebuklai, šmėklos, burtai – tai išbandymai, pagundos, kurias įveikęs žmogus suranda Paparčio Žiedą - IŠMINTĮ ir VISAŽINYSTĘ. Skaitykite senąsias lietuviškas pasakas: visur rasite išbandymus, pagundas, kliūtis, kuriuos įveikęs žmogus apdovanojamas. Pasakos – mūsų šventraščiai, kaip dainos, kalendorius, sakmės, patarlės ir visa kita, kas palikta tautosakoje, tautodailėje, švenčių papročiuose ir apeigose.

   Krinta, pakeitę spalvas, lapai. Žalia, gelsva palaipsniui pereina į rudą, rausvą: grįžta į esmės pasaulio spalvas, traukiasi į vidinį, dvasinį būvį. Vis ilgėja naktys, ruošdamos gamtą rimties būsenai – žiemai.

   Kodėl ILGĖS ? Mes minime  vėlines: einame į kapines su žvakelėmis, aplankome išėjusius artimuosius, draugus, pažįstamus. Įsiklausykite į žodžio ILGĖS skambesį, pakaitaliokite vietomis skiemenis, raides. Štai kiek naujų žodžių ir gilių prasmių gauname: Ilgesys--Gylis-Lygis-Ilgis-Algis/Dalgis-Alga. Pasiaiškinkime prasmes: gamta rudenį eina į Gylį, pereina į kitą Lygį, kitą Ilgį (į žiemos arba dvasių pasaulį) ir visur dominuoja Ilgesys (išėjusios vasaros, Amžinosios Tėvynės, iš kur atėjome ilgesys ir kt.). Pakeitę pirmą raidę, gauname vardą Algis (mūsų mitologijoje dievaitis Algis buvo Aukštųjų Dievų pasiuntinys, vaizduojamas paukščiu. O kaip žinome, paukštis visose tradicijose simbolizuoją ŽINIĄ – gerą ar blogą. Kiek dailės kūrinių nutapyta: Rericho, M.K.Čiurlionio, kiek poezijos posmų apie žinianešius paukščius (juk ir gandras, simbolizuojantis Gandą /Žinią, kad šeima susilauks vaikų; paukštis, atsitrenkęs į langą, neša blogą žinią, mūsų dainose bernelis virsta raibu sakalėliu, mergelė – gegule ar raiba antele ir t.t.). Taigi, mūsų vyriškas vardas ALGIS yra labai prasmingas. Tikriausiai vyresnės kartos žmonės dar prisimena,kaip vaikystėje erzino Algiukus: ALGIS/DALGIS/RUDENĖLIS... Iššifruokime, ką sužinojome: Algis – Dievų pasiuntinys, Dalgis/Rudenėlis – tai Ilgių/Vėlinių laikas, arba žmogaus paskutinis laikas prieš išeinant Anapilin. Dalgis tolygu Giltinei, kuri ateina išsivesti pasirengusio žmogaus į Dausas. Taigi, Algis/Dalgis, pasiųstas Aukščiausių Dievų atlekia paukščiu rudenį (niekaip negalėtų vasarą ar pavasarį, nes ruduo Laiko Rate užkoduotas formulėje mir-ti pereina  į rim-ti. Mirštanti gamta neišnyksta niekur, o pereina į rimties būseną, lygiai taip ir žmogus: miršta ir pereina į kitą Ilgį, kitą Lygį, kitaip tariant, nurimsta. Taigi, Algis/Dalgis/Rudenėlis atneša ALGĄ. O kas yra alga – žinome visi: atlygis, tik šiuo atveju ne litais, ne eurais, o pragyvento gyvenimo įvertinimu: KAIP GYVENAI – TOKIA IR BUS ALGA išeinant...

   ILGIŲ  pavadinime slypi gelminė – filosofinė šventės prasmė. VĖLINĖS – tik paviršius, mirusiųjų paminėjimas. ILGĖS – ne vien liūdesio metas ir ne vien išėjusių į Dausas artimųjų ilgesio  paminėjimas. Tai ir ilgesys kažko tolimo, neapčiuopiamo, kuris neretai aplanko žmogų. Tai šviesus ilgesys, nepaaiškinamas jausmas, kada žmogus žvelgia į žvaigždėtą dangų ir ten kažko ieško. Pažvelkite dažniau į žvaigždes, o ypač rudenį, – gal rasite ilgesio priežastis, gal gausite atsakymus į iškilusius klausimus... Pastovėkite ant kalnelio: piliakalnio, pilkapio ir pamatysite ant jo rymančią prosenę su sidabruota aureole virš galvos... ir surasite ILGESIO priežastį: Amžinosios Tėvynės arba savo, kaip žmogaus, esmės...

   Pagoniškoje pasaulėžiūroje gyvenantys žmonės ILGES/VĖLINES švenčia bent tris, kartais 7-nias dienas (tiek švęsdavo protėviai). Be abejo, šiuolaikiniame gyvenime tai jau būtų prabanga, ne kiekvienas galėtų sau leisti tokią šventę. Ilgės – ne vienadienė šventė, o rudens švenčių ciklas, kurio metu žmonės atlikdavo (ir atlieka) tam tikrus ritualus, apeigas namuose, prie piliakalnių, bendruomenėje, todėl ir pasiskirsto šventinis ciklas per keletą dienų. Rudens švenčių senosios apeiginės dainos yra pačios gražiausios, melodingiausios iš visų kalendorinių švenčių dainų. Jos graudžios, liūdnos, bet ne tragiškos: visose dainose jaučiama šviesa. Esminis rudens švenčių ciklo žodelis dainose – leliumai. Pav. daina:

      Sodai sodai, leliumai, sodeliai žalieji, leliumai,
     Jau jūs nesprogsit, leliumai, jau jūs nežaliuosit, leliumai
         Atais žiema, leliumai, šalta gili žiema, leliumai,
        Kiški, širmi, leliumai,tavo trumpos kojos, leliumai
    Tu neišbėgsi, leliumai, neiššokinėsi, leliumai,
   Pagaus tavi, leliumai,margieji kurteliai, leliumai,
       Nušaus tavi, leliumai, jauni stielčiukėliai, leliumai.

Tai viena gražiausių rudens – žiemos ciklo dainų. Iššifruokite tekstą – gausite labai gilią prasmę, nes čia dainuojama ne apie paprastus sodus, kiškelį ar medžioklę.



      Viena gražiausių Ilgių/Vėlinių dainų yra pav. “Ajau per lauką“:

      Ajau per lauką – žali rugučiai,
      Ajau per antrą – žalia giružė,
      Čiulba girios paukšteliai, ramin mano širdelę
      Čiulba girios paukšteliai, ramin mano širdelę

      Čiulbat nečiulbat girios paukšteliai
     Nenuraminsit mano širdelės,
     Aš neturiu tėvelio, aš neturiu širdelės
     Aš neturiu tėvelio, aš neturiu širdelės

     Vai toli toli mano tėvelis
     Vai toli toli mano širdelė,
     An  aukštojo kalnelio, po sietąja žemele,
     An aukštojo kalnelio, po sietąja žemele,

     Devynias naktis miego nemigau,
     Devynias lygtis lig sužibinau,
     Tėvelio belaukdama, širdelės belaukdama,
     Tėvelio belaukdama, širdelės belaukdama

Ir vėl iš pradžių „Ajau per lauką...Čiulbat nečiulbat...“, tik trečias posmelis jau apie motulę, po to vėl iš naujo – apie brolelį, toliau apie seselę, apie bernelį, mergelę... Išdainuojami visi išėję artimieji ar tik tie, kurie išėję...

   Šios dainos labai ilgos, tai –maldos, meditacijos. Visos archaiškos lietuvių dainos – giesmės ilgos, su daugybe posmelių, nes apdainuojamas kiekvienas arba ilgi gyvenimo tarpsniai, todėl klausytis šiuolaikiniam žiūrovui jas iš scenos – tikrai sudėtinga (už tai sako „neįdomu“. Taip, klausytis gal neįdomu, reikia PAČIAM dainuoti (giedoti). Tik tokiu atveju pajusi, kas tai yra ir ką Tau duoda. Apskritai, žiūrovų mūsų tradicinėje kultūroje, ritualuose, apeigose  - nėra: VISI dalyvauja : (gieda, dainuoja, šoka, eina ratelius ir kt.).

   Gerokai nutolome nuo suvokimo, kad ILGIŲ/VĖLINIŲ taške (žr.schemą LAIKO RATAS), žmogus niekur nedingsta (kaip ir gamta vėlų rudenį). Mirties virsme žmogaus esmė – jo siela išlieka, tik pereina į kitą būvį, kitą, dvasinę, dimensiją.Tai užkoduota formulėje „mirti pereina į rimti“, kitaip tariant, mirusi gamta ar miręs žmogus nurimsta, pereina į rimties būseną iki naujo atgimimo ciklo. Tai padeda suvokti Amžinybės atsikartojimą, nesibaigiamumą, Laiko tėkmę spirale. Todėl mūsų kalendorinės šventės visada ilgos, trunka net po 7-nias dienas, nes kiekvienas virsmo taškas Laiko (Rėdos) Rate – labai atsakingas, reikalaujantis pasirengimo, teisingo perėjimo į kitą etapą, kitą fazę, kad tęstinumas vyktų sėkmingai, kad neuždėtum Gaudenumo (Karmos) savo vaikams, vaikaičiams, nes jokio kunigo, kuris duos išrišimą šioje pasaulėžiūroje, šiame prigimtiniame Tikėjime, nėra: nežiniukus Likimas baudžia, todėl pagrindinė ir svarbiausia vertybė žmogaus gyvenime yra ŽINIOS (ne vadovėlinės, materialiosios, bet  Žinios apie Visatą, Gamtos dėsnius, Žmogų, žinios, perduotos iš kartos į kartą, išsaugotos iki mūsų dienų. Verta apie tai pagalvoti, kol dar žemės lopinėlyje prie Baltijos nepastatytas paminklas ir kol dar nėra lentelės ant kurios užrašas „Čia daugiau kaip 10000 metų gyveno didinga baltų giminė, žynių ir išminčių, karžygių, dainių ir poetų, darbštuolių ir laisvų kūrėjų tauta – LIETUVIAI, kurią pražudė krikščionybė, okupacijos, technologijos ir sąjungos...“ Ir nebus kam pastovėti ant piliakalnio, ant kalnelio prie kapelių, nebus kam padainuoti, nes akivaizdžiai jau esame „raudonojoje knygoje“...

ILGĖS – ALGA. Gausime tokią algą, kokios esame nusipelnę.
ALGA:  dar sukeitus skiemenis gauname AGLA (EGLĖ), amžinai žaliuojantis medis, Amžinybės medis, kuris  visada dalyvauja ILGIŲ/VĖLINIŲ virsme.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (0)
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 10
2012.01.20 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt  aštuntoji  pamoka. Nacionaliniai lietuvių/latvių  (leatų)  ženklai.      Mūsų, leatų, ženklai grįsti Visumo dėsniais ir žvaigždynų stiliais. Jie dažniausiai naudojami mūsų tautiniuose raštuose, drabužiuose, drožyboje, architektūroje, audinių, mezginių ornamentikoje, tautodailėje, papuošaluose.   Pažįstant ženklus, galima juos perskaityti, kadangi jie – žinios, informacija, perteikta simboliais, ne raidėmis. Norint suprasti mūsų nacionalinę simboliką, reikia šiek tiek žinių apie žvaigždynų  Misiją. Tai nėra tik puošmenos audiniuose, juostose, papuošaluose, bet jie turi apsauginę funkciją bei  padeda pasijungti energetines Laiko tėkmės galių jėgas sėkmei, laimei, sveikatai.     Kiekviena...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 9
2012.01.19 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt šeštoji pamoka.                  Gimties virsmas. Dubultas  (dvigubas)  gimimas  pagoniškame Tikėjime.   Tikriausiai esate girdėję posakius, kad mes gimstame du kartus arba: „tokių gerų tėvų – toks prastas vaikas; tokių nevykusių tėvų – toks puikus vaikas“...Kodėl taip atsitinka?    Teisingas Gyvenimo Būdas reikalauja žinių apie Visumo (Visatos) sandarą ir Tavojo požiūrio į Tikrovę, Pasaulėžiūrą.   Kiekvienas materialus dalykas ar kūnas yra suponuotas iš energetinių bangų – ŠviesiaGarsių,– tarsi iš siūlų suvytas kamuoliukas, turintis savyje TURINĮ/TŪRĮ, ESMĘ ir GEBĄ KURTI: tai – 4-matis Vienetas.  Šio...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 8
2011.12.13 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt penktoji pamoka. LYDĖTUVĖS – Laidotuvės/deginimas pagoniškoje   tradicijoje  „Iš Žvaigždžių Ugnies atėjome – į Žvaigždžių Ugnį sugrįžtame„ -  teigė senčiai ( protėviai). Ilgus tūkstantmečius mes, leatai, išeidami į savo Žvaigždę, deginomės ugnyje. Vatikanas ir jo tarnai lenkai uždraudė mūsų paprotį, ir mūsų mirusiuosius ėmė laidoti žemėje. Po paskutinio valdovo, Kęstučio, sudeginimo ėmė dygti kapai, į kuriuos mūsų mirusiuosius laidojo su karine amunicija, žirgais.    Kryžnešiai yra Žemės/Saulės energetikos vaikai; mes – leatai – Mėnesio/Žvaigždžių energetikos, kuri yra visiškai skirtingo suvokimo, skirtingos mąstysenos, skirtingo Gyvenimo būdo išraiška. Kryžnešiai...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 7
2011.06.05 HomoSanitus / Eglė Samulytė
                    Dvidešimt trečioji pamoka ŠEIMA  PAGONIŠKOJE  PASAULĖŽIŪROJE Vestuvės  Pagal pagoniškąja pasaulėžiūrą vestuvės arba jungtuvės yra Rasos šventės projekcija žmogaus gyvenime. Jei Rasos šventėje sujungiama ugnis ir vanduo į vieną Visumą, tai Vestuvėse sujungiamas vyras su moterimi ( vyras atstovauja ugnies stichijai o moteris – vandens).         Jungtuvės tai – naujos šeimos sukūrimo iškilminga šventė; šventas ir kartu lemtingas dalykas. Ne tas pats, kaip atšvęsi. Čia taip pat galioja patarlė „Kaip klosi – taip miegosi„  arba „Ką šauksi – tas ateis„....
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 6
2011.03.31 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt pirmoji pamoka. Pupuolių arba Marių Žvaigždės šventė.              Visada būna kovo 13/14 datoje, Mėnulio jaunatyje.   Pupuoliai – tai žilvičių pavasariniai žiedai. Sidabruotos pilkos spalvos pūkuotukai arba „kačiukai„. Pagrindinė šventės Misija – žadinti, budinti visas Esybes, kad nevaikščiotum mieguistas. Šeimoje žadinama MARGUČIU ir paukščio plunksnele. Žadina tas, kuris pirmas atsikelia ryte.  Už tai žadintojas per Velykėles gauna pora margučių. Žadina nuo veidrodžio atsispindinčiu „saulės zuikučiu„ arba paukščio plunksnele braukia per veidą. Kaip ir kitose šventėse svarbi ir sveikintojų apranga: būtinai su pelerinom, apsiaustėliais (tai simbolizuoja...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 5
2011.03.05 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimtoji pamoka. Pagoniškosios šventės ir žvaigždynų simbolika.     O – pusiau baltas, pusiau juodas, kaip visose pirmapradėse tradicijose, pagoniškame Tikėjimo moksle vadinamas šviesotamsos simboliu/ženklu... Dar vadinamas KerraRačiu (keras – centras ir ratas) arba dejvės Indros Akimi/žvilgsniu (tas pats kaip Visareginti Akis) dangaus skliaute. KerraRačio  Pilyje  (dejvės Indros Akyje)  yra  ApuokKacio (apuokas/katinas ) žvaigždynas: 4 – rios žvaigždės ir dar dvi prie jų. Tai vadinamasis centro Šešialangis (šešialangio sistema). Mūsų žyniai sako, kad tame šešialangyje yra visų dangų sistemų pradžių pradžia. Dejvės Indros šventės metiniame cikle: vasario 1-2, gegužės 1, rugpjūčio 2-3, lapkričio...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 4
2010.11.08 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Aštuonioliktoji pamoka. Žiemos švenčių ciklo papročiai, simbolika.        Gruodžio mėnuo pagoniškoje pasaulėžiūroje – džiaugsmo ir linksmybių mėnuo (priešingai krikščioniškam tikėjimui). Šis mėnuo turi ir kitą vardą – Vilkių. Pagrindiniai mėnesio simboliai – šuo, vilkas, žvaigždė (VakarRytė – dabar vadinama Vakarine), stirna, elnias.     Prisiminkite dainą: Kalėdų rytų rožė išžydo,lėliu kalėda kalėda, Kalėdų rytų dyvai pasdarė,lėliu kalėda,kalėda, Dyvai pasdarė,ažerai užšalo,lėliu kalėda kalėda, Jaunas bernelis ladelį kirto,lėliu kalėda kalėda, Ladelį kirto mergely(tarmiškai Y tariasi kietai) virkdė,lėliu...    Atbėga elnias devyniaragis (9 ragai-ciklo...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 3
2010.10.27 HomoSanitus / Eglė Samulytė
 Septynioliktoji pamoka. Kūčios / Kalėdos Laiko Rate. Mūsų, pagoniškoji, pasaulėžiūra arba TikĖjimas (tikų ėjimas Laiko Rate) – ne senovė, ne atgyvena, bet MĄSTYMO BŪDAS. Kam reikalingos šventės? Kam-apeigos? Tam, kad ypatingomis metinio ciklo datomis galėtume tinkamai pasijungti Laiko bangų energetiką, kuri mums neš sėkmę, sveikatą, pasiturintį gyvenimą. Tam,kad puikiai išmanydami Visatos (Visumo) dėsnius, galėtume universaliai taikyti juos savo gyvenimuose. Ir dar tam, kad mūsų šventės nebūtų beprasmis tuščias laiko švaistymas, o kad kiekvienos šventės metu galėtume pasidėti tvirtus pamatus ateinančiai savaitei, gal mėnesiui,gal visiems metams, o gal ir metų ciklams: 7-neriems, 12-kai ir t.t.          Mūsų, pagoniškosios,...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kartą žmogus vėlai
grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis
netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu
tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu
uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino
jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom,
kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus
pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu
galėtum
man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų
kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo
kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą
dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis
tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti
tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis
išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti pinigų?"
Praėjo
kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: "Gal jam
iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs
niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau
buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog
guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė
tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai
pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
-Oi,
ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar
keliolika suglamžytų banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl
įsiuto. Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras,
ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.
-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų
turi? – nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau
dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. – Tėti, čia - lygiai penki šimtai.
Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo
ankstėliau – aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos
moralas?

Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra
per trumpas, kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui nelyg
smėliui išbyrėti tarp pirštų, nei mažos jo dalelės nepaskiriant tiems, kas iš
tikrųjų mus myli - patiems artimiausiems žmonėms.
Jei rytoj mūsų nebeliks,
mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš
tikrųjų didelė netektis, apie kurią bus prisimenama dar labai ilgai.

Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau
laiko nei šeimai.


Nežinomas autorius
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės