Tikriausiai esate girdėję posakius, kad mes gimstame du kartus arba: „tokių gerų tėvų – toks prastas vaikas; tokių nevykusių tėvų – toks puikus vaikas“...Kodėl taip atsitinka?

   Teisingas Gyvenimo Būdas reikalauja žinių apie Visumo (Visatos) sandarą ir Tavojo požiūrio į Tikrovę, Pasaulėžiūrą.

  Kiekvienas materialus dalykas ar kūnas yra suponuotas iš energetinių bangų – ŠviesiaGarsių,– tarsi iš siūlų suvytas kamuoliukas, turintis savyje TURINĮ/TŪRĮ, ESMĘ ir GEBĄ KURTI: tai – 4-matis Vienetas.  Šio energetinio/banginio požiūrio mus mokė tėvai, protėviai. Šis požiūris turi ir labai seną vardą – ArijStokRato (arijau, stok į ratą arba  mąstyk banginiu/energetiniu mąstymu).  Žodžio semantika: arijas = ars (oras), rija = ugnis  = žarija).

   Kiekvienas dangaus kūnas, kiekvienas Žemės gyventojas: akmuo, medis, gyvūnas, žmogus yra DyvVienas  arba Dywienas (sakom “ot, tai dyvai. Dyvai – tai stebuklai).  Dywiena sistema. Senovėje mes, leatai, turėjome raidyne W, Q raides, kurios nusako Esmę, Kiltį. Matematinė Dywieno išraiška yra 2/1, rūna – Y. Dywiena sistema turi kūną, vadinamą MED Air to kūno energetinį Lauką (toliau – E-Laukas), vadinamą Esme arba DWAINU (dabar  – siela).  Žmogus – taip pat Dywiena sistema: E-Laukas ir Meda. Šie dalykai neatskiriami kaip Perkūne: žaibas neatskiriamas nuo griaustinio  (šviesa – garsas). Žmoguje – šviesa, žaibas tai – mintis, garsas – žodis, kalba.Todėl  mūsų Tikėjimas moko: mintis – lyg žaibas,-pati galingiausia jėga.Garsas/žodis – sustiprina mintį, o tada seka veiksmas. Taigi, ne veiksmas yra svarbiausia jėga ir galia, o mintis. Kokios Tavo mintys – toks ir Tavo gyvenimas…

   Minėtoje Pasaulėžiūroje reikia žinoti dar vieną dalyką, kad  gyvas  ir galingas yra tas, kas turi SAVO Spalvą, SAVO Garsą, kad pirmoji kalba Žemėje buvo SKAIČIŲ kalba, nes skaičius – E-bangos ILGIS (kaip Spalva – E-bangos dažnis). Pavyzdžiui, žvilgsnis, mestas į kitą Esybę-Būtybę, siunčia atitinkamo Ilgio ir Dažnio energetines bangas. Kai nuo Esybės-Būtybės grįžta atsakomasis žvilgsnis (kartotiniais), mes jaučiam kažkokį Jausmą: prielankumą, simpatiją, džiaugsmą. Kai  atsakomoji Ugnis (E-banga) grįžta ne kartotiniais – jaučiam priešiškumą, nepasitikėjimą, nemalonius jausmus.

   Tėvai, norėdami turėti gerus, orius, puikius vaikus, privalo žinoti Energetinių bangų prigimtį.

   Palikuonių kūrimas yra labai atsakingas dalykas (kas turi strateginį mąstymą, lai pagalvoja, ką turime šiandien ir kas mūsų laukia netolimoje ateity…). Dabar šaipomasi iš tų papročių, vadinama atgyvenomis. Atsakomybė tapo atgyvena …Šaipomasi iš taurių jausmų, aukšto moralinio lygio, iš visko, kas sudaro žmogaus gyvenimo pamatus. Be moralės, be pagarbos, be taurių jausmų atvedam į šį pasaulį nelaimingus, nesveikus vaikus.

   Taigi, tėvai nusprendė sutverti palikuonį, atžalą. Pirmiausia, sutuoktiniai, nori ar nenori, kuria Energetinį Lauką/Medą. (Akcentuoju: TIK sutuoktiniai ir jokie sugyventiniai ar atsitiktiniai, kaip dabar iškrypusi šeimos samprata, netgi auščiausiuose valdžios sluoksniuose nebesusigaudoma, kas yra šeima  ir ką ji reiškia).

   Tas E-Laukas suponuotas iš E-bangų ir tėvų minčių/jausmų, nes kokios mintys, kokie jausmai – toks bus ir jūsų vaikas. Dėl to tėvai vakare surengia šventę DVIESE: praleisti laiką mieloje  aplinkoje,  maloniai ir žaismingai. Gali išeit į sodą ar kitą jaukų gamtos kampelį, susilieti su tobulu gamtos grožiu, paklausyti vėjo, paukštelių čiulbesio, upelio čiurlenimo. Pasidalinti mielais prisiminimais, ateities planais. Gali užsukti į jaukią kavinukę išgerti arbatos, kavos, paklausyti švelnios muzikos. Svarbu, kad grįžtų namo pakilia, žaisminga nuotaika ir LAIMINGI. Namie menė (svetainė) išpuošiama savais  nacionaliniais raštais (tai irgi enetgetinė apsauga), užkuriamas židinys. Dviese pasėdi prie šv.Ugnies, pasivaišina, paklauso melodingos muzikos. Vėl svarbu, kad abiem būtų miela, gera ir jauku. Taip sukuriamas tarpusavio geras E-Laukas. Kur bebūtų, ką bedarytų, abu vienas kitam privalo būti labai atidūs, dėmesingi; be vaidybos, be maivymosi, be apgaulės. Dejvė Pajauta (nuojauta) pasakys, kokia judviejų būsena. Tuomet menėje susiponuoja tikros, tvirtos, žaismingos Meilės Laukas. Abu susikalba žvilgsniais. Tos Meilės Laukas, kuris yra Gyvuoju Šaltiniu  kūrybiniams polėkiams. Tai tokia Meilė, kurios gali užtekti ilgus metus, dešimtmečius, net kai mylimo, artimo  žmogaus nebėra šalia arba, kai pats būni toli nuo savo namų. Tikra, tyra Meilė yra AMŽINA, nes ji yra Energetinė banga air išlieka Larais (angelais sargais) erdvėse. Kodėl sakoma, kad šiais laikais nebėra tikros meilės ? Todėl, kad nebemokame sukurti to stipraus E-Lauko, todėl, kad Meilė virto vienadieniais seksualiniais santykiais.

   Tokioje šeimyninės Palaimos būsenoje žmogaus akys spindi, kibirkščiuoja. Susitikę abiejų žvilgsniai sukuria Ugninį Qūną (kaip minėjau, Q – Esmės ženklas, taigi, nusako giliausią Esmę. Žodis   “kūnas“  nusako materialų kūną).

Tas Ugninis Qūnas ir vadinamas DWAINU. Dwaino esmėje slypi meilė, pagarba, draugystė, savitarpio supratimas, abipusis pasitikėjimas  ir LAIMĖ (dejvės Laimos dovana). Dwainas pasklinda visur, o Dangaus erdvėse ieško ATITIKMENS, kur galėtų įsikurti. Radęs žvaigždžių mirgesy savo Atitikmenį, suponuoja Duwieną Y. Mes sakom: “Užsudegė nauja žvaigždė“. Tuomet atsiranda Energetinis/banginis  oro ryšys tarp tėvų sukurto Dwaino ir atitinkamos žvaigždės. Tas ryšys yra E-bangos, turinčios savo Esmėje energetinį Tūrį/Turinį ir Žinias (informaciją), t. y. determinuojančią galių jėgą, skirtą Esmei įsimantuoti (įsikūnyti)  į Visumo unikalias sistemas, tarsi pasėtam į žemę grūdui sudaryti sąlygas išdygti, užaugti, pražysti, sukurti vaisių (tąsos palikuonis) ir po kūno mirties vėl grįžti į Savo žvaigždę.

   Šis Dwainas, sukurtas iš tėvų žvilgsnių, ir bus būsimo vaikelio SIELA, ESMĖ. Tai ir yra vaiko PIRMASIS – dvasinis – gimimas.

   Antras palikuonio gimimas ponuojamas intymių šeimyninių santykių metu.  Apie Dwainą motions įsčiose kuriamas  biologinis kūnas, reikalingas gyvenimui ant Žemės. Po 9-nių mėnesių (9 – vieno ciklo pabaiga, kito pradžia), gimsta kūdikis, turintis SIELĄ ir KŪNĄ.

   Abu gimimai įvyksta per Akimirką: vienas su kitu persipynę. Jie – DyvVienas dalykas (du viename).

   Gimęs iš Palaimos būsenoje buvusių tėvų, vaikas bus sveikas, išmintingas, aukšto intelekto, orus, padorus, kūrybingas: ASMENYBĖ , DIDŽIAVYRIS. Tokius vaikus gimdė protėviai. Neturime pagrindo tuo abejoti, kitaip mūsų tautosakoje nebūtų atsiradę žodžių “Milžinai, Didžiavyriai, Milžinų šalis ir kt.”

Valstybė ilgus šimtmečius buvo stipri, nenugalima, kaip ir šeimos: stiprios, garbingos, išdidžios, orios. Tvirtos, pastovios ir neišardomos.

   Jei tėvai  dėl vienų ar kitų svarbių priežasčių nusprendžia atsisakyti vaiko, t.y. negimdyti, tai vaistų (žolynų) pagalba Dwainas energetine banga grįžta į Savo žvaigždę. Ryšys su Dangaus kūnu nutrūksta. Kitą kartą tėvai, norėdami turėti palikuonį, vėl iš naujo kuria Dwainą. Jis jau bus kitoks, todėl vaikai šeimoje skirtingi.  Jei moteris nenorėdavo pastoti, išgerdavo vienos  žolės nuoviro, kurį parūpindavo senolės. Nuovirą buvo galima gerti ir jau būnant nėščia iki 2-jų mėnesių nėštumo, nes iki 2-jų mėn. įsčiose būna tik energetinis Dwainas, dar neįsikūnijęs. Tai, sako senoji žynė, nekenksminga moteriai. Tačiau priežastis atsisakyti kūdikio turi būti labai rimta. Kenksmingas moteriai yra mechaninis įsikišimas – abortas. Tai viena iš nebegalėjimo pastoti priežasčių.

   Kai šeimos  gyvenime leitmotyvu eina dvasinis pasaulis – intymūs santykiai retėja. Retėja ir su amžiumi. Kai šeimoje nėra tikros, tyros meilės, šeimos pagrindu tampa intymūs santykiai – seksas. Seksas, kuris dabar itin propaguojamas, tai ne Meilė, o nualinto darbų, konfliktų ir rūpesčių žmogaus – vergo relaksacija. Čia naudojami biologiniai syvai, kurie, laikui bėgant, išsenka. Žmogus, neturintis dvasinės  tyros meilės, išsekina save  fiziškai.  Atsiranda TUŠTUMA, vakuumas, tolimesnio gyvenimo beprasmiškumas, ištvirkimai, iškrypimai, savižudybės. Seksas – tai greita nuovargio, įtampos iškrova, bet alinanti fiziškai. Prarandami ir jausmai,– lieka tik pojūčiai, instinktai (kaip gyvūnų). Jų reikia vis stipresnių. Seksą propaguoja žemos moralės žmonės, patys niekad nepažinę tikros, tyros Meilės.

Koks mokslas – toks ir gyvenimas, tokios ir pasekmės.

    Šeima kuriama tik ant tvirtos, tikros Meilės, Pagarbos, Pasitikėjimo pamatų. Todėl reikia išmokti atsirinkti draugus, vertus pagarbos, neskubėti, nes, jei meilė virs kančia, nieko negalėsi kaltinti: pats (pati) pasirinkai tokį Gyvenimo Būdą.

   Jei tėvai sukūrė palikuonį, nesudarę tos Palaimos  būsenos, jei nemylėjo, negerbė vienas kito,  jei jų mintys, jausmai nešvarūs, vaikas gims ne toks, kokį norėtų matyti tėvai. Tada auklėk jį kiek nori – nieko nebus. Prigimtis vis tiek išlįs kaip yla iš maišo. O kaimynai, giminės stebisi: “Kaip tokioje lyg ir puikioje šeimoje gimė toks nevykęs vaikas?!” Arba atvirkščiai, lyg ir prastoje šeimoje, bet tėvams tuo metu pavykus sukurti Palaimos Lauką, gali gimti puikus palikuonis, kuris augs, džiugindamas tėvus, aplinkinius, pasieks daug užaugęs.

   Taigi, gimstame du kartus. Dwainas – nemirtingas energetinis qūnas (kūnas), o mirštame tik biologiniu kūnu. (Dwaino tarptautinis žodis – substancija).
   Mes visi turime savo Lemties/Laimos žvaigždę.


   Yra tautų ir žmonių, kurie suponuoti iš Saulės/Žemės energetinių bangų. Jie sako: „Iš dulkės kilę – į dulkes pavirsime“. Tai – materialus – daiktinis požiūris. Jų Dwainai (sielos) susiponavę Žemės gelmėse, taigi, po mirties jie laidojami į žemę. Tai yra skirtinga energetinė prigimtis, todėl jie nesuvokia mūsų kilties prigimties (šiuolaikiniai lietuviai ir patys nebežino).

   Dwaino prasmė plati: ne vien palikuonims kurti. Dwainai – tai energetiniai ryšiai. Juos kuriame kasdien, kai tik susitinka žvilgsniai vienų ir  kitų Žemės gyventojų: žmonių, augalų, gyvūnų. Iš tų Dwainų susiponuoja energetinis „gaubtas“ po kuriuo mes gyvename ir juo kvėpuojame. Jei dangus niūrus, apsiblausęs, jei šalyje, šeimose maža džiaugsmo, gerų emocijų,– vadinasi, Palaimos Dwainų yra mažai. Kuo negatyvesnės mintys, jausmai, žodžiai – tuo negatyvesni E-Laukai.

   Nūdienos žmonės, ypač jauni, daug žino, daug moka, bet retas kuris yra pajutęs Tikrąją Meilę, tą Palaimos jausmą, kuris ponuojamas be sekso. Jei mokėtų elgtis kaip mokė protėviai, patys pamatytų, koks didelis skirtumas būti santykiuose, kiek daug laimės ir džiaugsmo atneštų  teisingas ir moralus Gyvenimo būdas, pajustų, ką reiškia gyventi pagal Visumo dėsnius, darnoje.

   Dangų kupole, virš galvos, yra vadinamas ApuokKacio (apuokas – katinas) žvaigždynas. Jame – 4-rios žvaigždutės, ponuojančios gelsvai žalzganus (kaip žalvario) energetinius dažnius (spalvas). Tautinėje simbolikoje žymima kaip Išminčiaus Apuoko Akis/Dievo Akis (žr. pamoką apie „Visareginčiąją Akį“). Čia yra Visumo Akis – Gyvasties Šaltinis  (meno kūriniuose – Išminčius Apuokas). Iš to Šaltinio/Centro energetinių bangų spinduliais kiekvieną dieną ateina šie dažniai ant Žemės su nuoroda darniai gyventi. Tada sakome: „Šiuose namuose gyvena Žalčia (ne žaltys, o „žalis yra čia“. Žalis – Gyvastis, orumas, savigarba; žr.pamoką apie spalvų simboliką). Dar ne taip seniai mūsų  tėvai, seneliai gyveno jaukiuose protėvių statytuose namuose. Tokie, savitos architektūros, meniškais ornamentais (apsaugos ženklais) išraižyti namai kaip darnaus namų ir šeimos židinio palikimas,  buvo perduodami iš kartos į kartą. Tai – Amžina vertybė. Namai, kuriuose gyvena žalčia ir dejvė Laima (laimė). Nesvarbu, kad nebeturėjo pilių, kad gyveno kukliose,  žalumoje skendinčiose viensėdijose,  bet jos  turėjo ir saugojo šeimos šventumą. Tos šilumos užteko, kad išgyventų Sibiro speigus ar svetimų šalių nemalones.

   Motinystė – šventas ir atsakingas dalykas. Nėščios moters elgesys turi atitikti Visumo dėsnius. Nuo pat pirmųjų nėštumo dienų ji privalo modeliuoti visom energetinėm priemonėm savo būsimos atžalos gyvenimą.

   Keletas Senosios Žynės patarimų:

1.   Būsimoji Motina privalo nešioti tokius rūbus, kurie uždengtų kūno sąnarius, t.y. tas vietas, kur kūnas lankstosi:  vaikas nepasuks šonkeliais. (Tai – energetine prasme; smulkiai neaiškinsiu).
  Jei dėvi suknelę – ji turi būti žemiau kelių, 3/4 ilgio rankovėmis. Palaidinė turi dengti juosmenį. Apskritai, kai mergaitės, merginos dėvi mini sijonukus ar vaikšto labai apsinuoginusios, jos pasąmoningai pritraukia blogų kėslų turinčius vyrus (tai irgi tam tikrų energetinių bangų spinduliavimas) arba gašlūs vyrų žvilgsniai į nuogą kūną su atitinkamomis mintimis labai pakenkia tolimesniam merginos gyvenimui, ir net jos būsimam vaikui. Dažniausiai provokuojantis merginos elgesys pritraukia vyrus su nuokrypomis ir kartais baigiasi pagrobimu ar smurtu. Pati mergina net nepagalvoja, kad ji savo iššaukiančia apranga ar elgesiu jau
„prisikvietusi“ blogo žmogaus energetines bangas, todėl dažnai sako: „ką ji blogai darė, kad ją išprievartavo ar pagrobė, ji tik ėjo sau gatve...“  O jei nėščia moteris taip atrodys  ir elgsis – vaikas bus su iškrypusia orientacija, turės  problemų su fizinio kūno, su jausmų pasaulio stabilumu, sveikata.  Čia – sudėtingi dalykai, sunku suvokti materialaus mąstymo žmonėms.
   Ypač galingi drabužių raštai, kurie vadinami „liepsnelėmis“ ir „rasos lašeliais“ – įausti, siuvinėti, įsiūti. „Liepsnelių“ ir 
„rasos lašelių“ stiliaus  raštai (ornamentai) – labai galinga apsaugos jėga. Dar labai tinka languoto audinio rūbai, žvaigždžių ženklai.  Negalima nėščiai moteriai dėvėti kelnių. Tai jaukia lyties gyvenimą, modeliuoja homoseksualizmą. Šiais laikais dauguma moterų, merginų vaikšto beveik ištisai su kelnėmis, džinsais. Daug kas iš jų net nebeturi savo garderobe sijonų... Tai ypač keičia moters prigimtį: moterys praranda moteriškumą, vyriškėja... Patyrinėkite save ir pažįstamas, kurios ištisai dėvi kelnes. Jei vyras dar yra tikras vyras, jam visada daug labiau patiks moteriška (ne vyriška) moteris. Ir nieko gražesnio už sijonus, sukneles moteriai ar merginai nėra.
  Išvada: drabužio stilius keičia E-Laukus, iš to – mąstyseną, elgesį ir net prigimtį.

  2.  Nėščia moteris privalo daug laiko būti, ilsėtis gamtoje, kuri suharmonizuoja dvasios, minčių, jausmų ir fizinio kūno pasaulius, stiprina sveikatą, išsklaido nerimo, baimės ir kitas negatyvias emocijas. Visa tai dėl to, kad tai nepersiduotų vaikeliui.

 3.   Besilaukianti kūdikio moteris turi vengti važinėti dviračiu, automobiliu. Bet koks kratymas kenkia būsimam vaikui.

 4.   Susitikinėti nėščia moteris turi tik su jai mielais žmonėmis. Labai pavojingi piktų, pavydžių žmonių E-Laukai; tokių žmonių nekviesti į savo namus. Ypač kenksmingi tokie žmonės, kai motina būna su jau gimusiu vaiku. Ne iš piršto laužtas pasakymas, kad „nužiūrėjo pikta akis“ ar pan.

 5.   Besilaukiančiai motinai negalima bartis, keiktis: viskas „įsirašo“ į kūdikio pasąmonę. Jei kas nelauktas užeina į namus, moteriai būtina apsigaubti didele skara ar šaliu. Tai irgi apsauga. (Viskas yra mūsų papročiuose, dainose  apsakyta).

  6.   Draugai, kaimynai, ateidami lankyti ar šiaip į svečius, privalo ką nors atnešti: negalima eiti tuščiomis rankomis.

 7.   Motina, žindydama vaiką, turi būti apsivilkusi švelnios medžiagos palaidine ar suknele: vaikelis jaus švelnumą, ir išaugs atidžiu, švelniu oriu žmogumi.

 8.   Tėvas neturi dalyvauti gimdyme: vienas iš blogiausių dabarties dalykų – vyrų buvimas šalia žmonos gimdymo metu. Vyrų dalyvavimas „išneša“ moteriškumą, šventumą, gimties virsmo paslaptingumą.

 9.   Kol kūdikis neturi vardo – jį reikia vadinti „pupuoliuku, paukščiuku, žvaigždele, ramučiu“. Berniukams vardas suteikiamas  trijų – penkių  mėnesių laikotarpyje, mergaitėms – nuo dviejų su puse iki trijų mėnesių laikotarpyje.

   Per savo Vardynas vaikas pirmą kartą „pereina ugnį ir vandenį“ t.y. susitinka žvilgsniais  su Vardynų svečiais. Vaikas puikiai atskiria palankius ir nepalankius E-Laukus.
   Giminės ir artimieji vaikui dovanoja tik sidabrines dovanas: šaukštus, žirgelius, Auseklyčius (8-nių kampų žvaigždutes), Laimos ženklus. Tos dovanos eina iš kartos į kartą: perduodamos vaikaičiams, ainiams. Nevalia dovanoti vaikui kryželio, nes jo gyvenimas  bus „kryžiaus  kelias“, baisuoklių stiliaus (pav. užsienietiškų animacinių filmų personažų) žaislų.

   Lankant motiną, turinčią sūnų, po 2-jų mėnesių nuo vaiko gimimo, būtina atnešti raudonojo vyno ir puošnų, gardų„ karvolį“(pyragą). Lankant motiną, turinčią dukrą, privaloma atnešt pasagos stiliaus puošnų, gardų kepsnį motinai ir kartu vaišintis.

   Svetimi žmonės vaiką gali pamatyti TIK po vardo suteikimo. Nelankyti vaiko pavargus, po darbo, blogos nuotaikos. Privalu nusiraminti, nusiprausti, „apsivalyti“ vidinį pasaulį.

   Važiuoti su vaiku į tolimesnes keliones patartina nuo 4-rių vaiko gyvenimo metų. Iki tol – svečiai lanko vaiką jo namuose.
   Nėščia moteris turi mažinti intymius kūniškus santykius: gali iššaukti persileidimą.

   Kaip jau buvo minėta, mums, leatams, būdingos šventės: jų turime labai daug. Vaikui taip pat skirta daug švenčių; nuo mažens jis mokomas švęsti, džiaugtis gyvenimu.
   Mes švenčiame tik Vardines, ne gimtadienius: kai išryškėja vaiko ypatybės, galima švęsti vėl: suteikti jam antrą vardą. Gimimo data yra gyvenimo ciklo maina,– perėjimas į kitą Laiko ciklą. Tai – sunkus metas: toje datoje žmogus turi būti vienas gamtoje.

   Vardo parinkimas – labai atsakingas dalykas, todėl verta pasiklausti mūsų žynių patarimo.
   Maitinti kūdikį motina privalo ne mažiau kaip 1,5 metų.

   Mūsų Pasaulėžiūroje egzistuoja GAUDENUMAS (Induizme – Karma). Gaudenumas Likimo „nurašomas“ kas 4-ir metai kūnui ir kas 7-ri metai Dwainui (sielai). „Nurašo“ tokiu atveju, jei žmogus nenusikalsta Visumo parėdui (dėsniams). Taigi, tėvai nukloja kelius savo vaikams, todėl privalo jausti didžiulę atsakomybę už savo  mintis, elgesį, veiksmus. Visada ir visur turime vadovautis AIDO/ATBALSIO sistema: „ką šauksi – tas ir ateis“ (žr. pamoką apie Aido/Atbalsio sistemą.)

   Kai damos jaučiasi išsekusios – reikia valgyti šokoladą ir rengtis slyvos spalvos drabužiu arba alyvine spalva. Nevalia leatams dėvėti violetinės spalvos (į mėlynumą). Reikia jausti atspalvius, nes kartais sumaišome: grynų spalvų – nedaug, bet ypač daug jų atspalvių, ir jie be galo svarbūs. 

   Damos, norinčios susilaukti palikuonių, turi pradėti nešioti slyvinės ir alyvinės spalvos rūbus. Šios spalvos sukaups jėgą gimdyti.  Kitais atvejais šios spalvos irgi tinka, tik  reikia nepiktnaudžiauti jų gausa.

   Mokyklinio amžiaus vaikų nerengti mėlyna/žydra spalva: iššauks vaiko irzlumą. Geriausia šiame amžiuje – granato spalva.

   Taigi, šeima – didžiulė atsakomybė ir svarbiausia vertybė. Tik gaila, kad dabartinis išsimokslinęs žmogus  nebežino, kas yra šeima, ir įteisina įstatymais iškreiptas sąvokas ir sampratas, o tai lemia ir žmonių santykių iškrypimus bei visišką pasimetimą, chaosą vertybių skalėje ir sampratoje. Nebėra šeimos, greit nebebus ir valstybės, nebeliks ir tautos pamatų. Kaip inercijos jėga fizikoje: paleidai akmenį nuo kalno, jis įgauna pagreitį ir nebesustabdysi... Bet gi yra dar tikrų šeimų, ir, kol  jos  neišnyko, – vilties turėti reikia.

Eglė Samulytė