Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Sietlo kalba 1854 metais
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Biblija dviejuose puslapiuose / Sietlo kalba 1854 metais
Indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui
 
Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkit mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią.
Jis labai geras, bet mes žtnom, kad mūsų draugystė - pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Vienok mes pagalvosime apie jūsu pasiūlymą. kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidts ateis su šautuvais ir atims ją jėga.
Katp jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai katp jūs galite juos iš mūsų nupirkti?
 Mano tautai kiekviena žemes pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys, - viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose.
 Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji - raudonodžių Motina. Mes - tos žemės dalis ir ji - dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės - mūsų seserys. Elnias, žirgas, didysis erelis - mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus, - visi jie viena šeima.
 Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais.Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė - Šventa.
 Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, - ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas - tai mano tėvo tėvo balsas. Upės - mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės - mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi.
 Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai - šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi. Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemes sklypas nieko nesiskiria nuo kito, kadangi jis - svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus, ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų, ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną-žemę ir į brolį-dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.
 Aš nesuprantu... Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas - skausmas raudonodžio žvilgsniui. Gal būt todėl, kad raudonodžiai - laukiniai, ir jie daug ko nesupranta. Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai. Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą. Argi čia gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje? Aš — raudonodis, aš daug ko nesuprantu. Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato.
 Raudonodžiui oras - brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras - brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasia mūsų vaikus, Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį.
 Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime jį priimti, aš pasakysiu vieną sąlygą: blyškiaveidis su tos žemės gyvūnais privalo elglis kaip su savo broliais. Aš laukinis - aš negaliu kitaip mąstyti. Prerijose mačiau tūkstančius negyvų bizonų - juos nužudė blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio. Aš - laukinis, ir aš negaliu suprasti, kad dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbesnis už bizoną; mes jį užmušame tik atsidūrę ant mirties slenksčio. Kas bus su žmogumi, jeigu neliks žvėrių? Jeigu bus išžudyti žvėrys, žmonės išmirs nuo visiškos vienatvės. Kas beatsitiktų gyvūnams, tas pats atsitiks ir žmogui. Viskas tarpusavyje susiję.
 Jūs privalote savo vaikus mokyti, kad žemė po jų kojomis - tai mūsų protėvių palaikai. Tada jie gerbs tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad joje slypi mūsų giminės gyvybė. Mokykite savo vaikus to, ko mokėme savo vaikus mes, o mes jiems aiškinome, kad žemė - mūsų Motina. Kad ir kas atsitiktų žemei, tas pats atsitiks ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs.
 Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje su viskuo susiję, kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę.Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams. Ne žmogus mezga gyvybės tinklą - jis tik viena gija jame.
 Ir vis dėlto mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošaliai nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Ne taip jau ir svarbu, kur mes praleisime paskutines savo gyvenimo dienas. Mūsų vaikai jau mate savo tėvus, pažemintus po pralaimėjimo. Mūsų kariai jau patyrė gėdos jausmą. Po pralaimėjimo jų gyvenimas visiškai pasikeitė, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriais gėrimais. Ne taip svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas, jų liko ne tiek daug. Tik keliolika valandų, tik keliolika žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnų, kurie kažkada taip mylėjo šitą žemę ir kurie dabar mažomis grupelėmis bastosi miškuose. Niekas negalės apverkti tos tautos, kuri kažkada buvo tokia galinga ir vilčių pilna, kaip ir jūsų. Kam man apverkti savo tautos mirtį? Gentis - tai tik žmonės, ir nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos.
 Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina greta ir kalbasi su juo kaip draugas, negali išvengti visuotinio likimo. Galų gale galbūt mes tapsime broliais - pažiūrėsim. Bet mes žinome TAI, ką blyškiaveidis dar tik sužinos kada nors ateityje: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Dabar jūs įsivaizduojate, kad valdote savo Dievą lygiai taip, kaip norite paimti mūsų žemę, bet yra ne taip. Jis - Dievas visų žmonių, ir vienodai užjaučia liek raudonodžius, tiek blyškiaveidžius. Jam šita žemė - brangenybė, ir blogai elgtis su žeme reiškia pakelti ranką prieš jos Kūrėją. Blyškiaveidžiai taip pat išeis, nors galbūt vėliau už kitas gentis. Toliau purvinkite savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo nuosavose išmatose. Bet savo žūtyje jūs degsite ryškiai, apimti galingos Dievo liepsnos. Dievo, kuris atvedė jus į šitas žemes ir dėl kažkokios tai ypatingos priežasties suteikė jums galią valdyti ir šitą žemę, ir raudonodžius.
 Toks likimas mums - mįslė, kadangi mes nesuprantame, kodėl reikia užmušti bizonus, kodėl prijaukinti laukinius arklius, kodėl trikdyti paslaptingas miško svajones sunkiu žmonių minios kvapu, kodėl kalvas apraizgyti kalbančiais laidais.
  Kur želdiniai? Jų nėra. Kur erelis? Jo nėra. Tai gyvenimo pabaiga ir išmirimo pradžia.
 Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes sutiksime, tai būsime saugūs pažadėtoje jūsų rezervacijoje. Ten mes galėsime pragyventi nedaug likusių dienų taip, kaip norėsime. Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesėlio šešėlis, sklandantis virš prerijų, šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę kaip naujagimis myli motinos širdies plakimą. Jeigu mes parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip mes ją mylėjome. Rūpinkitės ja taip, kaip mes ja rūpinomės. Savo atmintyje išsaugokite šios žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją atėmėte. Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa savo širdimi išsaugokite ją savo vaikams - ir mylėkite ją taip... kaip Dievas myli mus visus.
 Mes žinom viena: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Jam šita žemė - brangenybė. Netgi blyškiaveidžiui neįmanoma išvengti visuotinio likimo. Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim...

"Source: Museum of History and Industry;
Seattle, Washington -- June, 1990
In 1854, the new territorial governor, Isaac Stevens, began the long-awaited process of making treaties with the native peoples of the Pacific Northwest. The purpose of these negotiations was clear: the Indians were to sign away their lands to the settlers in return for small reservations and promises of government aid. Dr. David Maynard, sub-Indian agent and a friend of Chief Seattle, arranged for Governor Stevens to meet with Seattle and his people in December 1854. The Indians congregated on the beach just north of the present Kingdome.

At this meeting, Chief Seattle is said to have made an impassioned speech in his native tongue. As Seattle spoke, Dr. Henry Smith, for whom Smith Cove is named, took notes from which he reconstructed the Chief's words some 33 years later, publishing them in the October 29, 1887 edition of the Seattle Sunday Star. Smith's flowery rendering of Chief Seattle's oration does not conform to what we know of the speaking style of the Puget Sound Indians. Native speech was not given to ornate embellishment. Dr. Smith, for his part, was known as a "poet of no ordinary talent" who "wove into verses and essays much of his musings." Thus while this earliest version of the speech may present the gist of Chief Seattle's remarks, it seems likely that it is also the product of Henry Smith's poetic musings. However flawed it may be, this is the only eyewitness account of Chief Seattle's most famous speech.

That fame is due, in part, to the appearance of a magnificent call to environmental responsibility that has been wrongly attributed to Chief Seattle. In the winter of 1971/72, Ted Perry, a screenwriter working for the Southern Baptist Convention's Radio and Television Commission, used Chief Seattle's speech as a model for the script of a film on ecology called _Home_. The film's producer wanted to show a distinguished American Indian chief delivering a statement of concern for the environment, so Perry wove such wonderful lines as "The earth does not belong to man; man belongs to the earth" among pieces of Chief Seattle's 1854 oration. Perry expected to be given credit for writing this film script, but he made the mistake of including the Chief's name in his text. According to Perry, the producer didn't credit his screen writer because he thought the film might seem more authentic without a "written by" credit. Since then, Perry's environmental text has been widely circulated as a prophetic ecological statement by Chief Seattle himself."

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (79)
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Jei lipti laiptais ne sunkiau, nei jais leistis, tai - jaunystė, jei leistis ne lengviau, nei kilti, tai - jau senatvė.
Pšekrujus
Forumas
HS Forumo taisyklės
(127871 pranešimai)
paskutinis 2017-05-26 02:06:00
Bendrieji sveikatos klausimai
(41 pranešimai)
paskutinis 2017-05-04 22:58:21
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(17316 pranešimai)
paskutinis 2017-05-25 19:32:24
Naujausi komentarai
Jamiepes
2017-05-26 03:09:43
t sildenafil actavis safe http://sildenafilsmg.com...

Michaellycle
2017-05-26 03:09:25

usunrdadeom
2017-05-26 03:08:47
V celecoxib 200 mg devastates...

Chasfluony
2017-05-26 03:08:35

owadhudoxze
2017-05-26 03:08:20
K pharmacy phenytoin...

eyojenibuve
2017-05-26 03:08:12

Chasfluony
2017-05-26 03:07:40

aconoii
2017-05-26 03:05:36

Chasfluony
2017-05-26 03:04:05

GeraldEndom
2017-05-26 03:01:29
i viagra online question http://viagrasmg.com...

WilliamAlogs
2017-05-26 03:00:44

Chasfluony
2017-05-26 02:59:25

Kirkutimb
2017-05-26 02:59:00

cizojamef
2017-05-26 02:58:42

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės