Iškilmingas trimitų vaitojimas  kvietė į  Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė.  Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos  personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks  pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto  Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės  meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo  ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“  dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo Karališkosios pilies meninyko ranka ir siela, patapo ypač vertinamu.  Iškilmių salėje stoviniavo  jaunosios-naujosios generacijos atstovai – tai buvo greičiau dar vaikai, negu suaugę tautiečiai. Didžioji dauguma dar nebuvo sulaukę ir dvidešimties vasarų.

– Mielieji  mano, aš jus sukviečiau  į šią iškilmių menę norėdama pagerbti  jūsų pastangas tautos, Karalystės, Valstybės labui.  Šie kuklūs, beveik tikrais deimantais  inkrustuoti medaliai ir taps jums tuo atlygiu, kurį visai pelnytai užsitarnavote – jūs jau mokate skaityti bei rašyti. (Plojimai)      
                                                             
Publika sujudo, siužeto ant sienos kažkiek  įbauginti veidai vėl  suglaudė lūpas ir   burnos vėl susičiaupė, veidų spalva vėl įgavo beveik normalią spalvą. Gausūs ir šlovinantys plojimai baigėsi, tarnai pradėjo nešti  link sosto  dėžes bei krauti jas  viena ant kitos. Medaliai....ir ne tik. Vėl  trimitai,  pauzė,  tyla. Ant pakylos  lipa pirmasis jaunuolis. Valdovė, su be galo miela šypsena veide, prisega  išrinktajam  medalį ant krūtinės ir  paduoda  ožio kaulo dėžutę su gražiai įpakuotu joje...vienkartiniu švirkštu. Per menę nuvilnijo šurmuliukas.  Tik, kai medaliais ir švirkštais apdalintųjų tapo daugiau, tik tada pradėjo aiškėti  šio dvigubo ritualo prasmė. Iš menės gilumos pasigirdo nedrąsus ir  trūkčiojantis balsas:  „...bet žmonės kalba, kad skiepytis nesveika, Jūsų Didenybe...“   Ir suraukė savo vešlius bei riestus antakius Eglė Žalčių Karalienė, ir įsirėmė tvirtomis valdoviškomis rankomis į sosto turėklus, ir pakilo jos galingas kūnas virš sosto auksuoto, ir  įsmeigė ji savo rūstų žvilgsnį  į išdrįsusįjį. Atpažinti maištininką minioje sunku nebuvo – nepastebėti tokio perbalusio veido minioje  neįmanoma.  Valdovė staigiu judesiu pasuko savo stotą link ant sienos kabančios drobės.  Rankos pirštu ji bedė į paveikslo centrinę figūrą – Rymantį Rūpintojėlį:


– Tu, nenaudėli vienas, nori patapti panašus į šitą? Nori, kad tavo kūną nusėtų šlykštūs spuogai, nori, kad jis suliptų nuo varvančių pūlių iš prasižiojusių  žaizdų? Ar matai tu, ir visi kiti,   kas atsitinka tiems, kurie nesiskiepija? Jūs esate mūsų didžios  tautos žiedas, tik dėl jūsų stengiamės, tik jūsų rankose  šviesusis rytojus – privalote skiepytis, kitaip ir liksite....tokiais pačiais durniais, kaip ir mes, savo protėvių palikti likimo valiai taip   skiepų ir nepažinę...

Salė sujudo, trimitai suvaitojo, būgnai užbumbsėjo, dar akimirka ir stojo trumpa  tyla. Seimo trolių choras „Dvylika Juodvarnių dievais virtę“ užtraukė eilės dainą: „....Saaaaaausio mėnesį  giiiiimusiiiieji, praaašom susileist...“  Sausį, po to vasarį ir kovą gimusieji leidosi, po to kitais mėnesiais atėję traukė švirkštus, ieškojosi  venų, glostėsi ant krūtinių kabančius medalius ir...leidosi. Juodvarniai giedojo savo dainą, trimitai tylėjo, Eglė, miniai atsukus nugarą, apie kažką kalbėjosi,  ar tai su savimi, ar tai su paveikslo personažais (ar ji skiepijosi niekas nematė), vaikai – tautos žiedas, šviesi ateitis, visi kaip vienas jau buvo po skiepų, galvutės vaikučių palinkę, kieno kairėn, kieno dešinėn, lūpytės kiek perkreiptos, seilytės pro anas mažytėmis srovelytėmis kai kam tik ant krūtinės, o kai kam ir ant medalio tįsta, akytės sukaustytos vienan taškan žiūri....Visi susikaupę, visi klauso pasakos apie Valstybės Tūkstantmečio proga meninyko („Photoshopo“ nepažinusio) Sharono Fon Saukos sukurtą tvarinį,  visi stengiasi suvokti  skiepų prasmę, visi trokšta durniais netapti.

   „Juodvarniai“ baigė savo eilės dainą (nes kitų nebemokėjo), sulipo į savo juoduosius limuzinus, ir  suglaudę sparnus, išsiskirstė – jų darbo diena baigėsi.  Ar tik jų? Ir ar tik darbo diena?

P.S. Skiepus LDK pirko iš Olandų už du milijonus auksinų. Lenkijos Žečšssspospolita nepirko. Lietuvai pasisekė – ji turi savo Sauką, lenkai ne ...

Artūras Lingaitis