 nuo 2008.09.01 |
| Pasaka devinta |
|

“Lietuvos Tikrieji Seimo Rinkimai, arba kodėl mes nemėgstam LTSR”
TV - Skype tiltas London – Vilijampolė – New York
- Ar sutiktumėte, kad jus operuotų žmogus, kuris pirmą kartą į rankas ima skalpelį? Na gal ne pirmą, gal antrą ar trečią, gal jau bus pasitreniravęs kaip tas chirurginis pjūvis atliekamas keletą kartų ant kokios varliūkštės ar skilandžio gabalo?
- Kada varlės koja gangrenuoja, pjauti ją reikia… Stipri gangrena apėmus šalį, pasaulį… Pjauna dabar visi, kas tik turi nusipirkęs pavadinimą “politikas’. O skilandžio operuoti nereikia – jį reikia valgyti. Nes tik gausus skilandžio valgymas ryškiai iliustruotas “chirurgo – politiko “ kūno sudėjime bei sveikai įraudusiame veide suteikia jam tautos išrinktojo vardą – “narys” (šioje vietoje prašome įsivaizduoti Senosios Akmenės Mėsos kombinato reklamą).
- Ar patikėtumėte savo automobilio vairą vairuotojui, kuris už jo sėsis pirmą kartą, o prieš tai tebus tik kažką pasiskaitinėjęs ir gal pabandęs su žaisline mašinėle ant kilimo namie pasiburzginti? Ar apsiimtumėte statyti dangoraižį pagal projektą žmogaus, kuris jį braižė pirmą kartą, prieš tai tik paklausinėjęs architektų kaip tai daroma?... Spėjate kur lenkiu? Link valstybės valdymo lenkiu, link jo.
- Kažkoks piktas esate – juk žmonės stengiasi, nori mums visiems gero, architektai stato dangoraižius, nes juk planetoje vietos mažai vienaaukščiams….Bet kad tie rupūžės pilotai sėda prie Boeing vairolazdžių neturėdami vairuotojų pažymėjimų, jau čia tai visai blogai… Negalėdami prasibrauti per tuos dangoraižius, numušinėja juos kaip kėglius. O vienas pilotas net sugebėjo savo sunkiasvorį dvisparnį nuvairuoti į kažkokį triaukštį namą – kareivinių ten būta. Skandalas. O iš įvykio vietos pabėgta susirinkus visas 70 tonų sveriančias nuolaužas. Girtų būta. Slėpė įkalčius.
- Net elementaraus šildymo katilo, kuris yra įstaigoje, ligoninėje ar gamykloje, kūrikui būtina išlaikyti egzaminą, kad galėtų saugiai tą katilą eksploatuoti, nes nuo jo, kūriko kompetencijos šiame reikale priklauso ne tik kambarių temperatūra, bet ir tuose kambariuose esančiųjų saugumas. Norintis katilą kūrenti kūrikas turi įrodyti savo sugebėjimus ir žinias konkrečiai…..
BZZZZZZZZZZZZ (Ši vieta turėtų būti iškirpta, nes mūsų laida yra labai neutralaus charakterio ir joje neturėtų būti jokių asociacijų į konfliktus su įkyriomis mažumomis)
- Atleiskit, nesupratau.
- Na, kokie gi čia jums katilai ir katilinės, po galais?
- Atsiprašau.
Norintis valdyti valstybę, neturi konkrečiai įrodyti nieko – tereikia išleisti, gerai atriekus dizaineriui ir „priplaukusiam“ „idėjų“ generuokliui, štai tokių plakatų rinkinėlį, parėkauti garsiai ir dažnai masinėse informavimo priemonėse, ir sėkmė beveik garantuota – jūs jau prileidžiamas laiks nuo laiko čiuptelti už valstybės vairo. Valstybė laisva, bolševikų atviroje vietoje lyg ir nesimato, bet kažkodėl valstybėje vis dar melžėjų tvarka – juk buvusioje Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje valstybę valdė visi, kas netingėjo – nuo melžėjos iki akademikų.
- Draugai, oi atleiskit – PONAI, gal daugiau lieskim esmę, juk rinkimai gi.
Kai teisėjo švilpukas paskelbia arenoje apie prasidedančią kovą dėl vietų po saule tarp politikų, tenka prisiminti , kad visgi teisus buvo rašytojas V.Petkevičius, suteikdamas savo kūriniui pavadinimą „Durnių laivas“, tik šiuo pavadinimu reiktų įvardinti ne Lietuvos kiemelio vyksmą, o visame žemės rutulyje vykstančius procesus valstybių valdyme.
- Skelbiama XXI minutės pertrauka, nes teismo sekretorė nespėja visko stenografuoti.
- Salę prašau sėstis – tęsiame.
- Ko verta mūsų rinkimų į valstybės valdymo organus sistema, jei ji nesugeba nufiltruoti tokių juokdarių kaip V.Šustauskas ar tokių, kurių specialybė vienintelė - „geras žmogus“.
BZZZZZZZZZZ (pauzė per kurią taksistų gildija skelbia protestą)
Prikūrėme pundus universitetų, tuntus absurdiškiausiais pavadinimais institutų, o pagrindinio ir svarbiausio – valstybės valdymo universiteto taip niekas ir nesukūrė.
Matyt nereikalingas jis, juk patogiau kurį tai laiką kvailinti žmones, atlikti gerai kažkieno apmokamas teisines operacijas seime ar vyriausybėje, o po to skėstelėjus rankomis, kurių judesiukas tepasako „na, nesigavo, atleiskite“, ramiai ir be atsakomybės pasitraukti į ramų kokio nors savo giminaičio vardu nusipirktą užutekį, ir grožėtis savo sukaupta briedžio ragų ar nagų kolekcija.
Ar taip jau sunku sukurti Valstybės Valdymo Universitetą, kurį privalu būtų baigti visiems, norintiems dalyvauti valstybės valdyme. Ir ne tik baigti, bet ir įrodyti, jog jame praleistas laikas buvo vertas to. Tam, kad pakliūti į tokį universitetą, reikėtų ir būtinos rinkėjų rekomendacijos iš gyvenamos vietos, nes tvarka gali būti tik namuose, šeimoje. Dar šiek tiek tvarkos gali būti gyvenvietėje. Bet, kai reikalas prasiplečia iki miesto, prasideda jovalas. Todėl tik gyvenantys greta gali žinoti kas yra jo kaimynas – tinginys, vagis, girtuoklis ar doras ir išmintingas žmogus. Kas dėstys tokiame universitete? Žmonės, kurie dalyvavo valstybės valdyme ir savo praktine veikla įrodė, jog jie šį reikalą išmano.
Štai ir gaunasi, kad gydytojas tvarko valstybės karinius reikalus, o prokuroras geriausiai išmano tėvynės gamtosaugą.
- Politika ar komedija? Su pinigais ar be jų? Rinkimai ar eilinis cirkelis? Klounai ar herojai? Didieji pokyčiai nieko nekeičiant? Gyvenimas su kančia ar su ašarom? Teisė kiekvienam į laimę ar gyvenimas visai tavo šeimai be teisės į vieną stalčių iš penkiasdešimties didelėje daugiaaukštėje spintoje su banko antkakliu trisdešimčiai metų? ………..visą gyvenimą visur vėluoju. O tokius gražius lozungus rinkiminei kampanijai buvau sukūręs…
Laida baigta. Prašome visos salės …atsistoti.
Skype’avosi Age su Art vėlyvą porinkiminį rytmetį (skambant per radiją mielai lietuvio širdžiai melodijai : " gieda gaideliai ankstų rytelį...") |
| |
| |
|
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Idiotizmo industrija
–Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs.
Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali.
Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit.
Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
|
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Nevėluokit į iškilmes
Iškilmingas trimitų vaitojimas kvietė į Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė. Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“ dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
|
| |
|
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Skrydis
Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino,
tai , ko jis niekada neragavęs,
tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.
Jis bijo – laisvės.
- Maukis kelnes, pasišnekėsime apie mūsų civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.
- Kodėl mautis?
- Kad būtų gražiau.
- Nemanau, kad tai labai jau gražu....
- Maunamės tada abu kartu...ir jausim mažą, mielą...
|
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Idioto Mokymas
Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą. Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja.
Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
|
| |
|
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Laukiamasis
–Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....!
Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei tokie sentimentalūs prisiminimai galvon lyst pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs niekada. Trys paros be vandens, be maisto. Dieną nežmoniškas karštis, naktį šaltis. Kūnas vis dar judėjo, nors iš kur jis krovėsi „baterijas“ judesiui palaikyti, buvo neaišku. Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje, akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse. Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje stiklinė...
|
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose)
- Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“, „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?
- Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
|
| |
|
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Feniksas (bene lietuvis būsi?)
Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal tai ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi...
Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles – pasišnekėti reikia!
– ...
|
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Prasmė
Myluoju savo meilužę - tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės. Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė daug šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo? Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes?
Iš prigimties esu nepataisomas optimistas.
Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti verkšlenti, nebarsiu nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
|
| |
|
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Pokalbiai iš ateities
–Tu?
–Aš.
–Kaip?
–Gerai.
–Tu?
–Taip pat.
–Prieš 20 metų atrodei kiek geriau. Rūkysi?
–Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe.
–Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei?
–Gal kokius 22 metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista.
–O sakai, kad neturi atminties...
–Taip, matyt šviežio kaimyno dvokas pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom.
–Nesielvartauk šitaip...
|
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA
Žiūriu į savo veidą
Bet ar veidrodžiai kalti?
Turbūt – kitaip negali būti
Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust
Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti
Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano
Sutrupinsiu kas liko
Tada nusiraminsiu
Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų
Veidai laimingi, kaip vaikų
Jie švyti viltimi ir gerumu
Reik melstis, o ne daužyt
Kitaip neleis juk nešti
Tų skarmalų ant koto užmautų
Nurodytuoju maršrutu
Veidai laimingi, jie švyti viltimi
Nešikai žino – mes amžini
Mums sakė šitai per TV
Šviesus rytojus neišaušo
Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo
Aklavietė – minia sušalo
Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių
Ir žvelgia viens į...
|
| |
|
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s p y r a g a s
Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus, valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą atkąsto ir ryklėn nepatekusio maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo.
Visgi įdomiai...
|
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

M e l a s
("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)
Ne taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė, kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis “melas“. Tiesiog ši sąvoka jiems buvo visiškai nesuvokiama.
-Su tavimi viskas tvarkoje?
-Ne, ne viskas. Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais.
-Gerai, tęsk tuomet.
-Toji gentis gyveno be galo daug generacijų visai be melo. Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams, jie nežinojo ką reiškia „melas“. Jei kas nors tų...
|
| |
|
Pasaka dvidešimt penkta
2009.05.05 HomoSanitus / Plikas Kumštis

P a s t e b ė j i m a i
Nebijau būti neteisingai suprastas..aš ne bailys
* * *
Kai bus nukirstas paskutinis medis, neliks nei kur normaliai pasikarti..
* * *
Kai užteršite paskutinę upę – paskambinkit..
* * *
Leidžiu nukirst kieno nors kokį tai pirštą, jei aš ir vėl neteisus..
* * *
Nepatinka man sukti, neišprusę, grubūs melagiai...Man savęs paties - per akis..
* * *
Turiu labai mažai laiko..sąžinės dar mažiau..
* * *
Tam, kuris mane atvesdins į protą, sulaužysiu paskutinį raktikaulį...
* * *
Nei vienas apie mane nagalit pasakyt tiek blogo, kiek žinau aš pats...
* * *
Iš ryto dažniausiai jaučiuosi prastai..Iš vakaro...
|
Pasaka dvidešimt ketvirta
2009.04.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 -Asmens kodas
-...
-...
-Koks tavo asmens kodas?
-Bet aš turiu vardą, pavardę, žinau savo tėvų, senelių bei prosenelių vardus.
-Manęs nedomina nei tavo, nei tavo protėvių vardai. Man reikia tavo asmens kodo, kiekvienas asmuo jį privalo turėti, ar supranti?
-Jūs labai piktas. Kodėl? Visai dar neseniai buvo toks laikas, kai kažkokia dalis žmonių, patalpintų už spygliuotos vielos tvoros, ant savo rankų turėjo ištatuiruotus skaičius – tai buvo jų asmens kodai, arba kitaip – naujieji vardai, naujieji vergų vardai...Daugeliui tie vardai buvo laikini, mat tie žmonės, įskaitant vaikus, moteris ir senius buvo išžudyti. Tai buvo baisūs, siaubingi laikai. Žmonija juos prisimena su širdgėla bei ašaromis akyse. Aš nenoriu turėti savo asmens kodo.
-Paskutinį kartą klausiu – koks tavo asmens...
|
| |
|
Pasaka dvidešimt trečia
2009.03.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Jos Didenybė Ekselencija (instaliacija) Amžinybės Programa.
-Apie ką pagalvojai visų pirma tik prabudęs šį rytą?
-??
-Teisingai – šiais laikais galvoti nėra labai populiaru ir netgi nerekomenduotina – kenkia organizmui, tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
-Nesutinku. Žmogus visai negalvoti negali.
-Ar esi ką nors nužudęs savo gyvenime?
-Na, gal kokį vieną kitą neapdairų katiną bėgantį per kelią ir būsiu kirtęs, dar pamenu - automobiliu karvelį suvažinėjau, bet kad jis ir taip jau šlubas buvo.
-Taip – bėgantį per kelią katiną pritrėkšti kur kas lengviau nei, tarkim, lėtai su ramentais per perėją einantį pensininką.
-??
-Yra tikimybė, kad pensininkas naudoja atšvaitus...
-Kaip manai – tas katinas, kurį tu nužudei, planų kokių savo gyvenime...
|
Pasaka dvidešimt pirma
2008.12.13 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
-Nusiimk kaklaraištį, kostiumuotas asile!
-Kas tu toks? Pats durnius.
Truputis istorijos apie tradicijas. Ar jums neprimena paprastasis vyriškas kaklaraištis paprastos virvės, parištos po kaklu? Visi mus supantys (juosiantys) daiktai nėra iš niekur. Viskas turi savo loginį aiškinimą. Kai į masonų ložę priimamas naujas narys, jam parišamas ant kaklo kaklaraištis, simbolizuojantis kartuvių virvę. Tas savotiškas krikštas reiškia, jog naujasis masonas neturi kelio atgal – išstoti iš šios organizacijos buvo ir yra draudžiama. Vienintelis kelias atgal buvo mirtis, arba kitaip – užveržta kilpa ant kaklo. Tradicija ši likus ir iki šių dienų, gerbiamas profesoriau....
Na, kita vertus,...
|
| |
|
Pasaka dvidešimta
2008.11.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Apie ką aš nežinau
Spalvotos kaladėlės mirgėjo ryškiais piešinukais. Vaizdavo jie augalus, gyvūnus, įvairius buitinius daiktus.
Žiūrėjau į žaidžiančią dukterėčią su giliu pavydu. Ji vos trejų metukų amžiaus ir vis dar laiminga. Tos žydros akutės tokios tyros, mielos. Mergaitė daug ko nežino, neišmano, ji dar visai maža, gyvenimo patirtis labai menka. Mažoji klausinėja manęs vos ne apie kiekvienos kaladėlės piešinuką. Ji nebijo klausti. Vis dar nebijo. Bet greitai ims bijoti. Aš skubu atsakinėti į klausimus. Jai patinka, kad kalbuosi su ja nešvepluodamas – vaikai jaučia kada jais pasitikima, tuo pačiu, jie pasitiki tavimi. Mes žaidžiame – dėliojame kaladėles. Ji laiminga. Laikas nelaukia. Ji užaugs labai greitai, ilgainiui ims bijoti klausti, ims bijoti...
|
Pasaka aštuoniolikta
2008.11.13 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Turgus
Prekių gausa maloniai stebino, prekystaliai lūžo nuo asortimento ...vienodumo.
-Kiek kainuoja jūsų parduodama laimė?
-Du milijonai pinigų.
-Kodėl taip brangiai?
-Mano prekė pačios aukščiausios kokybės, ir apskritai – man labai reikia pinigų.
-Bet tokių prekių pilnas turgus, kuo gi jūsų tokia ypatinga?
-Mano prekės didžiausias privalumas – Idiotizmas.
-Kodėl tai privalumas?
-O gi todėl, kad jokia, kad ir pati didžiausia kvailumo rūšis, nesugebės pramušti mano prekės idiotizmo šarvo. Pirkėjas, nusipirkęs mano prekę, bus be galo laimingas ją turėdamas. Juk pats matote – beliko tik keletas dar neparduotų, o štai tos, prekystalio gale ( kokie šeši su puse milijardo) - jau užsakytos.
-Suvyniokite – imu.
Artūras Lingaitis
|
| |
|
Pasaka septyniolikta
2008.11.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Šlapia demokratija, arba Jūratės ir Kastyčio drama
(iš realaus gyvenimo)
Prispyrė reikalas. Tualetas, kurio man taip staigiai prireikė, kaip tyčia pasitaikė mano trumpo vizito viename iš ofisų metu, kuriame dirbo didžioji dauguma moterų. WC buvo vienas ir bendras visiems – tiek vyrams tiek moterims. Kabinoje, kiek aukščiau klozeto, kabojo užrašas – jo turinys kuriam laikui atėmė žadą...
|
Pasaka šešiolikta
2008.11.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Viktorina
…. - O iš tikrųjų, profesoriau, kaip jums atrodo – ar galima būtų esamą padėtį kiek pakeisti? Ar yra kokia išeitis iš susidariusios tos kritinės situacijos, kurioje mes dabar esame? Kur tos pagrindinės priežastys, lėmusios dabartinę padėtį? Tiesą sakant, mes ir susirinkome čia tam, kad galėtume šioje tikrai pilnai demokratiškoje aplinkoje būti sąžiningais tiek patys prieš save, tiek prieš gausią mūsų laidos auditoriją. Sutiksite – juk prieš gerus dvidešimt metų mes galėtume sunkiai įsivaizduoti, kad sulauksime tokio meto kai nevaržomi absoliučiai jokios cenzūros, atvirai diskutuosime tokiomis aktualiomis bei aštriomis temomis kaip kad šį vakarą. Tai džiugina ir manau – vis labiau įsibėgėjantis demokratijos procesas tiek...
|
|
|
Paieška
| |
Nei persivalgymas, nei badas nėra gerai, kai peržengi gamtos numatytą saiko ribą.
Hipokratas
|
Forumas
Animizmas 
(1 pranešimai)
paskutinis 2009-11-06 11:06:02
| Naujausi komentarai |
Valia 2010-07-29 20:52:54
Samližei 2010-07-29 18:47:17
s 2010-07-29 17:52:34
aš 2010-07-29 17:31:46
smaližė 2010-07-28 22:46:59
neebl 2010-07-28 22:17:22
Valia 2010-07-28 20:20:50
smaližė 2010-07-28 15:50:11
smaližė 2010-07-28 15:31:54
Bertai 2010-07-28 12:20:08
berta 2010-07-28 02:01:19
Raimis 2010-07-26 12:42:53
Raimis 2010-07-26 12:23:01
Raimis 2010-07-26 12:14:05
|
|