Apie projektą Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorienė Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pasaka devyniolikta
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Chuliganiškos novelės / Pasaka devyniolikta
                               P r a š y m a s

 Esu labai labai ir be galo pavyzdingas pilietis – didžiulis savo Tėvynės patriotas. Nekenčiu melo, prievartos, apgaulės ir žiaurumo. Jaučiu be galo didelę simpatiją izraeliečiams, nekenčiu tų, kurie šiuos kankinius vadina žydais. Kiekvieną, kuris tik suabejos Holokaustu, pasmaugsiu savo darbščiomis rankomis. Dar daugiau nei žydus (atsiprašau) myliu mūsų demokratiškai rinktą seimą, nepriklausomai nuo jo narių lyties ar seksualinės orientacijos. Gerbiu valstybinę Konstituciją ir beatodairiškai laikausi įstatymų. Myliu, dar labiau  negu savo brolius bei seses, visus kitataučius bei kitarasius. Esu pasiryžęs aukoti savo gyvybę vardan tikros tiesos, skleidžiamos per TV bei kitas žiniasklaidos priemones. Dar labai gerbiu ir myliu visų seksualinių mažumų atstovus ir be jokio gailesčio esu pasiryžęs demaskuoti kiekvieną išdrįsusį smerkti šį reiškinį, juodinti tikrąsias žmogiškąsias vertybes, bei demokratiško pasirinkimo laisvę – turėti tą lytinį organą, kuris labiausiai prie širdies (nesuprasti tiesiogiai). Bet kokia kritika, bet koks piktžodžiavimas, nukreiptas į mūsų taip sunkiai iškovotas laisves, turi būti baudžiamas griežčiausia forma. Mano ranka tikrai nesudrebės, netgi ir tuo atveju, jei teks vardan visų mūsų gerovės kažką nubausti ir aukščiausia bausme.

  Iki gyvenimo galo būčiau dėkingas savo tėvynei, jei ji suteiktų man galimybę įstoti į seklių mokyklą (DGO - demokratijos gynėjų organus). Aš tas gyvates – Tėvynės išdavikus, šnipus ir kitus dvokiančius priešus savo rankomis smaugčiau, smaugčiau...kaip valkataujančias kates. Ir daryčiau tai kur kas geriau, nei Bulgakovo romano herojus Šarikovas iš komunalinio skyriaus....

Prašytojas:      Vasilijus Rutuliauskas.

   Laiduojantis:    A. Lingaitis

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (0)
 
 
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija –Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs. Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali. Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit. Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
   Nevėluokit  į iškilmes Iškilmingas trimitų vaitojimas  kvietė į  Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė.  Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos  personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks  pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto  Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės  meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo  ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“  dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
 
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Skrydis                                       Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino, tai ,  ko   jis   niekada   neragavęs, tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.  Jis   bijo  –  laisvės.       - Maukis kelnes, pasišnekėsime  apie mūsų  civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.       - Kodėl  mautis?       - Kad būtų gražiau.       - Nemanau, kad tai labai jau gražu....       - Maunamės  tada  abu kartu...ir jausim  mažą, mielą...
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idioto Mokymas Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą.  Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja. Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas  nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
 
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Laukiamasis –Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....! Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei  tokie sentimentalūs prisiminimai  galvon  lyst  pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs  niekada. Trys paros be vandens, be  maisto. Dieną  nežmoniškas karštis, naktį šaltis.  Kūnas vis dar  judėjo,  nors iš kur jis krovėsi  „baterijas“ judesiui  palaikyti, buvo  neaišku.  Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose  kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje,  akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse.  Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje  stiklinė...
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose) - Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“,  „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?                                        -     Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
 
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Feniksas (bene lietuvis būsi?)       Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal  tai  ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir  ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi... Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles  –  pasišnekėti reikia! –   ...
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Prasmė Myluoju savo meilužę -  tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės.  Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė  daug  šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų  minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo?   Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti  tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes? Iš prigimties esu nepataisomas optimistas. Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti  verkšlenti, nebarsiu  nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
 
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Pokalbiai iš ateities –Tu? –Aš. –Kaip? –Gerai. –Tu? –Taip pat. –Prieš  20  metų atrodei kiek geriau. Rūkysi? –Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe. –Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei? –Gal  kokius  22  metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista. –O sakai, kad neturi atminties... –Taip, matyt  šviežio kaimyno dvokas  pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom. –Nesielvartauk šitaip...
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA Žiūriu į savo veidą Bet ar veidrodžiai kalti? Turbūt – kitaip negali būti Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano Sutrupinsiu kas liko Tada nusiraminsiu Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų Veidai laimingi, kaip vaikų Jie švyti viltimi ir gerumu Reik melstis, o ne daužyt Kitaip neleis juk nešti Tų skarmalų ant koto užmautų Nurodytuoju maršrutu Veidai laimingi, jie švyti viltimi Nešikai žino – mes amžini Mums sakė šitai per TV Šviesus rytojus neišaušo Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo Aklavietė – minia sušalo Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių Ir žvelgia viens į...
 
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s        p y r a g a s Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame  kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija  – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus,  valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą  atkąsto ir ryklėn nepatekusio  maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai  nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo. Visgi įdomiai...
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
M  e  l  a  s  ("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)     Ne  taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė,  kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis  “melas“. Tiesiog ši sąvoka  jiems buvo visiškai nesuvokiama. -Su tavimi  viskas tvarkoje? -Ne, ne viskas.  Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis  visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais. -Gerai, tęsk  tuomet. -Toji  gentis gyveno be galo daug generacijų  visai be melo.  Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams,  jie nežinojo  ką reiškia „melas“.  Jei kas nors tų...
 
Pasaka dvidešimt penkta
2009.05.05 HomoSanitus / Plikas Kumštis
P a s t e b ė j i m a i Nebijau būti neteisingai suprastas..aš ne bailys *  *  * Kai bus nukirstas paskutinis medis,  neliks nei kur normaliai pasikarti.. *  *  * Kai užteršite paskutinę upę – paskambinkit.. *  *  * Leidžiu nukirst kieno nors kokį tai pirštą, jei aš ir vėl neteisus.. *  *  * Nepatinka man sukti, neišprusę,  grubūs melagiai...Man savęs paties - per akis.. *  *  * Turiu labai mažai laiko..sąžinės dar mažiau.. *  *  * Tam, kuris mane atvesdins į protą, sulaužysiu paskutinį raktikaulį... *  *  *  Nei vienas apie mane nagalit pasakyt tiek blogo, kiek žinau aš pats... *  *  * Iš ryto dažniausiai jaučiuosi prastai..Iš vakaro...
Pasaka dvidešimt ketvirta
2009.04.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
-Asmens kodas -... -... -Koks tavo asmens kodas? -Bet aš turiu vardą, pavardę, žinau savo tėvų, senelių bei prosenelių vardus. -Manęs nedomina nei tavo, nei tavo protėvių vardai. Man reikia tavo asmens kodo, kiekvienas asmuo jį privalo turėti, ar supranti? -Jūs labai piktas. Kodėl? Visai dar neseniai buvo toks laikas, kai kažkokia dalis žmonių, patalpintų už spygliuotos vielos tvoros, ant savo rankų turėjo ištatuiruotus skaičius – tai buvo jų asmens kodai, arba kitaip – naujieji vardai, naujieji vergų vardai...Daugeliui tie vardai buvo laikini, mat tie žmonės, įskaitant vaikus, moteris ir senius buvo išžudyti. Tai buvo baisūs, siaubingi laikai. Žmonija juos prisimena su širdgėla bei  ašaromis akyse. Aš nenoriu turėti savo asmens kodo. -Paskutinį kartą klausiu – koks tavo asmens...
 
Pasaka dvidešimt trečia
2009.03.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Jos Didenybė Ekselencija (instaliacija) Amžinybės Programa. -Apie ką pagalvojai visų pirma tik prabudęs šį rytą? -?? -Teisingai – šiais laikais galvoti nėra labai populiaru ir netgi nerekomenduotina – kenkia organizmui, tiek dvasiškai, tiek fiziškai. -Nesutinku. Žmogus visai negalvoti negali. -Ar esi ką nors nužudęs savo gyvenime? -Na, gal kokį vieną kitą neapdairų katiną bėgantį per kelią ir būsiu kirtęs, dar pamenu -  automobiliu karvelį suvažinėjau, bet kad jis ir taip jau šlubas buvo. -Taip – bėgantį per kelią katiną pritrėkšti kur kas lengviau nei, tarkim, lėtai su ramentais per perėją einantį pensininką. -?? -Yra tikimybė, kad pensininkas naudoja atšvaitus... -Kaip manai – tas katinas, kurį tu nužudei, planų  kokių savo gyvenime...
Pasaka dvidešimt pirma
2008.12.13 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
    -Nusiimk kaklaraištį, kostiumuotas asile! -Kas tu toks? Pats durnius. Truputis istorijos apie tradicijas. Ar jums neprimena paprastasis vyriškas kaklaraištis paprastos virvės, parištos po kaklu? Visi mus supantys (juosiantys) daiktai nėra iš niekur. Viskas turi savo loginį aiškinimą. Kai į masonų ložę priimamas naujas narys, jam parišamas ant kaklo kaklaraištis,   simbolizuojantis kartuvių virvę. Tas savotiškas krikštas  reiškia, jog naujasis masonas neturi kelio atgal – išstoti iš šios organizacijos buvo ir yra  draudžiama. Vienintelis kelias atgal buvo mirtis, arba kitaip – užveržta kilpa ant kaklo. Tradicija ši likus ir iki šių dienų, gerbiamas profesoriau....     Na, kita vertus,...
 
Pasaka dvidešimta
2008.11.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Apie ką aš nežinau Spalvotos kaladėlės mirgėjo ryškiais piešinukais. Vaizdavo jie  augalus, gyvūnus, įvairius buitinius daiktus. Žiūrėjau į žaidžiančią dukterėčią su giliu pavydu. Ji vos trejų metukų amžiaus ir vis dar laiminga. Tos  žydros akutės tokios tyros, mielos. Mergaitė daug ko nežino, neišmano, ji dar visai maža, gyvenimo patirtis labai menka. Mažoji  klausinėja manęs vos ne apie kiekvienos kaladėlės piešinuką. Ji nebijo klausti. Vis dar nebijo. Bet greitai ims bijoti. Aš skubu atsakinėti į klausimus. Jai patinka, kad kalbuosi su ja nešvepluodamas – vaikai jaučia kada jais pasitikima, tuo pačiu, jie pasitiki tavimi. Mes žaidžiame – dėliojame kaladėles. Ji laiminga. Laikas nelaukia. Ji užaugs labai greitai, ilgainiui ims bijoti klausti, ims bijoti...
Pasaka aštuoniolikta
2008.11.13 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
  Turgus   Prekių gausa maloniai stebino, prekystaliai lūžo nuo asortimento ...vienodumo. -Kiek kainuoja jūsų parduodama laimė? -Du milijonai pinigų. -Kodėl taip brangiai? -Mano prekė pačios aukščiausios kokybės, ir apskritai – man labai reikia pinigų. -Bet tokių prekių pilnas turgus, kuo gi jūsų tokia ypatinga? -Mano prekės didžiausias privalumas – Idiotizmas. -Kodėl tai privalumas? -O gi todėl, kad jokia, kad ir pati didžiausia kvailumo  rūšis, nesugebės pramušti mano prekės idiotizmo šarvo. Pirkėjas, nusipirkęs mano prekę, bus be galo laimingas ją turėdamas. Juk pats matote – beliko tik keletas dar neparduotų, o štai tos, prekystalio gale ( kokie šeši su puse milijardo) - jau užsakytos. -Suvyniokite – imu. Artūras Lingaitis
 
Pasaka septyniolikta
2008.11.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
                     Šlapia demokratija, arba Jūratės ir Kastyčio drama                                                  (iš realaus gyvenimo)    Prispyrė reikalas. Tualetas, kurio man taip staigiai prireikė, kaip tyčia pasitaikė mano trumpo vizito viename  iš ofisų metu, kuriame dirbo didžioji dauguma moterų. WC buvo vienas ir bendras visiems – tiek vyrams tiek moterims. Kabinoje,  kiek aukščiau klozeto, kabojo užrašas – jo turinys  kuriam laikui atėmė žadą...
Pasaka šešiolikta
2008.11.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Viktorina …. - O iš tikrųjų, profesoriau, kaip jums atrodo – ar galima būtų esamą padėtį kiek pakeisti? Ar yra kokia išeitis iš susidariusios tos kritinės situacijos, kurioje mes dabar esame? Kur tos pagrindinės priežastys, lėmusios dabartinę padėtį?  Tiesą sakant, mes ir susirinkome čia tam, kad galėtume šioje tikrai pilnai demokratiškoje aplinkoje būti sąžiningais tiek patys prieš save, tiek prieš gausią mūsų laidos auditoriją. Sutiksite – juk prieš gerus dvidešimt metų mes galėtume sunkiai įsivaizduoti, kad sulauksime tokio meto kai nevaržomi absoliučiai jokios cenzūros, atvirai diskutuosime tokiomis aktualiomis bei aštriomis temomis kaip kad šį vakarą. Tai džiugina ir manau – vis labiau įsibėgėjantis demokratijos procesas tiek...
Paieška
 
Jokios epidemijos ar karai neatima iš valstybės tiek žmonių, kiek prasti gydytojai, nuo kurių rankų miršta šimtai aukų. Net vidutiniokas gydytojas yra blogiau už marą.
Pr. Balka
Forumas
HS Forumo taisyklės
(1 pranešimai)
paskutinis 2008-11-21 07:45:38
Bendrieji sveikatos klausimai
(19 pranešimai)
paskutinis 2010-07-16 11:53:26
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(8 pranešimai)
paskutinis 2010-03-19 10:50:15
Animizmas
(1 pranešimai)
paskutinis 2009-11-06 11:06:02
Naujausi komentarai
Valia
2010-07-29 20:52:54

Samližei
2010-07-29 18:47:17

s
2010-07-29 17:52:34


2010-07-29 17:31:46

smaližė
2010-07-28 22:46:59

neebl
2010-07-28 22:17:22

Valia
2010-07-28 20:20:50

smaližė
2010-07-28 15:50:11

smaližė
2010-07-28 15:31:54

Bertai
2010-07-28 12:20:08

berta
2010-07-28 02:01:19

Raimis
2010-07-26 12:42:53

Raimis
2010-07-26 12:23:01

Raimis
2010-07-26 12:14:05

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2010 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal