Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pasaka dvidešimt septinta
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Chuliganiškos novel?s / Pasaka dvidešimt septinta
 N o j a u s        p y r a g a s

Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame  kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija  – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus,  valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą  atkąsto ir ryklėn nepatekusio  maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai  nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo.

Visgi įdomiai sukonstruota žmogaus sąmonė.

Šeštadienis. Mūsų šeima visa išsipuošus ir kol kas...alkana. Mes sėdime prašmatniame restorane ir laukiame savo užsakytų patiekalų. Dabar gi, mes visai nebegalvojame apie tas burnas su išgedusiais dantimis, nebegalvojame apie odos egzemos išmargintas rankas, kurios ką tik visai neseniai (savaitės bėgyje, gal kokius  40 kartų)  lietė tuos pačius indus bei įrankius, kuriais ir mes tuojau pat naudosimės....

Kur gi slypi fenomenas šitų ką tik paminėtų dviejų reiškinių arba pavyzdžių? Viskas labai paprasta – mūsų sąmonei labai svarbi  informacijos pateikimo forma.  

Jei aš pasakysiu, kad myliu savo tėvynę (tą vietą, kurioje gimiau), auditorijos reakcija bus rami – tai natūralu. Jei aš pasakysiu, kad man rūpi mano tautos nacionaliniai reikalai,  klausančiųjų reakcija kiek pakis (vanduo jau šyla). Jei aš pasakysiu, kad nacionalizmas kiekvienam sveikai protaujančiam žmogui - normalus bei natūralus reiškinys, ...gerokai didesnė auditorijos dalis pavirs į tikrą dūzgiančių - protestuojančių  bičių avilį,  (vanduo puode su svastika ant dangčio jau užvirė). Mažinam ugnį. Jei aš pasakysiu, kad vyras myli moterį ar moteris vyrą – reakcija bus be pokyčių, jei aš papasakosiu kaip vyras su moterimi lovoje išreiškia vienas kitam meilę ir ką joje jie abu veikia, reakcija kiek pakis – kai kuriuos veidus nudailins švelnus raudonis. Jei  pasakysiu, kad seksualinių mažumų teises reikia ginti bei, apskritai, skatinti toleranciją vaivorykštės bažnyčiai, ryžtingai kovoti su homofobija -  auditorija man, ko gero dar ir paplos. Bet, jei aš vaizdžiai ir su visomis detalėmis  papasakosiu kaip lovoje vyras savo meilę išreiškia kitam vyrui, ...mane apmėtys pomidorais ar dar kuo nors ir išvadins ne pačiais gražiausiais žodžiais...

Gentis, bendruomenė, karalystė, nacija, tauta, džiaugsmas, meilė, laimė, ryžtas, ištikimybė... Žodžiai nėra nauji, nors kaip į juos pažiūrėsi...arba kaip ir kame juos pateiksi...

Kai svečioje šalyje lietuvis atsitiktinai sutinka  kitą lietuvį (parduotuvėje, aerouoste ir t.t. girdi greta gimtąją kalbą), jis kaip mat suka  akis šalin, ima tyliau kalbėti,  jei jis su draugu, drauge ir t.t.  Jam gėda savo gentainio, savo tautiečio. Jis nepuola su nepažįstamuoju tautiečiu  pasilabinti. Manau, kad ne vienam skaitančiam šias eilutes šis labinimosi jausmas yra svetimas. Ir mes jau svetimi, dar blogiau – mes jau kone ir priešai. Tūlam svetimtaučiui mes ir nusišypsosim, ir gerą žodį svetima jo kalba pasakysim. O savam, gentainiui? Jei koks kišenukas kelnėse yra, tai gerai – yra nors kur špygą paslėpti...  Gal globalizacija padės suartėti, gal visos tos sąjungos, unijos, europos mums padės surasti meilę savo artimui, padės mums tapti laimingesniais? Gal „gerų dėdžių  geri norai“ padės mums prisiminti ką reiškia tokios sąvokos kaip tauta, nacija, rasė....? Oi, ...puodas užvirė jau iki ekstremaliai pavojingo lygio, red code ...žodis „rasė“ labai jau konkuruoja su žodžiu „svastika“...

Panašu, kad laikas aukščiau suminėtus komponentus krauti į puodą ir virti sriubą, bet kol kas imamės pyrago reikalų. Kaip žinia, be prieskonių nebus skonio. Vienas svarbiausių iš jų, sąlygojantis „gerą pyrago  skonį“ – totali destrukcija daugelyje fronto linijų, arba kitaip – procesas evoliucijos eigoje (mūsų laike), paversti žmogų į pilką detalę pilkos masės monolitiniame darinyje, „spalvą“ paliekant tik keliose vietose – viena iš jų – vergiškas darbas iki savo dienų galo, kita – darbo vaisiaus keitimas į daiktą tol, kol vaisiai nesibaigia...Daiktai nesibaigs, nes mes patys juos ir gaminame.. Tiek funkcijų pilnai pakanka dabartiniam homo sapiens. Ir, žinoma pageidautina, kad ši masė nebūtų labai kieta, mat tiek šios „tešlos kūrėjai“, tiek „kepėjai“ labai nesivargintų pjaustydami jau iškeptą šį pyragą pagal „spec. dizainerių“ komandas savo iškilmingam vaišių stalui... Sriuba dar verda, mes ją į stalą kiek vėliau...

Vyras gimsta tam, kad tapti....vyru (?). Moters funkcija  analogiška (?). Vyras turi tapti vyrišku, moteris moteriška. Vyras turi tapti kariu (nebūtinai su kardu ar kirviu rankoje, pakanka tikro, nuoširdaus patriotizmo), jo pareiga rūpintis savo šeima, tėvyne bei reikalui esant ginti pastarąsias nuo priešų bei  pavojų, moters pagrindinė pareiga – motinystė, šeimos židinys. Viskas išdėstyta kaip pas, amžiną jam atilsį, rasistą Maironį. Pabrėžiu – priešpaskutinysis sakinys ne mano,  jis vogtas (J).

Neee, brolyčiai, iš tokios tešlos pyragas visai nesigaus. Neįeina į  „kulinarų“  planus nei motinos su kūdikiais ant rankų, nei karingi vyrai patriotai – savo šeimų, tautų, nacijų, rasių gynėjai...
Klausimas iš  angos (suflerio) scenoje:  „Ar galima tikėtis iš pederasto gero tankisto?“
   Atsakymas mano: „Ne, tankistų iš jų nepadarysime, o kavalerijos daliniai jau išformuoti..“

Pasaulis turi tapti vieningu, draugišku ir mylinčiu (besi.....) Veju  nuo savęs aš tokias mintis, bet kai pabandau įsivaizduoti pasaulį keturpėsčiomis....

Kad ir tas pats gyvūnijos pasaulis, juk jis būtų be galo nuostabus jei, tarkim, miškuose veistųsi tik briedžiai, dykumose lakstytų tik briedžiai, kalnuose straksėtų tik briedžiai, stepėse žolę rupšnotų tik briedžiai, danguje plačiai išskleidę ragus sklandytų tik briedžiai, jūrose ir upėse plaukiotų vėl vien tik briedžiai....O ant visų upių krantų su meškerėmis...kanopose (atsiprašau – rankose) sėdėtume mes....Deja, kas būsime tie „mes“ ir kaip mes vadinsimės,  aš dar nežinau. Bet žinau kas žino. O žino tie, kurie dvokiančią šlykštynę vadina grožiu (gal kam teko pabuvoti milijonieriaus menininko Damien Hirst  parodoje?), tie kurie totalų seksualinį iškrypimą pateikia kaip super meilės demokratijai (gal dėl to, kad pats žodis „demokratija“ ganėtinai seksualus?) išraišką, žino tie kurie, garsiai rėkdami apie tautų draugystę, skirtingų rasių, kultūrų, tikėjimų žmones suplaka į vieną  krūvą. Kažkada strazdanoto garbanoto, raudonai rudais plaukais berniuko su ryškiais negroido bruožais paklausiau: „Kodėl tu toks liūdnas?“. Nuleidęs akis  jis atsakė, kad jo žaisti nebepriima nei juodi, nei balti vaikai... Žino tie, kurie naikina bombomis  visokio plauko „blogį“  Irake, Afganistane, buvusioje Jugoslavijoje ir kituose savo poligonuose, žino tie, kurie rausia sau Grenlandijoje požemines slėptuves su provizija viduje ilgiems metams. Gal bunkerius tuos pavadins Nojaus vardu? Žino tie, kuriems mes esame (jau esame)  viso labo tik alaviniai kareivėliai, žino tie, kuriems jau atsibodo seni žaidimai su ta alavo mėsa. Jiems liūdna, jie kraustosi iš proto nuo depresijos bei nuobodulio, jiems reikia  naujų žaidimų, naujų eksperimentų, naujų kiaulių gripų, naujų emocijų, naujų AIDS, naujų europų, naujų religijų....

Sriuba jau gatava.

Ar skani?
    
Kažkada mano labai mėgstamas rusų aktorius Olegas Jankovskis Barono Miunhauzeno vaidmenyje padarė savo eilinį genialų atradimą. Jis, atlikęs tikslius vienerių metų astrologinius – astronominius paskaičiavimus, prie gegužės mėnesio 31 dienos pridėjo dar vieną, ko pasekoje gegužės mėnuo gavosi 32  dienų. Baronas Miunhauzenas džiūgavo – jam rodėsi, kad žmonės turėtų džiaugtis dar viena papildoma savo gyvenimo diena. Deja, Barono laukė nusivylimas – niekam neprireikė dar vienos papildomos gyvenimo dienos...

Artūras Lingaitis

P.S. Likimo ironija – tik pabaigus šią pasaką pasiekė liūdna žinia. Pasaulį paliko Olegas Jankovskis. Liūdna ir savotiškai  simboliška. Pakutinieji kultūros (mums palankios) mohikanai išeina, palikdami šį pasaulį „pašarui“ - godžiai, bukai, plastikinei kultūrai...., kuri mus padarys labai "kultūringais".

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (213)
 
Pasaka keturiasdešimt šešta
2011.01.09 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
MORALĖ Žmogus niekada nebus moralus, todėl, kad moralę jis visada keičia į geresnę išlikimo -  pragyvenimo kokybę. Joks kitas šios planetos gyvis, išskyrus žmogų neturi tokios pasirinkimo galimybės. Žmogus turi, bet renkasi tą  variantą, kuris artimesnis gyvuliui, vadinasi – žmogus arčiau gyvulio, nei arčiau dievo. Žmogus dedasi protingu, nes suvokia ką tai reiškia, bet tuo pačiu jam nėra naudinga naudotis tokiu  titulu, nes tik tuomet jam nėra pavojaus tapti moraliu. Žmogus bijo moralumo, nes tai jį įpareigotų išsiskirti iš kitų gyvūnų tarpo. Žmogui patogu būti gyvūnu – viešai jis tai neigia, bet viduje tuo džiaugiasi. Tai jo didžiausias koziris apkaltinti dievą nesugebėjimu sukurti tobulo žmogaus. Žmogus negali tapti tokiu žmogumi kokį...
Pasaka keturiasdešimt penkta
2011.01.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Tavo revoliucija Aš jį myliu už tai, kad jis geras mano draugas – nebuvo išdavęs niekada. Kažkas sako, kad buvo – bandė nuvilioti mano moterį. Ar turėčiau nekęsti savo draugo už tai? O gal mano moteris nėra ta, kuria galėčiau tikėti, gal tai visai ne ta, kuri gimdytų man vaikus? Kažkas pasakys, kad aš bailys ir nenoriu kovoti dėl savo moters? Bet kam kovoti dėl to, kuris tave išduoda?  Mano draugas tikras, nes jis man nori įrodyti tiesą, bet kažkas pasakys, kad tai melas  - jis viso labo norėjo tik patenkinti savo aistrą... Jeigu tai tiesa – aš jo apie tai paklausiu, ir jei jis man nesumeluos, vadinasi jis nėra ir niekada nebuvo mano draugas, jei jis man sumeluos – jis liks mano draugu.      Šešėliai bespalviai. Ne visi. Kiti būna spalvoti....
 
Pasaka keturiasdešimt ketvirta
2010.12.23 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Kalėdos Nemėgstantiems poezijos (II dalis)   Laikas bėga, kartais jis eina, kartais šliaužia, kartais jo apskritai  nėra. Laiką kažkas sugalvojo – taip patogiau. Bet ar visiems patogiau? Ar įmanoma gyventi be laiko, be to, kurį kažkas sugalvojo, susistemino, suskirstė, padalino ? Ar įmanoma gyventi nieko neskaičiuojant ir nematuojant? Kažin. Juk jei nieko neskaičiuosim, prarasim poreikius iliuzijoms –  liks tik poreikis būti, poreikis išlikti. O gal tai ir yra svarbiausia? Ar gyvename vien tik tam, kad ištisai norėti kažko, ką galima būtų aukštai iškėlus rankose parodyti kitiems – žiū kokie mes gudrūs ir išmanūs, lenkite galvas prieš mane visi  tie, kurie neturit...    Apie gyvenimą prikalbėta prirašyta tonos – rinka neįsivaizduojamai...
Pasaka keturiasdešimt trečia
2010.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Vandens Ženklai (poezija prozoje) - Dievas nuo tavęs nusisuko. - Kodėl? - Tu neturi pinigų. - Iš kur dievas žino apie pinigus? - Aš jam sakiau. - O kas tu toks esi? - Dirbu spaustuvėj. Jie visiški kvailiai. Ne - kvailys aš. - Kodėl? - Todėl, kad galvoju, jog jie kvailiai. - Prabilo savikritika? - Ne – prabilo sveikas protas. - Tavo protas kurį laiką sirgo? - Taip – jis sirgo. - Kuo? - Alergija kvapams. - Nesupratau... - Dirbu lavoninėje, o po darbo gyvenu lavoninėje, irgi. - Dievo pranašas gimė ne Izraelyje. - Tu pažinojai Kristaus tėvus? - Ne – gimiau po to, kai jie jau... niekada nebuvo gimę. - Tada kodėl toks tikras, kad ne Izraelyje? - Tada dar niekada nebuvo Izraelio, kada jis (jie) nebuvo gimę. Pranašai niekada negimsta iš lavonų valstybėse, kurių nebuvo...
 
Pasaka keturiasdešimt antra
2010.12.15 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
        Senieji ateities laikai (ištraukos). ”...o dabar visus čia susirinkusius šios jubiliejinės konferencijos dalyvius prašome atsistoti ir pagerbti išėjusiuosius“.      Didesnė gausiai susirinkusiųjų dalis stovėjo nuleidę galvas, liūdesys visai negalvodamas slapstytis, piešė ašaras žmonių veiduose – kas ranka jas valė, kas kūkčiojo visu garsumu...salė gedėjo tų kartų, tų generacijų, tų tautų bei rasių, kurios paliko šią planetą be jokios galimybės kada nors į ją sugrįžti – sunaikintieji nebegrįžta. „Liko tik patys stipriausi ir ištvermingiausi, todėl kad išlikti – reikėjo milžiniškų pastangų, didžio pasiaukojimo, drąsos, išminties, milžiniškų jėgų ...
Pasaka keturiasdešimt pirma
2010.12.02 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
IMPORTAS Buvau trejų. O gal visų trejų su puse. Gatvėje kraujo baloje gulėjo visai neseniai suvažinėto šuns kūnas. Jau tada žinojau, kad egzistuoja kažkokie baudžiamieji organai milicijos pavidalu. Man buvo baisu nuo to vaizdo, stipriau suspaudžiau mamos ranką... Matyt, ir maži vaikai supranta mirtį, tegul ir šuns, bet jiems, kaip ir dera visiems vaikams, kyla klausimai su begale „kodėl?“ „Ar bus nubaustas tas šunžudys, auto vairuotojas?“ „Ar milicija jį pasodins į kalėjimą?“ Nepamenu ką į mano klausimus tada atsakė mama – senokai tai viskas buvo. Aš tik pamenu, kad buvau mažas berniukas turintis mamą, ir visai negalvojau apie tuos vaikus, kurie neturėjo savo mamų, kurių niekas nevesdavo iš namų į jokius vaikų darželius, mat jie nuolatos iki pilnametystės gyvendavo savo...
 
Pasaka keturiasdešimta
2010.09.23 HomoSanitus / Artūras Lingaistis
Ruletė Krupjė kimiu balsu:     -   „Vienuolika“. Rimtai lošiantiems kazino  alkoholis dalinamas  veltui, bet pajutęs savo limitą, eilinės man siūlomos viskio taurės atsisakiau -  girtas žmogus nepajėgus savęs kontroliuoti, o ta vieta kur dabar esu - įpareigoja.  Išsekęs kūnas prašėsi namo, monotoniškai straksintis baltas kaulinis  kamuoliukas greitai besisukančioje skaičių primargintoje lėkštėje ir erzino, ir viliojo, ir...šaipėsi. Pirkti už popierinius plastikiniai žetonai tirpo kaip pernykštis sniegas pavasarį – net mano prakaituoti delnai nustojo drebėti, dedant paskutiniuosius plastiko gabalėlius ant septintojo. Užsimerkiau. Linksmai  kikendamas kaulinis šaratukas ieškojo sau tinkamos duobutės lekiančiame...
Pasaka trisdešimt aštunta
2010.05.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija 2 (interviu) - ...taip taip – jūsų kaklaraištis labai graaažus. Norite, kad paliesčiau jį pirštais? Oooi – puikus kaklaraištis, toks gražus blizgantis atlasas ir dar aukso siūlais apsiūlėtas, medžiaga švelni – tokia miela liesti pirštais, jūsų skonis be priekaištų Gerb. Ministre. - Ahrr. - Nesupratau? - rrhA. - Aišku. Bet gal nenukrypkime nuo mūsų gvildenamos temos ir pabandykime išsiaiškinti tikrai neeilinės bylos svarbius klausimus – Tauta nori žinoti tiesą. Jūsų atsakymai šio vakaro laidoje labai svarbūs visuomenei, jūsų tartas svarus argumentuotas tiesos žodis gali pilnai reabilituoti generalinę prokuratūrą (likusias, irgi), mat po paskutiniųjų įvykių Tauta,  didesnioji jos dalis smarkiai nebepasitiki šalies...
 
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija –Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs. Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali. Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit. Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
   Nevėluokit  į iškilmes Iškilmingas trimitų vaitojimas  kvietė į  Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė.  Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos  personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks  pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto  Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės  meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo  ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“  dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
 
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Skrydis                                       Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino, tai ,  ko   jis   niekada   neragavęs, tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.  Jis   bijo  –  laisvės.       - Maukis kelnes, pasišnekėsime  apie mūsų  civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.       - Kodėl  mautis?       - Kad būtų gražiau.       - Nemanau, kad tai labai jau gražu....       - Maunamės  tada  abu kartu...ir jausim  mažą, mielą...
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idioto Mokymas Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą.  Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja. Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas  nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
 
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Laukiamasis –Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....! Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei  tokie sentimentalūs prisiminimai  galvon  lyst  pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs  niekada. Trys paros be vandens, be  maisto. Dieną  nežmoniškas karštis, naktį šaltis.  Kūnas vis dar  judėjo,  nors iš kur jis krovėsi  „baterijas“ judesiui  palaikyti, buvo  neaišku.  Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose  kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje,  akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse.  Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje  stiklinė...
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose) - Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“,  „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?                                        -     Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
 
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Feniksas (bene lietuvis būsi?)       Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal  tai  ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir  ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi... Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles  –  pasišnekėti reikia! –   ...
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Prasmė Myluoju savo meilužę -  tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės.  Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė  daug  šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų  minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo?   Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti  tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes? Iš prigimties esu nepataisomas optimistas. Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti  verkšlenti, nebarsiu  nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
 
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Pokalbiai iš ateities –Tu? –Aš. –Kaip? –Gerai. –Tu? –Taip pat. –Prieš  20  metų atrodei kiek geriau. Rūkysi? –Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe. –Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei? –Gal  kokius  22  metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista. –O sakai, kad neturi atminties... –Taip, matyt  šviežio kaimyno dvokas  pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom. –Nesielvartauk šitaip...
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA Žiūriu į savo veidą Bet ar veidrodžiai kalti? Turbūt – kitaip negali būti Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano Sutrupinsiu kas liko Tada nusiraminsiu Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų Veidai laimingi, kaip vaikų Jie švyti viltimi ir gerumu Reik melstis, o ne daužyt Kitaip neleis juk nešti Tų skarmalų ant koto užmautų Nurodytuoju maršrutu Veidai laimingi, jie švyti viltimi Nešikai žino – mes amžini Mums sakė šitai per TV Šviesus rytojus neišaušo Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo Aklavietė – minia sušalo Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių Ir žvelgia viens į...
 
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
M  e  l  a  s  ("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)     Ne  taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė,  kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis  “melas“. Tiesiog ši sąvoka  jiems buvo visiškai nesuvokiama. -Su tavimi  viskas tvarkoje? -Ne, ne viskas.  Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis  visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais. -Gerai, tęsk  tuomet. -Toji  gentis gyveno be galo daug generacijų  visai be melo.  Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams,  jie nežinojo  ką reiškia „melas“.  Jei kas nors tų...
Pasaka dvidešimt penkta
2009.05.05 HomoSanitus / Plikas Kumštis
P a s t e b ė j i m a i Nebijau būti neteisingai suprastas..aš ne bailys *  *  * Kai bus nukirstas paskutinis medis,  neliks nei kur normaliai pasikarti.. *  *  * Kai užteršite paskutinę upę – paskambinkit.. *  *  * Leidžiu nukirst kieno nors kokį tai pirštą, jei aš ir vėl neteisus.. *  *  * Nepatinka man sukti, neišprusę,  grubūs melagiai...Man savęs paties - per akis.. *  *  * Turiu labai mažai laiko..sąžinės dar mažiau.. *  *  * Tam, kuris mane atvesdins į protą, sulaužysiu paskutinį raktikaulį... *  *  *  Nei vienas apie mane nagalit pasakyt tiek blogo, kiek žinau aš pats... *  *  * Iš ryto dažniausiai jaučiuosi prastai..Iš vakaro...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 

Didžiulis gydytojo privalumas yra tame, kad jis gali nekreipti dėmesio į savo patarimus.
Agata Kristi

Forumas
HS Forumo taisyklės
(133245 pranešimai)
paskutinis 2017-07-24 19:32:41
Bendrieji sveikatos klausimai
(41 pranešimai)
paskutinis 2017-05-04 22:58:21
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(17938 pranešimai)
paskutinis 2017-07-21 16:54:13
Naujausi komentarai
Mali0tndataw
2017-07-24 23:50:56

DaltonTek
2017-07-24 23:50:46

Mali0tndataw
2017-07-24 23:50:26

omelanyo
2017-07-24 23:50:13

Mali0tndataw
2017-07-24 23:50:04

Millarddiock
2017-07-24 23:49:45

Agustinusape
2017-07-24 23:49:27

Mali0tndataw
2017-07-24 23:49:11

Antoniomon
2017-07-24 23:48:46
хочу опалиха вопросы...

Mali0tndataw
2017-07-24 23:48:38

Jacobpenny
2017-07-24 23:48:31
Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės