N o j a u s        p y r a g a s

Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame  kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija  – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus,  valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą  atkąsto ir ryklėn nepatekusio  maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai  nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo.

Visgi įdomiai sukonstruota žmogaus sąmonė.

Šeštadienis. Mūsų šeima visa išsipuošus ir kol kas...alkana. Mes sėdime prašmatniame restorane ir laukiame savo užsakytų patiekalų. Dabar gi, mes visai nebegalvojame apie tas burnas su išgedusiais dantimis, nebegalvojame apie odos egzemos išmargintas rankas, kurios ką tik visai neseniai (savaitės bėgyje, gal kokius  40 kartų)  lietė tuos pačius indus bei įrankius, kuriais ir mes tuojau pat naudosimės....

Kur gi slypi fenomenas šitų ką tik paminėtų dviejų reiškinių arba pavyzdžių? Viskas labai paprasta – mūsų sąmonei labai svarbi  informacijos pateikimo forma.  

Jei aš pasakysiu, kad myliu savo tėvynę (tą vietą, kurioje gimiau), auditorijos reakcija bus rami – tai natūralu. Jei aš pasakysiu, kad man rūpi mano tautos nacionaliniai reikalai,  klausančiųjų reakcija kiek pakis (vanduo jau šyla). Jei aš pasakysiu, kad nacionalizmas kiekvienam sveikai protaujančiam žmogui - normalus bei natūralus reiškinys, ...gerokai didesnė auditorijos dalis pavirs į tikrą dūzgiančių - protestuojančių  bičių avilį,  (vanduo puode su svastika ant dangčio jau užvirė). Mažinam ugnį. Jei aš pasakysiu, kad vyras myli moterį ar moteris vyrą – reakcija bus be pokyčių, jei aš papasakosiu kaip vyras su moterimi lovoje išreiškia vienas kitam meilę ir ką joje jie abu veikia, reakcija kiek pakis – kai kuriuos veidus nudailins švelnus raudonis. Jei  pasakysiu, kad seksualinių mažumų teises reikia ginti bei, apskritai, skatinti toleranciją vaivorykštės bažnyčiai, ryžtingai kovoti su homofobija -  auditorija man, ko gero dar ir paplos. Bet, jei aš vaizdžiai ir su visomis detalėmis  papasakosiu kaip lovoje vyras savo meilę išreiškia kitam vyrui, ...mane apmėtys pomidorais ar dar kuo nors ir išvadins ne pačiais gražiausiais žodžiais...

Gentis, bendruomenė, karalystė, nacija, tauta, džiaugsmas, meilė, laimė, ryžtas, ištikimybė... Žodžiai nėra nauji, nors kaip į juos pažiūrėsi...arba kaip ir kame juos pateiksi...

Kai svečioje šalyje lietuvis atsitiktinai sutinka  kitą lietuvį (parduotuvėje, aerouoste ir t.t. girdi greta gimtąją kalbą), jis kaip mat suka  akis šalin, ima tyliau kalbėti,  jei jis su draugu, drauge ir t.t.  Jam gėda savo gentainio, savo tautiečio. Jis nepuola su nepažįstamuoju tautiečiu  pasilabinti. Manau, kad ne vienam skaitančiam šias eilutes šis labinimosi jausmas yra svetimas. Ir mes jau svetimi, dar blogiau – mes jau kone ir priešai. Tūlam svetimtaučiui mes ir nusišypsosim, ir gerą žodį svetima jo kalba pasakysim. O savam, gentainiui? Jei koks kišenukas kelnėse yra, tai gerai – yra nors kur špygą paslėpti...  Gal globalizacija padės suartėti, gal visos tos sąjungos, unijos, europos mums padės surasti meilę savo artimui, padės mums tapti laimingesniais? Gal „gerų dėdžių  geri norai“ padės mums prisiminti ką reiškia tokios sąvokos kaip tauta, nacija, rasė....? Oi, ...puodas užvirė jau iki ekstremaliai pavojingo lygio, red code ...žodis „rasė“ labai jau konkuruoja su žodžiu „svastika“...

Panašu, kad laikas aukščiau suminėtus komponentus krauti į puodą ir virti sriubą, bet kol kas imamės pyrago reikalų. Kaip žinia, be prieskonių nebus skonio. Vienas svarbiausių iš jų, sąlygojantis „gerą pyrago  skonį“ – totali destrukcija daugelyje fronto linijų, arba kitaip – procesas evoliucijos eigoje (mūsų laike), paversti žmogų į pilką detalę pilkos masės monolitiniame darinyje, „spalvą“ paliekant tik keliose vietose – viena iš jų – vergiškas darbas iki savo dienų galo, kita – darbo vaisiaus keitimas į daiktą tol, kol vaisiai nesibaigia...Daiktai nesibaigs, nes mes patys juos ir gaminame.. Tiek funkcijų pilnai pakanka dabartiniam homo sapiens. Ir, žinoma pageidautina, kad ši masė nebūtų labai kieta, mat tiek šios „tešlos kūrėjai“, tiek „kepėjai“ labai nesivargintų pjaustydami jau iškeptą šį pyragą pagal „spec. dizainerių“ komandas savo iškilmingam vaišių stalui... Sriuba dar verda, mes ją į stalą kiek vėliau...

Vyras gimsta tam, kad tapti....vyru (?). Moters funkcija  analogiška (?). Vyras turi tapti vyrišku, moteris moteriška. Vyras turi tapti kariu (nebūtinai su kardu ar kirviu rankoje, pakanka tikro, nuoširdaus patriotizmo), jo pareiga rūpintis savo šeima, tėvyne bei reikalui esant ginti pastarąsias nuo priešų bei  pavojų, moters pagrindinė pareiga – motinystė, šeimos židinys. Viskas išdėstyta kaip pas, amžiną jam atilsį, rasistą Maironį. Pabrėžiu – priešpaskutinysis sakinys ne mano,  jis vogtas ().

Neee, brolyčiai, iš tokios tešlos pyragas visai nesigaus. Neįeina į  „kulinarų“  planus nei motinos su kūdikiais ant rankų, nei karingi vyrai patriotai – savo šeimų, tautų, nacijų, rasių gynėjai...
Klausimas iš  angos (suflerio) scenoje:  „Ar galima tikėtis iš pederasto gero tankisto?“
   Atsakymas mano: „Ne, tankistų iš jų nepadarysime, o kavalerijos daliniai jau išformuoti..“

Pasaulis turi tapti vieningu, draugišku ir mylinčiu (besi.....) Veju  nuo savęs aš tokias mintis, bet kai pabandau įsivaizduoti pasaulį keturpėsčiomis....

Kad ir tas pats gyvūnijos pasaulis, juk jis būtų be galo nuostabus jei, tarkim, miškuose veistųsi tik briedžiai, dykumose lakstytų tik briedžiai, kalnuose straksėtų tik briedžiai, stepėse žolę rupšnotų tik briedžiai, danguje plačiai išskleidę ragus sklandytų tik briedžiai, jūrose ir upėse plaukiotų vėl vien tik briedžiai....O ant visų upių krantų su meškerėmis...kanopose (atsiprašau – rankose) sėdėtume mes....Deja, kas būsime tie „mes“ ir kaip mes vadinsimės,  aš dar nežinau. Bet žinau kas žino. O žino tie, kurie dvokiančią šlykštynę vadina grožiu (gal kam teko pabuvoti milijonieriaus menininko Damien Hirst  parodoje?), tie kurie totalų seksualinį iškrypimą pateikia kaip super meilės demokratijai (gal dėl to, kad pats žodis „demokratija“ ganėtinai seksualus?) išraišką, žino tie kurie, garsiai rėkdami apie tautų draugystę, skirtingų rasių, kultūrų, tikėjimų žmones suplaka į vieną  krūvą. Kažkada strazdanoto garbanoto, raudonai rudais plaukais berniuko su ryškiais negroido bruožais paklausiau: „Kodėl tu toks liūdnas?“. Nuleidęs akis  jis atsakė, kad jo žaisti nebepriima nei juodi, nei balti vaikai... Žino tie, kurie naikina bombomis  visokio plauko „blogį“  Irake, Afganistane, buvusioje Jugoslavijoje ir kituose savo poligonuose, žino tie, kurie rausia sau Grenlandijoje požemines slėptuves su provizija viduje ilgiems metams. Gal bunkerius tuos pavadins Nojaus vardu? Žino tie, kuriems mes esame (jau esame)  viso labo tik alaviniai kareivėliai, žino tie, kuriems jau atsibodo seni žaidimai su ta alavo mėsa. Jiems liūdna, jie kraustosi iš proto nuo depresijos bei nuobodulio, jiems reikia  naujų žaidimų, naujų eksperimentų, naujų kiaulių gripų, naujų emocijų, naujų AIDS, naujų europų, naujų religijų....

Sriuba jau gatava.

Ar skani?
    
Kažkada mano labai mėgstamas rusų aktorius Olegas Jankovskis Barono Miunhauzeno vaidmenyje padarė savo eilinį genialų atradimą. Jis, atlikęs tikslius vienerių metų astrologinius – astronominius paskaičiavimus, prie gegužės mėnesio 31 dienos pridėjo dar vieną, ko pasekoje gegužės mėnuo gavosi 32  dienų. Baronas Miunhauzenas džiūgavo – jam rodėsi, kad žmonės turėtų džiaugtis dar viena papildoma savo gyvenimo diena. Deja, Barono laukė nusivylimas – niekam neprireikė dar vienos papildomos gyvenimo dienos...

Artūras Lingaitis

P.S. Likimo ironija – tik pabaigus šią pasaką pasiekė liūdna žinia. Pasaulį paliko Olegas Jankovskis. Liūdna ir savotiškai  simboliška. Pakutinieji kultūros (mums palankios) mohikanai išeina, palikdami šį pasaulį „pašarui“ - godžiai, bukai, plastikinei kultūrai...., kuri mus padarys labai "kultūringais".