-Apie ką pagalvojai visų pirma tik prabudęs šį rytą?
-??
-Teisingai – šiais laikais galvoti nėra labai populiaru ir netgi nerekomenduotina – kenkia organizmui, tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
-Nesutinku. Žmogus visai negalvoti negali.
-Ar esi ką nors nužudęs savo gyvenime?
-Na, gal kokį vieną kitą neapdairų katiną bėgantį per kelią ir būsiu kirtęs, dar pamenu -  automobiliu karvelį suvažinėjau, bet kad jis ir taip jau šlubas buvo.
-Taip – bėgantį per kelią katiną pritrėkšti kur kas lengviau nei, tarkim, lėtai su ramentais per perėją einantį pensininką.
-??
-Yra tikimybė, kad pensininkas naudoja atšvaitus...
-Kaip manai – tas katinas, kurį tu nužudei, planų  kokių savo gyvenime turėjo? 
-Manau, kad ne – katinai nevaikšto su ramentais, ypač per perėjas  ir jokių planų neturi, jie planų turėti negali, nes jie negalvoja, jie gyvena vedini tik instinktų bei refleksų.
-O štai žmogus planų turi visada, todėl, kad jo gyvenimas būtų visiškai beprasmiškas, jei jis neturėtų jokių  tikslų ir planų. O kaip gimsta tie planai – tikslai, sąlygojantys mūsų visų gyvenimo prasmę? Patys šiaip sau jie negimsta – jie greičiau yra gimdomi mūsų kultūros, arba dar kitaip -  kultūra (evoliucijos fazė) kuria programą, arba programas globaliai instaliacijai vykdyti. Kad ir ta pati religija, visai nesvarbu kokia, yra viso labo tik programa skirta instaliacijai į mūsų smegenis (kietus diskus – analogija su PK) su labai konkrečia užduotimi.
  Gyvenimas be jokio tikslo -  beprasmiškumas. Tokią gyvenimo (pasaulio) matymo viziją kuria taip pat programa (kultūra). Žmogus gimsta būti laimingu (ši pirminė  programa ateina kartu su gimimo procesu). Maži vaikai su neišlavintu mąstymu yra laimingi – jų  pasaulio (aplinkos) matymo vizija smarkiai skiriasi nuo suaugusiųjų. Ir skiriasi ji iki to momento, kol vaikų įgimtos „antivirusinės“ programos turi galią. Norų atsiradimą vaikams stimuliuoja palaipsniui šalia esantys jau užinstaliuotieji  - vaiką supanti aplinka – tėvai, auklėtojai ir t. t. Procesas su laiku darosi vis spartesnis ir jau ima atsirasti ne tik įgeidžiai bei norai, bet po truputį vietos „kietam diske“ atsiranda planams bei tikslams. Ilgainiui žmogų vis labiau užvaldo  darymo manija vardan siekiamo tikslo, ir dažniausiai pats darymo procesas vykdomas galvojimo sąskaita. Artėja vienas svarbiausių momentų, arba kitaip -  nuosekliai ruošiama dirva pagrindinei programai, dar smarkiau stimuliuojančiai darymo procesą, kuri viena populiariausių mūsuose. Vadinasi ši programa -   „Amžinybės iliuzija“. Instaliacija baigta ir žmogui ima atrodyti,  jog jis gyvens amžinai. Procesas darymas   įgauna kur kas  didesnį pagreitį – mes be galo daug visko darome tikslui pasiekti, absoliučiai netausodami nei savo jėgų, nei energijos, nei sveikatos. Dažniausiai pastangas vainikuoja rezultatai – mes kažką padarėme, arba pridarėme visko labai labai daug, mums malonu ir gera, tikslas pasiektas, planai įgyvendinti...tikslas pasiektas vien tik tam, kad toliau vyktų nesibaigiantis darymo procesas – mes juk amžini, laiko į valias – dar suspėsime pabūti ir  “laimingais“. Suspėsime iki to laiko, kada pajusime... į veną įsmeigtą adatą, nuo kurios aukštyn kyla gyvybę bandantis sulaikyti nuo išskridimo į dausas skaidrus vamzdelis su lėtai varvančiu natrio chlorido tirpaliuku arba  kuo nors įmantresniu -viskas priklauso nuo to, kiek būsi spėjęs tam tirpaliukui sukaupti darymo procese. Darymo procesas artėja į pabaigą.  „Amžinybės iliuzijos“ programos galiojimo laikas besibaigiąs. „Kietam diske“ po truputį  ima atsirasti daugiau vietos , darymo manija gęsta, po truputį sugrįžta galvojimas...(jei atsisakė darbuotis ne už logiką atsakingas pusrutulis, o „meninis“)
Galvojimas ir jis  pradeda sumuoti darymo rezultatus – namas, butas, du automobiliai, artritas, skrandžio opa, vila pajūry  kita kitam pajūry, sukurtos dvi šeimos, du vaikai augo be tėvo, cukrinis diabetas bei problemos su prostata, aukštas kraujo spaudimas, aukštas  socialinio sluoksnio statusas,  insultas,  minkšta lova papuošta lašelinių girliandomis, ašaros akyse...
-Ką siūlai?
- Programa leidimo neklausia, kitaip kas žino – gal ir būtume laimingi? Nors, kita vertus, jei ir klaustų, mes mielai sutiktume užsiinstaliuoti – juk pasiūlymas toks viliojantis. Mes jau suaugę, mes viskuo juk tikime, ypač jei tai parašyta. O užrašas „amžinybė“ su prierašu mažytėmis raidėmis -  „iliuzija“ užvaldo mus akimirksniu – juk mažos raidės tam, kad mes jų nepastebėtume.
    Ką siūlau? Tvarkytis regėjimą, atidžiau skaityti prekių reklamą (ypač tekstą mažytėmis raidelėmis), mažinti greitį sėdint už vairo – kliūtys kelyje būna kur kas rimtesnės, nei skubantys ir išsiblaškę katinai, skuodžiantys skersai kelią be jokių reikalų....ir atšvaistų.

A.Lingaitis
Aukštieji Šančiai 2009