Spalvotos kaladėlės mirgėjo ryškiais piešinukais. Vaizdavo jie  augalus, gyvūnus, įvairius buitinius daiktus.
Žiūrėjau į žaidžiančią dukterėčią su giliu pavydu. Ji vos trejų metukų amžiaus ir vis dar laiminga. Tos  žydros akutės tokios tyros, mielos. Mergaitė daug ko nežino, neišmano, ji dar visai maža, gyvenimo patirtis labai menka. Mažoji  klausinėja manęs vos ne apie kiekvienos kaladėlės piešinuką. Ji nebijo klausti. Vis dar nebijo. Bet greitai ims bijoti. Aš skubu atsakinėti į klausimus. Jai patinka, kad kalbuosi su ja nešvepluodamas – vaikai jaučia kada jais pasitikima, tuo pačiu, jie pasitiki tavimi. Mes žaidžiame – dėliojame kaladėles. Ji laiminga. Laikas nelaukia. Ji užaugs labai greitai, ilgainiui ims bijoti klausti, ims bijoti būti nuoširdi. Pradės bijoti nuo tada, kai ims jausti savo įvaizdžio svarbą, o dar vėliau ims suvokti savo statuso prasmę, pasekoje taps uždaresnė, baikštesnė ir ilgainiui...vis mažiau žinanti.
   Baimė „nežinoti“ paralyžiuoja protą didžiajai daugumai, baimė prarasti savo socialinio statuso laiptelį kitų akyse kur kas didesnė tragedija, nei nežinoti ir tą viešai pripažinti. Dažnas juk, nenorėdamas atrodyti kompanijoje visiškas neišmanėlis, tikriausiai turėjo  patirtį leptelėti visišką nesąmonę gvildenamos temos metu, užuot pasakius paprastą žodį „nežinau“ – juk užduoti klausimą žinančiam taip sunku..... Paradoksalu, bet žodis „nežinau“  būtų didesnis  nuostolis už pasakytą visišką nesąmonę, kurią drąsiai galima nurašyti į klaidas, klausimo negirdėjimą, arba paprasčiausiai „nudemagoginti“ temą į ką nors šmaikštaus ar lėkštai juokingo. Bet prisipažinti visišku asilu su dviems ilgais „nežinomaisiais ant galvos“ – jokiu būdu, čia jau tragedija. Būtent taip suvokiamas „nežinojimo“ fenomenas mūsų kultūroje.
  O kam gi tas žinojimas reikalingas, po galais? Kokia iš to nauda? Ką mes galime pakeisti žinodami? Ar didesnis kiekis informacijos padarys mus laimingesniais? Gal gavę žinių imsime daugiau suprasti apie savo beviltišką situaciją? Yra kaip yra. Revoliucijos nepadarysime vis tiek, gyvenimas nepagerės -  kam tada tos žinios? Netgi kur kas geriau susitaikyti su esama padėtimi ir gyventi gyvenimą tamsoje, spjaunant į bet kokią galimybę gauti dalelę šviesos.... Juk šie klausimai nėra didelė naujiena daugeliui, argi ne taip?  Jokiu būdu nesiimsiu koneveikti, auklėti bei smerkti tamsuolių. Kam gi kišti per prievartą žinias žmogui? Laimės tame kol kas juk ne itin ...
  Tik yra vienas „jeigu“.  Ką gali  nežinojimo šalininkas žinoti apie nežinojimo naudą, jeigu jis....nežino?  Informacijos nauda smegenims jokiu būdu nėra piliulė laimei pasiekti, ta prasme  - gauti apčiuopiamos naudos tučtuojau.
  Kai kūnas negauna jokio fizinio krūvio, jis tampa nejudrus ir surambėjęs. Į ką kūno  masė pavirsta numesta  ofise prie rašomojo stalo, arba namuose prie TV ar PC, vis karts nuo karto pamaloninama gausiais maisto  daviniais?
  Kai upelis užtvenkiamas ir jame vanduo nebeteka – jis tampa drumzlinu ir purvinu. Ilgainiui  upelis virsta bala, o dar vėliau - pelke.
  Treniruotė reikalinga ne tik kūnui, bet ir protui. Kitaip be „malonaus“ pelkės aromato neapsieis nei vienas, nei kitas.
  Na, jei kantrybės užteko perskaityti šias mintis iki šios vietos, tai varau toliau.
Tamsa – toks „mielas“ ir gerai žinomas tau žodis. Ryte keliesi su tamsa ir vakare grįžti su tamsa. Darbas tavo toks, beje, kaip ir daugelio. Vasarą jį dirbi  šviesoje. Deja, tik dienos šviesoje...
  Nesiimu aiškinti kam naudingas totalitarus masių kvailinimas – nieko naujo čia aš nepasakysiu – prisakyta, prikalbėta devynios galybės kibirų ta tema.
 Sukąsiu iš visų jėgų dantis (žandikauliai, ačiū dievui, pas mane treniruoti)  tam, kad nepasakyčiau nežinau. Jokių receptų laimės formulei gauti tu iš manęs neišgirsi, nes aš nežinau  ir man visiškai nusispjauti ant daugelio tave kankinančių problemų, nes iš tikrųjų, jokių problemų nėra, išskyrus vieną – tavo  giliai asmeninę, daug kartų aukščiau paminėtą. Kol jos neišspręsi, kalbėtis su tavimi, aiškinti tau kažką – jokios naudos.
Dėlioti spalvotas kaladėles su mažąja dukterėčia man kur kas daugiau prasmės, nei kalbėtis su tavimi.
   Jei monitoriaus dar neapspjovei – pasiūlymas (nemokamai). Tai kur kas sunkesnė užduotis nei plakti save rykštėmis per laisvas nuo darbo dienas. Nejunk televizoriaus savo namuose  gerus tris – keturis mėnesius . Po šio termino įjunk vėl. Prieš tai patartina nieko nevalgyti geras dešimt valandų. Patikėk – efektas didžiulis.  Tai vienas iš būdų pakeisti požiūrį į  tave supančią aplinką, arba apskritai, į  pasaulį. Kol vizija tavyje nekis, tol pelkės  smarvės fenomenas karaliaus tavyje....Tol laimės sąvoka taip ir liks niekada nerealizuota. O kol kas, marš į darbą, neužmiršk prie rytinio kavos puodelio ir kiaušinienės iš devynių vištos gemalų  permesti akimis kriminalinės chronikos spaudoje – juk visada malonu,  kad kirvį galvon įsmeigė ne tau, o kažkam kitam, pažiūrėk vakar dienos įrašą (dar kartą) -  šokių dešimtuko rezultatus, eidamas iš darbo užeik į  Lietuvos Valdovų Rūmus „Maxima“ produktų, vakare  pasiimk šeimą ir visi šventiškai pasipuošę vykit į Mauzoliejų vardu Akropolis pasisemti dvasinio peno..... pasimelsti prie tų lobių, kurių niekada neteks turėti.
  Kitaip, kokia gi prasmė būtų melstis? Nors, kita vertus, ne taip jau viskas gal ir blogai? Jei žurnalą „Žmonės“ skaitai, tarkim, tik tualete ant puodo.....vilties dar yra.
 

Tik visiškas kvailys pavydi laimės kitam kvailiui. Laimės stokos priežastis – nežinojimas, nesupratimas ir tamsa. Šios „vertybės“ taip migdančiai užliūliuoja...

Į jūsų sveikatą!

Artūras Lingaitis