Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pasaka keturiasdešimt ketvirta
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Chuliganiškos novel?s / Pasaka keturiasdešimt ketvirta

Kalėdos

Nemėgstantiems poezijos (II dalis)

  Laikas bėga, kartais jis eina, kartais šliaužia, kartais jo apskritai  nėra. Laiką kažkas sugalvojo – taip patogiau. Bet ar visiems patogiau? Ar įmanoma gyventi be laiko, be to, kurį kažkas sugalvojo, susistemino, suskirstė, padalino ? Ar įmanoma gyventi nieko neskaičiuojant ir nematuojant? Kažin. Juk jei nieko neskaičiuosim, prarasim poreikius iliuzijoms –  liks tik poreikis būti, poreikis išlikti. O gal tai ir yra svarbiausia? Ar gyvename vien tik tam, kad ištisai norėti kažko, ką galima būtų aukštai iškėlus rankose parodyti kitiems – žiū kokie mes gudrūs ir išmanūs, lenkite galvas prieš mane visi  tie, kurie neturit...

   Apie gyvenimą prikalbėta prirašyta tonos – rinka neįsivaizduojamai perpildyta, o „gyvenimo aprašymo gamybos“ procesas net ir negalvoja mažinti apsukų, mat tai svarbu. O kas dar būna svarbiau, kol mes čia? Baigiasi metai, jų baigtį žymi laiko vienetas, paženklintas Kalėdomis – taip kažkas sugalvojo. Kitaip būti negali – tokios taisyklės. Jei nebūtų sugalvoję, minėtume trumpiausią dieną. Trumpiausia diena jau praėjo, o mes jos taip nepaminėjome...

   Žmogus gimsta tam, kad įprasmintų savo buvimą, savo  egzistenciją. Vieni sako:  „ Jie nežino ką daro, bet vis tiek daro“. Kiti sako: „Jie žino ką daro, bet vis tiek daro“.  O aš sakau: „Vieni myli ir tada perka gėles, kiti kai myli – nusimauna kelnes ir niekada neperka gėlių“.

Žmonės gyvendami gyvenimą aukojasi. Viskas priklauso nuo procentų – jei pelnas aukojantis sudaro 20%  - rizikuojama su lengva šypsena, jei 60%  be šypsenos, jei 100% - veidas smarkiai susirūpinęs, jei 200% ir daugiau -  veidas iš ekrano dingsta, apskritai, ir prasideda absoliučiai nekontroliuojamos nesąmonės, kova dėl procentų vyksta  neretai įskaitant  kraujo praliejimą ir dažnai net savo asmeninį – kuo didesnė suma, bei didesni procentai, tuo daugiau lavonų. Išvada – kraujo liejimas visada prasmingas, nes tai pateisinama didesniu pelnu.

   Šalia tokių valiutinių vienetų kaip doleris, euras, rupija, rublis, tubrikas, jiena, frankas, krona ir t.t. yra dar ir keletas kitų, visai be vandens ženklų. Tiesa, atsiskaitinėti jomis prekybos centruose  neįmanoma, bet tos kitos labai lengvai keičiamos į popierinius ženklus, už kuriuos galima įsigyti ko tik širdis geidžia ir nebūtinai širdis – tai gali būti skrandis, tai gali būti ir kitos kūno detalės, bet apie meilę kiek vėliau... Jau tūkstančius metų egzistuoja piniginiai vienetai, kuriems nebaisios jokios krizės, jokie bankrotai, jie niekada nenuvertėja, atvirkščiai – šis amžinųjų valiutinių vienetų sodas žydi vis vešliau ir derlingiau, mat prižiūrimas ypač atsakingai ir su meile – mineralai bei trąšos  išskirtinės kokybės, šis „sodas“ niekada nenuvys. Šio „sodo“ vaisiai amžini. Galvą lenkiu prieš šiuos sodininkus, matydamas su kokia meile ir atsidavimu jie prižiūri ir puoselėja savo turtą. Viskas šiame pasaulyje turi savo pavadinimus, tad laikas būtų įvardinti  visiems  gerai žinomą paslaptį apie ką gi čia kalba...Taigi – štai tos žmonijos gėlės, kurias taip myli tie, kurie supranta jų vertę..... Aukščiau visų kitų valiutų tai  - kvailumas, melas, pavydas, tamsa, godumas, žiaurumas artimui savo. 
  
     Ką tik gimęs kūdikis – tai pats tyriausias dieviškasis molis, savotiška žaliava naujajam gaminiui, naujajam kūriniui tverti. Viskas priklauso nuo to, į kokio skulptoriaus „dirbtuves“ papuls šis molis, viskas priklauso nuo to, kokios rankos prisilies tveriant grožį... Ar tik grožis turi teisę būti kuriamas? O bjaurastis? Juk dirbtuvių būna visokiausių, kaip beje ir menininkų visokių. Ką tik gimęs sutvėrimas žmogaus pavidalu yra absoliutus idiotas, jo smegenys tik bepradedą vystytis, jos laukia eilėje prie „dirbtuvių durų“.

   Kiekviena dirbtuvė, arba dirbtuvės turi savo mokyklą, kiekviena mokykla turi savo ankstesnę mokyklą, savo taisykles  ir taip iš kartos  į kartą, iš epochos į epochą kuriamos matricos, arba klišės „produkcijos“ gamybai. Molio būna įvairiausio – pasitaiko visai minkšto, būna ir kietesnio, o kartais to kietumo net ir rankos nebeįveikia – talkon reikia kviestis kaltą su plaktuku...

   Mokėjimas, žinios negimsta kartu su kūdikiu  –  tam  reikalingi mokytojai, šviesos nešėjai, pranašai. Ir jie ateidavo, mokydavo, nurodydavo bei liepdavo, jie mokė tiesos, teisingos tiesos, jie rodydavo tą kelio kryptį, kuri būdavo teisingiausia – taip būdavo tada, taip yra ir dabar.

  Idiotizmas žmonių pasaulyje –  įgimtas,  jis –  neišvengiama ir pirma besivystančių smegenų fazės pakopa ir ji arba paliekama „skulptorių – sodininkų“ dėka vos vos  pakitusioje   būsenoje, arba... paliekama pirminėje, mat be šito neįmanomas joks progresas siekiant kitų „vertybių“, kaip kad jau ir buvo minėta – godumas, žiaurumas, melas, kvailumas, procentai  ir t.t. Didžiausios „piktžolės“ šioje plantacijoje – moralė, sąžinė, elementarus padorumas, meilė su gėlėmis, meilė artimui savo be gėlių...

   Laiko skaičiuoti nereikia, reikia džiaugtis gyvenimu nieko neskaičiuojant, nebent būtinybė verčia – kreditinė kortelė naktimis sapnuose ir realybėje kalėdines giesmes gieda bujojančio nuostabaus grožio sodo fone... apie eilinę įmoką už paimtą kreditą.

    Be galo sunku sau pripažinti, kad tos monopolizuotos dirbtuvės, kuriose buvome gaminami, priklauso  vienam šeimininkui – šėtonui ir ilgainiui nusistovėjo tik viena matricos forma produktui gaminti. Bet tada  mes buvome mažais vaikais ir tada mes nesupratome, kad mūsų vaikiškos kvailumo formos puoselėjamos ir ugdomos – iš mūsų buvo daroma, arba kitaip – gaminami standartiniai gaminiai kitų gaminių gamybai be teisės ir šanso išropoti iš to prakeikto, dvokiančio idiotizmo liūno. Akylai saugomi  nuo „piktžolių“,  mes stovėjome darnioje eilėje prie dalinamų  plotkelių ir ragaudami pranašo Kristaus kūną, skaniai čepsėjome, užsigerdami raudonuoju... Mes buvome  maži, tokie maži, kad žodžio „kanibalizmas“ dar nežinojome... Ilgainiui mes užaugome ir tapome dideliais, mes mylėjome ir mylėjomės, mes gyvenome ir mirėme, bet daugelis iš mūsų taip ir nesužinojo – ką reiškia kanibalizmas, ką reiškia tamsa, ką reiškia būti ir mirti esant dideliems vaikams.

–Kodėl tu toks blogas?“
–O kodėl niekas niekada  nepaklausia – „kodėl tu toks geras?“ Nepriimta mūsų kultūroje taip klausti – gėris smarkiai limituotas ir kalbėti apie jį nevalia – dar daugintis pradės...

   Kodėl aš toks blogas? Gal reikėtų to paklausti savo gimdytojų, savo tėvų? Juk kai jie mane pradėjo,  visai nesirūpino ir nesidomėjo – ar aš noriu būti  pradedadamas. Teisingai – jokių šansų, kad ir su geriausiais ketinimais, gauti atsakymą iš dar negimusio sutvėrimo. O ar jie pradėdami mane ir prisiimdami tokią atsakomybę,  pasikalbėjo tarpusavyje – ką veiks šiame pasaulyje naujasis  žmogus, ar jie bus pajėgūs padėti jam prisitaikyti ir išlikti šioje „svajonių karalystėje“, ar jie bus pajėgūs nulipdyti iš to molio kažką doro, ar jie pagalvojo apie tai, kad jei jie patys yra prasti skulptoriai, tuomet  į kokias teisingas dirbtuves jie atiduos savo padirbtą gaminį – žaliavą? Spėju, apie tai jie visai  negalvojo – jie buvo užimti visai kitais darbais – „meilė“ tas darbas  vadinasi ir buvo tada tie abu meilužiai visai jauni – abu vienmečiai, to paties amžiaus gerokai neišminkyti molio gabalai su pilna visiško idiotizmo komplektacija. Jaunas niekada nebūna išmintingas, jaunas gali būti tik  protingas – išminčiai reikia laiko, patirties,   naujai gyvybei pradėti nepakanka reflekso, instinkto ir sueities poreikio – tam reikia išminties ir  atsakomybės. Vyras – tėvas be išminties pagimdys idiotą su ilgalaike perspektyva nekeisti šio statuso savo palikuoniui. Tik vyras – tėvas privalo prisiimti pilną atsakomybę už šį svarbu aktą, jis privalo žinoti, suprasti idiotizmo valiutos svorį bei to pasekmes. Geriausiu atveju - tik subrendęs amžiumi žmogus pajėgus tą daryti. Moters – mamos tai neliečia. Ji nesprendžia, nes ji jauna. Moteris pirmą kartą gimdyti privalo jauna – toks gamtos dėsnis. Feminizmas, liberalizmas, bei visokio kalibro demokratinės tolerancijos kova  prieš dėsnius  – laimi idiotizmas.

     Ar aš idiotas? Šį klausimą sau uždaviau stovėdamas eilėje prie parduotuvės kasos, mat      Kalėdos. Varčiau rankose perkamą dovaną daiktą, kuris absoliučiai be jokios vertės, jis niekam nereikalingas, netgi ir tam, kuriam yra perkamas. Bet graži marketingo tradicija –  Kalėdos  gaji kaip ir kvailumas – tik daiktą suvynioję į blizgantį popierių ir atidavę į rankas to, kurį mylime, mes parodome savo dėmesį ir jausmus. Be  niekam nereikalingų daiktų, kurių mūsų spintose prikrauta tonomis, mes niekas, mes bejausmiai, nemylintys.

   Atėjo mano eilė mokėti už prekę. „Laba diena“ – pažadino mane iš kalėdinių pamąstymų kasininkė. Stovėjau prieš kasos aparatą ir stebėjau už jo sėdinčią nuvargusią merginą, varčiau rankose niekam nereikalingą daiktą, galvojau apie savo protėvius, jų šventes, mąsčiau apie anų laikų garbinamus pagoniškus dievus... Nebuvo tada milžiniškų supermarketų išpuoštų kalėdine simbolika, nebuvo juose tos masės mylinčių, norinčių bei jaučiančių, perkančių, nebuvo tada dėmesio ir meilės išraiškos formų, sudėtų į blizgančią pakuotę.

  „Su švente,  Jus  mieloji“. Padaviau į rankas kiek sutrikusiai kasininkei daiktą, kurio niekam nereikia.

–Tai, ar jūs perkate tai?
–Ne,  jau nebe, einu susitikti su visų užmirštais dievais – turiu jiems džiugią naujieną.
 Artūras Lingaitis

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (11)
 
Pasaka keturiasdešimt šešta
2011.01.09 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
MORALĖ Žmogus niekada nebus moralus, todėl, kad moralę jis visada keičia į geresnę išlikimo -  pragyvenimo kokybę. Joks kitas šios planetos gyvis, išskyrus žmogų neturi tokios pasirinkimo galimybės. Žmogus turi, bet renkasi tą  variantą, kuris artimesnis gyvuliui, vadinasi – žmogus arčiau gyvulio, nei arčiau dievo. Žmogus dedasi protingu, nes suvokia ką tai reiškia, bet tuo pačiu jam nėra naudinga naudotis tokiu  titulu, nes tik tuomet jam nėra pavojaus tapti moraliu. Žmogus bijo moralumo, nes tai jį įpareigotų išsiskirti iš kitų gyvūnų tarpo. Žmogui patogu būti gyvūnu – viešai jis tai neigia, bet viduje tuo džiaugiasi. Tai jo didžiausias koziris apkaltinti dievą nesugebėjimu sukurti tobulo žmogaus. Žmogus negali tapti tokiu žmogumi kokį...
Pasaka keturiasdešimt penkta
2011.01.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Tavo revoliucija Aš jį myliu už tai, kad jis geras mano draugas – nebuvo išdavęs niekada. Kažkas sako, kad buvo – bandė nuvilioti mano moterį. Ar turėčiau nekęsti savo draugo už tai? O gal mano moteris nėra ta, kuria galėčiau tikėti, gal tai visai ne ta, kuri gimdytų man vaikus? Kažkas pasakys, kad aš bailys ir nenoriu kovoti dėl savo moters? Bet kam kovoti dėl to, kuris tave išduoda?  Mano draugas tikras, nes jis man nori įrodyti tiesą, bet kažkas pasakys, kad tai melas  - jis viso labo norėjo tik patenkinti savo aistrą... Jeigu tai tiesa – aš jo apie tai paklausiu, ir jei jis man nesumeluos, vadinasi jis nėra ir niekada nebuvo mano draugas, jei jis man sumeluos – jis liks mano draugu.      Šešėliai bespalviai. Ne visi. Kiti būna spalvoti....
 
Pasaka keturiasdešimt trečia
2010.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Vandens Ženklai (poezija prozoje) - Dievas nuo tavęs nusisuko. - Kodėl? - Tu neturi pinigų. - Iš kur dievas žino apie pinigus? - Aš jam sakiau. - O kas tu toks esi? - Dirbu spaustuvėj. Jie visiški kvailiai. Ne - kvailys aš. - Kodėl? - Todėl, kad galvoju, jog jie kvailiai. - Prabilo savikritika? - Ne – prabilo sveikas protas. - Tavo protas kurį laiką sirgo? - Taip – jis sirgo. - Kuo? - Alergija kvapams. - Nesupratau... - Dirbu lavoninėje, o po darbo gyvenu lavoninėje, irgi. - Dievo pranašas gimė ne Izraelyje. - Tu pažinojai Kristaus tėvus? - Ne – gimiau po to, kai jie jau... niekada nebuvo gimę. - Tada kodėl toks tikras, kad ne Izraelyje? - Tada dar niekada nebuvo Izraelio, kada jis (jie) nebuvo gimę. Pranašai niekada negimsta iš lavonų valstybėse, kurių nebuvo...
Pasaka keturiasdešimt antra
2010.12.15 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
        Senieji ateities laikai (ištraukos). ”...o dabar visus čia susirinkusius šios jubiliejinės konferencijos dalyvius prašome atsistoti ir pagerbti išėjusiuosius“.      Didesnė gausiai susirinkusiųjų dalis stovėjo nuleidę galvas, liūdesys visai negalvodamas slapstytis, piešė ašaras žmonių veiduose – kas ranka jas valė, kas kūkčiojo visu garsumu...salė gedėjo tų kartų, tų generacijų, tų tautų bei rasių, kurios paliko šią planetą be jokios galimybės kada nors į ją sugrįžti – sunaikintieji nebegrįžta. „Liko tik patys stipriausi ir ištvermingiausi, todėl kad išlikti – reikėjo milžiniškų pastangų, didžio pasiaukojimo, drąsos, išminties, milžiniškų jėgų ...
 
Pasaka keturiasdešimt pirma
2010.12.02 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
IMPORTAS Buvau trejų. O gal visų trejų su puse. Gatvėje kraujo baloje gulėjo visai neseniai suvažinėto šuns kūnas. Jau tada žinojau, kad egzistuoja kažkokie baudžiamieji organai milicijos pavidalu. Man buvo baisu nuo to vaizdo, stipriau suspaudžiau mamos ranką... Matyt, ir maži vaikai supranta mirtį, tegul ir šuns, bet jiems, kaip ir dera visiems vaikams, kyla klausimai su begale „kodėl?“ „Ar bus nubaustas tas šunžudys, auto vairuotojas?“ „Ar milicija jį pasodins į kalėjimą?“ Nepamenu ką į mano klausimus tada atsakė mama – senokai tai viskas buvo. Aš tik pamenu, kad buvau mažas berniukas turintis mamą, ir visai negalvojau apie tuos vaikus, kurie neturėjo savo mamų, kurių niekas nevesdavo iš namų į jokius vaikų darželius, mat jie nuolatos iki pilnametystės gyvendavo savo...
Pasaka keturiasdešimta
2010.09.23 HomoSanitus / Artūras Lingaistis
Ruletė Krupjė kimiu balsu:     -   „Vienuolika“. Rimtai lošiantiems kazino  alkoholis dalinamas  veltui, bet pajutęs savo limitą, eilinės man siūlomos viskio taurės atsisakiau -  girtas žmogus nepajėgus savęs kontroliuoti, o ta vieta kur dabar esu - įpareigoja.  Išsekęs kūnas prašėsi namo, monotoniškai straksintis baltas kaulinis  kamuoliukas greitai besisukančioje skaičių primargintoje lėkštėje ir erzino, ir viliojo, ir...šaipėsi. Pirkti už popierinius plastikiniai žetonai tirpo kaip pernykštis sniegas pavasarį – net mano prakaituoti delnai nustojo drebėti, dedant paskutiniuosius plastiko gabalėlius ant septintojo. Užsimerkiau. Linksmai  kikendamas kaulinis šaratukas ieškojo sau tinkamos duobutės lekiančiame...
 
Pasaka trisdešimt aštunta
2010.05.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija 2 (interviu) - ...taip taip – jūsų kaklaraištis labai graaažus. Norite, kad paliesčiau jį pirštais? Oooi – puikus kaklaraištis, toks gražus blizgantis atlasas ir dar aukso siūlais apsiūlėtas, medžiaga švelni – tokia miela liesti pirštais, jūsų skonis be priekaištų Gerb. Ministre. - Ahrr. - Nesupratau? - rrhA. - Aišku. Bet gal nenukrypkime nuo mūsų gvildenamos temos ir pabandykime išsiaiškinti tikrai neeilinės bylos svarbius klausimus – Tauta nori žinoti tiesą. Jūsų atsakymai šio vakaro laidoje labai svarbūs visuomenei, jūsų tartas svarus argumentuotas tiesos žodis gali pilnai reabilituoti generalinę prokuratūrą (likusias, irgi), mat po paskutiniųjų įvykių Tauta,  didesnioji jos dalis smarkiai nebepasitiki šalies...
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija –Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs. Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali. Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit. Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
 
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
   Nevėluokit  į iškilmes Iškilmingas trimitų vaitojimas  kvietė į  Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė.  Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos  personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks  pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto  Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės  meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo  ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“  dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Skrydis                                       Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino, tai ,  ko   jis   niekada   neragavęs, tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.  Jis   bijo  –  laisvės.       - Maukis kelnes, pasišnekėsime  apie mūsų  civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.       - Kodėl  mautis?       - Kad būtų gražiau.       - Nemanau, kad tai labai jau gražu....       - Maunamės  tada  abu kartu...ir jausim  mažą, mielą...
 
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idioto Mokymas Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą.  Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja. Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas  nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Laukiamasis –Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....! Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei  tokie sentimentalūs prisiminimai  galvon  lyst  pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs  niekada. Trys paros be vandens, be  maisto. Dieną  nežmoniškas karštis, naktį šaltis.  Kūnas vis dar  judėjo,  nors iš kur jis krovėsi  „baterijas“ judesiui  palaikyti, buvo  neaišku.  Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose  kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje,  akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse.  Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje  stiklinė...
 
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose) - Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“,  „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?                                        -     Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Feniksas (bene lietuvis būsi?)       Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal  tai  ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir  ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi... Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles  –  pasišnekėti reikia! –   ...
 
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Prasmė Myluoju savo meilužę -  tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės.  Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė  daug  šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų  minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo?   Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti  tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes? Iš prigimties esu nepataisomas optimistas. Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti  verkšlenti, nebarsiu  nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Pokalbiai iš ateities –Tu? –Aš. –Kaip? –Gerai. –Tu? –Taip pat. –Prieš  20  metų atrodei kiek geriau. Rūkysi? –Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe. –Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei? –Gal  kokius  22  metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista. –O sakai, kad neturi atminties... –Taip, matyt  šviežio kaimyno dvokas  pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom. –Nesielvartauk šitaip...
 
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA Žiūriu į savo veidą Bet ar veidrodžiai kalti? Turbūt – kitaip negali būti Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano Sutrupinsiu kas liko Tada nusiraminsiu Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų Veidai laimingi, kaip vaikų Jie švyti viltimi ir gerumu Reik melstis, o ne daužyt Kitaip neleis juk nešti Tų skarmalų ant koto užmautų Nurodytuoju maršrutu Veidai laimingi, jie švyti viltimi Nešikai žino – mes amžini Mums sakė šitai per TV Šviesus rytojus neišaušo Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo Aklavietė – minia sušalo Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių Ir žvelgia viens į...
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s        p y r a g a s Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame  kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija  – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus,  valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą  atkąsto ir ryklėn nepatekusio  maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai  nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo. Visgi įdomiai...
 
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
M  e  l  a  s  ("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)     Ne  taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė,  kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis  “melas“. Tiesiog ši sąvoka  jiems buvo visiškai nesuvokiama. -Su tavimi  viskas tvarkoje? -Ne, ne viskas.  Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis  visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais. -Gerai, tęsk  tuomet. -Toji  gentis gyveno be galo daug generacijų  visai be melo.  Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams,  jie nežinojo  ką reiškia „melas“.  Jei kas nors tų...
Pasaka dvidešimt penkta
2009.05.05 HomoSanitus / Plikas Kumštis
P a s t e b ė j i m a i Nebijau būti neteisingai suprastas..aš ne bailys *  *  * Kai bus nukirstas paskutinis medis,  neliks nei kur normaliai pasikarti.. *  *  * Kai užteršite paskutinę upę – paskambinkit.. *  *  * Leidžiu nukirst kieno nors kokį tai pirštą, jei aš ir vėl neteisus.. *  *  * Nepatinka man sukti, neišprusę,  grubūs melagiai...Man savęs paties - per akis.. *  *  * Turiu labai mažai laiko..sąžinės dar mažiau.. *  *  * Tam, kuris mane atvesdins į protą, sulaužysiu paskutinį raktikaulį... *  *  *  Nei vienas apie mane nagalit pasakyt tiek blogo, kiek žinau aš pats... *  *  * Iš ryto dažniausiai jaučiuosi prastai..Iš vakaro...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 

Sveikas žmogus ne tas, kuriam nieko neskauda, o tas, kuriam skauda kaskart kitoje vietoje.
Mišelis Krestjenas

Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės