Laikas bėga, kartais jis eina, kartais šliaužia, kartais jo apskritai  nėra. Laiką kažkas sugalvojo – taip patogiau. Bet ar visiems patogiau? Ar įmanoma gyventi be laiko, be to, kurį kažkas sugalvojo, susistemino, suskirstė, padalino ? Ar įmanoma gyventi nieko neskaičiuojant ir nematuojant? Kažin. Juk jei nieko neskaičiuosim, prarasim poreikius iliuzijoms –  liks tik poreikis būti, poreikis išlikti. O gal tai ir yra svarbiausia? Ar gyvename vien tik tam, kad ištisai norėti kažko, ką galima būtų aukštai iškėlus rankose parodyti kitiems – žiū kokie mes gudrūs ir išmanūs, lenkite galvas prieš mane visi  tie, kurie neturit...

   Apie gyvenimą prikalbėta prirašyta tonos – rinka neįsivaizduojamai perpildyta, o „gyvenimo aprašymo gamybos“ procesas net ir negalvoja mažinti apsukų, mat tai svarbu. O kas dar būna svarbiau, kol mes čia? Baigiasi metai, jų baigtį žymi laiko vienetas, paženklintas Kalėdomis – taip kažkas sugalvojo. Kitaip būti negali – tokios taisyklės. Jei nebūtų sugalvoję, minėtume trumpiausią dieną. Trumpiausia diena jau praėjo, o mes jos taip nepaminėjome...

   Žmogus gimsta tam, kad įprasmintų savo buvimą, savo  egzistenciją. Vieni sako:  „ Jie nežino ką daro, bet vis tiek daro“. Kiti sako: „Jie žino ką daro, bet vis tiek daro“.  O aš sakau: „Vieni myli ir tada perka gėles, kiti kai myli – nusimauna kelnes ir niekada neperka gėlių“.

Žmonės gyvendami gyvenimą aukojasi. Viskas priklauso nuo procentų – jei pelnas aukojantis sudaro 20%  - rizikuojama su lengva šypsena, jei 60%  be šypsenos, jei 100% - veidas smarkiai susirūpinęs, jei 200% ir daugiau -  veidas iš ekrano dingsta, apskritai, ir prasideda absoliučiai nekontroliuojamos nesąmonės, kova dėl procentų vyksta  neretai įskaitant  kraujo praliejimą ir dažnai net savo asmeninį – kuo didesnė suma, bei didesni procentai, tuo daugiau lavonų. Išvada – kraujo liejimas visada prasmingas, nes tai pateisinama didesniu pelnu.

   Šalia tokių valiutinių vienetų kaip doleris, euras, rupija, rublis, tubrikas, jiena, frankas, krona ir t.t. yra dar ir keletas kitų, visai be vandens ženklų. Tiesa, atsiskaitinėti jomis prekybos centruose  neįmanoma, bet tos kitos labai lengvai keičiamos į popierinius ženklus, už kuriuos galima įsigyti ko tik širdis geidžia ir nebūtinai širdis – tai gali būti skrandis, tai gali būti ir kitos kūno detalės, bet apie meilę kiek vėliau... Jau tūkstančius metų egzistuoja piniginiai vienetai, kuriems nebaisios jokios krizės, jokie bankrotai, jie niekada nenuvertėja, atvirkščiai – šis amžinųjų valiutinių vienetų sodas žydi vis vešliau ir derlingiau, mat prižiūrimas ypač atsakingai ir su meile – mineralai bei trąšos  išskirtinės kokybės, šis „sodas“ niekada nenuvys. Šio „sodo“ vaisiai amžini. Galvą lenkiu prieš šiuos sodininkus, matydamas su kokia meile ir atsidavimu jie prižiūri ir puoselėja savo turtą. Viskas šiame pasaulyje turi savo pavadinimus, tad laikas būtų įvardinti  visiems  gerai žinomą paslaptį apie ką gi čia kalba...Taigi – štai tos žmonijos gėlės, kurias taip myli tie, kurie supranta jų vertę..... Aukščiau visų kitų valiutų tai  - kvailumas, melas, pavydas, tamsa, godumas, žiaurumas artimui savo. 
  
     Ką tik gimęs kūdikis – tai pats tyriausias dieviškasis molis, savotiška žaliava naujajam gaminiui, naujajam kūriniui tverti. Viskas priklauso nuo to, į kokio skulptoriaus „dirbtuves“ papuls šis molis, viskas priklauso nuo to, kokios rankos prisilies tveriant grožį... Ar tik grožis turi teisę būti kuriamas? O bjaurastis? Juk dirbtuvių būna visokiausių, kaip beje ir menininkų visokių. Ką tik gimęs sutvėrimas žmogaus pavidalu yra absoliutus idiotas, jo smegenys tik bepradedą vystytis, jos laukia eilėje prie „dirbtuvių durų“.

   Kiekviena dirbtuvė, arba dirbtuvės turi savo mokyklą, kiekviena mokykla turi savo ankstesnę mokyklą, savo taisykles  ir taip iš kartos  į kartą, iš epochos į epochą kuriamos matricos, arba klišės „produkcijos“ gamybai. Molio būna įvairiausio – pasitaiko visai minkšto, būna ir kietesnio, o kartais to kietumo net ir rankos nebeįveikia – talkon reikia kviestis kaltą su plaktuku...

   Mokėjimas, žinios negimsta kartu su kūdikiu  –  tam  reikalingi mokytojai, šviesos nešėjai, pranašai. Ir jie ateidavo, mokydavo, nurodydavo bei liepdavo, jie mokė tiesos, teisingos tiesos, jie rodydavo tą kelio kryptį, kuri būdavo teisingiausia – taip būdavo tada, taip yra ir dabar.

  Idiotizmas žmonių pasaulyje –  įgimtas,  jis –  neišvengiama ir pirma besivystančių smegenų fazės pakopa ir ji arba paliekama „skulptorių – sodininkų“ dėka vos vos  pakitusioje   būsenoje, arba... paliekama pirminėje, mat be šito neįmanomas joks progresas siekiant kitų „vertybių“, kaip kad jau ir buvo minėta – godumas, žiaurumas, melas, kvailumas, procentai  ir t.t. Didžiausios „piktžolės“ šioje plantacijoje – moralė, sąžinė, elementarus padorumas, meilė su gėlėmis, meilė artimui savo be gėlių...

   Laiko skaičiuoti nereikia, reikia džiaugtis gyvenimu nieko neskaičiuojant, nebent būtinybė verčia – kreditinė kortelė naktimis sapnuose ir realybėje kalėdines giesmes gieda bujojančio nuostabaus grožio sodo fone... apie eilinę įmoką už paimtą kreditą.

    Be galo sunku sau pripažinti, kad tos monopolizuotos dirbtuvės, kuriose buvome gaminami, priklauso  vienam šeimininkui – šėtonui ir ilgainiui nusistovėjo tik viena matricos forma produktui gaminti. Bet tada  mes buvome mažais vaikais ir tada mes nesupratome, kad mūsų vaikiškos kvailumo formos puoselėjamos ir ugdomos – iš mūsų buvo daroma, arba kitaip – gaminami standartiniai gaminiai kitų gaminių gamybai be teisės ir šanso išropoti iš to prakeikto, dvokiančio idiotizmo liūno. Akylai saugomi  nuo „piktžolių“,  mes stovėjome darnioje eilėje prie dalinamų  plotkelių ir ragaudami pranašo Kristaus kūną, skaniai čepsėjome, užsigerdami raudonuoju... Mes buvome  maži, tokie maži, kad žodžio „kanibalizmas“ dar nežinojome... Ilgainiui mes užaugome ir tapome dideliais, mes mylėjome ir mylėjomės, mes gyvenome ir mirėme, bet daugelis iš mūsų taip ir nesužinojo – ką reiškia kanibalizmas, ką reiškia tamsa, ką reiškia būti ir mirti esant dideliems vaikams.

–Kodėl tu toks blogas?“
–O kodėl niekas niekada  nepaklausia – „kodėl tu toks geras?“ Nepriimta mūsų kultūroje taip klausti – gėris smarkiai limituotas ir kalbėti apie jį nevalia – dar daugintis pradės...

   Kodėl aš toks blogas? Gal reikėtų to paklausti savo gimdytojų, savo tėvų? Juk kai jie mane pradėjo,  visai nesirūpino ir nesidomėjo – ar aš noriu būti  pradedadamas. Teisingai – jokių šansų, kad ir su geriausiais ketinimais, gauti atsakymą iš dar negimusio sutvėrimo. O ar jie pradėdami mane ir prisiimdami tokią atsakomybę,  pasikalbėjo tarpusavyje – ką veiks šiame pasaulyje naujasis  žmogus, ar jie bus pajėgūs padėti jam prisitaikyti ir išlikti šioje „svajonių karalystėje“, ar jie bus pajėgūs nulipdyti iš to molio kažką doro, ar jie pagalvojo apie tai, kad jei jie patys yra prasti skulptoriai, tuomet  į kokias teisingas dirbtuves jie atiduos savo padirbtą gaminį – žaliavą? Spėju, apie tai jie visai  negalvojo – jie buvo užimti visai kitais darbais – „meilė“ tas darbas  vadinasi ir buvo tada tie abu meilužiai visai jauni – abu vienmečiai, to paties amžiaus gerokai neišminkyti molio gabalai su pilna visiško idiotizmo komplektacija. Jaunas niekada nebūna išmintingas, jaunas gali būti tik  protingas – išminčiai reikia laiko, patirties,   naujai gyvybei pradėti nepakanka reflekso, instinkto ir sueities poreikio – tam reikia išminties ir  atsakomybės. Vyras – tėvas be išminties pagimdys idiotą su ilgalaike perspektyva nekeisti šio statuso savo palikuoniui. Tik vyras – tėvas privalo prisiimti pilną atsakomybę už šį svarbu aktą, jis privalo žinoti, suprasti idiotizmo valiutos svorį bei to pasekmes. Geriausiu atveju - tik subrendęs amžiumi žmogus pajėgus tą daryti. Moters – mamos tai neliečia. Ji nesprendžia, nes ji jauna. Moteris pirmą kartą gimdyti privalo jauna – toks gamtos dėsnis. Feminizmas, liberalizmas, bei visokio kalibro demokratinės tolerancijos kova  prieš dėsnius  – laimi idiotizmas.

     Ar aš idiotas? Šį klausimą sau uždaviau stovėdamas eilėje prie parduotuvės kasos, mat      Kalėdos. Varčiau rankose perkamą dovaną daiktą, kuris absoliučiai be jokios vertės, jis niekam nereikalingas, netgi ir tam, kuriam yra perkamas. Bet graži marketingo tradicija –  Kalėdos  gaji kaip ir kvailumas – tik daiktą suvynioję į blizgantį popierių ir atidavę į rankas to, kurį mylime, mes parodome savo dėmesį ir jausmus. Be  niekam nereikalingų daiktų, kurių mūsų spintose prikrauta tonomis, mes niekas, mes bejausmiai, nemylintys.

   Atėjo mano eilė mokėti už prekę. „Laba diena“ – pažadino mane iš kalėdinių pamąstymų kasininkė. Stovėjau prieš kasos aparatą ir stebėjau už jo sėdinčią nuvargusią merginą, varčiau rankose niekam nereikalingą daiktą, galvojau apie savo protėvius, jų šventes, mąsčiau apie anų laikų garbinamus pagoniškus dievus... Nebuvo tada milžiniškų supermarketų išpuoštų kalėdine simbolika, nebuvo juose tos masės mylinčių, norinčių bei jaučiančių, perkančių, nebuvo tada dėmesio ir meilės išraiškos formų, sudėtų į blizgančią pakuotę.

  „Su švente,  Jus  mieloji“. Padaviau į rankas kiek sutrikusiai kasininkei daiktą, kurio niekam nereikia.

–Tai, ar jūs perkate tai?
–Ne,  jau nebe, einu susitikti su visų užmirštais dievais – turiu jiems džiugią naujieną.

 Artūras Lingaitis