Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pasaka keturiasdešimt septinta
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Chuliganiškos novel?s / Pasaka keturiasdešimt septinta
Barbaras su vaikišku kastuvėliu rankose

Kai pagrindiniu instinktu taps mąstymas, tik tada
bus galima vadintis žmogumi neraudonuojant.


Didelis būrys šimpanzių uždarytų milžiniškame narve gyvena savo gyvenimą...na, ne visai savo – kiek pakoreguotą amerikiečių mokslininkų. Viename narvo kampe įrengtas prietaisas su atsikišusiomis iš jo svirtimis. Keletas narvo gyventojų buvo pamokyti svirtį  traukti žemyn – rezultate šio veiksmo iš skylutės prietaise iškrisdavo spalvotas plastikinis pagaliukas. Kitame narvo gale buvo įrengtas prietaisas su skylutėmis pagaliukams įkišti, šalia  pilna dėžė maisto beždžionėms po stiklu. Žodžiu, viskas paprasta, netgi ir beždžionėms – patrauki keletą kartų svirtį, gauni „pinigėlį“ ir eini „nusipirkti“ savo banano, arba vynuogių kekės – priklausomai nuo „pinigėlio“ spalvos. Ilgainiui, visos narve esančios ir esantys suprato svirties – skylutės  paskirtį ir to naudą – kiši užsidirbtą pagaliuką skylėn ir bananas tavo. Kas gi nutiko šių gyvūnų narve po kelių savaičių, mėnesio? Lygiai tas pats kas vyksta ir žmonių pasaulyje – vieni gyvūnai lupo svirtį  ištisai be perstojo, kiti darbą dirbo kada ne kada, dar kiti atiminėjo iš darbštuolių „prekes“, dar kiti tingėjo ir  svirtį  tampyti, ir atiminėti – jie tiesiog stovėjo prie „prekybos centro“ ir gailiomis akimis kaulijo skanėstų iš tų, kas jų turi. Beždžionių pasaulyje prasidėjo tikras socialinis-ekonominis gyvenimas, visai kaip pas mus, pas žmones. Ir esu daugiau nei tikras, kad 3-4–tos  kartos palikuonys jau imtų gaudytis procentuose.

Jei pabandytume mažą šuniuką, katytę ar kad ir kokį nors žiurkėną pritvirtinti prie vaikiškų sūpuoklių ir kiek pasupti,  po šios „smagios“ atrakcijos gyvūnėlio akyse apart baimės ir siaubo mes nieko neišvystume, dar ir pažagsėtų vietoj „padėkos“. O  pabandykit mažą vaiką nuplėšti nuo sūpynių, kada jis visu smarkumu krykštaudamas jose duodasi. Stebėkit – su kokiu atsidėjimu ar tai namuose, ar tai lauke vaikai stato savo „namelį“ iš kėdžių, pagalvių, antklodžių namų viduje, ir iš šakų, žabų, lapų  pamiškėje, ir kaip  mažasis statybininkas savo namelyje-urve smagiai jaučiasi. O jei vaiko žaidimų zonoje pasitaiko medis su didžiule dreve jame....šansų beveik jokių mažių sulaikyti – jis bet kokia kaina ten įsiropš, nors iš tikrųjų – užtenka ir tik medžio su patogiomis pasilaipiojimui šakomis ant jo... Nieko neprimena?

Smėlio dėžėje keli mažiai taškydamiesi seilėmis burzgina savo žaislinius savivarčius po „statybų“ zoną, mamos šalimais ant suoliuko plepasi tarpusavyje. Staiga vienas „vairuotojas“ paleidžia dūdas ir užsiėmęs rankutėmis savo kaktą lekia trimituodamas pas mamą, kitas gi laikinai palikęs smėlio darbus, stovi smėlio dėžėje antakius suraukęs karingoje pozoje su kastuvėliu rankoje. Suprask – ne laiku ir ne vietoje konkurento sunkvežimis kirto mano teritoriją.

Visais atvejais gyvūnų, žmonių elgesį valdo programos. Vieniems programos būna primityvios, priklausomai nuo jų  bendro „mentalitetinio dizaino“, kitiems – kiek sudėtingesnės, arba kitaip – vienos programos smarkiai limituotos, kitos – su ženklia perspektyva tobulėti – juk mama tam mažyliui, kastuvo savininkui kaip mat pribėgus pradeda tobulinti  programą – ji savo vaiką moko elgtis žmogiškai, ji koreguoja ją, ji aiškina vaikui, kad suteikti skausmą kitam yra blogai, mama savo vaikui kol kas  dar neaiškina, kad žmonių rasė pasmerkta, nes jai lemta tapti mąstančia, ar kad  žmonėms lemta  vadovautis ne tik instinktais, bet ir protu, žmogus turi visai realų šansą tapti humanišku, santykiai tarp žmonių privalo būti harmoningi... Apie tai ji jam kalbės kiek vėliau, kada pati supras, jei likimas bus palankus suprasti....O gal nekalbės niekada?

Konkurencija labiausiai išvystyta ir labiausiai pastebima programa gyvių pasaulyje, įskaitant ir žmones. Būti pasmerktam tapti mąstančiu – įpareigoja, bet noras konkuruoti, arba dominuoti  nuo to menkesnis netampa. Kartu tai viena svarbiausių fazių žmogaus (ir ne tik žmogaus) evoliucijos kontekste. Tai viena iš pagrindinių sąlygų – programų  žmonių pasaulyje tapti civilizuotais, kas vėlgi – neišvengiama, kaip ir neišvengiamas protas kaip sąlyga – privilegija mūsų žmonių rūšiai. 

Paradoksas tas, kad atrodytų lyg ir naudojamės mums duota proto privilegija, bet kita vertus –  noras pasikarstyti medžio šakomis vis dar mielas ir geidžiamas. O gal čia tik mums toks noras likęs, gal kitiems žmonėms kitur tokio nebėra? O gal jis, tas noras kažkada buvo išnykęs, o dabar vėl atsirado?

Civilizacijos procesas (progresas) neišvengiamas, kaip kad neišvengiama apie tai negalvoti. Nesibaigiančius karus visoje žmonijos istorijoje žmogus išmintingasis, žmogus humanistas dažnai nurašinėja gyvuliškam pradui – karas, kraujo liejimas absoliučiai nesiderina su homo sapiens savastimi, nes tas kas neturi gailestingumo, tas kuris žudo kitą – nevertas žmogaus vardo ir t.t. O gal  karas, vis dėl to neišvengiamas žmonių pasaulyje –  juk  neįmanoma iš žmonių sąmonės ištrinti konkurencijos programos. Ne apie tą konkurenciją kalbu, apie kurią dabar pagalvojote. Ne apie tuos karus kalbu, kurių metu barbarai žudo dėl grobio, prievartauja dėl malonumo. Juk jei ta mama toje  smėlio dėžėje savo atžalai reikiamu momentu nepakoreguotų programos, po kiek metų tas vaikis kirs kažkam per galvą jau visai ne žaisliniu kastuvu ir tokia tikimybė labai reali, ir tokių jaunųjų barbarų gretos ne tokios jau ir menkos realybėje – jų yra šiandien, jų buvo ir vakar, ir tada , daug daug metų atgal.

Kovos procesas buvo, yra ir bus, ar mes kalbėtume apie juos, ar apie save. Juk paprasčiausių bakterijų pasaulyje vyksta nuožmi kova už išlikimą, juk niekada nesibaigiantis „karas“ vyksta ir kiekvieno iš mūsų organizmuose – ten ištisas savitas pasaulis su savo taisyklėmis, savo hierarchija, savo karaliais, savo pavaldiniais ir netgi savo vergais – tai ištisas savotiškų socialinių ekonominių politinių santykių megapolis. Skaitytojo antakiai jau suraukti, spėju. Bandau gelbėtis. Ką tik minėtos karalystės valdovas Imunitetas dorai ir sąžiningai  atlikdavo visas savo pareigas, jis narsiai kovėsi su žiauriais priešais, pateisindamas visus Organų Karalystės gyventojų lūkesčius, kaip tikras karys kovotojas su tikru pasiaukojimu atremdavo barbarų atakas, jam lenkėsi klestinčios Organų Karalystės nariai. Ir štai vieną rytą Valdovas Imunitetas nustebęs dairosi po savo valdas – ten, kur ištisai tekdavo kautis su priešais, bolavo pusiau nuleistos baltos vėliavos, o po visą karalystės teritoriją, linksmai sau į kumštuką kikendami, lakstė Tamifliukai drauge su kitais gausiais Skiepukais. Nenuliūdo Imunitetas, netgi apsidžiaugė – kovoti nėra prieš ką, plūktis po devyniais prakaitais kožną dieną jau nebereiks. Poilsis, pramogos, šnapsas ir žaidimai... Mirtis.

Kova neišvengiama, jei organizmas nori išlikti. Mūsų dabartinė Civilizacija irgi yra organizmas, ir jo laukia lygiai toks pats likimas kaip tas atsitiko su kitu ką tik minėtu organizmu –  imunitetas ant ribos, jei jis nesiims veiklos, jei nenukels kojų nuo taburetės...paminklų reikės kur kas daugiau nei mes galėtume įsivaizduoti. O gal ir nebereikės? Juk tada jau nebebus nei gėlių, nei norinčių jas atnešti ant artimųjų kapo.

Taip išeina, kad karas, arba kova tai – klestinčios civilizacijos laidas? Jei barbaras su kruvinu kastuvu rankose nesuvokia, kad blogai yra blogai, ką patartumėt daryti?  Aiškinti jam, kad gerai yra gerai tol, kol jis tuo pačiu kastuvu aiškintojui galvą padalins į dvi dalis? O kada už tai jį norės nubausti – jis advokato pagalba pasiteisins, kad tai padarė iš gryno žingeidumo, mat domisi žmogaus anatomija ir galėjo kažko nesuprasti, juk netyčia...

Grįžkim trumpam į legendinės Romos Imperijos laikus. Vėl suraukti antakiai? Kada mes ten toje Imperijoje buvom? Be jokios abejonės – niekada. Mes ne ten, o dabar ir čia su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Nors istorija ir Išminties Motina, labai giliai mes ton Romos Imperijon nenersim – keletas įdomių detalių, mat imperijų klestėjimai ir žlugimai cikliškas reiškinys, na o  mes, kaip pavyzdingi istorijos pamokų mokiniai, gal padarysime kokių naudingų išvadų iš žemiau padėstyto?

Romos Imperijos klestėjimo priežastis – nesibaigiantys pergalingi karai su barbarais. Ir visose užkariautose žemėse buvo ne plėšiama ar žudoma, o sėjama KULTŪRA. Dėl tos priežasties Romos Imperijos civilizacija prasilaikė beveik tūkstantį metų. Ji apėmė visą Europą, dalį Azijos bei   Afrikos. Šis organizmas veikė, nors buvo pasmerktas – laikinumo dėsnis be išimties galioja visiems...kaip bebūtų dėl to liūdna. Tai buvo tobulas socialinių-politinių-ekonominių santykių darinys, tiek viduje, tiek kolonijose. Tik efektyvi kova prieš tamsą, prieš barbarus davė teigiamų rezultatų. Valstybę valdė Romos senatas. Ir tai buvo be galo efektyvus valdymo mechanizmas dėl dviejų priežasčių.

Pirma – senatoriai dirbo be valstybinių algų (galite įsivaizduoti tokį nuopuolį)? Antra – jei senatas nesutardavo tarpusavyje kažkokiu klausimu, arba vienas senato narys nesutikdavo su senatu dėl kažko  – paskutinį sprendimą priimdavo liaudis ( visuotinas balsavimas). Kariams, beje, algų irgi niekas nemokėjo  – už drąsą bei pasiaukojimą  mūšio lauke būdavo didžiausias apdovanojimas  – iš ąžuolo lapų pintas vainikas, didžiausias atlygis – garbė savo liaudies, savo šalies piliečių akyse. Pajamos daugiausia būdavo gaunamos iš žemės ūkio darbų, mat to laiko Romos Imperija buvo agrarinė šalis. Be abejo, auksas ir pinigai tada egzistavo, kaip ir egzistavo karo trofėjai, mokesčių sistema ir t.t. Pinigų  vertė ir supratimas smarkiai skyrėsi nuo šiandieninio suvokimo. Valstybinės lėšos dar tada tarnavo liaudžiai, šaliai, didesnė dalis skiriama švietimui, kultūrai. Egzistavo tobula socialinės rūpybos programa, įskaitant ir pašalpų sistemą.

Teisingai – nei aš, nei jūs dar nebuvome gimę, tad visos tiesos jų realiai nepačiupinėjus, beveik kaip ir nebe tikros, abejotinos. Sutinku, bet logika nepavaldi laikui, arba abejonei – ji  yra, arba jos nėra.  1000 metų  išsilaikiusi sistema gan svarus argumentas daug kam. Archeologai ir dabar randa paprastų karių rašytus laiškus namiškiams iš karo zonos. Palyginimui, apskaičiuota – 90% žmonių  raštingumas Romos Imperijos klestėjimo metu.  Viduramžių Prancūzijoje 3 % ir išimtinai tik tarp vyrų. Sunku keliais sakiniais apie tai. Sunku sudėti į kelis puslapius antikinės  Italijos istoriją. Naudoju tik mažas nuotrupas iš tų laikų tam, kad pagyvinti gvildenamą temą. Nebūsiu gobšus – paliksiu tą žinių gavimo darbą apie senovės Romos Civilizaciją atlikti pačiam skaitytojui savanoriškumo pagrindais ir garantuoju – jei toks noras bus, daug daug įdomių naudingų dalykų bus atrasta analizuojant Romos Imperijos istoriją, suprasit  kokią svarbią įtaką ji padarė mums visiems dabartyje.

Karai kvepia militarizmu, okupacija? Bet juk kalbėta buvo apie konkurenciją – jei ne mes juos, tada jie mus. Kas belieka? Rinktis mažesnę blogybę iš dviejų. O jei toji „mažesnioji blogybė“ visai ne blogybė, o viena iš programų?  Proto paskirtis yra  progresas arba kitaip sakant – tobulas apsigynimas nuo visų rūšių baimių, kitaip tai jau nebūtų protas. Jei mūsų gyvybės rūšis liktų tik instinktų, refleksų lygmenyje, būtų kova tik dėl kuro energijai papildyti ir palikuonių gamyba... šios parašytos eilutės niekada nepasirodytų jokia forma – reikmės tokios nebūtų. Ar mes kalti, kad dievas yra įpūtęs į mus proto programą ir dėl to... tapsime žmonėmis..., jei pasiseks, žinoma – laikas smarkiai spaudžia, šiaip...

Kvepia globalizacija, kaip pasakytų senasis Romos Imperijos karys. Kvepia – sutinku. Bet globalizacija nelygi globalizacijai. Ši, dabartinė europinė imperija niveliuoja žmones ne šviesa, bet pašaru. Pašaras ne tik tas, kuris kvepia, smirda, arba pūva – pats blogiausias iš pašarų tas, kuriuo šeriamos merdinčios imperijos gyventojų smegenys ir finalas bus toks, koks buvo tai imuninei sistemai su užkeltomis kojomis ant taburetės ir labai panašu, kad kojas savo ji greit užvers visai be taburetės.  Dabartinio vakarietiško žmogaus pasaulį okupavo „poilsis“ tiek aktyvus, tiek pasyvus, tiek dvasinis, tiek fizinis. Jis jau nebekovoja, nes neliko jokių priešų, o kad neliko – jam tik taip atrodo, arba jam smarkiai padedama tuose „atrodymuose“ – liko tik noras žaisti žaidimus, vartoti,  tenkinti gyvuliškas jusles. Gyvenimo prasmė liko tik malonumuose – apsirijimu džiaugsmo patiekalais, tiek fiziniais tiek „dvasiniais“, ne retai gurmaniškiausi iš jų – rinktiniai fiziniai dvasiniai iškrypimai. Gėrybes savo poreikių tenkinimui jie privertė kurti, gaminti kitus – va tie kiti ir suklijuos jiems antkapius iš gėrybių palaimai pasiekti, naujieji „Osmanai“ ginkluojasi ir gan sparčiai – ilga palaima bus, amžinybe ją vadins tie kurių jau nebeliks.

Jei  Romos Imperijos saulėlydžio laikais žmonės būtų turėję TV, garantuoju – ekranuose be perstojo būtų kapojęsi gladiatoriai ir tai būtų gyvi realybės šou, seksas visokiam skoniui įskaitant ir homo, bei lesbi – gyvai irgi, ekranuose žibėtų prabanga ir auksas, upėmis lietųsi raudonas vynas, kalbantys politikai  svaigtų nuo deklaruojamos laisvės, liberalizmo bei demokratijos. Svaigtų ir žiūrintys. Kritikai kalbėtų apie Imperijos  saulėlydį gerdami iš auksinių taurių vyną, mylėtų save už savo protą bei įžvalgą.

Karo fenomenas. Karai vyko visada ir visur. Klausimas tik kas, su kuo ir vardan ko kariavo? Šiandien karus kariauja... barbarai su barbarais. Nulinčiavimo verta mintis.

Kai Kartagenos civilizacijos pasiuntiniai eilinio karo metu važiuodavo pas Romos Imperijos civilizacijos konsulus (aukščiausios senato pareigos) derėtis dėl eilinių paliaubų, arba išsiderėti savo šalies naudai taikos sutarčių, Romos senatoriai būdavo labai nustebę šių žmonių elgesiu, bei manieromis. Būdami iš prigimties išdidūs ir garbingi žmones, jie niekaip negalėdavo suvokti, kada Kartagenos pasiuntiniai praradę paskutinę viltį gauti sau naudos iš derybų, nusižemindami, pamynę elementarų savo orumą, griūdavo ant žemės, imdavo vaitoti, raudoti, melste melsti senato pasigailėjimo, ar sau naudingo sprendimo, nagais iki kraujo draskytis veidus, bei nugriuvus ir vis dar žviegiant, voliotis dulkėse ant žemės. Tai buvo Didžios ir labai galingos Kartagenos civilizacijos pasiuntiniai. Ir vėl – konkurencijos dėsnis nepakantus dviem galiūnams, dviem kultūroms – karas neišvengiamas ir tęsėsi jis eilę metų.

Nežiūrint Kartagenos armijos jėgos pranašumo tiek „technika“, tiek žmonių skaičiumi, Roma du kartus sumušė Kartagenos armiją. Tik sumušė ir prijungė prie savo Imperijos su pilna autonomine teise savo vidaus reiklaus tvarkytis pačiai, be teisės kariauti su bet kuo (?) Įdomi vieta – Romėnai nesunaikino Kartagenos, neatėmė teisės turėti galingą atsinaujinusią kariuomenę (?), neprimetė savo tvarkos, nes tikslas – kolonizuoti šalį, atsiprašau – kultūrizuoti.   Neapsikentusi ištisai laužomų sutarčių, iš kurių viena jau galutinai perpildė kantrybės taurę, kai Italijos pasiuntinių laivai Kartagenoje buvo sudeginti ir tik per stebuklą žmonėms pavyko išsigelbėti,  Roma nutarė sunaikinti Kartagenos miestą ir jokie pasiuntinių kruvini nudraskyti veidai, kauksmai prašant pasigailėjimo, nepakeitė šio Romos senato sprendimo – pasakiško grožio auksu inkrustuota Kartagenos civilizacija buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

Nehumaniška sakysit? O jei nebūtų nušlavę? Jei nebūtų... hm... tada mes jumis būtume kiek didesniais barbarais, negu esame dabar. Paradoksalu? Nė kiek – dabar esame infekuoti tik Osmanų (turkai) imperijos injekcija, o jei Kartagena ir toliau būtų bujojus, ir jei ji susivienytų su Osmanais?  Europinės žmonių rasės atstovai tikros kultūros injekcijas per 10  amžių gavę tik iš Romėnų, deja ir ši imperija krito, kartu su ja užgeso šviesa. Kartu su Osmanais ir jų krauju į Europą atėjo viduramžiai – smarkiai visų mūsų kraujukas atsiskiedė tūkstančio ir vienos nakties doze. Na, o šio tamsaus „progreso“ nuolanki palydovė krikščionybė labai laiku ir vietoje. Tai svarbu, mat  jau priropojome iki savo „kultūros“ pamato – tai jau mūsų epocha. Gavom injekcijų iš Osmanų... pribaigė mentalitetą skiepais gimtoji religija. Na, krikščionybės adresu tik  tiek –   laikas jau jai būtų pas dievą išpažinties nuvykti, savo nuodėmių arsenalą išdėti, atleidimo prašyti. O pats  dievas išpažinties ar eina? Juk jam irgi reik, jei jis yra,   egzistuoja. O pas ką jis eina, kas aukščiau dievo?

Religija ne tik sustabdė pakankamai sėkmingus žmogaus bandymus išsiropšti iš gyvulio kailio, maža to -  sugrūdo jį ten atgal, ir jei Romos Imperijos civilizacija egzistavo 1000 metų, šita mūsiškoji  kris po 2500  geriausiu atveju. Pasakiau ir persižegnojau – taip darau visuomet kada užpuola optimizmo priepuoliai.

 Anos  imperijos  finalas identiškas mūsų griūvančiai  po dviejų tūkstančių metų „klestėjimo“, o gal ji visai nebegriūna? Gal visai atvirkščiai – ji kyla?  Daugiau nei tikras, kad tada romėnai savo nesibaigiančių orgijų metu labai panašiai mintijo.

Eilinis istorijos evoliucijos ciklas sugrąžino žmones į tamsą – barbarai išlaukė savo momento, jie kirto tada, kai tobulas civilizuotas žmogus užmigo ant savo paties pintų triumfo vainikų iš ąžuolo lapų ir lapai tie jau triumfu nebekvepėjo – liko rūgtelėjusio vynelio ir šlapimo tvaikas... Barbarams  nesvarbu  kokiu būdu nugalėti priešą – ar tai bus dūris į krūtinę, ar tai bus dūris nugaron tyliai prisėlinus, kad auka nepabustų. Romėniška kultūra, kario narsa,  garbė ir išdidumas mirė ant nemaloniai kvepiančio praeities triumfo vainiko.

 Tai nėra tradiciniai sentimentai praeičiai, bandant ją idealizuoti, tiesiog tai tik bandymas paaiškinti, kad šiandien, dabar, mūsų epochos laikais karai kultūros nebeneša kaip tada – barbarai neša tamsą, skausmą ir neteisybę... kitiems barbarams, gilindami civilizacijos prarają. Abejonės padėstytu? Man pačiam – jokių, ir ne todėl, kad šias eilutes rašau, o todėl kad, kada matau renkamus metų Holivudo produkcijos filmų dešimtukus su jų milijoniniais biudžetais, kada matau milžinišką tiražą tuščių beprasmių literatūrinių veikalų apie absoliutų nieką, kada matau orgazmą patiriančius prie Pikaso kubizmo „šedevrų“, kada matau tą kultūrinį pašarą – surogatą masėms, kuriuo jos taip džiaugiasi. Džiaugsmą tą sukelia ne paslaptingi užsakovai – pasaulio sąmokslininkai naujos tvarkos nešėjai, ne neo sąmonės formuotojai, ne spec. žmogiškojo molio lipdytojai, o natūralus homo barbaricus  poreikis. Taip, sutinku, kad tas poreikis palaikomas ir ugdomas bendram masių idiotizmo laipsniui palaikyti, bei jį ugdyti. O ką daugiau gali mokytojas-barbaras? O gal ir gali tas, kuris kažkiek mažesnis barbaras už statistinį, bet prigimtis stipresnė – ji  nugali. Natūralus poreikis ateina per kraują ir kraujui jokio skirtumo kieno jis –  pats žmogus tuo rūpintis privalo.

Daug (ne) reikalingų daiktų prigaminti, prikurti technologijų, išradimų, patobulinimų galima ir su rožančiumi rankose – tas netrukdo gamybos procesui. O ir metalinę statinę suvirins, gerų degalų pripils ir kosmosan pasiūs tą daiktą, turintis ir itin daug osmaniškojo  kraujo – jokių problemų. Tik problema tokia – ar tų technologiškai išblizgintų ir skraidančių metalo gabalų žmonių civilizacijai pakanka? Ar mes mažesni barbarai su mobiliu telefonu rankoje ir dviem kišenėse?

Raminti save laikinumo dėsniu? Progresas nustotų prasmės, jei jis žinotų, jaustų finišo liniją? O gal progresas viso labo, irgi tik  apibrėžta griežtų taisyklių programa? Išvada –  pakilimas, klestėjimas, griūtis, žlugimas –  natūralus reiškinys tuo principu, kad  pradžia būtų beprasmė, jei nepažintų pabaigos. Tikslas – maksimaliai atitolinti pabaigą. Tai greičiau ne tikslas, tai – misija, misija tų, kurie kažkada taps žmonėmis... Vėl žegnojuos.

Dalis žmonių nekenčia jokios civilizacijos – turi jie tokią teisę, nes teisę suvokti, irgi – vien instinktų nepakanka. O kam ją tokią, kurią turime dabar mėgti?  Kirvis, pjūklas ant peties ir miškan prie upės trobą sau ir savo šeimai statyt. Žinoma, jei  „civilizacijos metu“  uždirbtų pinigų rąstams nepakanka, galima apsiriboti ir indėnišku vigvamu. O jei nepakanka pinigų sklypui kur vigvamas turėtų stovėti? Veltui civilizuotasis turintysis  grįžtančiajam atgalios gamton  neduos nieko, nebent rožančių paskolins kuriam laikui, kad liūdna taip nebūtų sėdint sau ant kelmo ir apie tikro,  teisingo gyvenimo prasmę mąstant.

Man asmeniškai dabartinė civilizacija nepatinka, irgi. Bet jei aš suvokiu, kad tik kaltindamas netobulą civilizaciją laikysiu kojas užkėlęs ant taburetės, tingiai sriūbčiosiu kavą iš puodelio, pūsiu „Camel“  dūmą ir keiksiu vaizdus TV ekrane..., tai ar mano nepasitenkinimas, arba kaltinimas bus pagrįstas? Ar jis bus pagrįstas, jei sugebėsiu namą ekologišką ant upės kranto pasistatyti?

Bėgimas atgal arčiau gamtos yra savotiškas kompromisas, bet jame įžvelgiu tik egoistinę prasmę – aš išsiroviau iš galeros, o jūs pasiuskit. Būkit sau civilizuotais į sveikatą, o man ir prie upelio bus gerai... Turint mintyje žmogaus socialinę prigimtį, be tų „jūs“ išsiversti irgi gan sunkoka, o ir kad upelis tekėtų per civilizuotą teritoriją, būt gerai irgi....ką žinai kas iš to miško užklys ar užplauks?

Barbarai kažkada buvo labai drąsūs, daug rimtų mūšių laimėję, tai buvo tikri kariai, tikri vyrai, tegul ir romėniškos garbės ir išdidumo nepažinoję. Deja, jų kova buvo tik dėl grobio. Tėtukas Vytautas Didysis daug apie juos papasakotų ir pasakojo, ir tikėjome – narsūs tada vyrai buvo. Na, o mes, prijaukinti šiltnaminiai barbarai kuo nuo anų skiriamės? „Nedaug“ kuo – mes barbarai bailiai...

Ne visada bailiai – mažas šviesos žybsnis trumpam buvo pažadinęs tą seną, apdulkėjusią, senai jau nebenaudojamą senovės Romos Imperijos kario dvasią – užteko tinkamų tam sąlygų ir žmonėse prabudo tikro kovotojo dvasia, kovotojo ne dėl grobio – mūsuose prieš 20  metų vyrai, moterys, jaunuoliai ir visai seni žiūrėdami vieni į kitų veidus matė juose žmogų, matė juose savo tautietį, savo kovos už laisvę draugą, savo brolį ir sesę, o ne konkurentą dėl grobio, kaip kad tas buvo iki to ir yra dabar, panašu – ir dar ilgai taip bus... iki pabaigos, matyt. Aidint automatų šūviams, burzgiant barbarų tankams, žmonės jautė gyvastį savyje, jie jautė, kad bepradedą tapti žmonėmis. Ne visas kraujas, vadinasi pas mus...osmaniškas. Deja, tai buvo tik menkas, mažas šviesos žybsnis, laužas greitai užgeso – kuro gal jame mažai buvo?

Ne tik žmogus paleistas į šį pasaulį turi misiją. Gamta ją turi irgi – ji privalo savo kūdikį iškentėti, kaip kad motina negali nemylėti nuteisto savo sūnaus žudiko. Tokie dėsniai.

Nežinau – ar teko man pačiam kada būti civilizuotu? Tuo civilizuotu apie kurį žinau, apie kurį svajojau. Jei vis dar svajoju ir dabar, vadinasi,  esu daugiau barbaras negu civilizuotas. Barbaras su vaikišku kastuvėliu rankose, statantis smėlio pilis pajūryje.

Artūras Lingaitis 

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (28)
 
Pasaka keturiasdešimt penkta
2011.01.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Tavo revoliucija Aš jį myliu už tai, kad jis geras mano draugas – nebuvo išdavęs niekada. Kažkas sako, kad buvo – bandė nuvilioti mano moterį. Ar turėčiau nekęsti savo draugo už tai? O gal mano moteris nėra ta, kuria galėčiau tikėti, gal tai visai ne ta, kuri gimdytų man vaikus? Kažkas pasakys, kad aš bailys ir nenoriu kovoti dėl savo moters? Bet kam kovoti dėl to, kuris tave išduoda?  Mano draugas tikras, nes jis man nori įrodyti tiesą, bet kažkas pasakys, kad tai melas  - jis viso labo norėjo tik patenkinti savo aistrą... Jeigu tai tiesa – aš jo apie tai paklausiu, ir jei jis man nesumeluos, vadinasi jis nėra ir niekada nebuvo mano draugas, jei jis man sumeluos – jis liks mano draugu.      Šešėliai bespalviai. Ne visi. Kiti būna spalvoti....
Pasaka keturiasdešimt ketvirta
2010.12.23 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Kalėdos Nemėgstantiems poezijos (II dalis)   Laikas bėga, kartais jis eina, kartais šliaužia, kartais jo apskritai  nėra. Laiką kažkas sugalvojo – taip patogiau. Bet ar visiems patogiau? Ar įmanoma gyventi be laiko, be to, kurį kažkas sugalvojo, susistemino, suskirstė, padalino ? Ar įmanoma gyventi nieko neskaičiuojant ir nematuojant? Kažin. Juk jei nieko neskaičiuosim, prarasim poreikius iliuzijoms –  liks tik poreikis būti, poreikis išlikti. O gal tai ir yra svarbiausia? Ar gyvename vien tik tam, kad ištisai norėti kažko, ką galima būtų aukštai iškėlus rankose parodyti kitiems – žiū kokie mes gudrūs ir išmanūs, lenkite galvas prieš mane visi  tie, kurie neturit...    Apie gyvenimą prikalbėta prirašyta tonos – rinka neįsivaizduojamai...
 
Pasaka keturiasdešimt trečia
2010.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Vandens Ženklai (poezija prozoje) - Dievas nuo tavęs nusisuko. - Kodėl? - Tu neturi pinigų. - Iš kur dievas žino apie pinigus? - Aš jam sakiau. - O kas tu toks esi? - Dirbu spaustuvėj. Jie visiški kvailiai. Ne - kvailys aš. - Kodėl? - Todėl, kad galvoju, jog jie kvailiai. - Prabilo savikritika? - Ne – prabilo sveikas protas. - Tavo protas kurį laiką sirgo? - Taip – jis sirgo. - Kuo? - Alergija kvapams. - Nesupratau... - Dirbu lavoninėje, o po darbo gyvenu lavoninėje, irgi. - Dievo pranašas gimė ne Izraelyje. - Tu pažinojai Kristaus tėvus? - Ne – gimiau po to, kai jie jau... niekada nebuvo gimę. - Tada kodėl toks tikras, kad ne Izraelyje? - Tada dar niekada nebuvo Izraelio, kada jis (jie) nebuvo gimę. Pranašai niekada negimsta iš lavonų valstybėse, kurių nebuvo...
Pasaka keturiasdešimt antra
2010.12.15 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
        Senieji ateities laikai (ištraukos). ”...o dabar visus čia susirinkusius šios jubiliejinės konferencijos dalyvius prašome atsistoti ir pagerbti išėjusiuosius“.      Didesnė gausiai susirinkusiųjų dalis stovėjo nuleidę galvas, liūdesys visai negalvodamas slapstytis, piešė ašaras žmonių veiduose – kas ranka jas valė, kas kūkčiojo visu garsumu...salė gedėjo tų kartų, tų generacijų, tų tautų bei rasių, kurios paliko šią planetą be jokios galimybės kada nors į ją sugrįžti – sunaikintieji nebegrįžta. „Liko tik patys stipriausi ir ištvermingiausi, todėl kad išlikti – reikėjo milžiniškų pastangų, didžio pasiaukojimo, drąsos, išminties, milžiniškų jėgų ...
 
Pasaka keturiasdešimt pirma
2010.12.02 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
IMPORTAS Buvau trejų. O gal visų trejų su puse. Gatvėje kraujo baloje gulėjo visai neseniai suvažinėto šuns kūnas. Jau tada žinojau, kad egzistuoja kažkokie baudžiamieji organai milicijos pavidalu. Man buvo baisu nuo to vaizdo, stipriau suspaudžiau mamos ranką... Matyt, ir maži vaikai supranta mirtį, tegul ir šuns, bet jiems, kaip ir dera visiems vaikams, kyla klausimai su begale „kodėl?“ „Ar bus nubaustas tas šunžudys, auto vairuotojas?“ „Ar milicija jį pasodins į kalėjimą?“ Nepamenu ką į mano klausimus tada atsakė mama – senokai tai viskas buvo. Aš tik pamenu, kad buvau mažas berniukas turintis mamą, ir visai negalvojau apie tuos vaikus, kurie neturėjo savo mamų, kurių niekas nevesdavo iš namų į jokius vaikų darželius, mat jie nuolatos iki pilnametystės gyvendavo savo...
Pasaka keturiasdešimta
2010.09.23 HomoSanitus / Artūras Lingaistis
Ruletė Krupjė kimiu balsu:     -   „Vienuolika“. Rimtai lošiantiems kazino  alkoholis dalinamas  veltui, bet pajutęs savo limitą, eilinės man siūlomos viskio taurės atsisakiau -  girtas žmogus nepajėgus savęs kontroliuoti, o ta vieta kur dabar esu - įpareigoja.  Išsekęs kūnas prašėsi namo, monotoniškai straksintis baltas kaulinis  kamuoliukas greitai besisukančioje skaičių primargintoje lėkštėje ir erzino, ir viliojo, ir...šaipėsi. Pirkti už popierinius plastikiniai žetonai tirpo kaip pernykštis sniegas pavasarį – net mano prakaituoti delnai nustojo drebėti, dedant paskutiniuosius plastiko gabalėlius ant septintojo. Užsimerkiau. Linksmai  kikendamas kaulinis šaratukas ieškojo sau tinkamos duobutės lekiančiame...
 
Pasaka trisdešimt aštunta
2010.05.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija 2 (interviu) - ...taip taip – jūsų kaklaraištis labai graaažus. Norite, kad paliesčiau jį pirštais? Oooi – puikus kaklaraištis, toks gražus blizgantis atlasas ir dar aukso siūlais apsiūlėtas, medžiaga švelni – tokia miela liesti pirštais, jūsų skonis be priekaištų Gerb. Ministre. - Ahrr. - Nesupratau? - rrhA. - Aišku. Bet gal nenukrypkime nuo mūsų gvildenamos temos ir pabandykime išsiaiškinti tikrai neeilinės bylos svarbius klausimus – Tauta nori žinoti tiesą. Jūsų atsakymai šio vakaro laidoje labai svarbūs visuomenei, jūsų tartas svarus argumentuotas tiesos žodis gali pilnai reabilituoti generalinę prokuratūrą (likusias, irgi), mat po paskutiniųjų įvykių Tauta,  didesnioji jos dalis smarkiai nebepasitiki šalies...
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija –Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs. Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali. Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit. Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
 
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
   Nevėluokit  į iškilmes Iškilmingas trimitų vaitojimas  kvietė į  Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė.  Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos  personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks  pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto  Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės  meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo  ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“  dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Skrydis                                       Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino, tai ,  ko   jis   niekada   neragavęs, tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.  Jis   bijo  –  laisvės.       - Maukis kelnes, pasišnekėsime  apie mūsų  civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.       - Kodėl  mautis?       - Kad būtų gražiau.       - Nemanau, kad tai labai jau gražu....       - Maunamės  tada  abu kartu...ir jausim  mažą, mielą...
 
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idioto Mokymas Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą.  Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja. Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas  nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Laukiamasis –Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....! Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei  tokie sentimentalūs prisiminimai  galvon  lyst  pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs  niekada. Trys paros be vandens, be  maisto. Dieną  nežmoniškas karštis, naktį šaltis.  Kūnas vis dar  judėjo,  nors iš kur jis krovėsi  „baterijas“ judesiui  palaikyti, buvo  neaišku.  Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose  kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje,  akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse.  Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje  stiklinė...
 
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose) - Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“,  „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?                                        -     Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Feniksas (bene lietuvis būsi?)       Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal  tai  ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir  ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi... Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles  –  pasišnekėti reikia! –   ...
 
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Prasmė Myluoju savo meilužę -  tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės.  Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė  daug  šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų  minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo?   Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti  tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes? Iš prigimties esu nepataisomas optimistas. Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti  verkšlenti, nebarsiu  nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Pokalbiai iš ateities –Tu? –Aš. –Kaip? –Gerai. –Tu? –Taip pat. –Prieš  20  metų atrodei kiek geriau. Rūkysi? –Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe. –Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei? –Gal  kokius  22  metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista. –O sakai, kad neturi atminties... –Taip, matyt  šviežio kaimyno dvokas  pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom. –Nesielvartauk šitaip...
 
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA Žiūriu į savo veidą Bet ar veidrodžiai kalti? Turbūt – kitaip negali būti Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano Sutrupinsiu kas liko Tada nusiraminsiu Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų Veidai laimingi, kaip vaikų Jie švyti viltimi ir gerumu Reik melstis, o ne daužyt Kitaip neleis juk nešti Tų skarmalų ant koto užmautų Nurodytuoju maršrutu Veidai laimingi, jie švyti viltimi Nešikai žino – mes amžini Mums sakė šitai per TV Šviesus rytojus neišaušo Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo Aklavietė – minia sušalo Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių Ir žvelgia viens į...
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s        p y r a g a s Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame  kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija  – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus,  valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą  atkąsto ir ryklėn nepatekusio  maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai  nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo. Visgi įdomiai...
 
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
M  e  l  a  s  ("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)     Ne  taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė,  kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis  “melas“. Tiesiog ši sąvoka  jiems buvo visiškai nesuvokiama. -Su tavimi  viskas tvarkoje? -Ne, ne viskas.  Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis  visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais. -Gerai, tęsk  tuomet. -Toji  gentis gyveno be galo daug generacijų  visai be melo.  Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams,  jie nežinojo  ką reiškia „melas“.  Jei kas nors tų...
Pasaka dvidešimt penkta
2009.05.05 HomoSanitus / Plikas Kumštis
P a s t e b ė j i m a i Nebijau būti neteisingai suprastas..aš ne bailys *  *  * Kai bus nukirstas paskutinis medis,  neliks nei kur normaliai pasikarti.. *  *  * Kai užteršite paskutinę upę – paskambinkit.. *  *  * Leidžiu nukirst kieno nors kokį tai pirštą, jei aš ir vėl neteisus.. *  *  * Nepatinka man sukti, neišprusę,  grubūs melagiai...Man savęs paties - per akis.. *  *  * Turiu labai mažai laiko..sąžinės dar mažiau.. *  *  * Tam, kuris mane atvesdins į protą, sulaužysiu paskutinį raktikaulį... *  *  *  Nei vienas apie mane nagalit pasakyt tiek blogo, kiek žinau aš pats... *  *  * Iš ryto dažniausiai jaučiuosi prastai..Iš vakaro...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Iš visų vaistų geriausi - poilsis ir susilaikymas.
B. Franklinas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(128727 pranešimai)
paskutinis 2017-05-30 08:45:09
Bendrieji sveikatos klausimai
(41 pranešimai)
paskutinis 2017-05-04 22:58:21
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(17354 pranešimai)
paskutinis 2017-05-27 20:34:16
Naujausi komentarai
eqwufutuxesb
2017-05-30 15:52:26

axuxemexozfa
2017-05-30 15:51:45

amekiwisa
2017-05-30 15:49:53

exoyqopuhumu
2017-05-30 15:49:47

ivowovo
2017-05-30 15:46:39

afojowgevo
2017-05-30 15:46:08

StephenFries
2017-05-30 15:45:27

Abuinwaphy
2017-05-30 15:45:13

Donaldwal
2017-05-30 15:44:13

RobertBrisa
2017-05-30 15:43:55

idovojesnuduc
2017-05-30 15:42:07

ApokoaloMon
2017-05-30 15:40:55

GvdcduroGO
2017-05-30 15:40:43

DannyEmeni
2017-05-30 15:40:35

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės