 nuo 2008.09.01 |
| Pasaka penkiolikta |
|
Paprasto gyvenimo istorija
I dalis. Vaikystė.
Kadangi mano vaikystė buvo laiminga, rašyti apie tai neverta – šypsenos kultas mūsuose visai nepopuliarus – niekas to neskaitys.
II dalis. Jaunystė, arba brandos pradžia
Laimės priepuoliai baigėsi – prasidejo priekaištai.
Gulėdavau aukštielninkas ant žemės, skaičiuodavau debesis, laukdavau bepasirodysiančios saulės – man patiko jos skleidžiama šiluma. Dar vienas iš mano mėgstamiausių užsiėmimų – įsikąsti dantimis smilgą ir, absoliučiai užmiršus laiko sąvoką, mąstyti, svajoti ir džiaugtis gyvenimu – tada aš dar buvau jaunas ir galvojau, kad tai pagrindinis mano turtas. Visa tai man atrodė be galo prasminga. Mano mintys kartais būdavo čia, visai arti, kartais labai toli, spėju, kad kažkur pakeliui link saulės. Jau tada žinojau žodį „filosofija“, ko pasekoje bandydavau mintis dėlioti savyje tam tikra tvarka, vengiant chaoso. Man paprasčiausiai būdavo gera, jaučiau, kad esu gyvas.
Garsiai mamos arba tėvo išrėkti žodžiai „tinginys“, „nevykėlis“, „veltėdis“, kaip aš tada maniau, smarkiai stabdė mano brandos procesą. Į priekaištus mano adresu stengiausi teisintis, kaip antai:
-Bet juk aš nieko nebetonuoju, nekertu, nekasu, nemarinuoju, neklijuoju, neskriaudžiu, nepumpuoju, neteršiu ir galų gale, netgi nepolitikuoju. Ar to maža? Aš viso labo guliu ir skaičiuoju debesis...aš niekam nekenkiu – juk tai gerai, tai prasminga.
Su gilia ironija tėvas:
-...ir nevalgai nieko?
-Bet juk iš manęs atimta galimybė susirasti maisto pačiam. Juk beveik visi miškai iškirsti, medžioklės plotai jau užbetonuoti, o tie kur liko, labai griežtai kontroliuojami dėl medžioklės pramogai, o ir labai nedaug žuvies rūšių liko, prisitaikiusių gyventi vandenyje, smarkiai atskiestame indų plovikliu. Iš kur man gauti maisto? Pinigų pirkti pramoniniam maistui aš neturiu, nes nebetonuoju. Seka logiška išvada – tie kurie betonuoja, tie ir privalo mane maitinti. Mano gimimas - dėsningas reiškinys, nepriklausomai nuo to ar buvau pradėtas planuotai, ar pramogaujant. Į šį pasaulį atėjau su tvirta gamtos dėsnių samprata, kurių labai norėčiau laikytis...
III dalis. Tikra branda, arba „Kas ne su mumis, tas prieš mus“
Trys dalykai tąsyk sugrąžino mane pas savus, ta prasme, savo gentainius - tėvo paleista mano pusėn gan sunki gryno krištolo peleninė (šukės byrėjo tris metrus kairiau), prasidėjusi mano lytinė branda bei galutinai užbetonuota vieta, iš kurios skindavau smilgas. Lytinė branda įpareigojo – kraitis būtinas. Pradėjau betonuoti ir aš.
IV dalis. Gyvenimas
Mano žmonos vardas – Marija (susipažinome betonavimo darbų metu). Susilaukėme trijų vaikų. Mergaitė – Zulfina, bei du berniukai – Actekas ir Birutė. Visi vaikai pakrikštyti labai šiuolaikiškai, griežtai besilaikant tarptauninės seksualinių reformų organizacijos reikalavimų. Mūsų šeima labai religinga.
Pats gyvenimas tekėjo kaip ir pas visus, gan įprastai – dirbome, pramogavome, ilsėjomės. Laisvu nuo darbo metu skaičiuodavome metrais, kilometrais ir kubais kiek dar suspėsime užbetonuoti. Kiek liūdesio sukėlė vienas nemalonus įvykis – labai mlylime vaikus ir vardan kilnaus tikslo – pramogos, buvome sugalvoję įsivaikinti mergaitę iš Mongolijos. Planas nepavyko – buvome per mažai žinomi pramogų pasaulyje. Po truputį artėjo mūsų pamainos, arba kitaip – gyvenimo pabaiga.
V dalis. Saulėlydis
Ligos smarkiai nekamuoja, gal tik judinant kūną skausmas primena mums tuos gerus senus, legendinius bei prasmingus gyvenimo metus. Betonas. Artimas širdžiai žodis. Kada ne kada aplanko vaikai, anūkai. Kartą per mėnesį Marija eina į paštą paimti pensijos. Grįždama nuperka maisto.
Džiaugiamės, kad Europa vis dar vieninga, su mumis. Galvojame ir apie laimę, nežiūrint to, kad ne kartą dėl to teko nukentėti. Ne dėl laimės. Dėl paties galvojimo...
VI dalis. Pabaiga
Artūras Lingaitis
|
| |
| |
|
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija
–Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs.
Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali.
Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit.
Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš... |
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Nevėluokit į iškilmes
Iškilmingas trimitų vaitojimas kvietė į Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė. Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“ dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo... |
| |
|
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Skrydis
Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino,
tai , ko jis niekada neragavęs,
tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.
Jis bijo – laisvės.
- Maukis kelnes, pasišnekėsime apie mūsų civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.
- Kodėl mautis?
- Kad būtų gražiau.
- Nemanau, kad tai labai jau gražu....
- Maunamės tada abu kartu...ir jausim mažą, mielą... |
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idioto Mokymas
Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą. Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja.
Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui... |
| |
|
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Laukiamasis
–Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....!
Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei tokie sentimentalūs prisiminimai galvon lyst pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs niekada. Trys paros be vandens, be maisto. Dieną nežmoniškas karštis, naktį šaltis. Kūnas vis dar judėjo, nors iš kur jis krovėsi „baterijas“ judesiui palaikyti, buvo neaišku. Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje, akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse. Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje stiklinė... |
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose)
- Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“, „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?
- Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu... |
| |
|
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Feniksas (bene lietuvis būsi?)
Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal tai ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi...
Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles – pasišnekėti reikia!
– ... |
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Prasmė
Myluoju savo meilužę - tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės. Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė daug šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo? Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes?
Iš prigimties esu nepataisomas optimistas.
Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti verkšlenti, nebarsiu nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,... |
| |
|
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Pokalbiai iš ateities
–Tu?
–Aš.
–Kaip?
–Gerai.
–Tu?
–Taip pat.
–Prieš 20 metų atrodei kiek geriau. Rūkysi?
–Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe.
–Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei?
–Gal kokius 22 metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista.
–O sakai, kad neturi atminties...
–Taip, matyt šviežio kaimyno dvokas pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom.
–Nesielvartauk šitaip... |
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA
Žiūriu į savo veidą
Bet ar veidrodžiai kalti?
Turbūt – kitaip negali būti
Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust
Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti
Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano
Sutrupinsiu kas liko
Tada nusiraminsiu
Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų
Veidai laimingi, kaip vaikų
Jie švyti viltimi ir gerumu
Reik melstis, o ne daužyt
Kitaip neleis juk nešti
Tų skarmalų ant koto užmautų
Nurodytuoju maršrutu
Veidai laimingi, jie švyti viltimi
Nešikai žino – mes amžini
Mums sakė šitai per TV
Šviesus rytojus neišaušo
Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo
Aklavietė – minia sušalo
Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių
Ir žvelgia viens į...
|
| |
|
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s p y r a g a s
Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus, valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą atkąsto ir ryklėn nepatekusio maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo.
Visgi įdomiai... |
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
M e l a s
("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)
Ne taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė, kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis “melas“. Tiesiog ši sąvoka jiems buvo visiškai nesuvokiama.
-Su tavimi viskas tvarkoje?
-Ne, ne viskas. Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais.
-Gerai, tęsk tuomet.
-Toji gentis gyveno be galo daug generacijų visai be melo. Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams, jie nežinojo ką reiškia „melas“. Jei kas nors tų... |
| |
|
Pasaka dvidešimt penkta
2009.05.05 HomoSanitus / Plikas Kumštis
P a s t e b ė j i m a i
Nebijau būti neteisingai suprastas..aš ne bailys
* * *
Kai bus nukirstas paskutinis medis, neliks nei kur normaliai pasikarti..
* * *
Kai užteršite paskutinę upę – paskambinkit..
* * *
Leidžiu nukirst kieno nors kokį tai pirštą, jei aš ir vėl neteisus..
* * *
Nepatinka man sukti, neišprusę, grubūs melagiai...Man savęs paties - per akis..
* * *
Turiu labai mažai laiko..sąžinės dar mažiau..
* * *
Tam, kuris mane atvesdins į protą, sulaužysiu paskutinį raktikaulį...
* * *
Nei vienas apie mane nagalit pasakyt tiek blogo, kiek žinau aš pats...
* * *
Iš ryto dažniausiai jaučiuosi prastai..Iš vakaro... |
Pasaka dvidešimt ketvirta
2009.04.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 -Asmens kodas
-...
-...
-Koks tavo asmens kodas?
-Bet aš turiu vardą, pavardę, žinau savo tėvų, senelių bei prosenelių vardus.
-Manęs nedomina nei tavo, nei tavo protėvių vardai. Man reikia tavo asmens kodo, kiekvienas asmuo jį privalo turėti, ar supranti?
-Jūs labai piktas. Kodėl? Visai dar neseniai buvo toks laikas, kai kažkokia dalis žmonių, patalpintų už spygliuotos vielos tvoros, ant savo rankų turėjo ištatuiruotus skaičius – tai buvo jų asmens kodai, arba kitaip – naujieji vardai, naujieji vergų vardai...Daugeliui tie vardai buvo laikini, mat tie žmonės, įskaitant vaikus, moteris ir senius buvo išžudyti. Tai buvo baisūs, siaubingi laikai. Žmonija juos prisimena su širdgėla bei ašaromis akyse. Aš nenoriu turėti savo asmens kodo.
-Paskutinį kartą klausiu – koks tavo asmens... |
| |
|
Pasaka dvidešimt trečia
2009.03.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Jos Didenybė Ekselencija (instaliacija) Amžinybės Programa.
-Apie ką pagalvojai visų pirma tik prabudęs šį rytą?
-??
-Teisingai – šiais laikais galvoti nėra labai populiaru ir netgi nerekomenduotina – kenkia organizmui, tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
-Nesutinku. Žmogus visai negalvoti negali.
-Ar esi ką nors nužudęs savo gyvenime?
-Na, gal kokį vieną kitą neapdairų katiną bėgantį per kelią ir būsiu kirtęs, dar pamenu - automobiliu karvelį suvažinėjau, bet kad jis ir taip jau šlubas buvo.
-Taip – bėgantį per kelią katiną pritrėkšti kur kas lengviau nei, tarkim, lėtai su ramentais per perėją einantį pensininką.
-??
-Yra tikimybė, kad pensininkas naudoja atšvaitus...
-Kaip manai – tas katinas, kurį tu nužudei, planų kokių savo gyvenime... |
Pasaka dvidešimt pirma
2008.12.13 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
-Nusiimk kaklaraištį, kostiumuotas asile!
-Kas tu toks? Pats durnius.
Truputis istorijos apie tradicijas. Ar jums neprimena paprastasis vyriškas kaklaraištis paprastos virvės, parištos po kaklu? Visi mus supantys (juosiantys) daiktai nėra iš niekur. Viskas turi savo loginį aiškinimą. Kai į masonų ložę priimamas naujas narys, jam parišamas ant kaklo kaklaraištis, simbolizuojantis kartuvių virvę. Tas savotiškas krikštas reiškia, jog naujasis masonas neturi kelio atgal – išstoti iš šios organizacijos buvo ir yra draudžiama. Vienintelis kelias atgal buvo mirtis, arba kitaip – užveržta kilpa ant kaklo. Tradicija ši likus ir iki šių dienų, gerbiamas profesoriau....
Na, kita vertus,...
|
| |
|
Pasaka dvidešimta
2008.11.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Apie ką aš nežinau
Spalvotos kaladėlės mirgėjo ryškiais piešinukais. Vaizdavo jie augalus, gyvūnus, įvairius buitinius daiktus.
Žiūrėjau į žaidžiančią dukterėčią su giliu pavydu. Ji vos trejų metukų amžiaus ir vis dar laiminga. Tos žydros akutės tokios tyros, mielos. Mergaitė daug ko nežino, neišmano, ji dar visai maža, gyvenimo patirtis labai menka. Mažoji klausinėja manęs vos ne apie kiekvienos kaladėlės piešinuką. Ji nebijo klausti. Vis dar nebijo. Bet greitai ims bijoti. Aš skubu atsakinėti į klausimus. Jai patinka, kad kalbuosi su ja nešvepluodamas – vaikai jaučia kada jais pasitikima, tuo pačiu, jie pasitiki tavimi. Mes žaidžiame – dėliojame kaladėles. Ji laiminga. Laikas nelaukia. Ji užaugs labai greitai, ilgainiui ims bijoti klausti, ims bijoti... |
Pasaka aštuoniolikta
2008.11.13 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Turgus
Prekių gausa maloniai stebino, prekystaliai lūžo nuo asortimento ...vienodumo.
-Kiek kainuoja jūsų parduodama laimė?
-Du milijonai pinigų.
-Kodėl taip brangiai?
-Mano prekė pačios aukščiausios kokybės, ir apskritai – man labai reikia pinigų.
-Bet tokių prekių pilnas turgus, kuo gi jūsų tokia ypatinga?
-Mano prekės didžiausias privalumas – Idiotizmas.
-Kodėl tai privalumas?
-O gi todėl, kad jokia, kad ir pati didžiausia kvailumo rūšis, nesugebės pramušti mano prekės idiotizmo šarvo. Pirkėjas, nusipirkęs mano prekę, bus be galo laimingas ją turėdamas. Juk pats matote – beliko tik keletas dar neparduotų, o štai tos, prekystalio gale ( kokie šeši su puse milijardo) - jau užsakytos.
-Suvyniokite – imu.
Artūras Lingaitis
|
| |
|
Pasaka septyniolikta
2008.11.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Šlapia demokratija, arba Jūratės ir Kastyčio drama
(iš realaus gyvenimo)
Prispyrė reikalas. Tualetas, kurio man taip staigiai prireikė, kaip tyčia pasitaikė mano trumpo vizito viename iš ofisų metu, kuriame dirbo didžioji dauguma moterų. WC buvo vienas ir bendras visiems – tiek vyrams tiek moterims. Kabinoje, kiek aukščiau klozeto, kabojo užrašas – jo turinys kuriam laikui atėmė žadą... |
Pasaka šešiolikta
2008.11.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Viktorina
…. - O iš tikrųjų, profesoriau, kaip jums atrodo – ar galima būtų esamą padėtį kiek pakeisti? Ar yra kokia išeitis iš susidariusios tos kritinės situacijos, kurioje mes dabar esame? Kur tos pagrindinės priežastys, lėmusios dabartinę padėtį? Tiesą sakant, mes ir susirinkome čia tam, kad galėtume šioje tikrai pilnai demokratiškoje aplinkoje būti sąžiningais tiek patys prieš save, tiek prieš gausią mūsų laidos auditoriją. Sutiksite – juk prieš gerus dvidešimt metų mes galėtume sunkiai įsivaizduoti, kad sulauksime tokio meto kai nevaržomi absoliučiai jokios cenzūros, atvirai diskutuosime tokiomis aktualiomis bei aštriomis temomis kaip kad šį vakarą. Tai džiugina ir manau – vis labiau įsibėgėjantis demokratijos procesas tiek... |
|
|
Paieška
| |
Nesitikėkite, kad gydytojai... padarys jus sveikus. Jie gali išgelbėti jums gyvybę, net išgydyti ligą, bet jie tik atves į startą. O toliau... mokykitės pasikliauti savimi.
kardiochirurgas Nikolajus Amosovas
|
Forumas
Animizmas 
(1 pranešimai)
paskutinis 2009-11-06 11:06:02
| Naujausi komentarai |
Valia
2010-07-29 20:52:54
Samližei
2010-07-29 18:47:17
s
2010-07-29 17:52:34
aš
2010-07-29 17:31:46
smaližė
2010-07-28 22:46:59
neebl
2010-07-28 22:17:22
Valia
2010-07-28 20:20:50
smaližė
2010-07-28 15:50:11
smaližė
2010-07-28 15:31:54
Bertai
2010-07-28 12:20:08
berta
2010-07-28 02:01:19
Raimis
2010-07-26 12:42:53
Raimis
2010-07-26 12:23:01
Raimis
2010-07-26 12:14:05
|
|
