 nuo 2008.09.01 |
Pasaka šešiolikta |
|

Viktorina
…. - O iš tikrųjų, profesoriau, kaip jums atrodo – ar galima būtų esamą padėtį kiek pakeisti? Ar yra kokia išeitis iš susidariusios tos kritinės situacijos, kurioje mes dabar esame? Kur tos pagrindinės priežastys, lėmusios dabartinę padėtį? Tiesą sakant, mes ir susirinkome čia tam, kad galėtume šioje tikrai pilnai demokratiškoje aplinkoje būti sąžiningais tiek patys prieš save, tiek prieš gausią mūsų laidos auditoriją. Sutiksite – juk prieš gerus dvidešimt metų mes galėtume sunkiai įsivaizduoti, kad sulauksime tokio meto kai nevaržomi absoliučiai jokios cenzūros, atvirai diskutuosime tokiomis aktualiomis bei aštriomis temomis kaip kad šį vakarą. Tai džiugina ir manau – vis labiau įsibėgėjantis demokratijos procesas tiek mūsų tėvynėje, tiek visame pasaulyje, dėl kurio mes galėtume būti dėkingi vienas kitam – kaip ne kaip, kiekvieno iš mūsų yra įdėta maža dalelytė tų pastangų, leidžiančių pasijusti tikrai laisvais savo šalies piliečiais, duoda visiems geros valios žmonėms pasinaudoti ta viena didžiausių iš vertybių – žodžio laisve. Juk sunku būtų patikėti, kad turint tiek vidinių rezervų, tokį stiprų akademinės profesūros potencialą, mes nesugebėtume rasti išeities. Kaip jums iš tikrųjų atrodo pastarųjų ką tik minėtų įvykių fone, vykstantys procesai? Juk patys procesai, jų realybė nėra guodžiantys, tiesa? Mums būtų tiesiog pragaištinga taikytis su esama padėtimi, beliktų save ir kaltinti, ir smerkti dėl visiško neveiklumo. Mes privalome rasti išeitį. Ne, žodis „privalome“ absoliučiai netinka mūsų diskusijoje - mes turime pažadėti tikrą, motyvuotą, argumentuotą veiklos planą, ir tai nebus tik tušti žodžiai – tai bus konkrečios veiklos planas, kuris visu šimtu procentų pateisins lūkesčius tų, kurie mumis pilnai pasitiki. Ir pats faktas jau kalba už save – milžiniškas būrys, laukiančių iš mūsų, tautos intelektualinio potencialo, ištikimų filantropijos šalininkų ne šnekų, o konkrečių darbų, tikrų, o ne popierinių sprendimų, tikrai nebus nuviltas. Galų gale, gal pakaks tos demagogijos, tuščių kalbų, nepabaigiamo žongliravimo filosofine terminologija, šnekėjimo vardan kalbėjimo, bei nuolat postringaujamos utopijos. Kaip jums atrodo, gerbiamas profesoriau?
-Hmmmm taip, tenka pripažinti, kad....
-Atleiskit, profesoriau, mūsų laidos laikas labai limituotas. Tikiuosi, mes susitinkame ne paskutinį kartą ir turėsime dar progos pabaigti šią itin aktualią temą. Temą aktualią ne tik mums – tautos mąstymo elitui, bet ir visiems kitiems, neabejingiems mūsų šalininkams.
Ačiū visiems laidos dalyviams, bei mūsų programos žiūrovams. Iki sekančio karto eteryje.
Sėdėjau priešais ekraną kurį laiką labai susikaupęs. Mąsčiau. Ką tik gauta svarbios informacijos dozė mobilizavo prasmingoms mintims. Taip, profesorius - programos vedlys buvo savaip teisus, tik niekaip negalėjau suvesti kai kurių galų – jei pasaulinėje rinkoje naftos kaina krito pusiau, kodėl mūsų degalinėse ji nukrito vos keliais centais? Krentant degalų kainai, paprastai krenta ir maisto kaina – pas mus ji tik auga. Filosofijos mokslų eiti neteko, gal būsiu ne viską supratęs?
Akis pasukau kartu su galva bei visu kūnu kiek dešiniau. Tuk tuk tuk... Žmona virtuvėje kariavo su, vis nenorinčiu palikti šios stebuklų karalystės, nupirktu parduotuvėje gyvu karpiu. Žydra prijuostė mirgėjo nuo kraujo dėmių, keiksmažodžiai bei nelabai taiklūs smūgiai virtuviniu plaktuku į taikinį karpiui labai didelio įspūdžio nedarė – jis vis spurdėjo žmonos rankose...
Mane netikėtai apniko filosofiniai pamąstymai. Kiek daug mumyse agresijos, pykčio? Bet jei ne tas vargšas karpis ant virtuvinio stalo – kas tada? Kur tada dėtume savo pyktį bei agresiją? Juk gyvenimas sunkus – reikia kovoti už kiekvieną pragyventą minutę šiame pasaulyje, reikia turėti savyje jėgų dantims sukąsti, kada kasos aparato displėjus pateikia nuosprendį už perkamus maisto produktus, o kur dar sąskaitos, mokesčiai, šildymai, palūkanos ir visokie antstoliai?
Teisus profesorius – jei neturėtume galimybės pirkti gyvų karpių, gausiai susikaupusią agresiją bei pyktį tektų išlieti ginant savo - žmonių teises, energijos užtektų pakovoti ir už savo normalią, elementarią egzistenciją stovint priešais valdovų rūmus....
Ne – tai juk jau pyktis. Mes stiprūs ir kantrūs, mes apsieisime be pykčio....
Artūras Lingaitis
|
|
|
Pasaka keturiasdešimt šešta
2011.01.09 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

MORALĖ
Žmogus niekada nebus moralus, todėl, kad moralę jis visada keičia į geresnę išlikimo - pragyvenimo kokybę. Joks kitas šios planetos gyvis, išskyrus žmogų neturi tokios pasirinkimo galimybės. Žmogus turi, bet renkasi tą variantą, kuris artimesnis gyvuliui, vadinasi – žmogus arčiau gyvulio, nei arčiau dievo.
Žmogus dedasi protingu, nes suvokia ką tai reiškia, bet tuo pačiu jam nėra naudinga naudotis tokiu titulu, nes tik tuomet jam nėra pavojaus tapti moraliu.
Žmogus bijo moralumo, nes tai jį įpareigotų išsiskirti iš kitų gyvūnų tarpo. Žmogui patogu būti gyvūnu – viešai jis tai neigia, bet viduje tuo džiaugiasi. Tai jo didžiausias koziris apkaltinti dievą nesugebėjimu sukurti tobulo žmogaus.
Žmogus negali tapti tokiu žmogumi kokį...
|
Pasaka keturiasdešimt penkta
2011.01.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Tavo revoliucija
Aš jį myliu už tai, kad jis geras mano draugas – nebuvo išdavęs niekada. Kažkas sako, kad buvo – bandė nuvilioti mano moterį. Ar turėčiau nekęsti savo draugo už tai? O gal mano moteris nėra ta, kuria galėčiau tikėti, gal tai visai ne ta, kuri gimdytų man vaikus? Kažkas pasakys, kad aš bailys ir nenoriu kovoti dėl savo moters? Bet kam kovoti dėl to, kuris tave išduoda? Mano draugas tikras, nes jis man nori įrodyti tiesą, bet kažkas pasakys, kad tai melas - jis viso labo norėjo tik patenkinti savo aistrą... Jeigu tai tiesa – aš jo apie tai paklausiu, ir jei jis man nesumeluos, vadinasi jis nėra ir niekada nebuvo mano draugas, jei jis man sumeluos – jis liks mano draugu.
Šešėliai bespalviai. Ne visi. Kiti būna spalvoti....
|
|
Pasaka keturiasdešimt ketvirta
2010.12.23 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Kalėdos
Nemėgstantiems poezijos (II dalis)
Laikas bėga, kartais jis eina, kartais šliaužia, kartais jo apskritai nėra. Laiką kažkas sugalvojo – taip patogiau. Bet ar visiems patogiau? Ar įmanoma gyventi be laiko, be to, kurį kažkas sugalvojo, susistemino, suskirstė, padalino ? Ar įmanoma gyventi nieko neskaičiuojant ir nematuojant? Kažin. Juk jei nieko neskaičiuosim, prarasim poreikius iliuzijoms – liks tik poreikis būti, poreikis išlikti. O gal tai ir yra svarbiausia? Ar gyvename vien tik tam, kad ištisai norėti kažko, ką galima būtų aukštai iškėlus rankose parodyti kitiems – žiū kokie mes gudrūs ir išmanūs, lenkite galvas prieš mane visi tie, kurie neturit...
Apie gyvenimą prikalbėta prirašyta tonos – rinka neįsivaizduojamai...
|
Pasaka keturiasdešimt trečia
2010.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Vandens Ženklai (poezija prozoje)
- Dievas nuo tavęs nusisuko.
- Kodėl?
- Tu neturi pinigų.
- Iš kur dievas žino apie pinigus?
- Aš jam sakiau.
- O kas tu toks esi?
- Dirbu spaustuvėj.
Jie visiški kvailiai. Ne - kvailys aš.
- Kodėl?
- Todėl, kad galvoju, jog jie kvailiai.
- Prabilo savikritika?
- Ne – prabilo sveikas protas.
- Tavo protas kurį laiką sirgo?
- Taip – jis sirgo.
- Kuo?
- Alergija kvapams.
- Nesupratau...
- Dirbu lavoninėje, o po darbo gyvenu lavoninėje, irgi.
- Dievo pranašas gimė ne Izraelyje.
- Tu pažinojai Kristaus tėvus?
- Ne – gimiau po to, kai jie jau... niekada nebuvo gimę.
- Tada kodėl toks tikras, kad ne Izraelyje?
- Tada dar niekada nebuvo Izraelio, kada jis (jie) nebuvo gimę. Pranašai niekada negimsta iš lavonų valstybėse, kurių nebuvo...
|
|
Pasaka keturiasdešimt antra
2010.12.15 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Senieji ateities laikai (ištraukos).
”...o dabar visus čia susirinkusius šios jubiliejinės konferencijos dalyvius prašome atsistoti ir pagerbti išėjusiuosius“.
Didesnė gausiai susirinkusiųjų dalis stovėjo nuleidę galvas, liūdesys visai negalvodamas slapstytis, piešė ašaras žmonių veiduose – kas ranka jas valė, kas kūkčiojo visu garsumu...salė gedėjo tų kartų, tų generacijų, tų tautų bei rasių, kurios paliko šią planetą be jokios galimybės kada nors į ją sugrįžti – sunaikintieji nebegrįžta.
„Liko tik patys stipriausi ir ištvermingiausi, todėl kad išlikti – reikėjo milžiniškų pastangų, didžio pasiaukojimo, drąsos, išminties, milžiniškų jėgų ...
|
Pasaka keturiasdešimt pirma
2010.12.02 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

IMPORTAS
Buvau trejų. O gal visų trejų su puse. Gatvėje kraujo baloje gulėjo visai neseniai suvažinėto šuns kūnas. Jau tada žinojau, kad egzistuoja kažkokie baudžiamieji organai milicijos pavidalu. Man buvo baisu nuo to vaizdo, stipriau suspaudžiau mamos ranką...
Matyt, ir maži vaikai supranta mirtį, tegul ir šuns, bet jiems, kaip ir dera visiems vaikams, kyla klausimai su begale „kodėl?“ „Ar bus nubaustas tas šunžudys, auto vairuotojas?“ „Ar milicija jį pasodins į kalėjimą?“ Nepamenu ką į mano klausimus tada atsakė mama – senokai tai viskas buvo. Aš tik pamenu, kad buvau mažas berniukas turintis mamą, ir visai negalvojau apie tuos vaikus, kurie neturėjo savo mamų, kurių niekas nevesdavo iš namų į jokius vaikų darželius, mat jie nuolatos iki pilnametystės gyvendavo savo...
|
|
Pasaka keturiasdešimta
2010.09.23 HomoSanitus / Artūras Lingaistis

Ruletė
Krupjė kimiu balsu:
- „Vienuolika“.
Rimtai lošiantiems kazino alkoholis dalinamas veltui, bet pajutęs savo limitą, eilinės man siūlomos viskio taurės atsisakiau - girtas žmogus nepajėgus savęs kontroliuoti, o ta vieta kur dabar esu - įpareigoja. Išsekęs kūnas prašėsi namo, monotoniškai straksintis baltas kaulinis kamuoliukas greitai besisukančioje skaičių primargintoje lėkštėje ir erzino, ir viliojo, ir...šaipėsi.
Pirkti už popierinius plastikiniai žetonai tirpo kaip pernykštis sniegas pavasarį – net mano prakaituoti delnai nustojo drebėti, dedant paskutiniuosius plastiko gabalėlius ant septintojo. Užsimerkiau. Linksmai kikendamas kaulinis šaratukas ieškojo sau tinkamos duobutės lekiančiame...
|
Pasaka trisdešimt aštunta
2010.05.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Idiotizmo industrija 2 (interviu)
- ...taip taip – jūsų kaklaraištis labai graaažus. Norite, kad paliesčiau jį pirštais? Oooi – puikus kaklaraištis, toks gražus blizgantis atlasas ir dar aukso siūlais apsiūlėtas, medžiaga švelni – tokia miela liesti pirštais, jūsų skonis be priekaištų Gerb. Ministre.
- Ahrr.
- Nesupratau?
- rrhA.
- Aišku. Bet gal nenukrypkime nuo mūsų gvildenamos temos ir pabandykime išsiaiškinti tikrai neeilinės bylos svarbius klausimus – Tauta nori žinoti tiesą. Jūsų atsakymai šio vakaro laidoje labai svarbūs visuomenei, jūsų tartas svarus argumentuotas tiesos žodis gali pilnai reabilituoti generalinę prokuratūrą (likusias, irgi), mat po paskutiniųjų įvykių Tauta, didesnioji jos dalis smarkiai nebepasitiki šalies...
|
|
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Idiotizmo industrija
–Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs.
Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali.
Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit.
Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
|
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Nevėluokit į iškilmes
Iškilmingas trimitų vaitojimas kvietė į Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė. Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“ dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
|
|
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Skrydis
Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino,
tai , ko jis niekada neragavęs,
tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.
Jis bijo – laisvės.
- Maukis kelnes, pasišnekėsime apie mūsų civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.
- Kodėl mautis?
- Kad būtų gražiau.
- Nemanau, kad tai labai jau gražu....
- Maunamės tada abu kartu...ir jausim mažą, mielą...
|
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Idioto Mokymas
Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą. Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja.
Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
|
|
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Laukiamasis
–Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....!
Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei tokie sentimentalūs prisiminimai galvon lyst pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs niekada. Trys paros be vandens, be maisto. Dieną nežmoniškas karštis, naktį šaltis. Kūnas vis dar judėjo, nors iš kur jis krovėsi „baterijas“ judesiui palaikyti, buvo neaišku. Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje, akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse. Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje stiklinė...
|
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose)
- Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“, „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?
- Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
|
|
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Feniksas (bene lietuvis būsi?)
Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal tai ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi...
Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles – pasišnekėti reikia!
– ...
|
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

Prasmė
Myluoju savo meilužę - tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės. Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė daug šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo? Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes?
Iš prigimties esu nepataisomas optimistas.
Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti verkšlenti, nebarsiu nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
|
|
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Pokalbiai iš ateities
–Tu?
–Aš.
–Kaip?
–Gerai.
–Tu?
–Taip pat.
–Prieš 20 metų atrodei kiek geriau. Rūkysi?
–Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe.
–Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei?
–Gal kokius 22 metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista.
–O sakai, kad neturi atminties...
–Taip, matyt šviežio kaimyno dvokas pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom.
–Nesielvartauk šitaip...
|
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA
Žiūriu į savo veidą
Bet ar veidrodžiai kalti?
Turbūt – kitaip negali būti
Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust
Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti
Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano
Sutrupinsiu kas liko
Tada nusiraminsiu
Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų
Veidai laimingi, kaip vaikų
Jie švyti viltimi ir gerumu
Reik melstis, o ne daužyt
Kitaip neleis juk nešti
Tų skarmalų ant koto užmautų
Nurodytuoju maršrutu
Veidai laimingi, jie švyti viltimi
Nešikai žino – mes amžini
Mums sakė šitai per TV
Šviesus rytojus neišaušo
Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo
Aklavietė – minia sušalo
Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių
Ir žvelgia viens į...
|
|
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s p y r a g a s
Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus, valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą atkąsto ir ryklėn nepatekusio maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo.
Visgi įdomiai...
|
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis

M e l a s
("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)
Ne taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė, kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis “melas“. Tiesiog ši sąvoka jiems buvo visiškai nesuvokiama.
-Su tavimi viskas tvarkoje?
-Ne, ne viskas. Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais.
-Gerai, tęsk tuomet.
-Toji gentis gyveno be galo daug generacijų visai be melo. Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams, jie nežinojo ką reiškia „melas“. Jei kas nors tų...
|
|
|
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
|
Ligą galima būtų laikyti priešlaikine senatve.
|
Forumas
Animizmas 
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai |
Anita Martina 2015-06-21 16:42:11
Mintis 2015-06-21 13:42:22
Reikia 2015-06-21 12:29:50
Išmintis 2015-06-21 11:15:01
Aš 2015-06-20 18:26:54
Aš 2015-06-20 17:29:26
Bet 2015-06-17 22:04:54
Tomas 2015-06-13 00:43:23
Straipsnis 2015-06-11 21:39:14
Aš 2015-06-11 18:45:02
Mrs Paula 2015-06-11 00:27:32
Asta 2015-06-10 16:18:42
Autoriui 2015-06-09 23:17:25
join the illuminati today 2015-06-08 04:00:27
|
|