…. - O iš tikrųjų, profesoriau, kaip jums atrodo – ar galima būtų esamą padėtį kiek pakeisti? Ar yra kokia išeitis iš susidariusios tos kritinės situacijos, kurioje mes dabar esame? Kur tos pagrindinės priežastys, lėmusios dabartinę padėtį?  Tiesą sakant, mes ir susirinkome čia tam, kad galėtume šioje tikrai pilnai demokratiškoje aplinkoje būti sąžiningais tiek patys prieš save, tiek prieš gausią mūsų laidos auditoriją. Sutiksite – juk prieš gerus dvidešimt metų mes galėtume sunkiai įsivaizduoti, kad sulauksime tokio meto kai nevaržomi absoliučiai jokios cenzūros, atvirai diskutuosime tokiomis aktualiomis bei aštriomis temomis kaip kad šį vakarą. Tai džiugina ir manau – vis labiau įsibėgėjantis demokratijos procesas tiek mūsų tėvynėje, tiek visame pasaulyje, dėl kurio mes galėtume būti dėkingi vienas kitam – kaip ne kaip, kiekvieno iš mūsų yra įdėta maža dalelytė tų pastangų, leidžiančių pasijusti tikrai laisvais savo šalies piliečiais, duoda visiems geros valios žmonėms pasinaudoti ta viena  didžiausių iš vertybių – žodžio laisve.  Juk sunku būtų patikėti, kad turint tiek vidinių rezervų, tokį stiprų akademinės profesūros potencialą, mes nesugebėtume rasti išeities. Kaip jums iš tikrųjų atrodo pastarųjų ką tik minėtų įvykių fone, vykstantys procesai?  Juk patys procesai, jų realybė nėra guodžiantys, tiesa? Mums būtų tiesiog pragaištinga taikytis su esama padėtimi, beliktų save ir kaltinti, ir smerkti dėl visiško neveiklumo. Mes privalome rasti išeitį. Ne, žodis „privalome“ absoliučiai netinka mūsų diskusijoje -   mes turime pažadėti tikrą, motyvuotą, argumentuotą veiklos planą, ir tai nebus tik tušti žodžiai – tai bus konkrečios veiklos planas, kuris visu šimtu procentų pateisins lūkesčius tų, kurie mumis pilnai pasitiki. Ir pats faktas jau kalba už save – milžiniškas būrys, laukiančių iš mūsų, tautos intelektualinio potencialo, ištikimų filantropijos šalininkų  ne šnekų, o konkrečių darbų, tikrų, o ne popierinių sprendimų, tikrai  nebus nuviltas. Galų gale, gal  pakaks tos demagogijos, tuščių kalbų, nepabaigiamo žongliravimo filosofine terminologija, šnekėjimo vardan kalbėjimo, bei nuolat  postringaujamos  utopijos. Kaip jums atrodo, gerbiamas  profesoriau?
-Hmmmm taip, tenka pripažinti, kad....
-Atleiskit, profesoriau, mūsų laidos laikas labai limituotas. Tikiuosi, mes susitinkame ne paskutinį kartą ir turėsime dar progos pabaigti šią itin aktualią temą. Temą aktualią ne tik mums – tautos mąstymo elitui, bet ir visiems kitiems, neabejingiems mūsų šalininkams.
     Ačiū visiems laidos dalyviams, bei mūsų programos žiūrovams. Iki sekančio karto eteryje.

    Sėdėjau priešais ekraną kurį laiką labai susikaupęs. Mąsčiau. Ką tik gauta svarbios informacijos dozė mobilizavo  prasmingoms mintims. Taip,  profesorius -  programos vedlys  buvo savaip teisus, tik niekaip negalėjau suvesti kai kurių galų – jei pasaulinėje rinkoje naftos kaina krito pusiau, kodėl mūsų degalinėse ji nukrito vos keliais centais? Krentant degalų kainai, paprastai krenta ir maisto kaina – pas mus ji tik auga. Filosofijos mokslų eiti neteko, gal būsiu ne viską supratęs?
      Akis pasukau kartu su galva bei visu kūnu kiek dešiniau. Tuk tuk tuk... Žmona  virtuvėje kariavo su, vis nenorinčiu palikti šios stebuklų karalystės, nupirktu parduotuvėje gyvu karpiu. Žydra prijuostė mirgėjo nuo kraujo dėmių,  keiksmažodžiai bei nelabai taiklūs smūgiai virtuviniu plaktuku į taikinį karpiui labai didelio įspūdžio nedarė – jis vis spurdėjo žmonos rankose...
     Mane netikėtai apniko filosofiniai pamąstymai. Kiek daug mumyse agresijos, pykčio? Bet jei ne tas vargšas karpis ant virtuvinio stalo – kas tada? Kur tada dėtume savo pyktį bei agresiją? Juk gyvenimas sunkus – reikia kovoti už kiekvieną pragyventą minutę šiame pasaulyje, reikia turėti savyje jėgų dantims sukąsti, kada kasos aparato displėjus pateikia nuosprendį už perkamus maisto produktus, o kur dar sąskaitos, mokesčiai, šildymai, palūkanos ir visokie antstoliai?
    Teisus profesorius – jei neturėtume galimybės pirkti gyvų karpių, gausiai susikaupusią agresiją bei pyktį tektų išlieti ginant savo -  žmonių teises, energijos užtektų pakovoti ir už savo normalią, elementarią egzistenciją stovint priešais valdovų rūmus....

   Ne – tai juk  jau pyktis. Mes stiprūs ir kantrūs, mes apsieisime be pykčio....

Artūras Lingaitis