Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą.  Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja.

Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas  nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui perspektyva...

Esu visiškas idiotas. Nors, jeigu būtų rengiamas idiotų čempionatas, pirmos vietos ko gero  neužimčiau – per didelis esu aš tam idiotas... Didžiuojuosi savimi. Žinau, kad dievas yra, o tikintis nesu, bet į Vatikaną nuvykęs buvau – mėgstu keliauti. Graži šalis Vatikanija... Stovėjom užvertę galvas nuostabaus grožio aikštėje, apsuptoje paauksuotų ištaigingų senovinių namų. Liaudis laukė. Laukiau ir aš. Sulaukėm – didžiulio namo lango angoje pasirodė raudonkepuraitis popiežius. Šventasis tėvas sveikino liaudį – minia plojo, visų nuotaika buvo pakili be galo. Stovėjau milžiniškoje minioje tarp glaudžiai vienas šalia kito išsirikiavusių krikščionių – turistų, užvertęs viršun galvą mąsčiau – ne veltui rankeną šitiek laiko sukau. Buvo nepatogu – liaudies džiaugsmas po truputį ėmė peraugti į ekstazę,  prisijungiau ir aš – akyse kaupėsi ašaros, širdį glamonėjo neapsakomas džiaugsmas ir ne tik širdį...kažkas glamonėjo mano sėdmenis – matyt atėjo laikas maldai... palinkau kiek į priekį, galva gi nulinko pati. Iškilmingas varpų skambesys darniai mušė į taktą. Gyvenimas irgi. Gyvenimas vietoje stovėti negali – nauja patirtis , nauji pojūčiai, įspūdžiai savo palieka. Mano, idioto savimeilė (ir ne tik) buvo patenkinta.

Aš džiaugiuosi – mačiau Jį, ir ne tik mačiau – jaučiau. Kiekvieno save gerbiančio idioto, arba krikščionio šventa pareiga – aplankyti Vatikaniją.  Nesu tikintis, esu idiotas, nenoriu papildomų rūpesčių bei išlaidų. Nemoku nei rašyti, nei skaityti, nežinau ką reiškia „bankas“, skaičiuoti nemoku, bet ką reiškia „paskola“, arba „kreditas“ - žinau, nesuprantu kodėl naujas Europos pavadinimas pakeistas į „Bendriją“, nesuvokiu kodėl netekėjusioms moterims pavesta rūpintis kitais – esančiais santuokoje..., bet užtat žinau kaip reikia sukti rankeną, kad pro skylutę byrėtų zuikučiai, saulutės ir žuvytės.  Žinau, kad toks kaip aš, yra ne vienas ir ne du – mūsų šimtai, mūsų tūkstančiai, milijonai, mumis rūpinamasi – mūsų idiotizmas skatinamas bei puoselėjimas.

Kodėl jums apie tai kalbu? O gi tam, kad vengtumėte pavojų, nes  priešas nesnaudžia. Mus nori suskaldyti ir sukiršinti piktosios šėtono jėgos. Jei tik pajusite, kad piktosios šviesos jėgos jus nori persivilioti savon pusėn, priešinkitės kiek beišgalėdami, nes šviesoje jūsų laukia nežmoniškos pragaro kančios. Jei pereisit priešo stovyklon, būsit priversti GALVOTI ir kelio atgal į švenčiausią Idiotų Rojaus Karalystę jau jums nebebus ir kankinsitės tiek dabartiniame, tiek visuose ateinančiuose savo gyvenimuose plėšraus žvėries – Mąstymu vadinamo, draskomi. O jei tik pajusit, kad klastūnas jau sėlina link jūsų ir jis visai jau čia pat, meskit sukę visas rankenas ir zovada į Vatikaniją, o jei dar mažai prisukę ir bilietui iki Italijos nepakanka, lėkit į Briuseliją – ten nusiraminsite, pasitenkinsite ir pilni teisingų  jėgų  grįšite savo mylimon tėvynėn Rankinijon, dar didesniais idiotais tapę.

Laiminu, Tave prieteliau – kolega mano, tesaugo viešpats tave, tebūna lengva tau sukti rankeną savąją...

P.S.
Ne tik idiotas, bet dar ir daltonikas – popiežiaus kepurė juk balta.

Artūras Lingaitis