–Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs.

Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali.

Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit.

Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš Londynės parašė – svarų uždirba, vargo nemato.

Bolekas: “Teisus tu, Liolekai – tikrai šūdas – žada aukso kalnus, bet kada mes juos išsirenkam į valdžią, kai anie pripuola prie lovio, viską užmiršta ką žadėję, laikas būtų, Liolekai, buntavoti, a, kaip manai? Išgeriam dar po vieną, pripilk."

Liolekas: ”Ech, prieteliau mielas mano, visame pasaulyje tas pats, tik vienur bėdžiams pašaro numeta daugiau, kitiems mažiau...Lyg ir švinta, ar liko dar kiek?“

Elitas. Kas tai per žodis? Tai savotiška (nebūtinai – gali būti ir labai konkreti) žmonių kategorija, jų nėra daug ir laiko jie save išskirtiniais (arba išrinktaisiais), vadina jie save prezidentais, generolais, pirmininkais, direktoriais, vedėjais ir t.t. Jie pageidautų, kad visas kitas “ne elitas” juos vadintų taip pat šiais vardais. O gal jie arčiau dievų, dėl to taip? Netgi ir Liolekas su Boleku tai žino. Ir aš žinau, ir jūs žinote. Žmonių gyvenimas žmonių pasaulyje pilnas žiaurių netikėtumų ir keistų sutapimų. Po eilinių bandymų padaryti eilinį perversmą Lenkijos Respublikoje dviejų butelių degtinės pagalba (šis “kovos” būdas būdingas ir kitų šalių “kovotojams”) Lioleką pažadino blaiviai giedantis kieme gaidys, o tai reiškė, kad nauja kaimo artojaus darbo diena jau prasideda. Rankos tvirtai įsikibę traktoriaus vairo, plūgas rėžia gilią vagą, vieversiai gieda, motoras riaumoja, “piloto” akytės mirksi vis tankiau, kol visai užsimerkia...tankas vardu “traktorius” ženkliai krypsta nuo kurso, žvaliai kerta automagistralę – vieškelį “Suwalkai – Oderis ant Maino” – plūgas tvirtas, jam asfaltas ne kliūtis...Apie šios “atakos” baigtį nesužinos nei Liolekas, nei dar keletas piliečių, kurių suknežinti kūnai voliojasi ant krauju aptaškyto asfalto, išbyrėję iš šalimais į metalo laužo krūvą pavirtusio mikroautobuso – ne laiku ir ne vietoj traktoristas Liolekas kirto “magistralę”.

Rašau tik apie tai, apie ką žinau. Buvau prisilietęs ir pats asmeniškai prie ką tik minėtos magistralės asfalto dangos. Tiesa, ne nuosavais kojų keliais, bet nuosavo automobilio padangomis. Manau, ne vienas skaitantis šias eilutes panašią pažintį su Lenkijos pagrindiniais keliais turi, irgi...

Šalį valdo karaliai, karalienės...ir elitas valdo. Jie patys nieko neasfaltuoja ir nebetonuoja, jie liepia tą daryti kitiems. Bet kiti turbūt neklauso..? Valstybė turinti 35 milijonus gyventojų, turinti savo nuosavą ekonomiką, industriją, armiją, nuosavą prezidento lėktuvą, valstybė turinti nuosavą elitą...neturi žmoniško kelio jungiantį rytus su vakarais (?) Neturi realaus pelno už normalaus šiuolaikiško kelio mokestį, kurį noriai mokėtų už kelionės saugumą, patogumą gausūs važiuotojai – tiek komerciniai, tiek privatūs. Juk tai viena pagrindinių ir svarbiausių autoarterijų jungiančių rytus su vakarais... Ir poreikis automagistralei toli gražu, neatsirado vakar... Kita vertus – ar galima piniginiu vienetu pamatuoti žmogaus gyvybę, arba gyvybes, kurias gan dažnai palieka visai niekuo nekalti keliauninkai tame itin judriame transportu ruože?

Bolekas drebančiomis rankomis (priežasčių keletas) bando uždegti žvakutę už tragiškai žuvusį savo šalies prezidentą bei gausią jo palydą. Nelaimė sutelkia (anot žiniasklaidos – žvakučių kaina Varšuvoje tomis gedulo dienomis patrigubėjo...), šimtai tūkstančių Lioleko tautiečių uždeginėja žvakutes ir verkia tragiškai žuvusiųjų, gal būt tokios netekties ir liūdesio akimirkos palengvina žmonėms mokesčių naštą, gal jiems ima atrodyti, jog jų mokamų paskolų bankams procentai mažesni nei kitų šalių piliečiams, o gal ir jų darbo valandos mažesnės, jų degalinėse kuras ne toks brangus ryšium su pasauliniu barelio kainos mažėjimu, gedintys jau nebepyksta ant buvusių valdančiųjų, nors duodu save nuketvirčiuoti (tris kartus iš eilės be poilsio pertraukėlių), kad tie ašarojantys su žvakutėmis rankose praeitos savaitės bėgyje savo aplinkoje į šuns dienas dėjo valdžią dėl savo “laimingo” gyvenimo...bent keletą kartų, tikrai, juk dabartinės Europos gyventojų “meilė” savo vadams itin aktyvi dėl vis smarkiau įsibėgėjančio gyvenimo “gerėjimo”...

Niekas neuždegė žvakutės už narsų traktoristą Lioleką, niekas net nesprendžia dilemos – ar tikslinga būtų žuvusiuosius iš mikroautobuso laidoti šalia karalių? Elitui keliai nereikalingi, jie skraido lėktuvais...Elitas pyksta kada Lenkiją ima lyginti su Gvatemala...ten irgi per metus keliuose žūsta 14 žmonių 100-ui tūkstančių gyventojų....Juk ne visi turi savo nuosavus lėktuvus. Bet jei arčiau esantys prie dievo negirdi “boso” komandų? Kam skristi iki Smolensko lėktuvu, kada galima būtų važiuoti paauksuota karieta? Problematiška – arkliukai kojas išsisukinės, gaila gyvūnų...vieškeliai prasti, tokie elitui netinka.

Stovi minios parom prie įėjimo pas pašarvotus su žvakutėmis rankose. Myli vergai savo karalius, myli vergai savo maitintojus...

Nepažinojau asmeniškai dievo, nepažinojau asmeniškai nei Lioleko, nei Boleko, bet esu daugiau nei tikras, kad šie ką tik paminėti personažai turėjo vieną bendrą bruožą - sunkias pagirias su dar sunkesnėmis pasekmėmis. Vienas plūgą prie traktoriaus prikabinęs nuo kurso nuklydo, kitas žvakutes kūrena nežinia nei kam, nei dėl ko....na, o trečias, Dievu vadinamas, matyt kažkada gilių pagirių krečiamas, drebančiomis rankomis lituokliu laidus savo tvarinio žmogumi vadinamo gamybos metu jo “procesoriuje” litavo....O gal jis tyčia kažką ten toje unikalioje kaukolėj pripainiojo, kad ne taip liūdna būtų į savo darbo produktą (produktus) pro dangiškus žiūronus iš aukštybių dieviškųjų stebėti?

Artūras Lingaitis (gedintis, labai)