Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pasaka trisdešimt tre?ia
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Chuliganiškos novel?s / Pasaka trisdešimt tre?ia
Laukiamasis

–Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....!

Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei  tokie sentimentalūs prisiminimai  galvon  lyst  pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs  niekada. Trys paros be vandens, be  maisto. Dieną  nežmoniškas karštis, naktį šaltis.  Kūnas vis dar  judėjo,  nors iš kur jis krovėsi  „baterijas“ judesiui  palaikyti, buvo  neaišku.  Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose  kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje,  akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse.  Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje  stiklinė šalto vandens....aš ir vėl visai netoli visiško išsekimo – akyse  jau nebe smėlis, akyse oazės kontūrai, drėgna vaivorykštė viršum sraunaus krioklio.... atsimerkiu, vėl  smėlis be jokių krioklių,  visur kur tik akys užmato –  baltas smėlis... Buvau tikras – už horizonto linijos, irgi smėlio dykuma. Nesupratau –  plaukiu ar ropoju? Nesuvokiau jokios teisingos krypties kur link judu. Tik pilnos  smėlio smegenys vis dar siuntė  impulsus trumpais dažniais  rankų  pirštams : „Laikyk  stipriai, nepaleisk, tik tai tave gali išgelbėti“.  Rankos gali išgelbėti? Girgždėdami nuo to paties prakeikto smėlio,  atminties blokai porino: „Tavo kančia verta rezultato, laikyk stipriai, nepamesk  maišelio ir nepamiršk – jame tavo ateitis, jame tavo  tikrasis gyvenimas, dėka šio mažo krovinio  pasijusi visai kitu žmogumi, nei buvai iki šiol, tu pasieksi tikslą“  Taip, ko gero – maišelio turinys ir patapo ta energija kraunanti  manąsias „baterijas“  –  kūnas dar  kažkiek  buvo pajėgus judėti. Kita vertus, kelios dešimtys deimantų  negalėjo atstoti nei vandens, nei maisto. Tie skaidrūs  balti akmenėliai  turėjo milžinišką vertę, bet jie negalėjo pakeisti  man taip reikalingų degalų kūnui.   

Garsas. Žmogus ar gyvūnas? Kvapas. Žmogaus ar gyvūno? Viskas viename? Jėgų užteko tik vos vos prasimerkti  – pro mažus plyšelius akims  vaizdas: iššiepta burna su smarkiai pageltusiais retais dantimis. Žmogus ar gyvūnas?  Gyvūno dantys baltesni, vadinasi dar kažkoks šansas bus  likęs?

–Vanduo, vandens...

Pirštai patys mašinaliai įlindo  maišelin ir ištraukė  pirmą pasitaikiusį iš mano turimo lobio daugiakaratį  akmenį. Atkišau jį pageltusių dantų pusėn. Galimybė išgyventi plačiau atvėrė mano akių vokus – priešais mane ant kelių  klūpojo visai linksmai  besišypsantis beduinas su metaline gertuve rankoje, kita gi jis rodė į mano maišelį,  greitakalbe berdamas man visai nesuprantamus žodžius. Beprotiškas troškulys drauge su stebuklingu šansu gerokai atgaivino mano sąmonę, jau supratau – mano gelbėtojas prekiauja – jam reikia visų deimantų  už vieną gertuvę vandens. Absurdas, niekšas, gyvulys... Smegenys ženkliai turėjo apsivalyti nuo smėlio, jei suvokė sąvoką „absurdas“.   Burna su geltonais dantimis  šypsojosi, mano sąmonė temo, kažkur labai arti protas rėkė: „Pirk vandenį, idiote, kitaip  užsilenksime  visi ...“

Kūną tampė traukuliai, matomai ir jis norėjo kažką riktelėti, bet jėgos jau nebeleido. Išmintis su ironiška šypsena kiek  prisimerkus stebėjo šį visai bejėgį kūną, kuris greičiau priminė  jau senokai ant kranto išmestą vis  dar  bežiopčiojančią  žuvį, vis dar bandančią  kažką pasakyti savo „šansui“... O  gal tai buvo nebylios derybos dėl gurkšnio vandens?  Išmintis mąstė  apie savo egzistavimą toje alkio ir troškulio iškankinto kūno sąmonėje,  bei apie tą visai negausų  prekeiviais „turgelį“, kuriame vargiai ar  išeitų pasiderėti... O gal ji klydo? Gal jos, „išminties“  ten niekada ir nebuvo?

– Jums biznio klase, ar  ekonomine? – Klausimą man uždavė dieviško grožio moteris,  greičiausiai ji -  šio aerouosto kasininkė . Pirmą kartą gyvenime nejaučiau jokio skirtumo tarp savokų  „biznio“ ir „ekonominė“, bet instinktas sudirbo:

– O koks kainų skirtumas, panele?

Absoliučiai jokio, mat čia, šioje vietoje pinigų sąvoka nebeegzistuoja.

Apsidairiau.  Ir visgi buvau tikras, kad esu savotiškame ir  kiek neįprastame  aerouoste,   kas visai teisėtai  galėjo byloti apie mano ketinimus išvykti.

– Jūs dar neapsisprendėte dėl bilieto? Tai visai ne bėda. Štai ten laukiamasis,  jame galite patogiai įsitaisyti  prieš tik jums skirtą ekraną  ir pagalvoti  bei apsispręsti dėl kelionės. Štai jums kortelė su numeriu, kurios dėka surasite jums skirtą vietą.

Vaizdas ekrane  buvo su gan tragikomišku siužetu, deja, nelabai ilgam.  Dykumoje voliojosi kažkokio žmogystos kūnas  purvinais apiplyšusiais skarmalais. Šalia atsiklaupęs kitas žmogysta drebančiomis rankom skaičiavo iš maišelio traukiamus  blizgučius,  karts nuo karto viena akimi vis nužvelgdamas šalia besivoliojantį apdriskėlį. Trečiasis šio veiksmo personažas – kupranugaris su dailiu kilimu  ant kupros  abejingai dairėsi į šalis,  jo nedomino nei blizgučiai, nei kiti šios scenos veikėjai. Juokingiausia siužeto  vieta –  sugrūdęs blizgučius atgal maišan, beduinas (sprendžiant iš aprangos) pakėlė nuo žemės gertuvę, atsargiai atvertė gulintįjį ant nugaros (nesupratau – kuriems galams lavonui toks švelnumas?) ir pradėjo jį girdyti vandeniu. Mano rankos stipriau suspaudė kėdės turėklus – juk tai aš, tas apdriskėlis, juk tai mane jau mirusį girdo vandeniu. Kas nutiko su manimi? Nevalingai  kiek pakilau nuo kėdės,  apsidairiau – laukiamajame be manęs ir man skirto ekrano,   buvo šimtai susirūpinusių žiūrovų  įdėmiai stebinčių savuosius ekranus.  Ką gi mes čia visi veikiame? Mano dėmesys vėl grįžo į ekraną – jame, skambant švelniai muzikai, labiau tinkančiai  labdaringos akcijos vizijos  iliustracijai, kas iš siužeto sprendžiant, buvo labai arti tiesos (numirėlio troškulio tenkinimas), pasirodė per visa ekraną užrašas: „Ar esi tikras, kad ne per anksti tapai žmogumi? Ar vis dar galvoji, kad esi nuo Dievo?  Matai save gulintį smėlio dulkėse suvyniotą į prasmirdusius skarmalus? Pameni save ropojantį keturiomis  per dykumą su sauja deimantų  rankoje?“  Titrai iš lėto bėgo toliau: „Turi teisę spręsti pats – gali pasilikti prie ekrano,  arba gali  pakilti  ir eiti link kasos  –  biznio klasė čia garantuota visiems, kaip, beje, ir ekonominė, tuo atveju, jei norėtum  keliauti didesnės ir glaudžiau susėdusios bendruomenės  rate.....Tavasis sprendimas nesustabdys vaizdų ekrane – jie bus rodomi  bet kuriuo atveju, tam  kad juos matytų  kažkas kitas, arba kiti...“ 

Pasilikau savo vietoje – intrigavo . Labdaringoji mano  lavono gaivinimo akcija baigėsi kartu su titrais. Ką tik ekrane karaliavusią melancholiją pakeitė tranki muzika,  jos fone paprastoje  buitinėje aplinkoje pasirodė du  paklaikusiomis  akimis  besiriejantys  personažai – vyras ir moteris.  Gausią puokštę rinktinių keiksmažodžių,  kreipinių, klausimų bei teiginių    lydėjo ne mažiau išraiškingi abiejų herojų  gestai -    jis  karts nuo karto išraiškingai  mojavo  iškeltu  ilguoju  rankos pirštu  (kumščio su iškeltu  viduriniuoju, ilgiausiuoju pirštu kombinacija),  jo oponentė darė lygiai tą patį rankos judesį ir, be abejo, norėdama įgyti „teritorinį diskusijos pranašumą“, karts nuo karto vis atsukdavo savo dailų užpakaliuką vyriškiui ir spiegdama bei kikendama,  plekšnodavo jį dailia rankute.  Akimirksniu rietenų sceną pakeitė gamtos peizažas su  veiksmu vykstančiu kažkur  Afrikoje....Dvi pavianų veislės beždžionės    smarkiai konfliktuoja, ilgainiui  viena pripažinus savo pralaimėjimą ginče, atsuka savo užpakalį ir per jį patapšnojus letena,  eina šalin. O tuo metu  pavianų genties vadas,  užsiropštęs ant aukštos uolos ir vis darydamas grėsmingas grimasas, piktai ir rūsčiai  apžvelgdamas savuosius pavaldinius,  karts nuo  karto beždžioniška ranka tapšnoja sau per akivaizdžiai grupės nariams demonstruojamą  penį:  “Žinokit, maitos, kas čia tikrasis  šeimininkas“. Gestą lydi pastovus kūno paspyruokliavimas su šaižiu pastūgavimu.

„Instinktai liko tie patys, tik gan ilgame evoliucijos kelyje kiek „pasiklydo“  kai kurių  personažų demonstruojamų  gestų  prasmė“. Ir dar diktoriaus  balsas pridūrė: “ Liko  neaišku – kodėl tiek vyrų, arba tiek  moterų tarpe  rodomas tas nedviprasmiškas sueities ženklo gestas  taip ir lieka niekada neįgyvendintas realybėje...?  O ar  tau, irgi neaišku?“

Sekantis vaizdas: ekrane du vyrai audžia vienas kitą kumščiais, po to badosi peiliais, dar po to „teigiamesnio“ herojaus kolega ginkluotas revolveriu,  įsiveržia  į kovos zoną ir suleidžia visą „Magnum“ būgnelio turinį  į „blogąjį“  berniuką. Scena baigiasi kontroliniu šūviu į galvą pasmerktajam.  Sekanti scena: natūralios gamtos fone dvi vienos nuodingiausių planetos gyvačių  kovoja dėl teritorinės  įtakos. Jos stojasi į vertikalią poziciją, įsitempia visu savo ūgiu, abi nori  būti aukštesnės  viena už kitą, įsisiūbavusios stengiasi nustumti priešininkę.

Balsas iš už kadro:  „Jos  nekanda viena kitos, netgi ir nedemonstruoja savo mirtino ginklo, o  kai kurios kitos gyvačių rūšys, apskritai,  kovodamos stengiasi nusukti šalin galvas.  Dar visai neseniai  mokslininkai klydo, painiodami šiuos gyvačių  jėgos turnyrus su „vestuviniais“  roplių šokiais. Ir visai nėra nuostabu – natūrali šios rūšies atranka evoliucijos metu išugdė kategorišką draudimą naudoti savo mirtiną ginklą tarpusavio kovose. Tai griežtas įstatymas, sąlygojamas instinkto, bei galiojantis visoms gyvybės  rūšims mūsų  planetoje – nežudyti savo gentainių. Pas gyvūnus, turinčius silpnus natūralius ginklus, silpnesnė ir moralė, bet tuo pačiu jie ir mažiau pajėgūs padaryti ženklią  skriaudą ar žalą savo gentainiui. Žmogus gi taipogi su silpnai išvystyta  natūralia ginkluote, bet dėka savo proto tapo labiausiai efektyviai ginkluota  rūšimi  planetoje, o moralė liko pakankamai silpna, todėl kad ginklus mes, žmonės sukūrėme proto pagalba, kuris progresavo  žaibiškai, o įgimtus  draudimus sąlygoja natūrali atranka, pritaikanti mus prie besikeičiančių sąlygų, bet  kurianti juos smarkiai lėčiau, kas ir sąlygoja  ne  tiek per didelį žmogaus agresyvumą, o greičiau  nepakankamą pirminę moralę...“  Neatitikimas tarp įgimtos moralės ir įgytų ginklų ir gimdo visa tai, ką stebite kasdienybėje, kuri dažnai glumina patį jos dalyvį ir stebėtoją.

Gausus  būrys makakų.  Būrio vadas – ryškus dominantas  baudžia ant hierarchinės pakopos žemiau stovintį narį. Akimirksniu visi likusieji pavaldiniai puola padėti vadui bausti pasmerktąjį ar nusidėjėlį. Didžiulis triukšmas – beždžionės rėkia,  į  baudžiamąjį mėto išmatas, stengiasi suduoti, įkąsti, įdrėksti ir t.t.  Aktyviausi egzekucijoje –  ant žemiausio hierarchijos laiptelio stovintys, todėl kad baudžiamasis, tegul nors laikinai atsiduria „žemiau dugno“, o patelės, šiaip  nedalyvaujančios  „valdžios organų“ žaidimuose, šiuo atveju dar ir aktyvesnės už patinus – dantimis ir nagais jos darbuojasi ypač uoliai. Ekrane titrai: „....nieko neprimena?“

Sekantis vaizdas nukelia į supermarketą – ten išpardavimas, didžiulė eilė norinčiųjų  pigiau gauti prekių. Pardavėjas  (šiuo atveju jis savotiškas dominantas pirkėjų  pasąmonėje) griežtai normuoja  parduodamas prekes – dalina ribotą kiekį, kad pakaktų visiems. Staiga vienas pirkėjas mandagiai papriekaištauja pardavėjui dėl jo grubaus elgesio su pirkėjais, prasideda konfliktas,  pardavėjas dar grubiau užsipuola nepatenkintąjį, iškeikia pastarąjį, grasina jį pašalinti iš eilės ir t.t. Tolimesnis veiksmas primena  ką tik aukščiau  matytąjį  scenarijų – kuo toliau  stovintys nuo  prekystalio, tuo labiau palaiko pardavėją bei puola išsišokėlį, užlaikantį eilę su savo „absurdiškomis“  pretenzijomis, aktyvesnės moterys, dar aktyvesnės – senyvo amžiaus moterys,  po to seka vyrai.
Diktorius: „ Dominantui užteko tik pradėti, toliau „darbą“ užbaigė visuomenė. Ar didelis skirtumas tarp šių dviejų paskutinių  epizodų? Na, šioks toks yra – į darbą nebuvo paleistos išmatos – juk  ne makakos esma....“

Keletas grifų sklando ore virš savanos lygumų. Ratus jie suka  vienoje vietoje. O  keletas akylų žvilgsnių iš tankesniu  žolynu  apaugusio  žemės plotelio  seka  grifų manevrus. Dar akimirka ir iš savo laikino stebėjimo posto    penketas  gauruotų  žmogystų  pasileidžia  bėgte link grifų apžvalgos aikštelės,  mat  paukščių eskadrilė staiga darnia tvarka  ėmė  leistis žemyn. 
„Stačias dvikojis padaras priverstas skubėti, kitaip šansą  pratęsti kardadančio tigro pietus  atims dvikojo pagrindinis konkurentas – maitvanagis. Bet, tuo pačiu  grifai  yra  ištikimi žmogaus primato navigatoriai dvėselienai aptikti“ – tokio turinio tekstas iliustravo veiksmą.
Radikaliai keičiasi vaizdas:  skirtumas  – geri  pora šimtų  tūkstančių metų nuo ką tik matyto. Vėl supermarketas, tik dabar maisto savitarnos skyrius, kamera iš lėto slenka produktų lentynomis. Pauzė. Ekrane jokio komentaro, tik stambiu  planu  poros kilogramų jautienos pakuotė su daug sakančiu užrašu: „Jautienos kepsnys,  24 dienas  brandintas“, suprask – mėsa tiek laiko pūdyta...Suprask – žmogaus skrandukui tokia mėsytė visai nesvetima - priešingai....mūsų primatų  vienas pagrindinių  baltymų  šaltinių gamtoje  ir  buvo „patiekiamas“ mums tokia forma....Nors, mes dabar jau civilizuoti, mes mėsą kepame ir kaip kam – kam su krauju, o kam be jo.....“

Vėl muzika, tik  šįkart  ritmas  švelnus, melodija lyriška, ir  harmoninga, ekrane  jauna mama sūpuoja mažylį, bus kokių dviejų -  trijų mėnesių amžiaus. Vaikas guldomas į lovelę tarp dviejų minkštų šalimais vienas kito  paguldytų  nedidelių   pailgos  formos  objektų – vienas trauktas švelniu  rudos spalvos aksomu, kitas  - gan šiurkščiu iš pažiūros, dirbtiniu  kailiu, taip pat rudos spalvos. Vaikutis iš pradžių liečia aksominį  daiktą, bet vos tik užčiuopia „kailinį“, kaip mat įsikabina į jį savo rankutėmis ir stengiasi prisiglausti kuo arčiau. Objektai po kiek laiko sukeičiami pusėmis. Vaikas ir vėl pirmenybę atiduoda “kailiui“.
Diktorius: „ Visos mamos puikiai žino, arba atsimena  vaikučių  ryžtą neatgniaužti savo mažyčių  kumštukų, jei rankutėms  pavyksta įsitverti gimdytojos plaukų (ir nebūtinai tik jos, gimdytojos...) O gal visai neatsitiktinai ir jau gerokai paūgėję vaikučiai  mėgsta sapnų karalystę  pasitikti  apsikabinę gauruotą pliušinį meškiuką, o suaugę sukišti rankas ten, kur plaukuota?“

Vieną siužetą   keičia  kitas, akys žiūri , bet smegenys informacijos jau nebesudoroja.  Matau vaizdus, apie deimantus nebegalvoju, pagaunu  save žiūrint  į mažą skaitmeninį laikrodį ekrano kampe – skaičiai skuba  į praeitį.  Atgal bėgantis laikas turi  kažkokią  prasmę man?  Pakylu  nuo kėdės, neskubėdamas prieinu  prie kasininkės – jos akys  be galo gražios, ilgai jas stebiu  ir pajuntu  didžiulį skirtumą tarp jos ir tų akių,  kurias  buvau matęs  per visą savo gyvenimą. Gražuolės akys lyg negyvos, bet paradoksas – jos kerinčios, jos žavi:

– Tai jums Verslo, ar Ekonomine?

Verslo, ar Ekonomine? Ar aš nuo dievo, ar nuo beždžionės, o gal vis dėl to aš, tu, mes,  jūs esame dievo tvariniai, kaip kad man,tau, jums, jiems daug kartų buvo kartojama? Juk aš, tu,  jūs, mes,  jie  nuogi, o visos kitos beždžionės mano, tavo, jūsų  primatai -   aprengti  kailiu? Ar nuogumo ženklas sąlygoja dieviškumą?  Ar  čia bilietai tik oro keliu, o gal galima ir sausuma, kad ir traukiniu, o gal laivu – ar  jie kursuoja?

– Atleiskite, Panele, ar Jūs žinote kur aš  keliauju, arba bent jau kur turėčiau?

– Jūs per daug ir per  ilgai galvojate. Jūs klausinėjate, jums reikalingi atsakymai,  panašu, kad   kuriam tai laikui kelionę teks atidėti.

Stoviu  suglumęs. Nesuprantu  kodėl – ar dėl to, kad vis neapsisprendžiu dėl išvykos – sunki užduotis, ypač kada nežinai kur vyksti.... O  gal  ką tik peržiūrėta medžiaga stabdo mano valią  išvykti  ir tuo pačiu žadina mano sąmonę suprasti? Lėtu  rankos judesiu mergina pastumia  link  manęs pilną stiklinę  šalto vandens.

Vaizdai ekrane“  skolinti iš   V.P. Dolniko knygos „Nepaklusnusis Biosferos Vaikis“

Artūras Lingaitis

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (0)
 
Pasaka keturiasdešimt šešta
2011.01.09 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
MORALĖ Žmogus niekada nebus moralus, todėl, kad moralę jis visada keičia į geresnę išlikimo -  pragyvenimo kokybę. Joks kitas šios planetos gyvis, išskyrus žmogų neturi tokios pasirinkimo galimybės. Žmogus turi, bet renkasi tą  variantą, kuris artimesnis gyvuliui, vadinasi – žmogus arčiau gyvulio, nei arčiau dievo. Žmogus dedasi protingu, nes suvokia ką tai reiškia, bet tuo pačiu jam nėra naudinga naudotis tokiu  titulu, nes tik tuomet jam nėra pavojaus tapti moraliu. Žmogus bijo moralumo, nes tai jį įpareigotų išsiskirti iš kitų gyvūnų tarpo. Žmogui patogu būti gyvūnu – viešai jis tai neigia, bet viduje tuo džiaugiasi. Tai jo didžiausias koziris apkaltinti dievą nesugebėjimu sukurti tobulo žmogaus. Žmogus negali tapti tokiu žmogumi kokį...
Pasaka keturiasdešimt penkta
2011.01.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Tavo revoliucija Aš jį myliu už tai, kad jis geras mano draugas – nebuvo išdavęs niekada. Kažkas sako, kad buvo – bandė nuvilioti mano moterį. Ar turėčiau nekęsti savo draugo už tai? O gal mano moteris nėra ta, kuria galėčiau tikėti, gal tai visai ne ta, kuri gimdytų man vaikus? Kažkas pasakys, kad aš bailys ir nenoriu kovoti dėl savo moters? Bet kam kovoti dėl to, kuris tave išduoda?  Mano draugas tikras, nes jis man nori įrodyti tiesą, bet kažkas pasakys, kad tai melas  - jis viso labo norėjo tik patenkinti savo aistrą... Jeigu tai tiesa – aš jo apie tai paklausiu, ir jei jis man nesumeluos, vadinasi jis nėra ir niekada nebuvo mano draugas, jei jis man sumeluos – jis liks mano draugu.      Šešėliai bespalviai. Ne visi. Kiti būna spalvoti....
 
Pasaka keturiasdešimt ketvirta
2010.12.23 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Kalėdos Nemėgstantiems poezijos (II dalis)   Laikas bėga, kartais jis eina, kartais šliaužia, kartais jo apskritai  nėra. Laiką kažkas sugalvojo – taip patogiau. Bet ar visiems patogiau? Ar įmanoma gyventi be laiko, be to, kurį kažkas sugalvojo, susistemino, suskirstė, padalino ? Ar įmanoma gyventi nieko neskaičiuojant ir nematuojant? Kažin. Juk jei nieko neskaičiuosim, prarasim poreikius iliuzijoms –  liks tik poreikis būti, poreikis išlikti. O gal tai ir yra svarbiausia? Ar gyvename vien tik tam, kad ištisai norėti kažko, ką galima būtų aukštai iškėlus rankose parodyti kitiems – žiū kokie mes gudrūs ir išmanūs, lenkite galvas prieš mane visi  tie, kurie neturit...    Apie gyvenimą prikalbėta prirašyta tonos – rinka neįsivaizduojamai...
Pasaka keturiasdešimt trečia
2010.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Vandens Ženklai (poezija prozoje) - Dievas nuo tavęs nusisuko. - Kodėl? - Tu neturi pinigų. - Iš kur dievas žino apie pinigus? - Aš jam sakiau. - O kas tu toks esi? - Dirbu spaustuvėj. Jie visiški kvailiai. Ne - kvailys aš. - Kodėl? - Todėl, kad galvoju, jog jie kvailiai. - Prabilo savikritika? - Ne – prabilo sveikas protas. - Tavo protas kurį laiką sirgo? - Taip – jis sirgo. - Kuo? - Alergija kvapams. - Nesupratau... - Dirbu lavoninėje, o po darbo gyvenu lavoninėje, irgi. - Dievo pranašas gimė ne Izraelyje. - Tu pažinojai Kristaus tėvus? - Ne – gimiau po to, kai jie jau... niekada nebuvo gimę. - Tada kodėl toks tikras, kad ne Izraelyje? - Tada dar niekada nebuvo Izraelio, kada jis (jie) nebuvo gimę. Pranašai niekada negimsta iš lavonų valstybėse, kurių nebuvo...
 
Pasaka keturiasdešimt antra
2010.12.15 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
        Senieji ateities laikai (ištraukos). ”...o dabar visus čia susirinkusius šios jubiliejinės konferencijos dalyvius prašome atsistoti ir pagerbti išėjusiuosius“.      Didesnė gausiai susirinkusiųjų dalis stovėjo nuleidę galvas, liūdesys visai negalvodamas slapstytis, piešė ašaras žmonių veiduose – kas ranka jas valė, kas kūkčiojo visu garsumu...salė gedėjo tų kartų, tų generacijų, tų tautų bei rasių, kurios paliko šią planetą be jokios galimybės kada nors į ją sugrįžti – sunaikintieji nebegrįžta. „Liko tik patys stipriausi ir ištvermingiausi, todėl kad išlikti – reikėjo milžiniškų pastangų, didžio pasiaukojimo, drąsos, išminties, milžiniškų jėgų ...
Pasaka keturiasdešimt pirma
2010.12.02 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
IMPORTAS Buvau trejų. O gal visų trejų su puse. Gatvėje kraujo baloje gulėjo visai neseniai suvažinėto šuns kūnas. Jau tada žinojau, kad egzistuoja kažkokie baudžiamieji organai milicijos pavidalu. Man buvo baisu nuo to vaizdo, stipriau suspaudžiau mamos ranką... Matyt, ir maži vaikai supranta mirtį, tegul ir šuns, bet jiems, kaip ir dera visiems vaikams, kyla klausimai su begale „kodėl?“ „Ar bus nubaustas tas šunžudys, auto vairuotojas?“ „Ar milicija jį pasodins į kalėjimą?“ Nepamenu ką į mano klausimus tada atsakė mama – senokai tai viskas buvo. Aš tik pamenu, kad buvau mažas berniukas turintis mamą, ir visai negalvojau apie tuos vaikus, kurie neturėjo savo mamų, kurių niekas nevesdavo iš namų į jokius vaikų darželius, mat jie nuolatos iki pilnametystės gyvendavo savo...
 
Pasaka keturiasdešimta
2010.09.23 HomoSanitus / Artūras Lingaistis
Ruletė Krupjė kimiu balsu:     -   „Vienuolika“. Rimtai lošiantiems kazino  alkoholis dalinamas  veltui, bet pajutęs savo limitą, eilinės man siūlomos viskio taurės atsisakiau -  girtas žmogus nepajėgus savęs kontroliuoti, o ta vieta kur dabar esu - įpareigoja.  Išsekęs kūnas prašėsi namo, monotoniškai straksintis baltas kaulinis  kamuoliukas greitai besisukančioje skaičių primargintoje lėkštėje ir erzino, ir viliojo, ir...šaipėsi. Pirkti už popierinius plastikiniai žetonai tirpo kaip pernykštis sniegas pavasarį – net mano prakaituoti delnai nustojo drebėti, dedant paskutiniuosius plastiko gabalėlius ant septintojo. Užsimerkiau. Linksmai  kikendamas kaulinis šaratukas ieškojo sau tinkamos duobutės lekiančiame...
Pasaka trisdešimt aštunta
2010.05.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija 2 (interviu) - ...taip taip – jūsų kaklaraištis labai graaažus. Norite, kad paliesčiau jį pirštais? Oooi – puikus kaklaraištis, toks gražus blizgantis atlasas ir dar aukso siūlais apsiūlėtas, medžiaga švelni – tokia miela liesti pirštais, jūsų skonis be priekaištų Gerb. Ministre. - Ahrr. - Nesupratau? - rrhA. - Aišku. Bet gal nenukrypkime nuo mūsų gvildenamos temos ir pabandykime išsiaiškinti tikrai neeilinės bylos svarbius klausimus – Tauta nori žinoti tiesą. Jūsų atsakymai šio vakaro laidoje labai svarbūs visuomenei, jūsų tartas svarus argumentuotas tiesos žodis gali pilnai reabilituoti generalinę prokuratūrą (likusias, irgi), mat po paskutiniųjų įvykių Tauta,  didesnioji jos dalis smarkiai nebepasitiki šalies...
 
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija –Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs. Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali. Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit. Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
   Nevėluokit  į iškilmes Iškilmingas trimitų vaitojimas  kvietė į  Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė.  Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos  personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks  pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto  Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės  meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo  ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“  dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
 
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Skrydis                                       Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino, tai ,  ko   jis   niekada   neragavęs, tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.  Jis   bijo  –  laisvės.       - Maukis kelnes, pasišnekėsime  apie mūsų  civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.       - Kodėl  mautis?       - Kad būtų gražiau.       - Nemanau, kad tai labai jau gražu....       - Maunamės  tada  abu kartu...ir jausim  mažą, mielą...
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idioto Mokymas Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą.  Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja. Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas  nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
 
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose) - Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“,  „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?                                        -     Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Feniksas (bene lietuvis būsi?)       Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal  tai  ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir  ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi... Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles  –  pasišnekėti reikia! –   ...
 
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Prasmė Myluoju savo meilužę -  tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės.  Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė  daug  šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų  minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo?   Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti  tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes? Iš prigimties esu nepataisomas optimistas. Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti  verkšlenti, nebarsiu  nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Pokalbiai iš ateities –Tu? –Aš. –Kaip? –Gerai. –Tu? –Taip pat. –Prieš  20  metų atrodei kiek geriau. Rūkysi? –Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe. –Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei? –Gal  kokius  22  metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista. –O sakai, kad neturi atminties... –Taip, matyt  šviežio kaimyno dvokas  pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom. –Nesielvartauk šitaip...
 
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA Žiūriu į savo veidą Bet ar veidrodžiai kalti? Turbūt – kitaip negali būti Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano Sutrupinsiu kas liko Tada nusiraminsiu Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų Veidai laimingi, kaip vaikų Jie švyti viltimi ir gerumu Reik melstis, o ne daužyt Kitaip neleis juk nešti Tų skarmalų ant koto užmautų Nurodytuoju maršrutu Veidai laimingi, jie švyti viltimi Nešikai žino – mes amžini Mums sakė šitai per TV Šviesus rytojus neišaušo Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo Aklavietė – minia sušalo Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių Ir žvelgia viens į...
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s        p y r a g a s Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame  kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija  – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus,  valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą  atkąsto ir ryklėn nepatekusio  maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai  nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo. Visgi įdomiai...
 
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
M  e  l  a  s  ("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)     Ne  taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė,  kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis  “melas“. Tiesiog ši sąvoka  jiems buvo visiškai nesuvokiama. -Su tavimi  viskas tvarkoje? -Ne, ne viskas.  Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis  visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais. -Gerai, tęsk  tuomet. -Toji  gentis gyveno be galo daug generacijų  visai be melo.  Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams,  jie nežinojo  ką reiškia „melas“.  Jei kas nors tų...
Pasaka dvidešimt penkta
2009.05.05 HomoSanitus / Plikas Kumštis
P a s t e b ė j i m a i Nebijau būti neteisingai suprastas..aš ne bailys *  *  * Kai bus nukirstas paskutinis medis,  neliks nei kur normaliai pasikarti.. *  *  * Kai užteršite paskutinę upę – paskambinkit.. *  *  * Leidžiu nukirst kieno nors kokį tai pirštą, jei aš ir vėl neteisus.. *  *  * Nepatinka man sukti, neišprusę,  grubūs melagiai...Man savęs paties - per akis.. *  *  * Turiu labai mažai laiko..sąžinės dar mažiau.. *  *  * Tam, kuris mane atvesdins į protą, sulaužysiu paskutinį raktikaulį... *  *  *  Nei vienas apie mane nagalit pasakyt tiek blogo, kiek žinau aš pats... *  *  * Iš ryto dažniausiai jaučiuosi prastai..Iš vakaro...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Gyvenimas trumpas, kūrybinis kelias - ilgas, patogus momentas - greitai praeinąs, patirtis - apgaulinga, sprendimas - sunkus. Todėl ne vien gydytojas, bet ir pats ligonis turi naudoti visas įmanomas priemones bendram tikslui pasiekti.
Hipokratas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(123877 pranešimai)
paskutinis 2017-03-30 17:52:38
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(16543 pranešimai)
paskutinis 2017-03-29 19:18:40
Naujausi komentarai
TracyVem
2017-03-30 19:45:52

duezoci
2017-03-30 19:42:13

ipuvozol
2017-03-30 19:41:35
Time viagra compensation volvulus...

afohulonem
2017-03-30 19:41:28
In retin a cream interests, pad, resiting...

xotofetjik
2017-03-30 19:38:01

ifirivigidus
2017-03-30 19:37:57

lohezutucaa
2017-03-30 19:37:50
The propecia pyocoeles sweats, crackling...

Cessods
2017-03-30 19:35:21

favumogewi
2017-03-30 19:35:03

abuaipahkozin
2017-03-30 19:34:42

ukeukexazop
2017-03-30 19:33:04

oroepau
2017-03-30 19:32:05

MilaPah
2017-03-30 19:28:47

Gordonmix
2017-03-30 19:26:29

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės