–Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....!

Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei  tokie sentimentalūs prisiminimai  galvon  lyst  pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs  niekada. Trys paros be vandens, be  maisto. Dieną  nežmoniškas karštis, naktį šaltis.  Kūnas vis dar  judėjo,  nors iš kur jis krovėsi  „baterijas“ judesiui  palaikyti, buvo  neaišku.  Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose  kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje,  akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse.  Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje  stiklinė šalto vandens....aš ir vėl visai netoli visiško išsekimo – akyse  jau nebe smėlis, akyse oazės kontūrai, drėgna vaivorykštė viršum sraunaus krioklio.... atsimerkiu, vėl  smėlis be jokių krioklių,  visur kur tik akys užmato –  baltas smėlis... Buvau tikras – už horizonto linijos, irgi smėlio dykuma. Nesupratau –  plaukiu ar ropoju? Nesuvokiau jokios teisingos krypties kur link judu. Tik pilnos  smėlio smegenys vis dar siuntė  impulsus trumpais dažniais  rankų  pirštams : „Laikyk  stipriai, nepaleisk, tik tai tave gali išgelbėti“.  Rankos gali išgelbėti? Girgždėdami nuo to paties prakeikto smėlio,  atminties blokai porino: „Tavo kančia verta rezultato, laikyk stipriai, nepamesk  maišelio ir nepamiršk – jame tavo ateitis, jame tavo  tikrasis gyvenimas, dėka šio mažo krovinio  pasijusi visai kitu žmogumi, nei buvai iki šiol, tu pasieksi tikslą“  Taip, ko gero – maišelio turinys ir patapo ta energija kraunanti  manąsias „baterijas“  –  kūnas dar  kažkiek  buvo pajėgus judėti. Kita vertus, kelios dešimtys deimantų  negalėjo atstoti nei vandens, nei maisto. Tie skaidrūs  balti akmenėliai  turėjo milžinišką vertę, bet jie negalėjo pakeisti  man taip reikalingų degalų kūnui.   

Garsas. Žmogus ar gyvūnas? Kvapas. Žmogaus ar gyvūno? Viskas viename? Jėgų užteko tik vos vos prasimerkti  – pro mažus plyšelius akims  vaizdas: iššiepta burna su smarkiai pageltusiais retais dantimis. Žmogus ar gyvūnas?  Gyvūno dantys baltesni, vadinasi dar kažkoks šansas bus  likęs?

–Vanduo, vandens...

Pirštai patys mašinaliai įlindo  maišelin ir ištraukė  pirmą pasitaikiusį iš mano turimo lobio daugiakaratį  akmenį. Atkišau jį pageltusių dantų pusėn. Galimybė išgyventi plačiau atvėrė mano akių vokus – priešais mane ant kelių  klūpojo visai linksmai  besišypsantis beduinas su metaline gertuve rankoje, kita gi jis rodė į mano maišelį,  greitakalbe berdamas man visai nesuprantamus žodžius. Beprotiškas troškulys drauge su stebuklingu šansu gerokai atgaivino mano sąmonę, jau supratau – mano gelbėtojas prekiauja – jam reikia visų deimantų  už vieną gertuvę vandens. Absurdas, niekšas, gyvulys... Smegenys ženkliai turėjo apsivalyti nuo smėlio, jei suvokė sąvoką „absurdas“.   Burna su geltonais dantimis  šypsojosi, mano sąmonė temo, kažkur labai arti protas rėkė: „Pirk vandenį, idiote, kitaip  užsilenksime  visi ...“

Kūną tampė traukuliai, matomai ir jis norėjo kažką riktelėti, bet jėgos jau nebeleido. Išmintis su ironiška šypsena kiek  prisimerkus stebėjo šį visai bejėgį kūną, kuris greičiau priminė  jau senokai ant kranto išmestą vis  dar  bežiopčiojančią  žuvį, vis dar bandančią  kažką pasakyti savo „šansui“... O  gal tai buvo nebylios derybos dėl gurkšnio vandens?  Išmintis mąstė  apie savo egzistavimą toje alkio ir troškulio iškankinto kūno sąmonėje,  bei apie tą visai negausų  prekeiviais „turgelį“, kuriame vargiai ar  išeitų pasiderėti... O gal ji klydo? Gal jos, „išminties“  ten niekada ir nebuvo?

– Jums biznio klase, ar  ekonomine? – Klausimą man uždavė dieviško grožio moteris,  greičiausiai ji -  šio aerouosto kasininkė . Pirmą kartą gyvenime nejaučiau jokio skirtumo tarp savokų  „biznio“ ir „ekonominė“, bet instinktas sudirbo:

– O koks kainų skirtumas, panele?

Absoliučiai jokio, mat čia, šioje vietoje pinigų sąvoka nebeegzistuoja.

Apsidairiau.  Ir visgi buvau tikras, kad esu savotiškame ir  kiek neįprastame  aerouoste,   kas visai teisėtai  galėjo byloti apie mano ketinimus išvykti.

– Jūs dar neapsisprendėte dėl bilieto? Tai visai ne bėda. Štai ten laukiamasis,  jame galite patogiai įsitaisyti  prieš tik jums skirtą ekraną  ir pagalvoti  bei apsispręsti dėl kelionės. Štai jums kortelė su numeriu, kurios dėka surasite jums skirtą vietą.

Vaizdas ekrane  buvo su gan tragikomišku siužetu, deja, nelabai ilgam.  Dykumoje voliojosi kažkokio žmogystos kūnas  purvinais apiplyšusiais skarmalais. Šalia atsiklaupęs kitas žmogysta drebančiomis rankom skaičiavo iš maišelio traukiamus  blizgučius,  karts nuo karto viena akimi vis nužvelgdamas šalia besivoliojantį apdriskėlį. Trečiasis šio veiksmo personažas – kupranugaris su dailiu kilimu  ant kupros  abejingai dairėsi į šalis,  jo nedomino nei blizgučiai, nei kiti šios scenos veikėjai. Juokingiausia siužeto  vieta –  sugrūdęs blizgučius atgal maišan, beduinas (sprendžiant iš aprangos) pakėlė nuo žemės gertuvę, atsargiai atvertė gulintįjį ant nugaros (nesupratau – kuriems galams lavonui toks švelnumas?) ir pradėjo jį girdyti vandeniu. Mano rankos stipriau suspaudė kėdės turėklus – juk tai aš, tas apdriskėlis, juk tai mane jau mirusį girdo vandeniu. Kas nutiko su manimi? Nevalingai  kiek pakilau nuo kėdės,  apsidairiau – laukiamajame be manęs ir man skirto ekrano,   buvo šimtai susirūpinusių žiūrovų  įdėmiai stebinčių savuosius ekranus.  Ką gi mes čia visi veikiame? Mano dėmesys vėl grįžo į ekraną – jame, skambant švelniai muzikai, labiau tinkančiai  labdaringos akcijos vizijos  iliustracijai, kas iš siužeto sprendžiant, buvo labai arti tiesos (numirėlio troškulio tenkinimas), pasirodė per visa ekraną užrašas: „Ar esi tikras, kad ne per anksti tapai žmogumi? Ar vis dar galvoji, kad esi nuo Dievo?  Matai save gulintį smėlio dulkėse suvyniotą į prasmirdusius skarmalus? Pameni save ropojantį keturiomis  per dykumą su sauja deimantų  rankoje?“  Titrai iš lėto bėgo toliau: „Turi teisę spręsti pats – gali pasilikti prie ekrano,  arba gali  pakilti  ir eiti link kasos  –  biznio klasė čia garantuota visiems, kaip, beje, ir ekonominė, tuo atveju, jei norėtum  keliauti didesnės ir glaudžiau susėdusios bendruomenės  rate.....Tavasis sprendimas nesustabdys vaizdų ekrane – jie bus rodomi  bet kuriuo atveju, tam  kad juos matytų  kažkas kitas, arba kiti...“ 

Pasilikau savo vietoje – intrigavo . Labdaringoji mano  lavono gaivinimo akcija baigėsi kartu su titrais. Ką tik ekrane karaliavusią melancholiją pakeitė tranki muzika,  jos fone paprastoje  buitinėje aplinkoje pasirodė du  paklaikusiomis  akimis  besiriejantys  personažai – vyras ir moteris.  Gausią puokštę rinktinių keiksmažodžių,  kreipinių, klausimų bei teiginių    lydėjo ne mažiau išraiškingi abiejų herojų  gestai -    jis  karts nuo karto išraiškingai  mojavo  iškeltu  ilguoju  rankos pirštu  (kumščio su iškeltu  viduriniuoju, ilgiausiuoju pirštu kombinacija),  jo oponentė darė lygiai tą patį rankos judesį ir, be abejo, norėdama įgyti „teritorinį diskusijos pranašumą“, karts nuo karto vis atsukdavo savo dailų užpakaliuką vyriškiui ir spiegdama bei kikendama,  plekšnodavo jį dailia rankute.  Akimirksniu rietenų sceną pakeitė gamtos peizažas su  veiksmu vykstančiu kažkur  Afrikoje....Dvi pavianų veislės beždžionės    smarkiai konfliktuoja, ilgainiui  viena pripažinus savo pralaimėjimą ginče, atsuka savo užpakalį ir per jį patapšnojus letena,  eina šalin. O tuo metu  pavianų genties vadas,  užsiropštęs ant aukštos uolos ir vis darydamas grėsmingas grimasas, piktai ir rūsčiai  apžvelgdamas savuosius pavaldinius,  karts nuo  karto beždžioniška ranka tapšnoja sau per akivaizdžiai grupės nariams demonstruojamą  penį:  “Žinokit, maitos, kas čia tikrasis  šeimininkas“. Gestą lydi pastovus kūno paspyruokliavimas su šaižiu pastūgavimu.

„Instinktai liko tie patys, tik gan ilgame evoliucijos kelyje kiek „pasiklydo“  kai kurių  personažų demonstruojamų  gestų  prasmė“. Ir dar diktoriaus  balsas pridūrė: “ Liko  neaišku – kodėl tiek vyrų, arba tiek  moterų tarpe  rodomas tas nedviprasmiškas sueities ženklo gestas  taip ir lieka niekada neįgyvendintas realybėje...?  O ar  tau, irgi neaišku?“

Sekantis vaizdas: ekrane du vyrai audžia vienas kitą kumščiais, po to badosi peiliais, dar po to „teigiamesnio“ herojaus kolega ginkluotas revolveriu,  įsiveržia  į kovos zoną ir suleidžia visą „Magnum“ būgnelio turinį  į „blogąjį“  berniuką. Scena baigiasi kontroliniu šūviu į galvą pasmerktajam.  Sekanti scena: natūralios gamtos fone dvi vienos nuodingiausių planetos gyvačių  kovoja dėl teritorinės  įtakos. Jos stojasi į vertikalią poziciją, įsitempia visu savo ūgiu, abi nori  būti aukštesnės  viena už kitą, įsisiūbavusios stengiasi nustumti priešininkę.

Balsas iš už kadro:  „Jos  nekanda viena kitos, netgi ir nedemonstruoja savo mirtino ginklo, o  kai kurios kitos gyvačių rūšys, apskritai,  kovodamos stengiasi nusukti šalin galvas.  Dar visai neseniai  mokslininkai klydo, painiodami šiuos gyvačių  jėgos turnyrus su „vestuviniais“  roplių šokiais. Ir visai nėra nuostabu – natūrali šios rūšies atranka evoliucijos metu išugdė kategorišką draudimą naudoti savo mirtiną ginklą tarpusavio kovose. Tai griežtas įstatymas, sąlygojamas instinkto, bei galiojantis visoms gyvybės  rūšims mūsų  planetoje – nežudyti savo gentainių. Pas gyvūnus, turinčius silpnus natūralius ginklus, silpnesnė ir moralė, bet tuo pačiu jie ir mažiau pajėgūs padaryti ženklią  skriaudą ar žalą savo gentainiui. Žmogus gi taipogi su silpnai išvystyta  natūralia ginkluote, bet dėka savo proto tapo labiausiai efektyviai ginkluota  rūšimi  planetoje, o moralė liko pakankamai silpna, todėl kad ginklus mes, žmonės sukūrėme proto pagalba, kuris progresavo  žaibiškai, o įgimtus  draudimus sąlygoja natūrali atranka, pritaikanti mus prie besikeičiančių sąlygų, bet  kurianti juos smarkiai lėčiau, kas ir sąlygoja  ne  tiek per didelį žmogaus agresyvumą, o greičiau  nepakankamą pirminę moralę...“  Neatitikimas tarp įgimtos moralės ir įgytų ginklų ir gimdo visa tai, ką stebite kasdienybėje, kuri dažnai glumina patį jos dalyvį ir stebėtoją.

Gausus  būrys makakų.  Būrio vadas – ryškus dominantas  baudžia ant hierarchinės pakopos žemiau stovintį narį. Akimirksniu visi likusieji pavaldiniai puola padėti vadui bausti pasmerktąjį ar nusidėjėlį. Didžiulis triukšmas – beždžionės rėkia,  į  baudžiamąjį mėto išmatas, stengiasi suduoti, įkąsti, įdrėksti ir t.t.  Aktyviausi egzekucijoje –  ant žemiausio hierarchijos laiptelio stovintys, todėl kad baudžiamasis, tegul nors laikinai atsiduria „žemiau dugno“, o patelės, šiaip  nedalyvaujančios  „valdžios organų“ žaidimuose, šiuo atveju dar ir aktyvesnės už patinus – dantimis ir nagais jos darbuojasi ypač uoliai. Ekrane titrai: „....nieko neprimena?“

Sekantis vaizdas nukelia į supermarketą – ten išpardavimas, didžiulė eilė norinčiųjų  pigiau gauti prekių. Pardavėjas  (šiuo atveju jis savotiškas dominantas pirkėjų  pasąmonėje) griežtai normuoja  parduodamas prekes – dalina ribotą kiekį, kad pakaktų visiems. Staiga vienas pirkėjas mandagiai papriekaištauja pardavėjui dėl jo grubaus elgesio su pirkėjais, prasideda konfliktas,  pardavėjas dar grubiau užsipuola nepatenkintąjį, iškeikia pastarąjį, grasina jį pašalinti iš eilės ir t.t. Tolimesnis veiksmas primena  ką tik aukščiau  matytąjį  scenarijų – kuo toliau  stovintys nuo  prekystalio, tuo labiau palaiko pardavėją bei puola išsišokėlį, užlaikantį eilę su savo „absurdiškomis“  pretenzijomis, aktyvesnės moterys, dar aktyvesnės – senyvo amžiaus moterys,  po to seka vyrai.
Diktorius: „ Dominantui užteko tik pradėti, toliau „darbą“ užbaigė visuomenė. Ar didelis skirtumas tarp šių dviejų paskutinių  epizodų? Na, šioks toks yra – į darbą nebuvo paleistos išmatos – juk  ne makakos esma....“

Keletas grifų sklando ore virš savanos lygumų. Ratus jie suka  vienoje vietoje. O  keletas akylų žvilgsnių iš tankesniu  žolynu  apaugusio  žemės plotelio  seka  grifų manevrus. Dar akimirka ir iš savo laikino stebėjimo posto    penketas  gauruotų  žmogystų  pasileidžia  bėgte link grifų apžvalgos aikštelės,  mat  paukščių eskadrilė staiga darnia tvarka  ėmė  leistis žemyn. 
„Stačias dvikojis padaras priverstas skubėti, kitaip šansą  pratęsti kardadančio tigro pietus  atims dvikojo pagrindinis konkurentas – maitvanagis. Bet, tuo pačiu  grifai  yra  ištikimi žmogaus primato navigatoriai dvėselienai aptikti“ – tokio turinio tekstas iliustravo veiksmą.
Radikaliai keičiasi vaizdas:  skirtumas  – geri  pora šimtų  tūkstančių metų nuo ką tik matyto. Vėl supermarketas, tik dabar maisto savitarnos skyrius, kamera iš lėto slenka produktų lentynomis. Pauzė. Ekrane jokio komentaro, tik stambiu  planu  poros kilogramų jautienos pakuotė su daug sakančiu užrašu: „Jautienos kepsnys,  24 dienas  brandintas“, suprask – mėsa tiek laiko pūdyta...Suprask – žmogaus skrandukui tokia mėsytė visai nesvetima - priešingai....mūsų primatų  vienas pagrindinių  baltymų  šaltinių gamtoje  ir  buvo „patiekiamas“ mums tokia forma....Nors, mes dabar jau civilizuoti, mes mėsą kepame ir kaip kam – kam su krauju, o kam be jo.....“

Vėl muzika, tik  šįkart  ritmas  švelnus, melodija lyriška, ir  harmoninga, ekrane  jauna mama sūpuoja mažylį, bus kokių dviejų -  trijų mėnesių amžiaus. Vaikas guldomas į lovelę tarp dviejų minkštų šalimais vienas kito  paguldytų  nedidelių   pailgos  formos  objektų – vienas trauktas švelniu  rudos spalvos aksomu, kitas  - gan šiurkščiu iš pažiūros, dirbtiniu  kailiu, taip pat rudos spalvos. Vaikutis iš pradžių liečia aksominį  daiktą, bet vos tik užčiuopia „kailinį“, kaip mat įsikabina į jį savo rankutėmis ir stengiasi prisiglausti kuo arčiau. Objektai po kiek laiko sukeičiami pusėmis. Vaikas ir vėl pirmenybę atiduoda “kailiui“.
Diktorius: „ Visos mamos puikiai žino, arba atsimena  vaikučių  ryžtą neatgniaužti savo mažyčių  kumštukų, jei rankutėms  pavyksta įsitverti gimdytojos plaukų (ir nebūtinai tik jos, gimdytojos...) O gal visai neatsitiktinai ir jau gerokai paūgėję vaikučiai  mėgsta sapnų karalystę  pasitikti  apsikabinę gauruotą pliušinį meškiuką, o suaugę sukišti rankas ten, kur plaukuota?“

Vieną siužetą   keičia  kitas, akys žiūri , bet smegenys informacijos jau nebesudoroja.  Matau vaizdus, apie deimantus nebegalvoju, pagaunu  save žiūrint  į mažą skaitmeninį laikrodį ekrano kampe – skaičiai skuba  į praeitį.  Atgal bėgantis laikas turi  kažkokią  prasmę man?  Pakylu  nuo kėdės, neskubėdamas prieinu  prie kasininkės – jos akys  be galo gražios, ilgai jas stebiu  ir pajuntu  didžiulį skirtumą tarp jos ir tų akių,  kurias  buvau matęs  per visą savo gyvenimą. Gražuolės akys lyg negyvos, bet paradoksas – jos kerinčios, jos žavi:

– Tai jums Verslo, ar Ekonomine?

Verslo, ar Ekonomine? Ar aš nuo dievo, ar nuo beždžionės, o gal vis dėl to aš, tu, mes,  jūs esame dievo tvariniai, kaip kad man,tau, jums, jiems daug kartų buvo kartojama? Juk aš, tu,  jūs, mes,  jie  nuogi, o visos kitos beždžionės mano, tavo, jūsų  primatai -   aprengti  kailiu? Ar nuogumo ženklas sąlygoja dieviškumą?  Ar  čia bilietai tik oro keliu, o gal galima ir sausuma, kad ir traukiniu, o gal laivu – ar  jie kursuoja?

– Atleiskite, Panele, ar Jūs žinote kur aš  keliauju, arba bent jau kur turėčiau?

– Jūs per daug ir per  ilgai galvojate. Jūs klausinėjate, jums reikalingi atsakymai,  panašu, kad   kuriam tai laikui kelionę teks atidėti.

Stoviu  suglumęs. Nesuprantu  kodėl – ar dėl to, kad vis neapsisprendžiu dėl išvykos – sunki užduotis, ypač kada nežinai kur vyksti.... O  gal  ką tik peržiūrėta medžiaga stabdo mano valią  išvykti  ir tuo pačiu žadina mano sąmonę suprasti? Lėtu  rankos judesiu mergina pastumia  link  manęs pilną stiklinę  šalto vandens.