-Tu mane myli?
Susimąsčiau. Ar myliu? Ar turėčiau mylėti  dėl to, kad ji graži?  Dėl to, kad jos žodžiai  kažkada skirti  man, jaudino? Ar aš pajėgus jausti, mylėti? Vis dar?

    Mano akys  sekdavo jausmingas pasakas, ji tai pastebėdavo ir atsakydavo man savo švelniu bučiniu, primenančiu sultingos avietės skonį. Su vos juntamu alpėsiu balse ji kalbėdavo apie mano rankas – paprasti ir visai nereikšmingi pastarųjų  judesiai ją sujaudindavo, tiesiog varydavo iš proto. Balsas tiesiog virpėdavo ir nebūdavo jokios dingsties suabejoti sakomų dalykų nuoširdumu. Į jos pasakas atsakydavau savosiomis tik  gal kiek santūriau – dažnai lūpomis liesdavau jos veidą. Moterims patinka kai jas bučiuoja vietose, kur aplinkui daug žmonių, joms reikia visuotino pripažinimo, jos nori parodyti savo priklausomybę mylimam vyrui.   Žinojau, kad viskas, ką jinai man kalbėdavo, buvo gerai išmoktos ir  paruoštos pamokos, bet vistiek būdavo malonu. Ruošdavau pamokas ir aš. Šis abipusis mūsų bendravimas „pasakomis“    uždegdavo ir taip jau atvira liepsna degantį mūsų aistros motorą.....dažnas tai įvardintų meile, taip  atrodė ir mums.

    Banali pradžia, panaši ir  pabaiga. Ilgainiui gražūs žodžiai kartojosi, glamonės darėsi nuobodžios,  rezonanso jokio -  nebeįdomu. Rutininės frazės, rutininiai jausmai, toks pats tapo rutininis ir seksas. Buvo laikas, kai į vieną susiliedavo mūsų kūnai,  mes eidavome vienas į kitą su begaline aistra....Nieko unikalaus – viskas kaip ir pas visus – scenarijus lyg užprogramuotas, eiga standartinė:  lyg ir meilė, lyg ir jausmai, lyg ir puikus seksas, verčiantis skrajoti padebesiais ir staiga kritimas žemyn ant tos dulkinos ir nuodėmingosios žemės. Pyktis, priekaištai, ašaros, neapykanta. Grožis pavirsta į didelę krūvą smulkių skeveldrų, gaubiamų debesies  smirdančių dulkių.

    REIKĖJIMAS mus sugrąžina į realybę, reikėjimas atima iš mūsų jausmus, meilę, atima šansą būti laimingais.
   Vakarais mes sėdime vienas priešais kitą prie kortų stalo, dėliojame tuos gabalus popieriaus ir tylime. Vaidiname, kad esame užsiėmę, vaidiname, kad prasmingai leidžiame laisvalaikį po sunkios darbo dienos, vaidiname, kad atsibodo televizorius ir mes  ateityje  įjungsim jį labai retai, vaidiname, kad galvojame, apsimetame, kad laukiame nakties  kada atsigulsime į bendrą lovą ir dantis sukandę suvaidinsime orgazmą...Mes neturime ką pasakyti vienas kitam, mes dėliojame kortas...

    Kodėl? Kas ta reikėjimo realybė? Kodėl gražūs žodžiai, glamonės, jausmai pavirto į skeveldras?  Kur ta praleistų, arba aplamai – niekad neišmoktų pamokų vieta? Į ką mes pavirtome, arba esame paversti? Kodėl meilė mūsuose -  lyg trumpalaikės atostogos sielai? Kodėl mes ištisai kalbamės apie daiktus, norime jų, dorai net nesuvokdami, kad patys daiktai mums neturi jokios prasmės – prasmę turi tik jų vertė kitų akimis. ....Godumas dažnai ima virš prieš jausmą...Gal čia ir slypi tas atsakymas į daugelį „kodėl“?  Reikėjimas mus pavertė įvairiausių reikmių vergais. Mums reikia „būtiniausių“ daiktų, mums reikia beprasmių pramogų bei žaidimų – mūsų tuštybė nuobodžiauja,  mums kaip oras ir vanduo reikalingas socialinis statusas, mums reikia garbės bei pripažinimo, mes visoms šioms „reikmėms – vertybėms“  atiduodame save pilnai, visą savo laiką, arba didžiausią dalį savo energijos, aukojame didžiausią mums duotą tvėrėjo dovaną – tą vienkartinį buvimo šioje planetoje laiką. Juk antro termino nebebus – dovana tik viena ir paskutinė. (O jei ir bus, tai ten būsime jau ne  mes).  Mes einame iš proto dėl „prasmingai“ nepanaudoto laisvalaikio – šis „kovos“ frontas jau įgavęs savotišką atostogų epidemijos statusą – ariam visus metus dėl daiktų, o kas lieka išleidžiam kelionei  porai savaičių į Turkiją, ar Egiptą (paskutinės minutės kelialapis...). Aukštai iškėlę galvas giriamės aplinkiniams savo puikiomis atostogomis, grįžę iš eilinio turizmo kombinato, primenančio vištų fermą su pastoviai judančiu pašarų ir gėralų  konvejeriu poilsiautojams (all inclusive)...Ar dažnai sakome tiesą apie savo atostogas? Kurgi? Mes juk kovotojai, mes juk niekada nepralaimime.  Pasekoje visa ši kova už būvį, arba greičiau – vėjo malūnų ataka  atima iš mūsų žmonių statusą ir paverčia mus gyvūnais. Vienintelis dalykas mus skiriantis nuo kitų gyvūnų rūšių tas, kad mes rūpinamės savo įvaizdžiu, tik kažin ar tie kiti gyvūnai mums smarkiai pavydi šios mūsų „vertybės“? Mes tampame paviršutiniškais iš esmės, mes nelaisvėje – mes kaip romios avys ištiesiame savo priekines letenas antrankiams užmauti, o tada ir jokie tikri jausmai, meilė neberanda mumyse vietos. Būdami paviršutiniškais, mes niekada neprisijaukinsime nei laimės, nei meilės.   Ir  jokie patys  įmantriausi meilės žaidimai nepažadins mūsų iš to gyvūniškojo letargo. Tiek meilė, tiek pats mylėjimasis ilgainiui pataps viso labo tik kova su nuoboduliu, dar viena pramoga, arba sportu, fiziologine prievole, bei anot daugelio kitų – kova su vienatve.
 
     Išvada – kalta tuštybė, kuri diena iš dienos žmoguje  užima vis naujas pozicijas.  ,Nesugebėjimas,  arba nenoras lavinti savo sąmonės, nematymas savo partneryje  turtingo vidaus, žinoma jei toks  egzistuoja, taip pat veja i tą pačią aklavietę, kurioje  karaliauja surogatinė meilė.
     Gyvename lyg ir civilizuotoje valstybėje su nusistovėjusiomis vertybėmis, išpuoselėta kultūra, etika, estetika bei morale...Argi? O gal bandykim pakeisti kiek šio objekto – valstybės viziją? Gal, žiūrėdami kiek kitokiu kampu,  pamatysime, jog čia visai ne jokia valstybė, o greičiau viso labo didžiulis supermarketas, kuriame vietoj labiausiai puoselėtinų žmogiškųjų vertybių – meilės, jausmų, laimės ir laisvės, stovi masė įvairiaspalvių prekystalių bei  „lariokų“ ir visi mes, šios valstybės nariai, lyg akis išdegę, su krūva plastikinių maišų rankose, zovada lakstome po šią savo“tėvynę“, nes paskelbtas SALE (išpardavimas)...laimė paversta į godumą, laisvė į daiktą.  Ir baisiausia tai, jog mes tuo tikime, ir jau visai nebeturi jokios reikšmės – ar mes patys tuo tikime, ar mes priversti tą daryti. Reikšmės jokios todėl, kad esame jau su pakitusiu statusu....
      Be kita ko,  rasime mes šioje imperijoje ir sekso reikmenų skyrių, kuriame be galo daug visokiausių daiktų „tikrai“ aistrai, meilei sužadinti  (pvz, kad ir  analinei). Tik labai gaila, kad šioje valstybėje mes nerasime jokio prekystalio, prekiaujančio daiktais sąmonei žadinti. Nerasime todėl, kad neieškosime tokio skyriaus, ar todėl, kad  jo mums paprasčiausiai nereikia?  Gyvūno statusas turi daug „privalumų“....

-  Ne, jau  nebemyliu. Dar nesusigrąžinau savo prarastojo statuso...

Artūras Lingaitis