Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pasaka pirma
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Chuliganiškos novel?s / Pasaka pirma
R u j a

Optimistas pareiškia, kad mes gyvename geriausiame iš įmanomų pasaulių;
pesimistas pilnai su tuo sutinka .

Džeims Brench Kebel




Kančia. Toks visai ne naujas žodis.
Kodėl kančia? Todėl, kad sergi? Todėl, kad reikia eiti į darba? Jei sirgtum, nereikėtų eiti į darbą. Bet vėl būtų kančia...sirgti. Kančia todėl, kad mylime, ar kad nebe? Kančia gyventi? Kančia mirti? Mirti nėra kančia. Ne mes laukiame mirties – ji mūsų.

 Nežinau – kas kokiai partijai atstovauja, žinau tik tiek, kad ruja tęsiasi....
 Karas, kartais tikras, kartais ne. Graži mergina su įklotais rankose, piešinukas su mėlynais vandens lašais, jie baigia (politikai), vėl karas tik dabar netikras – išgalvotas, peiliai tikri, perpjautos gerklės nebe, 12 lavonų per 2 minutes, 12 kilogramų tuščių automato gilzių, lavonai gražiai įraudusiais veidais ir nelabai liūdni, patys geriausi skalbimo milteliai pasaulyje ARIEL, vėl tamponai, kelionė į Kiprą, Tunisą, Turkiją bei Izraelį, anonsas su papildomų lavonų partija, gėris ima viršų, bet dar 8 lavonų sąskaita, vaistai nuo artrito, dainos, žinios, ekrane du visai nelinksmi vaškiniais veidais piliečiai su išskleistais laikraščiais rankose, jiems iš šonų kiti du su automatais rankose bei juodomis skaromis ant veidų (gal gedulas?), prieš keletą minučių tie 12 lavonų buvo kur kas labiau įraudę ir linksmesni nei šie du gyvieji su laikraščiais, jie bijo, grožio konkursas - mažų mergaičių visai dar vaikiškais kūneliais, makijažas nevaikiškas, dainos, plastinės chirugijos šou – iš negražių į gražias, iš mažų į didesnes, dainos vėl, dainuojame dažnai, vieni, kad girti, kiti šiap sau, treti dainuoja, kad uždirbti pinigų, dar kiti tikrais peiliais pjauna netikras gerkles tikriems personažams dėl pinigų, žiūrovai aplipusiomis bulvių traškučių trupiniais lūpomis, stebi plūstantį krauju priešą, galvoja apie pomidorų padažą, kurio pamirsho nusipirkti.
Mama lygina kelnes, tėvas nelygina nieko, nelyja. Rytoj eisime į bažnyčią. Ten mums pasakys, kodėl kenčiame. Išsipasakosime savo nuodėmes. Grįždami neužmiršime nusipirkti pomidorų padažo. Bažnyčioje eilinį kartą bus nutylėta apie Kristaus asmeninį gyvenimą. Bažnyčioje niekas nekalba apie įklotus, karą ir apie Jėzaus moteris. Ten vyksta sielos gelbėjimo darbai. Dabar madinga rujoti vyrui su vyru – tiesiog, tai viena iš demokratiškos tolerancijos apraiškų. Maldos namuose kalbama apie išgelbėjimą(arba išsigelbėjimą) ir nuodėmių išpirkimą. Susimoki už padarytą zlastį ir išeini iš to didelio namo švarus kaip ką tik gimęs kūdikėlis. .

N - u - o - d ė m ė

Kad išvalyti viena, būtina ištepti kažka kitą, bet galima ištepti viską, taip nieko ir neišvalius.
Lourens Dž. Piter

 Bažnyčioje konkrečiai nekalbama dėl ko ir nuo ko mes turime gelbėtis, tiesiog turime išsivaduoti nuo blogio. Bet niekas nekalba apie blogio atsiradimo priežąstis. Keisti stovyklas, ta prasme – pereiti iš blogio į gėrio zoną, ir tiek, panašiai, kaip kad niekas mums neaiškina kodėl Georgas guldo Mary ant nugaros. O ką čia aiškinti – gamtos dėsnis ir tiek. Abu ką tik po sočių pietų. Pabandykite alkaną Georgą užkelti ant alkanos Mary. Čia apie maistą, viso labo.
 Kodėl mylintieji vienas kitam ausin tyliai meluoja: “myliu”? O gal kenčiame, kad bijome tiesos? Gal mažiau kentėtume jei ausin vienas kitam tyliai pašnibždėtume: “ruja”? Neliktų paslapties? Neliktų romantikos bei melo (meilės)? Juk jei nebūtų rujos, nebūtų ir mūsų visų. Viskas kas mus supa aplink, absoliučiai viskas yra dėka rujos, arba dėl rujos. Ir tik dėl jos.
 Kas sakė, kad “Ferari”, ar “Porshe” yra transporto priemonė? Visi taip sako, tik su maža pataisa – tai dar, pasirodo ir automobilis. Vėl melas. Tai nėra nei automobilis, nei transporto priemonė. Tai paprasčiausi to daikto turėtojo veislės dokumentai. Manot tai netiesa? Ar jums sunku įsivaizduoti, jei tarkime rujotume tik porą kartų metuose, būtų reikalingi tie ferariai? Mersedesai yra visada, kaip visada yra ir ruja. Visada yra ir bus advokatai, teisėjai, direktoriai, prezidentai ir prokurorai Jie taip pat žmonės, jie taip pat rujoja. Jiems taip pat reikalingi veislės dokumentai.....

 Nebus čia jokio siužeto, nebus kriminalo, nebus meilės intrigų, nebus pikantiškų scenų iš rožėmis ir sperma kvepiančių miegamųjų...... Nebus čia jokių Kodų de Poterių, nėra ir nebus tu mielų dirgiklių kurie jums patrumpina kelią traukiniui riedant po žeme iš darbo į namus. Jūs girdite plastmasinį balsą - savo stotelės pavadinimą ir baigiate....Skaityti, žinoma (dirgintis, ta prasme)
-  Na, ką tu ir vėl su savo gleivėtomis istorijomis, kurios visai be pradžios?
-  Ar svarbu pradžia, kada visų mintys tik apie dabartį bei netolimą ateitį?
-  O kaip dėl praeities?
- Visai dar neseniai toks vokietukas vardu Frydrikas Nyčė pasakė, kad istoriją rašo nugalėtojai….O tų nugalėtojų visokiausių būta, nejau imsi dabar visais tikėti?
 Juk jie, jos, mes esame amžini. Kas pasakė, kad mums kada nors reikės mirti?
 Pažiurėk į tuos va stovinčius su pilnais stiklais alaus gatvėje Nothing Hill’e prie Rat and Parrot. Jie ką tik baigė savo darbo dieną ofisuose. Susirinko su draugais pasikalbėti apie dabartį bei ateitį. Kažkas labiau paprusęs filosofuoja, su dar kelintu ir sekančia pinta alaus prasidės kilnūs pasaulio gelbėjimo darbai. Kažkas visai svetimas kostiumuotai kompanijai šalimais, pabaigęs svarbią diskusiją futbolo klausimu, būtinai prisijungs prie temos. Iškėlęs savo mėlynai dekoruotą bei gauruotą ranką, kratydamas kumštį, būtinai įvardins kaltuosius. Nors mes visi puikiai žinome, kad kaltieji tai žydai ir arabai, bet garsiai pasakyti uždrausti žodžiai prie "pubo" tegul ir ne itin didelei auditorijai, smarkiai imponuoja. Kostiumuotieji ir dalis tepaluotųjų solidariai laikosi tos nuomonės, kad visus "foreignerius" reikia vyti lauk ir jų šalis bus išgelbėta. Tuo metu iš "pubo" į gatvę išeina tamsaus gymio jaunuolis su balta prijuoste ir surenka ant gatvės sustatytus tuščius bokalus. Baigėsi pertrauka, baigėsi gražios merginos su įklotais rankose, baigėsi agitacija maisto rinkliavai badaujantiems Afrikos vaikams su retomis pasišaudymo tarp su vis dar sveikomis gėrklėmis personažų. Gatvėje liko tik priešai. Jų buvo visai nedaug ir jie visi buvo visai nei arabai, nei žydai. Tiesiog tai buvo keletas žmonių, kurie arba dėl savo girtumo, arba dėl įgimtos meilės badmintonui, o ne futbolui, pasiliko gatvėje. Štai tos retos minutės, kai visi žmonės (futbolo klubiniai sirgaliai) broliai. Manchester United įmuša įvartį, iš pastato pasigirsta masinio Gvinėjos kiaulių žudynių garsai. Sirgaliams galutinai nukraujavus, į sceną išeina Kristus su ąsočiu rankose ir pripildo į visų stiklus alaus. Auditorija sutartinai nugėrusi po gerą gurkšnį iš savųjų bokalų, sutupia ant kelių....

Amebos evoliucija iki žmogaus filosofams atrodo kaip akivaizdus progresas – nors neaišku ar su ta nuomone sutiktų ameba.
Bertran Rasel

 Kada gyvuliai rujoja, jie būna pavojingi. O žmonės? Žmonės visada rujoja.
-  Girdėjome, brangusis jau ne kartą mes tas istorijas apie šį nevykusį eksperimentą - žmones. Ką gali naujo mums pranešti? Kokių ten tas mūsų dizaineris klaidų dar pridarė? Tik būk geras, nesikartok.
-  Kodėl kanibalizmą mes laikome didesne blogybe, nei Nobelio premija? Juk tų fizikų, Nobelio premijos laureatų indėlis į atominės bombos sukūrimą didžiulis. O gal ir nėra tai jau taip ir blogai? Juk po bombos sprogimo visas likęs maistas netinka naudojimui – jis radioaktyvus.
-  Suvesk galus.
-  Kanibalai maistui naudoja tiek produktų, kiek to reikalauja jų fiziologiniai poreikiai. Fizikams kur kas svarbiau asmeniniai veislės dokumentai, nei kažkieno fiziologiniai poreikiai (vienas iš jų – gyventi). Kanibalų aukomis tampa vienetai, fizikų milijonai. Fizikas maksimaliai pajungs darbui savo protą ir sukurs technologiją milijonų naikinimui, chemikė sukurs technologiją derliaus gausinimui, ko pasekoje bus daugiau maisto, ir tuo pačiu bus daugiau žaliavos (žmonių) fiziko išradimui panaudoti. Ilgainiui fizikas ir chemikė taps pakankamai grynaveisliais piliečiais. Ateis laikas (niekada nesibaigiančios rujos laikas) ir chemikė su fiziku susės prie kortų stalo. Chemikės rankose bus keletas kozirių. Vienas iš jų bus feminizmas. Bet jo ant stalo ji nemes. Blefuos, ta prasme. Taip, vos neužmiršau paminėti – žaidimas vadinasi ruja, arba greičiau. Ir visas šitas jovalas vien tik tam, kad apie 23.30 paeliui, vienas paskui kitą šie kilmingi asmenys garsiai kriukteltų gvinejos meškiukų kalba: klijaaai....
-  Na ir koks gi tavo šios pasakos moralas?
-  Nobelio premiją reiketų skirti kanibalams už puikų sriubos receptą.
-  Iš fiziko inkstų ir chemikės sąnarių, žinoma?
-  Na, ne iš klijų gi, po velnių, šlykštuoli tu.

 Įsivaizduoju bent vieną dieną pasaulyje be laikraščių, žurnalų, tv, radijo. Žmonių smegenys nugaištų nuo pernelyg didelio laisvės pertekliaus.

Artūras Lingaitis.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (21)
 
Pasaka keturiasdešimt šešta
2011.01.09 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
MORALĖ Žmogus niekada nebus moralus, todėl, kad moralę jis visada keičia į geresnę išlikimo -  pragyvenimo kokybę. Joks kitas šios planetos gyvis, išskyrus žmogų neturi tokios pasirinkimo galimybės. Žmogus turi, bet renkasi tą  variantą, kuris artimesnis gyvuliui, vadinasi – žmogus arčiau gyvulio, nei arčiau dievo. Žmogus dedasi protingu, nes suvokia ką tai reiškia, bet tuo pačiu jam nėra naudinga naudotis tokiu  titulu, nes tik tuomet jam nėra pavojaus tapti moraliu. Žmogus bijo moralumo, nes tai jį įpareigotų išsiskirti iš kitų gyvūnų tarpo. Žmogui patogu būti gyvūnu – viešai jis tai neigia, bet viduje tuo džiaugiasi. Tai jo didžiausias koziris apkaltinti dievą nesugebėjimu sukurti tobulo žmogaus. Žmogus negali tapti tokiu žmogumi kokį...
Pasaka keturiasdešimt penkta
2011.01.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Tavo revoliucija Aš jį myliu už tai, kad jis geras mano draugas – nebuvo išdavęs niekada. Kažkas sako, kad buvo – bandė nuvilioti mano moterį. Ar turėčiau nekęsti savo draugo už tai? O gal mano moteris nėra ta, kuria galėčiau tikėti, gal tai visai ne ta, kuri gimdytų man vaikus? Kažkas pasakys, kad aš bailys ir nenoriu kovoti dėl savo moters? Bet kam kovoti dėl to, kuris tave išduoda?  Mano draugas tikras, nes jis man nori įrodyti tiesą, bet kažkas pasakys, kad tai melas  - jis viso labo norėjo tik patenkinti savo aistrą... Jeigu tai tiesa – aš jo apie tai paklausiu, ir jei jis man nesumeluos, vadinasi jis nėra ir niekada nebuvo mano draugas, jei jis man sumeluos – jis liks mano draugu.      Šešėliai bespalviai. Ne visi. Kiti būna spalvoti....
 
Pasaka keturiasdešimt ketvirta
2010.12.23 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Kalėdos Nemėgstantiems poezijos (II dalis)   Laikas bėga, kartais jis eina, kartais šliaužia, kartais jo apskritai  nėra. Laiką kažkas sugalvojo – taip patogiau. Bet ar visiems patogiau? Ar įmanoma gyventi be laiko, be to, kurį kažkas sugalvojo, susistemino, suskirstė, padalino ? Ar įmanoma gyventi nieko neskaičiuojant ir nematuojant? Kažin. Juk jei nieko neskaičiuosim, prarasim poreikius iliuzijoms –  liks tik poreikis būti, poreikis išlikti. O gal tai ir yra svarbiausia? Ar gyvename vien tik tam, kad ištisai norėti kažko, ką galima būtų aukštai iškėlus rankose parodyti kitiems – žiū kokie mes gudrūs ir išmanūs, lenkite galvas prieš mane visi  tie, kurie neturit...    Apie gyvenimą prikalbėta prirašyta tonos – rinka neįsivaizduojamai...
Pasaka keturiasdešimt trečia
2010.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Vandens Ženklai (poezija prozoje) - Dievas nuo tavęs nusisuko. - Kodėl? - Tu neturi pinigų. - Iš kur dievas žino apie pinigus? - Aš jam sakiau. - O kas tu toks esi? - Dirbu spaustuvėj. Jie visiški kvailiai. Ne - kvailys aš. - Kodėl? - Todėl, kad galvoju, jog jie kvailiai. - Prabilo savikritika? - Ne – prabilo sveikas protas. - Tavo protas kurį laiką sirgo? - Taip – jis sirgo. - Kuo? - Alergija kvapams. - Nesupratau... - Dirbu lavoninėje, o po darbo gyvenu lavoninėje, irgi. - Dievo pranašas gimė ne Izraelyje. - Tu pažinojai Kristaus tėvus? - Ne – gimiau po to, kai jie jau... niekada nebuvo gimę. - Tada kodėl toks tikras, kad ne Izraelyje? - Tada dar niekada nebuvo Izraelio, kada jis (jie) nebuvo gimę. Pranašai niekada negimsta iš lavonų valstybėse, kurių nebuvo...
 
Pasaka keturiasdešimt antra
2010.12.15 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
        Senieji ateities laikai (ištraukos). ”...o dabar visus čia susirinkusius šios jubiliejinės konferencijos dalyvius prašome atsistoti ir pagerbti išėjusiuosius“.      Didesnė gausiai susirinkusiųjų dalis stovėjo nuleidę galvas, liūdesys visai negalvodamas slapstytis, piešė ašaras žmonių veiduose – kas ranka jas valė, kas kūkčiojo visu garsumu...salė gedėjo tų kartų, tų generacijų, tų tautų bei rasių, kurios paliko šią planetą be jokios galimybės kada nors į ją sugrįžti – sunaikintieji nebegrįžta. „Liko tik patys stipriausi ir ištvermingiausi, todėl kad išlikti – reikėjo milžiniškų pastangų, didžio pasiaukojimo, drąsos, išminties, milžiniškų jėgų ...
Pasaka keturiasdešimt pirma
2010.12.02 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
IMPORTAS Buvau trejų. O gal visų trejų su puse. Gatvėje kraujo baloje gulėjo visai neseniai suvažinėto šuns kūnas. Jau tada žinojau, kad egzistuoja kažkokie baudžiamieji organai milicijos pavidalu. Man buvo baisu nuo to vaizdo, stipriau suspaudžiau mamos ranką... Matyt, ir maži vaikai supranta mirtį, tegul ir šuns, bet jiems, kaip ir dera visiems vaikams, kyla klausimai su begale „kodėl?“ „Ar bus nubaustas tas šunžudys, auto vairuotojas?“ „Ar milicija jį pasodins į kalėjimą?“ Nepamenu ką į mano klausimus tada atsakė mama – senokai tai viskas buvo. Aš tik pamenu, kad buvau mažas berniukas turintis mamą, ir visai negalvojau apie tuos vaikus, kurie neturėjo savo mamų, kurių niekas nevesdavo iš namų į jokius vaikų darželius, mat jie nuolatos iki pilnametystės gyvendavo savo...
 
Pasaka keturiasdešimta
2010.09.23 HomoSanitus / Artūras Lingaistis
Ruletė Krupjė kimiu balsu:     -   „Vienuolika“. Rimtai lošiantiems kazino  alkoholis dalinamas  veltui, bet pajutęs savo limitą, eilinės man siūlomos viskio taurės atsisakiau -  girtas žmogus nepajėgus savęs kontroliuoti, o ta vieta kur dabar esu - įpareigoja.  Išsekęs kūnas prašėsi namo, monotoniškai straksintis baltas kaulinis  kamuoliukas greitai besisukančioje skaičių primargintoje lėkštėje ir erzino, ir viliojo, ir...šaipėsi. Pirkti už popierinius plastikiniai žetonai tirpo kaip pernykštis sniegas pavasarį – net mano prakaituoti delnai nustojo drebėti, dedant paskutiniuosius plastiko gabalėlius ant septintojo. Užsimerkiau. Linksmai  kikendamas kaulinis šaratukas ieškojo sau tinkamos duobutės lekiančiame...
Pasaka trisdešimt aštunta
2010.05.01 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija 2 (interviu) - ...taip taip – jūsų kaklaraištis labai graaažus. Norite, kad paliesčiau jį pirštais? Oooi – puikus kaklaraištis, toks gražus blizgantis atlasas ir dar aukso siūlais apsiūlėtas, medžiaga švelni – tokia miela liesti pirštais, jūsų skonis be priekaištų Gerb. Ministre. - Ahrr. - Nesupratau? - rrhA. - Aišku. Bet gal nenukrypkime nuo mūsų gvildenamos temos ir pabandykime išsiaiškinti tikrai neeilinės bylos svarbius klausimus – Tauta nori žinoti tiesą. Jūsų atsakymai šio vakaro laidoje labai svarbūs visuomenei, jūsų tartas svarus argumentuotas tiesos žodis gali pilnai reabilituoti generalinę prokuratūrą (likusias, irgi), mat po paskutiniųjų įvykių Tauta,  didesnioji jos dalis smarkiai nebepasitiki šalies...
 
Pasaka trisdešimt septinta
2010.04.20 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idiotizmo industrija –Ko tyli? Ko nešneki? Sėdi susiraukęs, dantis sukandęs, lyg būtum citriną persūdytą prarijęs. Neatsakau į klausimą, nes negaliu kalbėti, mat vos tik pradedu, taip ir byra žodžiai iš burnos prieskoniais skambiu pavadinimu “Cinika” pagardinti...Nenoriu būti cinišku kalbėtoju. Galiu tik rašyti. Kada rašai, o nekalbi – tikimybė gauti į snukį labai minimali. Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji, bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė - jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu dar negreit. Liolekas: “Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...va Jacekas laišką iš...
Pasaka trisdešimt šešta
2010.01.07 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
   Nevėluokit  į iškilmes Iškilmingas trimitų vaitojimas  kvietė į  Karalienės Priėmimų Menę – šiandien didi šventė.  Eglė Žalčių Karalienė pasirėdžiusi puošnia ir labai pūsta suknele (beveik tokia pačia, kaip ir už jos sosto ant sienos pakabintoje drobėje pavaizduotos  personos apdaru, kairėje pusėje) šiandien teiks  pasižymėjusiems Karalystės vaikučiams apdovanojimus. Šventė dviguba – tai ir apdovanojimų iškilmės, ir tuo pačiu – pirkto  Karalystės Valdovei milžiniškų gabaritų, gilios, kaip senelis Nevėžis, prasmės  meno kūrinio pašventinimo-aiškinimo  ritualas. Kadangi kalba eina apie tuos laikus, kai sąvoka „Photoshop“  dar buvo nežinoma, paveikslas, atliktas ištikimo...
 
Pasaka trisdešimt penkta
2009.12.22 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Skrydis                                       Didžiausią siaubą žmogui kelia tai, ko jis nežino, tai ,  ko   jis   niekada   neragavęs, tai, ko jis niekada neregėjęs ir nepatyręs.  Jis   bijo  –  laisvės.       - Maukis kelnes, pasišnekėsime  apie mūsų  civilizaciją, apie evoliuciją. Rimtas pokalbis.       - Kodėl  mautis?       - Kad būtų gražiau.       - Nemanau, kad tai labai jau gražu....       - Maunamės  tada  abu kartu...ir jausim  mažą, mielą...
Pasaka trisdešimt ketvirta
2009.12.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Idioto Mokymas Kam tau viso šito? Ar bus lengviau kada pažinsi savo priešą iš veido? Tau tai pridės jėgų sukti tą rankeną, kurią suki jau ištisus N metų? Suki iš pradžių dešine, po to kaire. Gal ir nelabai kūrybiškas darbas toks, bet suki sau rankenėlę, o sausainiai gatavi į dėžutę byra...Pirmadienį žvaigždutės, antradienį žuvytės, trečiadienį....ir taip visą savaitę, visą mėnesį...visą gyvenimą.  Ar idiotui svarbu patalynės kokybė paklota karste? Kažin – kokybė svarbi tiems, kurie tą karstą kloja. Idiotui kur kas lengviau tempti gyvenimo naštą, tiksliau tai visai ne našta – ar gali būti našta valgyti, tuštintis, daugintis? Netgi ir pats dauginimosi procesas  nėra tikras – amžinos treniruotės su miglota tikrų varžybų rezultatui...
 
Pasaka trisdešimt trečia
2009.12.05 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Laukiamasis –Šaaaaaaaaltas alus, kaaaršti....! Po galais, koks alus, kokie cepelinai? Miražas? O gal čia jau agonija, jei  tokie sentimentalūs prisiminimai  galvon  lyst  pradėjo? Šitas pliažas nesibaigs  niekada. Trys paros be vandens, be  maisto. Dieną  nežmoniškas karštis, naktį šaltis.  Kūnas vis dar  judėjo,  nors iš kur jis krovėsi  „baterijas“ judesiui  palaikyti, buvo  neaišku.  Smėlis prieglobstį rado visose įmanomose ir neįmanomose  kūno vietose – jo buvo ir nosies šnervėse, ir burnoje,  akys ašarojo – smėlis kaupėsi ir ten. Girgždėjo ne tik tarp dantų, bet ir smegenyse.  Saulė, įšilęs smėlis, jūra, bangos, dailios merginos.... rankoje  stiklinė...
Pasaka trisdešimt antra
2009.08.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Žmogus su kamuoliu (nebūtinai rankose) - Ar žinai vaistų pavadinimus tokiais vardais kaip antai : „zrazai“, „vėdarai“, „Žalgiris“ „Lietuvos saulėlydis“, „cepelinai“, kugelis“, „švyturys“? Ar žinai tokius maisto patiekalus kaip antai: “analginas“, „citramonas“, „insultas“, „saridonas“,“gripas (paršų)“,  „infarktas“, “akvariumas pilnas vėžių“....?                                        -     Neišsisukinėk, tėti. Tu ir vėl man neatsakai į klausimą. Aš gi klausiu...
 
Pasaka trisdešimt pirma
2009.07.31 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 Feniksas (bene lietuvis būsi?)       Bandžiau ir aš....Bet, kiek besistengčiau giedoti himną gimtąja kalba...iš burnos mažais skiemenukais – kąsniukais virto vokiški žodžiai – net keista, ypač kai šios kalbos beveik nemokėjau visai. Mindaugui tai būtų nepatikę žiauriai. Nepatiko ir man – kurgi patiks – visa tauta tiek tėviškėje, tiek visame pasaulyje gieda lietuviškai, o aš gargaliuoju vokiškai. O gal  tai  ženklas? Anglai savo karalių ir karalienę turi, o mes....irgi turime, tegul ir negyvą jau, bet turime, ir  ko gero mylime dar labiau, nei bulgarai savąjį... Savo šeimininkus privalome turėti visi... Nustok brūžint tas prakeiktas savo kankles  –  pasišnekėti reikia! –   ...
Pasaka trisdešimta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Prasmė Myluoju savo meilužę -  tinginystę. Ir tuo pačiu ieškau gyvenimo prasmės.  Klausimas apie prasmę nėra naujas. Begalė didžių vyrų mąstytojų apie tai kalbėjo, rašė  daug  šimtmečių. Gerbiu aš tuos protingus vyrus, bet kas iš to? Ar tie jų išsakytų  minčių piruetai, viražai ir neretai mirties kilpos man padėjo?   Padėjo suprasti dėl ko esu? Būti  tik tam, kad būti ir pasibaigus buvimo terminui pagal mūsų kultūros tradicijas savo nuosavu kūnu patręšti tėviškės žemės gelmes? Iš prigimties esu nepataisomas optimistas. Nusižengsiu tradicijai – neieškosiu kaltų aplink, pasistengsiu nustoti  verkšlenti, nebarsiu  nei žydų, nei arabų, nekeiksiu Rotšildų, nepriekaištausiu Murdokams,...
 
Pasaka dvidešimt devinta
2009.06.24 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Pokalbiai iš ateities –Tu? –Aš. –Kaip? –Gerai. –Tu? –Taip pat. –Prieš  20  metų atrodei kiek geriau. Rūkysi? –Pasimetęs kažkoks esi. Kuo rūkyti? Nei burnos, nei plaučių, ... nei atminties pas mus abu jau nebe. –Taigi. Būtų atmintis, nesiūlyčiau. Kada metei? –Gal  kokius  22  metus atgal. Kaimynas šalimais atgulęs. Dvokas žiaurus. Neįmanoma ilsėtis – kokia antra savaitė kankinuosi. Ir kaip aš tą prakeiktą kvapą užuodžiu, juk nei plaučių, nei burnos, nei nosies, ... nei viso kūno nebeturiu, o kvapus užuodžiu. Keista. –O sakai, kad neturi atminties... –Taip, matyt  šviežio kaimyno dvokas  pažadino mano užsigulėjusius sentimentus. Pagavai mane. Parūkom. –Nesielvartauk šitaip...
Pasaka dvidešimt aštunta
2009.06.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
EUROPA Žiūriu į savo veidą Bet ar veidrodžiai kalti? Turbūt – kitaip negali būti Tradicija pas mus tokia – kaltus reik baust Kumščiai skuduru kraujuotu apvynioti Daužau ir mindžioju šukes – ant jų dar likę šis tas mano Sutrupinsiu kas liko Tada nusiraminsiu Minia pro šalį neša vėliavas iš skudurų Veidai laimingi, kaip vaikų Jie švyti viltimi ir gerumu Reik melstis, o ne daužyt Kitaip neleis juk nešti Tų skarmalų ant koto užmautų Nurodytuoju maršrutu Veidai laimingi, jie švyti viltimi Nešikai žino – mes amžini Mums sakė šitai per TV Šviesus rytojus neišaušo Žiema žadėjo pasitraukt, deja, apgavo Aklavietė – minia sušalo Ratu sustoję jie krauna laužą iš vilčių Ir žvelgia viens į...
 
Pasaka dvidešimt septinta
2009.05.21 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
 N o j a u s        p y r a g a s Sendaikčių turguje mes beveik niekada neperkame  kažkieno naudotų indų ar senų stalo įrankių, nes nuo šio veiksmo mus sulaiko mūsų lakioji fantazija  – ji pradeda mums vaizduoti tas nešvarias rankas, kurios kažkada praeityje lietė tuos indus,  valgymo įrankius, fantazija mums piešia tuos vaizdus, kuriuose iš nešvarių burnų atgal lėkštėn krenta ir tykšta į riebų ar nelabai padažą  atkąsto ir ryklėn nepatekusio  maisto gabalai...Mums kažkodėl šlykštu. Mes niekada nepirkome ir nepirktume panaudotų indų ar valgymo įrankių, nes mes nežinome kas tais daiktais naudojosi. Ir jokie chemikalai  nepajėgūs nuplauti nuo šių indų mūsų fantazijos ar stereotipinio mąstymo. Visgi įdomiai...
Pasaka dvidešimt šešta
2009.05.08 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
M  e  l  a  s  ("Two in one", jūsų patogumui - su komentarais, nes jie skaitytojams neretai būna svarbesni už pasaką)     Ne  taip jau ir seniai kažkur Amazonės džiunglėse (nors visai nebūtinai ir ten) egzistavo gentis ar bendruomenė,  kurios nariai nesuprato ką reiškia žodis  “melas“. Tiesiog ši sąvoka  jiems buvo visiškai nesuvokiama. -Su tavimi  viskas tvarkoje? -Ne, ne viskas.  Nei su manimi, nei su tavimi, nei su mumis  visais ir dar tais anais...buvusiais, esančiais bei būsimais. -Gerai, tęsk  tuomet. -Toji  gentis gyveno be galo daug generacijų  visai be melo.  Jie tiesiog nemelavo nei sau, nei savo artimiesiems nei gentainiams,  jie nežinojo  ką reiškia „melas“.  Jei kas nors tų...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kodėl apie mirusiuosius kalbama tik gerai, arba nieko, o apie gyvuosius ...

Pamąstymas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės