Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Maisto lenktyn?s – lenktyn?s, kuri? nelaim?s niekas
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Daniel Quinn / Maisto lenktyn?s – lenktyn?s, kuri? nelaim?s niekas
Daniel Quinn, Kent Valstijos Universitetas, Žemės diena, 1998.

Prieš keletą dienų aš jaučiausi prislėgtas ir pasakiau žmonai: „Reni, kodėl aš turėčiau apie tai kalbėti Kento Valstijos Universitete? Kodėl aš negaliu kalbėti apie ką nors, kas į kiekvienus jų namus atneštų šilumą, gerus jausmus ir šypsenas jų veiduose?“

„Gerai, o kodėl gi tau taip nepadarius?“, pasakė Reni, „kodėl tu nusprendei apie šį reikalą kalbėti pirmiausiai?“

„Todėl, kad pasaulyje tai dabar pats svarbiausias reikalas“, pasakiau aš jai.

„Bet kodėl visa tai turi nagrinėti tu?“

„Todėl, kad to nedaro niekas kitas, bent jau plačiąjai visuomenei“.

„Ką gi, tada matome, jog kito kelio nėra?“ pasakė Reni.
 
Taigi turėčiau jums papasakoti šią trumpą istoriją tam, kad suprastumėte, ką aš čia veikiu.

Frigų išminčius Epiktetas sakė: "Viskas turi dvi rankenas. Viena, už  kurios galime nešti, ir kita, už kurios negalime". Išminčius, kuris stovi prieš jus šiandien, sako: „Yra dar ir  trečioji rankena iš kitos pusės, tačiau ji gali būti pasiekta tik tų  žmonių, kurie supranta, jog jie turi trečiąją ranką tai rankenai pasiekti.”

Manau, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės mane kviečia kalbėti per renginius, yra ta, jog žmonės, kurie perskaitė mano knygas, miglotai nujaučia, jog aš turiu trečiąją ranką, kuria galiu sugriebti daiktus, kai dauguma žmonių turi tik dvi rankas. Jie nori sužinoti ką trirankis vyras sugeba suprasti jiems rūpimais klausimais; ar tai būtų investicijos į socialinius reikalus, ar sveikatos priežiūros sistemos reforma, arba 21-ojo amžiaus verslo ateitis.

Mes esame liguistai dvipusė kultūra. Pavyzdžiui, turime visus dvipusius žaidimus, kaip šachmatai, šaškės, tenisas, boksas, baseinas ir t.t., taip pat ir visus kitus dvipusius komandinius žaidimus: futbolas, beisbolas, krepšinis ir kt. Dar yra ir kiti bet kurios pusės žaidimai, tokie kaip pokeris, renginių stebėjimas ir pan. Tačiau mes neturime jokio trišalio žaidimo. Jūs niekada nepamatysite jokio trišalio  komandinio žaidimo nei patalpoje, nei stadione.

Mūsų teisingumo sistema iš esmės taip pat yra  dvipusė. Turi būti  kaltinamasis ir gynyba, ieškovas ir atsakovas, vienas nugalėtojas ir vienas pralaimėjęs, visada turi būti tik taip. Kiekvienas iš jų nekenčia teisėjo.

Kiekvienas laiko savaime suprantamu dalyku tai, kad yra tik dvi argumento pusės. Kai kalbama apie abortus, pavyzdžiui, turime pasirinkti ar esame už, ar prieš, o žmonės, kurie nepasirenka nei  vieno, nei kito varianto, nesudaro trečiosios pusės, jie tiesiog nieko neatstovauja. Tas pats pasakytina apie kitus diskutuotinus  klausimus, pavyzdžiui, gyvūnų teisės, mirties bausmė, ar narkotikų legalizavimas.

Žiniasklaida vaidina svarbų vaidmenį formuojant požiūrį į dvipusius renginius. Gana dažnai dvipusiškumas nėra akivaizdus besivystančiose situacijose. Pagrindinių naujienų rinkimo procesas padeda aiškėti veiksmo sekoje, kai atsiranda dviejų pusių pageidavimas. Jei vienas ekspertas sako, kad X yra nuostabus reporteris, tikimasi rasti kitą ekspertą, kuris pasakys, kad X yra prastas ir kad Y yra daug nuostabesnis nei X. Tai, iš esmės yra tai, ką sudaro NAUJIENOS ar Žinių laidos.
Kai imame diskutuoti "aplinkos" tema, nėra lengva poliarizuoti visuomenę. Kaip galime  siųsti reporterį surinkti informaciją apie švarų vandenį? Arba oro taršos mažinimo tematika? Žinoma, visi nori švaraus vandens ir švaraus oro. Šis klausimas turėjo būti išdėstytas taip, kad visuomenė galėtų užimti tam tikras pozicijas ir kad  visi neliktų  toje pačioje pusėje.

Pastumiant ir patraukiant, truputį pakeičiant šen bei ten, kaip  ir buvo numatyta, viena pusė atstovauja aplinkos apsaugos interesus, o kitoje stovykloje sukuriame priešpriešą žmonių interesams.

Tai sunku suvokti protu, bet tai ir yra puikus būdas protui „pamankštinti“. Jūs negalite būti žmonių ir aplinkos pusėje, jūs turite pasirinkti būtent kažkurią pusę. Tai įdomus pavyzdys, atsižvelgiant į tai, jog pradžioje buvo pateikta tik viena rankena ir pasukta viskas taip, kad būtų vietos  dviems rankenoms, bet tuo pačiu metu visiškai nepaliekant galimybės trečiąjai rankenai.

Ginklavimosi varžybos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos prasidėjo kai man buvo dešimt metų, todėl aš turėjau progą viską stebėti nuo pat pradžių.

Norisi tikėti, kad jūs visi žinote, nuo ko viskas prasidėjo. Mes padarėme atominę bombą, tada ir jie padarė vieną. Mes padarėme vandenilinę bombą, tada ir jie padarė. Mes padarėme tarpžemyninių balistinių raketų, jie – taip pat.

Mes nukreipėme į juos dvidešimt raketų, tada jie atsilygino nukreipdami trisdešimt. Mes nukreipėme šimtą, o jie du šimtus ir taip toliau... Tai buvo varžybos be finišo linijos (išskyrus galimą katastrofą). Matyt, tai buvo lenktynės, kurių niekas negalėjo laimėti. Nustoti varžytis irgi nenorėjo.

Kaip jūs ir tikėjotės, ginklavimosi varžybos buvo pristatytos „dviejų rankenų“ principu. Jūs galėjote užimti vieną iš dviejų pozicijų. Jei buvote Vanagas, sakėte, „geriau miręs nei raudonas“, o jei buvote Balandis, sakėte, „geriau raudonas nei miręs“. Ir kiekvienas kandidatas į prezidentus savo kalboje turėjo pasakyti pakankamai, kad nuraminti Vanagus, bet taip pat nenuvilti ir Balandžių.

Tuomet dešimtmečio viduryje atsirado vaikų, kurie nevertino šių „dviejų rankenų“. Jie buvo pavargę nuo šių ginklavimosi varžybų ir buvo pradėję dairytis trečiosios rankenos. Iš tikro jie pradėjo atrodyti kaip trirankiai monstrai. Per 1968 m. Tarptautinį demokratų susitikimą, su jais kariavo Čikagos policija ir meras davė nurodymus „nužudyti šaunant“. Manau, kad žinote, jog, praėjus keletui metų, šis trirankis monstras apsireiškė pasisakydamas prieš invaziją į Kambodžą, protestu prie Kento valstybinio universiteto. Po to kai sargybiniai keturis iš jų nužudė, žmonės pradėjo suprasti, kokias pavojingais monstrais jie buvo. Tai buvo pirmas kartas kai žmonės buvo žudomi tiesiog prieš akis... Štai kaip susidorojome su „trečiąja rankena“.

Taigi tuometiniai jaunuoliai taip ir negalėjo surasti trečiosios rankenos, kurios taip ieškojo. Bet ją vėliau surado sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas, kuris mums pasakė, "padarysiu kai ką tikrai nemalonaus. Aš suteiksiu  Jums galimybę susipažinti su priešais". Jis užbaigė ginklavimosi varžybas, kaip tik tuo būdu, kuriuo jos ir galėjo būti nutrauktos. Iš jų buvo pasitraukta.

Kiekvienas pasaulietis  žinojo, jog ginklavimosi varžybos buvo vienos  pavojingiausių pasaulyje. Jos galėjo būti mirtinos visai žmonijai, o kartu ir planetai. Taigi aš esu čia  tam, kad pasikalbėčiau su Jumis apie kitas tokias pat pavojingas ir pražūtingas planetai varžybas. Tam tikra prasme, tai netgi pavojingiau nei ginklavimosi varžybos, nes beveik niekas apie jas nežino ir beveik niekas nenori jų nutraukti.

Kalbu apie maisto varžybas. Varžomės gamindami pakankamai maisto mūsų augančio pasaulio gyventojams. Yra pasaulyje ramių ir protingų žmonių, suprantančių, kad mes jau priėjome tą ribą ir dabar jau negalime išmaitinti šešių milijardų mūsų planetos gyventojų. Aš neturiu įrodymų, kad jie teisūs, ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad jie klysta. Tačiau šeši milijardai kelia mažesnį nerimą nei dvylika milijardų, kuriuos mes netrukus pasieksime, jei nesustabdysime gyventojų augimo tempo.

 Aš neseniai skaičiau istoriją, išspausdintą "Associated Press", kurioje buvo pranešama, kad mokslininkai įsitikinę, jog galime laimėti „maisto varžybas“. Iki to laiko kol mes pasieksime  dvylikos milijardų skaičių, mes galėsime išmaitinti būtent tokį  kiekį žmonių. Tai yra laimėsime. Žodžiu, neverta nerimauti, mielieji. Mokslininkai įsitikinę, kad maistas triumfuos ir nugalės  gyventojų augimo greitį. Tai viena rankena.

Kitą rankeną atstovauja suinteresuotų mokslininkų Sąjunga. Savo "Įspėjime žmogiškumui", jie sako: "Mes turime stabilizuoti gyventojų skaičių". Tai yra neginčijama tiesa. Bet tada jie sako: "Tai bus įmanoma tik tuomet, jei visos šalys pripažins, kad mums reikia geresnių socialinių ir ekonominių sąlygų ir savanoriško šeimos planavimo". Bijau, kad ir ši  rankena paremta tikėjimu, kuris neturi nieko bendro su mokslu. Bet tokią idėją lengva įgyvendinti, nes tai reiškia, kad nieko neprivalome daryti. Tiesiog kada nors, per kažkokį magišką ir nežinomą procesą visos pasaulio tautos pagerins socialines ir ekonomines sąlygas. Tada ir savanoriškas šeimos planavimas bus įgyvendintas.

Šioje situacijoje surasti trečiąją rankeną buvo tikrai sudėtingas uždavinys.

Šis reiškinys yra gana paprastas. Tiek biologai, tiek ekologai žino, jog šių „Maisto lenktynių“ laimėti negalime. Dėl to varžytis yra taip pat beprasmiška, kaip ir prieš tai minėtose ginklavimosi varžybose. Todėl, kad nė vienos iš šių varžybų neturi finišo. Nebent tikslas yra visiška katastrofa. Jūs negalite laimėti ginklavimosi varžybų su savo priešu, nes kiekvienas iš besivaržančių, norėdamas pasistūmėti į priekį, stengsis pranokti priešininką. Taip vienas kitą stimuliuodami jie negalės sustoti, tai nesibaigiantis eskalavimas.

Maisto lenktynės negali tęstis būtent dėl tų pačių priežasčių, nes populiacijos augimas yra atsakas į progresą  pramonėje. Tai ne toks sakinys, kuris būtų laukiamas ir pripažintas visuomenės. Nedrąsu sakyti, bet, aš manau, kad daugelis visuomenės narių nemato sąsajos tarp maisto ir gyventojų skaičiaus. Taigi aš norėčiau apie tai pakalbėti.

Jei jūs aptvertumėte prekybos centro aikštelę ir ten apgyvendintumėte bulių ir karvę, kasdien pamestumėte jiems šieno, tai labai greitai jūs turėtumėte tris ar keturias karves. Nesvarbu kaip ilgai lauktumėte trisdešimties ar keturiasdešimties karvių, to nebus. Bent jau tol, kol duodate jiems tik vieną kupetą šieno. Jei norite turėti  trisdešimt karvių, jums reikėtų bent dešimties kupetų šieno. Na žinoma, gyvuliai neapsieitų be vandens ir oro. Jei nebūtų šieno, tai vien oru ir vandeniu tų karvių nepadaugintume. Jūs negalite padauginti  karvių iš saulės šviesos, vaivorykščių ar mėnulio. Jums reikės šieno.

Kai jau turite norimą skaičių karvių, jums nebereikia mėtyti vienuolikos kupetų šieno. Jei jus tenkina pasiektas skaičius, tuomet ir toliau duokite joms dešimt kupetų. Jei duosite joms dešimt kupetų, tikrai nebus bado. Tiesiog sustabdysite prieaugį. Jei ir toliau duosite tik po dešimt kupetų, tų karvių tikrai nepadaugės iki šimto. Bet jei jūs vis dėl to panorėsite, kad būtų šimtas, tuomet padidinkite šieno davinį. Tuomet duokite vis daugiau šieno tol, kol pasieksite norimą skaičių.

Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie žmones. Aptverkite prekybos centro aikštelę, apgyvendinkite ten vyrą ir moterį, duokite jiems keletą maišų maisto, ir neilgai trukus pamatysite keturių žmonių šeimą. Jei ir toliau duosite tik kelis maišelius maisto, skaičius nesikeis. Neįmanoma. Dėl to, kad žmonės tokie pat kaip karvės, jie negali daugintis skatinami vien saulės ir vaivorykščių.  Kad taip atsitiktų reikės ir mėsainių, sausų pusryčių, ir vaisinės duonos su razinomis, ir brokolių.

Bet jei norite, kad būtų keturiasdešimt žmonių, tuomet meskite jiems dvidešimt maisto davinių vietoj tų dviejų. Kaip pasieksite norimą skaičių ir norėsite, kad jie toliau gyventų, bet skaičius neaugtų, maisto davinio nedidinkite, išlaikykite jį tokį patį. Bado nebus. Iš dvidešimties maišelių maisto vakar pavalgė dvidešimt žmonių, tiek pat pavalgys ir šiandien. Jei duosime tik dvidešimt maisto davinių, žmonių skaičius išliks stabilus, sakykime keturiasdešimt žmonių. Bet jei jūs staiga persigalvotumėte ir norėtumėte keturių šimtų, gyvenančių šioje aikštelėje, visa ką turite padaryti, tai permesti per aptvarą keletą šimtų maisto davinių vietoj prieš tai turėtų dvidešimt. Ir, dievaži, galiausiai bus 400 žmonių, gyvenančių šioje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Taip tikrai bus, nors mūsų kultūrinė mitologija sakys, jog taip neturėtų būti. Pagal mūsų kultūrinę mitologiją, mūsų aptarti keturiasdešimt žmonių, turėtų patys nuspręsti daugiau nedidnti šio skaičiaus. Aišku taip galėtų atsitikti. Galime tai įsivaizduoti. Bet šioje aikštelėje, kurią mes vadiname Žeme, taip nėra nutikę.
Taip neatsitiko ir praeitais metais. Praeitais metais mes  2% padidinome maisto gamybą, ir mūsų populiacija padidėjo 2%. Taip pat ir užpraeitais metais mes  2% padidinome maisto gamybą, ir mūsų populiacija padidėjo 2%.

Dar prieš metus mes  2% padidinome maisto gamybą, ir mūsų populiacija padidėjo 2%. Dar prieš metus mes 2% padidinome maisto gamybą, ir mūsų populiacija padidėjo 2%. Dar prieš metus mes  2% padidinome maisto gamybą, ir mūsų populiacija padidėjo 2%.  Galėčiau čia stovėti prieš jus ir visą dieną kartoti tą patį, kad ir dešimtį  tūkstantį kartų, būtent tiek laiko mes vis didiname  gaminamo maisto kiekį čia, mūsų derlingame pusrutulyje.

Praeitais metais padidinome maisto gamybą 2%, rezultate turime 2% padidėjusį žmonių skaičių. Jei ir ŠIAIS metais padidinsime 2%, tai ir ŠIAIS metais turėsime 2% padidėjimą populiacijos augime. Jei ir KITAIS metais padidinsime 2%, tai ir KITAIS metais turėsime 2% padidėjimą populiacijos augime. Net neabejokite, kad taip ir atsitiks.

Taip metai iš metų didindami maisto gamybą tik 2%, gausime 2% prieaugį gyventojų populiacijoje. Tuo net neabejokime. Bet jei vieną iš šių metų padidinsime maisto pramonę 2%, tai gyventojų prieaugis nedidės, štai ką sako mūsų mitologinė kultūra.

Dešimt tūkstančių metų mes didinome maisto produktų gamybą, tuo pačiu didindami  gyventojų skaičių. Kiekvienas "laimėjimas" maisto gamyboje buvo "laimėjimas" gyventojų skaičiaus augime. Kiekvienas. Tačiau, pasak mūsų kultūros mitologijos, taip nėra. Mūsų mitologija sako, jog tiesiog įvyks stebuklas ir vienais metais taip neatsitiks.

O stebuklas tikriausiai bus toks, kad visos tautos pagerins savo socialines ir ekonomines sąlygas ir staiga ims remtis mokslininkų siūlomu šeimos planavimu. Tačiau šis stebuklas neįvyko nei praeitais, nei užpraeitais metais, nei dar ankstesniais metais... Bet kažkokiu būdu šiais metais viskas staiga pasikeis ir kiekvienas vaikinas gyvenantis žemėje, užsidės prezervatyvą ir užtvirtins jį klijais. Beviltiška tikėtis, kad ateis tokie metai, kai mes padidinsime maisto gamybą keliais procentais ir tuomet, stebuklui įvykus, atsakymo populiacijos augime nepastebėsime.

Mūsų kultūrinė mitologija taip pat turi paaiškinimą, kodėl mes priversti didinti maisto pramonę. Mes turime taip daryti tam, kad pamaitintume badaujančius milijonus. Kiekvienas tai žino. Bet kaip bebūtų keista, vos tik padidinome maisto pramonę, kad pamaitintume badaujančius milijonus, kas seka tada? Tie milijonai ir toliau badavo. Bet žmonių skaičius išaugo, o badaujančių taip ir nepamaitinome. Bet, aišku, supratome, kodėl reikia padidinti maisto gamybą ir šiais metais. Mums reikia padidinti tam, kad išmaitintume badaujančius. Taigi šiais metais, mes vėl padidinsime gaminamo  maisto kiekį. Tuo galite net neabejoti. Bet ar nors vienas iš esančių šioje salėje tikite, jog šį kartą, pirmąjį istorijoje, tikrai pasiseks pamaitint alkstančius? Galiu jums garantuoti, mano brangūs draugai, kad metai iš metų, mes ir toliau turėsime badaujančių gretas. Taip pat galiu garantuoti, kad populiacija vis didės. Bet kultūrinė mitologija mums sakys, jog gali būti ir kitaip. Taip buvo jau daugelį metų iš eilės. Taip pat bus ir šiais, ir ateinančiais metais. Bet vieną iš šių  metų, pasak kultūrinės mitologijos, mes padidinsime maisto pramonę, pamaitinsime badaujančius, o populiacijos prieaugio nebus.

Dabar leiskite paaiškinti, kodėl tiek daug žmonių lieka badauti. Kiekvienais metais šioje mūsų prekybos centro aikštelėje, kurią vadiname Žeme, žmonių prieaugiui didėjant 2%, visos kitos sudedamosios dalys padidėja 2 %. Tai reiškia, kad dabar yra daugiau mėlynakių žmonių, nei buvo praeitais metais. Taip pat ir rudaakių. Taip pat ir su raudonplaukiais bei rudaplaukiais. O tai reiškia, kad šiais metais yra daugiau sočiai pavalgiusių žmonių, bet atitinkamai daugiau ir alkstančių. Badaujančių populiacija auga taip, kaip ir bet kokia kita populiacijos dalis. Didinat maisto gamybos kiekį, proporcingai didėja ir badaujančių gretos. Tokiu pat principu, kaip daugėja turtingų ir vargšų, aukštų ir žemaūgių, protingų ir kvailų.

Labiausiai gąsdinantis kultūrinės mitologijos elementas šioje situacijoje yra tas, kad jei mes sustotume metai iš metų didinti maisto pramonę, tuo pačiu sustabdytume ir augantį badaujančių skaičių. Bandau prisikasti prie šios  keistos sąvokos pagrindų, nes suprantu, kad visas šis variklis nesisuktų, jei nustotume pilti į jį kurą. Būtų taip pat keista galvoti, jog automobilis važiuotų, net jei neįpiltume į jį degalų. Arba, kad lempos degtų jei nebūtų elektros.

Norėčiau dar kai ką pasakyti, nes iš patirties žinau, kad tik keletas iš jūsų manimi tiki. Pateiksiu dar vieną pavyzdį, kuris padės jus įtikinti.

Dabar yra penkiasdešimt žmonių Quinn'ų giminėje. Įskaitant mane, mano žmoną ir visus mano žmonos brolius, seseris, jų vaikus, anūkus, o taip pat ir mano paties vaikus bei anūkus. Praeitais metais Quinn'ai suvalgė tam tikrą maisto kiekį. Sutarkime, kad sekančiais ir dar sekančiais metais tas kiekis išliks toks pat. Tegu taip bus amžinai.

Kaip ir bet kuriame pavyzdyje apie žmonių giminę, ten bus tam tikras kiekis žmonių, kurie jau peržengę tą ribą, kai negali ar nenori turėti vaikų. Bet, aišku, visada bus ir tų, kurie norės ir galės. Tai nereiškia, kad jie visi lauksis palikuonių tuo pat metu. Žvelgiant keletą metų į priekį, kiekvienais metais 2% Quinn'ų giminės moterų pastos. Tai reiškia, jog palikuonio lauksis tik viena moteris. Tiek to, pasunkinkime šią situaciją ir įsivaizduokime, kad ji laukiasi dvynukų.

Dabar mes jau turime pamaitinti tuos penkiasdešimt prieš tai minėtų žmonių ir, aišku, dar du kūdikius. Žinoma šansai gimimui yra tokie patys kaip ir mirčiai, bet vėlgi nenorėdamas palengvinti sau situacijos sprendimo, siūlyčiau įsivaizduoti, kad tais metais mūsų giminėje du gimė ir niekas nenumirė. Šiems kūdikiams reikia labai mažai maisto kalorijų, palyginus su suaugusiu žmogumi. Sakykime, kad mūsų klano, kuris susideda iš 50 žmonių, užduotis yra surasti maždaug 2000 kalorijų dviem kūdikiams. Tai reikštų, kad kiekvienas iš mūsų, turėtų atsisakyti maždaug 50 kalorijų per dieną, - tai trys uncijos apelsinų sulčių.

Dabar štai, ką norėčiau sužinoti. Ar tai jums panašu į badaujančias mases? Ar matote žmonių, kuriems trūksta maisto vien dėl to, kad neišgėrė kelių gurkšnių sulčių per dieną? Galiu jums pasakyti, man jų netruks.

O kas bus kitąmet? Sakykime, atsitiks lygiai tas pats. Porelė dvynukų, jokių mirčių. Na štai, situacija sunkėja. Tam, kad išauginti praeitais metais gimusius dvynukus, o taip pat ir gimusius šiais metais, mums reikia atsisakyti visos stiklinės sulčių. Vėl jūsų klausiu, ar tai jums panašu į masinį badą? Ar yra žmonių, kuriems atrodo, kad turime badaujančių tokioje situacijoje?Vien dėl to, kad neišgersime stiklinės sulčių, badauti neteks. Aš, kalbėdamas apie save, drąsiai galiu sakyti, jog nebadausiu.

Žinoma, aš negaliu eiti prieš statistiką. Gimimas nėra vienintelis gyvenimo faktas. Quinn'ų giminės augimas negali būti amžinas. Aišku bus ir mirčių, ne vien gimimas.

Aš tiesiog norėjau parodyti, jog nieko baisaus neatsitiks, net jei turėsime tokį didelį gimstamumą ir jokių mirčių, bado vistiek nebus. Net minties apie badą nebus. Bet stebėkime Quinn šeimos istoriją ir matysime, kas nutiks.

Praeina penki metai. Dabar dvynukai gimsta kasmet, ir jokių mirčių. Vietoj 50 alkanų burnų, turime 60. Sakykime, jog istorijos pradžioje, kai mūsų dar tebuvo 50, kiekvienas iš mūsų kasdien suvartodavome po 2500 kalorijų. Dabar, įskaitant prieaugį, kai turime 60 narių, mums belieka pasitenkinti 2100 kalorijų per dieną. Tas didelis torto gabalas nuo pietų stalo turėtų dingti... Bet nepanašu, jog situacija reikštų badą. Vis dėlto galbūt dabar jau tinkamas laikas surengti giminės susirinkimą ir apkalbėti, kur link norime eiti, šeimos planavimo klausimuose. Man tikrai trūksta to torto gabalo ant pietų stalo ir kitais metais aš nenorėčiau paaukoti šaukštelio kasdieninės uogienės. Tiesiog noriu jums parodyti, kad, apribojus maistą, badas mūsų giminėje neprasidėjo. Tai net nepanašu į badą ir šis momentinis poveikis yra nereikšmingas.

Nėra rimto pagrindo manyti, jog nepagaminus daugiau maisto, pasaulį užpuls badas. Bet tie žmonės, kurie yra investavę į maisto pramonę, ir toliau laikysis tos nuomonės. Lygiai taip pat, kaip ir žmonės, investavę į ginklų pramonę, privalo tikėti, kad jie bus užpulti, jei nors minutei paleis iš rankų kariuomenę.

Mes esame įsitraukę į tokias pat maisto rungtynes, kaip ir pasaulis buvo įsitraukęs į ginklavimosi varžybas. Maisto varžybos yra dar pavojingesnės, nes nei mes, nei Sovietų sąjunga nepaleido savo kariuomenių. Katastrofa neįvyko.

Ir, kiek man žinoma, nei viena gyvybės rūšis neišnyko kaip ginklavimosi varžybų rezultatas. Visiškai kitaip yra su maisto varžybomis. Yra paskaičiuota, kad kasdien išnyksta maždaug 200 skirtingų gyvybės rūsių ir tai yra nepaliaujamos gyventojų plėtros rezultatas.

Dabar aš norėčiau, kad jūs visiškai suprastumėte, jog mūsų maisto varžybos, keičia planetos biomasę į žmonių masę. Būtent tas ir atsitinka, kai mes apsodiname laukinės gamtos gabalėlį. Visa, kas buvo gyva jame, mes pakeičiame žmogaus kūnu.

Šioje žemėje gyveno šimtai tūkstančių gyvybės formų ir maždaug dešimt milijonų individų. Dabar visas mūsų žemės turinys verčiamas į žmogaus masę.

Kasdieną pasaulyje išnyksta daugybė gyvybės rūsių ir visos jos yra pakeičiamos gyvąja žmogiškąja mase. Tai štai kokie maisto varžybų rezultatai. Tai štai dėl ko kovojame. Tam, kad kasmet planetos gyvuosius organizmus paverstume žmogiškąja mase.

Šios varžybos gali baigtis dviem būdais: katastrofa ar branduoline nelaime, arba visi dalyviai turėtų iš jos pasitraukti.

Mums pasisekė, kad taip ir atsitiko. Sovietai nusprendė pasitraukti ir katastrofa neįvyko.

Tą patį galime pritaikyti ir varžyboms tarp maisto ir gyventojų skaičiaus. Tai galėtų baigtis katastrofa. Gyvoji masė pavirs žmogiškąja mase ir pagrindiniai ekologiniai pamatai sugrius. Ir jei mes nesutiksime pasitraukti iš varžybų, tai baigtis bus kaip tik tokia. Galbūt ji nesutaps su mūsų gyvenimo baigtimi, bet su kažkurio iš mūsų gyvenimu, tai tikrai.

Aišku, nebūtinai taip atsitiks. Gali baigtis ir taip, kaip baigėsi ginklavimosi varžybos - mums tiesiog reikėtų pasitraukti. Galime sakyti, jog suvokiame, kad laimėjusių čia nebus. Kadangi kiekvienas laimėjimas maisto rungtyje, neapsieina be atsakomosios reakcijos ir gyventojų augimo srityje. Tiesiog taip turi būti, visuomet taip buvo, ir jei toliau tą pat darysime, nėra jokio kito problemos sprendimo būdo.

Net keista kodėl dauguma žmonių nenori girdėti apie visa tai. Aš tik noriu parodyti, jog mes turime galimybių ir dar yra vilties pakeisti situaciją.

Aš nesistengiu nubausti, mano kompasas nukreiptas į sėkmę. Mūsų skaičiaus augimo problema yra išsprendžiama, tiesiog mums visiems reikia griebtis trečios rankenos.
Vertė Rūta B.

Filmas "Maisto gamyba ir populiacijos augimas" anglų k.



Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (51)
 
Norintiems geriau suvokti Daniel Quinn'ą
2009.03.23 HomoSanitus / Age
Tiems, kurie perskaitė Daniel Quinn vieną ar keletą knygų mūsų civilizacijos tema ir manosi, kad viską jose supratę, DQ  parašė dar vieną – bandymą  paaiškinti apie ką jose buvo rašoma iš tiesų. Tai Daniel Quinn'ą privertė padaryti tūkstančiai jo gaunamų laiškų, iš kurių jis mato, kad tik nedidelę dalį to, ką jis parašė, žmonės supranta taip, kaip jis buvo ir užmanęs.   Šiek tiek šios knygos pradžios  originalo kalba : „"There is always a brave new world," said Poirot, "but only, you know, for very special people. The lucky ones. The ones who carry the making of that world within themselves."   — AGATHA CHRISTIE Preface In October 2005 I received a letter from a reader who was going to be in Houston — my...
Filmas pagal Daniel Quinn knygą
2009.02.16 HomoSanitus / Age
Apie filmą: Originalus pavadinimas: Instinct Žanras: drama, trileris Filmo trukmė: 123 min. Režisierius: Jon Turteltaub Prodiuseris: Michael Taylor, Barbara Boyle Scenarijaus autorius: Daniel Quinn, Gerald Di Pego Muzika: Danny Elfman Vaidina: Anthony Hopkins, Cuba Gooding Jr., Donald Sutherland, Maura Tierney Sukurta:: JAV (1999) Originalo kalba:: anglų Premjera Lietuvoje: 2000.05.05 Trumpas filmo aprašymas: Antropologijos daktaras Etanas Pouelas išvyko į Afriką, vedamas aistros mokslui. Jis tyrinėjo Ruandos gorilas, gyveno tarp jų, stebėjo jų elgseną. Du metus apie Etaną Pouelą žmonės nieko negirdėjo. Tačiau niekas nebesidžiaugė tuomet, kai mokslininką surado… Dėl nepaaiškinamų priežasčių daktaras Etanas Pouelas nužudo arba sužaloja kelis afrikiečius. Kas jį privertė taip elgtis? Kas galėjo protingą vyrą...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Įdomi smulkmena: visiškoj tamsoj su akiniais aš matau lygiai tiek pat, kiek ir be akinių.
V.B.
Forumas
HS Forumo taisyklės
(127673 pranešimai)
paskutinis 2017-05-23 21:51:03
Bendrieji sveikatos klausimai
(41 pranešimai)
paskutinis 2017-05-04 22:58:21
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(17275 pranešimai)
paskutinis 2017-05-23 23:19:37
Naujausi komentarai
ofehiqgafii
2017-05-24 08:55:31
The viagra cooperate bulges...

Jeffreyton
2017-05-24 08:53:38
p drd box http://viagradrd.com here y

Elleutimb
2017-05-24 08:50:22

ookuyezequkoe
2017-05-24 08:50:00

JustEnliff
2017-05-24 08:48:57

Roberensubs
2017-05-24 08:48:41

esukqomuoz
2017-05-24 08:47:33

aoviwedomifa
2017-05-24 08:47:04
The cheapviagra.com freshwater...

umwusiku
2017-05-24 08:45:38

afuqoaganu
2017-05-24 08:44:59

JustEnliff
2017-05-24 08:44:11

iyocenajizuji
2017-05-24 08:42:20

ubdohur
2017-05-24 08:42:00

ifuruxeweyo
2017-05-24 08:40:36

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės