Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Animizmas
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Daniel Quinn / Animizmas
 Kadaise pasaulyje egzistavo viena universali religija.Tai išgirdę beveik visuomet labai nu­stemba. Kai kurie žmonės tuomet pamano, jog šneku apie tai, kas kartais vadinama „Senąja religija" — pagonybe, Wicca. Bet aš, žinoma, turiu galvoje visai ką kita. Pirmiausia, pagonybė nėra tokia jau sena. Ji nuo pradžios iki galo žemdirbių religija, o tai reiškia, kad jos ištakos tesiekia kelis tūkstančius metų ir kad šis ti­kėjimas niekad nebuvo visuotinai paplitęs, kadangi žem­dirbystė irgi niekad neįsitvirtino kiekviename pasaulio kampelyje. Labai dažnai, tiesą sakant, beveik kaskart niekas nė nežino, apie kokią religiją aš kalbu, o kalbu aš, žinoma, apie animizmą. Žmonės iš tikrųjų nieko apie jį nebūna girdėję. Dauguma gero išsilavinimo žmo­nių yra girdėję apie animizmą, bet apie jį išmano ne daugiau kaip mūsų laikų chemikai apie alchemiją. Šia prasme nei ani­mizmo negalima vadinti religija, nei alchemijos — mokslu.
Mentaliniams procesams (gyvūnų pasau­lyje — tai plačiai paplitęs reiškinys) virtus žmogiškąja mintimi ji atliepė harmonikai, kurią mes apibrėžiame kaip šventumo pajautą. Teigiu, jog pati gyvų organizmų bendruomenė atlieps šiai harmonikai. Tai kas gi pagaliau suskambės — mintis ar gyvų orga­nizmų bendruomenė?Kai suskambės žmogiškoji mintis, tuomet ta pačia harmonika ims skambėti ir gyvų orga­nizmų bendruomenė.
Paprastai kas nors manęs paklausia, kodėl šneku apie dievus, o ne apie vieną Dievą, paklausia taip, tarsi kalbėčiau to dalyko neišmanydamas ir tiesiog būčiau su­klydęs; o aš tuomet savo ruožtu pasiteirauju, kaip jiems pavyko sužinoti tikslų dievų skaičių. Kartais man atsa­koma, girdi, tai „žino kiekvienas", tuo galima įsitikinti bet kuriuo paros metu. O kartais žmonės man paaiški­na, kad Dievas turi būti vienas, nes tai kilniausias jam pritinkantis skaičius (tarsi šiuo konkrečiu atveju nereik­tų atsižvelgti ir į faktus). Tai panašu į tvirtinimą, esą Žemė yra visatos centras, nes tik Žemėje vyksta prasmin­gi dalykai. Žinoma, dažniausiai man paaiškinama, jog dėl šio skaičiaus nekyla jokių abejonių, kadangi jis aiš­kiai nurodytas monoteistiniuose raštuose.
Niekur visoje visatoje nerasi užrašyto dievų skaičiaus, todėl niekas negali tvirtai pasakyti, ar tas skai­čius yra nulis (kaip mano ateistai), ar vienas (kaip tiki monoteistai), ar dar didesnis (kaip tvirtina politeistai). Man šis dalykas visiškai nerūpi. Man nerūpi, kiek yra dievų: vienas, devyni milijardai, ar jų apskritai nėra. Jei paaiškėtų, kad dievų skaičius lygus nuliui, tai nė kiek nepakeistų mano mokymo, ir aš sakyčiau visai tą patį, ką sakiau iki šiol.
Kur dievai užrašė savo perduodamą žinią ?
Visų apreiškimą skelbiančių religijų Dievas, — o kaip tik tokie yra jūsų, tikėjimai, — yra labai paslaptingas ir neišreikštas. Kad ir kiek kartų ban­dė, jam nepavyko visiškai atsiverti ar būti suprastam. Jis per amžius kalbėjo judėjams, bet taip ir liko nesupras­tas. Pagaliau pasiuntė savo vienatinį sūnų, bet ir šiam, atrodo, sekėsi ne ką geriau. Jėzus galėjo pasikviesti raš­tininką ir atsisėdęs drauge su juo sudiktuoti tikslius ir nedviprasmiškus atsakymus į visus įmanomus teologi­nius klausimus, bet jis šito nepadarė; ką reiškia jo pami­nėti kankinimai, liepsnojantis stulpas, karai, persekioji­mai ir priešų naikinimas, Jėzus paliko spręsti pačioms ateisiančioms kartoms. Kai nepavyko Jėzui, Dievas pa­bandė atsiverti žmonėms per Mahometą, bet ir šįkart sumanymas ne visiškai pavyko. Paskui, tylėjęs tūkstantį metų, Dievas pabandė pasiųsti Džozefą Smitą, bet ir vėl patyrė nesėkmę. Apibendrinus galima teigti, jog Dievas aiškiai mums pasakė tik vieną mintį: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų kiti. Bet ką gi reiškia tie keli žodžiai? Po penkių tūkstančių metų darbo — visai menkas rezultatas, be to, šitai tikriausiai galėjome sugalvoti ir mes patys. Atvirai sakant, man nelabai sma­gu būti siejamam su tokiu niekam tikusiu dievu. Pasaulyje, o ne knygose tikrieji visatos dievai užrašė tai, ką norėjo užrašyti. Jūsų Dievas rašo žodžius ar, tiksliau sakant, žodžiais. O tie dievai, apie kuriuos kalbu aš, rašo galaktikomis, žvaigždynais, planetomis, okeanais, miškais, banginiais, paukščiais ir mašalais.Jie rašo fiziką, chemiją, biologiją, astronomi­ją, aerodinamiką, meteorologiją ir geologiją, bet jums, žinoma, svarbiausia ne tai. Jums svarbu ką... dievai rašo apie jus.
Tokios religijos kaip jūsų, Apreiškimo religijos, su mokslu konfliktuoja arba jį ignoruoja.Tiesiog įprasta manyti, kad religija ir mokslas — iš esmės nesuderinami dalykai.Tipiškas Jūsų mąstymo pavyzdys: „Mes esa­me žmonija, tad jei mūsų religijos iš esmės nesuderina­mos su mokslu, vadinasi, religija išvis nesuderinama su mokslu".Animizmas su mokslo žiniomis žengia koja kojon. Jis turi daug daugiau bendra su mokslu nei su religijomis. Visatoje tikrieji visatos dievai užrašė tai, ką norė­jo užrašyti. Jūsų religijų dievai rašė knygose. Animizmas tiesos ieško pasaulyje, o ne knygose, apreiškimuose ir autoritetuose. Ir mokslas toks pat. Nors animizmas ir mokslas pažįsta pasaulį skirtingais bū­dais, jie abu neabejoja pasaulio tikroviškumu. Tokios religijos kaip jūsų į mokslą žiūri skeptiškai ir prisibi­jo juo naudotis. Jūs sakote: „Įsivaizduokime, kad juo naudosimės, o jis ims ir driokstels tiesiog į veidą!" Ge­riau būti atsargesniems! Bet animizmo nejaudina tai, kokios dar pasaulio paslaptys gali būti atskleistos, todėl mokslas — tarsi dešinioji jo ranka.Iš vienos pusės prie animizmo šliejasi Gyvybės Dėsnis, iš kitos — mokslas, o prieš juos visus — gyvų organizmų bendruomenė.
Patyrinėkime ribą, skirian­čią į žmones panašius padarus nuo tikrųjų žmonių. Ši­taip darome todėl, kad, mano supratimu, esminis žmo­nijos skiriamasis bruožas — religingumas.O dabar ženkime dar žingsnį ir šiek tiek praplės­kime savo mąstymo horizontus. Jei paimtume lazdą ir, žengę porą žingsnių į priekį, aplink mus nubrėžtume ratą, šis ratas simbolizuotų mūsų tyrinėjamą ribą, kai maždaug prieš tris milijonus metų Australopitekas tapo Homo. Ar tai tau suprantama?Nubrėžtoji linija — tik įsivaizduojama. Niekad nebuvo tokios dienos, kai būtum galėjęs bakstelti pirštu į tėvus ir tarti: „Tai — australopitekai", o paskui parodyti jų vaikus ir paaiškin­ti: „O šitie — jau žmonės".Mes nežinome, koks tikrasis šios linijos plotis. Jis gali būti ir du šimtai, ir tūkstantis, ir dešimt tūkstančių metų. Mes tvirtai žinome tik viena: šiapus ribos esančius padarus be abejonės galima vadinti Homo, o tuos, kurie likę anapus, Homo vadinti mums kažkaip neįprasta.Toji riba nubrėž­ta visiškai neatsižvelgiant į tai, jau buvo ar dar nebuvo naudojamasi įrankiais. Nemanykite, kad šiapus ribos gyve­na besinaudojantys kokiais nors įnagiais padarai, o ana­pus — tie, kurie įnagių nenaudoja. Įnagiais naudojama­si abipus nubrėžtosios ribos. Šituo tikrai neturėtume abejoti, kadangi yra gerai žinoma, kad jais naudotis sugeba net šimpanzės, o juk tiesioginiai žmogaus pirm­takai buvo pažengę daug toliau nei jos.
Gyvybės dėsnis: holograma.Religija, kurią vadinu animizmu, su gyvų organizmų bendruomene glaudžiai susijusi. Gyvų orga­nizmų bendruomenėje užkoduotas Gyvybės Dėsnis, kuris irgi yra neatskiriamas nuo animizmo. Tikriausiai animizmui ir skirta atskleisti gyvų organizmų bendruome­nėje įrašytą Gyvybės Dėsnį.Animizmas visiškai neįsivaizduojamas be mokslo, nes pasaulyje jie abu ieško absoliučiosios tiesos.
Apie Gyvybės Dėsnį. Jis — kaip holograma. Įprastoje fotografijoje ant fotoplokštelės pa­tenka nuo objekto atsispindėjusi šviesa, o vaizdas ant jos atsiranda todėl, kad tarp šviesos ir plokštelės yra lęšis. Holografijoje ant fotoplokštelės irgi patenka nuo objekto atsispindėjusi šviesa, tačiau vaizdas neatsiranda, kadan­gi tarp šviesos pluošto ir fotoplokštelės nėra lęšio. Plokš­telėje lieka tik šviesos bangų pavyzdžiai, atsispindėję nuo kiekvieno objekto paviršiaus taško. Tai ir yra holo­grama. Kai holograma pakišama po šviesos pluoštu, tame erdvės taške, kur buvo originalusis objektas, atsi­randa trimatis fotografuotinio objekto vaizdas. Be to, kadangi kiekvienas jos taškas yra suformuotas šviesos pluošto, atspindėto nuo viso objekto, tai kiekvienas ho­logramos fragmentas gali būti panaudotas visam vaiz­dui atkurti.Kaip tik šituo Gyvybės Dėsnis yra panašus į ho­logramą: kiekvienas fragmentas įžymėtas viso dėsnio.Gyvybės Dėsnis skatina su gyvybe susijusius proce­sus,ir visa, kas skatina gyvybės atsiradimą, priklau­so šiam dėsniui. Štai Gyvybės Dėsnio formuluotė, skirta tik išsiri­tusiems ančiukams: susirask akimis pirmą pastebėtą ju­dantį objektą ir sek paskui jį, kas beatsitiktų. Nes tik išsiritę geltonsnapiai paprastai pirmiausia pamato savo motiną ir ją seka, bet jie gali nusekti ir paskui ką nors kitą, kas tik juda. Ištikimai sekdami paskui savo motiną jaunikliai gali tikėtis išgyventi, — štai kodėl šis dėsnis globoja ančiukus.O štai apibendrintas Gyvybės Dėsnis: genofonde ilgainiui ima dominuoti genai tų individų, kurie laikosi Gyvybės Dėsnio, o ne priešingai besielgiančių atstovų.Ančiukas, kuris dėl vienos ar kitos priežasties at­sisako paklusti įgimtam sekimo instinktui, yra pasmerk­tas žūti. Jis neišgyvena taip ilgai, kad imtų daugintis.Žinoma, kiekvienai gyvūnų rūšiai šis dėsnis yra mažumėlę kitoks. Ančių pasaulyje jis yra skirtas ančiu­kams ir skamba taip: kad ir kas nutiktų, lik su mama. Ožkų pasaulyje jis skirtas patelėms ir yra toks: žindyk tik savo pačios jauniklį.Sakykime, balta ir juoda ožkos turi po žindomą jauniklį. Ir štai vieną dieną juoda ožka nudvesia, o jos jauniklis prisistato prie baltosios ir sako: „Ei, aš alka­nas, gal mane pamaitinsi?" Baltosios ožkos jauniklis galės nedrebėti dėl savo gyvybės tik tuo atveju, jei jo motina atsakys: „Vargas tau, juoduk, tu ne mano". Bet jei baltoji tars: „Gerai, čiupk spenį", ji sumenkins savo pačios jauniklio šansus likti gyvam, o tuo pačiu užkirs kelią savo genų išlikimui. Štai dar bendresnė dėsnio formuluotė, skirta ne tik ožkoms: jei abejoji, ar užteks maisto dviem palikuo­nims, geriau viską atiduok vienam, nei dalink pusiau. Šis dėsnis neteikia BEPRASMĖS malonės. Man rodos, dauguma motinų mieliau sutiktų turėti vieną gyvą vaiką, o ne daug mirusių. Vis dėlto tik­ra tiesa, kad jei interesai susikerta, dėsnis atiduoda pir­menybę gyvybei ir gyvenimui, o ne gailestingumui. Tie, kurie paklūsta priešingam dėsniui, — dėsniui, teigian­čiam maloningumą, — kaip savos rūšies individai ne­trunka prarasti pozicijas savo rūšies genofonde. Taip atsitinka todėl, kad jų palikuoniai lieka gyvi daug sun­kiau ir dauginasi lėčiau negu palikuoniai tų, kurie ne­nukrypstamai laikosi gyvybę palaikančio dėsnio. O dėl maloningumo... Deividas Broveris, vieno žymiausių šio šimtmečio gamto­saugininko, įkūrusio Džono Muiro bei Žemės apsaugos institutus, taip pat organizaciją „Žemės bičiuliai". Jis yra pasakojęs istoriją, kuri buvo viena iš pirmųjų jo kaip gamtosaugininko nuotykių. Būdamas vienuolikos metų jis prisirinko vieno sklandūnų šeimos drugio kiaušinėlių ir stebėjo, kaip iš jų išsirita vikšrai, o paskui virsta lėliukėmis. Pagaliau viena lėliukė ėmė ris­tis, ir Broveris pamatė štai ką: besiveržiantis į laisvę drugelis kovojo, jis aukštyn kojom kabėjo ant vytelės, o iš jo išpampusio pilvelio ant sparnų tekėjo kažin koks skystis. Po pusvalandžio drugelis jau galėjo skristi ir nieko nelaukęs pakilo. Tačiau kai ėmė judėti kitos lėliu­kės, Broveris sumanė joms padėti. Jis švelniai praplėšė apvalkalus, kad drugeliams būtų lengviau išlįsti; jie lengvai išslydo, pašliaužiojo ir vienas po kito krito negy­vi. Jaunasis gamtininkas nežinojo, kad pastangos, kurių žmogaus rankų padedamam drugiui neprireikė, buvo nepaprastai svarbios jo išgyvenimui, nes būtent jos pri­versdavo skystį tekėti ir pasiekti sparnelius. Tai jam bu­vo gera pamoka, apie kurią jis vis dar pasakoja praėjus septynioms dešimtims metų: tai, kas atrodo maloninga ir daroma turint geriausių ketinimų, gali duoti visai priešingą rezultatą. Ožkų patelės priverstos laikytis tokio dėsnio: jei abejoji, ar užteks maisto dviem palikuonims, geriau vis­ką atiduok vienam, nei dalink pusiau. Ereliams ir dau­geliui kitų paukščių rūšių galioja dėsnis palikti vyresnįjį palikuonį. Patelė paprastai padeda vieną kiaušinį, o po kelių dienų ir antrą, ir tai, žinoma, didesnė garantija rūšiai pratęsti, negu padėti tik vieną. Bet jeigu pirmasis paukščiukas lieka gyvas, ji beveik visuomet antrojo ne­maitina arba jį mirtinai užkapoja.Vaikžudystė buvo aiškinama kaip reakcija į pernelyg didelį individų skaičių, bet tai prieštarauja evoliucijos suvokimui, kuris visiškai ne­pajėgus atsilaikyti prieš rimtesnę kritiką, — kalbu apie tokią evoliucijos sampratą, esą ji skatina visa, kas „gera ir naudinga rūšims". Dabar, rodos, jau aišku, jog evoliu­cija skatina visa, kas naudinga individui ir šitaip garan­tuoja jam galimybę pratęsti giminę, arba kitaip sakant, išsaugoti pozicijas rūšies genofonde.Tiek liūtų, tiek meškų patelės labai dažnai palie­ka likimo valiai tokią savo vadą, kurioje yra tik vienas jauniklis, — nesvarbu, kad jis visiškai sveikas ir gyvy­bingas. Žinoma, tai „nenaudinga rūšiai", bet šitaip ska­tinamas individo instinktas per savo gyvenimą susilaukti kuo daugiau palikuonių. Patelės perduodamas genofondas be jokios abejonės sustiprės, jei jos atsivestas vadas sudarys ne vienas, o daugiau jauniklių.
Gyvybės Dėsnis. Gyvybės Dėsnį galima nusakyti vienu žodžiu: gausa.Tik dėl genų ĮVAIROVĖS šioje planetoje ir klesti gyvybė.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (12)
 
Maisto lenktynės – lenktynės, kurių nelaimės niekas
2010.04.26 HomoSanitus / Rūta B.
Daniel Quinn, Kent Valstijos Universitetas, Žemės diena, 1998. Prieš keletą dienų aš jaučiausi prislėgtas ir pasakiau žmonai: „Reni, kodėl aš turėčiau apie tai kalbėti Kento Valstijos Universitete? Kodėl aš negaliu kalbėti apie ką nors, kas į kiekvienus jų namus atneštų šilumą, gerus jausmus ir šypsenas jų veiduose?“ „Gerai, o kodėl gi tau taip nepadarius?“, pasakė Reni, „kodėl tu nusprendei apie šį reikalą kalbėti pirmiausiai?“ „Todėl, kad pasaulyje tai dabar pats svarbiausias reikalas“, pasakiau aš jai. „Bet kodėl visa tai turi nagrinėti tu?“ „Todėl, kad to nedaro niekas kitas, bent jau plačiąjai visuomenei“. „Ką gi, tada matome, jog kito kelio nėra?“ pasakė Reni.   Taigi...
Norintiems geriau suvokti Daniel Quinn'ą
2009.03.23 HomoSanitus / Age
Tiems, kurie perskaitė Daniel Quinn vieną ar keletą knygų mūsų civilizacijos tema ir manosi, kad viską jose supratę, DQ  parašė dar vieną – bandymą  paaiškinti apie ką jose buvo rašoma iš tiesų. Tai Daniel Quinn'ą privertė padaryti tūkstančiai jo gaunamų laiškų, iš kurių jis mato, kad tik nedidelę dalį to, ką jis parašė, žmonės supranta taip, kaip jis buvo ir užmanęs.   Šiek tiek šios knygos pradžios  originalo kalba : „"There is always a brave new world," said Poirot, "but only, you know, for very special people. The lucky ones. The ones who carry the making of that world within themselves."   — AGATHA CHRISTIE Preface In October 2005 I received a letter from a reader who was going to be in Houston — my...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Tas, kur per dieną aktyvus kaip bitė, stiprus kaip jautis, dirba kaip arklys ir vakare namo pareina pavargęs kaip šuo, turėtų pasitarti su veterinaru – labai didelė tikimybė, kad jis yra asilas.
Kinų filosofas Čang Ing Ju
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės