www.homosanitus.lt

Kadaise pasaulyje egzistavo viena universali religija.Tai išgirdę beveik visuomet labai nustemba. Kai kurie žmonės tuomet pamano, jog šneku apie tai, kas kartais vadinama „Senąja religija" — pagonybe, Wicca. Bet aš, žinoma, turiu galvoje visai ką kita. Pirmiausia, pagonybė nėra tokia jau sena. Ji nuo pradžios iki galo žemdirbių religija, o tai reiškia, kad jos ištakos tesiekia kelis tūkstančius metų ir kad šis tikėjimas niekad nebuvo visuotinai paplitęs, kadangi žemdirbystė irgi niekad neįsitvirtino kiekviename pasaulio kampelyje. Labai dažnai, tiesą sakant, beveik kaskart niekas nė nežino, apie kokią religiją aš kalbu, o kalbu aš, žinoma, apie animizmą. Žmonės iš tikrųjų nieko apie jį nebūna girdėję. Dauguma gero išsilavinimo žmonių yra girdėję apie animizmą, bet apie jį išmano ne daugiau kaip mūsų laikų chemikai apie alchemiją. Šia prasme nei animizmo negalima vadinti religija, nei alchemijos — mokslu.
Mentaliniams procesams (gyvūnų pasaulyje — tai plačiai paplitęs reiškinys) virtus žmogiškąja mintimi ji atliepė harmonikai, kurią mes apibrėžiame kaip šventumo pajautą. Teigiu, jog pati gyvų organizmų bendruomenė atlieps šiai harmonikai. Tai kas gi pagaliau suskambės — mintis ar gyvų organizmų bendruomenė?Kai suskambės žmogiškoji mintis, tuomet ta pačia harmonika ims skambėti ir gyvų organizmų bendruomenė.
Paprastai kas nors manęs paklausia, kodėl šneku apie dievus, o ne apie vieną Dievą, paklausia taip, tarsi kalbėčiau to dalyko neišmanydamas ir tiesiog būčiau suklydęs; o aš tuomet savo ruožtu pasiteirauju, kaip jiems pavyko sužinoti tikslų dievų skaičių. Kartais man atsakoma, girdi, tai „žino kiekvienas", tuo galima įsitikinti bet kuriuo paros metu. O kartais žmonės man paaiškina, kad Dievas turi būti vienas, nes tai kilniausias jam pritinkantis skaičius (tarsi šiuo konkrečiu atveju nereiktų atsižvelgti ir į faktus). Tai panašu į tvirtinimą, esą Žemė yra visatos centras, nes tik Žemėje vyksta prasmingi dalykai. Žinoma, dažniausiai man paaiškinama, jog dėl šio skaičiaus nekyla jokių abejonių, kadangi jis aiškiai nurodytas monoteistiniuose raštuose.
Niekur visoje visatoje nerasi užrašyto dievų skaičiaus, todėl niekas negali tvirtai pasakyti, ar tas skaičius yra nulis (kaip mano ateistai), ar vienas (kaip tiki monoteistai), ar dar didesnis (kaip tvirtina politeistai). Man šis dalykas visiškai nerūpi. Man nerūpi, kiek yra dievų: vienas, devyni milijardai, ar jų apskritai nėra. Jei paaiškėtų, kad dievų skaičius lygus nuliui, tai nė kiek nepakeistų mano mokymo, ir aš sakyčiau visai tą patį, ką sakiau iki šiol.
Kur dievai užrašė savo perduodamą žinią ?
Visų apreiškimą skelbiančių religijų Dievas, — o kaip tik tokie yra jūsų, tikėjimai, — yra labai paslaptingas ir neišreikštas. Kad ir kiek kartų bandė, jam nepavyko visiškai atsiverti ar būti suprastam. Jis per amžius kalbėjo judėjams, bet taip ir liko nesuprastas. Pagaliau pasiuntė savo vienatinį sūnų, bet ir šiam, atrodo, sekėsi ne ką geriau. Jėzus galėjo pasikviesti raštininką ir atsisėdęs drauge su juo sudiktuoti tikslius ir nedviprasmiškus atsakymus į visus įmanomus teologinius klausimus, bet jis šito nepadarė; ką reiškia jo paminėti kankinimai, liepsnojantis stulpas, karai, persekiojimai ir priešų naikinimas, Jėzus paliko spręsti pačioms ateisiančioms kartoms. Kai nepavyko Jėzui, Dievas pabandė atsiverti žmonėms per Mahometą, bet ir šįkart sumanymas ne visiškai pavyko. Paskui, tylėjęs tūkstantį metų, Dievas pabandė pasiųsti Džozefą Smitą, bet ir vėl patyrė nesėkmę. Apibendrinus galima teigti, jog Dievas aiškiai mums pasakė tik vieną mintį: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų kiti. Bet ką gi reiškia tie keli žodžiai? Po penkių tūkstančių metų darbo — visai menkas rezultatas, be to, šitai tikriausiai galėjome sugalvoti ir mes patys. Atvirai sakant, man nelabai smagu būti siejamam su tokiu niekam tikusiu dievu. Pasaulyje, o ne knygose tikrieji visatos dievai užrašė tai, ką norėjo užrašyti. Jūsų Dievas rašo žodžius ar, tiksliau sakant, žodžiais. O tie dievai, apie kuriuos kalbu aš, rašo galaktikomis, žvaigždynais, planetomis, okeanais, miškais, banginiais, paukščiais ir mašalais.Jie rašo fiziką, chemiją, biologiją, astronomiją, aerodinamiką, meteorologiją ir geologiją, bet jums, žinoma, svarbiausia ne tai. Jums svarbu ką... dievai rašo apie jus.
Tokios religijos kaip jūsų, Apreiškimo religijos, su mokslu konfliktuoja arba jį ignoruoja.Tiesiog įprasta manyti, kad religija ir mokslas — iš esmės nesuderinami dalykai.Tipiškas Jūsų mąstymo pavyzdys: „Mes esame žmonija, tad jei mūsų religijos iš esmės nesuderinamos su mokslu, vadinasi, religija išvis nesuderinama su mokslu".Animizmas su mokslo žiniomis žengia koja kojon. Jis turi daug daugiau bendra su mokslu nei su religijomis. Visatoje tikrieji visatos dievai užrašė tai, ką norėjo užrašyti. Jūsų religijų dievai rašė knygose. Animizmas tiesos ieško pasaulyje, o ne knygose, apreiškimuose ir autoritetuose. Ir mokslas toks pat. Nors animizmas ir mokslas pažįsta pasaulį skirtingais būdais, jie abu neabejoja pasaulio tikroviškumu. Tokios religijos kaip jūsų į mokslą žiūri skeptiškai ir prisibijo juo naudotis. Jūs sakote: „Įsivaizduokime, kad juo naudosimės, o jis ims ir driokstels tiesiog į veidą!" Geriau būti atsargesniems! Bet animizmo nejaudina tai, kokios dar pasaulio paslaptys gali būti atskleistos, todėl mokslas — tarsi dešinioji jo ranka.Iš vienos pusės prie animizmo šliejasi Gyvybės Dėsnis, iš kitos — mokslas, o prieš juos visus — gyvų organizmų bendruomenė.
Patyrinėkime ribą, skiriančią į žmones panašius padarus nuo tikrųjų žmonių. Šitaip darome todėl, kad, mano supratimu, esminis žmonijos skiriamasis bruožas — religingumas.O dabar ženkime dar žingsnį ir šiek tiek praplėskime savo mąstymo horizontus. Jei paimtume lazdą ir, žengę porą žingsnių į priekį, aplink mus nubrėžtume ratą, šis ratas simbolizuotų mūsų tyrinėjamą ribą, kai maždaug prieš tris milijonus metų Australopitekas tapo Homo. Ar tai tau suprantama?Nubrėžtoji linija — tik įsivaizduojama. Niekad nebuvo tokios dienos, kai būtum galėjęs bakstelti pirštu į tėvus ir tarti: „Tai — australopitekai", o paskui parodyti jų vaikus ir paaiškinti: „O šitie — jau žmonės".Mes nežinome, koks tikrasis šios linijos plotis. Jis gali būti ir du šimtai, ir tūkstantis, ir dešimt tūkstančių metų. Mes tvirtai žinome tik viena: šiapus ribos esančius padarus be abejonės galima vadinti Homo, o tuos, kurie likę anapus, Homo vadinti mums kažkaip neįprasta.Toji riba nubrėžta visiškai neatsižvelgiant į tai, jau buvo ar dar nebuvo naudojamasi įrankiais. Nemanykite, kad šiapus ribos gyvena besinaudojantys kokiais nors įnagiais padarai, o anapus — tie, kurie įnagių nenaudoja. Įnagiais naudojamasi abipus nubrėžtosios ribos. Šituo tikrai neturėtume abejoti, kadangi yra gerai žinoma, kad jais naudotis sugeba net šimpanzės, o juk tiesioginiai žmogaus pirmtakai buvo pažengę daug toliau nei jos.
Gyvybės dėsnis: holograma.Religija, kurią vadinu animizmu, su gyvų organizmų bendruomene glaudžiai susijusi. Gyvų organizmų bendruomenėje užkoduotas Gyvybės Dėsnis, kuris irgi yra neatskiriamas nuo animizmo. Tikriausiai animizmui ir skirta atskleisti gyvų organizmų bendruomenėje įrašytą Gyvybės Dėsnį.Animizmas visiškai neįsivaizduojamas be mokslo, nes pasaulyje jie abu ieško absoliučiosios tiesos.
Apie Gyvybės Dėsnį. Jis — kaip holograma. Įprastoje fotografijoje ant fotoplokštelės patenka nuo objekto atsispindėjusi šviesa, o vaizdas ant jos atsiranda todėl, kad tarp šviesos ir plokštelės yra lęšis. Holografijoje ant fotoplokštelės irgi patenka nuo objekto atsispindėjusi šviesa, tačiau vaizdas neatsiranda, kadangi tarp šviesos pluošto ir fotoplokštelės nėra lęšio. Plokštelėje lieka tik šviesos bangų pavyzdžiai, atsispindėję nuo kiekvieno objekto paviršiaus taško. Tai ir yra holograma. Kai holograma pakišama po šviesos pluoštu, tame erdvės taške, kur buvo originalusis objektas, atsiranda trimatis fotografuotinio objekto vaizdas. Be to, kadangi kiekvienas jos taškas yra suformuotas šviesos pluošto, atspindėto nuo viso objekto, tai kiekvienas hologramos fragmentas gali būti panaudotas visam vaizdui atkurti.Kaip tik šituo Gyvybės Dėsnis yra panašus į hologramą: kiekvienas fragmentas įžymėtas viso dėsnio.Gyvybės Dėsnis skatina su gyvybe susijusius procesus,ir visa, kas skatina gyvybės atsiradimą, priklauso šiam dėsniui. Štai Gyvybės Dėsnio formuluotė, skirta tik išsiritusiems ančiukams: susirask akimis pirmą pastebėtą judantį objektą ir sek paskui jį, kas beatsitiktų. Nes tik išsiritę geltonsnapiai paprastai pirmiausia pamato savo motiną ir ją seka, bet jie gali nusekti ir paskui ką nors kitą, kas tik juda. Ištikimai sekdami paskui savo motiną jaunikliai gali tikėtis išgyventi, — štai kodėl šis dėsnis globoja ančiukus.O štai apibendrintas Gyvybės Dėsnis: genofonde ilgainiui ima dominuoti genai tų individų, kurie laikosi Gyvybės Dėsnio, o ne priešingai besielgiančių atstovų.Ančiukas, kuris dėl vienos ar kitos priežasties atsisako paklusti įgimtam sekimo instinktui, yra pasmerktas žūti. Jis neišgyvena taip ilgai, kad imtų daugintis.Žinoma, kiekvienai gyvūnų rūšiai šis dėsnis yra mažumėlę kitoks. Ančių pasaulyje jis yra skirtas ančiukams ir skamba taip: kad ir kas nutiktų, lik su mama. Ožkų pasaulyje jis skirtas patelėms ir yra toks: žindyk tik savo pačios jauniklį.Sakykime, balta ir juoda ožkos turi po žindomą jauniklį. Ir štai vieną dieną juoda ožka nudvesia, o jos jauniklis prisistato prie baltosios ir sako: „Ei, aš alkanas, gal mane pamaitinsi?" Baltosios ožkos jauniklis galės nedrebėti dėl savo gyvybės tik tuo atveju, jei jo motina atsakys: „Vargas tau, juoduk, tu ne mano". Bet jei baltoji tars: „Gerai, čiupk spenį", ji sumenkins savo pačios jauniklio šansus likti gyvam, o tuo pačiu užkirs kelią savo genų išlikimui. Štai dar bendresnė dėsnio formuluotė, skirta ne tik ožkoms: jei abejoji, ar užteks maisto dviem palikuonims, geriau viską atiduok vienam, nei dalink pusiau. Šis dėsnis neteikia BEPRASMĖS malonės. Man rodos, dauguma motinų mieliau sutiktų turėti vieną gyvą vaiką, o ne daug mirusių. Vis dėlto tikra tiesa, kad jei interesai susikerta, dėsnis atiduoda pirmenybę gyvybei ir gyvenimui, o ne gailestingumui. Tie, kurie paklūsta priešingam dėsniui, — dėsniui, teigiančiam maloningumą, — kaip savos rūšies individai netrunka prarasti pozicijas savo rūšies genofonde. Taip atsitinka todėl, kad jų palikuoniai lieka gyvi daug sunkiau ir dauginasi lėčiau negu palikuoniai tų, kurie nenukrypstamai laikosi gyvybę palaikančio dėsnio. O dėl maloningumo... Deividas Broveris, vieno žymiausių šio šimtmečio gamtosaugininko, įkūrusio Džono Muiro bei Žemės apsaugos institutus, taip pat organizaciją „Žemės bičiuliai". Jis yra pasakojęs istoriją, kuri buvo viena iš pirmųjų jo kaip gamtosaugininko nuotykių. Būdamas vienuolikos metų jis prisirinko vieno sklandūnų šeimos drugio kiaušinėlių ir stebėjo, kaip iš jų išsirita vikšrai, o paskui virsta lėliukėmis. Pagaliau viena lėliukė ėmė ristis, ir Broveris pamatė štai ką: besiveržiantis į laisvę drugelis kovojo, jis aukštyn kojom kabėjo ant vytelės, o iš jo išpampusio pilvelio ant sparnų tekėjo kažin koks skystis. Po pusvalandžio drugelis jau galėjo skristi ir nieko nelaukęs pakilo. Tačiau kai ėmė judėti kitos lėliukės, Broveris sumanė joms padėti. Jis švelniai praplėšė apvalkalus, kad drugeliams būtų lengviau išlįsti; jie lengvai išslydo, pašliaužiojo ir vienas po kito krito negyvi. Jaunasis gamtininkas nežinojo, kad pastangos, kurių žmogaus rankų padedamam drugiui neprireikė, buvo nepaprastai svarbios jo išgyvenimui, nes būtent jos priversdavo skystį tekėti ir pasiekti sparnelius. Tai jam buvo gera pamoka, apie kurią jis vis dar pasakoja praėjus septynioms dešimtims metų: tai, kas atrodo maloninga ir daroma turint geriausių ketinimų, gali duoti visai priešingą rezultatą. Ožkų patelės priverstos laikytis tokio dėsnio: jei abejoji, ar užteks maisto dviem palikuonims, geriau viską atiduok vienam, nei dalink pusiau. Ereliams ir daugeliui kitų paukščių rūšių galioja dėsnis palikti vyresnįjį palikuonį. Patelė paprastai padeda vieną kiaušinį, o po kelių dienų ir antrą, ir tai, žinoma, didesnė garantija rūšiai pratęsti, negu padėti tik vieną. Bet jeigu pirmasis paukščiukas lieka gyvas, ji beveik visuomet antrojo nemaitina arba jį mirtinai užkapoja.Vaikžudystė buvo aiškinama kaip reakcija į pernelyg didelį individų skaičių, bet tai prieštarauja evoliucijos suvokimui, kuris visiškai nepajėgus atsilaikyti prieš rimtesnę kritiką, — kalbu apie tokią evoliucijos sampratą, esą ji skatina visa, kas „gera ir naudinga rūšims". Dabar, rodos, jau aišku, jog evoliucija skatina visa, kas naudinga individui ir šitaip garantuoja jam galimybę pratęsti giminę, arba kitaip sakant, išsaugoti pozicijas rūšies genofonde.Tiek liūtų, tiek meškų patelės labai dažnai palieka likimo valiai tokią savo vadą, kurioje yra tik vienas jauniklis, — nesvarbu, kad jis visiškai sveikas ir gyvybingas. Žinoma, tai „nenaudinga rūšiai", bet šitaip skatinamas individo instinktas per savo gyvenimą susilaukti kuo daugiau palikuonių. Patelės perduodamas genofondas be jokios abejonės sustiprės, jei jos atsivestas vadas sudarys ne vienas, o daugiau jauniklių.
Gyvybės Dėsnis. Gyvybės Dėsnį galima nusakyti vienu žodžiu: gausa.Tik dėl genų ĮVAIROVĖS šioje planetoje ir klesti gyvybė.