Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Dvi strategijos: stabilioji ir nestabilioji
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Daniel Quinn / Dvi strategijos: stabilioji ir nestabilioji
                 
 Tai, ką aš vadi­nu Gyvybės Dėsniu, buvo užkoduota gyvų organizmų bendruomenėje, tačiau tai jokiu būdu nebuvo dieviškas veiksmas. Dievas ar dievai nesuteikė savo kūriniams „gerų instinktų", kurių visumą vadinu Gyvybės Dėsniu. Gyvybės Dėsnis neturi būti aiškinamas dieviškuoju įsikišimu, panašiai kaip juo negalima aiškinti termodinamikos dėsnių. Biologas tikriausiai imtų tvirtinti, kad tai, ką  vadinu Gyvybės Dėsniu, tėra iš esmės evoliu­ciškai stabilių strategijų rinkinys, žinoma, universalus rinkinys. Šiame kontekste strategiją būtų galima api­brėžti kaip tam tikrą elgseną. Pavyzdžiui, elgsenos tipas, kurio laikosi žindančios ožkų patelės: „Žindyk savo jauniklį, o ne svetimą". Ožkoms tai evoliuciškai stabili strategija, nes jokia kita strategija pirmosios negali pakeisti. Kartais gali atsitikti, jog kai kurios patelės atsisakys laikytis šios strategijos ir liausis rūpintis savais jaunikliais, nekalbant jau apie svetimus. Tačiau tuomet tikrai nebus tinkamai perduodami jų ge­nai, todėl patelių, atsisakančių rūpintis savo jaunikliais ims mažėti. Gali pasitaikyti ir visai priešingas elgesio tipas: kai kurios ožkų patelės gali imti žindyti bet kurį ožiuką, nesvarbu, savą ar svetimą. Bet kadangi šitaip labai sumenkinamos jų pačių jauniklių išlikimo galimy­bės, jos praras savo pozicijas genofonde, o tuo pačiu ims mažėti ir šitaip žindančių patelių. Vienintelė nuo nyki­mo apsauganti elgesio strategija yra ši: „Žindyk savo jauniklį, o ne svetimą". Štai kodėl būtent ši strategija yra evoliuciškai stabili: evoliucijos procesas ir natūrali atranka jos neeliminuoja. Gyvybės Dėsnis ožkoms galioja ne todėl, kad tokį jų elgesį lėmė Dievas, o todėl, jog egzis­tuojant kelioms elgesio strategijoms geriausiai savo ge­nus perduoda tos ožkos, kurios žindo tik savo jauniklius. Kas vienai rūšiai yra stabilu ar nestabi­lu, nebūtinai tinka ir kitai rūšiai. Pavyzdžiui, daug paukščių rūšių rūpinasi tiek savais, tiek svetimais jau­nikliais. Jie pamaitins bet kokį jų lizde atsidūrusį paukš­čiuką, net jei jis kitos rūšies.
 Strategijų rinkinys evoliuciškai stabilus visoms rūšims - Ribotos Kon­kurencijos Dėsnis: kaip įmanyda­mas gali konkuruoti su kitais, bet neturi teisės savo konkurentų nei beatodairiškai medžioti, nei naikinti jų maisto, nei užkirsti jiems kelio prie jo. Vadinamosiose natūraliose, tai yra gyvūnų, bendruomenėse konkurentai progai pasitaikius vieni kitus žudo, bet tau niekad nepa­vyks pamatyti, kad jie tokios progos ieškotų. Jie niekada nemedžioja vieni kitų kaip savo grobio, nes toks elgesio tipas nebūtų evoliuciškai stabilus. Hienos tiesiog neturi pakankamai energijos medžioti liūtų. Be to, juos benaikindamos jos prarastų tiek pat kalorijų, kiek gautų liū­tus pašalinusios, ir pagaliau liūtų medžioklė — nėra pats saugiausias nuotykis. „Natūraliose" bendruomenėse nėra ir kito reiškinio — būtent kad konkurentai naikintų vienas kito maistą, nauda būtų per menka, kad vertėtų taip elgtis.
 Sunaikindamas konkurento maistą, su­naikini ir patį konkurentą. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad esi paukštis, priklausantis tai rūšiai, kuri labiausiai mėgsta A, B, C, D, E ir F maistą. Kitos rūšies paukščiai lesa D, E, F, G, H ir I rūšių maistą. Tai reiškia, jog konkuruoji su jais dėl D, E ir F maisto. Taigi sunaikin­damas G, H ir I maistą (kurio tau pačiam visai nerei­kia) priešininkui suduodi gana skaudų smūgį. Bet argi tuomet konkurentai dar įnirtingiau nesigrums dėl D, E ir F maisto? Aišku, kad grumsis. Kaip tik todėl tau prireiks trečiosios strategijos. Tavo tikslas — pasiekti, kad jie neprieitų prie D, E ir F maisto. Jei tai pavyktų, tavo konkurentai būtų žlugę. Prie pusės jiems reikalingo maisto būtum užkirtęs jiems kelią, o kitą pusę — sunaikinęs. Gyvūnų bendruomenėje taip niekada neatsitinka, bet apskritai imant, negalime sakyti, kad taip negalėtų nutikti. Kai sakome „taip niekad nenutinka", turime galvoje, kad nesame tokio reiškinio pastebėję, o nepastebėjome jo todėl, kad jis eliminuoja pats save.  Ožkų patelės galėtų nesirūpinti savo jaunik­liais, bet taip nėra, kadangi šitoks elgesys būtų tiesiog neįmanomas. Žinoma, buvo tokių patelių, kurios jaunik­lių nežindė, bet jas būtų sunku surasti, nes jų palikuonys nugaišo, o drauge su jais sunyko ir nežindžiusiųjų genai. Buvo ir tokių atvejų, kai viena rūšis mėgino gy­venti pažeisdama ribotos konkurencijos dėsnį. Tiksliau sakant, tai nutiko tik kartą ir tik vienoje iš žmonių kultūrų — būtent mūsiškėje. Štai kokia yra mūsų agrari­nės revoliucijos esmė. Tai totalitarios žemdirbystės alfa ir omega: mes naikiname savo konkurentus, niokojame jų maistą ir atkertame jiems kelius prie to maisto šalti­nių. Būtent todėl žemdirbystę galima pavadinti totalita­rine sistema.
 Yra trys evoliu­ciškai nestabilios strategijos. Tai konkurentų naikinimas, jų maisto naikinimas ir neprileidimas jų prie to maisto šaltinių. Visas mūsų kultūros vystymasis pagrįstas šiomis evoliuciškai nestabiliomis strategijomis. Kai laikaisi evoliuciškai nestabilios elgesio strate­gijos, ji tave pašalina ne iš karto, bet tai įvyksta garantuotai. Kaip ji eliminuoja mus? Šeši milijardai mūsiškių laikosi evoliuciškai nestabiliosios strategijos, mes iš pamatų griauname tą ekologinę siste­mą, kuri yra mūsų pačių egzistavimo pagrindas. Panašiai kaip toji ožka, atsisakiusi žindyti savo jauniklius, mes palengva patys save naikiname.  Šešis tūkstančius metų mūsų evoliuciškai nestabi­liosios strategijos poveikis buvo minimalus ir koncentra­vosi Artimuosiuose Rytuose. Dar per du tūkstančius metų ši strategija išplito Rytų Europoje ir Tolimuosiuose Ry­tuose. Praslinkus dar penkiolikai šimtmečių ji jau apėmė visą Senąjį pasaulį, o dar po trijų šimtų metų tapo visuotinė. Praėjus dar dviem šimtmečiams, tai yra prasidėjus mūsų gyvenamajam laikotarpiui, šios strategijos laikosi tokia daugybė žmonių, kad tokio elgesio pasekmės tam­pa pražūtingos. Ši nestabilioji strategija pranyks, tik dar reikia palaukti, kol pasikeis dvi ar trys kartos. Mūsų populiacijos augimas — biologinė problema, ir jei laiky­simės elgesio tipo, pražūtingo visoms rūšims, patys irgi neišvengiamai žūsime. Čia mes nieko negalime pakeisti. Negalime tarti: „Na taip, mūsų civilizacija pagrįsta evo­liuciškai nestabilia strategija, bet mes ką nors sugalvo­sime, kad ji ir toliau gyvuotų, kadangi esame žmonės". Pasaulis nedarys mums jokios išimties. Bažnyčia, ži­noma, moko, jog tokią išimtį mums padarys Dievas. Dievas leis mums tokį elgesį, kuris bet kurią kitą rūšį pražudytų, jis vis dėlto padės mums išlikti, nors taip elgdamiesi aiškiai žengiame katastrofos link. Tai beveik tas pats, kaip tikėtis, jog Dievas privers mūsų lėktuvus skristi, net jei jie būtų sukonstruoti nesilaikant aerodina­mikos dėsnių. Kodėl anksčiau apie tai nieko nesate girdėję? Kodėl apie tai nekalbama mokyklose? Tai ne paslaptis. Paprasčiausiai šio dėsnio frag­mentėliai išsibarstę po daugybę disciplinų, kurios retai viena su kita kontaktuoja. Tai ir archeologija, ir istorija, ir antropologija, ir biologija, ir sociologija. Be to, kas iš dirbančių mokykloje galėtų tai išdėstyti? Jei pasauliui lemta būti išgelbėtam, tai padarys ne tie žmonės, kurie mąsto senoviškai, tik turi susikūrę naujas programas. Jei pasaulis bus išgelbėtas, jį išgelbės turintys naują viziją ir jokios programos. Nes vizija pati save populiarina ir įtvirtina — programų jai nė nereikia.
 Jūsų manymu, pasaulis buvo sukurtas Žmogui, o Žmogus — tam, kad pasaulį užkariautų ir jį valdytų. Iš kur toji vizija atsirado? Ją suformulavo jūsų patirtis, įgyta gyvenant šiame pasaulyje, o juk jame gyvendami mūsų kultūros žmonės siekė užkariauti ir valdyti. Tūkstančius metų užsiiminėjote totalitarine žemdirbyste, — štai kodėl jums kilo mintis, jog pasaulis sukurtas Žmogui, o Žmogus — tam, kad tą pasaulį užkariautų ir valdytų. Gyvenimo būdas suformulavo atitinkamą viziją, o ne ji — gyvenimo būdą.  Prieš vienuolika tūkstančių metų mezolito laikotarpiu Irako teritorijoje gyvenę medžiotojai vieną gražią dieną nesusirinko visi drauge ir nepareiškė: „Klausykite, patyrinėję pasaulį mes padarė­me išvadą, kad jis skirtas tam, kad žmonės jį užkariautų ir valdytų. Todėl pats laikas mums palikti savo miškus ir pradėti jį užkariauti bei valdyti". Tikėtina, kad viskas vyko priešingai: tūkstančius metų gyvenę kaip užkariautojai ir valdovai mūsų kultūros žmonės palaipsniui išpuoselėjo keistą mintį, jog, tiesą sakant, pasaulis sukurtas tam, kad jie jį nukariautų ir užvaldytų. Jiems ėmė atrodyti, kad šitaip gyvendami jie tik realizuoja tai, kas žmogui lemta.
 O kas suformavo animistų viziją? Irgi jų gyvenimo būdas. Kai kiti žmonės ieško Dievo, jų žvilgsniai iš karto nukrypsta į dangų. Jie tvirtai įsitikinę, kad jei Dievas yra, jis turi būti labai labai toli, be to, — visiškai nepasiekiamas. Nė vienas pasaulio animistas negalėtų nurodyti tikslaus dievų skaičiaus. Nei jie, nei aš to skaičiaus nežinome. Svarbu ne tai, kiek yra dievų, o kur jie yra. Jei patektumėt pas Australijoje įsikūrusius alavus, Afrikos bušmenus, Šiaurės Amerikoje gyvenančius navakus, Pietų Amerikoje esančią kryn-akrorų gentį, Naujosios Gvinėjos onabasu-lus ar kokią kitą „akmeninių" gentį, netruktumėte išsiaiškinti, kur yra dievai. Nes dievai yra čia. Čia, tarp alavų; čia, tarp bušmenų; čia, tarp navakų; čia, tarp kryn-akrorų; čia, tarp onabasulų. Teiginys — visai ne teologinis. Alavai nesako bušmenams: „Jūsų dievai apsišaukėliai, tikri tik mūsiškiai". O kryn-akrorai nesako onabasulams: „Jūs dievų neturite, dievus turime tik mes". Nieko panašaus. Jie sako: „Mūsų vieta yra šventa, kitos tokios nerasi visame pasaulyje". Jiems nė į galvą nešauna ieškoti dievų kur nors kitur. Dievai randami čia pat, jie gyvena tarp jų. Dievas yra tai, kas įdvasina jų gyvenamą vietą. Štai kas yra dievas. Dievas — tai keista ir nuostabi jėga, kuri padaro jų gyvenamą vietą ypatingą ir išskirtinę. Dievas yra ugnis, deganti būtent toje vietoje, ir nė viena vieta, kurioje dega ugnis, nelieka be dievo. Skirtingai negu Dievas, kurio vardas rašomas didžiąja raide, animistų dievai nėra visagaliai. Kiekvieną iš jų galima pašalinti liepsnosvaidžiu, buldozeriu ar bomba — nualinti ir tylūs jie pasitrauks nepratarę nė žodžio. Vidurnaktį atsisėsk viduryje parduotuvių kvartalo, iš visų pusių apsuptas betoninių konstrukcijų, ir pamatysi dievą, kuris kadaise buvo galingas kaip buivolas ar raganosis, o dabar menkas nelyginant piretrinu apipurkšta kandis. Nusilpęs, bet nemiręs, dar ne visiškai sunaikintas. Nugriauk parduotuves, išdaužyk betoną, ir po kiek laiko toje vietoje vėl pulsuos gyvybė. Daugiau nieko nereikia daryti, tik pašalinti tas kliūtis. Dievas pats žino, kaip pasirūpinti šia vieta. Ji niekada nebus tokia kaip anksčiau, bet gi niekas neišlieka nepakitęs. Ir neturi likti.  Galutinės formos apskritai nėra ir niekad nebus. Čia viskas kinta. Viskas yra vyksmas.
 Papasakosiu vieną istoriją. Nusprendę sukurti visatą, dievai sau tarė: „Tegul ji simbolizuos begalinę mūsų teikiamą gausą, tegul ji bus ženklas, kurį matys tie, kuriems mes teiksimės duoti regėjimą. Išpuoselėkime ir pasirūpinkime kiekvienu daiktu: tiek trapiausiu žolės stiebeliu, tiek didžiausia iš žvaigždžių, tiek valandėlę tedūzgiančiu mašalu, tiek kalnais, kurie dunkso tūkstantmečius, tiek menkučiu žėručio gabalėliu, tiek aukso upe. Pasistenkime, kad nė ant vienos šakos nebūtų dviejų visiškai vienodų lapų, kad ir visų medžių šakos būtų skirtingos, kad viename krašte neoštų du tokie patys medžiai, kad pasaulyje nebūtų dviejų vienodų kraštų, o toje pat galaktikoje — dviejų vienodų pasaulių. Tuomet Gyvybės Dėsnis bus paprastas ir aiškus tiems, kas jį matys: straksinčiam pakrimsti kiškiui, tykančiai lapei, sukančiam padangėse ratus ereliui, nusitaikančiam aukštyn žmogui." Kaip dievai tarė, taip ir padarė, ir nebuvo visoje visatoje dviejų vienodų kūrinių, ir nors pasaulyje gyvavo daugiau rūšių nei danguje švietė žvaigždžių, visais laikais kiekviena rūšimi buvo rūpinamasi vienodai. Ir tie, kuriems buvo duota matyti, matė šį stebuklą ir laikėsi Gyvybės Dėsnio. Visatoje nėra dviejų vienodų kūrinių. Štai visa esmė. Būtent todėl visa kinta, negali įgauti galutinės savo formos ir sustingti.
  Ar judėjų, krikščionių ir musulmonų Dievas savo vienatinį sūnų atsiuntė gelbėti  vabalų ir ant jų kūnų parazituojančių erkučių? Ne. O štai anas dievas jais rūpinasi visai taip pat, kaip ir kitais pasaulyje gyvenančiais padarais. Dievai negailėdami jėgų rūpinasi visais savo kūriniais: ir vabalais, ir Einšteino protu, ir erkute,  ir Mikelandželo akimis. Kiekviena gyva būtybė, gimusi gyvų organizmų bendruomenėje, jai ir priklauso. Individo ir bendruomenės santykiai visuomet šiek tiek įtempti: saugumo sumetimais jis pasitraukia į urvą, avilį, lizdą, irštvą ar kitą guolį, bet negali ten nugyventi viso gyvenimo; jis visad priverstas grįžti ir pasitarnauti kitiems. Šie santykiai — tai dėsnio dalis, vorą skatinanti aklinai užtaisyti ventiliacinę angą, o vapsvą tą apsaugą pralaužti. Niekas šioje bendruomenėje negyvena atsiskyręs nuo kitų, netgi kolektyviai besilaikančių vabzdžių motinėlės. Niekas negyvena tik sau ir savo jėgomis, nieko neimdamas iš bendruomenės. Niekas negyvena pats sau, nebūdamas bendruomenei už nieką skolingas. Niekas negali pasigirti esąs neliečiamas. Nuo pat gimimo už suteiktą gyvybę individas skolingas bendruomenei ir mirdamas šią skolą jai visada grąžina. Bendruomenė — tai gyvybės voratinklis, ir kiekviena jo gija neatsiejamai susijusi su kitomis gijomis. Niekam niekas neatleidžiama. Niekas nėra išskirtinis. Niekas negyvena vienas atskirai nuo kitų. Niekas veltui neprarandama — nė lašas vandens, nė viena proteino molekulė, nė vienas vienintelis musės kiaušinėlis. Štai kas labiausiai žavi. Tai tikras stebuklas. Visa kas gyva yra maistas kitiems. Kiekvienas besimaitinantis irgi gali būti suėstas, o jei ne, vis tiek po mirties jo kūno substancija grąžinama bendruomenei. Tad kurgi galime rasti šių valdų dievą? Prieš dešimt tūkstančių metų šiame regione gyveno mezolito laikotarpio žmonės, ir kaip jie save vadino, mes niekad nesužinosime. Pasikapstykite žemėje, ir surasite kirvukų bei ietigalių, kuriais jie naudojosi. Tai buvo „akmeniniai". Kartu jie, žinoma, buvo ir animistai, todėl gerai žinojo, kur surasti šių valdų dievą. Šių valdų dievas yra čia. Jie nežvelgė nei į dangų, nei į Olimpo kalną. Jie žiūrėjo kaip tik čia, kur mes esame.
 Prieš kelis dešimtmečius, kai lamarkizmo idėjos kartais dar būdavo traktuojamos kaip tikras mokslas, pasitaikydavo populiaraus teorizavimo, esą primatų smegenys išsivystė iki žmogaus smegenų dydžio todėl, jog mūsų protėviai nuolat suko galvą, kaip čia sukūrus įrankius. Žinoma, mūsų kultūroje, kurioje įrankių naudojimas prilyginamas vystymuisi ir pažangai, kitokio požiūrio nėra ko nė tikėtis. Tačiau faktai liudija, kad žmogaus vystymosi persilaužimas visiškai nebuvo susijęs su įrankių gamybos perversmu. O susijęs jis buvo su visai kitokio pobūdžio, bet tokiu pat svarbiu žmogaus vystymuisi momentu, kaip ir kalbos atsiradimas. Jūsų pasakojamoje žmonijos istorijoje šis lūžis neakcentuojamas, jis net nepaminėtas, kadangi jis nepadidina jūsų šlovės. Po šio lūžio aiškiai išryškėjo unikalus, tik žmonių praktikuojamas gyvenimo būdas, besiremiantis vienu vieninteliu dalyku — protiniais gabumais. Po šio lūžio mes kartą ir visiems laikams atsiskyrėme nuo beždžionių. Praleiskite šiek tiek laiko tarp gorilų, šimpanzių ar orangutangų ir didžiai savo nuostabai netruksite įsitikinti, kad jų gyvenimo būdas ne kažin kiek skiriasi nuo pirmųjų žmonių gyvenimo. Skirtingai negu jų pirmtakai, pirmieji žmonės buvo medžiotojai ir augalų rinkėjai. Visi kiti primatai užsiiminėjo tik rinkimu, t.y. ėdesio ieškojimu. Pasitaikius progai jie susimedžiodavo sau maisto, bet negyveno kaip tikri medžiotojai. Iš visų primatų vien tik žmonės yra medžiotojai, nes tik jie vieni turi biologinius duomenis, kurie medžioklę leidžia padaryti pragyvenimo šaltiniu; tie biologiniai duomenys — tai sugebėjimas protauti, intelektas. Žmonėms medžioklė gali būti sėkminga tik vienu atveju. Jie negali medžioti taip, kaip erelis, gepardas ar voras. Šių gyvūnų medžioklės metodai žmonėms netinka. Jie rado savąjį kelią į sėkmę — kelią, kuris savo ruožtu neįmanomas jokiai kitai gyvūnų rūšiai. Žmonėmis mes tapome ne daužydami vienas į kitą du akmenis, o perskaitę pasakojimą apie įvykių seką, kuris užrašytas čia — dievo delne. Įsisąmoninkite kelis dalykus. Pirma: šimpanzės moka pasidaryti ir naudoja įrankius, taigi jų gaminimas ir naudojimas nėra išskirtinė žmonių ypatybė; žmones iš kitų išskiria sugebėjimas atpažinti ir interpretuoti ženklus .  Medžiodamas žmogus nuolat klausia savęs: ką gyvūnas veikė, kai paliko pėdsakus? prieš kiek laiko jis čia buvo? kur jis traukė? ar greitai skynėsi kelią pirmyn? ar toli nuo čia jis dabar yra? Žinoma, medžiotojas dar atsižvelgia ir į metų bei paros laiką, oro temperatūrą, į tai, koks yra gruntas, kokia vietovė, ir j tipišką sekamo ir aplink pasirodžiusių gyvūnų elgseną. Štai pavyzdėlis. Vieną dieną antropologas drauge su Kalaharyje gyvenančių kungų medžiotoju išsiruošė į žygį. Apie vidurdienį įsitikinę, jog tolesnis persekiojimas beprasmis, jie paliko vienus pėdsakus ir ėmė žvalgytis kito grobio. Greitai jie aptiko antilopės pėdsakus, kurie, medžiotojo nuomone, buvo palikti tik prieš porą valandų. Tačiau po pusvalandį trukusio persekiojimo medžiotojas pareiškė suklydęs. Jis paaiškino, kad pėdos jokiu būdu negalėjo būti paliktos tąryt, nes skersai kanopos įspaudo pastebėjęs pelės pėdsakus. Pelės — naktiniai gyvūnai, tad ir antilopė turėjo čia prabėgti naktį. Kitaip tariant, išsvajotasis grobis jau buvo toli toli. Aišku, tai nėra išradingumo ir sumanumo viršūnė, už tai kungų medžiotojui dar nebus paskirta Nobelio premija, tačiau savo sugebėjimais jis tikrai labai toli pralenkia net ir pačius artimiausius savo giminaičius primatus. Atitinkamai patreniruota beždžionė gali išmokti imituoti žmogaus gestikuliaciją ir mimiką, tačiau kad ir kiek beždžionę treniruotum, ji niekad nesugebės elgtis taip, kaip sekdamas antilopę elgiasi kungų medžiotojas. Norėčiau pabrėžti štai ką: ribą mes peržengėme ne pradėję naudotis įrankiais, o tapę medžiotojais. Mūsų pirmtakai primatai gaminosi juos ir jais naudojosi, bet jie nebuvo medžiotojai, kadangi medžioklei jiems trūko sumanumo ir proto galių. Kitaip tariant, žmonėmis mes tapome pradėję medžioti, o medžiojimas savo ruožtu dar labiau padėjo nutolti nuo primatų. Beje, šiandien išlikusių aborigenų gentyse medžioklė — toli gražu ne vien vyrų reikalas, tad nėra jokio pagrindo manyti, kad tai buvo vien tik vyrų užsiėmimas ir anksčiau, atsiradus pirmiesiems žmonėms. Net jei  sugebėjimai sekti grobį menkučiai, vis dėlto jau visa galva esi pranašesnis už tuos, kurie tokio sugebėjimo iš viso neturi, o kuo didesni sugebėjimai, tuo patikimiau perduodami ir tavo genai. Ėmus plisti medžiotojų genams, išplito ir šitoks elgesio tipas. Ir karta iš kartos geriausi medžiotojai, — nesvarbu, kad mūsų laikų žmogui jie atrodo tik apgailėtini mokinukai, — tą pranašumą išlaikė ir jų genai labiau paplito genofonde. Kitaip sakant, sugebėjimas medžioti (čia žmogui svarbiausia ne greitis ir jėga, o sumanumas) buvo natūralios atrankos ir žmogaus evoliucijos dominantė. Žmogaus protiniai sugebėjimai nebuvo tik laimingas atsitiktinumas, jis atsirado ne vien tam, kad puoselėtume gražias mintis. Žmonėmis tapome suradę naują gyvenimo būdą. Visi primatai gyvena rinkdami augalus maistui, bet tam nereikia daug bendrauti. Primatų būrys gali įsikurti kokioje nors vietovėje ir imti ieškoti ėdesio visiškai neplaningai: be jokio susitarimo, bendros strategijos ar darbų pasiskirstymo. Jie išsisklaido kas sau, ir kiekvienas ima čiaumoti. Pirmykščiams medžiotojams toks elgesys visai nebūdingas. Medžioti bendrai — visuomet naudinga, tačiau žmonėms toks kolektyvizmas iš prigimties nebūdingas, taip daro tik vilkai ar hienos. Kad pirmykščiai medžiotojai susiburtų bendram žygiui, jiems reikia daug bendrauti ir daug ką išsiaiškinti. Kalba atsirado todėl, kad ji teikė žmonėms pranašumų ir užtikrino tobulėjimą. Tačiau tai nebuvo vienintelė kalbos teikiama pirmenybė. Sugebėdamas kalbėti tapdavai nepakeičiamu medžioklės partneriu, o tuo pačiu ir vertingu patinu. Kalbėdamas galėjai lengviau išlikti gyvas ir lengviau daugintis. Kalba ir medžioklė stipriai viena kitą veikė. O jei tarp jų buvo abipusė sąsaja, tai žmonėmis mes tapome ne tada, kai ėmėme medžioti, o tuomet, kai jau ir medžiojome, ir kalbėjome. Žmonėmis mes tapome išmokę atpažinti ženklus ir, žinoma, kalbėdami, o ne todėl, kad daužėme akmenis ar kūrėme sonetus. Protiniai gabumai padėjo mums perprasti naują gyvenimo būdą, besiremiantį medžiokle ir rinkimu, o ne vien tik pastaruoju. Naujasis gyvenimo būdas reikalavo naujų bendravimo ir bendradarbiavimo formų, o drauge jas ir suteikė.
Neišvengiamai atsiras manančių, jog aš kalbu apie pagrindinę „žmonių žiaurumo" priežastį. Tačiau tai neturi nieko bendra su tuo ką išdėsčiau. Pirmiausia, tokiam žmonių elgesiui jokio ypatingo paaiškinimo nereikia, nes ši giminė nėra nenormaliai žiauri, gal išskyrus tik mūsų kultūros atstovus, kurie tesudaro menkutę žmonijos dalelę. Mūsų kultūrai nepriklausančių žmonių žiaurumas paprastai pasireiškia susiklosčius  tokioms aplinkybėms, kai žiaurūs būtų ir kitų rūšių atstovai — būtent dalijantis teritoriją, o paskui ją ginant. Tačiau tai neturi nieko, — pabrėžiu, nieko bendra su politinėmis sienomis. Vokietija nėra autonomiška teritorija biologine prasme. Ryšys tarp politiniu ir biologiniu pagrindu suskirstytų teritorijų yra grynai metaforinis.  Išskyrus mus, priklausančius savo beprotiškai kultūrai, žmonės nėra žiauresni už kitų rūšių gyvūnus, be to, žiaurūs mes tapome ne todėl, kad medžiojome. Augalų rinkimu besivertę mūsų protėviai irgi buvo tokie pat žiaurūs. Tie, kurie nemedžioja, nėra romesni. Vegetarai — irgi žiaurūs. Mes ne vienintelė rūšis, kuriai priklausantys individai vienas prieš kitą griebiasi smurto. Jei tvirtintume priešingai, visai prasilenktume su tiesa. Išskyrus plėšrūnus, biologinėje bendruomenėje smurtas paprastai visuomet būna nukreiptas prieš tos pačios rūšies atstovus.
 Atsiras žmonių, kurie nuspręs radę patvirtinimą, esą žmonės medžiojo savo malonumui. Šito aš irgi visai nenorėjau teigti. Tai, kad evoliucionuodami žmonės tapo medžiotojais, dar nereiškia, jog jų širdyse atsirado nenugalimas troškimas pralieti laukinių žvėrių kraują. Patyręs medžiotojas — toli gražu ne kraujo ištroškusi pabaisa. Kraujo troškimas nėra sėkmingos medžioklės laidas. Kad tuo įsitikintum, pakanka stebėti, kaip medžiotojai elgiasi miške. Jie netraukia žygin be paliovos pliaukšdami apie medžioklę ir nežudo be jokios atodairos. Tapę medžiotojais žmonės išsiugdė ne kraujo troškimą, o sugebėjimą stebėti, daryti išvadas, nuspėti įvykius, imtis gudrybių, veikti slapta ir budėti. Jei medžiotojui visos šios savybės būdingos, jis neliks be laimikio, nors, kita vertus, šie sugebėjimai praverčia ne tik medžioklėje. Jei taip nebūtų, tuomet mums neišvengiamai tektų tik medžioti. Tačiau yra dalykų, kuriems negalime atsispirti. Tai – spėti ateitį.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (0)
 
Maisto lenktynės – lenktynės, kurių nelaimės niekas
2010.04.26 HomoSanitus / Rūta B.
Daniel Quinn, Kent Valstijos Universitetas, Žemės diena, 1998. Prieš keletą dienų aš jaučiausi prislėgtas ir pasakiau žmonai: „Reni, kodėl aš turėčiau apie tai kalbėti Kento Valstijos Universitete? Kodėl aš negaliu kalbėti apie ką nors, kas į kiekvienus jų namus atneštų šilumą, gerus jausmus ir šypsenas jų veiduose?“ „Gerai, o kodėl gi tau taip nepadarius?“, pasakė Reni, „kodėl tu nusprendei apie šį reikalą kalbėti pirmiausiai?“ „Todėl, kad pasaulyje tai dabar pats svarbiausias reikalas“, pasakiau aš jai. „Bet kodėl visa tai turi nagrinėti tu?“ „Todėl, kad to nedaro niekas kitas, bent jau plačiąjai visuomenei“. „Ką gi, tada matome, jog kito kelio nėra?“ pasakė Reni.   Taigi...
Norintiems geriau suvokti Daniel Quinn'ą
2009.03.23 HomoSanitus / Age
Tiems, kurie perskaitė Daniel Quinn vieną ar keletą knygų mūsų civilizacijos tema ir manosi, kad viską jose supratę, DQ  parašė dar vieną – bandymą  paaiškinti apie ką jose buvo rašoma iš tiesų. Tai Daniel Quinn'ą privertė padaryti tūkstančiai jo gaunamų laiškų, iš kurių jis mato, kad tik nedidelę dalį to, ką jis parašė, žmonės supranta taip, kaip jis buvo ir užmanęs.   Šiek tiek šios knygos pradžios  originalo kalba : „"There is always a brave new world," said Poirot, "but only, you know, for very special people. The lucky ones. The ones who carry the making of that world within themselves."   — AGATHA CHRISTIE Preface In October 2005 I received a letter from a reader who was going to be in Houston — my...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 

Didžiulis gydytojo privalumas yra tame, kad jis gali nekreipti dėmesio į savo patarimus.
Agata Kristi

Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės