Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Bernhard Brosius: 3000 met? gyvavusi Çayönü utopija (2)
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / HOMO SAPIENS istorija / Bernhard Brosius: 3000 met? gyvavusi Çayönü utopija (2)
 
Solidarumas ir rūpyba

Lygybė visuomenėje, kuriančioje erdvę individualumui, kelia klausimą – kaip laisvi ir lygus žmonės bendrauja vieni su kitais? Atsakymai gali būti rasti tyrinėjant atskirų žmonių likimus pagal ryšius tarp radinių ir statistinius skeletų duomenis.

Pavyzdžiui, stumbro perdurtas ir mirtinai sužeistas medžiotojas buvo parneštas namo ir slaugomas, kol mirė nuo vidaus organų sužalojimų ir kaulų uždegimo. Tai rodo, kad šeima išgyvendavo net žuvus svarbiam jos nariui. Greičiausiai neįgali mergina su sulaužytu šlaunikauliu mirė būdama 17 metų ir palaidota gana prabangiai. Ši mergina su neišnešiotu kūdikiu po mirties buvo apibarstyta raudona ochra – numanomu atgimimo simboliu. Griūvančio stogo užmuštos motinos ir jos dvylikamečio sūnaus kapas graudina žiūrint vien į skeletų nuotrauką. Atskleidžiant visas istorijas, kaip buvo rūpinamasi ligoniais, akivaizdžiai matosi užuojauta likimo nuskriaustiems žmonėms. Toks rūpestis būdingas ne tik atskiriems individams, bet ir institucijoms. Įvairius Çatalhöyük pastatus Angel laiko nuolatinėmis ligoninėmis.

Lyginant Çatalhöyük ir tame pačiame regione buvusį bronzos amžiaus miestą Elmalı Karataş, į akis krenta 30% aukštesnis pastarojo kūdikių mirtingumo lygis. Bronzos amžiaus mieste niekas neišgyvendavo ilgiau nei iki 55-60 metų. Neolito laikų mieste nedidelė gyventojų dalis pasiekdavo 60-70 metų amžių. Atsižvelgiant į bronzos amžiuje įvykusius pokyčius, pavyzdžiui, plūgo atradimą, kas, lyginant su neolito laikų kasamuoju pagaliu, padidino žemės ūkio produkciją beveik 100%, toks gyvenimo trukmės sumažėjimas atrodo stulbinantis. Tačiau priešingai nei materialinis gerbūvis (kuris dabar vadinamas bendruoju vidaus produktu), gyvenimo kokybė (kūdikių mirtingumas, gyvenimo trukmė, ligonių slaugymas, esminių poreikių patenkinimas, lavinimosi galimybės, galimybių lygiavertiškumas) priklauso daugiau nuo socialinių, o ne nuo ekonominių sąlygų (8).

Slenkant amžiams atsiranda ne tik techninės naujovės, bet ir klasinė visuomenė. O klasinė visuomenė reiškia patriarchiją ir išnaudojimą. Moterys turi dirbti iki pat gimdymo ir po to vėl kuo greičiau stoti prie darbo. Tai didina kūdikių mirtingumą ir trumpina moterų gyvenimo trukmę. Klasinė visuomenė taip pat reiškia karą, o tai savu ruožtu trumpina vyrų gyvenimo trukmę.

Vidutinė Çatalhöyük miestiečio gyvenimo trukmė buvo 32 metai. Net jei mus ir gąsdina šis skaičius, turime suvokti, kad tokia eksploatuojamos klasės gyvenimo trukmė po to buvo pasiekta tik 1750 m. Tai reiškia, kad prieš 300 metų žemdirbiai gyvendavo trumpiau nei laisvas akmens amžiaus žemdirbys!

Taigi teigiamas techninio progreso poveikis nepralenkė neigiamų išnaudojimo ir priespaudos pasekmių.
 

catalhoyuk1 

 Ko trūksta Çatalhöyük?
 
Visuomenę galima apibūdinti ne tik pagal tai, ką ji tūri, bet ir pagal tai, ko jai trūksta. Tiesą gali atskleisti ir ko nors trūkumas.

Pavyzdžiui, nėra su nuosavybe susijusios prievartos įrodymų. Apiplėšimų kaip kriminalinių nusikaltimų archeologiškai įrodyti neįmanoma, bet kapų plėšimus – galima. Visose kultūrose, kuriose daiktai turėjo mainomąją vertę (kai matuojamas jų pagaminimui reikalingas laikas) ir buvo paskirstomi netolygiai, vertingi daiktai buvo dedami į kapus, o vėliau apiplėšiami. Tokiomis sąlygomis jokios sankcijos – nei žiauriausi bausmių būdai, nei dievų prakeikimai, nei įsivaizduojamos baisios kančios pomirtiniame pasaulyje – niekada nepajėgė sulaikyti žmonių nuo kapų plėšimo. Todėl plėšimai sutinkami nuo pat klasinės visuomenės atsiradimo iki šiandienos. Tačiau visuomenėse, kuriose daiktai neturėjo mainomosios vertės (nes jie buvo skirti tik kasdieniam naudojimui ir dalijimuisi su kitais) nėra priežasčių plėšti kapus. Çatalhöyük nebuvo rasta nė vieno išplėšto kapo. Taip, kaip nėra motyvų plėšti kapus, nėra motyvų ir plėšikavimui apskritai.

Bet įspūdingiausia, lyginant su klasinėmis visuomenėmis (ir su dabartinėmis), yra tai, kad visiškai nerasta agresijos požymių. Iš daugiau nei šimto piešinių nėra nė vieno, kuriame būtų vaizduojamas konfliktas ar kova, jau nekalbant apie karą, blogą elgesį ar kankinimą. Nėra nė pėdsako to, kas atsirado kartu su civilizacija. Lygiai taip pat nėra teismų ir jų nuosprendžių (9).
 
Kadangi visiškai nėra agresijos aktų pėdsakų, reikia išsiaiškinti, ar taip buvo dėl to, kad visuomenė netoleravo prievartos. Be to, kyla klausimas – jei prievarta niekur nebuvo vaizduojama (vien tai jau būtų išskirtinis reiškinys), ar pačioje visuomenėje apskritai nebuvo prievartos? Atsakymą vėl gausime iš Çatalhöyük skeletų.
 
Nėra nė vieno atvejo, kai skeletas rodytų smurtinę mirtį. Nerasta nieko, kas patvirtintų žmogaus smurtą prieš žmogų. Nė vienas žmogus nemirė dėl žmogžudystės ar kito žmogaus padarytų mirtinų sužalojimų! Dar daugiau – visiškai nėra žmonių žalojimo kultiniais (religiniais) tikslais, t.y. nebuvo pastebėta trepanacijų kaip neolito laikų Centrinėje Europoje, kaukolių deformacijų kaip Centrinėje Amerikoje ar Egipte, ritualinio rankų luošinimo kaip Pirėnų urvuose ledynmečiu, dantų išmušimo iniciacijos ritualo metu kaip Australijoje, kraujo aukų (nors gyvuliai buvo skerdžiami vartojimui, nerasta ritualinio žudymo įrangos).
 
Ir nebuvo karo! Jo Çatalhöyük nebuvo ne tik iki paskutinių gyvenvietės gyvavimo dienų, bet ir dar 1500 metų visos Anatolijos istorijoje.
 
Apibendrinant galima pasakyti, kad šie faktai atrodo kaip archeologinė utopija. Turime suprasti, kad 10 000 žmonių nebūtų galėję taip ilgai ir tokiame mažame plote išgyventi be centralizuotos galios, jei jie nebūtų taikę neprievartinių konfliktų sprendimo metodų. Jei konfliktų sprendimui būtų buvusi naudojama jėga, Çatalhöyük nebūtų išsilaikęs taip ilgai. Niekas nebūtų apsaugojęs gyvenvietės nuo sunykimo. Dar vienas argumentas prievartos nebuvimo naudai yra jau anksčiau minėtas prievartos nebuvimas kulto srityje. Žmonės sukūrė anapusinius įvaizdžius, kurie buvo lygiai tokie pat taikūs, kaip ir jie. Tokio didelio skaičiaus žmonių organizavimasis be centrinio autoriteto buvo įmanomas tik todėl, kad kasdienį gyvenimą reguliavo ištobulintas socialinis kodas.
 
Sunku išvengti išvados, kad Çatalhöyük žmonės į gyvenimą žiūrėjo kitaip nei mes. Jie koncentravosi į gyvenimo tęstinumo siekius. Panašu, kad jie suvokė tęstinumą, suvokė, kad gyvenimas turi tęstis – tai fundamentali tiesa, kurią mes vis dažniau pamirštame.
 

catalhoyuk2

 
Komunistinė visuomenė
 
Greičiausiai tokio taikingumo priežastys yra socioekonominės prigimties. Kiekvienas žinojo, kad išgyvens tik kartu su kitais (fundamentali tiesa, kurios mums kartais taip trūksta). Žmonės galėjo išlikti tik bendradarbiaudami, kiekvieną dieną jie įsitikindavo, kad kolektyvinės pastangos suteikia daugiau nei pavienės. Todėl Çatalhöyük šiandien dar vadinamas neolitiniu gyvenimo būdu.
 
Išvengdami destruktyvios veiklos ir neturėdami išnaudotojų, pasisavinančių didesnę dalį jų darbo vaisių, jie sumažino vidutinį darbo, reikalingo esminiams poreikiams patenkinti, laiką iki pusės savo aktyvaus laiko. Daugiau nei pusė savo laiko jie skyrė aukštesnių poreikių patenkinimui. Tai matyti iš stebinančios vartojamų daiktų gamybos apimties, įvairovės, kokybės ir socialinio gyvenimo. Tai užfiksuota mene, kurio paskirtis buvo mokyti kasdienio socialinio gyvenimo taisyklių, piešimo, šokių, muzikos ir dažnai vykusio puotavimo. Iš sieninės tapybos ir iš keisto fakto, kad beveik pusės suaugusiųjų šlaunų kaulai rodė anatominius pokyčius, kurie galėjo atsirasti nuo besaikio šokimo, galima daryti išvadą, kad linksminamasi buvo dažnai. Vienos tokios puotos likučių kasinėjimai parodė, kad nebebuvo ko daugiau ir norėti. Tokiu būdu puotavimas ir šokiai reikšmingai prisidėjo prie visuomenės stabilumo ir neleido sukaupti per daug pridėtinės vertės.
 
Tų tolimų dienų pėdsakai perteikia idėją, ką galima nuveikti net akmens amžiaus sąlygomis, kai socialiniai santykiai yra humaniški, o žmogus – laisvas. Šie atradimai ypač svarbūs stalinistinio socialistinės utopijos diskreditavimo fone. Jie leidžia surinkti empirinius duomenis ir pateikia pavyzdį, koks turėtų būti komunistinės gamybos ir socialinės struktūros santykis. Komunistiniai santykiai šioje visuomenėje klestėjo ne 80, o 3000 metų.
 
Tai, kad tokia santvarka buvo įmanoma akmens amžiuje, dar kartą patvirtina, kad gyvenimo kokybei ir visuomenės charakteriui lemiamą reikšmę turi ne techninis išsivystymas, bet socialinių santykių organizacija. Tik pagalvokite, kas būtų įmanoma šiandien, esant dabartiniam technikos išsivystymo lygiui, jei mes turėtume bent jau pakenčiamas socialines sąlygas...
__________________________
 

 (8) Tokios nuostatos tikslingai neigiamos neoliberalių ekonomistų.

 (9) Verta pastebėti, kad kovos, karo ir bausmių vykdymo vaizdai ne tik yra pagrindiniai klasinės visuomenės meno motyvai, bet ir perėjo į ją iš ankstesnių epochų.

Naudota literatūra:

 
Angel, J. L., 1971 m.,"Early Neolithic Skeletons from Çatal Hüyük: Demography and Pathology", Anatolian Studies, 21 psl., 77-98 psl..
 
Arsebük, G., Mellink, M. J., Schirmer, W., (Eds.), 1998 m., "Light on Top of the Black Hill: Studies Presented to Halet Çambel", Ege Yayınları, Istanbul.
 
Balter, M., 1998 m., "Why Settle Down? The Mysteries of Communities", Science, 282 psl., 1442-1445 psl.
 
Balter, M., 1999 m., "Long Season Puts Çatalhöyük in Context", Science, 286 psl., 890-891 psl.
 
Beltran, A., 1982 m., "Felskunst der spanischen Levante", Gustav Lübbe Verlag, Bergisch Gladbach.
 
Bergmann, S., Kästner, S., Mertens, E.-M., (Eds.), 2004 m., "Göttinnen, Gräberinnen und gelehrte Frauen", Waxmann, Münster.
 
Boetzkes, M., Schweitzer, I., Vespermann, J., (Eds.), 1999 m., "EisZeit", Roemer- und Pelizäus-Museum, Ian Thorbecke, Hildesheim und Stuttgart.
 
Böhmer, R.M., Hauptmann, H., (Eds.), 1983 m., "Beiträge zur Altertumskunde Kleinasiens - Festschrift für Kurt Bittel", Philipp von Zabern, Mainz.
 

Ir dar 97 leidiniai...

Pagal www.urkommunismus.de parengė RB


Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (2)
 
Šis tas apie šį bei tą
2012.01.21 HomoSanitus / Age
Pirmykščio žmogaus istorija, taip sako šiuolaikinis mokslas, tęsėsi 5 milijonus metų. Šis laikotarpis paliko gilų įspaudą šiuolaikinio žmogaus poelgiuose ir veiksmuose. Iš laukinio žmogaus laikų į mūsų civilizuotą visuomenę atėjo daugelis lyčių tarpusavio santykiavimo elementų. 1. DOVANOS. Visame pasaulyje priimta, kad kai vyras meilinasi moteriai, jis dovanoja jai dovanas: suvenyrus, bižuteriją, saldumynus, rūbus ir kitokias smulkmenas. Šio elgesio šaknys driekiasi tolyn – į akmens amžiaus periodą. Pirmykščiai vyrai eidavo į genties moteriškąją dalį ir iš kart dėdavo prie laužo dovanas: mėsą, daržoves, žuvį, molinius dirbinius, išdirbtus gyvūnų kailius ir t.t. Taip vyrai mokėjo už seksualinius santykius moterims (skolon tais laikais niekas nieko nedarė,...
Aric McBay. Kas yra civilizacija?
2011.02.13 HomoSanitus / Aric McBay
Kai žmonės išgirsta, jog kažkas nori „civilizacijos pabaigos”, jie automatiškai sureaguoja neigiamai vien tik dėl jų teigiamų asociacijų su žodžiu „civilizacija”. Šis straipsnis yra bandymas išaiškinti, apibrėžti ir aprašyti, ką turiu galvoje vartodamas žodį „civilizacija”. Jei pažiūrėtume į žodyną, jis pateikia štai tokį dažniausiai vartojamą civilizacijos apibrėžimą:     Civilizacija    1: visuomenė, esanti pažangioje socialinės raidos būsenoje(pvz.: sudėtingos politinės, religinės ir teisinės struktūros); „žmonija pamažu vystėsi nuo barbariškumo iki civilizacijos“ 2: socialinis procesas, kuriuo visuomenės pasiekia civilizacijos lygį 3: tam tikra civilizacija tam tikru metu; „ankstyvoji Majų...
 
Išmirę, bet tebegyvenantys
2010.04.17 HomoSanitus / Age
Akys – sielos veidrodis.                  O kaip ta siela atrodo, jei akys kaip katės?     Didžiausia dalis informacijos iš aplinkos mūsų smegenims patenka per akis. Kuo jos detaliau mato, tuo informacijos smegenys gauna daugiau. Tai beveik tas pats, kaip su fotoaparatu – jei jo matrica turi mažai pikselių – vaizdas bus neryškus ir be smulkių detalių. Fotoaparatų matricą tobulina pramonė, akies gebėjimus – gyvenimo būdas ir sąlygos. Apsidairykite aplink ir pamatysite žmones vis dažniau užsikariančius ant savo nosių įrengimą,  atstatantį prarastą gebėjimą matyti detaliai pasaulį savomis akimis be jokių dirbtinių lęšių – civilizuoti žmonės renkasi variantą tobulinti akinius, bet ne savo akis. Nes taip...
Bernhard Brosius: 3000 metų gyvavusi Çayönü utopija (1)
2010.02.15 HomoSanitus /
Ankstyvosios Anatolijos civilizacijos atradimas  1958 m. britų archeologas Jamesas Mellaartas, tyrinėdamas pietinę Anatolijos dalį, aptiko kalvą, sudarytą iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Vėliau išaiškėjo, kad tai yra geriausiai išsilaikiusi ir gausiausia radiniais neolito laikų gyvenvietė Artimuosiuose Rytuose. Kadangi kalva stūkso prie kalnų grandinės išsišakojimo, ji buvo pavadinta „Šakutės kalva“ (Çayönü).   1961 m. Mellaartas, kartu su kolega Ianu Hodderiu, pradėjo kasinėjimus, kurie tęsėsi iki 1965 m. Tyrimai buvo apibendrinti 1993 m. Kalva sudaryta iš 12 neolito laikų miesto lygių. Mieste gyventa nuo 7300 iki 6100 m. pr.m.e., o tai yra 1200 metų be pertrūkio (1). Mieste gyveno vidutiniškai 10000 gyventojų, jis niekada nebuvo sugriautas ar...
 
Mes esame ne lietuviai
2010.01.02 HomoSanitus / Laimis Žmuida
Žodis "lietuviai" yra kilęs iš senesnio - "leičiai". Kas gi tokie buvo tie leičiai? Leičiai buvo kunigaikščio palydos žmonės - kariai ir tarnai. Mūsų tautiečiai buvo laisvi žmonės ir tarnauti kunigaikščiui nenorėjo. Todėl kunigaikštis turėjo vienintelę išeitį - nusisamdyti svetimšalius. Tie svetimšaliai ir buvo vadinami lietuviais. Taigi mes esame ne lietuviai. Mūsų tauta čia gyveno per amžius laimingai, visko turėjo, o kadangi nejautė nepritekliaus, tai ir kariauti ar grobti svetimų turtų nė neketino. Kariaudavo tik tie svetimšaliai lietuviai su kunigaikščiu priešakyje, nes jie neturėjo nei žemės, nei turtų, nei šeimų, nei laimės. Todėl jie ir kariavo. Norėjo iš kitų turtus užgrobti, moteris, žemes... O kam mums kariauti, jei mes ir taip...
Senoji lietuvių religija
2009.05.26 HomoSanitus / Marija Gimbutienė
Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybė", visokių nesąmonių ir prietarų pilna, su kuria reikia kovoti. Praeitis tačiau tomis pačiomis formomis niekad nepasikartoja. Ji mums yra tarytum brangūs vaikystės prisiminimai, kraitis iš tėvų tėvų paveldėtas, gyvybės šaltinis, tekėjęs per praeities amžių amžius. Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu. Iš istorijos ir iš dabarties įvykių žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kodėl apie mirusiuosius kalbama tik gerai, arba nieko, o apie gyvuosius ...

Pamąstymas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės