Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Išmir?, bet tebegyvenantys
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / HOMO SAPIENS istorija / Išmir?, bet tebegyvenantys
Akys – sielos veidrodis.                 
O kaip ta siela atrodo, jei akys kaip katės?    

Didžiausia dalis informacijos iš aplinkos mūsų smegenims patenka per akis. Kuo jos detaliau mato, tuo informacijos smegenys gauna daugiau. Tai beveik tas pats, kaip su fotoaparatu – jei jo matrica turi mažai pikselių – vaizdas bus neryškus ir be smulkių detalių. Fotoaparatų matricą tobulina pramonė, akies gebėjimus – gyvenimo būdas ir sąlygos. Apsidairykite aplink ir pamatysite žmones vis dažniau užsikariančius ant savo nosių įrengimą,  atstatantį prarastą gebėjimą matyti detaliai pasaulį savomis akimis be jokių dirbtinių lęšių – civilizuoti žmonės renkasi variantą tobulinti akinius, bet ne savo akis. Nes taip lengviau – fabrikas prigamino milijoną akinių ir milijonas nesąmoningų tinginių akis prižiūrėti nustoja.

Kas yra laikas žmogui? Tai užfiksuotų sąmonėje aplinkos pokyčių kiekis. Kuo naujų įvykių daugiau – tuo gyvenimas atrodo ilgesnis. Prisiminkite savo vaikystės dienas – jos buvo labai ilgos, nes nepažintų įvykių kiekis buvo didelis. Paklauskite senelio ar jam diena ilga – jis atsakys, kad dienos bėga greitai.

Sakoma, kad laimingo žmogaus akys švyti. O kada sakoma, kad akys „užgesę“ ?

Ką     jums   kalba   štai   tokios   akys:

Akys.jpg

Tokias akis pamačiusiems oftalmologams pirmiausia galvose gims diagnozė: koloboma (Coloboma lentis — švarpla — lęšiuko dalies, dažniausiai apatinio segmento defektas). Ne, tai ne koloboma. Esant kolobomai akys taip nešvyti. Tai kitokios struktūros akys. Akys, kurios mato daugiau, kurios pastebi tai, ko mes jau nebesugebame.

Yra pakankamas kiekis religingų  fanatikų Žemėje, kurie visokiais būdais neigia evoliuciją. Pavyzdys su chadzų akimis rodo, kad mūsų akis degradavo – mes ėmėme matyti daug blogiau. Priešybių vienybė sako, kad jeigu yra degradavimas, turi būti ir priešingas jam procesas – tobulėjimas.

Pasukę keliu, kuriuo dabar einame, mes galimybę pažinti visatą tiesiogiai ir čia pat išmainėme į dažniausiai iliuzinę galimybę pažinti ją kažkur toli, sukonstruotą iš tiesioginio pažinimo likučių, kuriuos mums pateikia degraduojatys mūsų jutimo organai ir mūsų sutvertų  sistemai prieštaraujančių kūrinių beprasmis dirginimas. Mes prikūrėme begales mechanizmų ir įrengimų, tačiau visi jie vistiek nusileidžia tobulumu mūsų kūnui ir tam, kas jame gyvena.

Mes iš paskutiniųjų jėgų, tampome svarmenis ar treniruoklių rankenas, kad nutirpintume civilizacinių riebalų sluoksnį ir išryškėtų ilgas valandas dirbtinai treniruoti raumenys. Kokius anabolikus ir maisto papildus reikėjo vartoti šiems vyrams, po kiek valandų jie kasdien turėjo  užsiiminėti treniruoklių salėje,  kad taip išryškėtų jų raumenų reljefas:


Dažnas HS skaitytojas, susipažinęs su animizmo skyriuje esančiomis mintimis, pagalvoja, kad jas rašiusieji yra arba trenkti, arba idealistai-fantazuotojai, nes rašo apie  dalykus, kurių realybėje negali būti. Jie mano, kad žmogus negali gyventi be bažnyčios, be visiškai beprasmio kasdieninio meldimosi dievui, kurį patys jie ar kažkas jiems sukūrė. Jie neįsivaizduoja, kad galima gyventi be valdžios ir jos aparato, be valstybių ir jų kariaunų. Gyventi be viso to, ką mes vadiname civilizacija.

Įsivaizduokit: nėra rojaus
Lengvai tai gaunas, kai bandai
Nėra ir pragaro po kojom
Yra gelmė  tiktai dangaus
Įsivaizduokit, kad visi
gyvena šia diena

Įsivaizduokit: nėr valstybių
Juk  nesunku tai padaryt
Nereikia tam jokios aukos
Ir tuo labiau religijos
Įsivaizduokit, kad visi
gyvena taikoje

Jums sakys jūs svajokliai
Bet tokie ne jūs vieni
Vieną dieną prisijungs jie
Ir pasaulis taps vieningu


Įsivaizduokit: nėra  luomų
Ar jums pavyks – dar abejoju
Neegzistuoja čia gobšumas
žmonių brolybė klesti tik
Įsivaizduokite, kad žmonės
dalijasi pasauliu

Todėl toliau – žurnalo „National Geographic“ straipsnis apie žmones, kurie, priešingai nei mes, gyvena natūralioje sistemoje, džiaugiasi ja, nesistengia jos patobulinti, ir tai juos daro laimingais. Tik vienas momentas: nebandykite įsivaizduoti savęs jų vietoje. Jūs jau nesate jais ir tai, kas jums pasirodys kančia, jiems tai yra normali sistemos dalis, kuri nesumažina galimybės būti laimingais. Pabandykite atrasti rūpesčių raukšles jų kaktose.

CHADZAI

CHADZAI1.jpg

„IŠALKAU" - SAKO ONVASAS ATSITŪPĘS PRIE UGNIES, MIRKČIOJANČIOS PRO DŪMUS. ŠALIA SUSĖDĘ VYRAI PRITARIAMAI SUMURMA. VĖLUS VAKARAS, LAUKINĖS RYTŲ AFRIKOS RETMIŠKIŲ GILUMA.
Iš moterų pusės atsklinda dainavimas, veikiau ritmiškas šūkčiojimas. Onvasas užsimena apie dieną keliaujant matytą medį. Vyrai susispiečia arčiau laužo. Tas medis auga sunkiai prieinamoje vietoje, paaiškina Onvasas, ant stačios kalvos, iškilusios žolingoje lygumoje. Jis, priduria rankas lyg šakas išskėsdamas į šalis, lipte aplipęs babuinais. Vyrai murma gyviau. Kibirkštys šokinėja į žvaigždėtą dangų. Pagaliau nuspręsta. Kiekvienas pašoka ir griebia savo medžioklinį lanką.
   
Onvasui apie 60 - tiesa, ši gentis metais amžiaus neskaičiuoja, bet jis lieknas, stiprus kaip ir kiti chadzų vyrai. Jo ūgis apie 1,5 m. Rankos ir krūtinė išmargintos gyvenimo rašmenimis: medžiojant įgytais randais, gyvačių įkandimų, strėlių ir peilių žaizdų, skorpionų ir spyglių dūrių žymėmis. Matyti ir kritimo iš baobabo, ir užpuolusio leopardo palikti pėdsakai. Onvasui likę tik pusė dantų. Jis apsiavęs iš senų padangų padarytus sandalus ir užsimovęs rudus apdriskusius šortus. Prie klubo kabo medžioklinis peilis, įkištas į dikdiko odos makštį. Jis ir kiti vyrai jau nusivilkę marškinius, kad susilietų su tamsa, Onvasas pažvelgia į mane ir kažką sušneka gimtąja chadzų kalba. Mano ausiai ji atrodo keistai dvilypė: viena dvi frazės skamba sklandžiai ir melodingai, paskui šaižiai ir kapotai - liežuvis pliaukši ir garsai sprogsta gomuryje. Ši kalba nesigiminiuoja su jokia kita gyvąja kalba, ji, kaip pasakytų kalbininkas, yra izoliuota. Į Šiaurės Tanzanijoje plytinčias chadzų žemes atvykau su vertėja chadze Mariamu. Ji 11 metų lankė mokyklą ir yra viena iš keleto pasaulio žmonių, mokančių anglų ir chadzų kalbas. Mariamu išverčia, ką pasakė Onvasas: ar aš norįs eiti kartu?

Nelengva prisidėti prie tradicinės šios genties stovyklos medžioklės. Chadzai ne tik neskaičiuoja metų. Jie apskritai neturi tokių laiko matavimo vienetų kaip valandos, dienos, savaitės ar mėnesiai. Chadzų kalboje nėra sąvokų didesniems

CHADZAI2.jpg
Jau seniai nebe geriausias šaulys, bet dabar puikus pasakotojas Onvasas yra kaip tėvas vienai iš daugelio chadzų genčių, išlaikiusių medžiotojų ir maisto rinkėjų gyvenimo būdą.

skaitmenims kaip 3 ir 4 nusakyti. Susitarti dėl susitikimo išties keblu. Vis dėlto susisiekiau su vienu turistų stovyklos, esančios netoli chadzų teritorijos, savininku tikėdamasis, kad jis man padės laikinai apsigyventi nuošalioje šios genties bendruomenėje. Vyras keliaudamas po retmiškius sutiko Onvasą ir suahelių kalba pasiteiravo, ar priimtų mane paviešėti. Chadzai paprastai draugiški, tad Onvasas noriai sutiko. Jis pasakė, kad aš būsiąs pirmasis užsienietis, gyvensiantis jų bendruomenėje. Jis pažadėjo po 3 savaičių į retmiškio pakraštį prie tam tikro medžio atsiųsti savo sūnų manęs pasitikti. Ir iš tiesų, kai po 3 savaičių su vertėja landroveriu atvažiavome į retmiškius, Onvaso sūnus Ngaola jau laukė. Matyt, Onvasas stebėjo mėnulį ir, kai manė, kad buvo praėję pakankamai laiko, pasiuntė sūnų prie medžio. Ngaolos paklausiau, ar jis ilgai manęs laukė. „Ne, - atsakė, - tik kelias dienas."     Iš pradžių buvo akivaizdu, kad visi stovyklos gyventojai, daugiau kaip 20, man esant jautėsi nejaukiai. Jie dažnai į mane spoksodavo, nervingai nusijuokdavo. Įtampa atslūgo, kai žiūrėjome mano nuotraukų albumą. Onvasas, susidomėjęs katinu, paklausė: „Koks jo skonis?" Tad trečią viešnagės vakarą jis man pasiūlė prisidėti prie medžiotojų.

Aš sutinku. Nenusivelku marškinių, nes dėl savo odos vis tiek nesusiliečiau su tamsa. Su Onvasu, 10 kitų suaugusių medžiotojų ir 2 berniukais viena vora patraukiame     iš stovyklos. Nelengva tamsoje vaikščioti po chadzų žemę. Ji apaugusi dygiais brūzgynais ir spygliuotomis akacijomis. Netgi dieną ten neįmanoma prasibrauti nesusibadžius, nesusibraižius ar neapsidraskius. Chadzai daug laisvalaikio praleidžia peilio smaigaliu vieni kitiems iš odos traukiodami spyglius.

Naktį dyglių visai nematyti, atrodo, neįmanoma ir rasti kelio. Jokio takelio, ir vargiai kada prieš akis išnyra koks nors orientyras. Tamsoje be žiburio vaikščioti po retmiškį gali tik tas, kuris vietovę pažįsta kaip, tarkime, savo miegamąjį. Negana to, šis „miegamasis" nusidriekęs 2500 km2 ir jo šešėliuose knibžda liūtų, leopardų ir hienų. Tačiau Onvasui susiorientuoti nesunku. Jis visą gyvenimą praleido retmiškyje. Tarp delnų sukdamas lazdelę ugnį įkuria greičiau nei per 30 sekundžių. Onvasas gali pasišvilpaudamas susišnekėti su medrodžiu, kad paukštelis nuvestų prie medaus pilnos drevės. Apie retmiškius šis chadzas žino viską, kiek tai įmanoma, ir beveik nieko, kas yra už jų. Kartą Onvasui parodžiau pasaulio žemėlapį. Jį išskleidžiau ant žemės ir kampus prispaudžiau akmenimis. Aplink susibūrė gentainiai. Onvasas įsispoksojo. Parodžiau Afrikos žemyną, paskui Tanzaniją ir galiausiai jo gyvenamą vietovę. Paskui pirštu bedžiau į Jungtines Valstijas. Šio chadzo pasiteiravau, ar ką nors žino apie Ameriką, tarkim, prezidentą, sostinę. Pasirodo, nieko. Net nežinojo savo šalies vadovo pavardės. Dar kuo mandagiau paklausiau, ar jis apskritai yra ką nors girdėjęs apie kokią nors šalį. Onvasas akimirką nuščiuvo, matyt, labai susikaupė, ir staiga sušuko: „Londonas!" Vis dėlto negalėjo pasakyti, kas tai yra. Tik žinojo, kad jis ne retmiškyje.

Apie 1000 chadzų nuo seno gyvena savo žemėje, plačioje lygumoje, kurioje plyti druskingas Ejasio ežeras (Lake Eyasi). Ją tarsi pylimas saugo Didysis riftinis slėnis (Great Rift Valley). Dalis chadzų persikėlė arčiau kaimų ir įsidarbino ūkiuose arba tapo gidais. Vis dėlto apie ketvirtis jų, kartu ir Onvaso stovyklos žmonės, tebėra tikri medžiotojai ir maisto rinkėjai.

CHADZAI3.jpg
Stovykloje šalia palapinės vyrai mėsinėja mažą antilopę dikdiką.

CHADZAI4.jpg
Kol vyrai medžioja, moterys skaldo baobabų kevalus ir kabina aitrų minkštimą. Moterų surinkti vaisiai
ir šaknys yra svarbesnis chadzų maistas už mėsą. Keli šimtai iš tūkstančio chadzų, nors jau
ilgai gyvena šalia žemdirbystės regionų, maitinasi tuo, ką randa gamtoje.

KUO GHADZAI GALI NUSTEBINTI IR KODĖL JIE TAIP TRAUKIA ANTROPOLOGUS? ŠI GENTIS GALI PARODYTI, KAIP ŽMONĖS GYVENO, KOL NEBUVO ŽEMDIRBYSTĖS.

Jie neaugina nei javų, nei gyvulių, neturi nuolatinių būstų. Jie gyvena pietuose to slėnio, kuriame buvo aptikta iškasenų, liudijančių, kad     čia gyveno pirmykščiai žmonės. Genetiniai tyrimai rodo, kad šie galėtų būti pirmoji žmonijos genealogijos medžio šaknis - senesnė nei 100 000 metų.   

Chadzai - tikra vertybė, ypač antropologams, nes šios genties gyvensena rodo, kaip žmonės gyveno prieš atsirandant žemdirbystei, taigi prieš 10 000 metų. Vis dėlto antropologai nesiryžta beatodairiškai tvirtinti, kad dabartiniai medžiotojai ir rinkėjai yra „gyva iškasena", kaip teigia Frankas Marlou (Frank Marlowe), Floridos valstybinio universiteto antropologijos profesorius, 15 pastarųjų metų tyrinėjęs chadzus. Ir šiai genčiai laikas nestovėjo vietoje. Vis dėlto jie, nors ir ilgai gyvena žemdirbių kaimynystėje, savitai apsirūpina, teigia Marlou, be to, tikėtina, kad jų gyvenimas amžiams bėgant labai mažai keitėsi.   

Nuo tada, kai prieš 2 mln. metų atsirado Homo, 99 % viso šio laikotarpio žmonės vertėsi medžiokle ir maisto rinkimu. Vėliau buvo sukultūrinti kai kurie augalai ir prijaukinta gyvūnų - su tuo susiję gyvensenos pokyčiai kaipmat išplito visame pasaulyje ir iš esmės pakeitė žmonių gyvenimą. Pagaminant daugiau maisto daugėjo ir gyventojų, dėl to žemdirbiai pradėjo veržtis į medžiotojų ir rinkėjų teritorijas, o šių bendruomenės ėmė nykti. Kūrėsi kaimai, paskui miestai ir galiausiai šalys. Palyginti greitai medžiotojų ir maisto rinkėjų gyvenimo būdas beveik išnyko. Šiuo metu kaip pirmykštės medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės gyvena tik nedaugelis pavienių išsibarsčiusių genčių: kelios Amazonės džiunglėse, pora Arktyje, ke­letas Papua Naujojoje Gvinėjoje ir viena kita Afrikoje. Staigus žemdirbystės proveržis turėjo ir neigiamų padarinių. Ėmė kilti užkrečiamųjų ligų epidemijos, įsivyravo socialinė nelygybė, kamavo badmečiai ir siaubė dideli karai. Džaredas Daimondas (Jared Diamond), Kalifornijos universiteto profesorius ir rašytojas, žemdirbys­tę pavadino „didžiausia žmonijos klaida" - jos, tyrėjo nuomone, niekada neištaisysime.

Chadzai nekariauja. Jie niekada nėra gyvenę taip tankiai, kad būtų tekę kentėti sunkią epidemiją. Jie neprisimena, kad būtų reikėję išgyventi badmetį, negana to, žinoma, jog kai kurie žemdirbiai prie jų šliedavosi prasto derliaus metais. Chadzų maistas net šiuo metu yra įvairesnis ir stabilesnis nei daugumos pasaulio gyventojų. Jie turi nepaprastai daug laisvalaikio. Antropologai nustatė, kad chadzai „dirba" - aktyviai ieško maisto - 4-6 valandas per dieną. Ir per visus tūkstantmečius ant žemės vargu ką daugiau yra palikę nei pėdsakus.

CHADZAI5.jpg

Paprastai chadzai, kaip Onvasas ir jo gentainiai, neturi jokios nuosavybės. Visus savo daiktus, kaip antai puodą, vandens indą, kirvį, gali susivynioti į maršką ir neštis ant pečių. Moterys renka uogas ir baobabų vaisius, kasa valgomas šaknis. Vyrai kopinėja medų ir medžioja. Į naktinę babuinų medžioklę visa gentis leidžiasi tik keliskart per metus. Paprastai vyrai medžioja pavieniui. Valgo kone viską, ką įmanoma pagauti: paukščius, gnu, zebrus, buivolus. Pietums pasitaiso karpočio, krūmyninės kiaulės ar damano mėsos. Ypač mėgsta babuinus. Onvasas pajuokavo, kad chadzas negali vesti, kol nesumedžioja 5 babuinų. Jie nevalgo tik gyvačių – jų tiesiog nepakenčia.

Vyrai iečių antgalius vilgo nuodais, pagamintais iš paprastųjų tinūtrų (Adenium obesum). Šių augalų sultys pribaigia net žirafą, Chadzų stovyklose gyvena laisvų, kraujo ir santuokos ryšiais susijusių giminių ir draugų bendruomenės. Kiekvienoje yra kelių žmonių branduolys. Šioje Giga ir Ngaola, du Onvaso sūnūs, dažniausiai būna su juo, o kiti ateina ir išeina kada panorėję. Chadzai neturi oficialių vadų. Stovykla paprastai vadinama seniausio     gyventojo vyro vardu (aš viešėjau Onvaso stovykloje), bet šis titulas jam nesuteikia jokios valdžios. Asmens laisvė yra išskirtinis chadzų bendruomenės bruožas. Nė vienas suaugęs žmogus     neprivalo paklusti kitam. Ir nė vienas iš jų nėra turtingesnis už kitus, tiksliau, niekas neturi turto. Jų nevaržo ir daugelis socialinių įsipareigojimų - gentainiai nešvenčia nei gimtadienių ar kitokių sukakčių, nei religinių švenčių. Žmonės miega kada nori. Kai kurie mėgsta būdrauti naktį, o dieną per karščius miega. Auštant ir temstant dažniausiai traukiama medžioti. Kitu metu vyrai darbuojasi stovykloje: tiesina ietis, drožia lankus, iš žirafų sausgyslių darosi temples, į iečių antgalius kala vinis. Šių gauna mainais už medų, jie taip pat įsigyja plastikinių ir stiklinių karoliukų, kuriuos moterys susivėrusios nešioja ant kaklo. Kai tokį vėrinį vyras iš moters gauna dovanų, vadinasi, jis turi gerbėją. Chadzai nešvenčia sutuoktuvių. Pora, kelis kartus permiegojusi prie laužo, laikoma susituokusi. Dauguma mano sutiktų chadzų, vyrai     ir moterys, kurį laiką gyveno monogaminėmis poromis, tik kas kelerius metus keitė partnerius, Onvasas buvo išimtis - jis su žmona Mile kartu buvo visą gyvenimą ir turėjo 7 gyvus pilnamečius vaikus ir keletą anūkų. Stovykloje lakstė ir pulkelis vaikų, prižiūrimų vietinės senelės, žvalios smulkios moterėlės Nzalu:  ji lyg darželio auklėtoja rūpinasi vaikais, kol suaugusieji triūsia retmiškyje.   

Šioje bendruomenėje lyčių vaidmenys skirtingi. Moterys čia ne tokios priklausomos nuo vyrų kaip kitur. Daug moterų, kurios ištekėjusios palieka bendruomenę, greit grįžta nesitaikstydamos su šiurkščiu elgesiu. Chadzų bendruomenėje dažnai moterys suskanta skirtis - vargas vyrui, kuris nesugeba medžioti ar tinkamai elgtis su žmona. Onvaso stovykloje triukšmingiausios, įžūliausios buvo moterys, ypač Nduku: ji pasisiūlė mane mokyti kalbos ir kone visą pamoką negailestingai tyčiojosi, dažnai raitėsi iš juoko, kad man nesiseka įmantriai pliaukštelėti liežuviu.
     
Onvasas pažįsta apie 20 retmiškyje klajojančių grupių, kurios nuolat keičiasi nariais. Dažniausiai konfliktai gentyje sprendžiami priešiškai grupei apsigyvenant atskirai. Medžiotojo parneštą laimikį dalijasi visa gentis. Todėl jos narių skaičius paprastai neviršija 30 – daugiau žmonių negalėtų pasisotinti vienu ar dviem nemenkais gyvūnais. Aš čia viešėjau per šešių mėnesių sausąjį laikotarpį, kuris tęsiasi nuo gegužės iki spalio. Tada chadzai miega atvirame ore prie laužo susisupę į antklodes: prie vieno laužo sugula 2-6 žmonės. Priešais rūpestingai nušluotą bendrą teritoriją puslankiu išsirikiuoja 8-9 tokie laužai. Gentainiai miega įvairiomis grupėmis: šeimos, vieni vyrai, jaunos moterys (su vyresne prižiūrėtoja), poros. Per lietingąjį laikotarpį iš šakų ir ilgų žolių chadzai nusipina mažas kupolo formos palapines, tarsi apvožtus paukščių lizdus.

Onvaso stovykloje niekas nemiega vienas. Sūnui, pasitikusiam mane, prisakė būti su manimi, o Ngaola dar draugėn pasivadino bičiulį Maduru. Visi trys įsitaisėme prie laužo trikampiu: vieno galva prie kito kojų pirštų, o prie šių trečiojo galva. Tiesa, kai labai puolė uodai, aš miegojau palapinėje. Ngaola buvo tylus, susimąstęs vyrukas ir tikrai prastas medžiotojas. Jam jau apie 30, o dar nevedęs - tikriausiai dėl tos nelemtos 5 babuinų taisyklės. Jis dėl to labai graužėsi, juolab kad jo vyresnysis brolis Gigą yra beveik taikliausias visos stovyklos šaulys. Maduru uoliai triūsia retmiškyje, randa daug medaus.

Maduru imasi mane globoti per naktinę babuinų medžioklę. Braunantis per brūzgynus jis priekyje, kiek įmato, laužo akacijų šakas su spygliais kaip dantų krapštukais ir vis atsigręžia pažiūrėti, ar aš suspėju. Onvasas medžiotojus veda prie kalvos, kur matė babuinais aplipusį medį. Kažkas rodo rankomis signalus, girdėti kapotas šnabždesys. Aš ne visai susigaudau, kas vyksta, - vertėja liko stovykloje. Medžioja tik vyrai. Maduru paploja man per petį ir rodo sekti iš paskos. Kiti medžiotojai leidžiasi ratu aplink kalną, o aš seku Maduru: jis metasi į krūmus ir ima kopti šlaitu. Įkalnė kone vertikaliai stati, reikia kabintis ir rankomis, o krūmokšniai susiraizgę kaip metaliniai šveistukai. Spygliai sminga į rankas, veidą, kraujas varva į akį. Ropščiamės. Neatsilieku nuo Maduru, nes nenoriu likti vienas. Galiausiai man viskas paaiškėja: prie babuinų lipame iš visų pusių ir mėginsime juos išgąsdinti, kad pultų bėgti. Iš medžio jie neturi kur kitur sprukti, tik žemyn nuo kalno. Chadzai apsups jį ir babuinai šoks tiesiai jiems į rankas. Tikriausiai ir mudviem su Maduru. Ar kada esate susidūrę su babuinu akis į akį? Jo dantys - kaip tik mėsai draskyti. Suaugęs patinas

CHADZAI6.jpg

Chadzės, kaip Šamai, yra nepriklausomos ir turi galios, gali laisvai tuoktis ir skirtis. Randai ant skruostų
galbūt išlikę nuo vaikystės: kad vaikai neverktų, jiems įpjaunama oda - ašaros graužia žaizdas. Kitame
puslapyje Nkolo (kairėje) ir jo sesuo Sangu     paaugę gali atlikti daugiau suaugusiųjų darbų.

gali sverti daugiau kaip 35 kg. O štai mudu kopiame norėdami jį truputėlį paerzinti. Chadzai apsiginklavę lankais ir strėlėmis. Aš pasiėmęs kišeninį peilį. Vis kabarojamės aukštyn. Pagaliau su Maduru išlendame iš krūmų ant uolos. Jaučiuosi lyg būčiau pasirodęs iš po apkloto. Spindi mėnulio pjautuvas, dvelkia vėjelis. Viršūnė visai netoli, už akmenų krūvos, gal kokie 6 m virš galvos. Jau čia pat ir babuinų medis - kone matyti.     Ir štai girdėti pašėlęs riksmas. Babuinai pa    juto pavojų. Veriamai, išgąstingai kliegia. Nors nemoku babuinų kalbos, vis tiek nesunkiai juos suprantu: „Mauk iš čia! Nesiartink!" Vis dėlto Maduru kopia toliau, užsiropščia ant plokščios uolos. Aš iš paskos. Babuinai jau apsupti ir, atrodo, patys tai supranta. Ūmai pasigirsta naujas triukšmas. Šakų traškesys virš galvos. Klykdami babuinai ritasi iš medžio. Maduru sustingsta, priklaupia, į lanką įsideda strėlę ir įtempia. Jis pasiruošęs. Aš slepiuosi jam už nugaros. Tikiuosi, labai tikiuosi, kad babuinas ant mudviejų neužlėks.
Kliegimas stiprėja. Ir tada tiesiai mums virš galvų žvaigždžių fone išnyra aiškus babuino siluetas. Jis kabarojasi. Ropščiasi uolos ketera, Maduru atsistoja, iš kairės nusitaiko į babuiną dešinėje, pasitaiso strėlę, įtempia lanką. Įsitempiu ir aš iki paskutinio raumenėlio. Galvoje tvinksi. Sugniaužiu peilį.

Svarbiausia priežastis, kodėl chadzai taip    ilgai išlaikė tokį gyvenimo būdą, yra nesvetinga žemė. Dirva čia sūri, geriamojo vandens mažai, o vabzdžiai nepakenčiami. Rodos, dešimtis tūkstantmečių niekas čia ir nesiveržė. Taigi chadzai galėjo ramiai sau gyventi. Vis dėlto pastaruoju metu demografinio sprogimo banga ir čia atbloškė atvykėlių. Ir jie buvo nepatenkinti radę taikius šios žemės šeimininkus, mat buvo manoma, kad šis plotas tuščias ir kad būtina jį apgyventi. Taikūs chadzai vis traukdavosi ir nesipriešindavo. Bet dabar nebeliko kur trauktis.

Chadzų retmiškiuose jau atsirado galvijų ir ožkų bandų, svogūnų ir kukurūzų augintojų, turistų medžiotojų ir brakonierių. Šaltinius užteršė mėšlas. Augaliją trypia kanopos. Dalis brūzgynų iškirsti ir žemė užsėta javais, juos laisto, nors vandens ir taip negausu. Žvėrys pasitraukė į nacionalinius parkus, kur chadzai negali kraustytis. Vaiskrūmių giraitės ir medžiai, traukiantys bites, išnaikinti. Per pastarąjį šimtmetį chadzai prarado net 90 % savo žemių.

Nė viena iš kitų šioje teritorijoje gyvenančių etninių grupių - datogai, irakai, isanzai, sukumai, irambai - nėra medžiotojai ir rinkėjai. Jie gyvena žeminėse, daug kur apsuptose gyvulių aptvarų. Dauguma iš jų niekina chadzus, jaučia jiems gailesčiu atmieštą panieką - girdi, Tanzanijos neliečiamieji. Kartą mačiau, kaip datogai, girdantys galvijus, neleido kelioms chadzėms prieiti prie bendro šaltinio, kol gyvuliai nebaigė gerti. Per chadzų brūzgynus rangosi negrįsti keliukai. Iki grįsto kelio reikia eiti 4 dienas. Vis dėlto čia galima rasti net normalų telefono ryšį. Dauguma chadzų, taip pat ir Onvasas, šiek tiek moka suahelių kalbos, tad gali bendrauti su kitomis gentimis. Onvasas, nors beveik kojos nekelia iš retmiškio, jaučia artėjant dideles permainas. Tačiau dėl jų labai nesijaudina. Onvasui ateitis nekelia nerimo, kaip jis pats ne kartą man sakė. Ir nė vienas mano sutiktas chadzas, rodos, nebūgštavo. Toks požiūris apstulbino – mano galva, chadzams tikrai yra dėl ko nerimauti. „Ar rytoj turėsiu ko valgyti? O gal pats būsiu suėstas?" Bet jie puikiai geba gyventi šia diena. Vis dėlto yra žmonių, mąstančių apie chadzų ateitį. Pirmiausia Tanzanijos valdininkai. Tanzanija - ateitimi susirūpinusi valstybė, nekantraujanti įsilieti į pasaulio ekonomikos srautą. Daugumai šalies vadovų nepatinka dabartinis jos įvaizdis - babuinus medžiojantys laukiniai. Vienas ministras pareiškė, kad chadzai atsilikę.

CHADZAI7.jpg
Mokoos, puikaus medžiotojo, veidas išduoda sunkų gyvenimą retmiškiuose. Su šiuo puošniu galvos apdangalu iš genėtos uodegos jis tikriausiai nori pasirodyti svečiams, o gal ir saviems - chadzai irgi neatsispiria madai.

Tanzanijos prezidentas Džakaja Kikvetė (Jakaya Kikwete) nusprendė, kad „chadzai turi persitvarkyti". Vyriausybė siekia juos išmokslinti, apgyvendinti nuolatiniuose būstuose ir aprūpinti įprastiniais darbais.

Netgi vienas chadzas, neoficialus šios genties atstovas Ričardas Balou (Richard Baalow), iš esmės sutinka su vyriausybės siekiais. Balou, pasirinkęs ne gentainių vardą, buvo pirmasis chadzas, lankęs mokyklą. 7 dešimtmetyje jo šeima gyveno valstybės suteiktame būste, mat tada buvo mėginta chadzus apgyvendinti sėsliai. 53 metų Balou puikiai kalba angliškai. Jis nori, kad chadzai aktyviai įsilietų į politinį šalies gyvenimą, siektų teisinės savo žemių apsaugos ir įsidarbintų medžioklės gidais arba parko prižiūrėtojais. Jis ragina gentainių vaikus lankyti pradinę regiono mokyklą, kuri chadzus mielai priima ir per mokslo metus apgyvendina, o atostogų parveža į retmiškius.

Kiek klausinėjau chadzų mokyklinio amžiaus vaikų, visi sakė nenorį sėdėti klasėje. Ir daug suaugusiųjų mano, kad mokykloje vaikai neįgysią įgūdžių, reikalingų išgyventi. Tokie nepritapsią prie saviškių. O jei pamėginsią įsitvirtinti šiuolaikiniame pasaulyje? Tada moterys tikriausiai dirbsiančios tarnaitėmis, o vyrai juodadarbiais. Ir jie sako, kad daug geriau būti laisviems ir sotiems miške negu alkaniems skurdžiams mieste.

Nemažai chadzų persikėlė į savo įprastas žemes Mangoloje, retmiškių pakraštyje, ir ten už pinigus turistams rodo, kaip sugeba medžioti. Chadzų kultūra labai įdomi atvykėliams ir yra galimas genties pajamų šaltinis. Deja, Mangolos chadzai ėmė smarkiai girtauti, sirgti tuberkulioze ir pradėjo smurtauti namuose - kartą buvo pranešta, kad chadzas užmušė savo žmoną.

Išorinis pasaulis, nors Onvaso grupės jaunuoliai juo nesidomi, vis tiek veržiasi pas juos. Ir štai dabar, po 2 mln. metų, matyti, kad medžiotojų ir maisto rinkėjų amžius pasibaigė. Chadzai galės išlaikyti kalbą, rodyti savo gabumus turistams. Vis dėlto anksčiau ar vėliau tikrųjų chadzų, apsiginklavusių lankais ir strėlėmis, kopiančių į kalvas ir sėlinančių paskui babuinus, nebeliks.

NUOSAVYBĖ IR SOCIALINIAI ĮSIPAREIGOJIMAI. JIE NESUKA GALVOS DĖL TVARKARAŠČIŲ, DARBO, VIRŠININKŲ, ĮSTĄTYMŲ, ŽINIŲ IR PINIGŲ. NETURI RŪPESČIŲ.

Ant kalno, kur visus atvedė Onvasas, aš, sugniaužęs peilį, gūžiuosi Maduru už nugaros ir stebiu, kaip babuinas karstosi uolos ketera. Staiga jis sustoja. Pasuka galvą. Aš spoksau jam į akis ir bijau sumirksėti. Tai trunka gal sekundę. Maduru nešauna turbūt todėl, kad babuinas labai arti ir sužeistas gali pulti: dažniausiai pašautą gyvūną pribaigia ne strėlė, o nuodai. Po akimirkos babuinas sprunka į krūmus.

Tyla trunka porą širdies dūžių. Paskui pasigirsta klaikus unkštimas ir traškesys. Jis sklinda nuo tolimiausio uolos krašto, ir aš nesuprantu, ar čia žmogaus, ar babuino balsas. Iš tikrųjų abiejų. Mudu braunamės per krūmus, pusiau bėgte, pusiau kūlvirsčiais, ir išlendame į proskyną vidury akacijų sąžalyno.

Pagaliau babuinas nušautas. Tyso ant nugaros prasižiojęs, atmetęs letenas. Nušovė Giga. Onvasas priklaupia, babuinui iš peties ištraukia strėlę ir paduoda Gigai. Nėra jokių apeigų. Regis, jų gyvenime misticizmas, dvasios, anapusinis pasaulis nėra labai svarbu. Jie neturi konkrečių pomirtinio gyvenimo vaizdinių: kiekvienas chadzas, kurio apie tai klausiau, atsakė, kad neįsivaizduoja, kas bus po mirties. Chadzai neturi šventikų, šamanų ar burtininkų. Kartą Onvaso paklausiau, ką jis žino apie Dievą, ir jis atsakė, kad Dievas yra akinamai spindintis, nepaprastai galingas, be to, gyvenime svarbiausias dalykas. Jo nuomone, Dievas yra saulė.

Svarbiausias chadzų ritualas yra epemo šokis, atliekamas naktį nešviečiant mėnuliui. Vyrai ir moterys sustoja atskirai dviem grupėmis. Moterys dainuoja, o vyrai tuo tarpu užsideda plunksnuotas kepures, ant kulkšnių užsiriša varpelius ir išdidžiai vaikštinėja, pagal dainos ritmą trepsėdami dešine koja. Manoma, kad epemo naktimis iš miško ateina protėviai ir šoka kartu.

Giga griebia babuiną už užpakalinės kojos ir tempia į stovyklą. Štai gyvūnas jau guli prie Onvaso laužo, o Giga tyliai sėdi nuošaly su kitais vyrais. Gyvūną nušovęs medžiotojas tuo nesigiria. Medžioklėje sėkmę dažniausiai lemia atsitiktinumas ir pasitaiko, kad net geriausi šauliai jos ilgai nesulaukia. Todėl chadzai mėsą dalijasi bendrai.

Pirmoji stovykloje pabunda Onvaso žmona Milė. Ji apsivilkusi berankovius marškinėlius ir kaip togą apsisukusi gėlėtą audeklą. Moteris pamato babuiną, linkteli ir ima kurstyti ugnį. Laikas gaminti pusryčius. Greit atsikelia visa gentis - visi alkani. Ngaola nuneria babuinui kailį ir ištempęs prismeigs dviem nusmailintomis šakomis. Per kelias dienas oda išdžius ir bus puikus kilimas miegoti. Du vyrai mėsinėja beždžionę ir mėsą dalija porcijomis. Onvasui, kaip stovyklos vyriausiajam, tenka didžiausias skanėstas – galva.

Chadzai mėsą padeda tiesiai ant laužo. Valgydami jie toli gražu nepaiso mandagumo. Nie­kas paprastai neturi savo vietos ir nesvarbu, kiek žmonių jau susigrūdę prie laužo, dar vieną jie visada mielai priims, nors ir ant kelių.

Vos tik mėsa būna gatava, kiekvienas iš makšties išsitraukia peilį. Mėsą gniaužo nagais, čiaumoja, pjauna peiliais, tąso. Paprastai gabalą sukanda ir nuo jo atsipjauna porciją. Kamšytis ir stumdytis yra normalu. Kaulus sutrupina akmenimis ir iščiulpia. Riebalais it drėkinamuoju kremu išsitrina veidus. Valgant niekas neprataria nė žodžio, tik juokingai garsiai čepsi ir žiaumoja.

CHADZAI8.jpg

Švintant babuino medžiotojai  kartu tempia grobį namo. Tinūtrų nuodais
suvilgytos strėlės greičiau pribaigia gyvūną. Mėsa prie žaizdos išpjaunama, kad žmonės valgydami
neapsinuodytų.

CHADZAI9.jpg

Pamatę mėsa nešinus medžiotojus gentainiai kartais ima šokti sustoję eile.
Ritualinį šokį chadzai visada šoka vėlai naktį arba šiaip bet kada, panorę linksmintis.

Onvasas šveičia babuino galvą ir nesivelia į grūstį. Jis sėdi prie laužo ir kerta babuino skruostus, akių obuolius, kaklo mėsą, kaktos odą, o pjaustomąją lentelę atstoja sandalų padai. Jis iki kaulo nugrando kaukolę, įmeta į laužą ir kviečia mane su visais medžiotojais parūkyti.

Kol dar dega babuino kaukolė, Onvasas atsistoja ir rėžia kalbą. Jis pasakoja savo mėgstamiausią istoriją - apie žirafos medžioklę. Onvasas, kaip ir kiti chadzai, yra puikus pasakotojas. Juk Onvaso stovykloje niekas neturi nei televizoriaus, nei stalo žaidimų, nei knygų. Vis viena jie nenuobodžiauja. Moterys dainuoja, o vyrai prie laužo pasakoja istorijas - tikras retmiškių kabukis.

Onvasas vaidindamas žirafą ištempia kaklą ir ropoja keturpėsčias. Vaizduodamas save pašoka, staigiai pasilenkia ir imituoja šūvį iš lanko. Švilpia strėlės. Riaumoja žvėrys. Prie laužo subėga vaikai, sustoja aplink ir įdėmiai klausosi - čia jų mokykla. Istorija baigiasi, kai žirafa nušaunama, paskutinė scena - veikėjo ir žiūrovų dialogas.

„Ar aš vyras?" - klausia Onvasas. „Taip, - šaukia visa grupė, - tu vyras." - „Ar aš vyras?" - garsiau pakartoja Onvasas. „Taip! Tu vyras!"

Tada Onvasas pasilenkia prie laužo ir ištraukia kaukolę. Ją perskelia pusiau kaip kokoso riešutą ir visiems rodo smegenis, virusias kone valandą. Jos atrodo kaip gelsvai balkšvi, truputį garuojantys makaronai. Jis ištiesia kaukolę, o visi vyrai, kartu ir aš, pakabinam po saują smegenų ir šliurpiam. Tada vakaras baigiasi.

Mane pakvietė ir į vyrų maudynes. Nuėjome prie seklios, drumzlinos kūdros, greičiau didelės pelkės - vandenyje plaukiojo gabalai galvijų mėšlo - ir nusirengėme. Purvu išsitrynėme it prausikliu ir nusiplovėme. Pasirodo, chadzų kalboje yra žodis kūno kvapui nusakyti. Vyrai prasitarė, kad jiems labiau patinka nesipraususios moterys. Ir kuo ilgiau nesimaudo, tuo yra patrauklesnės. Nduku, mano chadzų kalbos mokytoja, sakė,kad ji tarpais nesimaudo ištisus mėnesius, nors nesupranta, kodėl tokia labiau patinka savo vyrui. Klausydamasis Onvaso ir Milės supratau, kad sutuoktinių kivirčai tikriausiai visai žmonijai bendri. „Ar ne tavo eilė parnešti vandens? Ko čia drybsai ir neini medžioti? Kodėl praėjusį kartą sumedžioto gyvūno oda buvo taip prastai nunerta?" Tikėtina, kad šiame slėnyje panašūs ginčai aidėjo tūkstantmečius.

Kai ko chadzams iš tikro pavydžiu - labiausiai laisvės. Jų nevaržo nuosavybė. Jie neapsikrovę socialiniais įsipareigojimais. Nesusikaustę religinėmis dogmomis. Neturi daug šeimos pareigų. Nesuka galvos dėl tvarkaraščių, darbo, viršininkų, sąskaitų, transporto spūsčių, mokesčių, įstatymų, žinių ir pinigų.

Vis dėlto aš taip niekada negalėčiau gyventi. Visas jų gyvenimas atrodo ištisa beprotiška turistinė kelionė. Ir baisiai pavojinga. Medikų neprisišauksi. Iškrisi iš medžio, įgels juodoji mamba, grybštelės liūtas - ir tavęs nebėra. Moterys gimdo pritūpusios miške. Apie penktadalis kūdikių miršta pirmaisiais metais, o beveik pusė vaikų nesulaukia 15-os. Jie turi ištverti didžiulį karštį, atsilaikyti prieš debesis musių cėcė ir maliarija užsikrėtusius uodus.

Kada atėjo laikas atsisveikinti su retmiškių gyventojais, aiškiai parodė mano kūnas. Buvau visas sukandžiotas, sudaužytas, apsvilęs nuo saulės, susuktas pilvo dieglių ir mirtinai pervargęs. Tad paviešėjęs porą savaičių visiems pasakiau, kad man metas eiti.

Pagyvenus su chadzais mano požiūris į pasaulį pasikeitė. Jie mane įkvėpė - tai vadinu chadzų poveikiu: pasijutau ramesnis, labiau susitelkęs į šią akimirką, ėmiau daugiau pasitikėti savimi, įgijau dar truputį drąsos ir atlėgo nuolatinė įtampa. Nebijau pasirodyti sentimentalus sakydamas, kad su chadzais pasijutau laimingesnis. Panorau, kad atsirastų priemonių, padėsiančių pratęsti medžiotojų ir rinkėjų egzistenciją, nors ir suprantu, jog greičiausiai jau per vėlu tuo rūpintis.

CHADZAI10.jpg

Holo, Onvaso dukra, 5 vaikus užaugino savo žemės maitintojos prieglobstyje. Kad ir kaip keista, chadzai beveik visai nesidomi juos supančia civilizacija ir toliau gyvena pagal savo papročius ir jsitikinimus.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (9)
 
Šis tas apie šį bei tą
2012.01.21 HomoSanitus / Age
Pirmykščio žmogaus istorija, taip sako šiuolaikinis mokslas, tęsėsi 5 milijonus metų. Šis laikotarpis paliko gilų įspaudą šiuolaikinio žmogaus poelgiuose ir veiksmuose. Iš laukinio žmogaus laikų į mūsų civilizuotą visuomenę atėjo daugelis lyčių tarpusavio santykiavimo elementų. 1. DOVANOS. Visame pasaulyje priimta, kad kai vyras meilinasi moteriai, jis dovanoja jai dovanas: suvenyrus, bižuteriją, saldumynus, rūbus ir kitokias smulkmenas. Šio elgesio šaknys driekiasi tolyn – į akmens amžiaus periodą. Pirmykščiai vyrai eidavo į genties moteriškąją dalį ir iš kart dėdavo prie laužo dovanas: mėsą, daržoves, žuvį, molinius dirbinius, išdirbtus gyvūnų kailius ir t.t. Taip vyrai mokėjo už seksualinius santykius moterims (skolon tais laikais niekas nieko nedarė,...
Aric McBay. Kas yra civilizacija?
2011.02.13 HomoSanitus / Aric McBay
Kai žmonės išgirsta, jog kažkas nori „civilizacijos pabaigos”, jie automatiškai sureaguoja neigiamai vien tik dėl jų teigiamų asociacijų su žodžiu „civilizacija”. Šis straipsnis yra bandymas išaiškinti, apibrėžti ir aprašyti, ką turiu galvoje vartodamas žodį „civilizacija”. Jei pažiūrėtume į žodyną, jis pateikia štai tokį dažniausiai vartojamą civilizacijos apibrėžimą:     Civilizacija    1: visuomenė, esanti pažangioje socialinės raidos būsenoje(pvz.: sudėtingos politinės, religinės ir teisinės struktūros); „žmonija pamažu vystėsi nuo barbariškumo iki civilizacijos“ 2: socialinis procesas, kuriuo visuomenės pasiekia civilizacijos lygį 3: tam tikra civilizacija tam tikru metu; „ankstyvoji Majų...
 
Bernhard Brosius: 3000 metų gyvavusi Çayönü utopija (1)
2010.02.15 HomoSanitus /
Ankstyvosios Anatolijos civilizacijos atradimas  1958 m. britų archeologas Jamesas Mellaartas, tyrinėdamas pietinę Anatolijos dalį, aptiko kalvą, sudarytą iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Vėliau išaiškėjo, kad tai yra geriausiai išsilaikiusi ir gausiausia radiniais neolito laikų gyvenvietė Artimuosiuose Rytuose. Kadangi kalva stūkso prie kalnų grandinės išsišakojimo, ji buvo pavadinta „Šakutės kalva“ (Çayönü).   1961 m. Mellaartas, kartu su kolega Ianu Hodderiu, pradėjo kasinėjimus, kurie tęsėsi iki 1965 m. Tyrimai buvo apibendrinti 1993 m. Kalva sudaryta iš 12 neolito laikų miesto lygių. Mieste gyventa nuo 7300 iki 6100 m. pr.m.e., o tai yra 1200 metų be pertrūkio (1). Mieste gyveno vidutiniškai 10000 gyventojų, jis niekada nebuvo sugriautas ar...
Mes esame ne lietuviai
2010.01.02 HomoSanitus / Laimis Žmuida
Žodis "lietuviai" yra kilęs iš senesnio - "leičiai". Kas gi tokie buvo tie leičiai? Leičiai buvo kunigaikščio palydos žmonės - kariai ir tarnai. Mūsų tautiečiai buvo laisvi žmonės ir tarnauti kunigaikščiui nenorėjo. Todėl kunigaikštis turėjo vienintelę išeitį - nusisamdyti svetimšalius. Tie svetimšaliai ir buvo vadinami lietuviais. Taigi mes esame ne lietuviai. Mūsų tauta čia gyveno per amžius laimingai, visko turėjo, o kadangi nejautė nepritekliaus, tai ir kariauti ar grobti svetimų turtų nė neketino. Kariaudavo tik tie svetimšaliai lietuviai su kunigaikščiu priešakyje, nes jie neturėjo nei žemės, nei turtų, nei šeimų, nei laimės. Todėl jie ir kariavo. Norėjo iš kitų turtus užgrobti, moteris, žemes... O kam mums kariauti, jei mes ir taip...
 
Senoji lietuvių religija
2009.05.26 HomoSanitus / Marija Gimbutienė
Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybė", visokių nesąmonių ir prietarų pilna, su kuria reikia kovoti. Praeitis tačiau tomis pačiomis formomis niekad nepasikartoja. Ji mums yra tarytum brangūs vaikystės prisiminimai, kraitis iš tėvų tėvų paveldėtas, gyvybės šaltinis, tekėjęs per praeities amžių amžius. Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu. Iš istorijos ir iš dabarties įvykių žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami...
HS istorija trumpai drūtai
2008.06.30 HomoSanitus /
Ne taip jau lengvai  tam ikižmoginiam padarui rankiojosi tos žolės ir nusimušinėjo tie vaisiukai nuo medžių. Buvo tą maistelį sušlamšti pakankamai konkurentų. Bet likimas taip lėmė, kad padaras su stačiu nykščiu, skirtu ropinėti medžiais, pabandė pakiloti akmenukus ir pastebėjo, kad visai neblogai sekasi. Pavyksta netgi riešutą kartais suskaldyti. Bet riešutų ne visada būna,- juk sezoniškumas ir šiltuose kraštuose egzistuoja. Kai nebuvo riešutų, o baltymo trauka vis vertė akis ieškoti, o nosį uosti, padaras atrado didžiulius ....zauro kaulus, kuriuos aplesiojo tik ką maitvanagiai, o iš akiduobių išlesti smegenėles snapai trumpoki buvo. Pirštu pabandęs akiduobės gilumą ir aplaižęs pastarojo galą, pajuto cholesterolio poveikį savosioms smegenims, kurios...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Mokslų specializacija sudarė sąlygas labiau pažinti gamtą, tačiau specializacija  tuo pačiu  labiausiai ir trukdo suprasti gamtą, kaip visumą.
Paradoksas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės