Žodis "lietuviai" yra kilęs iš senesnio - "leičiai". Kas gi tokie buvo tie leičiai? Leičiai buvo kunigaikščio palydos žmonės - kariai ir tarnai. Mūsų tautiečiai buvo laisvi žmonės ir tarnauti kunigaikščiui nenorėjo. Todėl kunigaikštis turėjo vienintelę išeitį - nusisamdyti svetimšalius. Tie svetimšaliai ir buvo vadinami lietuviais.

Taigi mes esame ne lietuviai. Mūsų tauta čia gyveno per amžius laimingai, visko turėjo, o kadangi nejautė nepritekliaus, tai ir kariauti ar grobti svetimų turtų nė neketino. Kariaudavo tik tie svetimšaliai lietuviai su kunigaikščiu priešakyje, nes jie neturėjo nei žemės, nei turtų, nei šeimų, nei laimės. Todėl jie ir kariavo. Norėjo iš kitų turtus užgrobti, moteris, žemes... O kam mums kariauti, jei mes ir taip visko turėjome?


Prieš atsirandant miestams mūsų tauta gyveno kaimuose ir vienkiemiuose. Miestai atsirado vėliau. Miestas juk negali atsirasti tuščioje vietoje. Mieste gyvena amatininkai, kariai, prekybininkai, kunigaikštis ir jo tarnai. Visiems jiems reikia kažką valgyti. Kas iš to, jeigu prigamins amatininkas papuošalų ir puodų, bet nebus kaimų aplinkui, kur savo gaminius gali iškeisti į maistą? Kas iš to, jei bus kariuomenė, jei ji negalės imti duoklės iš aplinkinių kaimų? Kariuomenei irgi reikia maisto. Todėl tokie dariniai kaip miestas negali atsirasti ant tuščio lauko.

Kaimas, vienkiemis ar kitaip sodžius, ūkis, viensėdis yra dariniai, kurie gali atsirasti ir gyvuoti be miesto. Būtent tokiais dariniais ir gyveno mūsų tauta. Ir tik todėl, kad čia gyveno žmonės sugebantys išsilaikyti save ir dar priedo užauginti produkcijos perteklių, tik todėl galėjo vėliau atsirasti ir miestai.

Jeigu sodžių gyventojai neturėtų produkcijos pertekliaus, tai negalėtų keisti atliekamo maisto į miestuose pagamintų amatininkų dirbinius. O miestų atsiradimas rodo, jog sodžiuose perprodukcija tikrai buvo. Reiškia, visko turėjome užtektinai ir eiti į kitus kraštus, kad gauti ko nors mums nereikėjo.

Užpulti ir užgrobti kaimo teritorijos taip pat buvo neįmanoma. Vos tik išgirdus apie atkeliaujančią didelę kariuomenę kaimiečiai išslapstydavo maisto atsargas, dalį jų pasiimdavo su savimi ir pasitraukdavo į miškus. Kad ir kokia svetimšalių kariuomenė atvykdavo, maisto ji čia nerasdavo, todėl kiek paklaidžiojusi turėdavo apsisukti ir grįžti į savus kraštus. Išėjus kariuomenei sugrįždavo į savo sodžius ir mūsų tautos žmonės. Jokia centralizuota kariuomenė negalėjo jos užkariauti ir pavergti. Nes tai tiesiog fiziškai neįmanoma.

Norint įveikti mūsų tautą, reikėjo turėti decentralizuotą kariuomenę, kuri pastoviai būtų mūsų tautos gyvenamoje teritorijoje. Jei kariuomenė bus pastovi ir visur, tai mūsų tauta negalės pasitraukti laikinai į miškus ir vėl sugrįžti.

Būtent toks ir yra kunigaikštysčių ir miestų modelis. Buvo prikurta daug mažų miestų su smulkiomis kariuomenėmis. Kunigaikščiai su samdyta kariuomene - svetimtaučiais lietuviais pasistatydavo pilį ir plėšdavo aplinkinius kaimus. Tokia maža kariuomenė yra labai mobili. Didelė kariuomenė juda lėtai. Galima apie ją sužinoti ir turėti laiko maistui paslėpti. O jei į tavo sodžių ateina mobili kunigaikščio kariuomenė, tai nei maisto paslėpti nespėji, nei pats pabėgti. Jei apie tai sužinodavo aplinkiniai kaimai ir sukildavo didesnės žmonių masės, tai kunigaikštis su lietuviais pasislėpdavo pilyje ir gindavosi nuo mūsų tautos.

Būtent tam ir buvo skirtos pilys - svetimšaliams lietuviams gintis nuo mūsų tautos. Pilyje gyvendavo tik kunigaikštis, jo tarnai, svetimšaliai amatininkai, prekybininkai, kariai... Daugiau į pilį juk ir nesubėgtų žmonių. O pilies sienos ir neapgintų, jei didelė kariuomenė ateitų, kad ir kiek besiginančių pilyje būtų. Žymiai efektyviau atėjus dideliai kariuomenei kaimiečiams yra atsitraukti į miškus, o ne pasislėpti pilyje.

Pilys yra skirtos gintis nuo vietinių kaimiečių, o ne nuo didelių kariuomenių. Atėjusi didelė kariuomenė gali nesunkiai paimti bet kokią pilį.

Tai štai būtent taip - kuriant mažiukus miestus, pilis, kuriose slėpdavosi nedidelė, bet mobili svetimtaučių kariuomenė ir buvo įveikta mūsų tauta. Mobilios kariuomenės ir kunigaikščiai skurdindavo miestiečius, imdavo iš jų duoklę. Sustiprinus miestus ir nuskurdinus valstiečius buvo galima pereiti prie didesnių darinių. Prasidėjo kunigaikštysčių vienyjimas į didesnį darinį - valstybę. O valstybė pavadinta mūsų užgrobėjų ir nukariautojų leičių vardu - Lietuva.

 Laimis Žmuida