Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Senoji lietuvi? religija
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / HOMO SAPIENS istorija / Senoji lietuvi? religija
Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybė", visokių nesąmonių ir prietarų pilna, su kuria reikia kovoti.

Praeitis tačiau tomis pačiomis formomis niekad nepasikartoja. Ji mums yra tarytum brangūs vaikystės prisiminimai, kraitis iš tėvų tėvų paveldėtas, gyvybės šaltinis, tekėjęs per praeities amžių amžius.

Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu. Iš istorijos ir iš dabarties įvykių žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami kitais, ir kaip auga kultūra, jei praeities palikimas kultivuojamas pagal naujų laikų reikalavimus. Nepaprastos reikšmės yra faktas, jog kuriančioji lietuvių tautos dalis nuo atgimimo laikų maitinosi ir tebesimaitina savosios žemės ir praeities syvais — tuo neabejotinu lietuviškuoju "sisu" (tas žodis suomiams reiškia vidinę magiškąją galią, kurią modernioji Suomija paveldėjo iš Kalevalos Suomijos). Be jo nebūtumėm turėję nei Čiurlioniu nei Krėvių.

Senosios religijos sąvoka ir šaltiniai

Senąja religija suprantame prieškrikščioniškąją religiją, kuri yra tiek sena, kiek sena yra lietuvių kiltis ir drauge kiek seni yra baltai (aisčiai) ir tas kamienas, iš kurio jie išsivystė. Vytauto laikų, 14-ojo amžiaus gale, krikštas krikščionybę įvedė oficialiai. Naujasis tikėjimas užėmė savąją poziciją viešajame gyvenime, o konservatyvūs žemdirbiai protėvių tikėjimą tebetęsė šimtus metų po krikšto datos. Svetima kalba skelbiamas Dievo žodis ilgai buvo nesuprantamas, o vartojama prievarta ir bausmės žmones vertė dar atkakliau savo tikėjimo laikytis. 1418 metais žemaičiai buvo sukilę, sudegino bažnyčias, išvarė vyskupą. Kaip istoriniai šaltiniai iš 15, 16, 17 ir vėlyvesnių šimtmečių pasakoja, tarp kaimo žmonių ir svetimtaučių vyskupų ir kunigų vyko nuolatinė aštri kova. Kiek gyvas senasis tikėjimas buvo, sako pvz. nuolat skelbiamos bausmės už koplytstulpių statymą, už aukų aukojimą, už susirinkimą miškuose ir 1.1. Tik reformacijos laikais, nuo 16 amžiaus, buvo sustiprintas katalikiškasis pastoracinis darbas, iš sakyklos buvo prabilta gimtąja kalba. Nuo tada krikščionybė labiau sustiprėjo, tačiau senojo tikėjimo su šaknimis neišrovė. Laiko atžvilgiu tarp prieškrikščioniškosios  ir krikščioniškosios  epochos Lietuvoje aiškios ribos nėra buvę. Per 500 metų tos dvi epochos jungėsi į vieną kovos ir taikos keliu, sąmoningai ir nesąmoningai. Tokia religija, kokią galima buvo užtikti iki 20 amžiaus pirmityviame Lietuvos kampe, yra iš esmės dvilypė tikyba — "lietuviškoji krikščionybė", kur senosios religijos liekanos maišosi su naujomis krikščionybės atneštomis formomis. Šitoks reiškinys yra natūralus istorijos vyksmas, nes žmogaus prigimtis nepakenčia staigių lūžių, ji kaip medis nepakenčia persodinimo į naują žemę, kuri neduoda senų trąšų.

Kuo giliau į praeitį einame, tuo platesnę religijos sąvoką randame. Senoji religija buvo visuotinė: ji apėmė isą bendruomenę be išimčių ir ji ėjo pasaulėžiūros, mokslo ir meno funkcijas drauge. Ji buvo nerašytas, iš kartos į kartą perduodamas visagalintis kodeksas, šimtaprocentiniai valdęs žmogaus moralę ir veiksmus. Tokia religija, apjungusi visas dvasinės kūrybos sritis, turėjo didelę galią, nes natūraliai nebuvo jai prieštaravimų. Žyniais, kriviais, mūsų laikų prasme — kunigais, galėjo būti tik patys išmintingiausieji, autoritetingiausieji žmonės, tokiais pasidarę atrankos ar paveldėjimo keliu. Giesmės ir tikėjimai, papročiai, šokiai, vaizduojamasai menas plaukė iš mūsų protėvio religinio pasaulėvaizdžio ir, iki šiandien išlikę, nenutrūkstama gija mus jungia su gilia praeitimi.

Daug kartų teko girdėti ir skaityti, kad mūsų protėvių religiją atkurti — bergždžias darbas, nebent reikėtų visą gyvenimą paaukoti tos religijos studijoms, — taip esą komplikuoti ir sunarplioti šaltiniai. Tačiau kiekvienam kad ir sunkiai išskaitomam raštui galima surasti raktą.
Jei vien tik iš senų kronikų žinių norėtumėm atkurti protėvių religiją, būtų sunku; pilno jos vaizdo mums dokumentuose neužfiksavo. Tai daugiausia nuo 13 amžiaus pradedant vokiečių ir lenkų žinios, kai jie prieš 700 ar 600 metų nešė į mūsų kraštą krikščionybę, pamautą ant kardo galo. Jiems lietuviai, prūsai ir kiti mūsų giminės buvo "pasibaisėtini pagonys, nepažįstą tikrojo Dievo". Senosios religijos reiškinius istoriniai šaltiniai yra paminėję tik atsitiktinai, tik tiek, kiek reikėjo su jais kovoti. Tai beveik išimtinai mūsų priešų neobjektyvūs šaltiniai, bet juos atsargiai skaitant, galime rasti daug įdomios medžiagos, kuri koordinuojasi su folkloru ir ligi šiol išlikusiais papročiais. Ankstyvesnių negu 11, 12, 13 amžius rašytinių dokumentų apie mūsų protėvių religiją yra nedaug.

Pati Lietuvos žemė užkonservavo daugelį žinių. Tai kapinynai, Alkos kalnai, daugybė meno paminklų — įvairiais raštais ir simboliais ornamentuotų žalvarinių, auksinių, sidabrinių papuošalų, molinių puodų, simboliniais ženklais dekoruotų, etc. Archeologiniai paminklai mums įrodo, kiek seni yra liaudies mene, dainose, papročiuose išsilaikę simboliai. Daug detalių galime rekonstruoti iš senų upėvardžių ir įvairių vietovardžių.

Pats sultingasai šaltinis senajai religijai rekonstruoti, be abejo, yra ligi mūsų laikų išlikusi žodinė liaudies kūryba, papročiai ir vaizduo-jamasai menas. Pasiklausę dainų ir pavartę rinkinius, galime pastebėti, jog senosios dainos turi savo pasaulį, neatskiriamą nuo tikėjimų, papročių, net nuo liaudies meno. Peržiūrėję liaudies meno rinkinius, nuo Velykų margučių pradedant ir baigiant audiniais bei kryžių, koplytėlių menu, galime suvokti aiškų siūlą tarp jų visų, vedantį į tą patį pasaulį, kurio senoviškumą paliudija istoriniai dokumentai, archeologiniai paminklai bei kitų tautų palyginamoji medžiaga.

Archaiškame kaime lietuviškasai peizažas žingsnis žingsnin ėjo su daina, su papročiu, su tikėjimu, skambėdami savotiškai mistiška simfonija. Kur tik akį užmėtei, galėjai rasti saule spinduliuojančius kryžius, o ant namų stogo galo — kyšant jaučio ar ožio ragus, ožio galvas, žirgelius, paukštelius. Visa Lietuva išraižyta šventais šaltinėliais, Šventupėmis, Šventosiomis, Šventežeriais. Sodžiaus ribose galėjai pastebėti plačiai išsikerojusią liepą ar seną galingą ąžuolą, miško kirtime kažkodėl nenukirstą augštą pušį. Dainose galėjai girdėti, kaip kraujas iš medžių bėga, kaip sūnelis ąžuolėliu virsta, mamytė žaliąja eglele ar liepele, kaip brolis sakalu lekioja, sesuo — gegutėlė, kaip "tėvulis prašinėjo saulalas be kepurės, be kepurės", kad nusileistų ar nesileistų. Audiniuos ir drožiniuos galėjai žavėtis rateliais, žvaigždelėmis į begalybę bėgančiais, spinduliuojančiais, nesustojančiais.

Gal ne vienas mūsų jautėsi pajutęs senosios religijos dvasią, kai Rytų Augštaičių ar Dzūkijos neišskirstytam kaime ar kokiam kitam užkeiktam kampely klausės giesmės, kuri supo namus ir laukus, kuri kaip garas iš suverstų velėnų garavo, kuri, rodės, augo ir žaliavo, lyg eglė devyniom šakelėm, dešimta viršūnėle. Gal ne vienam mūsų atrodė, kad kažką pagavo, lyg suprato, kai prietemoje ėjo pro senas kaimo kapinaites. Ten nuo vėjo lingavo didžiuliai, tankiai suaugę medžiai, o pro šakas kilo vienas po kito stogeliai, lyg piramidės su ratais, saulėmis, mėnuliais. Vėjas šiureno lapus ir tyloje mediniai skambalėliai prie stogelių skelbė "tik-tak", "tik-tak".

"Gyvatos religija"

Kiekybės atžvilgiu gan gausioje, kokybės atžvilgiu — skurdžioje literatūroje apie senąjį lietuvių tikėjimą buvo dažnai minimi atskiri kultai: ugnies, žalčių, medžių, saulės, mėnulio ir kt. Tarp jų tačiau nebuvo įžiūrėtas ryšys. Detalių nagrinėjims nebuvo suvestas visumon. O senosios religijos palikime nieko nėra nereikalingo; kiekvienas reiškinys turi savo vietą, jis yra logiška audinio detalė. Kodėl buvo tie kultai? Kas ta bendroji gija, kuri ėjo per visą ritualą? Kas ta didžioji priežastis, kuri sukūrė, palaikė ir jungė visus mūsų atskirai įsivaizduojamus kultus? Šiandien mums ne tiek svarbu išskaičiuoti, kokie buvo dievai, tikėjimai, papročiai, kiek įdomu suvokti pačią pagrindinę mintį, kuri formavo visokeriopą mūsų protėvių kūrybą.

Susumavus visus šaltinius, galime pasidaryti išvadą, jog pagrindinis senosios religijos leitmotyvas buvo: kova prieš amžinai grasantį blogį už egzistenciją, už gyvybę, kuri buvo kartu gėrio ir laimės sinonimas. Dėl to kalbėsiu apie gyvatos (egzistencijos) religiją, ne apie "gamtos" ar "dvasių" religiją, kurios nėra mūsų senovinę religiją tinkamai apibūdinančios sąvokos. Gyvybės ugdymui, jos palaikymui ir jos apsaugojimui prieš mirties ir pikto jėgas subardinuojasi visi papročiai, visi tikėjimai, visi meno simboliai.

Zemaiciu-kapines.gif
Žemaičių kapinės   (A. Jeroševičiaus piešinys)

Visas matomasis pasaulis — dangus ir žemė, su jų elementais ir reiškiniais tilpo į mūsų protėvio religinio pasaulėvaizdžio rėmus. Mūsų protėvis sugebėjo savotiškai "kosmiškai" jausti visatą, kurioje žmogus buvo vientisa, neišskiriama dalelė, išvien įsijungusi į gamtą, nelyginant Čiurlionio paveiksluose. Labai nuosekliai regimasis pasaulis buvo dalinamas į vyriškąją ir moteriškąją pusę. Iš čia ir išplaukė suskaidymas į du pagrindinius polius — dangaus ir žemės, vyriškąjį ir moteriškąjį, kurių vienam ar kitam priklausė daugaus ir žemės reiškiniai, objektai, gyvuliai, augalai, turėję ypatingos reikšmės religijoje.

1.   Dinamiškasai dangus ir gyvybę gimdančioji žemė

A. Dangaus simbolika.

Dangus primityvų žmogų veikė dvejopai: 1) kaip nekeičiamas dėsningumas, besisukąs apie savo ašį (tada dar nežinota, kad žemė sukasi), slepiąs savyje judesio, garso ir šviesos reiškinius, ir iš pirmųjų amžių po Kristaus su papuošimu, sudarytu iš simbolinių ženklų: saulučių,menulių ir barškančių pakabėlių, rasta Tauragnuose, Utenos apskr. (Rekonstrukcija pagal Tiškevičiaus ir Spicyno paskelbtą fotografiją).
Antkakle.jpg

ŽALVARINĖ   ANTKAKLĖ

2) kaip spontaniškos jėgos šaltinis, turintis ypatingos reikšmės žemės gyvenimui. Dėl to jis paslaptingas, dieviškas. Ir kalbotyra rodo, jog seniau dangus buvo vadinamas "dievu". Tai liudija ir prokalbinė indoeuropiečių lytis, ir latvių kalba, ir daugelis posakių, išlikusių pačioj lietuvių kalboj. Visa, kas susiję su dangumi, — perkūnas (griausmas, žaibas) ir dangaus kūnai: saulė, mėnulis, žvaigždės, o taip pat ir kiti reiškiniai, kaip pvz. vaivorykštė, yra "dieviški". Jie, kaip ir dangaus skliautas, kupini "dieviškosios" jėgos — šviesos, ugnies, garso, judesio. Jie turi savo keliavimo kelią, savo judėjimo ir keitimosi būdą ir juose, kaip gyvuose kūnuose, buvo analoginė galia, kaip žmoguje ir gamtos pasaulyje. Paralelinės galios įsivaizdavimas lietuvių folklore buvo būdingai išreikštas saulės, mėnulio ir žvaigždės personifikavimu. Labai ryškiai supersonifikuotas tapo ir griausmas, kurs lietuvių religijoj įsigalėjo dievo Perkūno arba tiesiog dievaičio vardu. Dažnai jis buvo vadinamas ir Dunduliu. Mėnulis taip pat "dievaitis", saulė "dievo dukrytė", vaivorykštė — "dievuliukas".

Greta nepaprasto šviesos fenomeno, kurio reiškėjais buvo saulė, menulis, žvaigždės, neišsenkanti tų dangaus kūnų energija, paslaptingas judėjimas, formos keitimas, atsinaujinimas ir mirimas, mūsų protėviui darė didelį įspūdį. Saulės jėga neša gyvybę, gamtos atbudimą pavasarį. Metų laikų papročiuose saulė vaidina pagrindinį vaidmenį. Senosios pavasario šventės dabartinių Velykų ir Joninių metu buvo džiaugsmo — saulės grįžimo šventės, per jas buvo užsitikrinamas gyvybės laimėjimas, kuri buvo užslopinta per žiemą. Joninių rytą buvo einama pasitikti saulės, o ji tekėjo, šviesdama visu spalvų spektru ir buvo pasidabinusi vainiku, nupintu iš raudonų paparčio žiedų. Vainikai, ratai, rateliai, laužų ugnis, jaunimo šokiai — saulės pergalės švenčių simboliai. Neveltui liaudies menas nusėtas saulutėmis ir rateliais, žvaigždutėmis ir segmentinėmis žvaigždėmis, neveltui koplytstulpių viršūnės ir kryžiai "saulėmis šviečia". Tai palaimin-gasai sukimasis ir nesustojimas, tai atsinaujinimas ir gyvenimas, tai simbolis viso to, ką priešpastatome mirčiai.

Mėnulis, dangaus keliauninkas, perijodiškai keičiąs savo pavidalą iš jauno į pilnatį, iš pilna-čio į delčią, savo mistiškąja galia irgi nemažai buvo reikšmingas, ypač jaunasai mėnulis, kurs dar prieš save turėjo visą paslaptingą keitimosi kelią ligi pilnaties. Pradedant svarbesniuosius ūkinius darbus, atsižvelgiama į mėnulio fazes. ,Maldose į mėnulį dievaitį prašoma sveikatos ir palaimos namams ir laukams. Liaudies mene mėnulis yra tarytum saulės palydovas, vaizduojamas saulės apačioj.

Dangus supa žemę ir, ją veikdamas, stimuliuoja jos gyvybę. Be dangaus reiškinių prisilietimo žemė miegotų amžinu miegu. Senas, stiprus tikėjimas sako, kad tik pirmas sugriaudimas pavasarį žemę išjudina, tada tik viskas atgyja, žolė pradeda smarkiau želti, javai augti, medžiai žaliuoti. Perkūnas yra aiškiai vyriškoji dievybė, kuri ėjo ne tik teisybės jieškotojo ir kovotojo prieš visokeriopą blogį, bet ir gyvybės vaisintojo funkcijas. Kai sugriausdavo, seniau buvo sakoma: Dievas atvažiuoja, ratai ugnį skelia. Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip žilbarzdis senis, lekiąs dviračiu vežimu, vienoj rankoj laikąs ožį, kitoj kirvį ar kūjį. Ožys, bulius, žirgas — Perkūno arba vyriškosios dievybės satelitai.

Nuo labai senų laikų su dangaus dievybe buvo siejami kai kurie vyriškosios lyties gyvuliai ir paukščiai, kurie buvo įsivaizduojami kaip turi kažką analogišką į dangaus reiškinių galią. Tai jų gaivalinga prigimtis, paslaptingas garsas ar "dangiška" spalva, t. y. balta, blizganti, auksinė. Dėl to dieviški buvo pilni trykštančios energijos ožiai, buliai, žirgai, ypač baltos spalvos ar su žvaigžde kaktoj. Buliaus baubimas — lyg artimas perkūno griaudimui, perijodiškas gaidžio giedojimas pranašavo kasdieninį saulės tekėjimą ar oro atmainą. Balta gulbė spirališkai išlenktu kaklu ar baltieji gandrai irgi padėjo vykdyti vyriškosios dievybės funkcijas. Su vyriškąja energija siejami gyvuliai ir paukščiai buvo labai svarbūs metų laikų papročiuose. Ypač žirgui daug skirta dėmesio; jis, kaip ir ožys, buvo aukojamas dangaus dievybei. Gamtos atgimimo metu, pavasarį (paprastai šv. Jurgio dieną) arkliai dar iki mūsų laikų buvo maudomi ir puošiami. Dviems juodais, su žvaigždėm kaktoj ir šventais vadinamais jaučiais dar Basanavičiaus laikais buvo ratu apariamas laukas. Žmogaus gyvenimo srity žirgas ir ožys — meilės ir laimės pranašai ar sinonimai. Todėl žirgelis ir oželis taip dažnai simboliai dainose ir mene — išdrožti ant stogų ir kitur. Žirgo figūros ar galvos liaudies mene ir priešistoriniame mene labai dažnai vaizduojamos drauge su paukštukais, ratukais, saulutėmis, žvaigždelėmis, spiralėmis ir kitais dangaus simbolikos ženklais.

Istorinių šaltinių žinios, kaip ir ligi mūsų laikų išlikę tikėjimai bei liaudies menas liudija žalčių ir rupūžiiį gerbimą. Tie intymūs padarėliai — vieni iš pačių mistiškiausiųjų sutvėrimų mūsų protėvių religijoje. Dėl jų atsinaujinimo galios, pvz. odos numetimo ir ypatingo gaivalingumo, juose buvo įžvelgta sukondensuota paslaptingoji gyvybės jėga. Pats "gyvatės" vardas yra susijęs su gyvybės sąvoka. Šliužai buvo vaisingumo, gerbūvio, laimės simboliai. Žalčiai — "dievų siuntinėliai". Žalčių užmušti nevalia, jei kas taip padaro, gali sutraukti sąnarius. Užmušus žaltį, saulė verkia. Apie žalčius, gyvates ir rupūžes apsčiai sutinkame žinių istoriniuose šaltiniuose nuo 14 amžiaus pradedant: žalčiai buvo laikomi namuose, palovyje ar trobos kampe, jie girdomi pienu ir laikomi didelėje pagarboje. Iš tautosakos žinom, kiek žaltys ir gyvatė svarbūs seksualinėje gyvenimo pusėje. Gyvatės sutikimas pranašauja vestuves ar gimimą. Subendrinta prasme gyvatę sutikti yra laimė, taip kaip ankc čiau buvo didelė laimė, jei žaltys apsigyvendavo namuose. Mirusiųjų sielos įsikūnija į roplius. Mažojoje Lietuvoje ir Žemaičiuose 19 šimtmečio protestantų kapinėse dar stovėjo šliūžių — rupūžės, vėžlio ar kokio kitokio roplio formos mediniai antkapiniai paminklai. Žalčius, rupūžės kojas ar kitokias roplių stilizacijas dažnai galėjome matyti išpjaustinėtus ant kryžių ir koplytstulpių. Šliužų figūros liaudies mene yra paskutiniai atgarsiai kadais gyvo jų gerbimo.

Prieš 600 metų svetimšaliai kronikininkai nesuprato ir stebėjosi iš mūsų protėvių tikėjimo.

Stogastulpis.jpg

STOGASTULPIS
su simboliais: saule, menuliu ir gaidžiu.
Pietinis Vilniaus kraštas.
Pagal  Z. Glozerio   (1907)   nuotrauką.

1326 metais vokiečių ordino kronikininkas Dusburgas rašė: "Ir kadangi (prūsai) taip Dievo (krikščioniškojo) nepažino, tad atsitiko, kad per klaidą visokius sutvėrimus Dievo vietoje garbino, būtent, saulę, mėnulį ir žvaigždes, perkūną, paukščius, net keturkojus iki rupūžės. Taip pat turėjo jie šventų miškų, laukų ir vandenų". 200 metų vėliau, 16 amžiuje, Sal. Henning irgi panašiai stebėjosi: "Jie slaptai savo tikėjimą praktikavo, saulę, žvaigždes, mėnulį, ugnį, vandenį, šaltinius gerbė, gyvates ir piktas rupūžes savo dievybėmis laikė ..."

Tačiau ne per klaidą, o nuosekliai senieji lietuviai pasirinko savo religijai simbolius. Dangaus kūnai, vyriškieji gyvuliai ir paukščiai, žalčiai, gyvatės ir rupūžės priklausė dieviškajai (dangiškajai) simbolikai, nes juos visus jungė panašios funkcijos, kuriomis, kaip buvo tikėta, jie veikė gamtos ir žmogaus gyvenimą, užtikrindami gyvybės atsinaujinimą.

b. Žemės simbolika

Dieviškojo dangaus poliaus veikimui žemė atsako stebuklingąja galia — gimdyti. Visa, kas iš jos gimsta, yra pilna gyvybės jėgos. Ir medis, ir gėlė, ir akmuo, ir kalnas, ir vanduo, ir žmogus yra iš žemės. Žemės jėga juose visuose glūdi, nors jie kiekvienas yra kito pavidalo. Dėl tos jėgos panašumo tarp jų visų jaučiami artimi ryšiai. Žemė šventa. Ji bučiuojama, jai nešamos aukos: į ją užkasamas duonos kepalas ar kitas derliaus simbolis, žemei — Žemynai nuliejamas alus, kad ji ir toliau teiktų palaimą, neštų derlių ir žiedus. 17-19 šimtmetyje užrašytuose papročiuose žemės dievybė Žemyna vaizdingai vadinama "Žiedkele", "Žiedkelėja": "Žemyne, Žiedkelėja, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais" (iš Praetorijaus aprašymo 1690 m.). Greta Žemynos šaltiniai mini ir Žemėpatį, sodybų saugotoją.
Žemė-motina. Ji, kaip ir žmonių motina, nešioja, peni, teikia jėgų. Žemės, kaip ir motinos, mušti negalima. O jei kas savo motiną užgauna, to žemė po mirties nepriima: išmeta atgal. Daugelis posakių ir tikėjimų byloja apie senąją žemę — motiną: "Žemele mano, motinėle mano, nešiok mane, sotink mane", "Iš žemelės parėjau, į žemelę nueisiu".

Lietuvių ir visų baltų raligijai labai būdingas miško ir medžio gerbimas. Istoriniai šaltiniai iš 11-15 amžiaus nuolat ir nuolat mini "šventus" miškus, alkus (gojus), medžius. Šventieji miškai yra buvę tarytum klestinčios ir vienoje vietoje susikaupusios gyvybės rezervuarai. Į šventus miškus svetimšaliams krikščionims buvo draudžiama įeiti. Adomas Bremenietis, pirmasis parašęs Baltijos kraštų geografiją apie 1075 m., pažymi: "Į miškus ir prie šaltinių krikščionims draudžiama prieiti, nes jie, pagonių (prūsų) manymu, krikščionių prisiartinimu būtų sutepti". Kaip kronikos liudija, šventuose miškuose nuo medžių negalima buvo nė šakelės nulaužti. Net pats karalius Mindaugas nedrįsęs nulaužti šakelės. Alkas, Alka — miškelis (biržis, gojus), kalnelis, pieva — buvo tokios šventos, neliečiamos vietos, kur senovės lietuviai rinkdavosi, kūreno ugnį, aukojo aukas. Oliverus Scholasticus savo veikale apie šv. Žemę iš maždaug 1220 metų rašė, jog "lybių, estų ir prūsų giminės garbino miškų nimfas ir deives, kalnų dvasias, slėnių, vandens ir laukų dvasias. Jos laukdavo pagalbos iš kirvio nepaliestų miškų, kuriuose garbino šaltinius ir medžius, kalnus ir kalnelius, stačias uolas ir atkalnes, lyg tartum juose galėtų sau rasti tvirtybės ir galios". 13 šimtmečio Valuinės kronika mini miško deivę Medeinę, kurią vėliau dar paliudija 16 amžiaus šaltiniai (Lasickis 1580 m. ir Daukša 1595 m.). 17 ir 18 amžiaus šaltiniai mini miško dievą Giraitį (Praetorius 1690 m., Brodowskis 1744 m., Ruhigas 1747 m.).

Kai kurie medžiai ir gėlės buvo kupini ypatingos galios, gydančios nuo ligų, apsaugojančios nuo nelaimių. Gaivalingumu išsiskirią medžiai: gumbuoti, šakoti, iš kelių kamienų suaugę ypač turėjo stebuklingosios jėgos. Prie dvikamienių medžių kaimo žmonės melsdavosi ir stebuklingai išgydavo. Tokių senų, keistai išaugusių medžių nevalia kirsti. Iš visų medžių ąžuolas, liepa, beržas, uosis, eglė labiausiai patraukė dėmesį, iš gėlių — lelija ir rūta. Liaudies mene labai gausūs augaliniai motyvai, pradedant nuo paprastučių trilapių, baigiant turtingai išsiplėtojusiais augalais su lapeliais, su žiedais ar vaisiais. Išbujojusiame augale ar gėlės žiede simboliškai įžiūrėta žemės gyvenimo laimė. Kad augalas bujotų, augtų, neštų vaisius, simboliniame mene jį labai dažnai supa ar dvi vyriškųjų gyvulių galvos arba figūros, pvz. du žirgeliai, gaidžiai ar paukštukai, ar aplink jį pamėtyti ratukai, saulutės, žvaigždutės. Liaudies meno ir dainų augalai dažniausiai yra "kelių augštų" — gimstantieji ir augantieji, žydintieji, jie priauga net ligi septynių-devynių šakelių, dešimtos viršūnėlės. Jų stiebelis ir šakelės sodrūs, sultingais, smailais lapeliais ar besprogstančiais žiedais užsibaigia. Paparčiuose gyvybės jėgą simbolizuoja žalia šakelė, verba, medelis. Paskutinis javų pėdas yra žemės jėgos— derliaus simbolis.

Augalą ir žmogų jungė mistiniai ryšiai, nes ir vienas ir antras nešiojo analogišką gyvybės jėgą. Pagal senus tikėjimus medžiai turi kraują ir gali kalbėti. Medžių negalima sužeisti, nes ir jiems skauda. Žmogaus gyvenimo ilgumas buvo siejamas su medžio gyvenimu: nukirtus medį, miršta ir žmogus. Siela, toji nemirštančioji gyvybės jėga, po žmogaus mirties dažniausiai į medžius ir įsikūnydavo. Senose Lietuvos kapinėse galima buvo matyti senų, storų medžių, rankos nepaliestų, netvarkytų. Sakoma: laužyti kapų medį, tai pikta daryti mirusiems. Žalias kapų medis nevalia kirsti, negalima kūrenti, vien tik sausas šakas galima rinkti. Medžio ir gėlės palyginimai su žmogaus gyvenimu lietuvių folklore yra tokie gausūs ir visame grožyje dainose užsikonservavę, jog augmenijos vaidmens svarbumu senojoje religijoje abejoti netenka.

Kalva, kalnas, akmuo, išsiskiriantieji iš žemės paviršiaus, irgi buvo žemės galios kupini. Lietuva nusėta Alkos kalnais, Šventkalniais, Per-kūnkalniais, Rambynais. Aiškų kalvų bei kalnų ir akmenų gerbimą istoriniai šaltiniai mini per ištisus 700 metų. Iš padavimų žinomi arba dar ir mūsų laikais akmenys su išgręžtomis duobutėmis ar įspaustomis pėdomis buvo laikomi didelėje pagarboje. Tokie akmenys yra dar priešistorinių laikų palikimas. Su akmenimi artimai santykiavo moteris. Akmenyje gulinti moteriškoji dievybė ir patys akmenys kartais buvę moteriško liemens pavidalo. Bevaikėms moterims šventi akmenys suteikdavo vaisingumo galios, o vanduo, kurs būdavo akmens duobutėje, gydydavo nuo įvairių ligų. Ant Rambyno kalno prie Nemuno, kuris jau nuo 14 amžiaus istorinių šaltinių minimas ir lig šiai dienai pagarboje išlikęs, yra buvęs didelis, plokščias akmuo. Žmonės eidavo prašyti malonių ir nešdavę aukas, ypač ėjo jaunavedžiai, norėdami susilaukti prieauglio ir derliaus. 18 šimtmečio žiniomis, vandenį, kurį rasdavo Rambyno viršūnėje, žmonės gerdavo arba juo plaudavosi. Pagal vieną jėzuitų pranešimą iš 1605 metų, Žemaičiuose dideli akmenys su plokščiu paviršiumi, vadinami deivėmis, buvę apklojami šiaudais ir gerbiami kaip derliaus (grūdų) ir gyvulių saugotojai. Ties akmenimis aukojamos aukos buvo aukos žemės galiai. Buvo aukojamas maistas, javai, žalumynai.

Medinis paminklas — stogastulpis, kryžius, koplytėlė — dažnai buvo statomas ant žemės ar akmens kauburio. Žemaičiuose buvo rasta koplytėlių, pastatytų ant akmenų, kurie padavimuose siejami su kadaise buvusiais "stabmediškais riteriais".

Medinis stulpas su piramidiniu stogeliu turėjo būti įsivaizduojamas kaip kažkas panašaus į gyvą medį, jis lyg tarpinis pavidalas tarp gyvo medžio ir piramidės ir kalno. Triaugščiai koplytstulpiai labai primena dainų ir liaudies meno augalą, augantį vieną, trimis, septyniomis, devyniomis šakelėmis ir viršūnėlėmis. Tie žemės galios simboliai — medinės piramidės, iškeltos į viršų ir sujungtos su "dieviškaisiais" simboliais — ratais, saulėmis, mėnuliais, paukštukais, žalčiais, buvo skirti užtikrinti ir saugoti žmogaus gėrį ir laimę.

Koplytstulpis.jpg

TRIAUGŠTIS KOPLYTSTULPIS
Šešuoliai, Ukmergės apskr. Dail. A. Varno nuotrauka.

2.   Kova už gyvatą

Šalia gyvybės skatinimo, žadinimo tikslo, tiek pat svarbus buvo antrasai tikslas — gyvybę saugoti nuo visur ir visada grasinančios mirties ir pikto. Kova su mirtimi ir bendrai su blogio pradu buvo giliai apėmusi visas senosios religijos apraiškas.

Mirties ir blogio jėgos buvo įsivaizduojamos kaip paslaptingos abstrakčios galios, glūdinčios visoje visatoje. Kartais jos pasireiškia, kaip susikaupusios ir pavojingos kuriame nors superso-nifikuotame pavidale — vaiduokliuose, velniuose, laumėse, raganose. Žmogaus mirties akivaizdoje slypinti mirties galia nebuvo priskiriama vien tik žmogaus pasauliui. Ta pati užklupusi galia veikia visą aplinkumą: namus ir laukus. Kaime dar buvo tikima, jog kai numirėlį perveža ne keliu, bet per lauką, tai ten niekas nebeauga. Irracionalinis, nedėsningumo pradas buvo jaučiamas kaip didelė blogybė. Gamtos prajovai pvz. niekad nelieka nepastebėti. Kai saulė užtemsta, išsigąstama, sakoma: "Kažkas gadina saulę", "Saulės užtemimas — velnio galybės ženklas". Liaudies tikėjime jaučiamas blogis dažniausiai yra priežastis antgamtiškumo, nenatūralumo, kyląs dėl nepilno gyvenimo išnaudojimo, per ankstyvos mirties ar nevaisingumo. Turime visą eilę vyriškosios ar moteriškosios lyties demonų: vilko, arklio, gyvatės, slibino, žmogiškųjų vaiduoklių, laumių ir kt. pavidaluose. Nenatūraliai miręs žmogus nuolat gyvuosius kankina, vaidenasi. Vėlesniais laikais išsivystęs personifikuotas velnias kilmės atžvilgiu yra neatskiriamas nuo žodžių velys, veluokas (pavojingas mirusysis). Seni prūsų ir lietuvių šaltiniai mini "piktą velnią" Pikulą. Lietuviams labai būdingos laumės (fėjos) — tos nuogos, ilgais plaukais ir ilgomis krūtimis moterys, gyvenančios miškuose, prie šaltinėlių, vandenų, akmenų, ryškiai yra persunktos pasąmoningos galios, kuri reikalauja moteriškumo ir motiniškumo. Jos ilgisi motiniškumo, dėl to dažnai vagia žmonių vaikus.   Kaip vaiduoklių pavidaluose, taip ir laumėse yra irracionalinio prado: jos pradeda ir nebaigia savo darbo, verpia ir nesuverpia, greit dirba, audžia, skalbia, bet jas užrūstinus, viską vienu sykiu išardo ar sudrasko.

Kryzius.jpg
SAULE  ŠVIEČIANTIS  KRYŽIUS
Raudoniai, Raseinių apskr. Dail. A. Varno nuotrauka.

Nuo stiprios gyvybės jėgos traukiasi piktosios galios. Pagrindinės kovos priemonės buvo judesys, garsas, ugnis ir vanduo. Į kovą už gyvybę buvo įjungti ir dangaus ir žemės simboliai.

Liaudies meno ir priešistorinio meno saulės, ratai, svastikos, spiralės, banguotos, zigzaginės linijos ir begalybėn plaukiąs simbolių kartojimasis galimi jausti kaip permanentiškai judą kūnai. Ratu apvesto kryžiaus pavidalo paminklai visų dažniausiai statomi mirties įsibrovimo į žmonių gyvenimą atveju, ypač nelaimingos mirties vietoje. Joninių išvakarėse kalneliuose ant ilgų karčių iškeliamos vežimo rato stebulės. Augštos kartys su pamautais ratais ar su uždeg-tom smalinėm bačkutėm turėjo užtikrinti būsimąjį derlių. Sėkmingai varomos lauk piktosios dvasios, kai nuo kalno ritinami ratai, kai aplink laužą šokamas ratelis, kai per Užgavėnes ir Velykas seni ir jauni smarkiai važinėjasi ar supasi sūpuoklėmis, kai einama lenktynių. Pačio dangaus judrumas turi reikšmės. Negerai esą sėti, kai dangus giedras, be debesėlio; reikia sėti, kai dangus debesuotas, kai išsidraikę ilgi kasoti debesėliai. Dinamikos ir ugnies fenomeno daug per laidotuves ir vestuves. Per šermenis deginamos ugnys, vėlyvesniais laikais — žvakės, o kaip ankstyvi šaltiniai mini (9 amžiaus Wulfstano prūsų papročių aprašymas), per šermenis buvo lenktynės ir kiti triukšmingi papročiai. Per vestuves Rytų Lietuvoje buvo šokamas "marčios šokis". Jaunoji turėjo šokti viduryje rato, o aplink sustoję vestuvių dalyviai rankose laikė degančias balanas.

Arklio, jaučio ar ožio kaukolė ar ragai labai padėdavo apsisaugoti nuo gyvulių ir žmonių ligų, epidemijų bei maro, parazitų, piktų akių, o taip pat nuo ledų, krušos ar kitų pavojų. Jos buvo padedamos namuose ir tvarte, įdedamos tvarte į arklių ar kiaulių ėdžias. Vyskupas Baranauskas yra užrašęs, jog anykštėnai jo laikais laikę "kujno golwu unt pecziaus". Prie gyvų gyvulių galvų buvo prikabinami žvangučiai, skambalai, varpai. Ir priešistorinių laikų arklių papuošalai rodo, kad žirgo galva buvo nusagstoma žvangučiais. Eiklus žirgas, papurtęs pilną žvangučių galvą, darė galingą įspūdį, galintį naikinti blogį. Liaudies mene vaizduojamos dvi gyvulių galvos, kurios kaip didesnės, stipresnės jėgos šaltinis, jungtinos su religijų istorijoje, pvz. pas graikus, romėnus, indus, slavus, pažįstamais dvyniais-dioskurais. Priešistoriniame ir istoriniame mene apsčiai sutinkamos dviejų briedžių, dviejų jaučių, dviejų žirgų ar paukščių figūros. Ir dainose dainuojama apie "dievo sūnelius", ne apie "dievo sūnelį."

Nuo pat seniausių laikų garsas padėdavo išsklaidyti piktąsias dvasias. Priešistorinės Lietuvos papuošalai dažniausiai buvo išbaigiami žalvariniais ar sidabriniais pakabučiais ar žvagu-čiais, kurie, kaip krūtinės ar kaklo papuošalai, einant barškėdavo, saugojo ir teikė ramybę. Mediniai skambalėliai prie kryžių, koplytėlių subtiliai skelbdami mirties ir blogio jėgoms kovą, saugojo gyvuosius ir mirusiuosius. Papročiuose daug triukšmo, trankymosi, barškėjimo, tarškėjimo, botagų švaistymosi — visa tai piktom dvasiom nuvyti. Saulės užtemimo atveju kyla indų skambesys ir vaikų riksmas. Užgavėnių papročiuose nesigailima botago pliaukšėjimo ir šūkavimo, važinėjantis rogėmis, stengiamasi išvirsti ir voliotis sniege, o rogės būdavo apkabinėtos skambaliukais. Sakoma: bus geri metai, bus geras derlius, jei pakankamai triukšmingai prasivažinėji ir išsivolioji. Kovai prieš laukų ir žmonių nevaisingumą buvo žiemą su triukšmu velkama kaladė ar rąstas. Norint iš senmergės išvaryti "nevaisingumo velnią", reikėdavo ją ne tik aprūkyti žarijų dūmais ir apšlakstyti vandeniu, bet, parišus per pusiau kaladę, varyti su dideliu bala-dojimusi iš namų į namus. Perkūno trenksmas sename tikėjime buvo labai efektinga priemonė. Pats Perkūnas — didelis viso blogio, velnių ir piktų neteisingų žmonių priešas. Jis nepakenčia melagių, vagių, savanaudžių, pagyrūnų. Į prasikalstančius žmones jis paleidžia savo kirvį ar trenkia tiesiog į jų namus. Įsiutęs Perkūnas trankosi, jei audros metu medyje ar namuose pasislėpęs velnias mėgdžiojasi, rodo liežuvį. Perkūno kirvukai ar kulkos, kuriomis jis šaudo į blogus žmones ir velnius, o taip pat žaibo trenktas medis ar akmuo tinka apsisaugojimui nuo piktų dvasių, vartojami įvairių ligų gydymui, ypač nuo dantų skaudėjimo, drugio, išgąsčio. Perkūno paliestų daiktų velnias nemėgsta.

Arkliukai.jpg
Namų stogų avinai, ragai  ir žirgeliai

Ugnis ir vanduo, tie tyri ir žmonėms palaimą nesantieji gamtos elementai, buvo ypatingai gerbiami, "šventi". Tiek folkloras, tiek daugelis istorinių šaltinių liudija labai gyvą ugnies ir vandens kultą. Apsaugai prieš blogį šitie elementai buvo nuolatinis ir neišsemiamas šaltinis.

Ligšiol ugnis buvo vadinama "šventa ugnele", "Gabija", "Gobija," "Gabieta" ir tų vardų mažybinėmis lytimis. Bizantijos šaltiniai lietuvius vadino "ugnies garbintojais" ("pyrsolatrai"). Kronikininkas Dlugošas, aprašydamas žemaičių ir augštaičių krikštą, 15 amžiaus pradžioje mini, jog nuolat kurstoma ugnis degė augštame upės kalne prie Nevėžio ir Vilniuje, dvasininkų prižiūrima. Vilniaus židinį prižiūrėdavęs žynys ("Znicz"). Toji nuolat visą laiką palaikoma ugnis buvo vadinama "amžinąja" ("Ignis, quam credebant perpetuum . . .") Amžinoji ugnis namų židinyje tebedegė Lietuvos kaime mažne iki mūsų laikų. Ugnis, šventoji Gabija, buvo rūpestingai žiebiama, prižiūrima, vakare apgobiama, rytą įpučiama. Į ją, kaip į gyvą daiktą, buvo kalbama, sakoma maldelės, ji buvo maitinama, jai aukojama, ją buvo nevalia įžeisti, nevalia teršti. Einant gulti, į ugnelę švelniai kreipiamasi: "šventa ugnele, Gabijonėle, užkopiama gulėk, įpučiama žibėk". Jei neprižiūrima ugnis užgęsta — nelaimės ženklas, ir tada ji gali pasidaryti pavojinga, pvz. padegti namus. Vieną kartą į metus, Joninių išvakarėse (vėlyvesniais laikais — Didįjį Šeštadienį), ugnis iš naujo įžiebiama, atnaujinama. Ugnies atsinaujinimas, kaip ir saulės grįžimas, užtikrina žmogaus gerbūvį. Didelių nelaimių metu, ypač epidemijų ar maro metu, buvo pakartotinai įkuriama ugnis bendrai viso kaimo. Iš pagaliukų įtrinta ugnis gelbėdavo nuo nelaimių. Išlikusios dainos ir tikėjimai rodo, kad ugnis simboliškai labai artimai santykiavo su saule ir su kitais "dieviškaisiais" simboliais. Įkuriant ugnį, pvz. buvo dainuojama:

. . ."Atvažiuoja Saulelė
Variniais rateliais,
Ugniniais arkleliais,
Macinziniais (misinginiais?) bateliais".

I Užrašyta Antalieptėje. J. Balys, Tautosakos Skaitymai, p. 28).

Istoriniai šaltiniai daug kartų "šventus vandenis" ("Aquas sacras") mini, o šventų šaltinėlių tyras vanduo kaime vis dar buvo stebuklingas, gydantis. Prie šaltinėlio galėdavome matyti pastatytą kryžių ar koplytstulpį, o medyje prikabintą Rūpintojėlį. Vanduo, kaip ir ugnis, saugomas, gerbiamas, jo negalima teršti, jam reikia aukoti, nes kitaip jis pats pareikalauja aukų, pasiima skenduolių. Joninių rytą prieš saulės tekėjimą žmonės eidavo į upes ir ežerus maudytis, kad būtų sveikesni ir gražesni, o tie, kurie turėjo kokius nors skaudulius, spuogus, pasivolioję pievos rasoje, pagydavo.

Kaip ir miškai ar kalnai, taip ir kai kurios upės, ežerai buvo ypatingi, šventi, jiems buvo teikiama pagarba, jie buvo labai saugomi, juose negalima buvo žvejoti. Tai Šventosios, Šventos, Šventežeriai, Alkupiai. Vietovardžiai, o ypač upių ir kitokių vandenų vardai, yra labai gilios senovės palikimas, daugeliu atvejų senesnis nei pačios ankstyviausios rašytinės istorijos žinios. Tad vandens reikšmė mūsų religijoje neabejotinai labai sena. Pagal žmonių tikėjimą, vandenyse gyvenusios deivės panašios į moteriškes, kaip laumės, o kai kurie istoriniai šaltiniai mini su vandenimis susijusių dievybių vardus (Lasickis 16 šimtmetyje mini Ežerinį, Stryjkovskis — Upinį ir Lytuvonį, Praetorius 17 šimtmetyje — Šulininį ir Bangpūtį. Bangpūčio vardas yra išlikęs ir vienoje Rėzos užrašytoje dainoje).

Nebūties mūsų protėvis neįsivaizdavo. Žmogaus nešiojama siela buvo suprasta kaip dinamiška jėga — gyvybė, kuri mirties atveju pereina į kitą kūną: augalą ar gyvį. Ji naujoje formoje atgimsta, su liepa, ąžuolu, lelija auga ir lapoja, peteliške, gegute, karveliu, sakalu lakioja, kaip paukštis skrenda į dausas, ji amžina, kaip amžinas pasaulis. Ir pats miręs kūnas, buvo tikėta, tęsė žemės gyvenimą eteriniu vėlės pavidalu, kuris buvo tarytum žmogaus šešėlis, ilgai nenorįs išsiskirti iš savo giminėlių tarpo, vis besimaišąs tarp gyvųjų, tas pačias žmogiškąsias ypatybes nešiodamas. Augštam kalnely, savo dvarely, su varteliais, su suoleliais "vėlių giminėlės" laukdavo pargrįžtant kitų vėlelių — dukrelių, martelių, žentelių. Abstraktaus pomirtinio gyvenimo senovės lietuviai nežinojo; jis buvo tas pats žemės gyvenimas, ir tikėjimas į jo tęstinumą buvo tiek stiprus, jog gyvos žmonos susidegindavo paskui savo vyrus savo ištikimybei įrodyti, o į kapą buvo sudedama papuošalai, ginklai, įrankiai, puodai, žirgai, medžioklės šunes ir sakalai, valgis ir gėrimas.

Nežiūrint viso ritualo, reikalingo mirties ir pikto galiai naikinti, senoje lietuvių religijoje buvo suvokta ir tokia galia, kuri nenugalima ir nepaveikiama jokiomis žmoniškomis priemonėmis. Tai likimas, tikėjime vadintas Laimos, Laimužės, Dalios vardu, žmogui skirtas jo gimimo metu ir lydįs per visą jo gyvenimą. Supersonifikuota likimo deivė Laima, arba trys-septynios seserys Laimos, kurios verpia ir audžia žmogaus likimą, yra panašios į graikų Moiras, romėnų Parces, germanų Nornas.

Visa prieškrikščioniškosios religijos išraiška buvo persunkta simbolizmu. Gamtos elementų ir reiškinių laikymas "dieviškais" ir "šventais" ir jų įjungimas į kovą už gyvatą yra toli nuo daikto, kaip daikto, gerbimo. Ją vadinti "stabmeldybe" būtų tikras nesusipratimas. Mūsų protėviai — amžinosios gyvybės jėgos saugotojai. Kiekvienoje epochoje žmogus sorendžia visybines problemas kiek skirtingais būdais. Senojoje lietuvių religijoje didelė kova už gyvatą sąlygojo gėrį visokeriopo gerbūvio prasme. Mūsų protėvis tikėjo į kosmo amžinybę ir žmogaus sielos nemirtingumą, kuri, kaip nežūstanti gyvybės jėga, metamorfozės būdu amžinai išlieka.

Senoji lietuvių religija yra žemdirbio religija, žemdirbio psichologijos sukurta. Dievybė buvo įžvelgiama tuose visatos reiškiniuose, nuo kurių, jam atrodė, buvo priklausomas jo likimas, jo egzistencija. Dėl to "gyvatos (egzistencijos) religijos" pavadinimas ją tiksliausiai apibūdina.

Kaip krikščionybė yra bendra daugeliui tautų, taip prieškrikščioniškoji religija pagrindiniais bruožais buvo bendra daugeliui Europos tautų. Ypač daug artimumo yra tarp indoeuropietiškųjų tautų religijų, pvz. tarp baltų, slavų, germanų, indų. Galima įžiūrėti daug bendra ir su tolimųjų Rytų religijomis, nes ir vienas ir kitas jungia gili senovė ir autochtoniškumas, kosmiškumas ir žmogaus neatskiriamumas nuo gamtos. Archeologiniai paminklai rodo, kad pačios pagrindinės baltų religijos idėjos, mažai tesikeisdamos, siekė daugelį tūkstančių metų atgal. Prieškrikščioniškosios žemdirbių religijos pradžia yra senesnė nei lietuvių ar baltų pradžia. Europoje jos amžius yra beveik 5000 metų ir jos užuomazga sutampa su žemdirbystės ir gyvulių auginimo pradžia.

SVARBESNIEJI  ŠALTINIAI
Istoriniai šaltiniai ir jų studijos:

MANHARDT, W., Letto-Preussische Goetterlehre, 1936 (čia sukaupta beveik visa istorinių šaltinių medžiaga, liečianti senąją religiją).
IVINSKIS, Z., Senovės lietuvių religijos bibliografija, 1938 (atspaudas) arba: Soter, 1935-1937 (Istorinių šaltinių papildymai ir smulki bibliografija — apie 4000 numerių).
" Medžių kultas lietuvių religijoje, Soter, 1938-1939 (Senosios lietuvių religijos tyrinėjimo ir istorinių šaltinių apžvalga).
" Senasis lietuvių tikėjimas, Kūryba, 1944, Nr. 3, Kaunas.

Archeologiniai šaltiniai ir studijos:
PUZINAS, J., Naujausieji priešistorinių tyrinėjimų duomenys, Senovë IV, 1938 (priešistoriniai Lietuvos radiniai, ornamentai etc.).
ALSEIKAITĖ-GIMBUTIENE, M., Pagoniškosios laidojimo apeigos, Gimtasai Kraštas, 31, 1943. "  Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, Tuebingen, 1946. "  Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir sielą. Tremties Metai, Tuebingen, 1947.
ŠTURMS, Ed., Die Alkstaetten in Litauen. Contributions of Baltic University, Hamburg 1946.
Tautosakos šaltiniai ir studijos:
TAUTA IR ŽODIS, 1923-1931 (7 tomai), Kaunas.
MŪSŲ TAUTOSAKA, 1930-1937 (10 knygų), Kaunas.
TAUTOSAKOS DARBAI, 1935-1940 (7 tomai), Kaunas (pažymėtinos dr. J. Balio studijos apie Perkūną, Griausmą ir velnią, ir kt.).
BALYS, J., Lietuvių tautosakos skaitymai, Tuebingen, 1948 (sistemingai sutelkta tautosakos medžiaga, senajai religijai pažinti ypatingai svarbi II dalis: Tikėjimai ir Papročiai).
BASANAVIČIUS, J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių, Chicago 1903.
SRUOGA, B., Dainų poetikos etiudai. Kaunas 1927.
Liaudies meno šaltiniai ir studijos:
BASANAVIČIUS, J. - JAROŠEVIČIUS, A., Lietuvių kryžiai. Croix Lithuaniennes, Vilnius, 1912.
GALAUNĖ, P., Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930.
GIMBUTAS, M. (Alseikaitė-Gimbutienės), Lithuanian
GIMBUTAS, M. (Alseikaitė-Gimbutienė), Lithuanian Crosses. A Contribution on the Religious Symbolism of the Peasants. Rankraštis numatomas išleisti 1953.
" Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai, Aidai, 1946.
MAŽIULIS, A., Kryžiai, Aidai, 1951. VARNAS, A., Lietuvių kryžių albumas, I, II. Kaunas., 1926.


Straipsnio autorius: MARIJA GIMBUTIENĖ     

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (5)
 
Šis tas apie šį bei tą
2012.01.21 HomoSanitus / Age
Pirmykščio žmogaus istorija, taip sako šiuolaikinis mokslas, tęsėsi 5 milijonus metų. Šis laikotarpis paliko gilų įspaudą šiuolaikinio žmogaus poelgiuose ir veiksmuose. Iš laukinio žmogaus laikų į mūsų civilizuotą visuomenę atėjo daugelis lyčių tarpusavio santykiavimo elementų. 1. DOVANOS. Visame pasaulyje priimta, kad kai vyras meilinasi moteriai, jis dovanoja jai dovanas: suvenyrus, bižuteriją, saldumynus, rūbus ir kitokias smulkmenas. Šio elgesio šaknys driekiasi tolyn – į akmens amžiaus periodą. Pirmykščiai vyrai eidavo į genties moteriškąją dalį ir iš kart dėdavo prie laužo dovanas: mėsą, daržoves, žuvį, molinius dirbinius, išdirbtus gyvūnų kailius ir t.t. Taip vyrai mokėjo už seksualinius santykius moterims (skolon tais laikais niekas nieko nedarė,...
Aric McBay. Kas yra civilizacija?
2011.02.13 HomoSanitus / Aric McBay
Kai žmonės išgirsta, jog kažkas nori „civilizacijos pabaigos”, jie automatiškai sureaguoja neigiamai vien tik dėl jų teigiamų asociacijų su žodžiu „civilizacija”. Šis straipsnis yra bandymas išaiškinti, apibrėžti ir aprašyti, ką turiu galvoje vartodamas žodį „civilizacija”. Jei pažiūrėtume į žodyną, jis pateikia štai tokį dažniausiai vartojamą civilizacijos apibrėžimą:     Civilizacija    1: visuomenė, esanti pažangioje socialinės raidos būsenoje(pvz.: sudėtingos politinės, religinės ir teisinės struktūros); „žmonija pamažu vystėsi nuo barbariškumo iki civilizacijos“ 2: socialinis procesas, kuriuo visuomenės pasiekia civilizacijos lygį 3: tam tikra civilizacija tam tikru metu; „ankstyvoji Majų...
 
Išmirę, bet tebegyvenantys
2010.04.17 HomoSanitus / Age
Akys – sielos veidrodis.                  O kaip ta siela atrodo, jei akys kaip katės?     Didžiausia dalis informacijos iš aplinkos mūsų smegenims patenka per akis. Kuo jos detaliau mato, tuo informacijos smegenys gauna daugiau. Tai beveik tas pats, kaip su fotoaparatu – jei jo matrica turi mažai pikselių – vaizdas bus neryškus ir be smulkių detalių. Fotoaparatų matricą tobulina pramonė, akies gebėjimus – gyvenimo būdas ir sąlygos. Apsidairykite aplink ir pamatysite žmones vis dažniau užsikariančius ant savo nosių įrengimą,  atstatantį prarastą gebėjimą matyti detaliai pasaulį savomis akimis be jokių dirbtinių lęšių – civilizuoti žmonės renkasi variantą tobulinti akinius, bet ne savo akis. Nes taip...
Bernhard Brosius: 3000 metų gyvavusi Çayönü utopija (1)
2010.02.15 HomoSanitus /
Ankstyvosios Anatolijos civilizacijos atradimas  1958 m. britų archeologas Jamesas Mellaartas, tyrinėdamas pietinę Anatolijos dalį, aptiko kalvą, sudarytą iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Vėliau išaiškėjo, kad tai yra geriausiai išsilaikiusi ir gausiausia radiniais neolito laikų gyvenvietė Artimuosiuose Rytuose. Kadangi kalva stūkso prie kalnų grandinės išsišakojimo, ji buvo pavadinta „Šakutės kalva“ (Çayönü).   1961 m. Mellaartas, kartu su kolega Ianu Hodderiu, pradėjo kasinėjimus, kurie tęsėsi iki 1965 m. Tyrimai buvo apibendrinti 1993 m. Kalva sudaryta iš 12 neolito laikų miesto lygių. Mieste gyventa nuo 7300 iki 6100 m. pr.m.e., o tai yra 1200 metų be pertrūkio (1). Mieste gyveno vidutiniškai 10000 gyventojų, jis niekada nebuvo sugriautas ar...
 
Mes esame ne lietuviai
2010.01.02 HomoSanitus / Laimis Žmuida
Žodis "lietuviai" yra kilęs iš senesnio - "leičiai". Kas gi tokie buvo tie leičiai? Leičiai buvo kunigaikščio palydos žmonės - kariai ir tarnai. Mūsų tautiečiai buvo laisvi žmonės ir tarnauti kunigaikščiui nenorėjo. Todėl kunigaikštis turėjo vienintelę išeitį - nusisamdyti svetimšalius. Tie svetimšaliai ir buvo vadinami lietuviais. Taigi mes esame ne lietuviai. Mūsų tauta čia gyveno per amžius laimingai, visko turėjo, o kadangi nejautė nepritekliaus, tai ir kariauti ar grobti svetimų turtų nė neketino. Kariaudavo tik tie svetimšaliai lietuviai su kunigaikščiu priešakyje, nes jie neturėjo nei žemės, nei turtų, nei šeimų, nei laimės. Todėl jie ir kariavo. Norėjo iš kitų turtus užgrobti, moteris, žemes... O kam mums kariauti, jei mes ir taip...
HS istorija trumpai drūtai
2008.06.30 HomoSanitus /
Ne taip jau lengvai  tam ikižmoginiam padarui rankiojosi tos žolės ir nusimušinėjo tie vaisiukai nuo medžių. Buvo tą maistelį sušlamšti pakankamai konkurentų. Bet likimas taip lėmė, kad padaras su stačiu nykščiu, skirtu ropinėti medžiais, pabandė pakiloti akmenukus ir pastebėjo, kad visai neblogai sekasi. Pavyksta netgi riešutą kartais suskaldyti. Bet riešutų ne visada būna,- juk sezoniškumas ir šiltuose kraštuose egzistuoja. Kai nebuvo riešutų, o baltymo trauka vis vertė akis ieškoti, o nosį uosti, padaras atrado didžiulius ....zauro kaulus, kuriuos aplesiojo tik ką maitvanagiai, o iš akiduobių išlesti smegenėles snapai trumpoki buvo. Pirštu pabandęs akiduobės gilumą ir aplaižęs pastarojo galą, pajuto cholesterolio poveikį savosioms smegenims, kurios...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kada ateini į protą, daug ko pradedi nebesuprasti.
Liaudies išmintis
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės