Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Wade Davis apie nykstan?ias kult?ras
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / HOMO SAPIENS istorija / Wade Davis apie nykstan?ias kult?ras


Žinote, vienas iš ryškiausių keliavimo malonumų ir vienas iš etnografinių tyrimų džiaugsmų yra galimybė gyventi tarp tų, kurie dar nepamiršo senovinių papročių, kurie tebejaučia vėjyje savo praeitį, paliečia ją akmenyje, nugludintame lietaus, jaučia jos skonį karčiuose augalų lapuose.

Vien žinoti, kad jaguarų šamanai vis dar keliauja už Paukščių Tako, ar kad inuitų senolių mitai vis dar suranda prasmingą atgarsį, ar kad Himalajuose budistai vis dar ieško Dharmos dvelksmo, – visa tai leidžia prisiminti pagrindinę antropologijos idėją, kad pasaulis, kuriame mes gyvename, egzistuoja ne kažkokia absoliučia prasme, o yra tik vienas iš realybės suvokimo modelių, tam tikras pasirinkimų „komplektas", prisitaikant prie pasaulio, kurį mūsų protėviai pasirinko, ir sėkmingai, prieš daugybę metų.

Ir, žinoma, visus mus sieja tie patys prisitaikymo uždaviniai ir iššūkiai. Mes visi gimėme. Mes visi išleidžiame į pasaulį vaikus. Praeiname įšventinimo ritualus. Turime susitaikyti su nepermaldaujamu išsiskyrimu mirties akivaizdoje, tad mūsų neturėtų stebinti ir tai, kad mes dainuojame, šokame,kuriame meną.

Bet įdomiausia, kad kiekvienoje kultūroje yra unikali dainos moduliacija, unikalus šokio ritmas. Ar tai būtų penanų gentis Borneo miškuose, ar vudu sekėjai Haityje, ar Kaisuto dykumos kariai Kenijos šiaurėje, kuranderai Andų kalnuose, ar karavansarajus vidury Saharos.

Visi šie žmonės moko mus, kad yra kitokia būtis, kitoks mąstymas, kitokie būdai suvokti savo vietą Žemėje. Jei tik susimąstytumėte, tai yra idėja, kuri suteikia vilties. Ši nesuskaitoma daugybė pasaulio kultūrų susipina į dvasinio gyvenimo ir kultūrinio gyvenimo tinklą, kuris apgaubia planetą ir kuris toks pat svarbus planetos gerovei, kaip ir biologinės gyvybės tinklas, kurį vadiname biosfera.

Šį kultūrinį gyvybės tinklą galite vadinti etnosfera, ir šią etnosferą galite apibrėžti kaip visumą – visų minčių ir sapnų, mitų, idėjų, įkvėpimų, intuicijų, kurias sukūrė žmogaus vaizduotė nuo sąmonės atsiradimo laikų. Etnosfera yra didysis žmonijos palikimas. Tai simbolis visko, kuo mes esame ir kuo galime būti kaip neįtikėtino smalsumo rūšis.

Kaip ir biosfera, kuri buvo stipriai pažeista, etnosfera taip pat naikinama – beje, dar sparčiau. Pavyzdžiui, biologai negalėtų teigti, kad daugiau nei 50 procentų rūšių buvo ar yra ties išnykimo riba, nes taip tiesiog nėra, tačiau net ir pats juodžiausias scenarijus, koks yra galimas biologinei įvairovei, nublanksta prieš tai, kas yra pats optimistiškiausias scenarijus kultūrinei įvairovei.

Ir akivaizdus to požymis yra, aišku, kalbų nykimas. Kai jūs gimėte, planetoje buvo kalbama 6 000 kalbų. Kalba nėra tik žodžių rinkinys ar gramatinių taisyklių komplektas. Kalba yra žmogaus dvasios blyksnis. Tai priemonė, kuria kiekvienos kultūros dvasia patenka į materialų pasaulį. Kiekviena kalba yra tarsi sena, brandi proto giria, tarsi upės baseinas, mintis, dvasinių galimybių ekosistema. Ir dabar lygiai pusė iš tų 6000 kalbų jau nebėra šnabždamos vaikams į ausį. Jau nebemoko vaikų kalbėti tomis kalbomis, tai reiškia, kad jei niekas nepasikeis, jos jau yra mirusios.

Kas gali būti vienišesnio nei būti apgaubtam tylos, būti paskutiniu, kuris kalba tavo gimtąja kalba, neturėti kaip perduoti protėvių išmintį ar puoselėti lūkesčius dėl vaikų? Ir vis dėlto ši bauginanti lemtis tampa tikrove vienur ar kitur Žemėje apytiksliai kas dvi savaites, nes kas dvi savaites miršta koks nors senolis, nusineša su savimi į kapus paskutinius senovinės kalbos skiemenis.

Aš žinau, kad kas nors iš jūsų sakys: „Bet argi nebūtų geriau? Ar pasaulis nebūtų geresnis, jei mes visi kalbėtume viena kalba?" Aš atsakau: „Puiku, tebūnie tai joruba kalba. Tebūnie tai kantono kalba. Tebūnie tai kogi."

Ir tada suprastumėte, koks jausmas negalėti kalbėti gimtąja kalba. Tad aš norėčiau šiandien su jumis pakeliauti po etnosferą – trumpa kelionė po etnosferą tam, kad susidarytumėte įspūdį, ką iš tiesų prarandame. Dauguma iš mūsų linkę pamiršti, kad kai aš sakau „kitoks gyvenimo būdas", aš tikrai turiu omenyje kitokį gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, šis vaikas yra iš Barasana genties šiaurės vakarų Amazonėje, anakondos žmonių, kurie tiki, kad jie senovėje atvyko iš Rytų, pieno upe šventųjų gyvačių pilvuose. Ši gentis iš esmės neskiria mėlynos spalvos nuo žalios, nes dangaus skliautas susilieja su medžių vainikais, nuo kurių žmonės priklausomi. Jie turi savitą kalbos ir vedybų taisyklę, vadinamą lingvistine eksogamija: privaloma susituokti su žmogumi, kuris kalba kita kalba. Visa tai kilę iš mitologinės praeities, tačiau įdomiausias dalykas šiuose ilguose namuose, kuriuose dėl mišrių santuokų kalbama šešiomis ar septyniomis kalbomis, yra tas, kad niekada neišgirsi nė vieno besimokančio kalbos. Jie tiesiog klausosi ir pradeda kalbėti.

Viena iš labiausiai sužavėjusių genčių, su kuriomis man yra tekę gyventi, yra vaoraniai šiaurės rytų Ekvadore, stulbinantys žmonės, su kuriais taikūs santykiai buvo užmegzti 1958 metais. 1957 metais penki misionieriai bandė užmegzti kontaktą ir padarė didelę klaidą. Jie numetė jiems iš lėktuvo aštuonias ar dešimt blizgančių fotografijų su savo atvaizdais, kas mūsų supratimu būtų draugiškas gestas, tačiau jie pamiršo, kad šie atogrąžų žmonės savo gyvenime nėra matę nieko dvimačio. Jie pakėlė šias fotografijas nuo žemės, pabandė pažiūrėti anapus veidų ir rasti formą ar kūną, tačiau nieko nepamatė ir nusprendė, kad tai vizitinės kortelės nuo velnio, tad mirtinai užbadė tuos misionierius.

Bet vaoraniai užbado ne tik atvykėlius. Jie persmeigia ir vienas kitą. 54 procentai jų mirčių įvyksta persmeigus vienam kitą. Mes nagrinėjome aštuonių kartų genealogijos atvejį ir nustatėme tik du natūralios mirties atvejus, kai apie tai pakamantinėjome vietinius, jie pripažino, kad vienas iš jų taip paseno, kad mirė nuo senatvės, bet jie vistiek jį persmeigė. Bet tuo pačiu metu jų gilios žinios apie mišką yra tiesiog neįtikėtinos. Jų medžiotojai gali užuosti gyvūno šlapimą per 40 žingsnių ir pasakyti, koks tai gyvūnas. Devintojo dešimtmečio pradžioje aš gavau pritrenkiančią užduotį –Harvarde profesorius manęs paklausė, gal mane sudomintų kelionė į Haitį, kur turėčiau prasiskverbti į slaptas draugijas, kurios buvo Diuvaljė ir tonton makutų (specialiosios policijos) galios pagrindas, ir gauti nuodų, kurie paverčia žmones zombiais. Žinoma, tam, kad šis potyris turėtų prasmę, aš turėjau kažkiek išmanyti apie šį žymųjį vodun tikėjimą; vudu nėra juodosios magijos kultas. Priešingai, tai sudėtinga metafizinė pasaulėžiūra. Tai įdomu.

Jei paprašyčiau išvardinti didžiąsias pasaulio religijas,ką jūs atsakytumėte? Krikščionybė, islamas, budizmas, judaizmas ir pan. Visada nuošaly paliekamas vienas žemynas, laikantis požiūrio, kad subsacharinė Afrika neturi jokių religinių tikėjimų. Žinoma, kad turi – ir vudu tiesiog yra išgryninta labai gilių religinių idėjų forma, išlikusi per dramatiško likimo diasporas vergijos laikmečiu. Vudu toks įdomus tuo, kad tai tai tikras ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Gyvieji suteikia gyvybę sieloms. Sielos, atsiliepdamos į šokio ritmą, gali būti iškviestos iš Didžiųjų vandenų, kad trumpam pakeistų gyvojo sielą ir tą ryškią akimirką žynys tampa dievu. Štai dėl ko vudu sekėjai mėgsta sakyti:
„Jūs, baltieji, einate į bažnyčią ir kalbate apie Dievą. Mes šokame šventykloje ir tampame Dievu."

Ir kadangi tu esi pasisavintas, esi užvaldytas dvasios, ar gali tau kas pakenkti? Tad jūs matote tuos pribloškiančius vaizdus: vudu žyniai, transo būsenoje žarstantys degančias žarijas be jokio skausmo, – tai greičiau nuostabus įrodymas apie proto galimybes, kaip jis gali paveikti jį nešiojantį kūną, būdamas ekstazės būsenoje. Iš visų žmonių, su kuriais man teko gyventi, patys keisčiausi yra Kogi žmonės, gyvenantys šiaurinėje Kolumbijoje Sierra Nevada de Santa Marta kalnuose. Palikuonys senovinės Taironos civilizacijos, kuri plytėjo Kolumbijos Karibų pakrantėje.

Prieš pat užkariavimus šie žmonės pasitraukė į sunkiai prieinamą vulkaninį masyvą, esantį aukštai virš Karibų pakrantės lygumų. Krauju paženklintame žemyne ši tauta vienintelė nebuvo užkariauta ispanų. Iki šių dienų ją valdo apeigas atliekantys dvasininkai, ir tų dvasininkų paruošimas yra gana neįprastas. Būsimi dvasininkai atskiriami nuo savo šeimų, kai jie būna vos trejų ar ketverių metų amžiaus, ir aštuoniolikai metų izoliuojami gyventi prietemoje, akmeninėse trobelėse ledyno papėdėje. Du devynerių metų periodus, tikslingai parinktus atkartojant devynis nėštumo mėnesius, kuriuos jie praleido tikrųjų motinų įsčiose, – dabar jie auga simbolinėje Didžiosios Motinos gimdoje.Visą šį laiką jiems diegiamos jų socialinės vertybės, vertybės, pagal kurias jų maldos ir tik jų maldos išlaiko kosminę – mes galėtume pasakyti ekologinę – pusiausvyrą. Šios neįtikėtinos iniciacijos pabaigoje vieną dieną jie išleidžiami lauk ir pirmą kartą savo gyvenime, būdami 18-os, jie išvysta saulėtekį. Ir tą skaidrią pirmosios šviesos potyrio akimirką, kai saulė pradeda užlieti neįtikėtino grožio kraštovaizdžio šlaitus, staiga viskas, ko jie buvo abstrakčiai mokomi, yra patvirtinama visu didingumu. Žynys atsitraukia ir taria: „Matote? Viskas taip, kaip ir sakiau. Tai taip gražu. Privalote tai saugoti." Jie vadina save vyresniaisiais broliais ir sako, kad mes, jaunesnieji broliai, esame atsakingi už pasaulio naikinimą. Šiais laikais toksai jautrumas tampa labai svarbus. Kaskart, kai galvojame apie tolimus kraštus ir jų žmones, mes sužadiname savyje Ruso ir senus gandus apie kilnų laukinį,– šią idėją galima laikyti primityviai rasistine, arba mes pažadiname Toro ir sakome, kad šie žmonės yra artimesni Žemei nei mes. Na, čiabuviai nėra nei sentimentalūs, nei ilgesio nualinti. Tam nėra vietos asmatų maliarinėse pelkėse ar stingdančiuose Tibeto vėjuose, bet vis dėlto jie per ilgą laiką, per ritualus nukaldino tradicinį Žemės paslaptingumą, kuris remiasi ne sąmoningu buvimu arti jos, bet daug subtilesniu pojūčiu: idėja, kad Žemė gali egzistuoti tik todėl, kad žmogaus sąmonė į ją įkvepia gyvybę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vaikas iš Andų, kuris buvo auginamas tikėjimu, kad kalnas yra Apu dvasia, valdanti jo ar jos likimą, yra visiškai kitoks žmogus ir kitaip suvokia gamtos išteklius ar tą vietą, negu jaunuolis iš Montanos, augintas su idėja, kad kalnas yra krūva akmenų, skirtų kalnakasybai. Visai nesvarbu, ar tai dvasios buveinė ar rūdos telkinys. Įdomiausia yra simbolis, nusakantis santykį tarp individo ir pasaulio.

Aš užaugau Britų Kolumbijos miškuose tikėdamas, kad šie miškai auga tam, kad būtų nukirsti. Tai mane pavertė kitokiu žmogumi nei mano draugai iš Kvagiultų genties, kurie tiki, kad miškai yra Huksvhukwo, Dangaus Lenktasnapio ir kanibalų dvasių, gyvenančių pasaulio šiaurėje, buveinė, dvasių, su kuriomis jiems teks susidurti per Hamatsa įšventinimą. Kai pradedi „prisijaukinti" idėją, kad šios kultūros gali sukurti skirtingas tikroves, tuomet pradedi suprasti kai kuriuos neįtikėtinus jų atradimus. Kad ir šis augalas ajahuaska, apie kurią daugelis girdėjote, galingiausias šamanų repertuaro psichotropinis preparatas. Ajahuaskos kerus lemia ne grynai farmakologinis šio preparato potencialas, bet jo parengimas. Jis daromas iš dviejų skirtingų produktų. Viena dalis yra sumedėjusi liana, kuri turi aibę beta-karbolinų, harmino, harmalino, šiek tiek haliucinogeniška. Jei naudotumėte tik šį vijoklį, pajustumėte tarsi mėlynas neaiškus dūmas keliautų per jūsų sąmonę, bet liana yra sumaišyta su krūmo, giminingo kavamedžiams, lapais, vadinamo Psychotria viridis. Šis augalas turi labai stiprių triptaminų, artimų smegenų serotoninui, dimetiltriptamino, 5-metoksidimetiltriptamino. Jei kada matėte janomamius, traukiančius miltelius pro nosį, tas mišinys, kurį jie gamina iš įvairių augalų rūšių, taip pat turi metoksidimetiltriptamino. Kai tuos miltelius įkvepi pro nosį, jausmas toks, lyg būtum iššautas su šautuvu, pakliūtum į baroko paveikslus ir paskui nusileistum į elektros jūrą.  Jie neiškreipia tikrovės; jie ištirpdo tikrovę.

Iš tiesų aš ginčydavausi su savo profesoriumi Richard Evan Shultes – žmogumi, kuris pradėjo psichodelinę erą atradęs stebuklingus grybus Meksikoje 1930-aisiais. Aš įrodinėjau, kad neįmanoma šių triptaminų priskirti haliucinogenams, nes kai jauti jų poveikį, nieko nebebūna namie, kad patirtų haliucinaciją. Svarbus triptaminų bruožas yra tas, kad jie negali būti įsisavinti per burną, nes juos suskaido enzimai, esantys žmogaus virškinimo trakte, vadinami monoaminine oksidaze. Juos galima vartoti per burną tik sumaišius su kitais cheminiais junginiais, kurie neutralizuoja enzimus. Nuostabus dalykas, kad beta-karbolinai, esantys toje lianoje, yra enzimų inhibitoriai, idealiai tinkantys sužadinti triptaminus. Tad paklauskite savęs: kaip 80 000 rūšių vaskuliarinių augalų augmenijoje šie žmonės randa du morfologiškai nesusijusius augalus, kuriuos sujungus šiuo būdu gaunama biocheminis derinys, kurio veikimas yra galingesnis, negu visų sudėtinių dalių veikimas atskirai paėmus? Galima pasitelkti tą žymųjį eufemizmą – per kančias į žvaigždes, bet jis, pasirodo, visiškai beprasmis. Paklauskite indėnų ir jie atsakys: „Augalai kalba su mumis." Ką gi tai reiškia? Ši gentis, kofanai, žino 17 ajahuaskos atmainų ir jas visas sugeba atskirti miške iš didelio atstumo, nors mūsų akiai tai atrodytų kaip viena rūšis. Jei paklaustumėte, kaip jie nustato jų taksonomiją, sulauktumėte atsakymo: „Maniau, kad jūs išmanote augalus. Negi nieko nežinote?" Atsakiau: „Ne." Pasirodo, reikia naktį, per pilnatį, išbandyti visas 17 atmainų ir jos jums dainuos skirtinga tonacija. Na, už tai jums tikrai nesuteiks mokslų daktaro laipsnio Harvarde, bet tai daug įdomiau nei skaičiuoti kuokelius. Tad, problema yra ta, kad net ir tie iš mūsų, kurie užjaučia čiabuvius, žiūri į juos kaip į keistus ir „spalvingus", tačiau kažkokiu būdu nustumia į istorijos paraštes, kai tikrasis pasaulis, t.y. mūsų pasaulis, juda pirmyn.

Tiesa ta, kad po 300 metų XX amžius bus prisimenamas ne dėl karų ar technologinių išradimų, o greičiau kaip era, kada mes stebėjome ir aktyviai palaikėme arba pasyviai susitaikėme su masiniu tiek biologinės, tiek kultūrinės įvairovės naikinimu mūsų planetoje. Problema yra ne pokyčiai. Visos kultūros visais laikais susidurdavo su naujomis gyvenimo galimybėmis. Ir problema nėra pati technologija. Sijų indėnai nenustojo būti sijais, kai atsisakė lanko ir strėlių, kaip ir amerikiečiai nenustojo būti amerikiečiais, kai atsisakė arklių ir vežimų.Ne technologiniai pokyčiai kelia grėsmę etnosferos vientisumui. Grėsmę kelia jėga. Grubus dominavimo veidas. Kur besižvalgytumėte pasaulyje pamatytumėte, kad šios kultūros nebuvo pasmerktos išnykti.

Dinamiškai gyvenančias tautas iš jų būties išstumdavo tam tikros įvardijamos jėgos, prie kurių prisitaikyti buvo ne jų galioje. Ar tai būtų siaubingas miškų kirtimas penanų tėvynėje – klajokliai iš pietryčių Azijos, iš Saravako – žmonės, gyvenę laisvai vos prieš kelis dešimtmečius, o dabar priversti vergauti ir užsiimti prostitucija upių pakrantėse, kur pati upė tokia dumblina, kad, rodos, neša pusę Borneo į Pietų Kinijos jūrą, kur horizonte šviečia japonų krovininiai laivai, pasiruošę užpildyti triumus rąstais, išplėštais iš miško.

Arba janomamių atveju – naujos ligos, atėjusios kartu su aukso ieškotojais. Arba jei nuvyktume į Tibeto kalnus, kur aš pastaruoju metu atlieku daug tyrimų, pamatytumėte žiaurų politinio dominavimo veidą. Žinote, genocidas, fizinis žmonių naikinimas yra visuotinai smerkiamas, bet etnocidas, žmonių gyvenimo būdo naikinimas, ne tik nesmerkiamas, bet net visuotinai – daugelyje kraštų – aukštinamas kaip sudėtinė vystymosi strategijos dalis.

Negali suprasti Tibeto skausmo, kol jo nepalieti. Kartu su jaunu kolega kartą keliavau 6 000 mylių iš Čengdu vakarų Kinijoje sausuma iki pietryčių Tibeto, Lhasos, ir tik kai pasiekiau Lhasą, aš supratau, kas slypi už statistikos, kurią girdime. 6 000 šventų statinių sulyginti su žemėmis. Per Kultūrinę revoliuciją nužudyta 1,2 milijono žmonių. Jaunuolio, su kuriuo keliavau, tėvas buvo laikomas Pančen Lamos žmogumi. Tai reiškia, kad prasidėjus kinų invazijai jis buvo iškart nužudytas. Jaunuolio dėdė kartu su jo Šventenybe išsigelbėjimą rado Nepale. Jo motina buvo įkalinta už tai, kad buvo pasiturinti. Jis pats pakliuvo į kalėjimą, kai jam buvo dveji, paslėptas po motinos sijonu, nes ji nebūtų be jo ištvėrusi. Sesuo, kuri atliko šį žygdarbį, buvo išsiųsta į auklėjimo stovyklą. Vieną dieną ji neatidžiai užlipo ant Mao rankovės raiščio ir už šį nusižengimą gavo septynerius metus sunkaus darbo. Tibeto skausmo turbūt neįmanoma pakelti, tačiau tvirta žmonių dvasia yra tai, ką reikėtų matyti. Galų gale viskas priklauso nuo pasirinkimo. Ar mes norime gyventi vienspalviame monotonijos pasaulyje, ar mes norime spalvingo įvairovės pasaulio?

Margaret Mead, didi antropologė, prieš mirtį pasakė, kad didžiausia jos baimė yra ta, kad mums judant link beskonio, beformio, vienodo pasaulėvaizdžio, mes ne tik visos žmonijos vaizduotės įvairovę supaprastinsime iki vienodos mąstysenos, bet vieną rytą pabusime jau pamiršę, kad egzistavo ir kitokios galimybės. Kukliai prisiminkime, kad mūsų rūšis egzistuoja apytiksliai 150 000 metų. Neolito revoliucija – davusi mums žemės ūkį, kuomet kulto objektu tapo sėklos, šamanų poezija buvo pakeista dvasininkų proza, sukūrėme specializuotų hierarchijų perteklių – tai buvo vos prieš 10 000 metų.

Šiuolaikiniam industriniam pasauliui, kokį mes pažįstame, yra vos 300 metų. Ši neilga istorija manęs neįtikina, kad mes turime visus atsakymus į visus sunkumus, kurie mus užklups ateinančiame tūkstantmetyje. Kai etninių kultūrų paklausiame apie prasmę būti žmogumi, jos atsako 10 000 skirtingų balsų. Šiose gaidose mes iš naujo atrandame galimybę būti, kuo esame: visiškai sąmoninga rūšimi, gerai suprantančia, kad visi žmonės ir visi sodai randa būdą klestėti. Pasitaiko ypatingų optimizmo akimirkų. Tai nuotrauka, kurią padariau šiaurinėje Bafino salos pakrantėje, kai su inuitais medžiojau narvalus, šis vyras, Olajukas, papasakojo nepaprastą istoriją apie savo senelį. Kanados valdžia ne visada buvo maloni inuitų žmonėms, ir šeštajame dešimtmetyje, siekdami sutvirtinti savo suverenumą, mes ištrėmėme juos į rezervatus. Šio vyro senelis atsisakė ten eiti. Šeima, bijodama dėl jo gyvybės, atėmė visus jo ginklus, visus jo įrankius. Supraskite, kad inuitai šalčio nebijo; jie juo naudojasi. Rogių pavažas jie darydavo iš žuvies, įvyniotos į šiaurės elnio kailį. Taigi, šio žmogaus senelis neišsigando arktinės nakties ar siaučiančios pūgos. Jis išėjo į lauką, nusimovė ruonio odos kelnes ir nusituštino sau į ranką. Kai išmatos pradėjo stingti, jis suformavo iš jų ašmenis. Išmatų peilio briauną ištepė seilėmis ir kai jos pagaliau sušalo, papjovė juo šunį. Nudyrė šuns kailį ir pasidarė pakinktus, paėmė šuns šonkaulius ir pasidarė roges, pasikinkė kaimyninį šunį ir pradingo tarp ledo lyčių su išmatų peiliu už diržo. Štai ką reiškia išsiversti nieko neturint.

Iš esmės ši istorija simbolizuoja inuitų ir visų etninių pasaulio tautų atsparumą. Kanados vyriausybė 1999-ųjų balandį atidavė inuitams žemės plotą, didesnį nei Kalifornija ir Teksasas kartu sudėjus. Tai nauja mūsų tėvynė. Ji vadinasi Nunavut. Tai nepriklausoma teritorija. Inuitai valdo visus žemės išteklius. Tai puikus pavyzdys, kaip valstybė gali pasiekti – įvykdyti turto sugrąžinimą savo žmonėms. Ir pabaigai, – manau, kad gana lengva, bent jau tiems iš mūsų, kurie keliauja į tolimiausius planetos kampelius, suvokti, kad jie visai nėra tolimi. Jie kažkieno gimtinė. Visi jie tarsi šakos sudaro žmonijos vaizduotės vainiką, egzistuojantį nuo pat laiko pradžios. Ir mums visiems jų vaikų svajonės, kaip ir mūsų vaikų svajonės, tampa vilties etnogeografijos dalimi.

Ką mes ir bandome padaryti Nacionalinės geografijos draugijoje; mūsų įsitikinimu, politikai niekad nieko neįvykdys. Mes manome, kad polemika – mes manome, kad polemika neturi galios įtikinti, bet mes galvojame, kad istorijų pasakojimas gali pakeisti pasaulį, ir todėl esame turbūt geriausia pasaulyje istorijų pasakojimo institucija. Kiekvieną mėnesį savo interneto svetainėje mes sulaukiame 35 milijonų lankytojų. 156 šalys transliuoja mūsų televizijos kanalą. Mūsų žurnalus skaito milijonai. Ir tai, ką mes darome – tai kelionės po etnosferą, mes pakviečiame savo žiūrovus į tokių kultūrinių stebuklų vietas, kad grįžta jie neišvengiamai priblokšti to.

Tikėkimės, kad kartu jie palaipsniui, vienas po kito, perims pagrindinę antropologijos idėją: kad šis pasaulis nusipelno būties įvairovės, kad mes galime rasti sprendimą, kaip gyventi tikrai daugiakultūriniame pliuralistiniame pasaulyje, kur visų žmonių išmintis gali prisidėti prie mūsų visuotinės gerovės.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (30)
 
Aric McBay. Kas yra civilizacija?
2011.02.13 HomoSanitus / Aric McBay
Kai žmonės išgirsta, jog kažkas nori „civilizacijos pabaigos”, jie automatiškai sureaguoja neigiamai vien tik dėl jų teigiamų asociacijų su žodžiu „civilizacija”. Šis straipsnis yra bandymas išaiškinti, apibrėžti ir aprašyti, ką turiu galvoje vartodamas žodį „civilizacija”. Jei pažiūrėtume į žodyną, jis pateikia štai tokį dažniausiai vartojamą civilizacijos apibrėžimą:     Civilizacija    1: visuomenė, esanti pažangioje socialinės raidos būsenoje(pvz.: sudėtingos politinės, religinės ir teisinės struktūros); „žmonija pamažu vystėsi nuo barbariškumo iki civilizacijos“ 2: socialinis procesas, kuriuo visuomenės pasiekia civilizacijos lygį 3: tam tikra civilizacija tam tikru metu; „ankstyvoji Majų...
Išmirę, bet tebegyvenantys
2010.04.17 HomoSanitus / Age
Akys – sielos veidrodis.                  O kaip ta siela atrodo, jei akys kaip katės?     Didžiausia dalis informacijos iš aplinkos mūsų smegenims patenka per akis. Kuo jos detaliau mato, tuo informacijos smegenys gauna daugiau. Tai beveik tas pats, kaip su fotoaparatu – jei jo matrica turi mažai pikselių – vaizdas bus neryškus ir be smulkių detalių. Fotoaparatų matricą tobulina pramonė, akies gebėjimus – gyvenimo būdas ir sąlygos. Apsidairykite aplink ir pamatysite žmones vis dažniau užsikariančius ant savo nosių įrengimą,  atstatantį prarastą gebėjimą matyti detaliai pasaulį savomis akimis be jokių dirbtinių lęšių – civilizuoti žmonės renkasi variantą tobulinti akinius, bet ne savo akis. Nes taip...
 
Bernhard Brosius: 3000 metų gyvavusi Çayönü utopija (1)
2010.02.15 HomoSanitus /
Ankstyvosios Anatolijos civilizacijos atradimas  1958 m. britų archeologas Jamesas Mellaartas, tyrinėdamas pietinę Anatolijos dalį, aptiko kalvą, sudarytą iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Vėliau išaiškėjo, kad tai yra geriausiai išsilaikiusi ir gausiausia radiniais neolito laikų gyvenvietė Artimuosiuose Rytuose. Kadangi kalva stūkso prie kalnų grandinės išsišakojimo, ji buvo pavadinta „Šakutės kalva“ (Çayönü).   1961 m. Mellaartas, kartu su kolega Ianu Hodderiu, pradėjo kasinėjimus, kurie tęsėsi iki 1965 m. Tyrimai buvo apibendrinti 1993 m. Kalva sudaryta iš 12 neolito laikų miesto lygių. Mieste gyventa nuo 7300 iki 6100 m. pr.m.e., o tai yra 1200 metų be pertrūkio (1). Mieste gyveno vidutiniškai 10000 gyventojų, jis niekada nebuvo sugriautas ar...
Mes esame ne lietuviai
2010.01.02 HomoSanitus / Laimis Žmuida
Žodis "lietuviai" yra kilęs iš senesnio - "leičiai". Kas gi tokie buvo tie leičiai? Leičiai buvo kunigaikščio palydos žmonės - kariai ir tarnai. Mūsų tautiečiai buvo laisvi žmonės ir tarnauti kunigaikščiui nenorėjo. Todėl kunigaikštis turėjo vienintelę išeitį - nusisamdyti svetimšalius. Tie svetimšaliai ir buvo vadinami lietuviais. Taigi mes esame ne lietuviai. Mūsų tauta čia gyveno per amžius laimingai, visko turėjo, o kadangi nejautė nepritekliaus, tai ir kariauti ar grobti svetimų turtų nė neketino. Kariaudavo tik tie svetimšaliai lietuviai su kunigaikščiu priešakyje, nes jie neturėjo nei žemės, nei turtų, nei šeimų, nei laimės. Todėl jie ir kariavo. Norėjo iš kitų turtus užgrobti, moteris, žemes... O kam mums kariauti, jei mes ir taip...
 
Senoji lietuvių religija
2009.05.26 HomoSanitus / Marija Gimbutienė
Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybė", visokių nesąmonių ir prietarų pilna, su kuria reikia kovoti. Praeitis tačiau tomis pačiomis formomis niekad nepasikartoja. Ji mums yra tarytum brangūs vaikystės prisiminimai, kraitis iš tėvų tėvų paveldėtas, gyvybės šaltinis, tekėjęs per praeities amžių amžius. Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu. Iš istorijos ir iš dabarties įvykių žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami...
HS istorija trumpai drūtai
2008.06.30 HomoSanitus /
Ne taip jau lengvai  tam ikižmoginiam padarui rankiojosi tos žolės ir nusimušinėjo tie vaisiukai nuo medžių. Buvo tą maistelį sušlamšti pakankamai konkurentų. Bet likimas taip lėmė, kad padaras su stačiu nykščiu, skirtu ropinėti medžiais, pabandė pakiloti akmenukus ir pastebėjo, kad visai neblogai sekasi. Pavyksta netgi riešutą kartais suskaldyti. Bet riešutų ne visada būna,- juk sezoniškumas ir šiltuose kraštuose egzistuoja. Kai nebuvo riešutų, o baltymo trauka vis vertė akis ieškoti, o nosį uosti, padaras atrado didžiulius ....zauro kaulus, kuriuos aplesiojo tik ką maitvanagiai, o iš akiduobių išlesti smegenėles snapai trumpoki buvo. Pirštu pabandęs akiduobės gilumą ir aplaižęs pastarojo galą, pajuto cholesterolio poveikį savosioms smegenims, kurios...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Moters sveikata - kaip mus moko patirtis - neišskiriama su jos grožiu.
Lope De Vega
Forumas
HS Forumo taisyklės
(125850 pranešimai)
paskutinis 2017-04-29 12:59:49
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(16898 pranešimai)
paskutinis 2017-04-29 06:45:54
Naujausi komentarai
uqeepahit
2017-04-29 14:14:43

utepbaco
2017-04-29 14:14:26

iojiqebea
2017-04-29 14:14:07

Comprare in svizzera
2017-04-29 14:11:47

iwkozix
2017-04-29 14:02:51

ivoyief
2017-04-29 13:58:19

uazgabat
2017-04-29 13:57:32

Noisesutimb
2017-04-29 13:50:41

JacksceW
2017-04-29 13:49:50

izkupejusi
2017-04-29 13:49:31
Of viagra generic supraorbital...

zivoliq
2017-04-29 13:48:52

Patrickjouri
2017-04-29 13:48:09

oekogoxihojer
2017-04-29 13:47:23

adoyusmokux
2017-04-29 13:42:24

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės