...dievo akimis...

Kaip ir sakiau, mano “draugelis” sugrįžo prie miestų temos, ir štai ką jis turi pasakyti dar.

Stiprus smūgis. Po jo - visiška tamsa. Atsibundu. Atsikėlęs bandau susivokti, kur esu. Bet viskas aplinkui nepažįstama. Suprantu tik tai, kad esu pakankamai aukštai, nes kvėpuoti nėra taip lengva, kaip visada. Neturėdamas nė menkiausio supratimo kur aš, pradedu žingsniuoti.
Ilgai netrukus prieinu prie šlaito, už kurio man atsiveria niekada dar neregėtas vaizdas. Iki pat horizonto aš matau tarsi mažas salas. Bet tos salelės sudarytos iš atskirų plotų. O kiekviename plote, atrodo, kad būtų po namą, apsuptą medžių.
Vedinas smalsumo nuskubėjau prie vienos iš tokių salelių. Ir kuo arčiau aš buvau, tuo aiškiau mačiau, kas tose salelėse yra. Ir mane tiesiog apstulbino, tai ką pamačiau. Tas, kas man pasirodė, kaip plotas su namu, išties buvo daug daugiau. Tai buvo nuostabios sodybos ir kiekviena vis savaip unikali. Visur dominavo žaluma. Vien tik sodai, miškeliai, daržai ir gėlynai. Net kilo mintis, kad galbūt miriau ir čia yra rojus. Bet kaip patvirtins mano tolimesnė patirtis - tai tikrų tikriausia realybė.
Paskendęs savo apmąstymuose, net nepajutau, kaip priėjau prie vienos iš salelių. Netrukus mane pastebėjo vienas vietinis žmogus. Jis iškart priėjo, pasisveikino ir mandagiai pasiteiravo ar viskas gerai. Tik tada supratau, kad esu stipriai sužeistas. Atsakyti jau nieko nebesugebėjau - vėl viskas aptemo.
Kažkur girdžiu paukščius čiulbant. Pramerkiu akis. Apsidairau ir suprantu, kad esu kažkokiame kambaryje. Ir šalia manęs nepažįstama moteris vynioja tvarsčius. Ji pastebi, kad aš pabudęs. Ir iškart maloniai nusišypso. Vargais negalais sugebu suregzti kelis žodžius:
- Kur aš?
Vietoj atsakymo gaunu nuoširdžią šypseną - ir paprastus žodžius:
- Tu esi ten kur tavimi pasirūpins. Nebijok, nepajusi kaip greitai vėl ant kojų būsi.
Jaučiu, kad mano galva dar sunki. Vėl nugrimztu į gilų miegą. Nežinau kiek laiko prabėga, bet išgirstu, kad šalia manęs kažkas tarsi juoktųsi. Krykštauja ! Tai vaikai. Atsimerkiu ir tą pačią akimirką į kambarį įeina anksčiau matyta moteris. Ji kažką nešasi su savimi ir eina tiesiai prie manęs.
- O, puiku, kad tu pabudęs. Jau galvojau, kad teks tave prikelti. Tau būtinai reikia pradėti valgyti. Užteks čia miegoti, kaip meškai žiemą - šelmiškai ištaria moteris.
Vargais negalais išspaudžiu šypseną ir linkteliu galvą. Ji paduoda man lėkštę su kažkokiu, pagal kvapą sprendžiant, žolelių nuoviru.
- Išgerk. Tai padės tau greičiau atsigauti.
Paragauju. Skonis nekoks. Bet turbūt žino ką duoda. Viską išgeriu ir iškart noriu prabilti. Bet ji spėja pradėti pirma.
- Iš kur tu? Kas tau nutiko?
- Nežinau - tesugebu atsakyti - Vieną akimirką aš važiuoju darban, kitą aš jau kažkur ant kalno.
- Tave man atnešė mano senelis. Sako jis rado tave bežiūrinti į mūsų gyvenvietę. Jis norėjo prieiti prie tavęs ir pasiteirauti ar nereikia kažkuo padėti, bet kai pamatė, kad esi sužeistas, iškart bandė suteikti pagalbą. Tačiau nespėjus jam išsiaiškinti kas tau nutiko - tu atsijungei.
- Bet kaip tai gali būti. Kaip aš galiu iš didžiulio miesto staiga atsidurti visiškai nepažįstamoje aplinkoje?
- Miestai? Kaip tu būdamas toks jaunas gali žinoti apie tokį senovinį gyvenimo būdą?
- Kaip tai senovinį - nustebęs paklausiu aš?
- Matai, miestai jau baigė išnykti dar tada kai mano senelis buvo jaunas. O mes apie juos žinome tik iš istorijos. Tai buvo tamsūs laikai… - nutęsė ji.
- Palauk palauk. Kaip tai tamsūs?
- Detaliau apie tai galėtų papasakoti mano senelis. Aš težinau sausus faktus ir nuotrupas iš įvairių vyresnio amžiaus žmonių pasakojimų. Bet gal tave dar kas domina?
- Patikėk manim kaip domina. Pirmas klausimas, tai kodėl pas jus tiek daug tokių salų-gyvenviečių?
- Nes taip tiesiog patogiau gyventi. O kas? Negi nesuprantama tau tai?
- Na nelabai. Gal gali paaiškinti?
- Gal ir galiu, bet nebūk savanaudis - šypsosi ji - geriau papasakok man, kas tu ir iš kur čia atsidūrei? Mes neretai sulaukiame atvykėlių, bet niekada dar neteko sulaukti tokio, kaip tu. Įspūdis toks, kad lyg ne iš šios planetos, ar net kito laiko būtum. Kaip tai įmanoma?
- Paklausei to, ko pats nesuprantu. Reikia man pagalvoti, nes niekaip nesiriša paskutiniai mano patirti įvykiai.
- Gerai. Tu pamąstyk. O aš pranešiu seneliui, kad tu atsigauni. Jis nori tau keletą klausimų užduoti, o ir pats galės atsakyti į tau rūpimus klausimus.
Po to kai ji išėjo, vis bandžiau mintyse sudėlioti, kas čia dedasi. Bet kad ir kaip stengčiausi, atsakymai tiesiog nenorėjo atsirasti. Jokios logikos, pagrįstumo ir apskritai realumo, šiuose įvykiuose nebuvo. Gal aš išprotėjau? Gal tai tik nusikliedėjęs mano protas? Mintis nutraukė kažkieno žingsniai. Vos jam įėjus supratau, kad tai buvo tas pirmas žmogus, kuris paklausė ar man viskas gerai. Tai greičiausiai jos senelis - pamaniau sau.
- Kaip sveikas, jaunuolį? - paklausė jis.
- Ačiū, gerai. Jūs turbūt prieš tai buvusios čia moters senelis, taip?
- Teisingai. Bet prieš pradedant tau uždavinėti klausimus, leisk man šiek tiek tave apšviesti apie tai, kur tu esi ir kaip tu čia atsiradai. Tikėtina, kad tu tuo nepatikėsi, bet esu įsitikinęs, jog tavo protas tikrai tau dar nedavė atsakymo į visus įvykius, kurie tave ištiko per keletą paskutinių dienų. Tad įdėmiai klausyk.
- Nors nesu įsitikinęs - pradėjo senukas - bet man atrodo, kad galimi du atvejai, kaip tu čia patekai. Pirmas - tu peržengei ribas tarp visatų. Antras - tu nukeliavai laiku į ateitį. Spėju, tau tokie dalykai labiau primena fantastiką, bet kitokio paaiškinimo dabar neturiu, o daryti tokias prielaidas man leidžia tavo nuostaba apie miestų nebuvimą. Juo labiau, kad mūsų mokslininkai jau įrodė paralelinių visatų egzistavimą ir keliavimą laiku - realumą.
Matai, miestai pas mus pradėjo nykti prieš gerus 150 metų. Ilgainiui tokios sąvokos apskritai nebeliko. O jei tu teigi, kad esi iš miesto. Tai kaip ir sakiau tėra tos dvi galimybės, nes šią akimirką pasaulyje miestų nebelikę. O kadangi tu neturi supratimo apie tai, kas vietoj jų yra, aš tau norėčiau tokį turą pravesti. Manyčiau mano anūkėlės nuoviras jau suveikė, gali drąsiai keltis ir turėtų užtekti jėgų pasivaikščioti po mūsų gyvenvietę. Juo labiau, kad tau dabar fizinis aktyvumas yra itin reikalingas. Taip žymiai greičiau vyks gijimo procesas.
Staiga, aš su siaubu supratau, kad man buvo lūžęs ne vienas šonkaulis, bei kairė ranka. Turėjau skaudžiai kristi… Bet kaip ir sakė senukas, aš be problemų pakilau nuo lovos ir nusekiau iš paskui jam. Išėjęs iš namelio, supratau, kad esu apsuptas neapibrėžiamai nuostabios gamtos. Viskas tiesiog saldainis akims. Šiltas ir širdį virpinantis vaizdas, kad ir kur pasisuktum.
- Iš tavo veido išraiškos sprendžiant, matau, kad nustebęs esi. Nesi matęs tokio vaizdo anksčiau?
- Nieko panašaus. Ten kur aš gyvenu, gamta yra užspausta į kamputį - visur tik šaltas betonas.
- Viskas aišku su tavimi. Tu tikrai ne iš šios planetos. - nusijuokė senukas. - Na ką. Tada klausyk ausis ištempęs. Papasakosiu aš tau istoriją, kaip dingo miestai ir atsirado mūsų gyvenvietės.
Matai prieš daugiau nei 150 metų mes susidūrėme su rimta problema. Miestai pradėjo tapti tokiais didžiuliais, kad kai kuriais atvejais apimdavo beveik visą, tais laikais egzistavusių, valstybių teritoriją. Buvo akivaizdu, kad tokia didelė žmonių koncentracija anksčiau ar vėliau turėjo privesti prie nelabai gerų dalykų. Taip ir įvyko. Nekontroliuojamos smurto bangos, skurdas, nepriteklius ir galiausiai baisios ligos - buvo labiausiai matomos tokios koncentracijos pasekmės. Miestai tapo kalėjimais, kurių sąlygos žmogui tapo nepakenčiamos. Tai tie, kurie jautė, kad ilgai taip negali tęstis sugalvojo išsikelti kuo toliau nuo tų miestų. Tik buvo problema, kad niekas nežinojo, ką daryti pabėgus nuo miesto. Niekas nenorėjo atsisakyti patogumų ir technologijų. Nenorėjo tapti “kaimiečiais”. Štai čia sužaidė mūsų istorinės ir socialinės žinios bei keletas anksčiau atliktų eksperimentų. Mes radome magišką skaičių. Teisingiau neradome, o supratome, kad jis yra labai teisingas, nes apie jį buvo žinoma jau labai senai. Tai 150. Iš pažiūros - tai nieko neypatingas skaičius, bet kaip jau turėjai pastebėti, mūsų gyvenvietės nėra didelės. Tai štai, kiekvienoje iš šių gyvenviečių gyvena maždaug 150 žmonių. Tai nėra geležinė taisyklė, todėl, kad tam tikriems gyvenviečių tipams reikia didesnio žmonių skaičiaus…
Tiesa, apie tipus. Turbūt nelabai aišku, apie ką aš. Gyvenviečių tipą nesąmoningai nusistato patys jos gyventojai. Tarkime, mūsų gyvenvietė, kurioje tu dabar esi yra senovės ir natūralumo tipas. Tai reiškia, kad mums nelabai rūpi įvairiausi techniniai pasiekimai ir kiti dalykai. Mes bendraujame su gamta. Žinoma, tai nereiškia, kad mes esame visiškai atsilikę šioje srityje. Kiekvienam pagal savo poreikius išties. Bet kaip ir sakiau, kad tipas nusistato nesąmoningai, nėra jokio priverstinio etiketės prilipdymo. Žmogus gali pats rinktis, kokioje gyvenvietėje gyventi.
Įsivaizduok. Gimsta vaikas. Auga mūsų gyvenvietėje. Bet ūgtelėjęs, panori naujų potyrių. Tai niekas jam netrukdo nukeliauti į kitas gyvenvietes ir pažiūrėti, kas ten yra. Galbūt jam patiks technologiniai dalykai. Yra ir tokia gyvenvietė. Ten žmonės - mokslo pasaulio atstovai. Bet ir jie nuo gamtos neatitrūkę. Atvirkščiai, jie mokosi iš gamtos ir bando pasinaudoti jos teikiamomis žiniomis. Bet čia tarp kitko. Pagrindinė idėja yra ta, kad žmogus turi laisvę rinktis kuo būti ir kur gyventi. Ir niekas iš išorės netrukdo jam tai daryti. Nėra priežasčių, kurios verstų jį rinktis ne pagal savo norus.
Bet visgi, kodėl 150, turbūt galvoji? Kaip ir sakiau, mes jau labai senai turėjome žinių, tik nesupratome jų svarbos. Iki ateinant moderniam žmogui, pasak įvairiausių šaltinių, žmonių gentys susidarydavo būtent iš tokio narių skaičiaus. Vėliau buvo atliktas keletą socialinių eksperimentų ir buvo įrodyta, kad tokioje aplinkoje žmogus jaučiasi geriausiai. Išties, netgi pasirodė, kad gyvenant tokiuose kiekiuose, net realių rašytinių įstatymų nereikia, nes visi visus pažįsta, o atvykėlis iškart bus pastebėtas. Kodėl manai aš prie tavęs taip greit priėjau? Tai yra didžiulis privalumas, nes suteikiamas “savo rato” jausmas, suteikiamas saugumas ir žmogus gali sau ramiai gyventi nesukdamas galvos dėl įvairiausių problemų, kurios jam kildavo miestuose. Principe, tiesiog patenkinami prigimtiniai žmogaus poreikiai priklausyti kažkam - jų neiškreipiant.
Tai štai. Pradėjo viena po kito kurtis tokios gyvenvietės ir netrukus tai pagavo tokius tempus, kad tiesiogine to žodžio prasme, miestai buvo paliekami ir griaunami susirenkant reikalingas medžiagas gyvenviečių statybai. Žinoma, tai privedė prie visos pasaulio ekonomikos kolapso. Bet kad ir kaip baisiai tai skambėtų, viskas praėjo pakankamai ramiai. Žmonės buvo per daug nuvarginti to besaikio miesto tempo, tad jiems jau buvo nusispjaut į tai, kad pasaulis, kurį jie žino - griūna. Jie tenorėjo ramybės. O ją galėjo gauti būtent tokiose gyvenvietėse. Tą žmonijos pasikeitimo laikotarpį mes prisimename, kaip didįjį prašvitimą. Nes būtent tada žmogus pradėjo suvokti, kas jis išties yra.
Tikiu, kad dabar galvoji, jog toks susiskaidymas turi daugybę trūkumų. Užbėgsiu už akių ir atsakysiu į keletą iš jų. Turbūt pirmas iš jų - technologijos ir tobulėjimas. Kas dabar jį skatina? Bet kaip ir sakiau, yra gyvenviečių, kur visi gyventojai yra mokslininkai. Ir jie pasinėrę į tyrinėjimus visa galva. O technologijų progreso tempas įgavo visiškai naują pagreitį. Ką anksčiau žmogus išrasdavo ir sukurdavo per kelis dešimtmečius, dabar atliekama per keletą metų. Tam pasitarnavo vienas laisvės įgavimas visomis prasmėmis. Žmonėms nebereikėjo tiek laiko gaišti dirbant įvairius, su jų mėgiama veikla, nesusijusius darbus. Todėl, kad miestų išnykimas iš esmės išnaikino pusę tuščių ir nereikalingų profesijų, sričių, kurios buvo reikalingos palaikyti gyvą miestiečių kultūrą. Grubiai tariant, beliko tik rūpintis maistu.
Neištvėriau ir pertraukiau:
- Štai maistas. Iš kur jos jo gaunate, jei kiekvienas užsiima savo veikla? 
Senukas nusišypsojo ir atsakė:
- O tai jau maisto auginimas ir gaminimas nėra kažkieno mėgstama veikla? Beje, mūsų pasaulyje, dauguma žmonių nevalgo mėsos. Nes to tiesiog nėra reikalo daryti. Visas medžiagas galima gauti iš augalų. O kas svarbiausia, nebereikia tiek prie jo gaišti. Mityba pas mus tapo tokiu natūraliu dalyku, kaip kvėpavimas. Mes net nebejaučiame kada valgome. O užsiauginti vaisių ir daržovių bei kitų augalų mes tikrai nesugaištame tiek laiko kiek tam buvo sugaištama prieš beveik du šimtmečius.
Bet kaip ir sakiau, kiekviena gyvenvietė yra individuali. Neišnyko žmonės, kurie mėgsta mėsą. Ir sėkmingai jie užsiima gyvulininkyste. O su naujausiomis technologijomis tai tapo itin lengva. Taigi problemos dėl maisto nėra. Bet turbūt tau įdomu transportavimo sistema. Čia viskas dar paprasčiau. Dėka to, kad gyvenvietės yra mažos ir išsisklaidžiusios transportavimas yra tapęs itin paprastas ir lengvas. Skirtingai, nei miestuose - nebeliko jokių grūsčių. Bet tiesa pasakius, nelabai žmonės šiomis dienomis naudojasi dirbtiniu transportu. Tam tiesiog nėra reikalo. Ir jei žmogus nori pakeliauti, yra kitas ir daug įdomesnis būdas tai daryti. Ir neretai jaunimas taip ir daro. Jie tiesiog užsimeta kuprines su pačiomis būtiniausiomis reikmėmis ir keliauja į bet kurią gyvenvietę. Įdomiausia yra tai, kad toms kelionėms nereikia nei pinigų nei kitokių išteklių. Keliautojas atvykęs į gyvenvietę, ten visada bus mielai priimamas. Ir jei jis norės apsistoti ar pavalgyti - tiesiog padės kažkokiai šeimai ar visai bendruomenei su vienu ar kitu darbu ir stogas po galva bei šiltas maistas - garantuotas. Darbai dažnai būna nesunkūs ir nesudėtingi. O ir patys gyvenvietės gyventojai parodo didelį susidomėjimą keliautojais. Tokios kelionės - abipusiai informacijos mainai ir jie naudingi tiek keliautojams tiek gyventojams.
Šis keliavimo būdas nėra retas reiškinys. Vyksta nuolatinė migracija. Žmonės keliaudami ieško savęs. Ir neretai jų kelionės užsibaigia tolokai nuo jų gimtinės. Kam pasiseka, keliaujant randa sau gyvenimo partnerį. Ir tikrai niekas nesistebi, kad žmogus gimęs mūsų gyvenvietėje, tampa mokslininku ar menininku ir susiranda sau tinkamą gyvenvietę. Kai pradėjome keltis į tokias gyvenvietes, mes supratome, kad negalime pririšti žmogaus prie vieno pasaulio vaizdo, nuomonės ar supratimo. Žmogus pats turi rinktis, kokį vaizdą matyti ir priimti. To jis negalėdavo daryti miestuose. Ten jis buvo įspraudžiamas į iškreiptos visuomenės standartus ir nuolat dėl to kentėdavo. Su 150 žmonių gyvenvietėmis viskas pasikeitė. Ir nieko mes čia neišradome, mes tik pagaliau pripažinome, kad kaip ir bet kas šioje visatoje, mes turime savo vietą. Kurią suradę galėsime patirti anksčiau net nesuvoktus dalykus.
Bet visgi grįžtant prie to skaičiaus. Tai pavyzdžiui yra vadinamasis universitetinis gyvenviečių tipas. Tokioje gyvenvietėje žinių koncentracija yra pakankamai svarbi, todėl natūraliai susiklostė, kad ir žmonių ten daugiau. Kaip ir sakiau, skaičiaus varijuoja gana plačiai, bet populiariausias yra būtent 150.
Na kaip, ar paaiškėjo kas nors? - nutraukė savo monologą senukas.
Aš stovėjau žado netekęs. Tai atrodė per daug gerai, kad būtų realu. Tesugebėjau galvą linktelėti.
- Bet tai dar ne viskas. Aš papasakojau apie gyvenviečių atsiradimą, o tau neužkliuvo plotelių išskaidymas? Kaip matai, erdvės tikrai daug ir kiekvienas namas be išimties turi jos reikiamą kiekį.
Ir išties. Apsidariau, ogi visur kur tik pažvelgsi daugybe daugybe natūralios erdvės.
- Tai štai, - tęsė jis - Toks plotas pasirinktas neatsitiktinai. Buvo atrasta, kad maždaug vienas hektaras žemės gali leisti pilnai aprūpinti vieną šeimą maistu ir net papildomais įvairiais ištekliais. Tokiais kaip mediena. Čia buvo antra būtina sąlyga norint, kad tokios gyvenvietės būtų sėkmingos. Natūralu, jog erdvės visi troško. Ir pasaulyje jau buvo per daug žmonių, kad ji būtų padalinta visiems norintiems. Bet čia į pagalbą atėjo technologijos. Planetos vandenynai tapo dar viena gyvenviečių vieta. Bet nesvarbu ar žmogus gyveno lygumose, ar kalnuose, ar net ant vandenyno paviršiaus (net ir po juo) vistiek jis turėjo gauti tinkamą erdvės plotą.
Geriausia yra tai, kad šio didžiojo prašvitimo sėkmę nulėmė jo paprastumas. Nereikėjo jokių didelių planų, modeliavimų ar eksperimentų. Viskas susidėliojo savaime, nes žmogus pagaliau pasijuto esantis savo erdvėje. O geriausia buvo tai, kad iš esmės iškeisdamas miestus į mažas gyvenvietes jis absoliučiai nieko neprarado, o tik įgijo.
Ir išties. Kuo daugiau man pasakojo, tuo aiškiau darėsi kodėl tai prigijo. Juk virtualiai visas pasaulis tai tokios gyvenvietės. Vienur arčiau viena kitos, kitur toliau. O kas svarbiausia, kad kiekviena savaip unikali ir žmogus gali rinktis kokioje gyventi. Nebėra spūsčių, nebėra taršos, nebėra streso. Ko dar reikia? Ir kad ir kokią veiklą ar tipą galvočiau. Visados užtenka tų 150 žmonių gyvenviečių. Taip, kai kur gal reikės daugiau. Bet tai neturi būti gyvenvietės, o greičiau laikinos apsistojimo vietos. Svarbiausia, kad šios gyvenvietės yra natūraliai susidariusios. Niekas specialiai nesistengė visus sugrūsti į jas. Žmonės patys išėjo. Tai kas anksčiau buvo gigantiškas miestas tapo šimtais mažų gyvenviečių. Tai, kas anksčiau buvo valstybės tapo gyvenviečių koncentracijos. Bet ši koncentracija taip gražiai susiderino su gamta, kad visiškai nebuvo pažeista pusiausvyra.
Ir tada man prabėgo staigi mintis: What The Fuck? Pagalvojau apie savo miestus. Mes išties esame kvailiai. Tiesiogine to žodžio prasme. Mes patys sau kalėjimus statomės. Kažkokia nesąmonė…
PABUDAU. Tai tebuvo sapnas… Po to dar keletą dienų mąsčiau apie tas gyvenvietes ir niekaip negalėjau rasti priežasčių, kodėl jos negalėtų tapti realybe. Deja, žmonija nepasižymi platesniu mąstymu ir racionalumu. Siauraprotiškumas pas mus jau vos neįgimtas. O gaila. Nes jei pabandytume pakeisti erdvę, kurioje gyvename, jau po poros metų pamatytume stiprius pasikeitimus…

Neturiu ką ir pridurti. Akivaizdu, kad vaikinukas visais įmanomais būdais ieško atsakymų į klausimus, kodėl pasaulis yra koks yra. O kad jis sux heavy, tai jau ir jis suprato. Nereikėjo jam pabūti mano akimis…

dievoakimis.lt