Visais laikais, dar nuo tada, kai jie lakstė su vėzdais rankose ir iki dabartinių išvystyto kapitalizmo laikų, žmonės visokiais būdais stengėsi ir stengiasi dominuoti bendruomenėje, visur – vaikų smėlio dėžėje, mokykloje, lovoje, tarnyboje... Valdžios troškimas visada buvo ir kol kas lieka pagrindiniu „varikliu“, užgožiančiu net pinigų troškimą. Didžioji dauguma pasaulio tironų buityje buvo asketais – juos domino tik valdžia. Bet valdžia, užgrobta jėga, visada gali būti užgrobta dar stipresnės jėgos. Anksčiau , kol šito žmogus nesuprato, tai ir kovojo atvira jėga, tam, kad atsisėsti į sostą – ar mažai nunuodyta, nudobta karalių, kunigaikščių, vergija... Bet, supratęs, kad saugiau yra gudrumu priversti likusius būti nuolankiais, sukūrus atitinkamą valdymo sistemą, žmogus tai sėkmingai daro iki šiol ir darys tai ilgai, nes tie, kuriuos jis valdo, vis sėkmingiau tampa avimis ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. O avys beveik visada yra nuolankios. Tik reikia avims sukurti įtikinamas legendas ir avys seks paskui valdovus savo noru, lydėdamos juos tokiais žvilgsniais:
Pirmykščių žmonių piešinys ant uolos ilgą laiką buvo krištolinio skaidrumo, neiškreiptos informacijos šaltiniu iki to laiko, kol kažkas, kam prireikė legendos bandos valdymui, nepripiešė elniui dar dešimtį kojų ir siaubingą galvą, o greta nupieštam žmogėnui su ietimi – ant galvos užmaukšlino juokingą šalmą. Ir tada paprastas piešinyje atvaizduotas žmogus tapo Didvyriu, nugalėjusiu Drakoną. O „dailininkas“, patobulinęs piešinį, pareiškė esąs to paties herojaus iš piešinio palikuonimi. Taip gimė didysis manipuliacijų menas, o gal jau ir ištisas mokslas.

Viskas, ką žmogus sutvėrė Žemėje – meno kūrinius, namus, šventoves, tvirtoves, automobilius, naftos bokštus, atominius reaktorius, kosminius laivus, kompiuterius –  turi tik vieną galutinį tikslą – informacijos kūrimą ir jos platinimą, tai yra gyvenimo tikslo sukūrimą avims. Žmonės gimsta, miršta, myli, nekenčia, kuria ir griauna civilizacijas tik su vienu tikslu – informuoti apie tai visuomenę.

Kas tai yra garbės troškimas ir šlovės vaikymasis, kuriuos bažnyčia vadina didžiausia nuodėme? Tai tik žmogaus troškimas, kad apie jį sužinotų kuo daugiau žmonių. Absoliučiai visa žmogaus veikla – tik informacinių pretekstų kūrimas. Kiekvienas plebėjus nori tapti pagrindiniu žinių gamintoju ir skleidėju. Tam, kad visi likusieji sužinotų apie jį ir sukliktų „OHO!!!!!!!“. Ir vienintelė terpė, galinti padėti jam – informacinė.

Kodėl pasaulis sužinojo apie Atėnus ir Spartą, Makedonietį ir piramides, Didžiąją kinų sieną ir Aleksandrijos biblioteką? Dėka informacijos, o tiksliau dėka gandų. Pirkliai, klajokliai, keliaujantys istorikai, kariai, vergai, valstiečiai – visi jie nešė į kitas šalis su savimi informaciją – pasakojimus apie Koliziejų ir Romos namų prabangą. Tos istorijos apaugdavo smulkmenomis ir pletkais, pagimdytais kiekvieno naujo pasakotojo fantazijos. Taip gimė gandas – pirmoji nesąmoninga informacijos forma.

Po to pasirodė nauji informacijos nešėjai – metraščiai ir knygos, tai yra tikrovės gabalai, sumaišyti su išgalvojimais ir melu, ir nagingai susiūti metraštininko plunksna pagal to meto madas, tradicijas ar šeimininko norus. Didžioji dalis aprašytų įvykių neturi nieko bendro su įvykiais, kurie vyko tuo metu realybėje – istoriją rašo nugalėtojai. Bet kaip bebūtų, visa tai ėmė vadintis istorija... Po to kažkuris protinguolis, pasitreniravęs su praeitimi, ėmė manipuliuoti dabartimi – pasirodė laikraščiai ir žurnalai. Prieš du šimtus metų avys draugiškai stebėjosi, perskaitę sostinės „Žiniose“:

„Iš Paryžiaus rašo. Nematyti pelės dydžio skėriai siaubia pietų Prancūziją. Derliui nuostolis milžiniškas. Liudininkai pasakoja apie didžiulių skėrių užpuolimus ant žmonių. Galimas šių skėrių pasirodymas ir ties mūsų valstybės siena.“

Ar verta kabėti apie tai, kad jau tarp skaitytojų atsirado mačiusiųjų skėrius? Bet tai buvo tik pradžia. Iš skėrių „kiaušinėlių“, skraidančių tik informaciniuose laukuose, išsirito: „pasaulinis masonų sąmokslas“, „pasaulinis žydų suokalbis“, „pasaulinė komunizmo šmėkla“ ir „imperializmo grėsmė“. Pasaulis užsipildė šmėklomis, kurios tapo realesnės už pačius žmones. Kadaise paprastas informacijos šaltinis „išaugo“ į manipuliatorių, o savo virsmo viršūnėje tapo realybės moderatoriumi ir administratoriumi. Ir visai nesvarbu – įvyko  tas įvykis realybėje ar ne. Šimtą kartų svarbiau ar tas  įvykis apsigyveno avių smegenyse.

Dirbtinai generuojami įvykiai – pašvinkusios mėsos gabaliukai, kurie numetami visuomenei tam, kad ši kas sekundę didintų turinį savo nuostabomis ir aikčiojimais, nuo perskaityto, pamatyto ar išgirsto. „ Požiūris“, „nuomonė“, „analitinis tyrimas“, „prognozė“, „diskusija“ - milijonai žmonių aptarinėja įvykį, o šimtai tūkstančių žurnalistų ir ekspertų daro išvadas. Tikrovėje visa tai – tik šnipštas – žmogiškos emocijos. Baimė, neapykanta, meilė, nuolankumas, pasišlykštėjimas lyg fekaliniai vandenys liejasi į atsakomuosius informacinius srautus. Informacija toliau maitina pati save.

Jūs skaitote rytinius laikraščius, pakeliui į darbą klausote radiją, ofise nardote po internetą, pietaujant vartote žurnalus blizgančiais viršeliais, o vakarais prikrentate prie televizoriaus. Viskas, ką jūs perskaitėte, išgirdote ar pamatėte, turi tik vieną tikslą – sukelti jumyse reakciją. Perduoti savo nuomonę maksimaliam skaičiui pažįstamų, aptarti su draugais, papasakoti savo močiutei, susiginčyti forume internete. Kitaip tariant - „perkramtyti“ informacinę „kramtuškę“ su kuo didesniu tokių pačių imbecilų (žmogus, sergantis  silpnaprotyste), kaip ir jūs pats, skaičiumi.

Ir visai nesvarbu, kokiu būdu  tas žmogus šią informaciją atrijęs pateiks – žurnalisto straipsnyje, TV ar radijo laidoje, ar eilinio mulkio vogravime namo laiptinėje kaimynui. Visa tai tik vėmalai, turinys. Juk visai nesvarbu kokius informacinius produktus ryti ir savyje pervirškinus atrajoti.

Kaip jau minėta, kiekvienas žmogus yra garbėtroška. Kiekvienas nori būti žinomas ir žymus, daugelis svajoja apie dangiškas karjeras, bilietas į kurias jiems užsakytas. Bet šiandien, kai internetas savo šviesolaidiniais čiuptuvais apraizgė visą planetą, kiekvienam atsirado šansas tapti „įžymybe“. Dabar kiekvienas puskvailis gali susikurti sau „blog'ą“, patalpinti jame savo inkštiruoto veidelio nuotrauką ir surinkti auditoriją iš tūkstančio tokių pačių mulkių – jis lengvai gali jiems tapti guru ir kelrode „žvaigžde“. Bet kuri paauglė gali pasivaipyti prieš „webkamerą“ ir po to patalpinti tinklapyje pažintys.lt. Šiandien kiekvienas gali turėti savo tribūną be didelio vargo.
 
Kiekvieną gyvenimo sekundę žmogus yra veikiamas Didžiojo Informacinio Lauko spinduliavimo. O tai daug stipriau už radiaciją, todėl, kad zonų, neužkrėstų informacija, liko labai mažai. Garsusis „šeštasis matavimas“ - tai viso labo tik informacinis laukas. Ir jame galime tikėtis visko. Žmogui visada reikėjo kažko „aukštesnio“, kas jį valdytų, jam atleistų ir jį baustų. Reikėjo kažko aukštesnio, kas būtų švaresnis už jo smulkius kėslus, kažko, į ką galima būtų tikėti. Taip atsirado Dievas. Ilgą laiką informaciniu centru tarnavo bažnyčia. Žmonės rinkdavosi ne tik su Dievu pabendrauti, bet ir tarpusavyje pasišnekėti – sužinoti naujienas, pletkus, sužinoti apie kaime pasirodžiusį šešiagalvį šunį ar Samarkande augančią stebuklingą obelį.

Bet kuo labiau vystėsi techninis progresas, tuo tingesnis darėsi homo sapiens. Pasirodžius kanalizacijai atkrito būtinybė eiti šlapintis į lauką. Atsiradus dujoms ir elektrai išnyko butinybė kasdien kurti ugnį. Žmogus gi be galo tingus – jis gi ne šiap sau ėmė svarstyti: kam eiti į bažnyčią, jei galima įsijungti TV, radiją ar pavartyti laikraštį?! Ką gi naujo galima ištraukti iš šimtmečiais kartojamo Evangelijos teksto? Kokius naujus kelius gali nurodyti kunigas, išskyrus tuos, kuriuos siūlė tavo tėvams, seneliams, proseneliams ...?
 
Kas kita televizorius, o dabar ir internetas, kuris geresnis už bet kokią TV! Tai tūkstančiai ir tūkstančiai naujų kelių! Bet kuriam skoniui, bet kuriai moralei, bet kuriam tikėjimui! Svarbiausia – paprasčiausia kažkuo patikėti, o jau religiją jums parinks! Tiesiog lįsk internetan ir ... sveiki atvykę į keistą, stebuklingą ir naują pasaulį! Į terpę, kuria tu gali manipuliuoti ir ją keisti pagal savo savanaudiškumo lygį. Į pasaulį, kuriame visi žmonės tikrai lygūs, todėl, kad jie – avys. Paprasčiausios avys.
 
O avys nuolankiai seka paskui bet kurį naują Dievą, kaip sekė paskui buvusius dievus, mesijus, didvyrius, valdovus, prezidentus...Todėl, kad žmogus tikrumoje nėra protingas, o vedamas. Kol kas, iš inercijos ar įpročio, jis vadina save homo sapiens, bet teisingiau būtų vadinti jį homo imbecilus. Todėl, kad savo vystymosi kelyje žmogus daro tiktai viena – greitėjančiai degraduoja, tapdamas primityvia substancija, kuriai tereikia duonos ir reginių.
 
Tačiau būdas išvengti manipuliavimo tavimi, išvengti bukos avies likimo egzistuoja. Tam būtina laikytis keleto savo esme paprastų, bet sunkiai įvykdomų taisyklių.

Niekada neskaityti jokių periodinių leidinių – laikraščių ir, ypač žurnalų blizgančiais viršeliais.

Neklausyti radijo,  ypač automobilyje (išskyrus kai kurias muzikines laidas).

Nežiūrėti televizijos – niekada. Geriausia nusiimti nuo stogo visas antenas, o ypač – palydovines.

Nesidomėti politika ir naujienomis jokioje formoje – nedalyvauti pačiam diskusijose ir jas nutraukti ten, kur jūs dalyvaujate. Viską, ko jums reikia sužinosite, kai eisite apsipirkti į parduotuvę.

Niekada su niekuo nesidalinti jokia informacija, ypač ta, kuri jūsų nuomone yra vertinga.

Nieko niekada neaptarinėti – apie 95% nuomonių visai nereikalingos dėl savo antagonizmo jūsų nuomonei. Tegul avys jomis keičiasi tarpusavyje, ginčijasi kaip geriau ar teisingiau dėvėti apatines kelnaites – ruda skylute priekyje ar atvirkščiai.

Nedalyvauti jokiuose forumuose, blog'uose ir panašiuose aviniškuose idiotizmuose. Niekada neklausinėti nuomonės apie kažką ar ką nors – mokinkitės formuoti savo nuomonę ir atsiriboti nuo svetimos.

Niekam niekada nieko neaiškinti.

Niekam niekada neduoti jokių patarimų be užmokesčio, ir ypač gerų.

Niekada niekam nesiteisinti.

Niekada niekam neatsiskaitinėti ką jūs veikiate.

Niekada niekuo nesiremti, išskyrus save.
    

Išmokti būti Dievu pačiam sau.

     
Nukrypti nuo taisyklių galima tik vienu atveju - kai  jums reikia  savanaudiškomis paskatomis suktis avių bandoje. Jei norite ką nors pasauliui pareikšti, darykite tai tik viena kryptimi – be atgalinio ryšio.

Raoul Sanchez