Darbas žmogų puošia

Čia pateikta R. Vainienės citata kviečia dar kartą pamąstyti apie darbą.

Darbas žmogų puošia, sako patarlė. Tačiau ekonomikos dėsniai sako, kad atlyginamas ne bet koks darbas, ne bet koks aktyvumas, primenantis Brauno dalelių judėjimą, bet tas darbas, kurio produktus įmanoma parduoti. Darbo reikalingumas ir naudingumas įvertinamas ne tuomet, kai kaip tarybiniais laikais prigamini „į sandėlį“ krūvas ir tonas prekių, bet tada, kai gali jas pelningai realizuoti. Pardavimas, o ne gamyba, produktas, o ne darbas fizine prasme yra rinkos karalius.

(Rūta Vainienė. Nykstanti verslo šaka – žemės ūkis. Komentaras, Lietuvos radijas, 2003 04 22)

Turiu draugę, kuri dirba penkiuose darbuose, bet nieko doro neuždirba. Aš jai vis sakau: “Norėjai darbo, tai ir gavai darbo, jei būtum norėjus pinigų, tai būtum gavus pinigų.” O ji vis man atsako: “O aš maniau, kad tik dirbant galima gauti pinigų”.

Pastebėjau, kad mūsų visuomenėje yra įsigalėjęs toks požiūris, kad tik dirbant galima gauti pinigų. “Už dyką pinigų niekas neduoda”, “Pinigus reikia užsidirbti”, “Kas nedirba – tas nevalgo” ir kiti panašūs posakiai tiesiog įsišakniję daugumos mūsų galvoje ir labai sunku šias šaknis išrauti. Kiekvienas baigęs mokyklą ar universitetą iš karto, nė nemąstydamas iš kur gauti pinigų naujam nepriklausomam gyvenimo etapui, pradeda ieškoti darbo. Kažkoks sakyčiau keistas žmogaus elgesys: jis nori pinigų, o ieško darbo. Kodėl daromas toks lankstas? Nejau tiesiogiai negalima? Nejau negalima iš karto ieškoti ne darbo, o pinigų?

R. Vainienė teisingai pastebėjo, dirbk nedirbęs, pinigų vistiek negausi. Pinigai gaunami ne už darbą, o už parduotą prekę. Taip, kad vieni žmonės dirba, o kiti vaikšto pasipuošę. Argi kuo sunkesnis, kuo didesnis darbas tuo daugiau pinigų gauni? Argi taip yra? Paprastai milijonieriai nieko nedirba. Atkreipkit dėmesį. Jei jie dirbtų, tai jie ir dirbtų ir gautų po 1000lt po 2000lt į mėnesį. O norint gauti po 500 000lt į mėnesį jau ne dirbti reikia. Reikia kažko kito…


- Ei, Jonai, iš kur pinigai?
- Aitvaras atnešė.

Šiandien noriu pakalbėti apie sąžiningai uždirbtus pinigus. Daugelis mano, kad tokių dalykų nebūna. Jei jau žmogus turi milijonus, tai aišku, kad jie yra nešvariai uždirbti, jo mokesčiai yra nuslėpti, jis yra buvęs mafijozius, jis tuos pinigus pavogė ir t.t. Oi, nešnekėkim apie tai… Sutinku, kad daug milijonierių uždirbo savo pinigus nešvariai. Bet argi verta apie juos šnekėti? Neminėkim jų vardų – jie neverti išlikti istorijoje. Kalbėsiu tik apie sąžiningus milijonierius…

Pirmiausia, reikėtų susitarti ką vadiname milijonieriumi, ką vadiname turtingu žmogumi. Žinau, kad yra žmonių uždirbančių 20000 lt per mėnesį. Jei toks žmogus gyventų nemokamai ir visus savo pinigus tik taupytų ir taupytų, tai milijoną jis gali sukaupti, tik po 4 darbo metų. Jei jis dar ir valgys, gyvens prabangiam bute, pirks drabužius, automobilius ir visa kita, kas reikalinga tiek uždirbančiam žmogui, tai jam prireiks 7-10 metų, kad sukaupti milijoną. O kad tapti milijonierium, neužtenka laimėti milijoną ir padėt jį į banką. Reikia turėti keletą milijonų ir užsitikrinti, kad jie nemažėtų. Taigi, vidutinis atlyginimas turtingo žmogaus, kurį aš vadinu milijonieriumi turėtų būti virš 100000 lt į mėnesį. Čia netgi neapsiverčia liežuvis sakyti “atlyginimas”. Atlyginimą žmonės gauna už darbą. Čia derėtų sakyti “įplaukos”, “pajamos”, nes aš manau, kad tokie žmonės jau nebedirba, o tiesiog juos aplankė sėkmė. Jiems jau aitvaras neša pinigus, o ne darbas. Žinoma, jie gali dirbti, jie dirba, bet jie dirba lygiai tiek pat kiek ir kiti tos pačios srities darbininkai, bet “įplaukas” gauna šimteriopai didesnes. Kad ir kiek stengtųsi Dmitrij Nagijev, Marijonas Mikutavičius ar Elena Hanga savo pokalbių laidose, vistiek jie neuždirbs tiek kiek uždirba Oprah Winfrey. Nors ji dirba, bet aš jau nevadinu to dalyko darbu. Ji tapo milijoniere ne už darbą, o už sėkmingai parduotą produktą. Čia jau sėkmė, o ne darbas.

Apie Ophra’os sėkmę pakalbėsiu vėliau, o dabar norėčiau sugrįžti prie praeito straipsnio minties: “Pardavimas, o ne gamyba, produktas, o ne darbas fizine prasme yra rinkos karalius“. Rinka padaro milijonierius iš tų žmonių, kuriuos aplanko sėkmė. Ir jiems toliau nebereikia dirbti. Jie susiranda savo angelą ar savo aitvarą (kaip sakytų senovės lietuviai), kuris jiems neša pinigus. Daugiau dirbti nebereikia…

Oprah sėkmė aplankė sukūrus naują pokalbių laidą. Kitam žmogeliui pasisekė, nes jis nusipirko žemę, kur rado naftos ir jam pavyko ją parduoti. Billas Getesas irgi pinigus gavo ne už sunkų darbą, o už tai, kad jo idėja, jo produktai buvo sėkmingai parduoti. Kad ir kiek stengtųsi dirbti, lavinti balsą talentingi atlikėjai, bet štai atsiranda koks vaikėzas gergžiančiu balsu ir be pastangų užlipa į top of the rock viršūnę. Jo muzika perkama, nors daug investuoti nereikėjo. Kažkas pirmas sugalvojo kokią nors idėją ir ją užpatentavo. Dabar sėdi Havajų savose ir geria Pepsi, dirbti nebereikia. Kažkas parašė knygą, kuri tapo bestseleriu visame pasaulyje ir gyvena vien iš honoraro…

Iš čia pateiktų pavyzdžių manau galima susidaryti vaizdą apie ką aš kalbu ir ką noriu pasakyti. Yra daug žmonių, kurie sąžiningai “uždirbo” savo pinigus. Juos aplankė sėkmė. Dabar pinigų srautas plaukia į jų kišenes ir jiems nebereikia dirbti. Taigi, išeitis yra. Kituose straipsniuose pateiksiu pavyzdžių, kaip galima nedirbti, tačiau gerai gyventi ir būti turtingam.



“Kas nedirba, tas nevalgo”, – sako lietuvių liaudies patarlė. Iš tam tikro taško žiūrint, tai netgi yra tiesa. Tačiau ar susimąstėte kada nors, kad tai tik vienas vienintelis taškas, o Mamulė Visata sudaryta iš milijonų, milijardų, begalybės taškų… Iš jų visų žiūrint į šitą patį dalyką gaunam visai priešingus rezultatus. Tad kodėl žiūrim taip vienašališkai? Kas verčia mus žiūrėti į šį reiškinį tik iš vieno taško? Kodėl didžioji dauguma žmonių žiūri būtent iš šio taško?

Pabandykim pažiūrėt į šį reiškinį iš kitos pusės…

“Кто не работает, тот ест. Учись, студент! ”, – štai garsi frazė iš sovietinio filmo apie Šuriką ir jo nuotykius. Nuostabus požiūrio taškas!

“Kas nedirba, tas nevalgo. Bet argi įmanoma dirbant valgyti?” Akivaizdu, kad patogiausia valgyti yra ne dirbant, o tuo metu, kai nedirbi. Todėl vėlgi turėtume sakyt: “kas nedirba, tas valgo, o kas dirba, tas yra užimtas ir šiuo metu negali valgyti. Kai baigs dirbti, tai ir pradės valgyt.”

“Darbininkai – už darbo, tinginiai – už šaukšto”, – sako lietuvių liaudis. Va vėlgi sakoma, kad darbininkai dirba, o valgo visai kiti žmonės. Ir tai sakoma žiūrint iš gilios lietuvių liaudies patirties taško!

“Darbutis gauna darbą, o šnekutis šnektą”. Vėlgi citatą paėmiau iš lietuvių liaudies patarlių ir priežodžių knygos. Vėl matom, kad, pagal tą pačią logiką, valgo ne darbininkai, o valgytojai.

Na, palikim patarles ir liaudies išmintį, eikim tiesiai prie žmogaus ir pažiūrėkim kokie žmonės valgo, o kokie dirba.

Štai gimsta vaikas, prasideda jo gyvenimas. Iš karto jis pradeda valgyt. Bet kada jis pradės dirbti? Ir nedirba jis iki 16-18 metų. Ir jiems dirbti netgi draudžiama įstatymais! O kiek jis suvalgo per tuos 18 metų? Na, aišku, nuo 18 iki 60 metų žmogus dirba. Darbo metu aišku nepavalgysi, bet kai būna pietų pertrauka, tai jis pavalgo, taip pat pavalgo po darbo arba prieš darbą, arba per atostogas… Na, bet dirbant tai retai kas valgo… Sutikim… O po to ateina senatvė ir pensija. Ir ji trunka kiek? Na, sakykim 20-30 metų. Na, vieniems mažiau kitiems daugiau, bet kaip beskaičiuosi, tai žmogus dirba apie 40 metų, tačiau ir nedirba apie 40 metų. Sakau jums: “Vaikai ir seneliai nedirba, o valgo”.

Prie vaikų, senelių, ligonių, bomžų, elgetų, darbo biržose stovinčių ir kitų bedarbių, turėtume pridėti dar veltėdžius ir tinginius. Visi jie valgo, gyvena… ir kai kurie būna netgi labai labai laimingi!

Didžiulė masė žmonių pasaulyje nedirba, o valgo! Ar neverta susimąstyt? Kas sugalvojo tokią patarlę? (atsakymas kitoje straipsnio dalyje)

Sakysit nekokia kompanija: bomžai, elgetos, ligoniai. Na, bet čia aš pateikiau, tik pačius akivaizdžiausius pavyzdžius, o kiek yra nedirbančių, tačiau labai kultūringų ir aukšto luomo žmonių? O, galiausiai, atkreipkime dėmesį į vaikus.

Vaikai apskritai yra mūsų džiaugsmas iš ko mes turėtume mokytis. Jie nedirba, niekada nedirba, o valgo nuolatos!



Senų senovėje žmonės gyveno džiaugsmingą, grąžų ir laimingą gyvenimą. Vaikščiojo jie nuogi po džiungles, po miškus, kur pilna bananų, ananasų ir kitokių vaisių. Vasara ištisus metus, maisto visur ant medžių ir ant žemės pilna. Todėl senovės žmonės užsiėmė būtent rankiojimu. Tai, beje, jau teigia ir istorijos mokslas. Medžioklė atsirado vėliau, o iš pradžių žmonės užsiėmė rankiojimu. Būtent rankiojimu, nes buvo labai labai daug visko ko galėjai susirinkti. Tau nereikėjo dirbti, uždirbti pinigus, paskui eiti į parduotuvę ir nusipirkti maisto. Tu jei norėjai valgyti, tai tiesiog nueidavai ir prisirinkdavai. Ir visai nereikėdavo dirbti. Maisto buvo apstu. Žmogus gyveno tingiai ir laimingai šiltuose kraštuose (pasitikrinkit istorijos vadovėliuose).

Vėliau, kaip rašo istorijos mokslas, žmogus išmoko pasigaminti įrankius ir pradėjo dirbti. Pirmieji pagaminti įrankiai buvo smogiamieji, paskui atsirado svaidomieji, vėliau duriamieji ir galiausiai šaudomieji ginklai. Tie įrankiai ginklai buvo sugalvoti tam, kad nudobti kokį nors žvėrį. O žvėrį reikėjo dobti tam, kad jį suvalgyti.

Ele vot, koks paslaptingas istorijos vingis. Žmogus gyveno šiltuose kraštuose, kur apstu maisto ir nereikia daug vargti, kad jo pasiimti ir staiga jis sugalvoja išrast įrankius ir pradėt sunkų medžioklės darbą. Juk susirinkti augalinį maistą nuo žemės ar medžių yra paprasta, o susigauti žvėrį yra daug sunkiau? Tad kodėl žmogus negalėjo sėdėt sau ramiai, valgyt ir tinginiaut? Kodėl jis staiga užsimanė dirbti? Kodėl jam staiga mėsa pasidarė maistu, nors iki tol jis jos nevartojo? Į šiuos klausimus bandysim ieškoti atsakymo vėliau, o šiai temai
išgvildenti jau užtenka to, ką dabar padarėm…

Iš viso pasakyto aišku, kad pats seniausias žmogus gyveno šiltuose kraštuose ir valgė augalinį maistą, nedirbo, o užsiiminėjo rankiojimu. Darbas atsirado tik atsiradus mėsėdžiams. Kol visi buvo vegetarai, tai niekam nekildavo mintis gaminti lanką, strėles, tašyti akmenis ir eiti šaudyt žvėrių…

Tagi, drąsiai galim daryti išvadą, kad patarlė “Kas nedirba, tas nevalgo”, galėjo atsirasti tik žmonijai perėjus iš vegetarinės visuomenės į mėsėdžių visuomenę. Tik mėsėdžių visuomenėje ši patarlė įgauna prasmę. Tik mėsėdžiai turi dirbti (gamint ginklus ir medžioti) tam, kad pavalgytų, o vegetarams nereikėjo dirbti, kad pavalgyti, jie maisto šiltuose kraštuose tiesiog prisirinkdavo…

       Laimis Žmuida  ( "Tingėjimo filosofija")