Šiais laikais galime sutikti begales žmonių, kurie iki gyvo kaulo yra užknisti kasdienybės. Tokie žmonės bando ją kuo ryškiau, įvairesnėmis spalvomis nuspalvinti. Vieni eina į naktinius klubus, antri į sporto klubus (tikėdamiesi, kad ten įgaus amžiną jaunystę ir sveikatą) , treti ieško religijų, manydami, kad rado gyvenimo „grindis“ , dar kiti išsigelbėjimo ieško darbe ar karjeroje, ir galiausiai, tie, kurie nori rasti tikrojo gyvenimo skonį. Tuos pirmus sieja iš pažiūros nepanašus, tačiau vienas ir tas pats tikslas – rasti kažkokį siauro pobūdžio užsiėmimą, kuris atitrauktų dėmesį nuo organizmo poreikių, prašymų.. grįžti. Paklausite, kur grįžti? Juk mes esame čia, esame savo namuose, miestuose. Juk darbai kaip ir nudirbti, vaikai paimti iš darželių, šaldytuvai pilnutėliai, na, nebent liguistas potraukis traukia į darbovietę...

Kaip bebūtų keista, tie, kurie nori išeiti iš visuomenės (t.y. dabartinės), ir grįžti į ekologišką, natūralų gyvenimo būdą, yra įvairiai apšaukiami: aborigenais, laukiniais, atsilikėliais.. „Tu turi gyventi taip, kaip gyvena tavo gimdytojai, draugai, giminės, likęs pasaulis. Tu turi atsiversti į kuo labiau civilizuotą gyvenimo būdą, nes taip yra „gerai“ , taip sako Motina Kultūra.“ Tavo civilizuotas gyvenimas: jokios harmonijos su gamta, masiniai išnykimai, žudymai, savo gyvenimo nekentimas, nes egzistenciją palaikai darbu, o tas darbas tiesiogiai padeda naikinti pasaulį, miražai, tuštybės, ir kuo jos didesnės, tuo didesnė jų kaina. Štai čia tai tikra civilizuota jėga! O grįžti į necivilizuotą gyvenimą reiškia gyventi balanse su tais be galo „kvailais laukiniais“,  kurie vis dar gyvena, gyventi tarp gyvūnų (tarp tokių kaip tu). Sąrašą galima tęsti, bet žodžių reikšmės nepasikeis į teigiamas. Su tokiais ketinimais žmogaus yra išsižadama: laikui bėgant giminės ir giminingieji jį pamiršta, priklijuodami jam „bomžo“ etiketę.

Dar blogiau būna, kai asmuo nebaigia aukštesniosios mokyklos ar dar kažkokios „lavinimo“ institucijos. Tada reikalai pakrypsta ypač tragiška linkme: individo įvaizdžio kartelė nuleidžiama sulig žemėm. Pažvelkime į asmenybės vystymąsi mūsų kultūrinėje globalioje terpėje iš šalies. Gimsta vaikas. Nėra ko norėti, tačiau ir čia: nenatūralumas. Ir čia be skatinamųjų neišsiverčiama. Pinigų, prekių grįstoje ekonomikoje tai -  priimtina. Kam gi tiek vargo? Juk konvejeris laukia, dar vienas auksarankis gimė. Reikia greičiau „forminti“. Toliau – vaiko socialinimas. Taip, atspėjote, tai – darželis. Vietoj to, kad tėvai pastoviai būtų su vaikeliu ir mokintų jį TIKRŲ žinių ir įgūdžių, jie jį veda į galvos gydyklą. O veda į darželį tam, kad patys „užsidirbtų“. Tačiau, stiprus paradoksas. Tėvai grįžta iš darbo.. ogi nelaimingi! Kažkaip ir vaikas nelabai nori eiti į fermą.. Be abejo, jie neanalizuoja ir nenori analizuoti priežasčių: kodėl mano didžiausia kasdienybės dalis apgaubta kažkokiu keistu nenoru? Ar taip ir visiems būna, kai galiausiai yra įsėdama į mūsų kultūrinį laivą? Jeigu aš jaučiu atgrasų nepasitenkinimą realybe, kuri yra kuriama mūsų civilizacijos, gal iš tiesų kažkas ne taip? Regis, kad taip. Tai joks ne maištas, tai - dėsnis.

Tačiau, tik kai kažkas pradeda užčiuopti virbo galą ir ieškoti alternatyvų, išeičių, kultūrinė programa staiga blokuoja pamatus verčiančias mintis. O jei dar tas užuomazgas papasakoji „artimiems“, gali sulaukti vizito pas psichologą, mat mąstymas labai jau pasidarė „nesveikas“ ir „nekultūringas“.

Kai pradedi kalbėti ir užsiminti apie kitokio gyvenimo įprasminimo alternatyvas, pašnekovas su putom išveblena: „O tai ką tu darysi?! Ką tu valgysi? Galiausiai, kaip tu gyvensi??“.. Atsakymas paprastas: gyvensiu. Gyvensiu, bent stengsiuosi įprasminti tą gyvenimo būdą, kurį įprasmino mano gentainiai. Kokia čia gali būt gėda? Kodėl manai, kad kitaip neįmanoma gyventi? Kodėl manai, kad vienintelis teisingas gyvenimo būdas – civilizacijoje?  Vienintelis maistas – iš parduotuvių? Vieninteliai rūbai – iš siuvyklų? Vienintelis menas – iš meno kapinių – galerijų? O kur tie seni, bendri vakarai, kai kaimas ar gentis susirinkdavo ir dalindavosi dienos įspūdžiais, bendra šiluma visiems, gyvenimo patirtimi? Ir tai nebuvo prievolė ar rašytas įstatymas, tai vėl gi – dėsningumas. Mes tai iškeitėme į komercinius pramogų klubus. Jau daug tūkstančių metų, kaip neturime bendros, stiprios šeimos, giminės, genties...

O meilė? Kokia ji? Mūsų gyvenime, meilė yra sąlyginė. Mylime tada, kai „gražu“, nemylime kai „purvina“, draugas – kai gauna gerą pažymį, kai prastą – eilinis vaikėzas. Meilę padarėme kažkuo aukščiau už liūdesį, pyktį ir sukūrėme prarają tarp šių sąvokų , atskirdami, kad meilė – ne instinktas, o kažkokia prievarta. Mes ne tik, kad sugriovėme fizinį gamtos balansą, bet ir pradėjome skirstyti jausmus (greičiau, instinktus) į gerus ir blogus. Mūsų mąstymo horizontai baigiasi ties mokykla, treniruotėm, darbu. Mums atrodo, kad kitaip neįmanoma. O taip atrodo, nes nuo galvos iki kojų, tiek protiškai, tiek fiziškai esame šios kultūrinės programos vergai. Žmonės labai dažnai užkimba už įvairių ideologijų, santvarkų, tikėdamiesi padaryti „tvarką“ ir laukti geresnės rytdienos. Labai gaila, tačiau tos pilnų tomų lentynos neišgelbės pasaulio: tose dogmose kalbama vien tik apie žmogų, tik apie problemas, liečiantį tik jį. O tai reiškia harmonijos nebuvimą, o kai jos nėra, pasaulis, kaip vientisas organizmas, negali klestėti.