Šis straipsnis - ne mokslinė disertacija. Tai daugiau moralinio pobūdžio rašinys nei siekis ką nors įrodyti. Jo tikslas ne kritikuoti, o leisti įvertinti ir pasirinkti, kas priimtina. Vienok žinoti reikia, ir nemažai. Žmogaus veiklos padariniai yra ryškūs, o pasekmės dažnai nutylimos sąmoningai. Pavyzdžiui, kad pageidaujamos milžiniškos vištų krūtinėlės apsunkina paukščių kvėpavimą arba kad sunku dėti XXL dydžio kiaušinius, sužinojau daug vėliau nei pasirinkau sąmoningą gyvenimo būdą. Juk tokie procesai kaip pieno melžimas arba kiaušinių dėjimas atrodė labai natūralūs ir gyvybės (o gal sakyti sveikatos) nežalojantys. Tiesa, kadangi valgau mėsą, negaliu sakyti, kad esu nusiteikusi prieš žudymą. Priimu tai kaip neišvengiamą būtinybę (gyvūnų pasaulyje tai irgi vyksta) - su gilia pagarba, tačiau radikaliai ir kategoriškai pasisakau prieš gyvų būtybių kankinimą. Kitaip sakant, mano tikslas dalintis žiniomis, kaip kuo optimaliau naudoti gamtinius resursus. O logika čia paprasta - jei valgau kiaulieną, galiu dėvėti odinę avalynę ar rankinę pagamintą iš kiaulės, o ne sabalo kailio. Niekas neturi prapulti veltui, bet nereikia ir bereikalingo žudymo. Beje, odiniai gaminiai yra tvirti ir atsparūs, todėl sunešioti vieną odinę rankinę užtrunka daug ilgiau nei dešimt dirbtinio pluošto. Kasdien turime priimti begalę sprendimų atsirinkdami efektyviausius arba tinkamiausius tam konkrečiam atvejui, nes pasaulis margas ir nėra vienos auksinės taisyklės visiem gyvenimo atvejam.

Kadangi jau kuris laikas gyvenu užsienyje, galiu papasakoti apie naujų technologijų taikymą ir tendencijas tekstilės pramonėje. Gamybos procesai mūsų šalyje ir svetur skiriasi ženkliai, bet tuos pačius produktus importuojam ir vartojame visi, todėl verta žinoti ir kaip jie pagaminti. Papasakosiu apie natūralius pluoštus, bet ne visus, o pateikta informacija susijusi ne tik su pramonės specifika, ekologiniu ūkininkavimu, bet ir su tradicijomis, logistika ir pan.



Atrodytų, kad kirpti plauką turėtų būti paprasta ir neskausminga procedūra, bet yra ne visai taip… Nepasakosiu smulkmenų, ką apskritai avims tenka iškęsti, kol jų dienos vistiek baigiasi liūdnai - tai galima pasiskaityti tokiuose puslapiuose kaip www.gyvunuteises.lt. Beje, kaip ir žmonės, juodos avys su amžiumi gali pražilti, tik retai kada tai pamatysite…

Gyvūnų plaukas sudarytas iš baltymo keratino. Riebalo lanolino sluoksnis apsaugo vilną nuo lietaus - kitaip avis permirktų ir nebepajėgtų stovėdama nulaikyti svorio. Vilna labiausiai vertinama dėl termoizoliacinių savybių bei drėgmės absorbcijos.

Pirmasis kirpimas vyksta sulaukus 14-15 mėn. amžiaus, o vėliau kerpama kasmet. Tai pati vertingiausia vilna, gaunama tik vieną kartą, todėl ji žymima atskirai (virgin wool). Avys turėtų būti kerpamos kartą metuose - vasaros pradžioje, bet paprastai tai daroma ankstyvą pavasarį, kol gyvūnas nepradeda natūraliai šertis kuokštais, dažniausiai prieš ėriavimąsi, todėl patirtas stresas kenkia ir vaisiui. Vertingas kuo ilgesnis plaukas, todėl nukirpus per trumpai, gyvūnas turėtų keletą savaičių būti aprengtas, kad nesušaltų. Kai kerpama šalnoms nepraėjus ir nepasirūpinama "apranga", nemažai avių mirtinai sušąla. Pats kirpimo procesas dėl laiko stokos yra grubus, patiriama nemažai traumų: lūžta šonkauliai, išnyra sąnariai, kartais žūstama.

Avims nesveika kai jos yra vartomos. Ne vien dėl patiriamo streso - apverstos ant nugaros jos per pusvalandį uždūsta, kadangi vidaus organai išsidėstę taip, kad užspaudžia plaučius. Todėl kirpėjai skuba tai daryti kuo greičiau, neretai įkirpdami iki gilių žaizdų. Kai kurių avių oda yra raukšlėta - kuo didesnis paviršius, tuo daugiau vilnos, tačiau tokį gyvūną dar sunkiau apkirpti nesužalojus. Kirpti pradedama nuo pilvo vidurio aplink, kad gautųsi vientisas šmotas. Patogumo dėlei procesą stengiamasi optimizuoti - dar jauniem ėriukams nukarpomos uodegos, nulupama oda aplink išangę, kad vilna būtų švaresnė, kad musės nepridėtų lervų į raukšles. Priemonės apsaugoti nuo parazitų pražudo daugiau gyvūnų nei patys parazitai. Nenuostabu, kad brandos sulaukia vos 60 procentų jauniklių.

Kasmet tradiciškai organizuojami vilnos kirpimo čempionatai. Laimėtojai demonstruodami sugebėjimus ir profesionalumą retai kada atsižvelgia į gyvūno gerovę - nors vertinamas ir laikas, ir kokybė, dažniausiai rungiamasi kas greičiau. Gyvybė nuvertinama vardan sportinio malonumo.

Pastaruoju metu smarkiai populiarėja naujas vilnos gavybos būdas. Jis liaupsinamas kaip ekologiškas ir nekenksmingas avims. Esmė paprasta - likus porai savaičių iki "kirpimo", į kraujagysles įšvirkščiama specialaus preparato su proteinu ir per keletą dienų kailis tarsi atšoka nuo odos, tada vilna nuvelkama išvirkščia it megztinis. Taip gaunamas maksimalaus ilgio plaukas - nuo pat šaknų. Gyvūnas lieka visiškai plikas, nes suardomas plauko svogūnėlis (vilna neva nepažeidžiama) ir kurį laiką apskritai neturi kuo šildytis. Beje, tai ta pati priemonė, kurią naudoja ir moterys kojų plaukams šalinti - tik išoriškai. Skerdyklose paprastai lupamas kailis - su vilna vargti nebeapsimoka.


Viena pagrindinių avių augintojų yra Australija. Iš ten vilnos gaminiai, pusfabrikačiai bei žaliava keliauja po visą pasaulį. Jei neapdorota vilna gabenama automobiliais, nuo kratymosi keliuose ji susivelia i veltinį ir galiausiai užsakovus pasiekia milžiniški kūgiai bevertės žaliavos. Tam, kad taip neatsitiktų, renkamasi oro transportą, kuris palyginti nepigus, arba paprasčiausiai papildomai apdorojama chemiškai - labiau apsimoka.

Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja perdirbta (recycled) vilna. Dėvėti rūbai atrenkami ir išrūšiuojami pagal spalvas, iškarpomos sagos, užtrauktukai ir pan., o tuomet metalinėmis žnyplėmis audinys sutaršomas iki smulkių gabalėlių kol gaunasi trumpas pluoštas. Šitas pluoštas yra per trumpas suverpti, todėl maišomas su nauja vilna ir gaminami siūlai. Tuo daugiausia užsiima Italijos mados industrija, bet šis reiškinys populiarėja ir vis labiau priimtinas eiliniam vartotojui.



Tai lama iš Peru, kurios vilna vertinama aukštosios mados atstovų. Kaip ir Kašmyro ožkos, vikunijos nelaisvėje neišgyvena - baikštūs gyvūnai patiria per daug streso. Paprastai gyvūnai turėtų būti gaudomi kartą metuose, nukerpami ir paleidžiami, bet juos gana sudėtinga pagauti laukinėje gamtoje, todėl žvėreliai tiesiog nušaunami. Gyvūnų teisių gynėjai ragina nepirkti šios vilnos gaminių.




Šilkas gaunamas išvyniojus šilkaverpių kokonus. Iš vieno kokono galima gauti apie 3 km pluošto, tačiau kokybiškiausia yra tik vidurinioji dalis: vikšras ima verpti kokoną aplink save ir galiausiai "pavargsta", todėl gija gaunasi su pertrūkiais, netolygi. Šilkas gali būti labai įvairus - nuo ploniausio žvilgančio iki grubaus, ruplėto ir tankaus audinio. Pasirinkimui labiau įtakos turi asmeninis estetinis skonis nei šilko savybės.


Šilkaverpių pluoštas - tai nenutrūkstama baltymo gija (filamentas), kurią gamina vikšras sukdamas kokoną. Kokonai nardinami į verdantį vandenį dėl dviejų priežasčių: kad ištirpdytų klijų sluoksnį, kuriuo padengtas filamentas ir būtų galima lengvai atskirti pavienes gijas, ir kad nužudytų vabzdį prieš jam išsiritant. Vikšras virtęs drugeliu seilėmis pratirpdo angelę ir taip suardomas gijos vientisumas - lieka tik trumpučiai mažaverčiai pluošteliai, kuriuos vėliau galima nebent suverpti. Brangiausias ir vertingiausias yra kuo plonesnis siūlas, gaminamas iš nenutrūkstamo pluošto, todėl sulaukiama priekaištų, kad žudymas yra neatsiejama proceso dalis.


Šilko atsiradimo istorija be galo sena ir apipinta legendomis, kadangi buvo bandoma išsaugoti jo gamybos paslaptis. Prekyba vyko daugelį metų, tačiau vartotojai nedaug ką težinojo apie audinio atsiradimą. Paslapties išdavimas buvo baudžiamas mirtimi. Galiausiai informacija "nutekėjo" ir gamybos mastai netruko pasiekti masinės produkcijos lygi. Vienam sariui pagamint reikia maždaug 5000 kokonų. Per metus pagaminama apie 65 tūkst. kilometrų šilko. Tokiems produkcijos kiekiams reikalingos šilkaverpių fermos. Išsiritę vikšreliai po vieną talpinami į atskirus lovelius su maistu, kur užaugę virsta lėliukėmis. Atskiriant pertvarėlėmis stengiamasi išvengti "dvigubų" kokonų kai vabzdžiai per arti vienas kito ima sukti gijas  ir jos persipina tarpusavyje. Tokio darinio neįmanoma nei atskirti, nei išvynioti, bet jie netampa atliekom. Kadangi pluoštas vertingas, sunaudojama viskas - netgi "virtus" vikšrus suvalgo žmonės (baltyminis maistas).


Pagrindinis maisto šaltinis vikšrams - šilkmedžio lapai. Vabzdžiai be galo išrankūs maistui - jie verčiau nusibaigs iš bado nei ės ką kitą. Tačiau mokslininkai įsigudrino "patobulinti" mitybos racioną dažų pigmentais. Pigmentai patenka i vikšro organizmą ir į pluoštą tiesiogiai, todėl spalva neišblunka skalbiant. Sutaupoma, nes nebereikia dažyti.



Šilkaverpiai - labiausiai genetiškai modifikuoti gyvūnai. Gerinant pluošto savybes buvo atrenkami tinkamiausi vabzdžiai bei išvedamos naujos rūšys, kol galiausiai sukultūrinta Bombyx mori veislė. Toks šilkaverpis laukinėje gamtoje išgyventi nebesugeba, tačiau yra išlikę ir laukinių giminaičių. Jų šilkas nėra toks kokybiškas ir vertingas dėl spalvos ir todėl, kad surenkamas drugeliui išsiritus. Laukinius šilkaverpius naikinti draudžiama.


Yra dar vienas būdas išgauti itin storą šilko pluoštą. Jis beveik skaidrus (primena žvejojimo valą) ir palyginti trumpas. Imamas vikšras prieš pat kokono sukimą ir merkiamas į specialų skystį (acto ir druskos mišinį), vėliau prapjovus išimamos dvi storos liaukos pilnos skysto proteino ir pirštais ištempiamos kol nesustingsta.





Pagrindinės savybės - plonumas ir tvirtumas. Tai vorų liaukų išskiriamas baltymas, kuris sudaro nenutrūkstamą pluoštą (filamentą). Kadangi jis labai plonas, paprastai siūlai gaminami iš keleto sujungtų filamentų. Skirtingai nei šilkaverpių siūlai, ne visi voro filamentai padengti klijų sluoksniu - tik tie, kurie skirti medžioklei - todėl nereikalingas joks papildomas apdorojimo procesas. Vorai turi bent 6 skirtingas liaukas, gaminančias skirtingų rūšių pluoštus. Tai polimerinis baltymas, savo struktūra beveik identiškas vabzdžių (pvz. šilkaverpių) šilkui. Pluoštai taip pat pasižymi higroskopiškumu bei turi lengvai rūgštinę terpę, saugančią nuo grybelių ir bakterijų. Dėl savo išskirtinių savybių (tvirtumo ir plonumo) šis pluoštas labiausiai domina karo pramonę, nors yra naudojamas ir chirurgijoje bei kosmetikoje. Paskutiniu metu daug rašoma spaudoje apie pirmąjį tekstilinį meno kūrinį, pagamintą iš vorų šilko. Prireikė net 5 metų surinkti žaliavą, 4 metų darbo ir 80 žmonių kolektyvo, kad tai būtų realizuota.



Anksčiau buvo kuriamos vorų fermos, kur atskiri individai būdavo stabiliai tvirtinami pilvais i viršų prie kieto pagrindo kad nejudetų; jų pilveliai buvo kutenami specialiu šepetėliu, o pagamintas filamentas vyniojamas ant specialios špūlės. Kadangi procesas buvo lėtas ir neefektyvus, buvo ieškoma alternatyvių produkcijos būdų. Sprendimas atrastas manipuliacijų būdu įterpus baltymo geną kitiems gyviems organizmams (šilkaverpiams, E. coli bakterijoms, liucernai (alfalfa), net tabakui ir bulvėms) , vienok ne visi variantai pasiteisino. Procesas tebėra eksperimentinėje stadijoje, todėl duomenys keičiasi ir sunku nurodyti tikslią informaciją. Bene labiausiai sėkmingas rezultatas pasiektas su ožkomis, kurios, kaip paaiškėjo, yra labai tinkamos tokio tipo modifikacijoms. Beje, įterpus žmogaus geną, taip gaunamas ir artimiausias natūraliam motinos pienas.


Iš litro ožkos pieno išgaunama apie 2–3 gramus gryno vorų šilko. Tolesnis procesas panašus į sintetinio pluošto gamybą, tik dar naudojamas papildomas tempimo procesas (stretching) savybėms pagerinti. Genetiškai modifikuotos ožkos kryžminamos tarpusavyje bei klonuojamos, todėl egzistuoja jau kelios kartos gyvūnų su identiškom savybėm. Sunku pasakyti, ar ožiukai gali gerti tokį pieną, ar maitinami tik pakaitalais.




Baltas, minkštas vatos gumuliukas - tokią medvilnę mes žinome dabar ir už tai turėtumėme būti dėkingi mūsų artimiems protėviams. Pramonės vystymosi laikais būtent jie atrinko augalą, labiausiai atitinkantį gamybos standartus ir fizines savybes. Nevarginsiu perrašinėdama faktus iš www.wikipedia.com puslapio - kam rūpi, pasiskaitykite patys. Vertėtų žinoti tik tiek, kad atrankai didžiausios įtakos turėjo derliaus nuėmimo būdas, pluošto ilgis ir spalva.

Medvilnės aukštis svyruoja nuo 40-60 cm krūmokšnio iki 6 m aukščio medžio. Kadangi rinkti derlių iškėlus rankas buvo varginantis ir neefektyvus darbas, todėl buvo apsiribojama sodinant iki 1-1,5 m aukščio krūmus - kad būtų galima lengvai pasiekti. Tik vergai rinkdavo medvilnę ir tai buvo vienas labiausiai nekenčiamų darbų. Kietos ir spygliuotos sėklų dėžutės supjaustydavo pirštus vos pradėjus dirbti, o reikėjo skubėti, todėl dienos pabaigoje pirštai būdavo žaizdoti ir sutinę. Taipogi kentėjo keliai bei nugara, nes paskui save tekdavo vilkti didžiulį maišą pilną surinkto pluošto.

Atsiradus mašinoms, darbo specifika radikaliai pasikeitė. Procesas buvo pilnai automatizuotas, todėl ženkliai padidėjo produkcijos apimtys. Kilo kitokie sunkumai - visas derlius buvo nuimamas vienu metu, todėl dar neatsidariusios galvutės virto atliekomis, o taip pat trukdė dar žaliuojantys lapai, todėl buvo sugalvota panaudoti chemikalus, kuriais nupurškus medvilnės augalas nudžiūdavo per parą. Taip vadinamas "Oranžinis agentas" (agent orange), anksčiau naudotas Vietnamo kare, buvo naudojamas ir medvilnės pramonėje. Uždraustas, nes sukelia apsigimimus, tačiau nelegaliai tebenaudojamas Uzbekijoje. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie naudojamus pesticidus, vienas kurių yra DDT arba taip vadinamas dustas. Tas pats dustas, kurį dar visai neseniai mamos ir močiutės naudojo kandims naikinti rūbų spintose. Vėlgi, ši priemonė uždrausta dėl nuodingo poveikio, bet kartais realybė skiriasi nuo įstatymų numatytos tvarkos. Tiesa, Indijoje DDT vis dar gaminamas ir naudojamas legaliai. Leistinų naudoti cheminių medžiagų iš pluošto pašalinti taip pat neįmanoma, o augalai tręšiami iki 40 kartų. Tradicinė žemdirbystė netaiko sėjomainos, todėl tame pačiame plote pluoštas auginamas vos keletą metų - vėliau paliekama dirvonuoti, nes herbicidais užterštoje žemėje niekas nebeauga. Netgi atliekos nebetinkamos kompostui - jos tiesiog sudeginamos.


Pastaraisiais metais savižudybės tarp Indijos ūkininkų auginančių medvilnę pasiekė kritinį mastą, beveik prilygstantį genocidui. Priežastis - įsiskolinimai perkant "Monsanto" genetiškai modifikuotas sėklas bei įvairias (legalias ir ne) trąšas. Nepaisant to, kad ūkininkai purkšdami laukus chemikalais tiesiogiai patiria lėtinį apsinuodijimą, jie ir žudosi gerdami tuos pačius preparatus.

Apskritai medvilnė yra itin lepi, reikalaujanti daug priežiūros, neatspari ligom bei parazitams. Tai labai "ištroskęs" augalas, sunaudojantis 18-20 tūkst. litrų vandens kol subrandina derlių. Aralo jūros vanduo buvo naudojamas plantacijų drėkinimui, kol buvo visiškai nusausintas. Medvilnės pramonė taip pat sunaudoja didžiąją dalį trąšų bei pesticidų, todėl tai labiausiai užterštas pluoštas, sukeliantis negalavimus. Sakoma, kad dėvint prastos kokybės džinsus, kartu ant savęs nešiojate iki puskilogramio chemikalų. Žmonės, turintys sveikatos sutrikimų, sprendimo ieško ekologinėje žemdirbystėje. Ratui apsisukus, grįžtama prie to, nuo ko buvo pradėta: rankų darbo. Sparta lyginant su automatizuota pramone yra maža, todėl produkcijos kaštai tokie dideli. Nemažai kompanijų palaiko ekologinę žemdirbystę, bet jie yra priversti užsiimti kainų reguliavimu, kitaip jiems neapsimokėtų. Puikus pavyzdys - švedų kompanija "H&M", kurie dalį produkcijos gamina iš ekologiško pluošto nuo 2004 metų.

Ką mes žinome apie ekologinę medvilninkystę? Greičiausiai tik tiek, kad auginant derlių nenaudojamos cheminės trąšos, tačiau tai tik viena iš daugelio savybių. Žmonės, užsiimantys ekologinės medvilnės gamyba, turi būti išradingi, kitaip jie nesugebėtų išsilaikyti rinkoje ir konkuruoti su kitomis šakomis. Kaip jau anksčiau minėta, medvilnė yra lepi ir jai reikalinga sėjomaina, kad nepultų ligos, todėl tariamasi su kaimyniniais ūkiais, kad kas antrus metus laukai būtų apsodinami pakaitomis skirtingomis kultūromis. Kadangi atsisakoma naudoti insekticidų, tarpuose tarp medvilnės krūmų sodinami augalai, labiau patrauklūs vabzdžiams arba jie purškiami žolių nuovirais; naudojami natūralūs kenkėjų priešai (pvz.: boružės). Beje, grįžus prie rankų darbo, iš to paties ploto nuimamas didesnis derliaus kiekis, kadangi renkama tik prinokusi medvilnė - kaip seniais laikais. Efektyviau panaudojamas ir laistymas - vanduo pilamas tik ten, kur reikia.

Pagal pramonės augimo laikotarpiu vyravusią madą labiausiai buvo vertinama balta medvilnė ir tikriausiai nedaugelis yra girdėję, kad natūrali madvilnė turi daug spalvų. Spalvotos kultūros sąmoningai buvo naikinamos kaip piktžolės, kad jos nesimaišytų su baltomis, todėl jos buvo praktiškai išnykusios. Manyta, kad spalvotas pluoštas yra per trumpas vejant siūlus, todėl nebuvo vertingas. Dėka entomologės Sally Fox, atradusios ir prikėlusios naujam gyvenimui tą nedidelę dali likusių augalų, ekologinė žemdirbystė ėmė labai vertinti natūralius atspalvius, kadangi nebereikia pluošto dažymo proceso. S. Fox sugebėjo kryžmindama išgauti pakankamai ilgą pluoštą, tinkamą gamybai ir papildyti paletę daugybe atspalvių. Buvo pastebėta dar viena savybė - rudos spalvos medvilnė buvo atspari ugniai, todėl nuspręsta, kad tai idealus pluoštas kūdikių rūbams. Spalvota medvilnė, kaip mažiau sukultūrintas augalas, žymiai atsparesnė ligoms bei kenkėjams.

Prieš pradedant ekologinę veiklą, tenka išlaukti 3 metus nieko neauginant ir netręšiant, kad išsivalytų laukai ir būtų įgytas kokybę liudijantis sertifikatas. Taip pat turi būti numatyta apsaugos zona, kad nepageidaujamos medžiagos nepatektų iš kaimyninių ūkių. Tradicinėje medvilnės pramonėje naudoti laukai nebetinkami ekologiniam ūkininkavimui. Teritorinė pramonės plėtra tik didina problemos mastą, o kadangi žemės paviršius ne guminis, tenka rinktis…

"Švari" medvilnė turi ir gydomųjų savybių, jos sėklos yra valgomos, iš jų spaudžiamas aliejus, gaminamas popierius. Kažin, ar teko girdėti, kad tai vaistažolė? Iš sėklų miltelių sumaišytų su pienu gaminamas gėrimas galvos skausmui malšinti. Lapų arbata ir sėklų ekstraktu gydoma dizenterija, odos, sąnarių ligos. Sėklų milteliai sumaišyti su imbieru naudojami nudegimams gydyti, o maišomi su garstyčiomis  - nuo gyvačių, skorpionų įkandimo. Šaknų žievė buvo laikoma afrodiziaku, tačiau rimtų įrodymų neesama. Medvilnės preparatai labai plačiai naudojami moteriškiems negalavimams gydyti - nuo kraujavimo reguliavimo, gimdymo palengvinimo iki menopauzės simptomų sušvelninimo. Vergovės laikais itin dažnai naudota kaip persileidimus skatinanti priemonė.


Vienas vertingiausių ir brangiausių produktų, kada nors gautų iš medvilnės yra taip vadinamas Daka muslinas (Dhaka muslin). Tai pats ploniausias medvilninis rankų darbo audinys, kurio 70 m svoris nesiekė 70 gramų. VII amžiuje šis verslas klestėjo šeimyninėse manufaktūrose. Prasidėjus pramoninei erai, žlugo muslino pramonė, gamintojai bankrutavo. Nebuvo kam perduoti patirties, todėl tradicijos nunyko. Šiandien niekas nebegali išgauti tokios kokybės.



Kartais dar vadinamas medvilnės medžiu, tačiau nederėtų painioti - šie augalai negiminingi. Tai 60-70 metrų aukščio medis, augantis Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, Karibų salose bei Vakarų Afrikoje. Pluoštas vizualiai primena medvilnę, gaunamas iš sėklų dėžučių. Siūlams vyti jis per trumpas, todėl dažniausiai naudojamas kaip užpildas matracams kimšti. Tinkamas naudoti garso bei termoizoliacijai, tačiau greitai užsidegantis. Dar gaminamos gelbėjimosi liemenės, kadangi pluoštas vandeniui nepralaidus. Iš sėklų spaudžiamas aliejus tinka muilui gaminti; arba kaip trąša. Deja, naudojamas vis rečiau - pramonei nepelninga.

 

Lietuvoje linų pramonė merdėja, nors auginimo sąlygos mūsų krašte yra idealios. Tai vienas švariausių pluoštų pasaulyje. Aukščiausios kokybės linus galima užauginti tik Europoje: Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Deja, didžioji dalis lino patenka iš Kinijos, jo kokybė žymiai prastesnė.

Liną galima užauginti be trąšų, bet be meilės jo neužauginsi. Sakoma, kad ne kiekvienas žmogus gali būti bitininku - tas pats galioja ir linui. Kad ir kaip besistengtų pramonininkai optimizuoti gamybos procesą, be rankų darbo neapsieinama nė vienoje operacijoje. Apie patį apdorojimo procesą daug nepasakosiu - sakoma: geriau viena karta pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti (perskaityti). Filmas titruotas anglų kalba.

Prabangiausi restoranai tebenaudoja tik balinto lino staltieses, nes balintas pluoštas daug geriau sugeria skysčius. Linas glamžosi ir dėl šios savybės kartais žmonės jo vengia. Gamintojai bando jį maišyti su kitu pluoštu, kad audinys būtų lygesnis.

Augalas vertingas savo gydomosiomis savybėmis - audinys gydo sąnarių, odos ligas, radikulitą. Sėklos gydo virškinamojo trakto negalavimus, iš jų taip pat spaudžiamas aliejus, kurį tebenaudoja menininkai kaip rišamąją medžiagą pigmentams. Pinigų kupiūros bei cigarečių popierius irgi gaminamas iš lino. Pakulos tebenaudojamos statyboje, izoliacijai bei apšiltinimui.

Egzotiškas augalas, atkeliavęs iš labai toli, todėl vien dėl transporto kaštų nepigus. Tai palyginti nauja pramonės šaka, įvertinusi unikalias pluošto savybes. Masiškai gamyboje naudojama tik nuo 2002 metų.


Pirmiausia bambukas labai higieniškas dėl specialios savo struktūros ir šią savybę išlaiko net po 100 skalbimų. Patvarumas artimas medvilnei, tačiau derėtų atkreipti dėmesį į tai, ar tai tikras pluoštas, ar viskozė, gauta perdirbimo metu. Jei tai viskozė, ji priskiriama dirbtinio pluošto kategorijai, o audinys labiau glamžosi. Tikrasis pluoštas žymiai brangesnis. Neretai pasitaiko klaidinančios informacijos produktų etiketėse.


Bambukai nelepūs - jų nereikia tręšti. Auga praktiškai savaime, todėl sparčiai didėja auginimo teritorijos. Vietinės bendruomenės reiškia nepasitenkinimą, kadangi išstumiamos kitos augalų rūšys.



Dilgėlės nelepios, jų nepuola kenkėjai. Tai labai švelnus ir ilgas (iki 2m) pluoštas (dar vadinamas dilgėlių šilku), kurio skirtingai nei lino ar kanapės nereikia apdoroti, naudojant papildomas minkštinimo priemones. Audiniai, pagaminti iš dilgėlių, tinka alergiškiems žmonėms, gerai sugeria drėgmę. Termodinaminės savybės puikiai vėsina vasarą bei šildo žiemą. Audiniui būdingas elastingumas, jis nesiglamžo, todėl dažnai kombinuojamas su lino pluoštu.


Pirmojo derliaus tenka laukti apie trejus metus, tačiau po to tie patys augalai deri maždaug 10 metų. Dilgėlės jautrios chemikalams, todėl netręšiamos, tačiau jos nemėgsta ir pernelyg derlingos žemės. Tikriausiai todėl jos užsitarnavo piktžolių vardą (ir todėl kad "kanda"). Vienok, tai labai vertingas augalas - jame gausu geležies, jis vienas pirmųjų pasirodantis anksti pavasarį kai dar nėra žalumos, todėl pavargusiems po žiemos organizmams buvo nepakeičiamas vitaminų šaltinis. Gydomosios savybės pasireiškia tiek išoriškai (gydant artritą, reumatą), tiek į vidų (diuretikas, turi antibakterinių savybių).


Dilgėlės nepelnytai nuvertintos mūsų krašte, tačiau vokiečiai, olandai dar tebegamina produktus iš jų. Tiesa, Lietuvoje bandoma atgaivinti šį verslą - tuo užsiima Upytės bandymų stotis. Mūsų klimato sąlygos idealiai tiktų šiai žaliavai auginti. Senovėje žmonės iš dilgėlių gamindavo rūbus, siuvo bures, audė kilimus, vijo virves, nėrė žvejybos tinklus. Audinius balindavo rasoje arba ant sniego, kartais mirkydavo ąžuolo nuovire, nuo ko jis pasidarydavo stipresnis, atsparesnis mikrobams.




Kanapių pluošto ilgis siekia beveik 2m. Tai nereiklus augalas, atsparus ligom ir kenkėjams. Jam nenaudojama rotacija, trąšos. Apdorojimo procesas beveik identiškas linų pluošto gamybai. Kanapės kiek tamsesnės už linus, labiau atsparios drėgmei, tačiau jas sunkiau išbalinti.

Pluoštinių kanapių (Cannabis sativa) auginimas griežtai reglamentuotas, nes vizualiai sunku jas atskirti nuo psichotropinių savybių turinčių giminaičių. Lietuvoje šiuo metu jų auginimas uždraustas, tačiau tai prieštarauja Europos nuostatoms.




Tai acto rūgšties bakterijos (Gluconacetobacter xylinus) ir mieliagrybio simbiotinė kolonija, liaudyje vadinama arbatiniu grybu. Naudingų medžiagų turintis gėrimas gaunamas užpylus tiek juodą, tiek žalią ar net vaistažolių arbatą (netinka tik eterinių aliejų turintys augalai). Buityje gana įprastas trilitrinis stiklainis su paviršiuje plaukiojančiu "grybu" ne tik saldintą arbatą paverčia arbatos gira, bet ir gamina celiuliozę, kuri pradėta naudoti eksperimentinėje tekstilės pramonėje. Londone dirbanti menininkė Suzanne Lee eksperimentuoja bandydama išgauti neaustinę, odą primenančią medžiagą, tinkančią rūbams bei aksesuarams. Celiuliozinė medžiaga naudojama ne tik tekstilės, bet ir medicinos bei elektronikos pramonėje: "Sony" naudoja garsiakalbių membranoms; OLED lempų gamybai (organic light emitted diode), popieriui, dirbtinėms kraujagyslėms ar minkštųjų audinių atkūrimui.


Lyginant su tradicine (gaunama iš augalų) celiulioze yra tiek privalumų, tiek trūkumų: procese nėra technologinių atliekų - likęs skystis gali būti naudojamas pakartotinai sumaišius su nauja arbata, o gautas pluoštas biologiškai skaidus (biodegradable). Nereikia hemiceliuliozės bei lignino šalinimo proceso, į aplinką neišskiriama teršalų. Galima išgauti plonesnę bei patvaresnę medžiagą ir bet kokią erdvinę formą. Tačiau esminė problema išlieka didelė skysčio absorbcija (netinkama naudoti per lietų, yra nuo prakaito). Savikaina apytikriai 100 kartų didesnė, o procesas sąlyginai ilgas ir sunkiai prognozuojamas kokybės atžvilgiu. Kol kas anksti daryti išvadas.



Kam apskritai rašau šį straipsnį? Noriu, kad žmonės suprastų, kad nėra vienos universalios tiesos ir netgi tie, kas turi kilnių ketinimų kartais nesupranta, kad gerais norais pragaras grįstas. Kiek kovojančių už taiką, prieš badą ar apskritai už šviesesnį rytojų? Internetas, kaip ir realus gyvenimas, pilnas kovų laukų - vieni kitiems pasiryžę gerkles perkąsti įrodinėdami, kad vegetarai geresni už mėsėdžius, kad popierius geriau už plastiką ir t.t. Pasitelkiami svarūs argumentai įrodinėjant asmeninę logiką ir ginant nuosavas ambicijas. Būtent ambicijas ir nieką daugiau, nes priešus matome ten, kur jų nėra, o tai, kas atrodo labai kilnu, gerai pagalvojus nebeatrodo taip teisinga. Vakar mokslininkai pritempė tyrimų rezultatus prie siekiamybės, rytoj tai bus paneigta kitais įrodymais. Faktai tampa svarbesni už sveiką protą, bet patys jie nėra nei geri, nei blogi - čia kaip žmonės juos traktuoja. Objektyvumas reliatyvus kai vadovaujamasi žmogiškuoju faktoriumi.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pozityvu tai, kas natūralu, o dirbtinumas atmetamas kaip neigiamybė. O juk pavyzdžiui plastmasė nepelyja - argi tai ne puiki savybė? Tik kai daiktai naudojami ne pagal paskirtį, netinkamai arba atsiduria, kur jiems nepriklauso, galima stebėti žalingus padarinius. Plastmasės negalima paleisti į gamtą, o buityje ji gali cirkuliuoti ir būti perdirbta neribotai. Svarbu gyventi ir mąstyti atsakingai. Svarbu nenuvertinti gyvybės - juk būtent gaminant popierių žudomi medžiai. Juk gimstame ne tam, kad mirtumėme - tas galioja ir medžiams. Jie irgi jaučia skausmą. Juk pasaulis nėra vien juodai baltas ir pasirinkimas nėra vienas iš dviejų. O jeigu nei plastmasė, nei popierius? Gal medvilnė arba linas? Nėra idealaus sprendimo - tik pasirinkimai - dažniausiai mažesnės blogybės ir tiek. Žmonės save laiko aukštesne gyvybės forma nei kitos, bet dažnai pamirštama, kad visada yra kaina, kurią tenka susimokėti. Atsakomybės kaina.

R.J.