Yra teorijos, kurios yra sukuriamos remiantis gamtos dėsniais, nes dievas, dievai, absoliutas, aukščiausia jėga...(vadinkite kaip jums patogiau) mums apsireiškia tik per dėsnius ir jų veikimą – numesta nuo stalo knyga visada krenta žemyn (žinoma, jei jūs šio veiksmo metu neskraidote atvirame kosmose), teisingai susijungus spermatozoidui su kiaušialąste – prasideda nauja gyvybė...Dievo (vadinsiu jį vienaskaita, nes taip jums priimtiniau, arčiau tradicijos) teisingumas tuo ir pasireiškia, kad jis nedaro niekam išimčių – dėsniai veikia visus vienodai. Veiksmas ar elgesys ne pagal dėsningumą visada lydimas dievo bausmės – visų šokusių iš lėktuvo be parašiuto laukia tas pats likimas – drėgnas kaulų ir mėsos rinkinys ant asfalto. Kai kas, o ypač krikščionys, aiškina, kad žmogus turi pasirinkimo laisvę ir tuo jis skiriasi nuo gyvūno, augalo ar negyvosios gamtos. Tačiau tikrovėje tai tėra pasirinkimo iliuzija – mes vistiek teisingai galime rinktis tik tą kelią, kuris veda pagal dievo dėsnio veikimą – mes galime rinktis šuolį be parašiuto, dievas tai leidžia mums padaryti, tačiau tuomet be jokių skrupulų dievo dėsnis arba dievas (nes dėsnio pasireiškimas = dievo pasireiškimas) mus teškia ant žemės, tik jau maisto kirminams ir bakterijoms pavidale. Ir ne taip jau svarbu kokiu būdu to dėsnio laikaisi - intstinkto ar logikos vedamas - rezultatas gale būna tas pats.

Tam, kad atskirti dievišką dėsningumą nuo fantazijos, kūrėjas mums įdėjo mechanizmą, kurį mes pavadinome logika. Tik tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų – mes esame tokie patys, tik savo gyvenimo būdą grindžiame logika. Tai tas kelias, kuris mums leidžia išlikti. Žirafa savo gyvenimo būdą grindžia ilgu kaklu – jai išlikimo garantas kaklas. Strutis – kojomis, šuo – uosle ...

Yra teorijos, kurios yra sukuriamos iš žmogiškosios fantazijos,  kad pasiekti kokį nors tikslą ar šiaip - dėl neišmanymo ar pasilinksminimui. Visų šitų pasakų (tai artimiausias joms pavadinimas, nors pasakos yra tobulesnės – jose yra išminties daugiau) paskirtis tėra vienintelė – maitinti nenorinčio suvokti dieviškų dėsningumų fantaziją, tik tame yra pakankamai pavojaus - fantazavimas, kuris nesutampa su dievo dėsningumais, visada pasibaigia šlapia vieta ant asfalto.

Vieni iš tokių fantazuotojų yra krikščionys. (Nesinervuokite :) , juk jau turėjote suprasti, kad dievo buvimo aš neneigiu) Kodėl tik apie juos? Galima būtų ir apie kitus fantazuotojus – musulmonus, krišnaistus ir t.t. , tačiau gyvename krašte, kuriame dominuoja fantazijos vaisius krikščionybė. Gatvėje galite apklausti tūkstančius ir visi jie jums patvirtins, kad Lietuvoje dominuojanti religija yra krikščionybė. Na nebent pataikytumėte ant svečio iš tolimesnių kraštų ir šis nežinotų.
Labiausiai pamintos žmogiškosios ir dieviškosios vertybės pasaulyje yra ten, kur dominuoja monoteistinės religijos. Ypač ten, kur įsigalėjo fantazijos vaisius krikščionybė.
Jau  neramiai muistotės po mano tokių teiginių? Tada įjunkite tą mechanizmą, kuriuo mes remiamės – logiką. Ant kokio pagrindo statoma mūsų kultūra? Ar ne ant to, dėl kurio muistotės ? Ne ant krikščioniškojo? Ant kokio pagrindo pastatytas visas vakarų pasaulis? Ne ant krikščioniško?  Notre Dame katedrų kuris tikėjimas pristatė?
   Nejaugi manote, kad dieviška kūryba nėra tobula ir sukurtas  pasaulis (tas , kuris pagal krikščionis buvo sukurtas per šešias dienas),  tas, kuris yra kuriamas nuolat, yra netobulas? Abejojate dieviška kūryba? Man logika sako, kad ne pasaulis yra netobulas, bet mes, patikėję savo fantazijomis, o ne dėsningumais, kuriais visa dieviška kūryba remiasi.
 Apskritai imant, tai juokingai skamba posakyje vieta -  „pasaulis buvo sukurtas“. Kurioje laiko vietoje galima būtų įvardinti, kad tai yra tas laikas, kai pasaulis jau tapo sukurtu? Vakar? Užvakar? Ar prieš milijardus metų? Pasaulis nebuvo sukurtas niekada – PASAULIS KURIAMAS NUOLAT, kiekvieną akimirką vyksta dieviška kūryba iki šiol.
Tiek mes, tiek gyvūnai, tiek visa, kas mus supa, yra veikiami dievo dėsnių. Ir visai nesvarbu kodėl mes jų laikomės – skatinami instinkto ar suprasdami juos logiškai, svarbu, kad laikomės, tai yra pasitikime dievu.

Krikščionys (ir ne tik jie, bet ir daugumos religijų) nesupranta vieno esminio dalyko: jeigu pradėjai savo mitybos procesą remti logika (protu), tai ir savo rūšies dauginimąsi reikia remti logika (protu). Tik krikščionys, deja,  nori maisto turėti ne tiek, kiek dievas duos (medžioklė ir rinkimas), bet tiek, kiek širdis geidžia (totalitarinė žemdirbystė). O kai reikalas pasisuka link veisimosi, tai krikščionys visu gerklės pajėgumu triūbija: „Veiskimės tiek, kiek dievas duos!“

Toliau pavyzdys 10 – ties  krikščioniškų spekuliacijų (mėlynai), pagimdytų jų fantazijos, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekaltos, bet galutiniame rezultate augina labai karčius vaisius – skatina mus daugintis be saiko ir tuo didinti ir  taip jau milžiniška tapusią mūsų populiaciją:

PIRMOJI PRIEŽASTIS: Turėk dar vieną vaiką, kad bendrai su Dievu kurtum nemirtingą sielą.
Tėvams yra duota neįtikėtina galimybė padėti Dievui kuriant nemirtingą sielą. Kaip sakė kardinolas Juozapas Mindszenty, net angelai negavo tokios Dievo malonės. ,,Svarbiausias asmuo žemėje yra motina. Ji negali savintis garbės pastačiusi Notre Dame katedrą. Bet jai ir nereikia. Ji pastatė kažką žymiai didingesnio už bet kokią katedrą - nemirtingos sielos buveinę, mažutį tobulą jos kūdikio kūnelį...Net angelai negavo tokios malonės! Kas yra garbingiau už šita - būti motina."

Pasirodo, kad dievas toks silpnas, kad jam reikia padėti, nes vienas jis nepajėgus sukurti naujos gyvybės ar sielos. Ir jeigu tik žmogus panorės, tai tam dievuliui nebus jokių šansų kurti naujas nemirtingas sielas. Užsispirsiu ir  terorizuosiu poną dievą – ką jis be manęs padarys sielų kūryboje. Lai klaupiasi dabar jis prieš mane ir prašo manęs, kad padėčiau.
Nesusireikšminkite savęs taip smarkiai, krikščionys, ne tokie jau svarbūs tam dievui esate, ne svarbesni už žiurkę, kiškį ar ievą paupyje. Stiprokas jūsų egoizmas, nes matote tik žmogaus motiną. O stirniuko motinos ar nenorėtumėte pamatyti? O šerniuko ? Kuo žmogaus motina svarbesnė dievui? Tuo, kad patys taip nusprendėte, jog jūs, žmonės šiame dievo diriguojamame gyvenimo teatre pagrindiniai rolės atlikėjai?
Visata yra vientisa, visi mes esame sudaryti iš to paties. Ir jau jei nusprendėme, kad turime dvasią, tai dvasią tada turi ir viskas, kas mus supa.
Svarbiausias asmuo – motina, o tėvas tai jau nesvarbus ? Štai po tokio visatos ar dievo dėsnių supratimo ir prasideda bėdos – priešybių vienybės dėsnio nežinojimas neapsaugo nuo jo veikimo. Blaškymasis į kraštutinumus nieko gero neduoda. Net pagal krikščionių pasakojamą legendą Marija   Jėzaus nebūtų pagimdžiusi, jei nebūtų tėvo – dievo, kuris apvaisino ją.
Lygiai taip pat absurdiškai skambės pirmosios priežasties teiginys perrašytas taip: „,,Svarbiausias asmuo žemėje yra tėvas. Jis negali savintis garbės pastatęs Vilniaus katedrą. Bet jam ir nereikia. Jis pradėjo kažką žymiai didingesnio už bet kokią katedrą - nemirtingos sielos buveinę, mažutį tobulą jo kūdikio kūnelį...Net angelai negavo tokios malonės! Kas yra garbingiau už šita - būti tėvu." Žodžiais žaisti galima iki begalybės, jie kantrūs tokiems žaidimams, priešingai negu dėsniai – jie žaisti iki begalybės neleidžia ir anksčiau ar vėliau suveikia.

ANTROJI PRIEŽASTIS: Turėk dar vieną vaiką, kad džiaugsmas pripildytų tavo gyvenimą.
Nėra džiaugsmo panašaus į džiaugsmą, kai dar vienas vaikas pakviečiamas į tavo gyvenimą. Tu stebėsiesi, kaip formuojasi tavo mažiukė ir kaip tu greit ją pamilsti. Tu žavėsiesi net mažiausiu jos pasireiškimu. Jos plaukų spalva, nosiukės pavidalas, patraukli  šypsenėle suteiks nepertraukiamas laimingas kalbas tavo šeimoje.
Vaiko gimimas suriš tave su Dievu pagarbiu dėkingumu žymiai tampriau, nei anksčiau. ,,Ji buvo didžiausias stebuklas, kada nors įvykęs mano gyvenime" rašė Whittaker Chambers kūrinyje Witness apie savo naująją dukrelę. Tas pats įvyksta ir daugeliui iš mūsų.
,,Aš maniau, kad vieną dieną tapsiu žymia menininke ir kursiu didžius meno kūrinius.
Vietoj to Dievas padarė mane motina ir mano vaikai yra Jo šedevras.
Jų gyvenimų dizainas tęsis po manęs. Kas liks nutapyta ant jų širdžių, tęsis amžinybėje."   

Džiaugsmo tose šeimose, kur vaikų yra virš 10 yra daugiausia, o tose, kuriose auga vienas ar du – džiaugsmo yra labai mažai. Mes norime būti laimingi, todėl gimdykime kuo daugiau. Moterims nepasisekė, jos džiaugsmo gyvenime turi mažiau už vyrus, nes vyrai gali padidinti savo džiaugsmų aruodą vaikučius gamindami ant kiekvieno kampo ir kiekvieną mielą  dieną. Juk kaip šaunu, kai kiekvieną dieną  bersi sėklą, o po 9 mėnesių pasipila džiaugsmai – kiekvieną dieną vis naujas gimimas. Žodžiu dienotvarkė, vyrai, tokia: ryte semiesi džiaugsmo pas tik ką gimusį eilinį džiaugsmą, o vakare eini toliau didinti džiaugsmo pas naują moterį. dabar supratau kodėl vyrai taip veržiasi pas svetimas – gi jie eina džiaugsmo didinti.
Ir dar, menininkai, meskite savo teptukus, kaltukus ir šratinukus, ir eikite kurti šedevrų lovosna – jie ten gaunasi kur kas lengviau.
„Tu stebėsiesi, kaip formuojasi tavo mažiukė ir kaip tu greit ją pamilsti.“ O čia tai perlas !!! Mylėti savo vaiką pradedama tik jam formuojantis, tada kai plaukai ir nosis išdygsta, o iki to laiko kažkaip tas vaikas nesimylėjo, nes stimulo tam – nosies, panašios į tėvo ar motinos, nebuvo.
„Vaiko gimimas suriš tave su Dievu pagarbiu dėkingumu žymiai tampriau, nei anksčiau“ Teigimas toks, tarsi be vaiko su dievu susirišt tampriai nesigauna. Tai, sekant jūsų krikščioniška logika, labiausiai nuo dievo atitolę yra ištikimieji dievo tarnai – vienuoliai, vienuolės ir kunigai, nes vaiko gimimo jie nėra patyrę.
  Kiekvieno iš mūsų gyvenimų dizainas tęsis po mirties. Ir visai nepriklausomai nuo to, turime vaikų ar ne, nes  likimas po mirties visų vienodas – tapti elementaria dieviška statybine medžiaga. Esame drėbti visi iš to paties molio.

TREČIOJI PRIEŽASTIS: Turėk dar vieną vaiką, kad augtum šventume ir dorybėse.
Sukūrusiems šeimas per vaikus Dievas padeda augti šventume ir dorybėse. Vaikai mokina savo tėvus kantrybės, ištvermės, labdaros ir nusižeminimo. Jie suteikia tėvams galimybę praktikuoti kūno ir sielos gailestingumo darbus. Jie ateina į pasaulį nuogi ir mes juos aprengiame, alkani ir pamaitiname juos. Ištrokšta ir paduodame atsigerti. Visus tuos darbus mes įpareigoti daryti,,mažiausiems mūsų broliams", o pirmiausia savo nuosaviems vaikams. Šv. Kotryna Sienietė kartą turėjo viziją, kurioje Dievas pakvietė ją į patalpą, prikrautą visokiausių kryžių ir pasakė išsirinkti vieną iš jų. Šv. Kotryna išsirinko patį didžiausią ir sunkiausią kryžių. Bet Viešpats tarė, kad tai ne jai. Tas kryžius skirtas gausių šeimų tėvams.
,,Marija pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais" Lk.2,7

O jei neturėsi dar vieno vaiko, tai gyvensi nuodėmėse ir paleistuvystėse, nes tiems, kurie nesukuria šeimos, dievas nepadeda ir būna jie tada nedori ir nešventi, žodžiu, būna kažkokie antrarūšiai. „Vaikai mokina tėvus nusižeminimo“ - užlenkta smagiai, niekada nemaniau, kad tėvai dar ir nusižeminę prieš vaikus, o vaikai tuo pačiu, atsiradę aukštumoje, žiūri į tėvus iš aukšto. Juk negali taip būti, kad vienam nusižeminus, antrasis netaptų pasikėlusiu.
Na, mazochistai, imkite kuo didesnį kryžių (skirtą gausių šeimų vaikams) ir tįskite, kol pilvaplėvė truks.
Tai kiek tai Marijai džiaugsmo suteikė viešpats? Tik vieną? Ko taip mažai? Galėjo kasmet pavaišinti džiaugsmu, turėtume gal visą atšaką dieviškų žmonių. O tai patikėjo dabar gimdyti žmones visokioms netikėlėms ir prigimdė jos čia mums broko.
Labiausiai nedoros ir nešventos yra vienuolės, nes vaikų visai neturi – čia jūsų logika sekant.

KETVIRTOJI PRIEŽASTIS: Turėdami dar vieną vaiką padėsite užbaigti abortų darymą.
Kai jauna moteris paklausė motiną Teresę iš Kalkutos kokiu būdu geriausia dirbti gyvybės darbą, ji pabrėžtinai atsakė: ,,Turėk gausią šeimą. Tai geriausias būdas užbaigti abortus!"
Kaip nesunku suprasti šį darbą. Kai vaikai tampa retenybe dėl išplėtotos kontracepcijos, sterilizacijos ir abortų, visi visuomenės segmentai tampa vis mažiau ir mažiau pažįstami su džiaugsmo ir vilties jausmu, kurį gali duoti tik kūdikiai ir vaikai. Tokiame klimate kontracepcija ir abortai palaiko patys save, nes augantis savanaudiškumas ir toliau mažina vaikų skaičių.
Turėdamas dar vieną vaiką, dar kartą parodysi visam pasauliui, kad vaikai yra didžiausia Dievo dovana. ,,Vaikai pastato šeimos ir visuomenės gyvenimą", kaip sakė popiežius Jonas Paulius II. ,,Vaikas tampa dovana savo broliams ir seserims, tėvams ir visai šeimai.   Visas gyvenimas virsta dovana kiekvienam žmogui, kuris davė gyvenimą kitam."
Kuo bus daugiau visuomenėje vaikų, tuo visuomenė labiau bus už gyvybę ir tuo lengviau bus iš jos pašalinti didįjį abortų blogį visiems laikams.
,,Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi." Įst.30,19

,,Turėk gausią šeimą. Tai geriausias būdas užbaigti abortus!" Ir geriausias būdas tapti skurdžiumi arba našta kitiems (per socialines išmokas iš biudžeto, į kurį sunešame visi).
Jo, darykime ir gimdykime kuo daugiau vaikų, tai abortų iš vis neliks, nes visos bus užsiėmę gimdymu. „...nes augantis savanaudiškumas ir toliau mažina vaikų skaičių“ - šitiems sapaliotojams turbūt  populiacijos augimo statistika nelabai žinoma. Vaikai taip gerai pastatė Kinijos ir Indijos gyvenimą, kad dabar tos valstybės ėmė riboti tą gerumo „skatintoją“. Sekant tokia rašančiųjų logika, reiktų šlovinti tuos, kurie paleido į svietą vaikus, bet ar rūpinosi jų tolimesniu gyvenimu – nesvarbu.
Laimingiausias dievas būtų, jei moteris gimdytų kasmet. Ir dar: duokime genetikams užduotį, kad išvestų tokią žmonių veislę, kurioje  nėštumas truktų tik 3 mėnesius – laimės, džiaugsmo ir gerovės būtų pilnos palovės (nes lovose vietos nelabai jau ir būtų)

PENKTOJI PRIEŽASTIS A: Turėk dar vieną vaiką, kad tavo sūnūs turėtų brolių, o dukros seserų. Tokie vaikai anksti išmoksta dalintis. Jie išmoksta pasirūpinti pirma kito reikmėmis nei savo. Ryšys susiformuojantis tarp brolių ir seserų trunka visą gyvenimą ir būna tampresnis, nei tarp artimiausių draugų.
,,Kaip malonu ir kaip miela broliams gyventi vienybėj." Ps.132,1

Taip, tokie vaikai tikrai išmoksta dalintis, tik, jiems užaugus, dalybos bus sunkios – žemė ne guminė, o šeima vis gausesnė. Kuo toliau kalsim į galvą tokią „filosofiją“, tuo mūsų skaičius žemėje didės. Ar mes tapome  tarakonais, kad didžiausia vertybe tapo žmonių skaičius? Ar ne laikas būtų užsiimti kokybe vietoj to, kad pliaukšti apie kiekybę?

PENKTOJI PRIEŽASTIS  B: Turėk dar vieną vaiką, kad tavo sūnūs turėtų seseris ir dukros turėtų brolių. Berniukai, kurie turi seserų, išmoksta kilnaus elgesio su moterimis. Išmoksta vertinti kitas mergaites ir moteris su pagarba, kaip elgiasi su savo seserimis. Mergaitės, kurios turi brolius, išmoksta vyro ir moters papildomumo, nes abu yra sukurti į Dievo paveikslą ir panašumą.
,,Meilė prasideda namuose pasirūpinant pačiais artimiausiais." Motina Teresė.

O tie, kurie neturi seserų, tie neišmoksta kilnaus elgesio su moterimis? Kuo remiasi tokios pasakos? Ar mažai šeimų, kuriose broliai su seserimis elgiasi priešingai, nei teigiama? Kodėl buvo kuriamos mergaičių ir berniukų gimnazijos atskirai? Ar ne tam, kad labiau gerbtų vieni kitus?

ŠEŠTOJI PRIEŽASTIS : Turėk dar vieną vaiką, kad tu (ir tavo tėvai) nebūtų vieniši senatvėje. Žmonėms, turintiems vaikų nereikia ieškotis svetimųjų, kad jais pasirūpintų senatvėje. Vaikai taip pat taps tėvais tavo anūkų. O anūkai atneša džiaugsmą, laimę ir juoką, tuo suteikdami gerą nakties miegą.
,,Anūkai yra senųjų vainikas, o vaikų pasididžiavimas - jų tėvai" Pat.17,6

Vienintelė išeitis nuo vienatvės senatvėje? Ar ne prasmingiau būtų kurti tokią visuomenė, kurioje tėvų galvose nebūtų tokios keistos nuostatos: „mano vaikai manimi turi rūpintis, nes aš esu senas ir man liūdna“. Jo, rėkiantys anūkai šalia ypač pagerina ir taip jau nuo amžiaus paviršiniu tapusį senių miegą.

SEPTINTOJI PRIEŽASTIS Turėk dar vieną vaiką, nes žmonės yra didžiausias mūsų išteklius.  Žmonija yra palaiminta intelekto ir laisvos valios dovanomis. Tai yra žmogaus genialumas, kuris išsprendžia pasitaikančias problemas. Žmonės be vaikų turi atsiminti, kad tai bus kažkieno vaikas, kuris taps daktaru ir atliks jų gyvybę gelbstinčias operacijas. Dar kažkieno vaikas taps gaisrininku, kuris išgelbės jų namą. Dar kurio kito vaikas taps kelių inžinieriumi.
,,Kaip gali būti per daug vaikų? Tai tas pats, kad sakyti čia yra per daug gėlių". Motina Teresė.

O dar vienas vaikas taps musoliniu ir pakars kartuvėse ne vieną dešimtį, o dar sekantis taps prievartautoju ir išprievartaus tavo anūkus ... Kuo blogesnė tokia logika?
 Mamytei Teresei nelabai sekėsi suprasti, kad yra dievo harmonijos dėsnis ir jame dalyvauja ne vien tik žmogus ir gėlytės...(Jai tai atleistina, nes ji neturėjo laiko suvokti esminius dalykus)

AŠTUNTOJI PRIEŽASTIS: Turėk dar vieną vaiką, kad pagelbėtum ekonomikai. Šeimos su vaikais yra kuras ekonomikai, kai pirks namus ir automobilius, ir aukštąjį išsilavinimą. Be ateinančios jaunosios darbo jėgos socialinio aprūpinimo sistema žlugs. (Lietuvoje jau žlunga). Be vaikų, lankysiančių mokyklą, mokytojai liks bedarbiai. Daug pramonės, pradedant greito maisto restoranais iki žaislų parduotuvių, atsidurs sunkumuose, ypač ta, kuri surišta su vaikais. Pagaliau ištisa ekonomika žlugs.
,,Tavoji žmona - kaip vyno medis derlingas - apie namų židinį suksis, vaikai - kaip jaunos alyvų šakelės - susės aplink stalą. Matai, koks laimingas tas vyras, kuris Viešpaties bijo!" Ps. 127,3-4.

Jo, ekonomikai labiausiai ir trūksta vaikų. Nes be jų ekonomika pražus. Primityvi rašančiųjų logika niekaip negali suprasti, kad ne žmonės turi gelbėti ekonomiką , o pastaroji žmones. ekonomika tik ir kuriama tam, kad gyventi būtų lengviau. Ekonomika dėl ekonomikos – beprasmybė. Ir kad žmonių didelis  kiekis – viena iš skurdo priežasčių. Žemė ir jos turtai yra baigtiniai. Vartotojiškas požiūris į pasaulį galutinai apsigyvenęs 10 – ties priežasčių rašinėtojų galvose.

DEVINTOJI PRIEŽASTIS: Turėk dar vieną vaiką, pasipriešindamas globalinei depopuliacijai. Kiekvienas keliaudamas nuo šalies pakraščio iki pakraščio matys tuščius plotus, ir sužinos, kad šalis nėra perpildyta. Yra faktas, kad viso pasaulio žmonės gali gyventi Teksaso valstijoje su atskiru namu ir fasadiniu bei vidiniu kiemu.
Vaisingumo koeficientas visur mažėja. Pasaulio populiacija niekada nepadvigubės. Jei dabartinės tendencijos išliks, pasaulis populiacijos piką pasieks šio amžiaus viduryje ir po to prasidės demografinis kritimas.
Mūsų ilgalaikės problemos yra ne per daug vaikų, bet per mažai vaikų. Turėjimas dar vieno vaiko padės artėjančiai populiacijos implozijai (antisprogimui).
,,Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę" Pr.1,28

Jo, žemės vis dar niekaip nepripildome – iki kakliuko dar liko kažkiek, bet pripilsime.
Implozija  totali rašeivų galvose. Visi žmonės gali gyventi ir bačkoje. Tik bačką didesnę reik padaryti. Ir nereiks jokių teksasų. Kalėjimo daugiavietės kameros gyventojo logika pas 10 -ties priežasčių rašytojus. Rašantieji niekaip nesuvokia, kad be terasos, namo ir vidinio kiemo, žmogui reikalinga ir švarus ežeras, nenudrengtas miškas, skęstančios nuo augalų įvairovės, o ne nuo kviečių, pievos ... Nors ką norėti iš teorijos „...veiskitės ir dauginkitės...“ šalininko. Tarakonams irgi ne paskutinėje vietoje dauginimasis. Ir maisto, kad būtų dar svarbu, o visa kita ... kaip nors peržiemosim. Svarbu, kad mūsų būtų daug. Kuo primityvesni gyviai, kuo mažiau rūpinasi palikuonimis po gimimo, tuo daugiau palikuonių palieka – žuvis paleidžia tūkstančius ikrelių, tačiau palieka juos likimo valiai.

DEŠIMTOJI PRIEŽASTIS: Turėjimas dar vieno vaiko padės užpildyti dangų. Vaikas, kurį tu ir tavo sutuoktinė malonėjo priimti iš Dievo buvo sukurtas, kad vėl būtų Jam grąžintas po meilės, tarnybos ir klusnumo žemėje gyvenimo į amžinybę pas Dievą į Dangų.
Pats mūsų Viešpats yra sakęs, kad danguje yra daug buveinių nemirtingoms sieloms. Danguje nėra žmonių pertekliaus problemos!
,,Mano Tėvo namuose daug buveinių." Jn.14,2

Nu va, žemę jau užpildėme, dabar dangų dar užpildysim ir bus viskas O.K. Nesiseka dievuliui – niekaip neužtenka jo galių ir pajėgumų užpildyti dangų. Žemė tiesiog sielų perykla dievui tapo – paaugina jas kaip vištukus ir atgal jau riebesnes  sielas dangun ima. Svarbiausia, kad klusnūs būtų, nes ten, dievo įsčiose kažkaip visi neklusnūs pradedami, nes  po to žemėn klusnumo mokytis siunčiami. Matyt dievo gimda pasmukus ir deguonies trūkumas, nes bambagyslė gal būt per siaura tokiam kiekiui pradėtųjų išmaitinti.

Gyvenimo patyrimas rodo, kad gausi šeima duoda tautai gabių žmonių:
Hendelis buvo 10 vaikas šeimoj, J.S. Bachas - dvyliktas, Leslingas - tryliktas, Franklinas - šešioliktas, W. A. Mocartas - septintas, tapytojas Albrechtas Diureris kilęs iš 18 vaikų šeimos, poetas Gottlob F. Lessing iš 12, kompozitorius Francas J. Haidnas iš 12 vaikų, Francas Šūbertas iš 14 vaikų, medicinos daktaras Robert Koch iš 13 vaikų, išradėjas Ernest Werner iš Siemens iš 14 vaikų . Rembrantas - šeštas, Vagneris - septintas, Napoleonas - aštuntas, Šubertas - 13. Šv. Kotryna Sienietė, Bažnyčios mokytoja - iš 25 vaikų šeimos. Bachas turėjo 20 vaikų. Kun. Paul Marx, OSB, padaręs didžiulę įtaką pasauliniu mastu kovai Už Gyvybę, buvo 13 vaikas iš 15 vaikų šeimos. Genialusis Karuzo buvo 15 vaikas. D.I. Mendelejevas buvo 17 vaikas. Iš 200 žymiausių europiečių tik 8 buvo vienturčiai.

Sekant tokia logika, tai tuos vienturčius reiktų utilizuoti, nes vistiek jie yra negabūs ir labai nežymūs. O jei gabiais tampama dėl to, kad vaikas auga labai didelėje šeimoje, tai tokia logika turi pasiteisinti vaikų darželiuose ir vaikų namuose – jų auklėtinai turi tapti tik genijais. Bet praktika rodo ką kita. O dar galima genijų dirbtinai prisigimdyti – pirmuosius aštuonis pastojimus užbaigiam abortais ir nuo devinto pradedame gimdyti genijus.
Galėtume parungtyniauti – surašau statistiką iš kalėjiman patekusių galvažudžių, o jų pakankamai per pasaulį atsirastų, kurie gimę daugiavaikėse šeimose. Ir tada palyginsim. Sąžiningai, o ne tendencingai.

 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Gediminas kilęs iš 8 vaikų šeimos, pats turėjo 12; Algirdas vien sūnų turėjo 12. Kęstutis išaugino 9 vaikus. Vysk. Motiejus Valančius kilo iš 5 vaikų šeimos, Adomas Jakštas-Dambrauskas ir Maironis - iš 6, Kristijonas Donelaitis ir Simonas Daukantas - iš 7, Ark. Jurgis Matulaitis - iš 8, Konstantinas Čiurlionis - iš 9, Jonas Jablonskis ir Juozas Tumas Vaižgantas - iš 10, Stasys Girėnas buvo 16 vaikas. Arkivyskupas Mečislovas Reinys kilęs iš 11 vaikų šeimos. Kun. Stasys Yla - iš 11 vaikų šeimos. Pasaulio lietuvių vysk. Paulius Baltakis - iš 11, Šiaulių vysk. Eugenijus Bartulis - dešimtas vaikas,
    1918 m. vasario 16 pasirašę aktą buvo iš gausių šeimų:

1. Banaitis Saliamonas - 13         8. Staugaitis Justinas - 7
2. Basanavičius Jonas - 3    9. Stulginskis Aleksandras - 9
3. Biržiška Mykolas - 3       10. Šaulys Kazimieras Steponas - 7
4. Dovydaitis Pranas - 15  11. Šaulys Jurgis - 18
5. Kairys Steponas - 5          12. Vailokaitis Jonas - 10
6. Klimas Petras - 6          13. Vileišis Jonas - 11
7.Smetona Antanas – 7

Apskritai: toks spekuliatyvus informacijos panaudojimas krikščionims garbės nedaro -  remiantis to meto statistika, reikia šalia duoti ir duomenis apie tai, koks buvo santykis tarp daugiavaikių ir vieną vaiką turinčių šeimų.
 
Kiekvienas kraštutinumas tėra laikina būsena, kuri vėliau ar anksčiau, veikiama dievo dėsnio, sugrįšta į pusiausvyrą. Dievas visada siekia harmonijos ir niekam neleidžia ilgai dominuoti, nesvarbu kuo esi – augalu, gyvūnu ar žmogumi. Dieviška harmonija – tai klestinti įvairovė be išskirtinių dominančių. Dievas myli visus – augalą, gyvūną ar žmogų, vienodai ir sudaro visiems lygias galimybes laikytis dėsnių. Žemė buvo ir yra kuriama ne žmogui, bet mums visiems – visiems tiems, kurie esame ant jos, virš jos ir joje.

Kurios fantazijos pavojingos - mano ar krikščioniškos, rinktis Jums - juk esate homo sapiens ir šią teisę dievas jums suteikė.