Švietė saulė.  Sėdėjau miške įrengtoje poilsiavietėje ir klausiausi kaip poruojasi paukščiai. Gražus procesas. O svarbiausia – labai muzikalus. Ir iš kur tokia tos muzikos įvairovė imasi, kai jis šokinėja apie ją?

O paskui pradėjo smulkiais lašeliais lyti ir danguje pasirodė vaivorykštė. Žiūrėjau į ją, gėrėjausi ir paskutinių dienų įvykių pasekoje mintis jos spalvotame fone ėmė formuoti hermafrodito atvaizdą...

Vyras su moters smegenimis. Kaip jums toks derinukas? Ar norėtumėte, kad jūsų laukiamas vaikas toks būtų? Juk šaunu – „Two in one!“. Pokštas? Visai ne. Visiška realybė. Šis procesas jau vyksta. Ne vienas šimtmetis ir ne du. Tik jo šaknų pastebėti dauguma nesugeba, o kai kam ir nesinori to daryti, nors smegenų pajėgumų tam lyg ir užtektų. Kai kam to „mičiurino“ eksperimentinio medžio vaisiai  netgi labai patinka. Apie ką aš čia? Apie europarlamente mus „atstovaujančius“. Kodėl žodis  kabutėse? Todėl, kad manęs tenai niekas neatstovauja.

Kai tik kuris nors „filosozofas“ ar „-ofė“ pakliūna į aukščiausią žmogaus „pasiekimų“ valdymo centrą, štai tuomet ir užtemsta visos aušrinės, nežiūrint į jų visus ryškumo skalės gausius švytėjimus, ilgai tobulintus tos pačios „kontoros“ literatūros lobynuose. Matyt gausus metinis eurų pliūpsnis užgesina visus asmeninius įsitikinimų ir nuostatų reaktorius. Ir pastarieji begėdiškai gęsta, užleisdami vietą žvaigždučių ant mėlyno audeklo blankiam, dirbtiniam  švytėjimui ir dar malonesniam jų šnarėjimui piniginėje. O tada jau einama ten, kur partija pasiųs. Į paradą, zombišku žingsniu – kojos mina, galva ne. Nes ji jau temoka tik giedoti tą nuobodžią „aukštesniosios daugumos“ giesmę.

Tie patys „išrinktieji“ mums bando įrodyti, jog vyru su moters smegenimis normaliai gimstama paveldėjus šias savybes, o ne tampama motinos įsčiose. Netgi tvirtinama, jog mokslas tai įrodė. Nors mokslas rodo kiek kitokius dalykus. Yra daryta ne vienas tyrimas su vienos kiaušialąstės dvyniais, kurių vienas yra gėjus, o antras – ne. Štai čia ir pasibaigia visų marijų lelijų pasakos apie paveldimus apsigimimus ir panašios į jas klejonės.

Kaip žinome (tie, kurie skaito ne tik  delfi.lt ar L.R.), vienos kiaušialąstės dvyniai turi identišką DNR kodą. Tai reiškia, kad žmogaus pradėjimo metu nukrypimo nuo normos nėra jokio. Toliau žmogaus vystymąsi ir jo  savybes lems tie genai, kurie iš to 25 000 rinkinio bus aktyvuoti. Genai aktyvuojami tam tikrais baltymais dar motinos įsčiose. Šiame procese labai svarbią vietą užima vyriškasis hormonas testosteronas. Vyriškų hormonų – androgenų didelė dozė apie šeštą nėštumo savaitę žmogaus vaisiui pradeda formuoti vyriškus lytinius požymius ir po to smegenis. Mūsų kiekvieno smegenys pradėti kaip mergaitės ir tik vėliau esame arba jomis likę, arba transformuoti į berniukus. Jei androgenų kiekis nepakankamas, tuomet galimi du variantai: susiformuos vyras su dalinai moteriškomis smegenimis (jo lytinį elgesį toliau gyvenime lems kultūra ir auklėjimas) arba  gims vyras su grynai moteriškomis smegenimis (šių žmonių lytinės orientacijos auklėjimu ir kultūra pakeisti neįmanoma – tai transeksualai).

Kuo daugiau moteris yra gimdžiusi berniukų, tuo didesnė tikimybė, kad sekantis berniukas gims gėjus. Moters organizmas atsimena informaciją apie gimdytus ir prieš kiekvieną būsimą gamina vis daugiau antikūnų. Gamta taip ginasi nuo per didelio populiacijos gausėjimo – tai vienas iš jos metodų. Šis dėsningumas negalioja kairiarankiams – jų smegenys organizuotos kitaip.

Apie 1970 metus vokiečių daryti tyrimai parodė, kad jei moteris šeštą-aštuntą nėštumo savaitę patiria stiprų psichinį stresą, tikimybė, kad gims „žydras“ berniukas išauga šešis kartus.

Šiaurės Dakotos valstijos Minot universiteto sociologijos profesoriaus Li Elliso tyrimas taip pat patvirtina, kad stresas nėštumo metu formuoja vaisiui homoseksualumą. Jeigu embrionas moteriškas, tuomet gimusi moteris bus labai jau „moteriška“ – sunkai orientuosis erdvėje. Kitaip sakant, puikiai čiūčiuos lėles, bet nesugebės priparkuoti automobilio lygiagrečiai šaligatviui. Brainas Gledju, taip pat  iš Šiaurės Dakotos, parodė, kad heteroseksualūs vyrai daug geriau orientuojasi erdvėje, nei homoseksualai, kaip ir lesbietės geriau už heteroseksuales, todėl, kad jų smegenys formavosi esant vyriškų hormonų pertekliui.

Kas gi slopina testosterono gamybą besilaukiančiai moteriai? Stresas, kai kurios ligos, ir kai kurie vaistai. Kas formuoja stresą mūsų visuomenėje? Baimė prarasti darbą, kreditiniai įsiskolinimai, blogi santykiai su sutuoktiniu ar kaimynais, artimųjų mirtis...

Jeigu besilaukianti mama vartoja vaistus ar maisto produktus, kurie įtakoja organizmo medžiagų apykaitą taip, kad slopinama testosterono gamyba, rizika susilaukti neteisingai orientuoto palikuonio išauga.

Senovės Kinijoje jei imperatorienė pastodavo,  jai buvo draudžiama matyti ir girdėti neigiamybes, jai buvo draudžiama sakyti grubius žodžius, draudžiama bendrauti su ligoniais ar nemaloniais jai žmonėmis. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai patvirtina šių veiksmų išmintingumą.

Alkoholio ir nikotino vartojimas taip pat įtakoja testosterono kiekį.

Daktaras Glenas Vilsonas iš Londono psichiatrijos instituto taip pat atliko plačius tyrimus šioje srityje ir priėjo išvados, kad „tam tikros cheminės medžiagos gali slopinti testosterono gamybą, ko pasekoje gims vaikai su homoseksualumo polinkiais.
 
Kaip tampama lesbiete?

Jeigu embrionas genetinė mergaitė (XX chromosomos), o į smegenis pakliūna didelis kiekis testosterono, tuomet gimsta individas su moterišku kūnu, tačiau vyriškomis smegenimis. tokių mergaičių žaidimai vaikystėje daug grubesni, nei normalių mergaičių. Jos labiau linkę sportuoti, po brendimo jų kūno plaukuotumas didesnis.  Liaudyje sakoma, kad jos „eina tvoromis“ (mintis toliau nuklysta į moterų emancipaciją – prezidentes, pirmininkes, ministres).

Kai moteris ar mergina vartoja  priemones, neleidžiančias pastoti ir turinčias didelį kiekį vyriškų hormonų, ji pirmiausia turėtų sau atsakyti į klausimą ar ji nori homoseksualaus vaiko. Nėštumo metu kai kada yra vartojami moteriški hormonai (estrogenai), kad palengvinti nėštumą. Rezultatas gali būti toks pats – tikimybė, kad gimęs palikuonis bus gėjus išauga 5-10 kartų.

Kai kurie vaistai nuo diabeto gali sukelti tokias pat pasekmes.

Dabar apie pačias žmogaus galvos smegenis. Kokie gi yra skirtumai moters ir vyro smegenų? esminis skirtumas – tai pagrindinės ir unikaliausios  organizmo liaukos hipotaliamo (pagumburio liauka) dydis. Pas vyrus ši liauka yra didesnė, nei pas moteris.

Nyderlandų smegenų tyrinėjimų instituto mokslininkas Dikas Svaabas 1995 metais pirmą kartą nustatė, kad vyrų transeksualų hipotaliamo dydis toks pats, kaip moterų arba net mažesnis. Šis faktas dar kartą patvirtina, kad priklausomybė kuriai nors lyčiai susiformuoja besivystant smegenims lytinių hormonų poveikyje. Pirmas šią teoriją iškėlė vokietis daktaras Giunteris Dorneris ir įrodė, kad hipotaliamas pas gėjus reaguoja lygiai taip pat, kaip ir pas moteris, jei injekuojama moteriškų hormonų.

Moterys gali rėkauti į valias apie tai, kad jos turi lygias galimybes su vyrais. Gamta to nedavė joms. Tačiau realybė ir mokslas rodo ką kita: normali moteris niekada nesiorientuos miške taip, kaip normalus vyras, ji niekada nesugebės taip greitai gaudytis žemėlapiuose ar parkuotis prie šaligatvio, kaip tą darys vyras. O jeigu jums moteriai tai pavyksta daryti lygiai taip pat, kaip ir vyrams, tuomet jūs jau ne visai moteris. Ir nebandykite skleisti savo šių gebėjimų kaip normos. Emancipacija šiuose reikaluose plinta tik tarp nenormalių moterų. Jums nereikia būti mokslininku, kad suprasti jog: triušiai neskraido, o antys yra blogos bėgikės, daugeliui moterų žemėlapio skaitymas – kančia, skaitantis laikraštį vyras – apkursta... Tik lyčių smegenų skirtumų supratimas gali padėti mums harmoningiau organizuoti savo gyvenimą, o ne tuščios iliuzijos ar nukrypimai nuo normų.

Mes žmonės, skirtingai nei gyvūnai, galime kontroliuoti savo emocijas. Gyvūnai negalvoja, jie reaguoja į situaciją adekvačiai jai. Mes gi – galime motyvuotai rinktis, tačiau laisvai pasirinktas sprendimas dažnai būna beprasmis. Pasirinkimas neatsižvelgiant į gamtos dėsningumus yra bevertis, o dažnai ir žalingas. Daugumai žmonių pats sunkiausias prisipažinimas sau yra tai, kad mes esame tik viena iš gyvūnų rūšių. Nenoras to pripažinti žmogų padaro nuosavos biologijos įkaitu.

Kodėl homoseksualai taip aktyviai akcentuoja šį savo skirtumą?

Hipotaliamas – sekso centras smegenyse, reaguojantis į testosteroną. Vyrai  turi ne tik didesnį hipotaliamą, bet ir jų kraujyje cirkuliuoja testosterono kiekis 10-20 kartų didesnis, nei moterų.
Štai dėl ko vyras visada pasirengęs lytiniam aktui, o moteris dažniausiai – ne. Toks pats kiekis testosterono mažesniam gėjaus hipotaliamui sukels daug didesnį lytinį susijaudinimą, nei normaliam vyrui. Padidintas testosterono kiekis lesbietės hipotaliamui sukels tokį pat, sustiprėjusį poveikį. Štai ta tikroji priežastis, kuri verčia juos rengti paradus ir viešai demonstruoti, akcentuoti savo seksualumą.

Kartais būna sunku nustatyti ar vyras yra „žydras“. Už lytinę orientaciją atsakingi du smegenų centrai: poravimosi ir elgesio.

Poravimosi centras yra hipotaliame, jis diktuoja kuri lytis jus trauks. Jam būtinas tam tikras vyriškų hormonų kiekis, kad orientacija būtų normali ir moteris jį trauktų. Jei vyriškų hormonų trūksta, tuomet hipotaliamas persijungia į moterišką režimą ir vyrą ima traukti vyrai.

Elgesio centras smegenyse taip pat gali gauti per mažai vyriškų hormonų ir vyras ims elgtis moteriškai (gestikuliacija, kalba, manieros).

Kodėl šie du centrai gauna neproporcingą kiekį vyriškų hormonų mokslui dar nėra žinoma. Todėl paaiškinti kodėl nereti  atvejai, kai moteriškų manierų vyras būna normalios orientacijos ir atvirkščiai – normalių  manierų vyras gulasi į lovą su vyru, sunku.

Kodėl dar sunkiau atpažinti lesbietę, nei gėjų?

Jei poravimosi centras hipotaliamas gauna padidintą kiekį vyriškų hormonų, o elgesio centras normalų, tuomet moteris elgsis moteriškai, tačiau lytiniuose reikaluose ji rinksis partnerį moterį.

Jei per didelio vyriškų hormonų kiekio paveikti abu centrai, tuomet ir moters elgesys bus vyriškas.

Gali būti ir variantas, kai moters elgesys vyriškas, tačiau lytinė orientacija normali.

Visi šie dalykai yra puikiai pavirtinti eksperimentuose su žiurkėmis ir beždžionėmis.

O dabar tos mintys ir išvados, kurios, perskaičius visą šią informaciją, skaitytojo galvoje dažniausiai nekyla.

Homoseksualumas – tai viena iš gamtos dėsnių  nepaisymo pasekmių.  Ir ne tik žmogaus. Gyvūnų taip pat.

Tuomet, kai primatų patinas yra auginamas ne bandoje, jo lytinis elgesys sutrinka – jis nebemoka tinkamai elgtis su patele. Biologai tokių eksperimentų yra atlikę pakankamai, kad galima būtų daryti išvadas. Tai žinodami, dabar atsakykite sau į klausimą: o kaip gi paveiks vaiko lytinį elgesį, jei jis matys nuolatinius homoseksualizmo akcentus per masines informavimo priemones ir dalyvaus gėjų paradų ar eitynių žvalgytuvėse?

Į kurią pusę nukryps ta dalis žmonių, kurių smegenų formavimo metu šiek tiek trūko  androgenų, o jiems lytiškai bręstant ir toliau gyvenime nuolat bus akcentuojamas homoseksualumo normalumas? Tie, kurie stovi šioje „kryžkelėje“, patrauks ten, kur gyvenimas bus labiau piešiamas žydromis spalvomis. Juk žmogus dar yra ir padaras, kuris nori būti unikalesniu, išskirtinesniu visuomenėje.

Kodėl šis išsigimimas (homoseksualumas) mūsų kultūroje plinta ir ypač kraštuose kur aukštas civilizacijos lygis? Todėl, kad išsigimė pati mūsų kultūra. Mūsų pasirinktas gyvenimo būdas ir mūsų kelias veda tik į  išsigimimus, vienas iš kurių – homoseksualumas.

Kodėl tiek daug homoseksualų tarp menininkų? Todėl, kad tai žmonės, kurių mamos buvo su padidinto jautrumo nervų sistema (ar ne sistema ją formuoja? Daugiausia antidepresantų parduodama labiausiai „išsivysčiusioje“ valstybėje - JAV), kurią kartu su nenormaliu androgenų kiekiu nėštumo metu perdavė savo palikuoniui. Šiuolaikinis menininkas (neturiu omenyje meno žmonių, kuriančių harmoniją), dažnai „žydras“ ir  „kuriantis“ meną dėl meno, yra viso labo tik varganas nelaimėlis, o ne dievo pateptasis, kuriam lemta parodyti akliems Aukščiausiojo Kūrėjo veiklos grožį. Ar gali išsigimėlis kurti harmoniją?(žiauriai skamba? Deja tokia realybė. Jei turi svarių argumentų, prieštaraujančių aukščiau išdėstytoms mintims, prieš puldamas rašyti komentaruose žodį „homofobija“, pasistenk pateikti juos, tuščiai ir virtualiai nesikabindamas į atlapus asmeniui, rašiusiam šias mintis).

Nuolatinis stresas, besaikė buities chemizacija ir nuolatinis vaistų vartojimo didėjimas, hormoninė kontracepcija, alkoholis, nikotinas, narkotikai,  kvaili įstatymai ir dar kvailesni jų vykdytojai – tai palydovai, kurie tapo mūsų savastimi. Savastimi, kuri dabar švyti visomis vaivorykštės spalvomis, jos daugumą apakino, deja, ir šie jau nebesugeba matyti kas yra kas.

Visiems tampa norma  reiškinys, kai valstybės vadovu, seimo vadovu, karo reikalų vedliu ir t.t. išrenkama... moteris. Moteris, kurios prigimtinės funkcijos yra visai kitos. Ar tai tas pavyzdys, kuris turėtų užkrėsti mūsų jaunas mergaites ir jos turėtų pasekti minėtų moterų pėdomis?

Ar gali būti laimingas normalus vyras, būdamas bendruomenės vadu? Taip. Nes jo tokia prigimtis, kurią apsprendžia ne susigalvoti norai ar tradicijos, o biologiniai organizmo ypatumai. Ypatumai, kuriuos vis daugiau vyrų išmaino į falo pasivaikščiojimus  po tos pačios lyties rectum labirintus.

Ar gali būti laiminga normali moteris, būdama bendruomenės vadu? Niekada. Tai tik surogatinis laimės pakaitalas toms, kurias, dėl tėvų ir visuomenės netikusio elgesio, gamta nuskriaudė – pavaišino per didele porcija vyriškumo.

Žavėtis tokiomis moterimis? Nematau pagrindo.

Užjausti? Taip.

Pavydas? Ne. Dalyvavimas valstybės struktūrų veikloje manęs niekada nedomino ir niekada nedomins. Per daug gerai suvokiu dėsningumus, kad merkt smegenis į tokį jovalą.

Tūkstančius metų evoliucija mokino vyrą būti kariu ir kovoti dėl moters ir teritorijos. Kovoti ne kompiuterio pelę apsikabinus, o realiais fiziniais veiksmais. Kam kovoti? Tam, kad tapti tikru vyru. O koks tas tikras vyras? Tai vyras su normaliu jam testosterono kiekiu kraujyje.

Tūkstančius metų evoliucija mokino moterį būti motina, prižiūrėti namų židinį, o kovas, ryšius su aplinka palikti vyrams. Kam? Tam, kad gimę palikuonys būtų harmoningi. Kokia tikra moteris? Tai moteris su normaliu jai testosterono kiekiu kraujyje.

Ar homoseksualumas anomalija? Ne, tai yra elgesio dėsningumas, kurį suformuoja mūsų kultūra, mūsų elgesys. Jei konkrečiau – mamos elgesys ir sąlygos, kuriose ji pradėjo naują gyvybę ir laukėsi jos. Labai gaila, kad žmonės, kuriuos rinkėjai pasirenka vedliais veda nežinia kur. Veda, patys būdami akli.

Kodėl nerengiami kairiarankių festivaliai ir paradai? Juk smegenys pas juos veikia irgi skirtingai, nei įprasta. Bet kažkodėl jiems šio poreikio nėra. Ką gėjų paradai nori įrodyti visuomenei? Kad jie yra normalūs? Nepavyks to padaryti, nes jie tokie nėra. Gamtoje norma – vyro ir moters ryšys, duodantis palikuonis.  Paradai tam, kad įrodyti, kad jie yra nenormalūs? Mes heteroseksualai tą ir taip žinome.

Mokslas išmoko dirbtinai apvaisinti mėgintuvėlyje, tačiau lyginant su tuo labai mažai daroma, kad surasti metodą kaip hormonais įtakoti vaisiaus smegenų vystymąsi ir susilaukti harmoningo palikuonio, kuris neturėtų smegenų konflikto su savo kūnu. Matyt tai nėra naudinga tiems, kurie mokslą finansuoja.

Ar stebima nėščių moterų medžiagų apykaita, kai 6-8 savaitę formuojasi vaisiaus lytis ir orientacija? Ar domina gydytojus tuo metu moters organizme esančio testosterono kiekis? Moterie, auginanti vaiką, atsakyk sau ar buvo darytas toks tyrimas nėštumo metu tau.

Sąlygas, kuriose moteris laukiasi, sudarome mes. Nuo jų priklauso naujo individo lytinė orientacija. Tai esmė.

Štai apie ką reikia kalbėti ir kuo reikia domėtis, vietoj beprasmių ginčų apie leidimus   rengti gėjų paradus ar  ne visuomenėje.

P.Gražuliui ir K.Uokai, ir visiems tiems, kurie garsiai pasisako prieš gėjus ir lesbietes, būtų pats laikas susivokti kas tai yra per  reiškinys, kokia jo prasmė, remiantis ne emocijomis ir dogmomis, o dėsningumais, kuriuos diktuoja gamta (arba dievas – kaip kam patogiau). Minėtieji rėksniai sėdi pačiame sistemos reaktoriuje, jį patys kursto, o išėję į gatvę išsprogusiomis akimis plyšauja, kad jiems nepatinka šis dėsningumas. Dėsningumas, kurio link patys tą sukiužusią geldą  ir vairuoja.

Ponai iš EU aukščiausio organo, tiek vietinės kilmės, tiek ne, turėtų pirma  pastudijuoti ką teigia mokslas apie šį reiškinį, o tik po to griebtis solidarumo vėliavėlių ir stoti į eitynių gretas. Susvaigę nuo daugelio visiškai beprasmių įstatymų kūrybos ir apakę nuo savo „šlovingos“ veiklos, jie jau nebemato tikrųjų gamtos dėsningumų, tačiau dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės prieš juos.

Gamtoje nėra nepaaiškinamų atsitiktinumų. Viskas vyksta tik pagal dėsnius.

Ir svarbiausias momentas – meilė. Visokių meilių yra – tėvynei, mokinio mokytojai, mokinės mokytojui, šuniui, katei ... Tačiau aukščiausia meilės forma žmogui – meilė, kurios vaisius yra kuriama nauja gyvybė. Kai kam kils mintis apie dar aukštesnę meilės formą – meilę dievui. Aukščiausia meilės dievui pasireiškimo forma – tai visų pirma laikymasis jo diktuojamų dėsnių. Visos kitos „meilės“ atmainos – bergždžios ir vaisių neveda.

Taip gegužės aštuntąją viešai sudarkyti ir sumaišyti su storžarnės turinio liekanomis vieną iš gražiausių vaikams dangaus reiškinių, visai neužkabinant reikalo esmės...

Liūdna...

Ir dvokia...

Prierašas, atsiradęs po to, kai visgi kai kurie skaitytojai, o ypač skaitytojos nesusilaikė nuo mūsų kultūrą (kultūrą plačiąja prasme) atspindinčių komentarų:

Bėda ta, kad globaliai mąstyti sunku daugeliui, o moterims ypač (tai tik patvirtinta straipsnio teiginius apie lyčių psichinius ir fiziologinius ypatumus). Norint sužinoti kaip reiškinys atrodo dievo akimis, negalima apsiriboti tik tuo, ką vieno gyvenimo būdo motina kultūra daugeliui nepajudinamai įkala į galvą. Įkala taip, kad žmogus nebesugeba matyti paties plačiausio konteksto ir, pamačius pažįstamus raidžių derinius, kaip papūgėlė ima kartoti  siaurai matančios motinos kultūros išmokintus žodžių junginius.

Prieš pradedant komentuoti šį straipsnį, vertėtų bent jau perskaityti Daniel Quinn'o keletą darbų, tam, kad „objektyvas“ taptų bent jau plačiakampis. Kai kurie (ko gero tokių dauguma) taip ir nesuprato, kad straipsnelyje akcentas visai ne į meilę ar nemeilę gėjams ar lesbietėms, o į  mūsų kuriamos sistemos destruktyvumą, kuris pasireiškia iškreiptai ir mūsų kultūros žmonių lytiniuose santykiuose.

Ne viskas taip paprasta ir aišku, kaip mano daugelis, kai imama analizuoti lyčių elgesio klausimus.

Tam, kad taptų kiek aiškiau, dar šiek tiek informacijos, kuri daugumai bus nelabai „skani“. Mažai kam žinoma turbūt, kad kai kuriose Naujosios Gvinėjos tautose, gyvenančiose primityviai, yra paplitusi inseminacija. Kas tai per reiškinys? Kai papuasų sambija genties berniukui sueina septyni-aštuoni metai, jie atimami nuo motinų ir patalpinami į uždarą vyrų pasaulį. Sambijos genties žmonės tiki, jog tam, kad subręsti ir užaugti, berniukas turi gerti ir vyro spermą, taip, kaip naujagimis – motinos pieną. Penio čiulpimas berniukui yra tas pats, kas naujagimiui – mamos krūties. Iki brendimo berniukai „iščiulpia“ vyresnius paauglius ir jaunuolius. Jaunuoliai ir jauni vyrai kurį laiką gyvena biseksualų gyvenimą, o susituokus lytiškai bendrauja tik su moterimis. Suaugusiųjų homoseksualumo šiose gentyse nėra. Kokia prasmė jiems šio ritualo? Sunaikinti moteriškąjį pradą berniukuose. Pirminė seksualinė socializacija yra prievartinė, partneriai negali rinktis vienas kito, jie suporuojami suaugusiųjų. Taisyklės griežtos: vyresni negali „aptarnauti“ jaunesniojo, negalimi šie santykiai tarp artimų draugų.

Inseminacijos būdai gentyse skirtingi. Sambijos, etoro, baruija, čečaji ir kuksų gentyse ji atliekama orališkai,  kaluli ir keraki gentyse – anališkai.

Kam šis pavyzdys? Tam, kad suprastumėte, jog esant normaliai hormonų gamybai, netgi kultūra negali iškreipti lytinės orientacijos (vedę vyrai gyvena tik su žmonomis). Minėtose gentyse tokia kultūra susiformavo visai ne dėl to, kad dauguma genties gyventojų tapo homoseksualais, ko visai negalima pasakyti apie mums peršamas nuostatas – mūsų kultūroje hososeksualumas formuoja tradicijas, o ne atvirkščiai. Pasirinktas mūsų gyvenimo būdas ir aplinka įtakoja mūsų organizmo endokrininės sistemos veiklą, nuo kurios ir priklauso į ką mes būsime orientuoti – hetero ar homo.

Yra primityviose gentyse ir homoseksualizmo atvejų, tačiau šio reiškinio paplitimas nėra masinis. Klaidas daro ir dievai, tačiau kur kas rečiau, nei jas daro pasirinktas netikęs gyvenimo būdas ir  jo formuojama kultūra.