Iliuzija universali. Iliuzija gali būti ir šaldytuvas, ir meilė, ir... Įsigijus šaldytuvą, iliuzija dingsta, tas pats nutinka ir su trokštama meile. Tas pats nutinka ir su kitais mums taip reikalingais daiktais. Iliuzijos nuolatinė užduotis - dingti,  mat begalinėje eilėje laukia kitos, sekančios iliuzijos...

Niekada neturėjau tokios iliuzijos, bet klausimas įdomus...Vienintelį ir paskutinį kartą bandžiau su savo tėvu pasikalbėti apie meilę...  dvi valandos po jo mirties. Tiesą pasakius, ir dabar galvoju – ar jis apskritai kada buvo gyvas...

   Kada pirmą kartą iš tikrųjų suvokiau, jog esu blogas, nutariau leistis į kilnų žygį – supratau, kad atėjo mano laikas keistis – laikas tapti „geru“. Mano šeima man nepaliko jokio iliuzijų palikimo, bet gal dar paliks...juk eiti pas notarą kažkuriems artimiesiems vis dar esant gyviems, nelabai etiška...

    Mama iliuzijų neturi – ji tiesiog myli, jos meilė natūraliai motiniška, ji dėl savo vaiko pajėgi aukotis, pajėgi mokėti aukščiausią kainą, jei vaikui kyla grėsmė ar pavojus. Bet ir ji,  motina – bloga, kaip ir visi kiti. Ji myli tik savo vaiką. Ir, jei aplinkybės susiklostys nepalankiai, ji paaukos keletą kitų, svetimų vaikų dėl savojo. Bloga ji ne todėl, kad aukos, o todėl, kad ji  irgi yra... žmogus. Žmogus su savo pagrindiniu bagažu... arba diagnoze  vardu – protas.

    Jau susikroviau savo mantą žygiui į „gėrio  karalystę“, tačiau apie gėrį išmaniau gan miglotai – magėjo išsiaiškinti. Žinojau ką reiškia „protas“,  bet nieko nenutuokiau apie  išmintį, tiesiog viduje jaučiau manyje nubudusį jausmą  keliauti ir maršrutas – „ten kur geriau, ten kur teisingiau“, tikslas – kažką  keisti, ieškoti dar nepatirto. Juk „ten“ viskas tobuliau, nuoširdžiau bei gražiau, ten žydi moralė bei sąžiningumas visa įmanoma spalvų gama, ten nėra surūgusių veidų – ten visi šypsosi, ten visi geri -  esant reikalui  ten tau bet kada bet kuris išties pagalbos ranką, ten gyvena tikri žmones tikroje kultūroje ir mano užduotis sekti jų, gerųjų pavyzdžiu, aš privalau mokytis iš jų. Rankose laikiau bilietą, širdyje „glosčiau“ euforiją... mano traukinys pajudėjo – maršrutas  beveik laimės link.

          Ar čigonai laimingesni už ne čigonus? Jie vagia (vogdavo) arklius, jie niekada ilgai negyvena vienoje vietoje, jie savo dukteris ištekina trylikos metų amžiaus, mes jų nemėgstam, jie mūsų. Mes kitokie. Bet aš jaučiu – jų gyvenimo prasmė  teisingesnė... nes jie mažiau protingi už ne čigonus – jie nesistengia nieko sukurti, patobulinti, arba nustebinti – jie tiesiog kartais vagia arklius, dažnai groja gitaromis  ir dainuoja, jie tiesiog  gyvena gyvenimą ir tuo džiaugiasi.  Bet kai dalį šios kultūros žmonių privertė tapti civilizuotais, arba kitaip – sėsliais, problemos pasipylė kaip iš gausybės rago. Jie juk taip ir liko čigonais, jų protai neprilygo „misionierių“ protams, jie nežinojo kaip vogti ne arklius...

       Žmogus nėra sėsli gyvybės rūšis – jis klajoklis iš prigimties,  kaip ir daugelis kitų, arba beveik kitų žinduolių rūšių.  Migravime pakankamai daug prasmės ir nereikia išmanyti jokios istorijos – pakanka elementarios logikos suprasti tokio gyvenimo būdo pranašumus. Juk tolimieji mūsų protėviai būtent taip ir gyveno, nepriklausomai nuo evoliucijos fazės – ar jie būtų augalinio maisto rinkėjai, ar jie jau būtų besivaiką gyvulinio baltymo maisto šaltinių. Augalai (jų vaisiai) turi tokią savybę – augti vienoje vietoje kartą ar du metuose, o jais mito tiek priešistoriniai žmonės, tiek jų medžiojami gyvūnai. Vadinasi, čigonų, arba kad ir tų pačių Šiaurės Amerikos indėnų (tų, kuriuos visai neseniai baigė naikinti baltaodžiai „broliai“) gyvenimo būdas teisingesnis nei mūsų – jie buvo priversti keliauti ten, kur auga maistas, arba sekti paskui gyvulių bandas, mintančias augalais. Pastoviai laikas nuo laiko  judančiam žmonių būriui natūraliai visai nereikėjo jokio turto (bereikalingas balastas -  sunkus bagažas), neskaitant žinoma mobilių gyvenamųjų namų įvairiu pavidalu, priklausomai nuo vietos kur vyksta veiksmas, natūraliai buvo reguliuojama ir grupės, genties populiacija – nesitampysi gi paskui save vagono kūdikių, pastovus fizinis krūvis (nereikėdavo gamintis treniruoklių gerai fizinei formai palaikyti...) ir svarbiausia – dėl jau minėto bereikalingo balasto, nebuvo maisto kaupimo praktikos, kas beje, sąlygojo nemaža dalimi ir tos pačios populiacijos reikalus. Keliaujant pastoviai kintanti aplinka su naujais įspūdžiais, iššūkiais patį gyvenimą darė kur kas įdomesnį, nei dabartinį mūsišką, kurio vaizdus  per „vigvamo“  langelį kartais parodo Discovery Channel, arba National Geography...

              Protas paleistas kaip džinas iš butelio...sustabdė mūsų keliones, o  aš trumpam pristabdžiau protą, kad galėčiau keliauti. Keliavau. Susikūriau sau nuosavą melą vardu...“tiesa“.

           Neišvengiamai artėjo „iliuzijų daužymo metas“ – ilgainiui aš vėl išlaisvinau savąjį „džiną“ – žemai nusilenkiau savajam protui, man vėl prireikė garantijų, aš vėl pradėjau galvoti apie ateitį, aš pavargau nuo nežinios, nors nežinia prieš kažkiek laiko mane žavėjo – tai buvo mano energijos gamybos įrankis, tai buvo mano judėjimo „kuras“ (nurašiau tai į melą). Aš vėl pasiilgau komforto, aš vėl tapau statistiniu piliečiu,  aš vėl toks kaip visi, aš vėl blogas. Vėl? Ar aš turėjau kokius šansus tapti geru? Ar aš buvau nors trumpam  juo tapęs? Kažin. Tai greičiau buvo tik pastangos. Gerumą  be didelių pastangų galima nupiešti ant balto popieriaus lapo, kad ir geltona spalva, bet tai bus tik iliuzijos iliustracija... Mano netolimų praeityje kelionių rezultatas, būtent tai ir patvirtino.  Stebiu savo pūslėtus rankų delnus – manasis iliuzijų daužymo įrankis vardu „kūjis“ atremtas į kambario sieną – aš jau  įsigijęs visus man reikalingus  daiktus įskaitant ir meilę... Visko turiu labai daug, tik vieno trūksta mano „daiktų lentynoje“ – pasigendu išminties.


Jaučiausi  blogas todėl, kad silpnas, todėl, kad kvailas, todėl, kad suviliotas patogumų kūnui, vėl tapau  plastmasinių džiaugsmų savininku -  burna klauso subinės komandų, subinė klozeto...


      Mano tėvas tada man  nieko nesakė – „sakymą“ jam visą gyvenimą  keitė „turėjimas“. Jam kaip ir tūkstančiams, milijonams  kitų tėvų ir mamų,  tai atstoja „laimę“ –  nors kai kurie dar sugebantys kažkiek kalbėti  save ramina sakydami, jog ta jų „laimė“  labai abstrakti sąvoka ir jos niekaip konkrečiai apibrėžti neįmanoma. Nors verčiant  šiuos žodžius į kiekvienam  suprantamą kalbą, galima pasakyti, kad  ten jokios laimės tiesiog nėra, yra tik pastarosios surogatas – trumpos trapaus džiaugsmo dozės įsigijus dar vieną „turėjimo“ objektą. Įgyvendinti turėjimo iliuziją užima labai daug laiko – daugeliui tai viso gyvenimo laiko užduotis, užduotis su begalybės ženklu, tam ji ir iliuzija. Proto išdava – iliuzija. Protas tam sugaišta begalę laiko -  nei meilei, nei jausmui, nei išminčiai jo jau nepakanka. Protas ištisai užimtas plastmasinių svajonių realizacija... Mano, mūsų, tavo, jų tėvai visą savo gyvenimo energiją išeikvoja „turėjimui“ ir aš pats linkęs daryti tą patį, nes aš esu savo tėvų vaikas... tad energijos  kažko prasmingo „sakymui“ jau nebelieka. Ir ne tik energijos – nebelieka poreikio, nes tiesiog „prasmingas sakymas kažko“ jau nebereikalingas apskritai... Nebelieka poreikio  svarbiausiam  - jausmui, nebėra reikalo....naudotis protu pagal tiesioginę pastarojo paskirtį – juk būtent protas privalo „gaminti“ išmintį. Mūsų kultūroje išmintis uždrausta – ji pavojinga, išmintis gali sugrąžinti žmogų į prasmingą kelionę. Tada jis keliaus taip, kaip  keliavo jo protėviai, tada jis džiaugsis gyvenimu. Teisę į išmintį turi tik išrinktieji, jie gi  taipogi nustato tos išminties kriterijus, parametrus bei ribas. Tai jų asmeninė privatizuota išmintis, atstojanti savotišką „darbo įrankį“  tik jiems patiems -  išrinktiesiems...  „Prasmingas“ džiaugsmas „rinkoje“ turi didžiulę kainą. „Džiaugsmo“ akcijos be galo populiarios. Masės neturi teisės džiaugtis tikru „prasmingu“ džiaugsmu – joms palikta teisė dirbti, arba kitaip -  savo našiu vergišku darbu pildyti „džiaugsmo akcijų  paketus“ ne itin gausiems jų savininkams. Vergui palikta teisė tik į plastmasinį džiaugsmą. Jokios rūšies džiaugsmas neturi nieko bendro su laime. Tiesiog, vienose „džiaugsmo stovyklose“ geriamas šampanas, kitose odekolonas.


Tai atsitiko važiuojant užmiestyje automobiliu, mane prispyrė reikalas – užsimaniau... šlapintis.  Kelią kuriuo važiavau iš abiejų pusių juosė tvora be jokių properšų tarp jų – pasiekti krūmus jokių šansų. Toje gėrio karalystėje „turėjimo“ tradicijos buvo tūkstantį kartų tvirtesnės nei mano tėvų šaly. Kiekvienas žemės sklypo savininkas griežtai saugojo  savo privatumą tvoros pagalba. Važiavau savotišku improvizuotu tuneliu laisvoje šalyje ir kentėjau suspaudęs kojas. Šlapimo pūslė išjudino protą, protas gi...lengvai spirtelėjo  subinėn vis nesugebančiai prabusti išminčiai... Didžiausias iliuzijos priešas – išmintis.

       Vienoje vandenyno pusėje idiotai (vergai) susiraukę, kitoje išsišiepę. Susiraukę, trokšta patapti išsišiepusiais, dėl to ir susiraukę, nelaimingi...Bet susiraukėliai turi „pranašumą“ – jie vis dar tikisi ir nori, pastarųjų arsenaluose dar pakankamai gausios iliuzijų eilės...Idiotai  besišypsantys beveik jau viską turi, bet  vis dar nori. Tiesiog, jų norai „kilnesni“ – didesnę savo gyvenimo dalį tie, kur anapus,  bijo prarasti savo vergų statusą – tai jiems baisi tragedija, mat kiekvienas pilietis ten svajoja apie savo asmeninę tvorą, arba laimę. Nepriklausomai nuo fizionomijos dizaino abiejų pakrančių gyventojų norai identiški – jie nori, jie tikisi, jie myli iliuziją... Gi  esmė visai ne dirbtinai išbalintų dantų apkaboje pražiotoj burnoj ir visai ne tvoroje – esmė teritorijoje, kuri ją juosia, kita vertus, esmė  visai ne teritorijoje – esmė kaimyno aruose – hektaruose, arai – hektarai matuojami skaičiais, o jie beribiai, kaip ta iliuzija pasivertusi  į laimę.

Artūras Lingaitis