Eilinį sykį besišlykštėdamas žmonių elgesiu, netyčia užtikau vieno vaikinuko mintis. Vaikinukas įdomus, stengiasi rasti atsakymus į jam rūpimus klausimus, nuolat klausia kodėl ir netiki žmonių pasaulyje nusistovėjusiomis normomis. Galbūt ne visa žmonija nuėjo visiško susinaikinimo keliu? Patinka man jis, todėl, manau, dažniau užklysiu į jo mintis. O dabar štai viena iš jo kelionių po minčių pasaulį:

Protas, protas, protas. Kas jis per vienas? Ar tai AŠ? Ar tai, ką aš galvoju, darau, gimsta 1.5 kg sveriančioje smegenų želė? Įdomu. O kas jeigu mūsų tapatinimasis su protu yra klaidingas požiūris? Ar tikrai protas esame MES? Kuo daugiau mąstau, tuo labiau suprantu, kad galimas daiktas, jog protas nėra mūsų esybės dalis. Tai atskiras mechanizmas, kuris valdo absoliučiai (dilema - ar tikrai?) viską mūsų gyvenime. Išties sunku patikėti, bet gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad taip gali būti iš tikro.
Paimkime elementarų pavyzdį su skausmu. Skausmas - mūsų draugas. Praneša mums, kada kažkas negerai su mūsų organizmu. Tai apsauga. Pajutus skausmą, mūsų tikslas tampa jį pašalinti. Kitaip sakant, pašalinti grėsmę organizmui. Bet įdomiausia yra tai, kad skausmo lygį reguliuoja smegenys. Tai yra - jos sprendžia, kokio dydžio skausmą mums suteikti. Esant reikalui (ir yra ne vienas pavyzdys), net prie nežmoniškų traumų, žmogus nejaučia jokio skausmo. Kodėl dabar taip? Ogi todėl, kad jei jis pajustų tokį skausmą, jis iškart išsijungtų. O kokia iš to nauda, jei esi vienas kalnuose su sulaužytomis galūnėmis? Jokios. Smegenys tai supranta. Net ir prie didžiausių traumų, skausmo perdavimas yra nuslopinamas išskiriant atitinkamas chemines medžiagas. Kitaip sakant, mūsų protas automatiškai įvertina situaciją ir priklausomai nuo to, kokios ateina išvados, nusprendžia - ar praleisti skausmą ar ne. Jei skausmas neleis užtikrinti gyvybinių funkcijų - jis bus atjungtas. Ir tai bus daroma vien tik tam, kad būtų kaip galima greičiau įgauti pilnavertį gyvybės apsaugojimą.
Tokie atvejai neretai įvyksta ištikus nelaimėms. Ar tai nukritimas iš aukštai, ar tai avarija, ar bet kokia kita nelaimė, kuri sukelia grėsmę gyvybei. Būtent tada protas priima sprendimą supresuoti skausmą, kad žmogus turėtų jėgų išsigelbėti. Bet įdomiausia tai, kad protas saugo ne organizmą, o save. Girdėjau apie atvejį, kai kalnuose užstrigęs alpinistas sugebėjo savo užspaustą galūnę nusikapoti. Ir tai padarė vien tik tam, kad išsigelbėtų. Protas apsaugojo save. Ir jei tam prireiks savo “nešiotojo” aukos - jis tą ir padarys. Tai puikiai iliustruoja situacija, kai žmogus negauna maisto. Jei pakankamai ilgai organizmas negaus maistinių medžiagų, jis pradės “valgyti” save. Bus aukojama viskas, išskyrus smegenis. Organizme vyks įvairiausi procesai, kurių tikslas bus apsaugoti smegenis. Tam bus aukojamas raumeninis audinys, o vėliau ir vidaus organai. Visi vykstantis procesai sulėtės, o esant kritinėms situacijoms, kai kur išvis nustos vykti. Pavyzdžiui, esant maisto stokai, nagai ir plaukai beveik visiškai nustoja augti - iš jų jokios naudos ir nėra reikalo tam skirti energijos, kai jos reikia smegenų išgyvenimui.
Tačiau yra kasdieniškas pavyzdys, kuris iliustruoja, kad ne mes protą valdome, o jis mus. Miegas. Kodėl mes miegame? Todėl, kad smegenis to pareikalauja. Ir kad ir kaip stengtumėmės nemiegoti, anskčiau ar vėliau teks tai padaryti. Nes kuo ilgiau mes nemiegame, tuo daugiau kovos būdų jos įjungia, kad tik tai padarytume. Pradžiai atsiranda nuovargis, vėliau smegenų veikla sutrinka. Logika nebeveikia, aplinkose susivokti sunku ir netgi kliedėti pradedame. Atrodytų, kad tai natūralu ir suprantama - bet faktas lieka faktu. Smegenys visada sieks užtikrinti savo gyvybingumą. Ar tam reikės elementaraus miego ar paaukoti galūnę - jos tai padarys. Tai tarsi fantastiniuose filmuose piešiamas dirbtinis intelektas. Tik žymiai sudėtingesnis. Jei atsiras grėsmė, kuri gali pakenkti smegenims ar jos “nešiotojui” - jos įjungs atitinkamas apsaugos priemones. O kad tai padaryti, tarp 100 milijardų neuronų, jos turi tokių priemonių, apie kurių buvimą mes suprantame tik esant reikalui - tai yra esant situacijai, kuri to gali pareikalauti.
Antžmogiška jėga girdėta? Yra nustatyta, kad net ir labai treniruotas žmogus, panaudoja realiai apie trečdalį, o gal net ir mažiau, savo fizinės jėgos. Bet kodėl, iškilus pavojui mums staiga atsiranda ta žvėriška jėga? Čia vėl kaltos smegenys. Normaliai, jos neleidžia mums panaudoti visos savo jėgos, taip užsitikrindamos, kad “nešiotojas” nepažeis savo organų, tuo pačiu nepakenkdamas pačioms smegenims. Bet jei jos mato, kad pavojus yra itin didelis ir norint jo išvengti reikia įjungti visus jėgos išteklius nepaisant to, kad tai gali pakenkti organizmui - jos tai padarys. Pavyzdžiui, kalnuose ant žmogaus užgriuvo pusę tonos uolos gabalo. Normaliai, tokio svorio eilinis žmogus net nepajudintų, bet esant grėsmei gyvybei, jis sugeba tą uolą nusimesti. Nesvarbu, kad tai darydamas jis pertempia raumeninį audinį, išnarina sąnarių ar net išplešia raiščius. Svarbu, kad smegenys liko apsaugotos. Tai tik dar vienas pavyzdys, kaip mes esame priklausomi nuo smegenų, o ne jos nuo mūsų.
O štai ir dar vienas pavyzdys. Vėl su mityba. Mums atrodo, kad mes pasirenkame patys ką valgyti. Kai išties, pasirinkimą diktuoja smegenys. Tai akivaizdžiau ekstremaliose situacijose, negu kasdienybėje, bet esmė išlieka ta pati. Pavyzdžiui, kodėl kartais nepaaiškinimai labai norisi vienos rūšies vaisiaus ar kitokio maisto? Todėl, kad mūsų smegenys signalizuoja, jog trūksta tokios ir tokios medžiagos. Tada tai yra susiejama su konkrečiu maistu ir mums kyla noras gauti būtent jį. Turbūt nereta nėščia moteris, gali pasakyti, kad neretai užplaukia specifinio maisto poreikis. Čia vėlgi smegenėlių darbas. Nieko kito.
Galvojant apie tokius dalykus, pradeda kilti baimė, o gal tikrai mes esame savo paties proto vergai? Juk jis diktuoja, kada ir ką valgyti, kada miegoti, kada panaudoti ekstremalią jėgą ar kada taupyti energiją kitų organų sąskaita. Įdomiausia ir tai, kad greičiausiai protas kontroliuoja ir mūsų aukštesnius poreikius, tokius kaip saugumo jausmas, meilė, pripažinimas ar net savirealizacija. Tai yra poreikiai ir mes manome, kad renkamės juos daryti ar ne. Nors išties, tai tėra cheminių reakcijų pasekmė.
Tačiau į tai galima būtų pažiūrėti iš tokio kampo. Juk smegenys siekia užtikrinti optimalų savo funkcionavimą. Kad taip būtų jos turi patenkinti visus poreikius, kurie gali įtakoti, normalų jų veikimą. Bet tada kyla klausimas, kaip su poreikiais, kurie neturi nieko bendro su smegenų saugumu ir funkcionavimu? Pavyzdžiui kai kuriems žmonėms reikia adrenaliną sukeliančių įvykių, kitiems labiau reikia ramybės, tretiems - meilės. Taip yra todėl, kad kiekvienas žmogus augo skirtingose aplinkose. Būtent jam augant ir formavosi jo poreikiai ir polinkiai, asmenybė ir charakteris. Tarsi smegenys buvo programuojamos. Arba dar kitaip: visi tie poreikiai tapo narkotiku. O kas yra narkotikas? Jei prie jo pripranti, norint vėl jaustis gerai, turi ieškoti dozės. Galbūt, tas pats yra ir su poreikiais? Ant tiek priprantame prie jų, kad be jų smegenų veikla sutrinka? O kad tai neivyktų, jos paleidžia eilę mini programų, kurios siekia užtikrinti tų poreikių patenkinimą. Tai gali reikšti neracionalius poelgius, vaizdo suvokimo pokyčius ir dar velniai žino ką. Svarbu užtikrinti optimalų smegenų veikimą.
Taigi, galimas daiktas, kad ir ką tu darytum ir manai, kad darai savo valia, išties darai dėl to, kad taip susignalizavo tavo smegenys. Ir jos tai padarė vien tik tam, kad užtikrinti optimalų savo veikimą. Tai nepriklausomas mechanizmas. Jo tikslas - egzistuoti bet kokia kaina. Normaliomis sąlygomis patenkinant elementarius poreikius, ekstremaliomis - netgi naikinant savo “nešiotoją”.

Yra dar vienas momentas susijęs su mūsų smegenimis, kuris neduoda man ramybės. Galbūt, smegenys, siekdamos optimalaus egzistavimo, yra stabdys, kuris neleidžia mums pasiekti nerealių dalykų? Telekinezė, telepatija, skraidymas, materijos valdymas? Skamba kaip iš gero fantastinio romano ar filmo, bet išties galbūt nėra jau tiek čia fantastikos? Tuo galima įsitikinti įlendant į kvantinės fizikos pasaulį. Nes ten kuo giliau leisies, tuo realiau atrodys visai neįtikimi dalykai. Bet tada kodėl gi mes negalime to daryti ir kodėl tada išvis mums kyla tokios mintys?
Turiu įtarimą, kad tai dar viena apsauginė reakcija. Jei štai paimtum ir išmoktum skraidyti, kas nutiktų? Visų pirma, tai kiltų tiesioginis pavojus iš aplinkinių. Žmonės yra tokie, kad išskirtinumo labai nemėgsta (kodėl? Reikės pagalvoti.), ir jei tu pasirodytum pranašesnis už juos, tai pirmas dalykas kurio sulauktum, tai medicininio stalo ir noro tave išnarplioti. O ne, smegenys to tikrai neleis. Ir, ko gero, visiškai suprantama, kad jos padarys tokias išvadas, mums to nesuvokiant (kaip ir bet kokioje ekstremalioje ar įprastoje situacijoje).
Juk žmogaus protas yra nuolat bombarduojamas informacija, kuri ateina per visus jo pojūčius. Tiek vaizdą, tiek garsą, tiek lytėjimą, tiek skonį ir kvapą,  ar net šeštąjį pojūtį. Tačiau į sąmonės lygį iškyla tik kruopelytė viso to. Taip yra todėl, kad smegenys atrenka, kurią informaciją pateikti, o kurią - ne (vėlgi ne nuo mūsų priklauso?). Tai galbūt, visai galimas daiktas, kad prafiltruoja ir tą nerealių sugebėjimų informaciją? Kodėl mes galime skraidyti sapnuose? Sapnai…
Apie sapnus atskira tema. Yra daug teorijų, kas jie yra. Tačiau nė vienos įrodytos. Vieni teigia, kad tai “išsivalymas” nuo perteklinės informacijos, kiti, kad tai mūsų išlikimo ginklas, nes būtent sapnų metų, mes pritaikome per dieną įgytą informaciją. Yra ir teorija apie tai, kad sapnai yra neribotų galimybių pasaulis, kuriame atsakymai ateina patys savaime. Ir tame nėra jokios fantastikos. Tiek A. Einšteinas, tiek N. Boras, tiek Mendelejevas gavo atsakymus iš sapnų. Jie patys taip teigė ! Bet nereikia būti genijumi, kad patirti tokį efektą. Kone kiekvienas žmogus susapnuoja atsakymą į jam rūpimą klausimą. Tai reiškia, kad mes galime pasinaudoti smegenimis, kad išgauti reikiamus atsakymus. Tik norint tai padaryti, mes turime jas išjungti. Bet ei, mums net to daryti nereikia - jos pačios išsijungia ! Belieka tik mokėti tuo pasinaudoti. Ir čia prieiname prie momento apie tai, kas išties yra smegenys…
Smegenys - tai įrankis, kaip ranka, koja, liežuvis ar nosis. Jos atlieka savo funkciją - tai yra užtikrina savo egzistavimą. O kad tai padaryti, jos gali visiškai valdyti savo “nešiotoją” - tai yra mus. Tai nėra žmogaus AŠ, nors jis yra jų formuojamas. Tiksliai tai apibrėžti yra sunku, nes niekas dar neatsakė į klausimą, kaip mintis gali virsti elektros impulsais ir priversti susitraukti rankos raumenis, siekiant ją pajudinti. Bet aš ne apie tai.
Kaip ir sakiau, smegenys - tai įrankis. Ir juo galima naudotis lygiai taip pat, kaip ir šaukštu valgant. Bet įdomiau yra tai, kad šis įrankis yra programuojamas. Jį galima priversti veikti taip kaip norime. Realus to pavyzdys yra naujausias atradimas - smegenų programavimas realiu laiku, naudojant magnetinio rezonanso technologijas (fMRI). Tarkime žmogui yra chroniškas skausmas tam tikroje vietoje ir jokie nuskausminamieji nebepadeda. Žmogus yra guldomas į fMRI ir gali realiai matyti, kuriose smegenų vietose vyksta procesai. Naudodamasis minčiu pagalba, jis gali priversti tuos procesus vykti kitur ir kitaip. Rezultatai yra stebinantys, netgi stipriausia nuskausminamieji negali pasiekti tokio efekto, kurį galima pasiekti šiuo metodu. Tai tik įrodo, kad smegenys - tai 100 milijardų robotukų armija, kuriais galima manipuliuoti.
Ir čia galima rasti gąsdinančią išvadą: nuo pat gimimo, mes esame programuojami. Mūsų poreikiai, polinkiai, charakteris ir net pati asmenybė - tai aplinkos poveikio pasekmė. Tai yra, tai, kas mes manome ESAME, išties esame programavimo produktas. Todėl nenuostabu, kad šiuolaikinis pasaulis tapo itin nedraugiška vieta žmogui. Bet galbūt viską per tirštai piešiu. Nes jei smegenys yra perprogramuojamas įrenginys, tai esant reikalui jį galima perprogramuoti į ką tik nori. Viskas čia būtų gražu, jei ne tas faktas, kad su amžiumi tai padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Štai kodėl neretai jaunesniai kartai sunku suvokti, kaip vyresni negali prisitaikyti prie naujovių. Jie nebegali taip efektyviai persiprogramuoti. Bet tam yra dar vienas kliūvinys. Tai nuomonė, kad smegenys tai AŠ. Taip nėra. Smegenys formuoja mūsų AŠ, bet toli gražu nėra AŠ. Gaila, bet kas tas AŠ, net filosofai negeba atsakyti, be kliedesių, kurie yra elementarus fantazijos vaisius (ypač šiuolaikinių).
Ką iš viso to galima spręsti? Drįstu teigti, kad asmenybė nėra AŠ. Asmenybė, tai proto produktas, kuris yra sukurtas aplinkos. Todėl, manau, asmenybę galima pakeisti. Ir iš esmės galima viską pakeisti, kas yra proto sukurta. Bet smegenys ne kvailos, jos ir tam apsaugos mechanizmą turi. Jis vadinamas EGO. Kaip ir minėjau anksčiau, smegenų tikslas - užtikrinti savo egzistavimą. Ir todėl neretai į pagalbą yra pasitelkiama viena iš jų priemonių - egoizmas. Labai geras įrankis, tiesa pasakius, siekiant užtikrinti, kad niekas nepažeistų optimalaus egzistavimo pusiausvyros. Elementarus pavyzdys, naujos informacijos atmetimas. Įsivaizduokite, nugyvenote pusę savo gyvenimo tikėdami tam tikrais dalykais. Ir štai vieną dieną tau drebia, kad tai kuo tu tikėjai yra visiška nesąmonė. Kas pradeda vykti? Smegenys pradeda siausti. Paleidžia krūvas įvairiausių medžiagų, kad tik kaip įmanoma būtų galima apsiginti nuo to, kas gali pažeisti pusiausvyrą. Ir daugiau ar mažiau kiekvieno žmogaus gyvenime tai vyksta. Siekis palaikyti stabilų pasaulio vaizdą yra tiesiogiai susijęs su efektyvaus smegenų egzistavimo užtikrinimu. Štai kodėl, beveik visi žmonės sunkiai priima naują informaciją. Ir štai kodėl vyksta nuolatiniai ginčai.
Beje, kas dėl ginčų, tai įdomu yra tai, jog ginčų metu, kiekvienas žmogus siekia įrodyti savo teisumą. Spėkit, kas dėl to kaltas? Ogi mūsų mylimos smegenėlės. Jų tikslas užsitikrinti saugumą. Ir jei jos mano, kad tai galima padaryti, priverčiant kitus patikėti jų siūloma tiesa - taip ir bus daroma. Nieko čia unikalaus nėra ir viskas tiesiog susiveda į elementarų optimalaus smegenų egzistavimo užtikrinimą. Išties, daugumai žmonių, tai yra tiek sunku suvokti, kad jie net neįsileidžia minties, jog už visą tai, ką jie daro yra atsakingas, ne jų “laisvas pasirinkimas”, o būtent smegenys. Kitaip sakant, galimas daiktas, kad mes nesame LAISVI…


Panašu, kad kuo daugiau galvoju apie protą, tuo labiau linkstu į tai, jog tikros pasirinkimo laisvės mes neturime. Viską apsprendžia protas, kuris yra visiškai nepriklausomas mechanizmas. Netgi pasirinkimas ar šiandien eisi su šviesiais rūbais, ar su tamsiais - tėra cheminių reakcijų visuma. Netgi užsinorėjus kažko saldaus, sprendimas nusipirkti ledą vietoj šokolado yra cheminės reakcijos.
O ar kas nors yra, kas nėra cheminė reakcija, kas visiškai priklauso ne nuo proto, o nuo MŪSŲ? Na… Ir taip, ir taip bandau. Bet nelabai randu atsakymo. Pradedant genetiniu lygiu, baigiant aplinka, viskas yra tik reakcijos į kažką. Ir nesvarbu ar tai genų apibrėžta automatinė reakcija ar aplinkos suformuota. Vistiek ji yra iššaukiama proto. Kitaip tariant, absoliučiai viską kontroliuoja protas. Bet ar mes kontroliuojame protą? Geras klausimas. Kaip rodo gyvenimiški pavyzdžiai - nelabai. Bet kaip tada paaiškinti savižudybes? Juk protas siekia optimalaus egzistavimo užtikrinimo. Savižudybė yra egzistavimo nutraukimas. Galbūt tai būtų galima paaiškinti aplinkos poveikiu. Tai yra, aplinka gali užprogramuoti protą veikti taip, kad jis gali leisti nutraukti savo egzistavimą. Tai reiškia, kad ir kiek nepriklausomas protas būtų, jis vistiek gali būti “pavergtas” tarnauti kažkam. Ir galimas daiktas, kad tai ką tu laikai laisvę, yra tik kalėjimas, sukurtas siekiant patenkinti kažkieno poreikius (sociumas vienas iš jų?).
Bet esminė problema: ar mes galime tai kontroliuoti? Čia tikra dilema, nes kad ir kokių veiksmų imtumėmes tam daryti, visi jie būtų atėję iš smegenų. O tai reiškia, kad nėra jokios galimybės LAISVAI paveikti proto. Paradoksaliai skamba, bet net noras paveikti protą yra proto darinys, kurį iššaukia išoriniai ar vidiniai veiksniai. Tai kaip čia tada išeina? Panašu, kad tikrai nėra tos nepriklausomos laisvės, kur nėra bent vienos iš įtakų. Tai kaip tada man atskirti: kas AŠ? Nejaugi, viskas, kas aš esu tėra genetikos, proto ir aplinkos produktas? Nežinau, ar čia mano EGO sužaidžia ar kas, bet darosi baisoka, kai yra didelė tikimybė, jog tu teesi mėsos gabalas, kurį valdo 1.5 kg želatinos.
Tačiau, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, tai nereiškia, jog mes negalime tuo pasinaudoti. Principe, mes galime tapti savo paties programuotojais. Nesvarbu, kad programuosime pagal esamą savo protą - tai yra pagal, tai ką jis lieps. Svarbu yra tai, kad mes suprantame, jog galime tai padaryti. Ir jei atrastume teisingus metodus tai daryti, iš esmės mes galėtume kontroliuoti absoliučiai visas žmogaus funkcijas. Tik čia iškart iškyla problema. Jei mes išmoktume reguliuoti įvairius vidaus procesus ir taip peržengtume proto sukurtas užkardas, mes labai greitai galėtume save nužudyti. Įsivaizduokime galimybę visada naudoti maksimalią jėgą. Jau po poros kartų, kaulai bus sutrupinti, raumenys suplyšę, o raiščiai nutrukę. Bet kitą vertus, kas mums trukdys išmokti paspartinti ląstelių atsistatymą? Bet to pasekoje, mūsų gyvenimas sutrumpės. Galima tęsti be galo, vistiek kur bus veiksmas, ten bus atoveiksmis.
Man sunku įsivaizduoti tokias galimybes, nes jos iš esmės prieštarautų pagrindinei proto funkcijai - užtikrinti savo egzistavimą. Bet tam tikri nuokrypiai, manau, įmanomi. Įsivaizduokime tiesę. Neturi nei pradžios nei pabaigos. Tai pagrindinė smegenų funkcija. Bet kaip gyvenimas rodo, neretai mes galime kažkiek atsiplėšti nuo tos linijos ir padaryti apylanka. Tik ilgai tai netrunka, vistiek visas turi vėl sugrįžti į savo vietas, kitaip pasekmės yra paprastos - egzistavimo nutrūkimas. Tačiau įdomiausia yra tai, kad netgi tie maži nuokrypiai gali būti pakankamai įdomus. Paskutiniai moksliniai atradimai teigia, kad 50% sportininko raumenų augimas yra įtakojamas jo minčių. Tai yra, visiškai įmanoma auginti raumenis nieko nedarant. Tiesiog tereikia išmokti mintimis apgauti save, kad raumenys išties patyrė krūvį. Nuostabios perspektyvos, bet tai nėra viskas. Mano supratimu, tai ką mes dabar žinome apie žmogų, gyvybę ir net pačią visatą - yra kruopelytė to, kad galime žinoti. Ir galbūt, mūsų protas gali lengvai išmokti judinti objektus be fizinio prisilietimo. Ar komunikuoti su kitais žmonėmis per atstumą nenaudojant nieko daugiau nei mintis. Tai nėra fantastika, tiesiog tai dar nesuprasta. Kažkada ir TV atrodė kaip fantazija. O mūsų laikais, kai kvantinė fizika skverbiasi į sunkiai paprastam žmogui suvokiamus dalykus, kas išdrįs pasakyti, kad kažkas yra neįmanoma?
Tačiau vistiek man neduoda ramybės tas pasirinkimo laisvės klausimas. Jeigu išties viskas susiveda į proto egzistavimo užtikrinimą, patenkinant įvairius, aplinkos suformuotus poreikius, tai mes iš esmės esame mašinos. O jei esame mašinos iš kur tada žmogus prisigalvojo tokius dalykus, kaip moralę, etiketą, pagarbą  ar net pačia visuomenę? Nes jei žvelgti į tai iš mašinos pusės, tai šie dalykai yra trukdžiai egzistencijai. Jei aš mašina, kuriose smegenys teturi vieną tikslą - užtikrinti savo egzistavimą, o kad tai padaryti man reikia patenkinti įvairius poreikius, kurie yra tiek genetiniai, tiek aplinkos suformuoti, tai kam man tada, tarkime, moralė? Ji tik trukdo juos patenkinti. Žinoma, galbūt, moralė yra kažkieno įrankis, kad galėtų patenkinti savo poreikius. Lygiai taip pat, kaip ir etiketas, sąžinė ar pats sociumas. Sunku tai suprantamai sudėlioti, bet jei pažvelgtume į savo kasdienybę, tai susidaro įspūdis, kad mes specialiai sau kuriame aplinką, kurį stabdytų mūsų poreikių patenkinimą. Kodėl mes tai darome? Tarsi supresuojame save… Ah. Štai kur šuo pakastas. Juk dar pradžioje kalbėjau, kad protas siekia užtikrinti savo saugumą. Galimas daiktas, kad tie trikdžiai yra dar vienas smegenų ginklas. Ir čia iškart galime pridėti įvairias emocijas ir jausmus. Yra padaryta viskas, kad būtume kaip galima arčiau prie tos tiesės…
Ir pasirodo visai neatsitiktinai pasirinkau tiesę, proto funkcijos apibūdinimui, nes jaučiu, kad kalbėdamas apie protą, aš suku ratu. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Ir jei jau atrodo, kad pabėgsiu iš to rato aš vėl grįžtu į jo “pradžią”, tačiau kiek skirtinga. Amžinas ciklas? To pasekoje, man atrodo, kad viskas, kas vyksta aplink mus yra vieno srauto pasekmė. Šiokios tokios variacijos įmanomos, bet bendra upės kryptis ta pati. Blogai yra tik tai, kad mes to nesuprantame ir sukeliame nuolatinius sūkurius, taip kenkdami sau ir srovės greičiui. Juk kiekviena akimirka gyvenime yra dalelė upės pirmyn. Ir tai visada yra kažkas kito ir naujo. Jei stabdome upės greitį, vadinasi stabdome savo tobulėjimą.
Vienaip ar kitaip. Protas tai unikalus mechanizmas, bet jis nėra AŠ. Jis tik įrankis, ir kuo greičiau mes tai suprasime, tuo greičiau galėsime pasinaudoti jo universalumu. Svarbu tik žinoti, kad esame bendroje upėje ir geriausia yra plaukti pasroviui, pasinaudojant visa srovės jėga. Pasroviui plačiaja prasme, o ne mūsų mažuose pasaulėliuose, kurie dažniausiai yra iškreipti žinių stokos ir pernelyg iššaugusiu EGO.

Na ir pavarė vaikis. Įdomu ar dar sugrįš prie šitos temos, nes panašu, kad pas jį dar milijonas minčių. O aš einu vėl juoktis pro ašaras iš žmonių, kurie vis tikisi, kad atsiras išgelbėtojas ir jų šiknas iš šito mėšlo ištrauks. Yeah right, dream on idiots. Patys įbridot, patys ir kapstykitės, o jei ne - reset’as visai šalia manęs….

dievoakimis.lt