– Sūnau.. – tariau susirūpinęs. – Mes dabar kalbame tik dėl to, kad savyje visą laiką nešiau kibirkštį.. Niekada niekam neleidau išplėšti iš savęs gyvybinės kibirkšties, kurią vadinu „Naująja Vizija“. Tai mintis, kuri man leido toliau alsuoti šios Nuostabios planetos oru, nepaisant bjaurios kasdienybės. Manau, kad atėjo laikas perduoti šios minties raidos rezultatą ir tau. Kaip man šią žinią perdavė mano tėtis, jam jo tėtis, ir taip per kartų kartas, taip šią Žinią turėsi išklausyti ir tu. Tai gyvybiškai svarbus pasakojimas, legenda, kurios paplitimas įtakos, ar pasaulis toliau eis tiesiai į pražūtį ir atsidurs sąvartyne, ar jo gyventojai pradės puoselėti „Naująją Viziją“ ir laiku pasuks kitu keliu. Ar gyventojams užteks drąsos į viską pažvelgti kitu kampu, kaip stebėtojams?O dabar klausykis to, kas tau leis pažvelgti į mūsų istorijos laiko tėkmę kaip stebėtojui, o ne kaip dalyviui.

-Būdamas tavo amžiaus, aš niekuo nesiskyriau nuo savo bendraamžių. Buvau eilinis vaikėzas, kuris nešiojo tų laikų ideologinę dvasią. Visai nesvarbu, kokiam amžiuje žmonės gyveno ar gyvens, jie vistiek nešios to laikmečio idėjas su tokia pačia euforija. Ir nesvarbu, ar tos idėjos bus „tinkamos“ ar „blogos“. Jos bus pildomos taip, kaip atkartos pačios visuomenės aidas.

Laikui bėgant, man buvo padėta susikurti pasaulio vaizdą.  Šis procesas turėjo auklėjimo vardą, ir kažkodėl jo atgarsis mūsuose buvo teigiamas. Tam buvo pastatytos milžiniškos institucijos, su pasakomis ir istorijomis ore. Ne, tai nebuvo močiutės sekamos pasakos. Tai rimta, užfiksuota informacija, pasakojimai, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Ši informacija puikiai apdorodavo ir paruošdavo žmogų akultūracijos procesui.

Manyje, kaip ir daugelyje, puikiai derėjo to meto tiek nacionalistinės, valstybinio patoso, tiek sterilaus pasaulio samprata. Turbūt mintyse klausi, kas tas sterilus pasaulis? Tai mūsų susikurta idėja, koks pasaulis turėtų būti. Tai pasaulis su tvoromis, kurių tam tikruose taškuose yra įsikūrę „geriečiai“ dėdės pareigūnai, kurie saugo mus nuo „blogiečių“. Pasaulis su spalvų palete žemėlapyje. Tai, ką mes didžiuodamiesi vadiname valstybėmis, ir stengiamės palikti tik tai. Nepagalvok, kad tai tėra aklas viešpatystės troškimas. Viskas yra suvyniota labai subtiliai. Kadangi galvojome, kad esame Dievo išrinkta gyvybės rūšis, todėl ir nekaltai elgiamės taip, kaip pridera būti išrinktiesiems. Naikindami kitą gyvybę, mes sau sakėme: „jie nei žmonės, nei gyvybės rūšis“. Buvome ir esame taip giliai įklimpę, jog save laikome ne rūšimi, bet ŽMOGUMI. Nors kiti organizmai taip pat maitinosi, dauginosi ir egzistavo, tačiau mums jie tebuvo kažkokios praeities liekanos, neturinčios aiškių priežasčių egzistuoti žemėje. Mes norime viską išmesti lauk, visas likusias kultūras ir turime palikti tik plynus administracinius vienetus. Tai pasaulis, kurio keliuose pastoviuose taškuose vyksta karai, diversijos, žudynės, o  kituose keliuose pastoviuose sukasi „geras“ gyvenimas. Ir į tuos vadinamus „gerus“ taškus pastoviai veržiasi žmonės iš „blogų“ taškų, kad susirastų „gerą, saugų ir užtikrintą gyvenimą“ ir eilinį kartą... save apgautų ir būtų apgautais. Atrodo, jog taip turi būti ir taip nuolat buvo. Ir tas niekaip negali pasikeisti. Ir mes nuolat gailėsimės aukų, sužeistųjų ir kritusių, ir keiksime „bloguosius“, ir toliau giedosime apie ateinantį savaitgalį, kaip galėsime ilsėtis, pramogauti ar kalbėti vėl kažką beprasmiško. Mūsų elgesys labai primena vėjo tąsomą, ant virvės pakabintą skalbinį. Jis kažkiek „pasipriešina“, pasiplaiksto, bet vistiek sukasi aplink savo „ašį“ – skalbinių virvę. Taip pačiai mes reaguojame į dabartinę krizę (ne ekonominę). Tik mūsų debatai paliečia tokias tolimas, pasekmių-simptomų tipo problemas, kaip energetinis saugumas, ekonominė negerovė, aplinkos tausojimas.

-Tėve, tai primena momentus.. Tai laikas, kai negali nieko valdyti. Tada tu jautiesi kaip filmo aktorius, kuris privalo atlikti viską pagal scenarijų. Jis tiesiog privalo. Tai tik viena kryptimi vedantys traukinio bėgiai. Tai yra...
-Sapnas... Mūsų atveju, mūsų „realybėje“ , tu negali pereiti į kitą kompaniją, jeigu tau nepatiko scenarijus. Nes jokios kitos kompanijos pas mus nėra. Gyveni ant aklinos uolos ir turi tik du pasirinkimus: šokti nuo jos arba toliau gyventi ant jos. Praeitį, dabartį ir ateitį grindžiame tik pagal vieną koncepciją. Mes gyvename visiškai nekontroliuojamai sapnuodami, ir vykdome sapno scenarijų. Dabartinis mūsiškis gyvenimas veda ten, kur dėsto scenarijaus žodžiai. Taigi, tu privalai išmokt sapnuot. Tu privalai sapne išmokt kontroliuot save ir pradėti keisti scenarijaus eigą. Jūs turite pradėti rašyti naują scenarijų.

Gyvenau sapnuodamas, o ne gyvendamas. Vadinamas „gyvenimas“, sapnas, tekėjo suplanuota vaga, kuri buvo tiesi kaip kelio linija. Posūkiai nebuvo pageidaujami. Retkarčiais upė išsiliedavo su neregėtu gyvybės potencialu, o tai reikšdavo mano pabudimą. Tas laikotarpis būdavo labai trumpas, nes priešinga jėga mane visad traukdavo atgal į sapną. Ta jėga buvo visur egzistuojanti melo matrica: šnekos apie mūsų tikslą čia, mūsų ekspansiją, mūsų rytojų, garbingą praeitį, siekius, darbą, pramogas, priešais stovinčią ateitį, nuomonės turėjimo, įvairių institucijų svarbą.. Trumpai tariant, tai buvo tobulai Sistemos(Sistema – tai tie patys žmonės) paruoštas maistas, tiek „vartotojams“, tiek „gamintojams“, tiek vadinamiems intelektualams ar „meno“ žmonėms. Giliau kapstantys žmonės užstrigdavo už hierarchinės piramidės modelio ir bandė įteisinti „visiems lygų“ modelį. Tačiau piramidė iš tikrųjų buvo tik iliuzija: visi, nepaisant ar valdovai ar tarnai, buvo vienodi kaliniai. Tik valdovai gyveno gražesniuose kalėjimuose, o tarnai tenkinosi kukliomis dėžėmis. Visi vienodai plaukiojo tose pačiose srutose.

Sapnas. Sapnas.. Pabundant pajusdavau, koks yra nuostabus laisvės pojūtis. Į kiekvieną tokį  „išsiliejimą“ buvo žiūrima su siaubu. Tai nesuvokiama, žmonės to bijodavo ir traukdavosi. O visa tai nė iš tolo nepriminė žiauriausio siaubo filmo, kurie nors ir buvo žiaurūs, tačiau susilaukdavo milžiniškų tiražų. Tai suteikia gana didžiulį kiekį svarbios informacijos apie mūsų kultūrą. Šios, vitališkos, gyvybe ir jėga pulsuojančios upės srovė žmonių galvose pradėjo kelti sumaištį. Tradicinio gyvenimo nuostatos ėmė svyruoti. Prasidėjo naujos vizijos užuomazgos.

    -Viltis pamatė šviesą..  -sūnus susimąstė.
  - Po kiekvieno tokio sąmonės susigrąžinimo, aš patapdavau priešu, nes paprasčiausiai negalėdavau tilpti į tuometinius pasaulėvokos rėmus. Mano ir tuometinių žmonių puoselėjamos mintys buvo visiškai skirtingose „lygose“. Labai gaila, bet aš negalėdavau atsispirti – mano sielą naikino tuometinė mūsiškės kultūros Mintis.  Buvau dusinamas iš visų pusių, tiek fizine, tiek mentaline prasme. Vienoje rankoje gniaužiau protestą, nepasitenkinimą, kitoje – leidau bujoti paklusnumo ir status quo pelėsiui. Todėl nieko kito nebeliko, kaip tik protestuoti ir brandinti viską  mintyje.

Kaip ir visi, tuo metu to sąmoningai nesuvokiau, kad mūsų vykdomas „progresas“ buvo tiesiog dar vienas pasakojimas iš scenarijaus. Su džiaugsmu priimdavome naują reformą, naują įstatymą, naują balsavimą, naujus rinkimus, naują prezidentą/ę, naujas pataisas, kūrėme naujas sąjungas, statėme naujus gynybos skydus, išradinėjome naujus vaistus, žodžiu, naujus detalių pakeitimus. Keisdavome senas detales naujomis ir sau mintyse kartojome „Tai turi veikti“.

       - Bet tai kėlė džiaugsmą ir pasitenkinimą, ar ne?
    - Džiaugėsi tik tie, kurie nekreipė dėmesio į tai, kokius pėdsakus palieka už šio vadinamo „progreso“ ir kiek jis kainuoja. Nelaimei, tie žmonės sudarė beveik visą populiacijos dydį.. Niekam nebuvo svarbu, ar Žemė sugebės išlaikyti absurdišku greičiu augančią populiaciją ir to pasekoje tūkstančius naujų prekybos centrų, naujų dirbamų žemės laukų ir šimtus naujų elektrinių. Priešingai „kultūriniams laimėjimams“, šiuos galima vadinti „kultūriniais praradimais“.

 Mes buvome kaip apsėstieji. Atrodėme kaip konspiracinių filmų šalininkai, kurie tematė „blogus“ dėdes ir juos persekiojo. Nematėme ir nenorėjome matyti akivaizdaus fakto, kad tokia padėtis mus veda tiesiai į griovį. Darėme nuolatines avarijas, už vairo sėdėjome visiškai girtutėliai. Savo automobilį vis tvarkėme, bet jis toliau ir vis labiau gedo. Išradinėjome naujas detales, patobulinimus, kurį laiką automobilis veikė, tačiau neilgam.  Katastrofa sėdėjo mums ant nosies, ir nervingai mojavo pavojaus vėliavomis: populiacijos augimo, aplinkos degradacijos, resursų išeikvojimo, kultūrinės įvairovės nykimo.. Visos šios vėliavos buvo labai tampriai persipynusios tarpusavyje. Deja, tačiau žmonės buvo per daug užstrigę už racionalizmo šaknies ir visiškai atmetė empirinę pasaulio patirtį, kas sąlygojo visišką problemų šaknų nesuvokimą.  Kiekviena vėliava simbolizavo atskirą feodalo regioną, o visos kartu sudarė Imperiją. Imperijos aukščiausiuose rūmuose buvo patogiai įsitaisę feodalinių regionų karaliai. Deja, tačiau karaliai nebuvo laisvi. Turtine, pinigine, materialine prasme, jie buvo šio pasaulio dievai, tačiau jie buvo vis dar valdomi. Virš jų stovėjo dar kai kas. Kaip vadinamose „senovės šalyse“ karalius buvo paskiriamas Dievo, panašiai buvo ir Imperijoje. Tačiau buvo vienas „mažas“ skirtumas – tas, kas juos valdė, nebuvo konkreti, arba bent mitinė, persona. Virš karalių galvų sklandė ne kas kita, o tuometinė kultūrinė samprata. Scenarijaus schemos, kurį tau prilyginau su sapnu, buvo tvarkomos kultūrinių schemų. Karaliai tiesiog pildė savo sumanymus ir suteikė reikšmę savo siekiams, nekaltai remdamiesi esamos kultūrinės tvarkos samprata. Jie nesijautė nei kalti, nei kažkam skolingi. To laiko situaciją jie matė kaip tik tokią, ir jie neturėjo jokio poreikio kažką keisti. Nes nebuvo nieko, ką reikėjo keisti. Karaliai veikė pagal linijas, kurios buvo nubraižytos tuometinės kultūrinės liniuotės. Imperijos kuriama problema, kaip populiacija, buvo visiškai valdoma tos tvarkos sampratos.

-Sūnau, aš šią informaciją gavau palaipsniui. Nepaisant nereguliarių minties proveržių, iš pradžių buvau bejėgis scenarijaus vykdytojas. Skonio „kartumas“ sustiprėjo tada, kai buvau įtrauktas į mūsų pradėtą ekspansiją. Mūsų skaičius planetoje viršijo visas sveiku protu suvokiamas ribas, pasaulis daugiau nelaikė jokios paslapties. Viskas buvo uzurpuota, išnaikinta, išdeginta. Likusias gentis ir jų nešiojamas kultūras, kurios turėjo tai, ko mums reikėjo, uždarėme į narvus, vadinamus rezervatais. Švaria sąžine įkišome juos į kalėjimus ir pasmerkėme iš sielvarto mirti bežiūrint, kaip iš jų tėvų ir protėvių žemės išsunkiami paskutiniai gyvybės fragmentai. Manėme, kad jiems dovanosime naują, tobulesnį gyvenimą, tačiau rezultate sukėlėme tik masinių savižudybių ir psichologinio lūžio bangą. Niekas nesuprato, ką jie iš tikrųjų jautė. Labai gaila, tačiau tokie įvykiai buvo analizuojami tik kaip „socialinės nelygybės“ padariniai.

Mums neužteko šios planetos. Turėjome pradėti didesnio mąsto ekspansiją. Kai dar buvau vaikas, mes girdėjome tokias idėjas, kaip artimųjų planetų kolonizavimas. Graudu, bet tai buvo mūsų išpuoselėtas šventas planas. Godumas ir fizinės erdvės troškimas ėjo tvirtai susikibę. Nepaisant kelių realiai mąstančių žmonių perspėjimų, judėjome link šacho ir mato. Žalių lapelių apakintoms akims tai buvo gyvenimo tikslas: kitose planetose slypi tokie milžiniški iškasenų turtai, tiek daug rūdų, o žinant šios civilizacijos religiją, tikslas tampa savaime pateisinamu.

Kad būtume galėję prieiti prie dabartinės pasaulio padėties, turėjome atlikti beprotiškai sunkius žygius. Savoje planetoje mes veikėme dviem strategijomis: ginklu ir krauju, po to perėjome prie kultūrinių skirtumų homogenizavimo, t.y. privertėme visus valgyti iš tų pačių indų ir tomis pačiomis šakutėmis. Kai visas kultūras suvertėme į vieną katilą, beliko jas virti. Virimui buvo panaudotos įvairios metodikos, pavyzdžiui: televizijos propaganda, karas, turėjimo daugiau svarba, tolerancija, tarpusavio pagalba ir švietimu „atsiliekusiems“ kraštams. Tuo pačiu sunaikinome unikalų, primalistinį požiūrį į realybę ir supančią tikrovę, ir taip prakišome savo virusą. Užkasinėjome vieni kitus mokslo ir religijos duobėse, ir tarp jų padarėme didžiulę prarają. Sukūrėme du įsivaizduojamus frontus, kurio vienoje pusėje stovėjo dvasininkai, ekstremistai, religingieji, o kitoje mokslininkai, vadinamos „logikos“ ir mokslo žmonės, kurie skendo racionalizmo liūne. Tobulai padarėme, kad jie galėtų nuolat ginčytis visą amžinybę. O tiesa buvo ta, kad šie du frontai buvo šeriami to pačio šeimininko.

Atėjo laikas pradėti judėjimą. Buvo nusitaikyta į planetą vardu Viltis. Šį kartą prisiminėme nostalgiją ir nusprendėme pakartoti praeities taktikas: nutarėme griebtis „senos, geros“ brutalios jėgos. Mūsų pajėgos buvo triuškinančios: 10 milijonų karių. Su dabartinėmis technologijomis, planetą lengvai galima pasiekti per keletą mėnesių. Suruošėme karius ir pakilome...

Atvykome į apleistą tašką. Aplinkui nebuvo nieko, kas primintų pažengusios, kaip mūsiškės, kultūros požymius. Planeta buvo šimtus kartų didesnė už savają, horizonto nebuvo matyti. Toje vietoje kurioje nusileidome, gyvavo neaprėpiama rūšinė įvairovė. Toks įspūdis, jog čia buvo visos evoliucijos spektras. Mes negalėjome patikėti, kad vienoje vietoje gali būti tokia nuostabi įvairovė. Savoje planetoje, mes įvairovę matėme tik „Raudonojoje knygoje“, ir ja didžiavomės. Savo vaikus vesdavome į zoologijos sodus ir taip jiems parodydavome „pagarbą“ kitai gyvybei, ir tai buvo mūsų „meilė gamtai“. Gaila, bet mes tame nematėme nieko neįprasto.

Išskleidėme savo radarus, ir padėjome skenuoti.

Mūsų laimei, už poros dienų kelio užfiksavome tirštą centrą vietinių gyventojų. (Vietiniai visai nereiškia, jog jie tęsia savo protėvių „gijas“). Užsimaskavome ir įsikūrėme stovyklavietę. Ruošėme detalų planą. Buvo sudarytas būrys, kuris turėjo įsiterpti ir stebėti situaciją vietiniuose. Tam buvo pasirinkti smogikai-agentai, ir vienu iš jų buvau aš.
      -Keista, - tarė sūnus, - juk tu minėjai, kad jūsų taktika turėjo būti brutali, reiškia, be jokių preliudijų ir įžangų?
     -Taip, tačiau tai dar kartą parodo, kokia šlykšti yra mūsų kultūra. Jeigu esi matęs vadinamus „moderniuosius“ medžiotojus, tai turėjai suprasti, kad jie medžioja ne iš alkio, ir tuo labiau ne iš noro pasidaryti sau kailinius. Nereikia net detaliai tyrinėti, užtenka užmesti žvilgsnį į jų veidą ir taliją, ir netrukus supranti, kad jie turi pelningą darbą, šiltus, griozdiško dydžio namus ir apvalią sumą banke. Jiems medžioklė – tai žaidimas, kuris sustos tada, kai daugiau nebeliks kulkų, arba gyvūnų. Nors tai bus labai laikina – parduotuvėse kulkos neišsenkamos.
      -Tiesa, bet kaip tai siejasi su mano klausimu?, - sūnus nerimsta.
      -Ką padaro šios kultūros medžiotojas su nudobtu gyvūnu?
      -Na..
       -Šį rezultatą gali pamatyti pas kiekvieną užkietėjusį medžiotoją namuose.
       -Iškamša?
     -Taip, tai elementari iškamša. Genties žmonės kanopinių ragus pasikabindavo prie savo kaimo, ant medžio arba vartelių. Jie jausdavo baimingą pagarbą ir dėkodavo tam briedžiui. Dėkodavo už suteiktą galimybę toliau minti gyvenimo taku. O ką jaučia šis medžiotojas?
      -Hm.. Sportinį interesą. Tačiau, vistiek, koks ryšys tarp medžioklės ir smogikų-agentų būrio?
      -Mes veikėme identiškai. Tik šiuo atveju, mums nereikėjo nieko šaudyti. Už mus tai atlikdavo atakuojantys būriai. Mūsų tikslas buvo sužinoti čiabuvių žinių sistemas*, ir jas užsirašyti, įsisavinti. Mes buvome lyg antropologai, kurie atlikinėjo lauko tyrimą. Tik mūsų tikslas nebuvo pasimokyti...
       -Ir...?
       -Dabar jau turėtum suprasti. Analogija pasidarė daug aiškesnė. Mes, kaip ir tie medžiotojai, darėme iškamšas. Tik iškamšos nebuvo iš žmonių. Iškamša tapdavo pati kultūra. Prieš sunaikinant, mes sužinodavome tos kultūros žinias ir jas įsisavindavome. Gyvūnų iškamšos bet kuriuo atveju galėjo būti tik šaltu, statišku kūnu.
      -O kultūrinės iškamšos?
      -Kadangi kultūra yra žinių pobūdžio dalykas, ji turi daugybę veidų. Vaizdžiai išsireiškiant, ji tampa chameleonu. Tie veidai labai ryškiai figūravo knygose, muziejuose, filmuose. Šias iškamšas rodėme savo vaikams, darželiuose, mokyklose, universitetuose, ir su žavesiu pasakodavome, kad tai buvo nieko vertos laukinės gyvūnų rūšys, kurios neturėjo teisės gyventi po šia saule. Šios iškamšos puikiai pasitarnavo etnocentrizmo dirvodarai – juk jos jau buvo kritusios. Kiti, pasitelkę neteisingai suprastas Darvinizmo idėjas, skandavo, jog tos rūšys pralaimėjo konkurencinę kovą...

      -Ar kalbi apie tai, kas mūsų visuomenėje sklaido su neigiamu atspalviu? Apie vadinamas senienas?
      -Taip, šis iškamšų kūrimas buvo labai svarbus mito apie „laukinius, kraugerius, nelabuosius“ gimimui. Šią idėją galutinai įtvirtino vienalinijinės evoliucijos teorija. Paprasčiau tariant, mūsų kultūros klojėjai istoriją įsivaizdavo kaip viena kryptimi tekančią upę. Ir kad ši upė įtekėdavo į vieną vandenyną: Vakarų Civilizaciją.  Jie visiškai atsisakė supratimo, jog istorija „važiuoja“ keliais, jeigu ne begalybe, bėgių. Šie kūrėjai nenorėjo pripažinti, kad istoriniai įvykiai juda nuosavomis kryptimis, o ne kaip buvo manyta – viena. Tačiau reiktų ir juos suprasti: jų pasaulio suvokimo ribos „traukė“ tik iki nuosavos civilizacijos ribų, todėl būtų buvę naivu tikėtis, jog tuo metu būtų prieita kultūrinio reliatyvumo samprata. Juk supranti, kas ne su mumis, tas prieš mus.

      -Turi omenyje, kad mūsų kultūros atstovai nepripažino kitų kultūrų, kaip lygiateisių?
      -Tiesa, tačiau šiame klausime reikia kai ką pasiaiškinti. Gyvybės rūšys neskelbia viena kitai ultimatumų ir nedaro referendumų, kuriai teks palikti šį pasaulį, o kuriai atiteks šansas laimingai daugintis. Rūšis gali didėti iki tam tikro taško, o po to ją pradės slopinti biotinė(gamtinė) aplinka. Tai nuostabi savireguliavimo sistema, kuri sutvarko individų skaičių ir tuo pačiu atidaro „vartus“ organizmams su naujais požymiais, trumpai tariant – įvairove. Tai paprasti ekologijos dėsniai, kurie taip pat pasireiškia ir valdo socialinį, politinį bei ekonominį gyvenimą, tik to nieks nenori pripažinti bei suprasti. Kai reiškinius bandoma suvokti juos skaidant į ratio ir verčiant į formalizuotą loginę kalbą, sėkmės laukti nederėtų.

      -Ne visai suprantu, ką tu nori tuo pasakyti..
      -Gerai, pabandykime dar kartą. Savame pasaulyje svarbius sprendimus mes priimame direktyvomis, deklaracijomis, sąjungomis, sąjūdžiais, įvairiais pareiškimais. Nepradėsime diskutuoti, ar tai efektyvu ir reikalinga. Tik štai ką noriu tau pasakyti: tiek kitoms kultūroms, ir tiek kitoms gyvybės rūšims mes skelbiame išsikraustymo ir išnykimo nurodymus. Dedamės, jog turime teisėjo plaktuką ir galime patvirtinti nuosprendžius.
      -....Visa esmė yra idėjoje, kad mes galime tai daryti, ir kad turime tokią galią.
      -Taip, supratai mintį.

Po poros dienų sėdėjimo ir planavimo, mes nutarėme pradėti savo misiją. Išaušo gražus rytas, girios ošimas priminė, kad dar egzistuoja tyras oras. Į veidą dvelkė nuostabus, lauko žiedynų kvapas, ir širdyje pajutau stiprų atstūmimą, tačiau kito kelio jau nebuvo. Negalėjau apleisti pareigos – šeimą teko maitinti, kad ir plastmasiniu maistu. Šis jausmas lydėjo daugelį mūsų. Mes jautėme stiprią bjaurastį, bet negalėjome nieko padaryti. Traukinys važiavo taip greitai, jog niekas nedrįso iššokti. Šis jausmas įsipynė į mūsų kasdienybę, ir atėjo toks laikas, kai mes nustojome jautę, jog pasaulis gali būti kitoks. Kad gyvenimas gali transformuotis... Visiškai praradome galimybę matyti, girdėti, suvokti, kad tai tėra melas, kad gyvenimas neturi būti lydimas baimės, kančios ir atgailos. Tai tapo Vakarų civilizacijos fragmentu, jos vizitine kortele. Kiekvienas naujagimis yra tam pasmerktas, nuolatinei kančiai ir amžinai beprasmybei. Vėliau, kai naujagimis taps jaunuoliu, nuodėmės išpirkos būdas pasikeis. Kai jaunuolis taps suaugusiu, jis mokins kitus jaunuolius "auksinės taisyklės": būk tylus, daug dirbk ir atleisk. Ir niekada nieko neklausk." Tai tapo mūsų prigimtimi.

 Bus tęsinys

Martynas Jermolajevas