Visos kokybinės kategorijos „gerai“ ir „blogai“, „gėris“ ir „blogis“ turi prasmę tik esant absoliučiam atskaitos taškui, tai yra Dievui. Jeigu jo nėra, tai ir visos šios sąvokos netenka prasmės.



Meilėje yra prasmė ir be Dievo kaip išorinio objekto, be ne kaip alegorinės kategorijos. Meilę turi ir gyvūnai. Ji ne mažiau stipri, kaip pas žmones. Šuo gali būti kur kas labiau mylintis ir prisirišęs, negu jo „protingas“ šeimininkas.

Meilė pagrindžia visų gyvūnų, pradedant paukščiais, elgesio optimizavimą ir tai yra jos prasmė. Bet tik pas žmogų šis pagrindas gali dažytis skirtinguose supratimuose sudėtingiausiais atspalviais.
Iki tokio laipsnio, kad kartais meilės jau ir nesimato. Kiek žmonių, įsigydami gundymą, pameta jausmų betarpiškumą ir stimulu jiems tampa pakankamai racionalūs supratimai, o ne meilė kaip pirmoji priežastis.  Nuo čia jau ir iki abejingumo visai netoli. Ir tik iš tikro labai artimas žmogus gali sulaikyti nuo šios ribos peržengimo. 

Skirtingai nuo gyvūnų, pas žmones labai išvystytas poreikis ieškoti ir kurti. Todėl reiktų pridurti, kad Dievu žmogų daro ne tik meilė, bet ir ieškojimas bei kūryba. Galima vadinti juos meile, galima ir nevadinti, tačiau „atskaitos taškais“ jie vis tiek liks.

Galima pamatyti tiek grožio pilkoje sudžiūvusioje šakoje, styrančioje bekraštės dykumos smėlynuose po akinančiai žydru dangumi, kad bet kuriam užtektų juo užspringti. Kadangi nėra grožio Visatoje, o yra jis tik žmogaus dūšioje, tai tik nuo konkretaus žmogaus ir priklauso, kokiam grožiui jis yra gabus, kiek meilės  gali sutalpinti jo širdis. Tai priklauso visai ne nuo pasaulėžiūros konkretumo.

Tai, ką kai kurie mistikai vadina dvasingu grožiu, tiksliau būtų vadinti dvasiniu skurdumu. Skurdus jų supratimas apie grožį, ir tarp mistikų tokių kur kas daugiau, negu tarp realistų. Tam yra dvi priežastys.

Absoliutus pasitikėjimas jutimo organais ir savo protu kalba apie nebrandumą, apie tą besitęsiantį  mokymo periodą, kuriame vaikas lengvai patiki Senelio Šalčio buvimu. Ši mūsų savybė yra instinktų lygmens, kuriame autoritetai priimami be jokių išlygų, fanatiškai. Kai kuriems šis periodas tęsiasi iki pat senatvės.

Mokėjimas matyti, jausti grožį vystosi kartu su asmenine patirtimi.

Antroji. Mus supantis pasaulis kur kas sudėtingesnis, įstabesnis ir harmoningesnis, negu asmeniniai įsivaizdavimai, matymai ir teorijos.

Tereikia įsižiūrėti net į tokį „bjaurų“ gyvį  tarakoną ir jame aptinkamas stebėtinas funkcionalumas, formų ir judesių grakštumas – beveik viskas jame sutverta tobulai.

Tereikia pasižiūrėti į sukauptų žinių apie gamtą sistemą ir tuomet net tokiame „atstumiančiame“ dalyke kaip fizika, aptinkamos užburiančios konstrukcijos, atspindinčios realiai egzistuojančius reiškinius.

Tereikia perskaityti grožinius realių, istorinių ir asmeninių įvykių aprašymus ir pamatai bedugnę, skiriančią rašančiųjų fantaziją nuo to, ką kuria realybė.

Štai dėl ko lig šiol niekas nesugebėjo sukurti rojaus paveikslo, kuris kiekvienam užimtų kvapą nuo jo įstabumo ir šventumo. Nors atkaklių mėginimų buvo, yra ir bus labai daug, bet gautas rezultatas, kaip taisyklė, jo autorių netenkino, netenkina ir netenkins.

Joks mistinis pasaulis, jokia mistinė teorija  savo gelme ir sudėtingumu negali net lygintis su sukauptų žinių apie gamtą sistema, nors pastaroji  yra tik maža salelė tikrovės begalybėje.

Žmogelis prabudo vidurdienį po vakarykščių išgertuvių, pasišlykštėdamas valosi vėmalus nuo rankovės, raukosi nuo galvos skausmo ir staiga ištransliuoja: „Man dabar toks grožis sapnavosi!“ Akys švyti nežemiškumu – akivaizdu, kad matė. O paklausus, ką matė, paprašius nupasakoti, jis apmiršta, bandydamas rasti formuluotę, po to surūgsta ir pralemena: „Aš buvau tokiame...viskas rudos spalvos... ne, nu bet tokios rudos, tokios šiltos-lygios-nuostabios rudos...“ Galima kantriai laukti tobulesnių apibūdinimų, tačiau to, ką jis patyrė sapne, perduoti jums jis nesugebės niekada.

Meilė ir džiaugsmas – bet kurio žmogaus, bet kurios psichikos neatskiriama bazė. Kaip nebūtų gaila, bet pastovios meilės ir džiaugsmo nėra ir negali būti iš principo, nes kitaip tai tampa tiesiog nebejaučiama norma. Ir tai nėra blogai. Tik skausmo ir sielvarto fone juntama meilė ir džiaugsmas. Tačiau ne šie poliai yra gyvenimo prasmė ir tikslas. Jie tik krypties rodyklės. Pasiturintis ir ramus gyvenimas nėra norma. Pitekantropas tenkinosi šilta ola su laužu ir buvo laimingas nuo surastos po akmeniu riebios kirmėlės. Mums tai atrodo bjauru. Tačiau tai, kaip mes gyvename dabar, galbūt po šimto metų kažkam atrodys taip pat bjauru.

Bet jausminė meilė – ne tik paskatinimas, ir todėl taip pat reliatyvi, kaip ir džiaugsmas ar sielojimasis. Tai, dažnai būna  ir profesija, ir poveikio instrumentu. Kuo teko ne kartą įsitikinti, kad įsimylėti savanaudiškai  – daugelio moterų mėgstamiausias užsiėmimas. Ir kartais visai sėkmingai susisuka jaukus ir patogus šeimyninis lizdelis! Tuo gyvenimo prasmė ir užsibaigia, nežiūrint nė į jokį gerbūvį.

Kokia graži ji bebūtų, tačiau įsimylėjimo traukos būsena nėra tikslas, nes yra kai kas kur kas vertingesnio ir geidžiamesnio vyro ir moters santykiuose, kas neleidžia staiga ir beprasmiškai nutrūkti artumui, kilusiam dėl geismo ir traukos (netgi jei tai yra intelektuali trauka prie kūrybiško žmogaus). Ir jeigu trauka gali staiga vieną rytą išsisklaidyti kaip rūkas, ir likti tik galimybė liūdnai atsidusti, nuostabą išreiškus tankesniu blakstienų sumirksėjimu, tačiau yra tai, kas palieka žmogų artimu, nežiūrint į jokias abejones, netgi nežiūrint į neapykantą.
 
Gamtai nesvarbu, kas bus su moterimi, atidirbusia savo paskirtį, gamta dosniai apgaudinėja traukos ir orgazmo pagalba, jausminiais dalykais, kurie priimami su susižavėjimu. Bet kas gi po to, po 40-ties? Kur viskas dingsta? Kiek yra moterų, kurias galima tik užjausti: jos turėjo visus džiaugsmus, kurie sudarė pačią pagrindinę jų gyvenimo dalį. Kai jie tapo nebepasiekiami, neliko nieko, siaubinga tuštuma, prieš kurią yra tik vienas vaistas: apsiprasti su ja. Bet juk tos moterys nenustojo būti žmonėmis, jų jausmai tokie pat aštrūs, joms tebereikia artimų žmonių. Jų vaikai nutolsta, netgi jei jie ir gyvena kartu, vyras tampa įpročiu, su kuriuo seniai susigyveno, netgi Dievas joms ima atrodyti kažkoks ne toks ir  neteisingas.

Natūrali trauka – tai ne tikroji meilė. O štai tai, ką sudeda žmonės į savo jausmą, dirbtino, kūrybiško, ir sudaro ryšius, kurie nepriklauso nuo geismo ir natūralios traukos, ir nuo savo dirbtinumo jie nė kiek nėra mažiau didingi.
 
Taip, žydinti gėlelė nuostabi, rasos lašas saulėje spindi, o saulėlydis kerintis, nors visa tai natūralu. Bet niekas kitas, išskyrus žmogų, nežino, kad visa tai nuostabu, tik jis kuria eiles ir dainas.
Žinoma, iš to nesusisuksi lizdo ir nepamaitinsi vaikų. Lizdui reikia paprasčiausiai kieto patino, pageidautina bandos lyderio. Kiek jų aplink, tų kietų kietuolių!

Nesiūlau atsisakyti natūralios traukos ir geismo, kalbu tik apie tai, kad jei tik jais apsiribojama, tai stipriai save apvaginėjama. Mes 90% sudaryti iš to gamtinio ir labai retai būname kūrybos būsenoje, o kai kurie – beveik niekada.

Kodėl gi kiekvienam iš mūsų netapus bandos lyderiu? Kodėl kiekvienam iš mūsų netapus tuo sėkmingu princu ir kartu kūrybiniu žmogumi? O gi todėl, kad mes visi jau esame kažkiek kūrybingi, tik jei imti lyginti, tai tik vienas duotoje bandoje būna lyderiu ir tik keletas išsiskiria iš masės.
 
Bet kuriam prasigėrusiam kaime yra savo vietinis intelektualas, kuris kitoje vietoje bus tik juokdariu. Bet moterys orientuojasi į „kad nors kaip pas visus“, o tai reiškia, kad  priimtino gerbūvio lygis yra visai ne tas, kuris tenkino moterį prieš tūkstantį metų. Tose sąlygose, kuriose moteris tada jautėsi laiminga, šiandien moteris jaustųsi pažeminta. Ji svajoja apie intelektualų kietuolį, apie princą, nori turėti viską viename flakone ir lyginti savo pasirinkimą su viso kaimo lygiu. O kadangi princų yra labai mažai, tai ji renkasi nevisai o-ho-ho ir su tokia padėtimi susitaiko. Trauka (jei ji buvo) praeina maximum per penkis metus ir lieka tai, apie ką jau rašyta. Tokia štai beveik kiekvienos moters istorija... Bet šią istoriją ji pasidaro pati, ir kiek bandymų įsitaisyti „sėkmingai“ bedarytų, retai kuriai tai baigiasi laimingai. O jeigu ir baigiasi laimingai, tai visai ne dėl to, kad papuolė princas, ne. Tai įvyksta dėl to, kad kažkas įvyksta su pačia moterimi, keičiasi jos požiūriai, o kartu keičiasi ir gyvenimas. Tas, kas mano, kad laimė objektyvi ir reikia tik ją surasti, taip ir neranda jos. Greičiau reikia surasti save, nors nuo supratingo partnerio priklauso pusė sėkmės.

Kas gi vyksta tikrovėje, realioje buityje? Rodos pradžioje buvęs vyras toks supratingas, jautrus ir švelnus, tapo padaru, giliai įklimpusiu į kvailą kompiuterinį žaisliuką, besikabinėjančiu prie smulkmenų, o iš paties nieko nesulauksi, ir tie bučiniai tapo kažkokiais budinčiais!

O Ji? Kur dingo nepakartojamas žavesys ir stebuklingos paslapties pažadas? Kur gi grynai moteriškas švelnumas ir glamonės? Jai reikia tik Šito, blyn! Ir pinigų, o pati... Įgriso! Ką veikia šita būtybė čia, šalia?... Kiekvienas jos žodis nevykęs iki koktumo, o elgesys nuspėjamas kaip kambarinės bolonkės.

O kaip nuostabiai buvo pradžioje!? Maždaug taip: jie pajuto vienas kito  trauką iš pirmo žvilgsnio. Arba meilė? Termino pasirinkimas priklauso nuo susitikusiųjų amžiaus. Jeigu iki 19-os, tai priimta kalbėti apie meilę, nors retai kuri jauniklio ar jauniklės galvelė švari nuo kūniškų geidulių, o meilė įsivaizduojama kaip kažkas tokio tolimo, šviesaus ir viliojančio. Geismo iš pirmo žvilgsnio trauka  tokia stipri, kad iš karto tai su pasigėrėjimu pavadinama meile. Susižavima taip, kad atrodo tai yra svarbiau už viską gyvenime, ir tegul visas pasaulis skrenda į subinę kartu tėtuku-mamyte, lyginant su tuo ypatingu, kurio jiems lig šiol neteko patirti.
Po to, išbandžius dar kartą ir dar kartą, ir dar vieną kartą, pasirodo, kad visa tai rutina, meilės nėra, o visi aplinkui – tik padarai.
O kaip gi tų susilietusių gyvenime sielų giminingumas, momentinis vienas kito supratimas, lemiantis ryšys visomis čakromis??

Ko reikia, kad kiltų momentinė meilė-geidulys? Jei tai sielų ryšys, tai nebūtina matyti vienas kito, mes turime ir taip pajusti ryšį.

Kartą alpinistai aukštikalnės stovykloje surengė kelių grupių susiėjimą, Išėjo į kalnus visi po darbo penktadienį, ir, įveikę varginantį pakilimą, iki stovyklos slinko visi jau tamsoje. Didelėje akmeninėje trobelėje visi miegojo sukritę ant grindų. Kad nemaišytų tiems, kas atėjo anksčiau, šviesos nedegė, stengėsi netriukšmauti. Vienas vėlyvasis atsidūrė visai greta paslaptingos nepažįstamosios. Jis po to pasakojo, kad ji stumtelėjo jį keliu ir tyliai sukikeno. Ir jis staiga pajuto nenusakomą trauką ir jie, šnabždėdami vienas kitam į ausį kvailus, bet neapsakomai gražius žodžius, nežiūrint į nuovargį, užsiiminėjo meile taip, kad ryte vaikščiojo kaip lunatikai. O dar jį stipriai ėmė pykinti po to, kai jis, pagaliau, pamatė jos kaip reta atstumiančią išorę.

Tai ko gi reikia? Kai mes žiūrim net ir į kontūrais nupieštą lakonišką piešinį, tai iš kart, akimirksniu nustatome, simpatiškas veidas ar ne. Paveikslėlyje tikrai nėra jokios sielos. Bet kažkokie požymiai sukelia arba simpatiją, arba antipatiją. Yra animaciniai filmai, kurių personažams negalime būti abejingi. Viso labo tik keletas elementarių požymių gali nulemti mūsų pirmą santykį. Visai kaip pas gyvūnus – suveikė šie požymiai, kilo traukiantis ir džiaugsmingas jausmas. O po to, kai aušra atveria mums akis, mes matome nevisai malonų vaizdelį.

Nesitiki, kad taip primityviai mumyse viskas organizuota? Ir teisingai, kad nesitiki. Viskas visai ne primityvu, bet  labai sudėtinga.  O kiekviename sudėtingame yra savo paprastos šaknys, ir jeigu jų nematysi, tai niekada nesuprasi ir viso likusio. Bet kažkodėl yra manoma, kad turėti tokias šaknis yra kažkas žemo – mes aukščiau to!?

Kartą vyriokui prisisapnavo erotinis sapnas. Jame buvo tokia nuostabi ožkytė, jis nusivijo ją per žydinčią pievą, kojos pinasi aukštoje žolėje, pavyti niekaip nepavyksta, tik jos juokas skamba priekyje ir užpakaliukas šmėsčioja kviečiančiai. Iš apmaudo jis nubunda ir tiksliai: kažkoks užpakalis prieš jį. Na, jis ir užkrito ant jo. Siaubingai patenkinta žmona paruošė jam klasiškus pusryčius, ir tarė: „Štai matai, Apolinarai, tu su manimi žmoniškai, ir aš žmoniškai!“ Argi daug reikia laimės pajautimui? :)

 
Ar galima kalbėti apie dvasingumą, ir tuo pačiu jausti tą primityvų potraukį tam, kas turi kažkokį užvedančių požymių rinkinį? Tam, kas santykiuose užsideda komfortiško malonumo kaukę? Ir kodėl, jei šis rinkinys toks svarbus, jis nesusiformuoja pas visus individus, kaip pavyzdžiui uodegos spalvingumas pas povus? Formuojasi. Vieniems daugiau, kitiems mažiau. Išgyvena tie, kurie turi tam tikrą savybių rinkinį, kuriam suteikiama lytinė pirmenybė jei ne visų, tai bent kai kurių individų. Susidarė daugybė patrauklumo tipų, kiekvienas iš kurių tapo reikalingu, priešingu atveju tas tipas nepratęstų savo egzistavimo. Tai reiškia, kad  specifiškai patrauklus tipas turi daugiau šansų duotame areale, o kitoje šalyje susirasti tinkamą partnerį gali būti kur kas sunkiau.

 Tam jis ir yra primityvus traukos mechanizmas, kad suveiktų tikintis netikėto, atsitiktinio ryšio ir pasirodo, kaip taisyklė, yra neveikiantis ilgai trunkančiuose ryšiuose. Praeina kiek tai laiko ir neišvengiamai ateina nusivylimas. Pas žmones šis terminas svyruoja nuo vienos dienos, kai jau sekantį rytą darosi koktu, iki keleto metų. Trauka dingsta, ir jei jos nepakeičia artumo ir prisirišimo jausmas, tai gyvenimas kartu tampa kančia.

Būna ir atvirkščiai, pradžioje priverstinis ryšys, be traukos ir netgi su antipatija, po to pasikeičia į tikrą meilę. Kas gi įvyksta? Jis tampa „savu“, artimu žmogumi, ir netgi „trūkumai“ jo priimami jau beveik kaip privalumai. Ir tada jau nelieka nieko žmoguje kas galėtų atstumti, beveik kaip pasakoje.

Bet traukos ar antipatijos jėga, paremta keliais asmeniniais patrauklumo požymiais, būna tokia neįveikiama, kad netgi gili, bet platoniškai „virtuali“ meilė neišlaiko susidūrimo su realybe, kai staiga išpuoselėtas įvaizdis, papildytas pamatytu, iš tikro visai neesminiu ir netgi tiksliai nesuvokiamu, pasidaro nuviliančiu. Tai kas gi stipriau: dvasinis artumas, kuris atrodė neginčijamas ir pagrįstas, ar primityvi reakcija į išoriškas savybes? Pasaka neišlaikė patikrinimo realybe?
 
Pati iš savęs primityvi reakcija negali būti stipresnė už tai, kas yra aukščiau jos: daugelis gyvenimo pavyzdžių kalba apie tai, kad koks bebūtų išoriškai ar psichologiškai  nepatrauklus partneris, o tikrasis dvasinis ryšys yra aukščiau už viską. Kas nežino tokių pavyzdžių gyvenime, vienas iš jų: kūniškai bejėgis fizikas Stivenas Hokingas ir jo žmona. Kad primityvus paimtų viršų, reikalingos aplinkybės, kurios pačios iš savęs padeda tokiam nenatūralumui. Ir pasirodo, kad ne pasaka neišlaikė išbandymo realybe, o realybė buvo iškraipyta taip, kad užmušė pasaką. Laužyti – ne statyti: kuo krištoliškesnė, kuo labiau išaukštinta pasaka, tuo lengviau ją sudaužyti.
 
Jeigu pradžioje patrauklumo požymių rinkinys toks paprastas, kad bet koks vaikas iš karto gali pasakyti, patinka jam ar nepatinka žmogus, tai su patirtimi jis vis sudėtingėja, formuojasi idealas, į kurį įsipiešti aplinkiniams darosi vis sudėtingiau. Su amžiumi vis problematiškiau išsirinkti gyvenimo partnerį! Norimo partnerio įvaizdis taip idealizuojamas, kad pereina į svajonių ir neišsipildžiusių vilčių kategoriją. Atsiranda liūdnokas įsitikinimas, kad niekas niekada nesugebės to įvaizdžio atitikti.

Tas įvaizdis primena trapią, gražią meilės gėlelę, kuri šviečia giliai sieloje, ir skirta Tam Vieninteliam, kuris, tikriausiai, taip ir nepasirodys.
Naivi mergaitė su pasigėrėjimu dovanoja šią gėlelę, kai tik pirmas potraukis susuka jai galvą, o po to su nuoskauda surinkinėja nuo neatitikimo  realybės su idealu nuvytusius žiedlapius, kai su blaivinančiu akivaizdumu aptinkama, kad visai jis ne jos lūkesčių  princas. Greitai iš gėlytės, iš tikėjimo meile nieko nelieka...
Tai atsitinka todėl, kad primityvi trauka nesugeba numatyti daugelio gyvenimiškų socialinių aplinkybių. Ji juk nuo pat pradžių buvo skirta tik laikinam ryšiui. Ši trauka buvo pagrįsta tik keletu paprastų savybių, apsprendžiančių individo patrauklumą.

Ši trauka yra pati didžiausia apgavystė, kuri atiteko mums iš gamtos. Tokia didelė, kad visi tie, kas aklai seka ja, neišvengiamai prieina išvados: visi diedai – niekšai, arba visos bobos – kalės!

Galbūt reikia, nuo pat pradžių stengtis užmerkti akis, nebandyti žavėtis akivaizdžiais patrauklumo požymiais, nežiūrint kaip to besinorėtų, nebandyti burti, kokia kaukė naudojama bendravime, ir , vėliau ar anksčiau, iš viso rato tokio virtualaus bendravimo išsirinkti tą, kas yra maksimaliai dvasiškai artimas, o tai visų pirma reiškia: artimas tiek, kad su juo bendrauti galima būtų taip natūraliai ir paprastai, kaip pačiam su savimi.

Atrodo, čia taip lengva apsigauti, juk žmonės nuolat  keičiasi, jie gali klysti ir mokytis iš savo klaidų. Čia nėra receptų ir negalimi svetimi patarimai. Tik kiekvienas pats gali staiga suprasti, kad šis žmogus pakankamai artimas tau savo vidumi. Jis negali būti absoliučiai artimas, tai nerealu, bet yra tas slenkstis, kai norisi pasitikint atverti dūšią.
Tada lieka noras būti visada kartu, duoti gyvenimą abipusės meilės gėlelei ir išauginti ją – tai išties stebuklinga paslaptis ir šventas veiksmas. Ir nutarus atverti akis realybei. Jeigu tik viskas buvo sąžininga, o ne žaidimas, pasirodys, kad primityvios vertinimo reakcijos yra bejėgės.

„Jeigu“ todėl, kad yra viena sąlyga-kliūtis tam: jeigu partneris nesupras ir nepanorės pasielgti taip pat, nieko nesigaus. Meilės gėlelė taip ir liks tik  pas vieną neįgyvendinto idealo pavidale.

Skirtingai nuo potraukio „iš pirmo žvilgsnio“ čia nėra vietos atsitiktinumo kaprizui, tokiuose santykiuose žmonės nenusileidžia dievams: jie patys laisvi pasidalinti savo meilės gėlele su kitu, besąlygiškai susieti kitą su savo idealu, įgyvendinti savo idealą. Tai panašu į tai, kaip tik ką gimęs viščiukas ima laikyti savo motina tą pirmą objektą, kurį pamato. Jis perkelia viską, kas su motina surišta į šį objektą.

Tokiuose santykiuose vieno dvasinis Aš nenutrūkstamai papildomas kito dvasiniu Aš ne paprastu sudėjimo veiksmu, o tarpusavio jausmų ir siekių moduliavimu – dauginimu. Ir kiekvieno pasaulis, paimtas atskirai, gali pasirodyti tuščiu lyginant su abipusės meilės visata. Kai kam tai gali pasirodyti ne pagal jėgas, juk kaip sakoma, ir varge ir džiaugsme...

Tokiuose santykiuose nebus reikšmingas sugebėjimas linksminti, juk pats save gi retai linksmini. Nebus svarbu ieškoti temos pokalbiui – juk pats su savimi ne taip dažnai kalbiesi... Ir apkritai, nėra jokių kokybinių savybių pagal kurias galėtum nuspręsti tinka tau šis žmogus ar ne.
Tai nepaaiškinama, kaip ta meilė, skirtingai nuo traukos, kuri neturi jokių konkrečių priežasčių, ji besąlygiška, koks bebūtų žmogus ir ką jis ne bedarytų, netgi jei tai ir sukelia skausmą. Ir tik toks jausmas gali nugalėti laiką ir likti, kad ir kaip keistųsi viskas aplinkui.

Kas sudaro dvasinio artumo pagrindą lyginant su gamtinės traukos vertinimo skale? Jei pastarieji gerai žinomi, tai dvasinio artumo mechanizmas yra neaiškus, bet jis yra, ir neturi nieko bendro su žmogaus vertinimu „iš pirmo žvilgsnio“, bet dažnai ir prieštarauja jam.

Žmogaus ryšiai šiuolaikiniame pasaulyje labai platūs – po visą pasaulį, tačiau prioritetas vis tiek teikiamas šiam ryšiui, nes tik per jį susikuria bendras ryšys su visa  kultūra.
Nepasitenkinimas, kūryba – tai, iš esmės, noras priartinti prie savo supratimo kuo daugiau žmonių, siekimas būti įdomiu jiems ir reikšmingu. Dėl gryno smalsumo  rezultatui kūryba niekas neužsiiminėja.

Didžiausią efektą, kuriant gyvenimo tikslą, galima pasiekti tik santykyje su žmogumi, kuris lygiai taip pat to siekia ir supranta tai, o paprasčiau – jeigu tai labai artimas, mylintis žmogus.

Didžiausią reikšmę žmogaus gyvenimui suteikia Meilė, kuri yra jo sielos Dievas. Ir ši Meilė ne tiktai trauka, ne tiktai džiaugsminga euforija, užpildanti sielą, o neabejingas ir jaudinantis, pastoviai nepasotintas santykis su artimu žmogumi, tai, į ką pavirto unikali žmogaus savybė – nepasitenkinimas egzistuojančiu, atvėręs aukščiausias dvasines savybes ir pristatytas meniniais žmogaus kultūros kūriniais. Todėl tokia Meilė negali apsiriboti tik asmeniniais dviejų žmonių santykiais. Jie tampa ne tik dvasiškai susieti tarpusavyje, bet  kartu susieti ir su visa kultūra.