 nuo 2008.09.01 |
| Homo mąstantis - homo rūpestingasis |
|
 Rytoj minėsime pasaulinę gyvūnų dieną. Ta proga valstybinė televizija labai „susirūpino“ ir paruošė visą pundą reportažų – apie gyvūnus. Pasirodo visi pasaulio gyvūnai mums lietuviams – tai šunys, katės ir vienas kitas priklydęs ir nespėjęs pakilti skrydžiui į pietus gandras. Jis į šį sąrašą pakliuvo matyt tik dėl to, kad kažkam gal būt yra tapęs tautiniu simboliu ir laikas nuo laiko ima spazmuoti širdį, ir, kad ją apraminti, nutarta savo „rūpestį“ deklaruoti viešai, tikintis taip nuraminti savo nepaklusnųjį siurblį. 364 dienos metuose skirtos mums, žmonėms ir mūsų veiklai minėti, o vieną dieną intensyviai minime gyvūnus, bet tik tuos, kurie mums svarbūs – tai tie kuriems esame pastatę atskiras parduotuves, o savosiose maisto parduotuvėse įrengę skyrius arba lentynas, ant kurių puikuojasi „Chiapi“, „Whiskas“ ... Ar teko matyti ant tų lentynų presuoto koncentruoto šieno stirnoms? O skrudintų gilių šernams? Neteko? Ir neteks, nes gyvūnai mums yra tik tie, kurie pakluso mums ir sutiko mums vienaip ar kitaip tarnauti. O jei tarnauja neištikimai ir per dažnai prisimena fiziologinius poreikius daugintis, tai tokį neklaužadą greitai apraminame su veterinaro pagalba – skalpeliu "šnait" per tarpukojį ir paklusnumas bei ramybė – amžiams.
Tie gyvūnai, kurie miškuose ir laukuose, mums rūpi tik tiek, kiek trukdo mūsų žemdirbystei ar kitai mūsų veiklai. O kai labai pradeda trukdyti, tai tada imame šautuvus ir einame jų šaudyti. Šaudo visi – nuo chirurgo iki prezidento, nes gyvūnus prisimenam tik vieną dieną metuose, o kitas likusias esame užmarštyje ir nepažadina iš jos nei dvivamzdžio driokstelėjimas greta ausies, nei jo atatranka į petį. Jei šautuvu neįstengiame jų įveikti, tai tada imame nuodus ir galabijame jais, bet tada jau tyliai. Ir metodiškai. Kiekvieną dieną, metai iš metų. Kad netrukdytų mums gyventi, nes žemė buvo sukurta žmogui ir mes esame jos šeimininkai, ir tik mes galime nuspręsti kam gyventi, o kam ne.
Tiesa, dar labai rūpinamės tais gyvūnais, kuriuos galime (sukapoję gabalais) palaipsniui perkelti į savo skrandį ir taip pajusti gyvūnų teikiamą naudą bei sotumo palaimą. Rūpinamės šitais tam, kad per anksti nenudvėstų ir priaugtų pakankamai svorio, o paskui skustuvu po kaklu ir į puodą. Gyvūnų gyvenimas tvarto garde ar ant laktų – tai dar viena mūsų begalinės meilės gyvūnams išraiška.
Kai medžiotojas su lanku ar ietimi išeina į girią, jo ir medžiojamo žvėries šansai lygūs – 50/50. Šiandien gudresnis buvo medžiotojas ir pasisekė jam, rytoj uoslė ir klausa bus geresnė žvėries ir laimėtojas bus jis. Tačiau kai link gardo su peiliu rankose pajuda valstietis, gyvūno šansai išlikti yra nuliniai.
Tas, kas mus ir gyvūnus kūrė, sudarė mums vienodas sąlygas tobulintis ir tobulėti. Tik mes nutarėme, kad tobulėti turime teisę tik mes – žmonės, o gyvūnai – tai tik priemonė tam mūsų tobulėjimui.
Buki esame, bukesni už bet kurį nukriošusį troleibusą. Ir sergame visuotine trumparegyste, kurios neįveiks joks oftalmologijos profesorius su visa savo šiuolaikine medicinos įranga.
Minint gyvūnų dienelę, kuri jiems neturės jokios reikšmės ar įtakos, pažiūrėkime dar kartelį filmą, kurio LTV ar LNK tikrai nerodys, bet kuris gal būt turės įtakos jums. |
| |
| |
|
Fin
2010.04.13 HomoSanitus / Andrius Virbičianskas
Tai mano paskutinė rašliava šiame puslapyje (www.zeitgeist.lt – HS pastaba). Artimiausiu metu visos teisės bus perduotos asmenims, kurie norės toliau kuruoti šį www.zeitgeist.lt tinklapį. Tolimesnio intereso jį prižiūrėti nebeturiu.
Galbūt, kažkam įdomu, kodėl? Norint į tai atsakyti, reikia grįžti į pradžią, į pirmą dieną, kai paleidau šį puslapį. Tada, kaip ir dauguma Zeitgeist žiūrovų, buvau šokiruotas esamos pasaulinės situacijos. Džiugu buvo pajausti, kad tuometinės mano idėjos puikiai sutapo su Zeitgeist skleidžiamomis idėjomis. To pasekoje, pradėjau rašyti daug straipsnių ta tema…
Labai greitai puslapis įsivažiavo. Buvau pakviestas net į radiją ir pravesti LUNI paskaitos. Iškart po to sekė puslapio praplėtimas. Tai yra: forumo paleidimas, bandymai versti filmus ir rengti... |
Pavėluotai, bet apie Velykas
2010.04.12 HomoSanitus / Laimis Žmuida
 “Pasakyk kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu toks” – sako lietuvių liaudies patarlė. Na, aš turiu visokių draugų, bet jei taip pradėtume procentaliai skaičiuoti, tai mane supa absoliuti beviltiškai nepataisomų tinginių dauguma.
Tinginys tinginiui padeda nieko nedarydamas
Anksčiau man galvą tekdavo sukti ką čia parašius į savo tingėjimo tinklaraštį. Kuo toliau, tuo galvą sukti reikia mažiau. Pasiskaitė mano draugai tinklaraščio ir kaip atsivėrė jų sielos tinginystei, tai tik spėk aprašinėt. Vietomis net mane patį pralenkia. Bet tai gera proga pasitempti man. Teisingiau ne pasitempti, bet dar labiau atsipalaiduoti. Tinginystėje juk viskas atvirkščiai nei darbo pasaulyje. Konkurencija čia suprantama kaip kuo didesnis nieko neveikimas. Ir padėti vieni kitiems galime tik nieko... |
| |
|
Gyvenimas yra žaidimas
2010.04.01 HomoSanitus / Andrius Virbičianskas
 Net nežinau nuo ko pradėti. Išties, noriu pasakyti, kad šia tema bijau rašyti. Labai bijau. O kodėl, sunku pasakyti. Galbūt dėl to, kad bijau, jog nepavyks suprantamai perteikti minties, kuri mano galvoje jau keletą mėnesių ir niekaip nedingsta ir net nenurimsta. Tai kažkas tokio, kas tiesiog privalo būti išsakyta… Pabandysiu. Tai nebus vienas straipsnis (ar kaip mėgstu vadinti – rašinėlis). Šią temą aš noriu paversti kažkuo, kas galbūt žmonėms padės susivokti gyvenime. Man tai kažkodėl labai svarbu…
“Gyvenimas yra žaidimas” – tai kertinė mintis. Būtent iš jos gvildensiu absoliučiai bet kokią mūsų gyvenimo situaciją. Kaip ir matote, žodžiai paprasti, tačiau jų reikšmė, kaip pasistengiu parodyti, yra labai ir net labai gili.
Ar kada bandėte į savo... |
Protas kaip džinas
2010.03.06 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Ar tu esi geras?
Ne, aš nesu geras. Ir tu nesi geras. Ir jie nėra geri, ir jūs nebe...
Iliuzija universali. Iliuzija gali būti ir šaldytuvas, ir meilė, ir... Įsigijus šaldytuvą, iliuzija dingsta, tas pats nutinka ir su trokštama meile. Tas pats nutinka ir su kitais mums taip reikalingais daiktais. Iliuzijos nuolatinė užduotis - dingti, mat begalinėje eilėje laukia kitos, sekančios iliuzijos...
Ar tu myli savo tėvą?
Niekada neturėjau tokios iliuzijos, bet klausimas įdomus...Vienintelį ir paskutinį kartą bandžiau su savo tėvu pasikalbėti apie meilę... dvi valandos po jo mirties. Tiesą pasakius, ir dabar galvoju – ar jis apskritai kada buvo gyvas...
Kada pirmą kartą iš tikrųjų suvokiau, jog esu blogas, nutariau leistis į kilnų žygį – supratau, kad... |
| |
|
Mokykla žudo kūrybiškumą
2010.02.23 HomoSanitus / Age
 Kenas Robinsonas gimė 1950 m., Liverpulyje (Anglija), septynių vaikų darbininkų šeimoje. Būdamas ketverių susirgo poliomielitu, kuris po komplikacijų pavertė jį neįgaliu (įvyko kojų atrofija). Tačiau šeima visokeriopai skatino jį toliau lavintis ir neleisti ligai riboti jo gyvenimo. Taigi jis nenuleido rankų ir 1981 m. Londono universitete gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.
Prasidėjo karjera, daugiausia švietimo srityje. K. Robinsonas susilaukė daugybės įvertinimų, išleido keletą knygų, tarp jų „The Element: How Finding Your Passion Changes Everything“, „Out of Our Minds: Learning to Be Creative“ ir „The Arts In Schools“. Šiuo metu, su žmona Marie-Therese gyvena Los Andžele (JAV).
Šioje paskaitoje charizmatiškasis Kenas Robinsonas gyvai ir su geroka... |
Grįžk
2010.02.17 HomoSanitus / Martynas J.
 Šiais laikais galime sutikti begales žmonių, kurie iki gyvo kaulo yra užknisti kasdienybės. Tokie žmonės bando ją kuo ryškiau, įvairesnėmis spalvomis nuspalvinti. Vieni eina į naktinius klubus, antri į sporto klubus (tikėdamiesi, kad ten įgaus amžiną jaunystę ir sveikatą) , treti ieško religijų, manydami, kad rado gyvenimo „grindis“ , dar kiti išsigelbėjimo ieško darbe ar karjeroje, ir galiausiai, tie, kurie nori rasti tikrojo gyvenimo skonį. Tuos pirmus sieja iš pažiūros nepanašus, tačiau vienas ir tas pats tikslas – rasti kažkokį siauro pobūdžio užsiėmimą, kuris atitrauktų dėmesį nuo organizmo poreikių, prašymų.. grįžti. Paklausite, kur grįžti? Juk mes esame čia, esame savo namuose, miestuose. Juk darbai kaip ir nudirbti, vaikai paimti iš darželių,... |
| |
|
Logikos pradmenys
2010.01.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
...........be teisės versti į anglų ir kitas arabų kalbas.
Prieš mane su rankiniu bagažu rankose eilėje laukia kelios pagyvenusios moterys juodais apdarais. Nors veidai uždengti čadromis, amžių ir lytį nustatyti nėra sunku. Kūno kompleksija bei nusiaunami batai prieš antiteroristinę patikrą – puikus „link'as“. Pats avalynės nusiavimo ritualas gana komiškas, mat prie tikrinimo zonos jokių kėdžių. Moterys viena už kitos pasilaikydamos,... |
Pošventinis šiupinys
2010.01.03 HomoSanitus / Age
 Jei rašytojai aprašytų tik tai, ką mato,
o ne tai, ką nori matyti,
šiandien neturėtume pasakų,
o kiekviena knyga būtų ...
istorijos vadovėliu.
Chronobiologija (mokslas apie biologinius ritmus) žino vieną ciklą, kuris vadinamas metiniu ir tiesiogiai priklauso nuo saulės. Tas ciklas turi keletą momentų, kurie visiems gyviams žemėje ir ant jos sukelia kai kurių nepatogumų – organizmai reaguoja į ciklo fazes, o labiausiai į tų fazių virsmo taškus. Vienas iš tokių virsmų vyksta prieš pat naujuosius metus, tada, kai diena ima ilgėti. Visi gyviai tokius fazinius perėjimus stengiasi pergyventi švelniai, neįsiveliant į gausesnius nugėrimus, ėdimus ir linksmybes. Tik vienam padarui – civilizuotam žmogui tai negalioja. Negalioja, nes jis ... |
| |
|
Anarchizmo istorija: Zomijos paslaptis
2009.12.18 HomoSanitus / RB
 Įsivaizduokime pasaulio žemėlapį, kuriame spalvomis vaizduojamos ne atskiros šalys, o aukščiai virš jūros lygio. Tada Apalačių kalnynas Šiaurės Amerikoje atrodys kaip ilgas pusiasalis tarp tankiai apgyvendintos Rytų pakrantės ir derlingų prerijų. Pietų Amerikos vakaruose gyvenančių žmonių dauguma susitelks pakilusiame virš maliarinių žemumų archipelage. Šiaurės Europoje Beniliukso lygumas ir Olandijos polderius būtų sunku atskirti nuo Šiaurės jūros. O pietinėje Azijos dalyje, pradedant Vietnamo aukštumomis, kylant Tibeto plynaukštės link ir dar toliau į vakarus, iki Afganistano, matysime išsidriekusią kalnuotą teritoriją, kuri tapo namais daugiau nei 100 milijonų žmonių. Tai ir yra Zomija
Zomija yra stipriai raižyta Azijos dalis, kuri 2000 metų išliko kultūriškai... |
Globalizacija etologo akimis
2009.12.04 HomoSanitus / Age
 Kai Lietuva stojo į Europos sąjungą, šio žingsnio priešininkai ir skeptikai pateikė visą krūvą argumentų. Vieni jie kvepėjo ekonominėmis blogybėmis, kiti dvelkė tautiniu patosu, treti... Tačiau neatsirado nė vieno atstovo iš opozicijos, kuris būtų pateikęs argumentą esminį, pagrįstą ne kažkokiais ekonominiais paskaičiavimais, nauda ar tautiniu motyvu, o paremtą dėsniais, galiojančiais mums, kaip gyvybės formai, kaip rūšiai kitos gyvybės įvairovės kontekste.
Mes tūkstančius metų tobuliname savo gyvenimo būdą civilizuotose valstybėse ir kol kas mums sekasi ne kaip. Greičiau atvirkščiai. Mes jungiamės į valstybių sąjungas, manydami, kad kuo didesnis darinys, tuo lengviau bus išspręsti kylančias problemas, tuo lengviau ir darniau bus galima gyventi. Tačiau realybėje viskas vyksta priešingai... |
| |
|
2009.11.25 HomoSanitus / Martynas J.
 Knygos „Endgame”(Endšpilis) prielaidos
Autorius: Derreck Jensen
„Netgi dabar mes, stipriai mylintys Žemę,
nematome akimis ar negirdime ausimis,
mes vargiai jaučiame savo širdžių
plakimą tol, kol jos neperauga į protestą.”
1.Civilizacija nėra ir negali būti ekologiška, t.y, negali būti ekologiškoje pusiausvyroje. Tai ypač būdinga industrializuotajai civilizacijai (industrijos civilizacijai, „fabrikinei”).
2.Tradicinės bendruomenės ne savanoriškai atiduoda ar parduoda savo resursus , išteklius,... |
Mėgstu lietų, uodus ir svečius
2009.10.09 HomoSanitus / Laimis Žmuida
 Kas bendro tarp lietaus, uodų ir svečių? Atrodytų – nieko. Tad kodėl jie man taip patinka? O gi todėl, kad skatina nedirbti.
Kuriu tinginio sodybą. Ką tu padirbsi lauke kai lyja? Net paukščiai nečiulba. Kai uodai kanda irgi nepadirbsi. Būtinai reikia turėti bent dvi laisvas rankas, kad galėtum vaikyti uodus šalin. O svečiai yra šventas dalykas. Kai jie atvažiuoja, tai metu visus darbus ir rūpinuosi tik svečiais.
Yra dar ir kitų dalykų, kurie skatina nedirbti. Pavyzdžiui, karštis. Šiltuosiuose kraštuose karščiausiu paros metu daroma siesta. Tuo metu niekas nedirba. Atsimenat ir Rarojoje, rašiau, kai užkaitina saulė, tai guli visi šešėlyje prispausti ir nieko neveikia, nes neįmanoma nieko veikti. Bet tai įmanoma tik gamtoje.
Miestiečiai gi sau susikūrę tokias sąlygas, kurios... |
| |
|
Ištrauka
2009.09.25 HomoSanitus / Arvydas Šliogeris
Pasibaigus R. Rakausko didžiosios knygos pristatymui kartu su A. Sutkumi išėjome į žvarbią vasario vakaro tamsą, ir jis apsunkusiu balsu tarė: „Na, visa tai gerai, bet vis tiek mes atsilikome nuo gyvenimo...“ Aš jam nieko neatsakiau, bet viduje įsiutęs pagalvojau štai ką: nuo ko gi mes atsilikome? Gal nuo tos ekskrementinės „kultūros“ tvano, plūstančio iš tūkstančių ekranų, kurių centre puikuojasi „postmodernioji“ Švenčiausioji Trejybė: Gangsteris, Pasturgalis ir Revolveris; gal nuo pakvaišusių imbecilų ir silpnapročių, besidarkančių visokiausiuose performansuose ir instaliacijose; gal mes atsilikome nuo paliegusių bobelių, kurių rašliava užtvindė knygynų vitrinas ir lentynas; gal Sofoklis atsiliko nuo Koršunoffo pornoformansų, o Platonas nuo leniniečio...
|
150 taisyklė
2009.07.13 HomoSanitus / dievoakimis
 ...dievo akimis...
...arba žvilgsnis kitu kampu...
Kaip ir sakiau, mano “draugelis” sugrįžo prie miestų temos, ir štai ką jis turi pasakyti dar.
Stiprus smūgis. Po jo - visiška tamsa. Atsibundu. Atsikėlęs bandau susivokti, kur esu. Bet viskas aplinkui nepažįstama. Suprantu tik tai, kad esu pakankamai aukštai, nes kvėpuoti nėra taip lengva, kaip visada. Neturėdamas nė menkiausio supratimo kur aš, pradedu žingsniuoti.
Ilgai netrukus prieinu prie šlaito, už kurio man atsiveria niekada dar neregėtas vaizdas. Iki pat horizonto aš matau tarsi mažas salas. Bet tos salelės sudarytos iš atskirų plotų. O kiekviename plote, atrodo, kad būtų po namą, apsuptą medžių.
Vedinas smalsumo nuskubėjau prie vienos iš tokių salelių. Ir kuo arčiau aš buvau, tuo aiškiau mačiau, kas tose... |
| |
|
Proto įkaitai
2009.07.13 HomoSanitus / dievoakimis
 ...dievo akimis...
...arba žvilgsnis kitu kampu...
Eilinį sykį besišlykštėdamas žmonių elgesiu, netyčia užtikau vieno vaikinuko mintis. Vaikinukas įdomus, stengiasi rasti atsakymus į jam rūpimus klausimus, nuolat klausia kodėl ir netiki žmonių pasaulyje nusistovėjusiomis normomis. Galbūt ne visa žmonija nuėjo visiško susinaikinimo keliu? Patinka man jis, todėl, manau, dažniau užklysiu į jo mintis. O dabar štai viena iš jo kelionių po minčių pasaulį:
Protas, protas, protas. Kas jis per vienas? Ar tai AŠ? Ar tai, ką aš galvoju, darau, gimsta 1.5 kg sveriančioje smegenų želė? Įdomu. O kas jeigu mūsų tapatinimasis su protu yra klaidingas požiūris? Ar tikrai protas esame MES? Kuo daugiau mąstau, tuo labiau suprantu, kad galimas daiktas, jog protas nėra mūsų esybės dalis. Tai atskiras... |
Darbas, uždarbis ir pinigai
2009.07.09 HomoSanitus / Laimis Žmuida
 Darbas žmogų puošia
Čia pateikta R. Vainienės citata kviečia dar kartą pamąstyti apie darbą.
Darbas žmogų puošia, sako patarlė. Tačiau ekonomikos dėsniai sako, kad atlyginamas ne bet koks darbas, ne bet koks aktyvumas, primenantis Brauno dalelių judėjimą, bet tas darbas, kurio produktus įmanoma parduoti. Darbo reikalingumas ir naudingumas įvertinamas ne tuomet, kai kaip tarybiniais laikais prigamini „į sandėlį“ krūvas ir tonas prekių, bet tada, kai gali jas pelningai realizuoti. Pardavimas, o ne gamyba, produktas, o ne darbas fizine prasme yra rinkos karalius.
(Rūta Vainienė. Nykstanti verslo šaka – žemės ūkis. Komentaras, Lietuvos radijas, 2003 04 22)
Turiu draugę, kuri dirba penkiuose darbuose, bet nieko doro neuždirba. Aš jai vis sakau:... |
| |
|
Kam reikalingi keliai?
2009.07.07 HomoSanitus / Laimis Žmuida
- Prisėsk, anūkėle, papasakok apie savo kelionę.
- Oi, močiute, negaliu daugiau sėdėt, kelionė buvo labai ilga net užpakaliuką skauda.
Jūs sakysite – koks keistas pasaulis, ilga kelionė, o skauda ne kojas, bet užpakaliuką. Gal ji keliavo su aukštakulniais ir užpakaliuko raumenys dažnai įsitempdavo ir įsiskaudėjo? Arba ji buvo ne keliauninkė, o traukiamoji. Arklius juk irgi muša su bizūnais, kad šie greičiau eitų.
Deja, neatspėjot. Čia tiesiog buvo kalbama apie paprastų paprasčiausią kelionę. Mergina sėdo į taksi ir nuvažiavo į oro uostą, ten sėdėjo ilgai ir laukė lėktuvo, paskui skrido į Vokietiją sėdėdama ir ten vėl sėdėjo ir laukė kito lėktuvo į Indiją. Indijoje teko keliauti įvairiu transportu – lengvaisiais automobiliais, sunkvežimiais, su rikšomis, teko joti ir riedėti dviračiu,... |
Mąstymą verčiančios idėjos
2009.07.02 HomoSanitus / Rokas Balčiūnas
“Tad buvimu pasinaudoti galima, nebuvime – atrasti vertingumą.” [Lao Zi]
Buvau. Buvau pavyzdingas, santūrus, punktualus ir sąžiningas, buvau pedantiškas bei imlus mokslams, taip pat buvau padorus ir ištikimas, buvau perspektyvus, aiškiai motyvuotas, įstatymų paisantis pilietis. Kaip ir visi, ieškojau saviraiškos. Buvau, kaip ir visi norėjo būti – ir tuo didžiavausi… manimi didžiavosi. Žinojau, kad turėsiu padaryti kažką didingo, nes kitaip jokios prasmės gyventi nebūtų. Turėjau kažką pasiekti, išnaudoti savo potencialą. Ieškojau gyvenimo prasmės, ieškojau paprasčiausios formulės, kaip ištverti dieną. Aš buvau… visiškai aklas.
Aš aklas jau kelias... |
| |
|
Menas nieko neveikti
2009.06.25 HomoSanitus / Thomas J. Elpel
 Pirmieji kolonistai, sutikę Šošonų genties indėnus Great Basin Desert, paprastai juos apibūdindavo kaip „apsileidėlius ir tinginius”. Daugelis stebėtojų pabrėžė, kad indėnai, gyvendami visiškai apleistose žemėse, nieko nebuvo nusiteikę daryti, kad pagerintų savo padėtį. Jie nestatė pastatų ar gyvenviečių, naudojosi tik keliais įrankiais, beveik nekūrė meno ir atsargai laikė tik šiek tiek maisto. Atrodė, kad visa jų veikla yra tik sėdėti ratu ir nieko neveikti. Šošonai buvo tikri medžiotojai ir maisto rinkėjai. Savo gyvenimą jie praleisdavo judėdami nuo vieno maisto šaltinio prie kito. Jie nestatė namų, nes klajokliui namai yra beverčiai. Viską, kas jiems priklausė, jie pernešdavo ant savo pečių, todėl jie ir neturėjo daug įrankių ar meno kūrinių, nes tai būtų buvęs... |
Evoliucija
2009.03.14 HomoSanitus / Saulius Jasionis
 Mūsų planetos floros ir faunos inventorizacija toli gražu neužbaigta. Mokslo pasaulis pažymi 200- ąsias Čarlzo Darvino, mokslinės organinio pasaulio evoliucijos teorijos pradininko, gimimo metines. Darvino teorija plačiai žinoma, įvairiai vertinama, ne kartą buvo kritikuojama ir vis dėlto iki šios dienos pasilieka „vienintele teisinga“. Tačiau evoliucijos Žemėje procesai po senovei slepia nemažai mįslių. Pavyzdžiui, kiekvieną valandą nuo Žemės paviršiaus išnyksta trys gyvūnų ir keturios augalų rūšys. Tokią statistiką paprastai pateikia „žalieji“, kai kalbama apie pražūtingą žmogaus poveikį gamtai. Jei šie duomenys teisingi, tai per metus mūsų planetos biosfera nuskursta daugiau nei 60 000 rūšių! Bet ne viskas taip blogai: išnykstančius floros ir faunos atstovus pakeičia... |
|
|
Paieška
| |
Moters sveikata - kaip mus moko patirtis - neišskiriama su jos grožiu.
Lope De Vega
|
Forumas
Animizmas 
(1 pranešimai)
paskutinis 2009-11-06 11:06:02
| Naujausi komentarai |
Valia
2010-07-29 20:52:54
Samližei
2010-07-29 18:47:17
s
2010-07-29 17:52:34
aš
2010-07-29 17:31:46
smaližė
2010-07-28 22:46:59
neebl
2010-07-28 22:17:22
Valia
2010-07-28 20:20:50
smaližė
2010-07-28 15:50:11
smaližė
2010-07-28 15:31:54
Bertai
2010-07-28 12:20:08
berta
2010-07-28 02:01:19
Raimis
2010-07-26 12:42:53
Raimis
2010-07-26 12:23:01
Raimis
2010-07-26 12:14:05
|
|
