Homosanitus jau rašė kodėl kultūriniai vaisiai gali būti pavojingi mūsų sveikatai:

http://homosanitus.lt/lt/homo_sanitus/turinys/mityba/Pragaistingas_pazinimo_medzio_saldumas

Čia apie tai nekalbėsime. Čia pabandysime pateikti alternatyvą kultūriniams vaisiams.

Viena iš alternatyvų ir ko gero geriausia - laukiniai vaisiai. Gėda net alternatyva juos vadinti, nes tai per milijonus metų buvo mūsų protėvių vartojami, o kultūriniai tik neseniai iš jų išvesti selekcijos ar kryžminimo būdu.

Alternatyva laukinukus čia vadinu tik šiame kontekste - ką rinktis vietoje kultūrinio vaisio, uogos, riešuto? Ką rinktis šioje civilizacijos fazėje kai kapitalizmo vis dar negalime išmesti kaip galutinai susidėvėjusio, o pereiti iš karto prie laukinio gyvenimo būdo (sugrįžti į urvus) negalime sau leisti? Koks galėtų būti tas pereinamasis variantas?

Aš atsakymą sau radau. Pabandysiu pasidalinti su kitais. Gal kam pravers.

Lietuvoje, kaip beje ir visoje planetoje, mes turime vieną didelę problemą iš kurios kyla visos kitos problemos. Tai - nuosavybės problema. Anksčiau žmogus buvo laisvas, visa planeta jam priklausė. Jis buvo žemės valdovas ir galėjo turėti viską ko tik panorės. Ribos buvo tik kitas, toks pat kaip jis - žmogus.

Dabartinis žmogus gi negali nueiti bet kur ir pasiimti bet ką. Dabartiniam žmogui niekas nepriklauso. Dabartinis žmogus yra vergas, kuriam leidžiama šis tas, bet iš esmės nieko. Kitaip sakant leidžiama pasirinkti tik tarp supuvusio obuolio ir supuvusios kriaušės, tačiau daugiau nieko.

Dabar visa žemė priklauso kažkam. Negali tiesiog pasiimti sau maisto ir tiesiog gyventi misdamas iš gamtos. Ačiū Dievui, Lietuvoje mes dar galime rinkti grybus, šiek tiek uogų, riešutų, bet esame labai apriboti tos prakeiktos nuosavybės. Tarkime jūs gyvenate šalia miško. Nueinate ten grybų, turite nusižiūrėję miško pakrašty obelų, kriaušių miškinių, spanguolių, mėlynių, lazdynai žinote kur auga, serbentai, avietės... Tačiau štai vieną dieną ateinate kriaušyčių, o matote, kad ne tik, kad kriaušės nėra, bet net ir viso miško. Štai ir pima problemėlė. Miškas visų, visi gali naudotis jo turtais, bet tu, kaip konkretus žmogus, visgi nebegali prisirinkti kriaušių. Kaip gi taip? Ar ne todėl, kad miškas kažkam priklauso labiau nei tau? Štai kitą dieną sugalvojai riešutų prisirinkti žiemai. Ateini - nėra. Žalius nurinko. Žinoma, visų. Kas nori, tas nurenka. Aš galiu būt pirmasis, kuris nurenka ir pripildyti savo aruodus, bet žmonės, aš gi noriu prinokusių riešutų. Kodėl aš savo aruodus turėčiau pripildyti riešutų surogatais? Anksčiau tai žmogus galėjo pasidaryti, šiuo metu nebegali. Tas pats su visais vaisiais. Jie tarsi priklauso visiems, bet va paimti jų negali, nes iš tiesų tai yra kažkieno nuosavybė. Ir taip gaunasi, kad pragyventi vien iš rankiojimo yra galimybė tik kai kuriose turtingesnėse bioįvairove vietose ir tai tik laikinai, ir, svarbiausia, tik teoriškai. Praktiškai to niekas nedaro, o man rodos ir nesugebėtų, net jei norėtų.

Tad kokia gi galėtų būti išeitis iš susidariusios situacijos? Laukinių vaisių norisi, nes jie geresni savo kokybe, skoniu ir kvapu, bet nėra iš kur jų paimti. O gi galima užsiauginti laukinių vaisių pačiam. Nusiperki žemės (deja kol kas šis žingsnis neišvengiamas) ir ten susisodini laukines kultūras. Nuosavybė tavo, taigi niekas negali ateiti ir nurinkti tavo neprinokusių riešutų ar nupjauti tau skanios obels. Čia yra dar viena problemikė. Nusipirkti didžiulį žemės plotą iš kurio pragyvendavo senovės žmogus rankiodamas daug kainuoja. Gamta yra išmėčiusi gėrybes ir rankiotojams reikėdavo didelio žemės ploto. Tarkime 5-10 km spindulio ploto kaimo bendruomenei. Dabar vargu ar patys turtingiausi Lietuvos žmonės gali leisti sau tiek nusipirkti. Tad ką daryti paprastam žmogui?

O paprastas žmogus gali nusipirkti mažą sklypelį žemės ir į jį susinešti laukinės gamtos gėrybes. Štai ir išeitis. Nuosavybė nebrangi, viskas tavo, tereikia padaryti, kad visko užtektų. Sodinant taip, kaip įprastai gamtoje patys augalai suauga - gėrybių neužteks. Išvedinėjat derlingesnius vaisius, prarasime kokybę ir atsidursime
toje pačioje kultūrinės civilizacijos duobėje. Reikia sodinti taip, kad neprarastum ir kokybės, ir kiekybę gerą pasiekti.