Mes, civilizuotieji, prieš 10 000 metų išėjome iš maisto rato, tuo atsisakydami instinkto diktuojamo poreikio ieškoti maisto, ir pradėjome maistą auginti ir gaminti  patys (medžioklė tapo tik pramoga, o grybų ir uogų rinkimas – tik menka dalis mūsų maisto gamyboje. Didesnė dalis liko dar žvejyboje, bet ir vandenynų gėrybės baigiamos išsemti), visai nejausdami kiek mums jo iš tikro reikia, tuo labai sėkmingai ėmę naikinti mums tiesiogiai nenaudingas gyvybės rūšis ir taip darkydami dieviškąją aukščiausios jėgos kuriamą harmoniją. Mes visada pagaminame mums reikalingo maisto daugiau, negu jo reikia visų gyvybės rūšių  balansui Žemėje palaikyti. Jeigu mano šis teiginys būtų klaidingas, žmonių populiacija planetoje nedidėtų. Deja, realybė kitokia – jis katastrofiškai didėja:


Gyvūnai turi viską, ką turime ir mes, tai yra dvasia irgi yra jų būtybės sudėtinė dalis. Kai kas gali imti prieštarauti, kad dvasia būdinga tik žmogui, tačiau toks žmogus dažniausiai remsis daugiau tikėjimu ir jo dogmomis, o ne mokslu ir logika. Skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno gal būt yra tik toks, kad gyvūno dvasia paklūsta instinktams, tai yra jos valdymą pilnai atiduoda į jėgos, kuriančios ir keičiančios visatą, rankas, o mes – žmonės bandome dvasią įtakoti savo gyvenimo tradicijomis, įpročiais, bendromis ar asmeninėmis nuostatomis ir dualaus proto išmąstymais, kurie ne visada yra teisingi ir sutampantys su aukščiausiosios jėgos veikimu. Rašau bandome, nes jei šie bandymai būtų sėkmingi ir mes pilnai suvoktume aukščiausios jėgos kuriamus darbus, mes harmonijos gamtoje taip nedarkytume, kaip tai darome dabar – vis labiau ir daugiau. Mūsų neigiamas grįžtamasis ryšys veikia labai blogai. Savo tokia civilizuota  veikla mes griauname ne tik žemiškąją materialiąją harmoniją, bet ir lendame į dvasinio pasaulio reikalus, nes  dvasia yra tvirtai susieta su žemišku savo kūnu, ir kai matome savo netikusių veiksmų vaisius – disharmoniją materialiame pasaulyje, turime suvokti, kad toks pats disharmonijos sudarkymas, kaip veidrodinis atspindys,  yra ir  dvasiniame pasaulyje. Rašau, vartodamas žodį – sudarkymas, o ne kūryba dėl to, kad kūryba yra visada harmoninga tiek materialiame, tiek dvasiniame lygmenyje ir neprieštarauja aukščiausios jėgos kūrybai. Viskas, kas prieštarauja jai – tėra tik jos kūrybos darkymas. Kūryba vyksta tik tada, kai yra rezonuojama su aukščiausiąja jėga.

Mes turime kūną, bet jaučiame ir turintys dvasią. Dvasia yra tas nematomas ir prietaisais neišmatuojamas faktorius, kuris užduoda pradžią daugintis, tai yra ieškoti partnerio ar partnerės. Tik dviejų dvasinių kūnų projekcijų – materialių kūnų sąveikoje gali gimti dar viena (ar daugiau) – trečioji dvasia. Tačiau užgimusios naujos dvasios išlikimą jau sąlygoja maistas. Maisto bus – dvasia apsigyvens kuriam tai laikui Žemėje, maisto nebus – ji iškeliaus atgal į dausas, į ten, iš kur atėjo.

Ar esame pasiruošę valdyti savo civilizuotą žmogiškąją  dvasią taip, kad ji būtų harmonijoje su aukščiausiąja jėga? Akivaizdu, kad ne. Jei būtų priešingai, mūsų civilizacija demografinių problemų neturėtų ir žmogaus gyvenimas planetoje būtų harmoningas, be didelių katastrofų ir sukrėtimų.

Aukščiausioji,  kitaip vadinant – dieviškoji  jėga, pasaulio gyvybę valdo ir harmonizuoja vienu vieninteliu faktoriumi – maistu, tai reiškia, kad  maistas ir jo ryšiai yra tas reguliatorius, kuris sudaro galimybę harmoningai daugintis ir vystytis visoms gyvybės formoms, nesuteikiant nei vienai ilgalaikio prioriteto: priaugo daug žolės – tai aukščiausioji jėga paglostė stirnų bandą ir leido jai padidinti savo populiaciją, padidėjo stirnų banda – tai aukščiausioji jėga paglostė vilkų gaują, padidėjus vilkų gaujai – aukščiausioji jėga paglostė tuos, kurie minta dvėseliena – bakterijas, kurioms perdirbus organinę substanciją  į pirminius cheminius elementus, sudarys galimybę aukščiausiajai jėgai vėl glostyti žolę ... ir taip dieviškasis gyvybės ratas sukasi.

Tačiau kadaise civilizuotas žmogus, atsitiktinai atrado aukščiausioje jėgoje "skylę" –  labai jau egoistinį  būdą kaip pailginti tą jos „glostymą“ –  atrado sėjomainą ir taip „patobulino“ dieviškosios rankos veikimo ciklą – ėmė didinti jam tinkamo maisto kiekį, priversdamas dieviškąją ranką glostyti tik civilizuotojo homo sapiens galvą ir harmoningus ciklus planetoje iškraipė. Ciklus, kurie turi tobulai įsilieti ir į bendrą aukščiausios jėgos veikimą ne tik Žemėje, bet ir visoje visatoje, kurioje viskas tarpusavyje yra susiję ir niekas nevyksta nepriklausomai vienas nuo kito.

Kai kam kyla klausimas: kodėl ta aukščiausia jėga leidžia taip žmogui elgtis? Ji taip leidžia elgtis visiems gyviams – teisė į eksperimentą niekam nėra uždrausta. Nori ekperimentuoti – prašau.Tačiau eksperimentas ne sistemos rėmuose pasibaigia visada taip pat – rūšies eliminacija iš evoliucijos kelio. Žmogui išimtis irgi nebus padaryta.

Religingi žmonės mano, kad jie yra labai dvasingi. Taip pat mano ir sutanas apsivilkę, ir tie, kurie kuria tokias svetaines kaip „Urantia“ , ir tie, kurie nusiraminimo ieško niravnoje,  ir daugelis panašių. Visi jie mano, kad savo tokia veikla  tobulina ir harmonizuoja dvasią. Jie mano, kad dvasia taps harmoninga nuo maldos, meditacijos ar kokios nors religinės arba sektantiškos knygos skaitymo. Esminė jų klaida yra ta, jog jie nesupranta, kad žmogus yra visuomeninė būtybė, gyvenanti bandomis, tai yra jos dvasia harmoninga gali būti tik tokių pačių harmoningų dvasių būryje. Kada šis būrys tampa harmoningu? Tada, kai jis paklūsta aukščiausiosios jėgos dėsniams ir netrikdo jos užduodamų ciklų kaitos, o ne tada, kai skaitomas brevijorius ar kokia kita beprasmė litanija. Toks jų bandymas tėra tik noras būti gudresniu už aukščiausiąją jėgą ir, atsiskyrus nuo sistemos maldomis ar nirvanomis, tupėti savo egoistiškoje iliuzinėje dvasinėje „ramybėje“.


Gyvenimu čia ir dabar, naudojantis visais čia suteiktais privalumais ir trūkumais, o ne sėdint nirvanoje ar po auksiniu bažnyčios kupolu.Dvasingumo požiūriu mus, civilizuotus žmones lenkia absoliučiai visos gyvybės formos, netgi tas tarakonas, kurio mes taip nekenčiame, kai jis įsitaiso mūsų virtuvėje, o kaltininkas juk tas pats maisto perteklius – pašalinkite iš virtuvės maistą ir suveiks aukščiausioji jėga – tarakonai išmirs badu.

Kai kyla diskusijos apie klonavimą, abortus ar demografinę padėtį, absoliuti dauguma diskutuojančių nesupranta esminių dalykų ir nuolat desperatiškai tampo paklodę į savo pusę – Brazauskaitė vis siūlo kuo daugiau dirbtinai apvaisinti (nors jos pačios kūnas jai akivaizdžiai demonstruoja kas būna nuo maisto pertekliaus ir kad, nuo to problemų padaugėja – sunku lipti laiptais, suknelei reikia daugiau medžiagos, vonios kambarys reikalingas kur kas didesnis, o lova tvirtesnė), kunigas, bioetikos specialistas Andrius Narbekovas sako, kad nėra kokybiškų ir nekokybiškų gyvybių, ir teigia, kad žmogaus gyvybė yra besąlygiška vertybė (o kitos gyvybės formos nėra besąlygiška vertybė?), čia pat griežtai pasisakydamas prieš abortus, kai kam labai norisi be skaičiaus didinti savo tautos atstovų skaičių ir visai nemąstoma globaliai, žiūrint į visos populiacijos augimą (prie ko priveda tokios lentynės jau matome – Kinija, Indija ...)

Geležinė ir nepajudinama taisyklė civilizuotam žmogui:



Ir neklausykite tų, kurie valgo ne nuo dievo stalo, o dauginasi tiek, kiek dievas davė. Jie tėra tuščiai pliauškiantys žmonės, siekiantys arba asmeninės naudos, arba naudos tik žmogaus rūšiai, bet ne visai visatai. Dievo vertinamas ir aukščiausios jėgos palaikomas yra tik tas, kuris dirba pirmiausia visatos naudai.

Bendras planetos vidaus produktas (PVP)  neauga tokiais tempais, kokiais savo BVP augina civilizuota  žmonių visuomenė. Planetos BVP gali augti tik tiek, kiek plečiasi visata ir nė angstremo daugiau. Juokinga ir kartu graudu žiūrėti, kai kokia nors ministerių ar politikierių kompanija sriūbauja dėl krentančio BVP augimo. BVP atspindi tik kiekybę, o ne kokybę. Didinti reikia ne BVP kiekį, bet jo kokybę.

Mūsų elgesys – tai noras ir bandymai  evoliucijos ir istorijos laike pasiekti tolimesnį tašką ne nuosekliai sekant laiko rodyklę, bet kokios nors „superinės“  raketos pagalba  „peršokti“ keletą periodų į priekį:


Dvasingumas – kokybinis apibūdinimas, materialumas – kiekybinis. Mes netrukdomi keisti ir tobulinti iki begalybės tik savo dvasios kokybę, bet ne jos kiekį, tai yra dauginti ją iki skaičių, kurie tampa problema ne tik planetai, bet ir pirmiausia – mums patiems...