Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Kieno miške kankor?žiai?
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Maisto ratas / Kieno miške kankor?žiai?
Arba kaip gauti kokybės ir kiekybės kartu?

Homosanitus jau rašė kodėl kultūriniai vaisiai gali būti pavojingi mūsų sveikatai:

http://homosanitus.lt/lt/homo_sanitus/turinys/mityba/Pragaistingas_pazinimo_medzio_saldumas

Čia apie tai nekalbėsime. Čia pabandysime pateikti alternatyvą kultūriniams vaisiams.

Viena iš alternatyvų ir ko gero geriausia - laukiniai vaisiai. Gėda net alternatyva juos vadinti, nes tai per milijonus metų buvo mūsų protėvių vartojami, o kultūriniai tik neseniai iš jų išvesti selekcijos ar kryžminimo būdu.

Alternatyva laukinukus čia vadinu tik šiame kontekste - ką rinktis vietoje kultūrinio vaisio, uogos, riešuto? Ką rinktis šioje civilizacijos fazėje kai kapitalizmo vis dar negalime išmesti kaip galutinai susidėvėjusio, o pereiti iš karto prie laukinio gyvenimo būdo (sugrįžti į urvus) negalime sau leisti? Koks galėtų būti tas pereinamasis variantas?

Aš atsakymą sau radau. Pabandysiu pasidalinti su kitais. Gal kam pravers.

Lietuvoje, kaip beje ir visoje planetoje, mes turime vieną didelę problemą iš kurios kyla visos kitos problemos. Tai - nuosavybės problema. Anksčiau žmogus buvo laisvas, visa planeta jam priklausė. Jis buvo žemės valdovas ir galėjo turėti viską ko tik panorės. Ribos buvo tik kitas, toks pat kaip jis - žmogus.

Dabartinis žmogus gi negali nueiti bet kur ir pasiimti bet ką. Dabartiniam žmogui niekas nepriklauso. Dabartinis žmogus yra vergas, kuriam leidžiama šis tas, bet iš esmės nieko. Kitaip sakant leidžiama pasirinkti tik tarp supuvusio obuolio ir supuvusios kriaušės, tačiau daugiau nieko.

Dabar visa žemė priklauso kažkam. Negali tiesiog pasiimti sau maisto ir tiesiog gyventi misdamas iš gamtos. Ačiū Dievui, Lietuvoje mes dar galime rinkti grybus, šiek tiek uogų, riešutų, bet esame labai apriboti tos prakeiktos nuosavybės. Tarkime jūs gyvenate šalia miško. Nueinate ten grybų, turite nusižiūrėję miško pakrašty obelų, kriaušių miškinių, spanguolių, mėlynių, lazdynai žinote kur auga, serbentai, avietės... Tačiau štai vieną dieną ateinate kriaušyčių, o matote, kad ne tik, kad kriaušės nėra, bet net ir viso miško. Štai ir pima problemėlė. Miškas visų, visi gali naudotis jo turtais, bet tu, kaip konkretus žmogus, visgi nebegali prisirinkti kriaušių. Kaip gi taip? Ar ne todėl, kad miškas kažkam priklauso labiau nei tau? Štai kitą dieną sugalvojai riešutų prisirinkti žiemai. Ateini - nėra. Žalius nurinko. Žinoma, visų. Kas nori, tas nurenka. Aš galiu būt pirmasis, kuris nurenka ir pripildyti savo aruodus, bet žmonės, aš gi noriu prinokusių riešutų. Kodėl aš savo aruodus turėčiau pripildyti riešutų surogatais? Anksčiau tai žmogus galėjo pasidaryti, šiuo metu nebegali. Tas pats su visais vaisiais. Jie tarsi priklauso visiems, bet va paimti jų negali, nes iš tiesų tai yra kažkieno nuosavybė. Ir taip gaunasi, kad pragyventi vien iš rankiojimo yra galimybė tik kai kuriose turtingesnėse bioįvairove vietose ir tai tik laikinai, ir, svarbiausia, tik teoriškai. Praktiškai to niekas nedaro, o man rodos ir nesugebėtų, net jei norėtų.

Tad kokia gi galėtų būti išeitis iš susidariusios situacijos? Laukinių vaisių norisi, nes jie geresni savo kokybe, skoniu ir kvapu, bet nėra iš kur jų paimti. O gi galima užsiauginti laukinių vaisių pačiam. Nusiperki žemės (deja kol kas šis žingsnis neišvengiamas) ir ten susisodini laukines kultūras. Nuosavybė tavo, taigi niekas negali ateiti ir nurinkti tavo neprinokusių riešutų ar nupjauti tau skanios obels. Čia yra dar viena problemikė. Nusipirkti didžiulį žemės plotą iš kurio pragyvendavo senovės žmogus rankiodamas daug kainuoja. Gamta yra išmėčiusi gėrybes ir rankiotojams reikėdavo didelio žemės ploto. Tarkime 5-10 km spindulio ploto kaimo bendruomenei. Dabar vargu ar patys turtingiausi Lietuvos žmonės gali leisti sau tiek nusipirkti. Tad ką daryti paprastam žmogui?

O paprastas žmogus gali nusipirkti mažą sklypelį žemės ir į jį susinešti laukinės gamtos gėrybes. Štai ir išeitis. Nuosavybė nebrangi, viskas tavo, tereikia padaryti, kad visko užtektų. Sodinant taip, kaip įprastai gamtoje patys augalai suauga - gėrybių neužteks. Išvedinėjat derlingesnius vaisius, prarasime kokybę ir atsidursime
toje pačioje kultūrinės civilizacijos duobėje. Reikia sodinti taip, kad neprarastum ir kokybės, ir kiekybę gerą pasiekti.

O štai viso šito mokinsime gamtinės žemdirbystės seminaruose.
Konkrečiai gegužės 12 d. aiškinsime kaip įsiveisti laukinį derlingą sodą pas save sklype.

Daugiau informacijos www.gerazemdirbyste.lt
Laimis Žmuida

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (2)
 
MEATRIX
2010.03.10 HomoSanitus / Age
Šeimininkas Še, Leo, skanaus…    Leo, patenkinta kiaulė sukriuksi ir pradeda ėsti.   Muufeuš Tsst, Leo!   Leo pasižiūri ir šešėlyje pamato stovinčios šalia kluono karvės siluetą.  Karvė yra apsirengusi lietpalčiu ir mūvi akinius nuo saulės.   Leo Kas tu tokia, iš kur žinai mano vardą?   Muufeuš Esu Muufeuš ir daug ką apie tave žinau. Ar esi girdėjusi apie Mitriksą?   Leo Apie Mitriksą?   Muufeuš Nori žinoti, kas tai yra?   Leo Na žinoma!   Muufeuš Mitriks yra visur, kur ir tu esi, Leo. Mitriks yra mitai apie mūsų valgomos mėsos kilmę ir jos gamybą. Žemdirbio ūkis, kuriame esi, yra tiktai tavo vaizduotės kūrinys, Leo.  Jeigu išgersi mėlyną piliulę, tai...
Ar esame pasiruošę valdyti savo dvasią?
2010.01.14 HomoSanitus / Age
Kiekvienas   turi  teisę  į  savo  nuomonę,  kaip ir tas, kuris  prieštarauja čia dėstomoms mintims, taip  ir  tas, kuris jas čia rašo. Mes, civilizuotieji, prieš 10 000 metų išėjome iš maisto rato, tuo atsisakydami instinkto diktuojamo poreikio ieškoti maisto, ir pradėjome maistą auginti ir gaminti  patys (medžioklė tapo tik pramoga, o grybų ir uogų rinkimas – tik menka dalis mūsų maisto gamyboje. Didesnė dalis liko dar žvejyboje, bet ir vandenynų gėrybės baigiamos išsemti), visai nejausdami kiek mums jo iš tikro reikia, tuo labai sėkmingai ėmę naikinti mums tiesiogiai nenaudingas gyvybės rūšis ir taip darkydami dieviškąją aukščiausios jėgos kuriamą harmoniją. Mes visada pagaminame mums reikalingo maisto...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kartą žmogus vėlai
grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis
netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu
tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu
uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino
jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom,
kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus
pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu
galėtum
man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų
kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo
kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą
dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis
tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti
tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis
išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti pinigų?"
Praėjo
kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: "Gal jam
iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs
niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau
buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog
guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė
tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai
pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
-Oi,
ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar
keliolika suglamžytų banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl
įsiuto. Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras,
ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.
-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų
turi? – nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau
dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. – Tėti, čia - lygiai penki šimtai.
Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo
ankstėliau – aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos
moralas?

Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra
per trumpas, kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui nelyg
smėliui išbyrėti tarp pirštų, nei mažos jo dalelės nepaskiriant tiems, kas iš
tikrųjų mus myli - patiems artimiausiems žmonėms.
Jei rytoj mūsų nebeliks,
mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš
tikrųjų didelė netektis, apie kurią bus prisimenama dar labai ilgai.

Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau
laiko nei šeimai.


Nežinomas autorius
Forumas
HS Forumo taisyklės
(123072 pranešimai)
paskutinis 2017-03-24 16:42:56
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(16369 pranešimai)
paskutinis 2017-03-23 02:19:54
Naujausi komentarai
avosogi
2017-03-24 17:51:39

Clomiphene 50 mg 95414
2017-03-24 17:50:01

oineebiy
2017-03-24 17:49:30
Why buy cialis flourish coin ask,...

ikibasaw
2017-03-24 17:48:54

ipacojil
2017-03-24 17:47:23

imoqisese
2017-03-24 17:46:08

ovumitu
2017-03-24 17:44:01

ecirehewi
2017-03-24 17:43:24

onumenamaeib
2017-03-24 17:39:24

zaecegixafa
2017-03-24 17:39:20
After levitra eliminate splint lymph...

ukciqefozenu
2017-03-24 17:38:17

kikauvilutoy
2017-03-24 17:38:12
C retin a cream flexible...

ubeleba
2017-03-24 17:37:52

BillyImput
2017-03-24 17:37:24

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės