Kartą, besiganydamas interneto platybėse, visai atsitiktinai užbridau į tokias virtualias žydų kapines  ir  bakstelėjus į pirmą pasitaikiusią raidę  „M“ (matyt apie savo mirusią mamą pagalvojau) išvydau paminklinio akmens nuotrauką Nr.382. Po paminkliniu akmeniu gulėjo žydų poros Mosher palaikai.


Neskaniai suskambėjo tas pavardės skiemuo „sher“ mano lietuviškai ausiai, tarsi rimbu  sušėrė.
Neužilgo,  bežiūrinėdamas ką gi siūlo „youtube“ žmonių populiacijos tema, vėl susidūriau su ta pačia Mosher pavarde. Tik šį kartą dar su gyvu šios pavardės nešiotoju – keistai ir daug mirksinčiu (psichologai sako, kad mirksinčiam arba jūs patinkate, arba jis ... meluoja)  „Populiation Research Institute“ vadovu Steven Mosher ir jo pasakomis apie žmonių populiacijos augimo mitą.



 Mitas – jo nuomonė, mano nuomonė – priešinga. Ir ne tik mano, bet ir daugelio realybę matančių ir mokančių skaičiuoti žmonių. Suintriguotas neigiamai pasidomėjau ką gi dar demagogiško tas ponas Mosher su savo institutu yra sukūręs. Radau štai tokį „pozityviai spalvotą“ puslapį  "Overpopuliation myth". Ką gi turėtų simbolizuoti ta puslapyje dominuojanti juoda spalva? Taupumą? Eleganciją? O gal džiaugsmą, matant tokią demografinę situaciją pasaulyje?
Mosher ir jo komanda mus ramina štai tokiais „genialiais“ ir  „realiais“ paskaičiavimais:


Pagal SNO duomenis 2010 metais pasaulyje gyvens  6,908,688,000 žmonių. JAV Teksaso valstijos plotas yra 7 494 271 488 000 kvadratinės pėdos. Padalinę šios valstijos plotą iš pasaulio gyventojų skaičiaus, gauname po 1084,76 kvadratines pėdas vienam pasaulio žmogui (108,476 kvadratinius metrus arba apie vieną arą). Mosher teigia, kad to ploto visai pakanka pasistatyti miesto tipo namui. O likusiu pasaulio plotu galės naudotis visi – musės ir uodai, varnos ir ožiai, krokodilai ir vilkai...

Po Mosher informacijos visą naktį neramiai varčiausi, o prieš rytą atkeliavo toks keistas sapnelis: sėdžiu Teksaso valstijoje savo namelyje ant to vieno aro, o greta apsigyveno kaimynas – ne žmogus, bet dramblys, kalbantis. Štai jis ir sako:

–Žinai, žmogau, dabar mes drambliai imsime daugintis taip, kad pasieksime   6,908,688,000 individų populiacijos dydį.

Kažkur buvau skaitęs, kad Los Andželo zoosode dramblys gyvena 1 500 000 kvadratinių metrų plote (laisvėje jiems reikia daug didesnio ploto). Greitai sudauginau iš individų skaičiaus ir nubudau, visas suprakaitavęs – nuo dauginimo ir nuo dramblių. Apsidžiaugiau, kad tai tik sapnas ir drambliai taip mąstyti, kaip Mosher, dar nepradėjo. Nurimau. Dėl dramblių. Dėl Mosher vis dar nerimau.

Todėl vėl ėmiau raustis internete ir radau tokius duomenis: bendras pasaulio gyventojų tankumas yra 44,7 gyventojai viename kvadratiniame kilometre (kai kuruose šaltiniuose –  51), kas reiškia, kad vienam žmogui tenka tik 2,2 hektaro žemės ploto.
Dabar dar iš tų 2,2 hektaro atimkite  kalnus, pelkes, dykumas, dalinai miškus ir paleiskite dar į tą plotą, pavyzdžiui, Lietuvoje jos gyvūnus – žinduolius. Jų Lietuvoje gyvena apie 70 rūšių. Ar nebus per ankšta? Ne mums, mes pripratę daugiaaukščiuose ir daugiabučiuose miestuose tūnoti. Gyvūnams. Apie gyvūnus dėdė Mosher, deja, nerašo. Jam jie nerūpi. Jam rūpi savos rūšies kailis, nors jam regis niekas negresia – dauginamės ir daugėjam lyg afrodiziakais nuolat šeriami. O gyvūnus ir paukščius, kai jiems mažai vietos pasidaro, apgyvendiname... knygoje. Raudonojoje. Bet jos dėdė Mosher neskaito ir nebando sukišti į Teksaso valstiją, ši knyga  jam neįdomi, nes rašo ne apie jį ir jo rūšį.

„Populiation Research Institute“ ir jo vadovas pamiršo, kad dabartiniam civilizuotam žmogui labai reikalingos raketos, lėktuvai, automobiliai, įvairios civilinės ir karinės pramonės gamyklos, naftos verslovės, anglies, urano, aukso ir kt. kasyklos... Na ir be golfo aikštynų kai kas jau nebegali gyventi. O važinėti šunkeliais golfo žaidėjai taip pat nesiruošia – autostradų ir asfalto dangų niekas neketina atsisakyti. Ir be molų ar akropolių gyvenimas daugeliui visai neįsivaizduojamas. Nesiruošia ir privačios nuosavybės dauguma valstybių atsisakyti, o lubiai ir visokio kitokio plauko žemių savininkai vargiai ar įsileis kokias daugiavaikes  šeimas apsigyventi prie savo ežerėlio ar upelio. O gal Teksaso valstijoje jų kas nors laukia rankas išskėtęs ir akis į kelią pražiūrėjęs? Per kurią valstybės sieną direktorius Mosher pasiūlys kraustytis į tas jo siūlomas platybes?  Rusijos? JAV? O gal Izraelio?

Mosher ir jo institutas nesupranta (o gal supranta, bet turi kitus tikslus?), kad mūsų civilizacija įšokusi į lenktynių trasą, kurioje yra tik du dalyviai – maisto gamyba ir populiacijos augimas, ir kad  greitis šiose lenktynėse auga eksponente.


Šios lenktynės taip „sėkmingai“ vyksta tik dėl to, kad mūsų civilizacija beatodairiškai ir visiškai kvailai naudoja energijos resursus – naftą, anglį ir kt., ir to sąskaita nuolat didina maisto gamybą, kuriai iš paskos auga žmonių skaičius planetoje ir nyksta kitos gyvybės rūšys. Ar neprimena toks elgesys  atvejo, kai per šalčius į šildymo krosnį imama mesti ardomos medinės to paties namo sienos – tam kartui sušilsime, o kas toliau?