www.homosanitus.lt - Pasaulis po naftos amžiaus:badas ir natūrinis ūkis

Vienas žymiausių naftos išteklių specialistų nupiešė niūrų pasaulio, kuriame pasibaigė naftos resursai, ateities vaizdą, rašo britų dienraštis „The Telegraph“.

Richardas Heinbergas,vienas žymiausių pasaulyje naftos išteklių ekspertų, perspėjo, kad milijardams žmonių gresia maisto krizė. Ją sukels dabartinė mūsų priklausomybė nuo mineralinio kuro, kurio atsargos nesumaldomai senka.

Naftos brangimas, klimato pokyčiai, būtinybė vis daugiau dirbamos žemės ploto skirti kultūroms, iš kurių gaminami biodegalai – visa tai, atsižvelgus į nuolatinį pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimą, sukels precedento istorijoje neturintį maisto produktų trūkumą, pareiškė jis.

Vienintelis būdas išvengti pasaulinio bado – planingas ir spartus naftos, anglies ir gamtinių dujų vartojimo mažinimas ir perėjimas prie mažiau chemikalų naudojančių žemės ūkio gamybos būdų, tvirtina jis. Tai reiškia grįžimą į natūrinį ūkį, kokio nesame matę jau 150 metų, rašo „The Telegraph“. Šias niūrias prognozes Heinbergas išsakė per susitikimą su D. Britanijos organizacijos „Soil Association“ nariais.

Buvusio JAV Nacionalinės naftos tarybos patarėjo R. Heinbergo specializacija – vadinamoji „naftos viršūnės“, kuomet pasaulinė naftos gavyba pasiekia aukščiausią tašką ir pradeda mažėti, problema ir jos pasekmės „mitybos saugumui“ bei klimato pokyčiams.

Pasak mokslininko, tūkstančius metų, iki pat XIX a. ir pramoninės revoliucijos pradžios, visi maisto produktai buvo gaminami jų vartojimo vietose. Derlingais metais žmonėms pakakdavo maisto pramisti ir atsargoms sukaupti, o nederlingais tekdavo badauti.

Benzininio variklio išradimas išplėtė ariamos žemės plotus, tinkamus žemės ūkio kultūroms auginti. Padidėjo žemės ūkio technikos galingumas ir efektyvumas, buvo ištobulinti pesticidai – visa tai pagerino apsirūpinimą maisto produktais. Maisto atsirado daugiau, jis atpigo. Išnyko bado grėsmė, o nutukimas išplito labiau, nei distrofija. Grūdus, mėsą, daržoves, kitus maisto produktus žmonės ėmė eksportuoti po visą pasaulį, ir planetos gyventojų skaičius išaugo 6 kartus.

Maždaug 1960 m. agrotechnika, trąšos ir pesticidai pasiekė ir „trečiojo pasaulio“ šalis. Per kitus 50 metų maisto gamyba išaugo 3 kartus, tačiau už tai teko sumokėti didelę kainą – buvo užterštas vanduo ir dirvožemiai, padaryta milžiniška žala aplinkai, teigia dienraštis.

R. Heinbergo teigimu vis dėlto išlaikyti pasiektą maisto gamybos lygį ateityje nepavyks: maisto produktų gausa priklauso nuo neatsinaujinančių mineralinio kuro išteklių, kurie, viena vertus, mažėja, kita vertus, juos deginant išskiriamas anglies dvideginis, spartinantis klimato pokyčius.

Senkančios naftos atsargos, auganti alternatyvaus biologinio kuro paklausa, aplinkos degradavimas ir besikeičiančio klimato įtakojami ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai – visa tai kartu paėmus kelia milžiniškų problemų maisto gamybai visame pasaulyje, teigia dienraštis.

Padėtį dar labiau apsunkina gėlo vandens trūkumas. Jungtinių Tautų duomenimis trečdalis pasaulio gyventojų gyvena regionuose, kur trūksta vandens, o 1,1 mlrd. žmonių negali apsirūpinti sveikatai nepavojingu geriamuoju vandeniu. Manoma, kad per kelis artimiausius dešimtmečius apsirūpinimas geriamuoju vandeniu pasaulyje smarkiai pablogės.

Per XX a. Žemės gyventojų skaičius išaugo 3 kartus, o atsinaujinančių vandens resursų naudojimas – 6 kartus. Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos ekspertai priėjo išvadą, kad vanduo, dirvožemis, oras, flora, fauna, žuvų resursai mūsų planetoje „nenumaldomai mažėja“. Viena svarbiausių priežasčių – žemės ūkio veikla. Tai pats reikšmingiausias žmogaus poveikio biosferai faktorius, rašo „The Telegraph“.

Pasak R. Heinbergo, norint iš esmės įveikti maisto krizę reikia visuotinai pertvarkyti žemės ūkio gamybą visoje planetoje. Tokio pertvarkymo mastai būtų kur kas didesni, nei prieš daugelį dešimtmečių – jais turi būti siekiama sukurti maisto gamybos sistemą, nepriklausančią nuo iškasamo kuro.

Kalbėdamas apie galimus veiksmus ekspertas nurodo Kubos pavyzdį, teigia dienraštis. Maždaug 1980 m. Kuba pateko pigių degalų iš Rusijos priklausomybėn ir pradėjo naudoti netgi daugiau žemės ūkio chemikalų skaičiuojant vienam dirbamos žemės akrui, nei JAV. Tačiau po sovietinio režimo kracho tiekimai į Kubą nutrūko. Statistiniais duomenimis vidutinis kubietis neteko 9 kg svorio, gyvenimo lygis sparčiai nukrito, badmiriavimas daugeliui tapo įprastu dalyku.

Stengdamasi išspręsti maisto trūkumo problemą Kubos valdžia pertvarkė maisto produktų gamybos sistemą. Dideli valstybiniai ūkiai buvo suskirstyti į skirtinės žemės sklypus ir išdalinti atskiroms šeimoms. Valstiečiai buvo skatinami kurti kooperatyvus. Su žemės ūkio kultūrų kenkėjais buvo kovojama biologinėmis priemonėmis, traktorius pakeitė buivolai, miestuose plačiai paplito daržai, žmonės savo reikmėms pradėjo laikyti vištas ir triušius. Po 20 metų maisto produktų gamybos apimtys pasiekė 90 proc. buvusio lygio, rašo „The Telegraph“.

Heinbergo teigimu būtina grįžti prie „natūrinių“ žemės ūkio gamybos būdų, tačiau tam prireiks „transformuoti visą visuomenę“. O kadangi naftos ištekliai sparčiai senka, šiam tikslui pasiekti prireiks visų nacionalinių vyriausybių resursų. Teks sumažinti maisto produktų transportavimo apimtis, sukurti žemės ūkio gamybą miestuose ir jų apylinkėse, o vartotojams prisieis persikelti gyventi arčiau maisto gamintojų.

Reikės sumažinti pesticidų naudojimą perdirbant ir fasuojant maistą, grįžti prie darbinių gyvulių (arklių ir jaučių), vyriausybės turės sukurti skatinimo grįžti dirbti į žemės ūkį sistemą. Prireiks įvykdyti žemės reformą, kuri leistų nedidelių ūkių savininkams ir kooperatyvams lengviau apdirbti jų žemę. Teks apriboti ir gyventojų skaičiaus didėjimą, rašo „The Telegraph“.

„Visa tai – milžiniškas uždavinys, tačiau alternatyvos – nieko nedaryti ar bandyti įveikti maisto trūkumo problemas vien papildomais techniniais sprendimais – beveik neišvengiamai pasibaigs katastrofa“, - pareiškė ekspertas.

Jo teigimu visos jau minėtos pavojingos tendencijos komplikuosis iki tokio lygio, kad Žemės galimybės išmaitinti žmoniją gerokai sumažės, be to, iš visko sprendžiant, didžioji dalis tokių permainų bus negrįžtamos. „Perėjimas prie mineralinio kuro nenaudojančios žemės ūkio gamybos sistemos nėra tolima utopinė idėja. Tai neišvengiama, labai aktuali ir milžiniška problema, reikalaujanti beprecedenčio kūrybingumo visuose sociumo sluoksniuose“, – tvirtina R. Heinbergas.

Jo teigimu nepriklausomai nuo to, ar imsimės priemonių jau dabar, ar sėdėsime sudėję rankas, po šimto metų vis tiek visi maitinsis tuo, ką dabar vadiname „ekologiniais produktais“. „Tačiau tai, ką padarysime dabar, nulems, kiek žmonių galės prasimaitinti, kokia bus būsimų kartų sveikata ir tai, ar jos gyvens tarp apdegusių griuvėsių, ar atsinaujinimą ir atgimimą pradėjusiame pasaulyje“, - pareiškė jis.

Šaltinis:
http://www.balsas.lt/naujiena/175340
2007.11.26

Citata: "Naftos brangimas, klimato pokyčiai, būtinybė vis daugiau dirbamos žemės ploto skirti kultūroms, iš kurių gaminami biodegalai – visa tai, atsižvelgus į nuolatinį pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimą, sukels precedento istorijoje neturintį maisto produktų trūkumą, pareiškė jis. "

Kol kas niekas nekalba apie dar vieną biodegalų gamybos blogybę - visišką dirvos nualinimą šiame procese. Dirvos, kuri skirta auginti gyvybę, o ne degalus pasivažinėjimams. Po dešimtmečio biodegalų auginimo tokia dirva ar galės auginti kokybišką duoną?