Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Senoji pasaul?jauta ir gamtosauga
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Rolandas Petkevi?ius / Senoji pasaul?jauta ir gamtosauga

Įvadas

Mitas tai gyvenimo schema, kuria vadovaudamasi visuomenė išlieka. Pati visuomenė taip pat įtakoja ir keičia savo mitus. Atranda juos tarsi iš naujo. Kiekviena, savo kultūrinę ir dvasinę savastį dar išsaugojusios visuomenės karta privalo atrasti, atskleisti ir suprasti savo mitus. Nesvarbu kiek protingų knygų apie tai parašyta tos visuomenės, ar ją prižiūrinčios, bibliotekose, žmogus turi mitą suprasti ir išjausti Pats. Nes kitaip žmogus, ir visuomenė, kuri tėra žmonių suma, nebus pasiruošęs perduoti mito sekančiai kartai. Tai jau ne mitologijos mokslo ar netgi tam tikros visuomenės kultūros klausimas. Drįsčiau teigti, kad tai sielos asmeninis reikalas.
Archainis (senovinis, tautos šaknis siekiantis) mitas neša savyje žmogui gyvybiškai svarbius archetipus - simbolius, kuriuos žmogaus pasąmonė transformuoja į jo sąmonei suprantamas reikšmes. Sąmonė yra pernelyg primityvus įrankis, kad pajėgtų suvokti mitinę schemą be pasąmonės tarpininkavimo. Protas, iš nesuvokimo baimės, dažnai kaip saugumo iliuziją suteikiantį paaiškinimą priima melą. Tai tas pats kas į netolimą praeitį patekusį kompaktinį diską su jame įrašyta biblioteka, tarkim 20 amžiaus vidurio žmogus vartytų rankose, mėgintų atlikti jo cheminę analizę, išmatuoti jį, pasikabinti kaip papuošalą ar tiesiog išmesti suvokdamas ir įsitikinęs, kad tai tik kažkoks keistas, blizgantis daiktas, kurio paskirtis nėra visiškai aiški ir kuris jo laikmetyje atsirado taip pat paslaptingai ir nepaaiškinamai. Būtent taip sąmonė reaguoja į mitinius simbolius – o juose esančią gyvybiškai svarbią informaciją viena pati yra nepajėgi suvokti.
Gaila, kad nemažai mitologijos, religijotyros, antropologijos specialistų kartais elgiasi su mitais kaip su tuo disku (tik mitas yra atvirkščiai – iš praeities į ateitį patekęs ir yra perduotas konkrečių žmonių – mūsų protėvių, o ne vien tik fantazijos). Mokslas dažnai vadovaujasi sausu patalogoanatomo požiūriu, nors kalbama apie sakralinio (švento) turinio mitus suformavusius ištisas kultūras. Netgi tas, kurios vėliau ėmė jo nešamas išlikimo schemas neigti ir susikūrė naujas, destruktyvias. Kaip tai atsitiko? Kaip minėta – visuomenė pati įtakoja savo mitus. Vadinasi atsisakiusi mito diktuojamos schemos ir susikūrusi naują ji vis vien paklūsta MITUI. Ji negali kitaip. Kad visuomenė veiktų kaip vientisas organizmas ji privalo turėti ją valdantį mitą, kaip bitės motinėlę. Tik jau ilgą laiką paklūstama ne teigiamam, o destruktyviam mitui. Mūsų civilizacijos istorija perpildyta tokių mitų pavyzdžiais. Tai ir sovietų, ir nacių, ir netgi “amerikietiškos svajonės” mitai. Gali būti, kad vieną dieną tokiu taps ir dabartinis globalizmo mitas, naikinantis tautų identitetą jau ne prievarta, o dėka kažkokios, vos ne virtualios “auksinio ateities rytojaus” erdvės, savo koncepcija primenančios pasaulinio komunizmo mitą. Bet tai jau ne šio pokalbio tema; verta pabrėžti tik tai, kad negatyvaus mito atsiradimo istorija kur kas senesnė, nei čia paminėtų jo apraiškų.
Visuomenė atsisakiusi gyvensenos pagal archainio mito diktuojamą schemą ir pasirinkusi naują, destruktyvią yra pasmerkta sunykimui. Taip pat pasmerkta ir gyvenamoji visuomenės aplinka. O iš visuomenės aplinkos sklinda patys mitai. Tai panašu į augalą, kuris prižiūrimas ir puoselėjamas žaliuoja, o apleistas – skursta ir miršta. Tik drauge su juo miršta ir apsileidęs sodininkas, nes šis augalas jį maitina. Šis procesas gali trukti tūkstantmečius ir nebūtinai baigtis katastrofa, jeigu tik pozityvus mitas pajėgia įveikti negatyvų.
Mitas tai visuomenės išgyvenimo schema. Tam tikromis klimatinėmis ir kosminėmis sąlygomis. Todėl skirtingų tautų mitai, be galo įvairūs savo turiniu. Tačiau, dauguma pasaulio tautų mitinių schemų “sudėtinių dalių” yra universalios, bendros. Studijuojant senovinius mitus, mažiausiai paliestus istorinių ar religinių peripetijų, susidaro įspūdis, kad visos pasaulio tautos kadaise mokėsi, vienoje gyvenimo mokyklos klasėje.

Animistinė pasaulėjauta – dievybės “ištakos”?

Kas akivaizdžiai, sąmonei suvokiamai, sieja pasaulio tautų mitus? Kas leidžia daryti prielaidą apie jų pirmapradį bendrumą? Kokia ta bendroji kalba, kuria kalbėjo mokiniai minėtoje klasėje?
Sprendžiant pagal daugybę šukių išmėtytų po visą pasaulį, tačiau iš kurių visgi pavyksta sudėlioti vieningą mozaiką, ta bendroji kalba, tai animistinė pasaulėjauta. Kas tai? Tai tikėjimas, kad visa gamta ir jos individai turi sielą, dvasią, kuri gyvena ir po individo mirties. Pavyzdžiui kaimynai lyviai ją vadina jeng, šio termino pirminė reikšmė yra “kvėpavimas”, indų Vedos teigia, kad paprasčiausia ir esminė mantra (šventa giesmė) – yra kvėpavimo garsas. Taigi – viskas gamtoje turi kvapą. Lietuvių mituose kvapą turi netgi akmuo (turint omeny akmens vietą lietuvių pasaulėjautoje vertėtų sakyti ne netgi, o ypač).
Vakarų mokslininkų animizmas dar yra įvardijamas ir kaip primityviausia religijos forma. Iš kurios evoliucionavo visos kitos religijos. Sekant tokiu pavyzdžiu, dažnos tokios pasaulėjautos apraiškos ir vaizdiniai, vis dar gyvi lietuvių dvasinėje kultūroje, menkinamai vadinamos “žemesniąją” mitologija, valstiečių religija ir panašiais terminais, dažnai jiems suteikiant paniekinamą atspalvį. Gėdijimąsi šaknų. Kiekviena visuomenė (nesakau tauta, nes šiuo metu Žemės planetoje yra nemažai savo valią diktuojančių visuomenių, kurios pačios kratosi tautos sampratos, nes negali būti taip pavadintos dėl savo etninės sudėties) yra valdoma mito ir dažniausiai jo valdžia pasireiškia per vyraujančią religiją ar religinį statusą įgavusią ideologiją.
Kiekvienos mūsų pasaulio religijos pagrindą sudaro daugybė animistinės pasaulėjautos elementų. Tai tarsi savaime suprantamas dalykas, jei laikytis minėtos evoliucinės teorijos ir animizmą traktuoti kaip pačią primityviausią, pirmapradę, religijos formą. Išsamiau žvelgiant į bet kurią vyraujančią religiją, pamatysime, kad visa jos teologija remiasi vienaip ar kitaip amžių virsmų girnomis permaltomis, animistinėmis idėjomis, apsunkusiomis nuo istorinių ir fantastinių spekuliacijų, stereotipų ir dogmų pelų, trukdančių minėtoms idėjoms reikštis tos religijos erdvėje. Tuomet nenorom kyla tokia mintis: ar nėra kartais animistinė pasaulėjauta, pati tyriausia Dievybės sampratos forma? Ne tik pirmoji, bet ir menkiausiai žmogiškosiomis interpretacijomis užteršta religija; kitais žodžiais tariant - tokia, kokia yra gauta iš Dievybės? Pamėginsiu paaiškinti kaip ši mintis atsirado. Tam mes turime pasigilinti į tai kas šiuolaikinio mokslo yra vadinama animizmu. Pradžiai vėl įsivaizduokime klasę, kurioje visos pirmykštės tautos klausėsi pirmapradžio, pamatinio mito ir išmoko animistinės pasaulėjautos pamoką. Tos, archainės visuomenės, kurios gavo geriausią įvertinimą (jos mitologijos mokslo vadinamos – primityviomis, o jų mitologija – žemesniąja) savo mituose neturėjo personifikuotų dievų su individualiais vardais. Kaip žemesniąją mitologiją įvardija pats mitologijos mokslas? Patį terminą įdiegė vokiečių etnografas V. Manhartas, priskirdamas šiai kategorijai dvasias, kurios įkūnija augalų ir gyvojo pasaulio mirties ir atgimimo ciklą, vaisingumo dvasias ir kitus taip vadinamus – demonus. Mitologijos moksle terminas demonas žymi beasmenes gamtos dvasias, kurios nėra nei blogos, nei geros. Žemesniosios mitologijos personažai kišasi į žmonių gyvenimą, susitinka su žmonėmis, pasiverčia jais ir panašiai, todėl daugelyje tradicijų šie personažai turi didesnę reikšmę, palyginti su dievybėmis. Paprastai žemesniosios mitologijos būtybės yra folkloro žanrų – pasakų, padavimų personažai, o dievai veikia mituose. Tačiau susidaro įspūdis, kad mokslininkų supratimu pasaka, padavimas tai tiesiog žodžiu perduodama tradicija, o mitas tai ta pati pasaka tik kažkieno kažkada užrašyta.
Pratęskim dievybės paiešką “primityvių” tautų “žemesniojoje” mitologijoje. Ką teigia animistinė pasaulėjauta? Visas pasaulis yra persmelktas dvasios. Ji yra visur ir kiekviename. Dvasia nėra nei gera, nei bloga. Ji padeda arba kenkia žmogui atitinkamai, tarsi atsakydama į pačio žmogaus veiksmus. Vadinasi žmogus yra pats atsakingas už savo gyvenimą, už savo lemtį. Visų archainių tautų mitai kalba apie daugelį dvasių – tarsi visos gyvosios ir negyvosios gamtos objektų atspindžius, tačiau visos šios tautos pabrėžia vieną – visos šios dvasios yra vieningos Didžiojoje Dvasioje. Ši didžioji Dvasia yra šių tautų demiurgas (kūrėjas), iš kurio vienaip ar kitaip iškyla jo piktasis brolis – blogio principas. Apie Dievo brolį byloja ir lietuvių sakmės.
Viso pasaulio vienybės idėja Didžiojoje Dvasioje – ar tik ne čia glūdi monoteistinio mito ištakos? Vieno dievo samprata nėra monoteistinio mąstymo išradimas. Tai labai sena idėja vienodai paliudyta tiek viso pasaulio pagoniškų visuomenių, tiek ir lietuvių žodinės tradicijos, bei rašto šaltinių. Aiškiausiai tai apibūdina induizmo metafora atsakanti į klausimus apie jų panteono dievybių gausą: dievas yra vienas, arba trys, arba trisdešimt trys milijonai. Kiek kam reikia, kad suvoktų esmę. Kultūriniai herojai arba kitaip – dievai, susieja legendinę ir istorinę epochas. Tai tarsi jas jungiantis tiltas. Dievų panteonas, “oficialus mitas”, dažniausiai atsiranda visuomenėse pasiekusiose valstybės formavimosi stadiją. Šis panteonas tampa tarsi valstybės Didžiąją Dvasia, apjungianti skirtingas gentis – tautas. Dievai atlieka tą pačią funkciją kaip ir bet kuri kita dvasia – saugo ir tausoja, tik jau ne pavienį žmogų ir jo šeimą, o valstybę, tautą.
Tačiau esant dievų panteonui žmogaus veiksmai nebeįtakoja jų sprendimų. Dievai patys yra geri arba blogi. Jų savybės lemia tvarką, reguliuojančią valstybės ir tautos (ar tautų) elgesį. Žmogus nusikrato atsakomybės kaip individas ir gauna atsakomybę kaip visuma individų. O tai menkiau lanksti konstrukcija. Nes dievams perėmus iš žmogaus atsakomybę už daromą gėrį ar blogį, savaime ima formuotis ir gėrio, bei blogio priešingybės idėja. Atsiradus šiai atsiranda ir prielaida blogio, bei gėrio kovai. Ir tokiai konstrukcijai dėl vienokių ar kitokių istorinių, kultūrinių ar kosminių priežasčių ne vietoje sulūžus, atsiranda vieno dievo religija. Tačiau ne Didžiosios Dvasios, o vieno, nugalėjusiojo, dievo. Konfliktas vertybių skalėje nustumia taikų sugyvenimą į paskutinę vietą. Konfliktas tampa aukščiausia vertybe. Šioje dievybės sampratos evoliucijoje galima pastebėti vieną esminį bruožą – kelyje nuo animizmo iki monoteizmo, galų gale siela lieka tik nugalėjusio dievo šalininkų tarpe. Tokioje visuomenėje tolimesnė natūrali įvykių eiga (nes dvasia nėra nei gera, nei bloga, ji tik vykdo pačio žmogaus valią) tai visiškas dievybės kaip tokios atsisakymas. Tokiai visuomenei nebereikia Dievo. Ir ši visuomenė galų gale galutinai atsisako animistinės pasaulėjautos – atsisako sielos. Atsisakius sielos – nebereikia ir religijos. Tai jau nereikalaujantis pagrindimo faktas, tereikia apsidairyti aplink, atkreipti dėmesį į tai ką neša žmonijai materialistinė “religija”. Tuomet supranti kuo materializmas panašus į mokslinį ateizmą.
Animistinė pasaulėjauta vienija viso pasaulio tautų mitus. Tai universalus kodas. Animizmo įtaka pastebima ir pasaulio religijų doktrinose, netgi monoteistinėse, žmogų virš Gamtos iškėlusiose. Nekreipiant dėmesio į galimą monoteizmo kilmę iš animizmo, iškreipto žmogiškosios sąmonės, vertėtų pabrėžti kitą mintį išgautą šio kodo pagalba. Ji kur kas svarbesnė šiai temai. Kuo menkesnės animizmo apraiškos visuomenę valdančioje religijoje ar ideologijoje, tuo ta visuomenė brutaliau elgiasi su gyvuoju pasauliu.
Jei dievybė, Didžioji Dvasia (o būtent taip teigia animistinė pasaulėjauta) yra visą regimą ir neregimą pasaulį persmelkianti Gyvybė, kurios paslapties nei kam pavyko, nei pavyks suprasti ir sąmonei išaiškinti, vadinasi brutalus elgesys su pasauliu yra brutalus elgesys su dievybe.

Gyvas pasaulis – vėlių buveinė?

Viena iš mitologų tarpe paplitusių animistinės pasaulėjautos kilmės teorijų, tai mirusiųjų kultas. Pagarba mirusiems, savotiškas prosenių sudievinimas būdingas daugeliui archainių kultūrų, tame tarpe ir mūsų. Ar tai animizmo kilmės teorija ar tiesiog vienas iš būdingiausių jo bruožų – sunku atsakyti (gal net beprasmiška mėginti) kaip ir į gyvybės kilmės klausimą. Tiesiog verta atkreipti dėmesį į tai kokį būtent turinį animizmui suteikia protėvių kultas.
Dažnas lietuvis nėra pamiršęs vis dar šventos vėlės sampratos (mes prisimenama savo prosenių vėles per kalendorines šventes – Vėlines, Kūčias, Velykas ir kt.) tačiau retas gali aiškiai sau pačiam apibrėžti tą vėlės sampratą. Dažniausiai šių dienų lietuvis įsivaizduoja vėlę (mirusiojo dvasią) esant kažkur danguje ar panašiai – nepasiekiamoje gyviesiems erdvėje, kurioje gyvena Dievas ir dorieji protėviai. Kaip bebūtų keista tačiau šis požiūris yra atsiradęs ilgainiui veikiant mūsų protėvių pasaulėjautą krikščioniška ideologija.
Įsigilinus į mūsų protėvių tikėjimus mes matome truputi kitą vėlių pasaulio vaizdinį. Mūsų tautosakos palikimas, o tai ne kas kitą kaip “valstiečių religijos” lobynas, byloja veikiau priešingai. Vėlės nėra nei nepasiekiamam danguje, nei juo lab požemiuose. Vėlės – šalia mūsų, visuomet pasiekiamos savo artimųjų žodžiui, bei linkusios padėti jas prašančiam ir gerbiančiam. Kur gi tuomet kreipti tą prašymo žodį? Senoji tradicija, gausybė giesmių, pasakų ir žodžiu perduodamų iš kartos į kartą tikėjimų teigia vieną ir tą patį – vėlių buveinė yra pati Gamta, o tiksliau – žmogaus veiklos nepaliesta, tokia kokia yra Dievybės sukurta ir kurioje ji reiškiasi. Byloja mūsų protėvių tikėjimas, kad gyvena vėlės ne už jūrų marių, o jūrose ir mariose, ne padebesiais, o padebesių klajūnuose – paukščiuose ir žemės vaikaičiuose – ypatingai gyvatėse, žalčiuose, rupūžėse. Vėlės nužengia į medžius, nusileidžia ant akmenų. Vėlė iš mirštančio žmogaus paukščiu ar vabalėliu išlekia, ją galima regėti. Visa tai itin seni mitiniai vaizdiniai paveldėti iš senosios Europos, t.y. iš animistinės pasaulėjautos kultūros.
Vėlgi, kokį gyvenimo ir mirties ciklo vaizdinį yra išsaugojusios pasaulio religijos stačiusios savo bokštus ant animizmo pamato? Tas vaizdinys tai sielos kilmė iš dievo ir sugrįžimas dievop. Amžino mirties ir atgimimo ciklo vaizdinys, kuriame pagal gamtos įstatymus gyvenusios būtybės gauna teisę naujam atgimimui, o juos pažeidusios - sunaikinamos, kaip nepateisinusios lūkesčių - esminis animistinės pasaulėjautos vaizdinys iš kurio “evoliucionavo” visų pasaulio religijų centrinė doktrina.

Gamta - Didžioji Deivė Motina?

Vienas pagrindinių animistinės pasaulėjautos bruožų - Deivės Motinos vaizdinys. Kaip, kad animistinė pasaulėjauta yra pati seniausia žmonijos religijos forma, taip ir Motina Deivė yra pats seniausias religinis vaizdinys atsekamas nuo pat ankstyvojo paleolito laikų (o tai - daugelis šimtų tūkstančių metų). Seniausias mūsų kraštų religinis vaizdinys minimas rašytiniuose šaltiniuose vėlgi yra Motina Deivė. Tai romėno Tacito I m. e. amžiaus žinios apie tai, kad aisčiai garbina Dievų Motiną. Lietuviai kaip ir indėnai ir daugybė kitų, archainių kultūrų, išlaikė labai senovinį vaizdinį, kad žmones gimdo ne žmonės, o pati Žemė. Tai matyt labiausiai vykęs iš visų mįslės apie vištą ir kiaušinį sprendimo būdų. Iš tikrųjų - visi mes esame pagimdyti Žemės, į Žemę ir sugrįžtame ir visiškai nesvarbu kada tiksliai ir kaip tiksliai tai įvyksta. Svarbu, ką mes nuveikiame tame laiko tarpe. Šis vaizdinys išlikęs ir slavų gentyse - Мать Сыра Зэмля. Mums giminingų latvių mituose ypatingai ryškus Motinų kultas - Miško motina, Vandenų motina, Vėjų motina, Vėlių motina ir t.t. Mūsuose dažni posakiai apie tai, kad Žemė nepriima, kad Žemė atsivertų, prarytų, byloja apie senovinius mirties vaizdinius. Tai ne kas kitą, o mūsų dienas siekianti animistinės pasaulėjautos tradicija. Tai, kad I a. (o tai jau geri 3000 metų senosios Europos tradicijos maišymosi su indoeuropietiškąją) centrine religine figūra minima Dievų Motina (turint omeny romėnų smulkmeniškumą ir sinkretizmą abejoti šia žinia neverta) reiškia, kad indoeuropietiškoji tradicija nepaveikė buvusio turinio esmės ir tiesiog prie jo prisitaikė atnešdama naujus, patriarchalinės visuomenės vaizdinius, bei religinius simbolius.
Deivės Motinos vaizdinys niekur nedingo ir veikiamas kitos, itin destruktyvios, įtakos - krikščionybės. Ilgainiui jis virto unikaliu reiškiniu, atgimė Marijos Dievo Motinos kulto pavidalu, kuris atnešė Lietuvai netgi Marijos žemės vardą. Nes iš esmės mūsų krašto krikščioniškoji tradicija savo struktūra, bei ypatumais kur kas labiau primena Vudu, Santeria1 ar lotynų Amerikos indėnų išpažįstamas katalikybės formas, nei “klasikinę” Vatikano katalikybę. Turiu omenyje ne tai kas vyksta bažnyčiose ar kunigų kalbose, o tik tai kas vyksta žmonių širdyse, kaip jie priima ir suvokia religiją, kokiais vaizdiniais ji reiškiasi už bažnyčios ribų. Nes būtent žmonės, o ne dvasininkai suteikia gyvybės, bet kuriai religijai. Jos esmę sudaro žmonių pasaulėjautos ypatybės, o ne bažnyčios dogma. Tai aiškiai suvokė ir 16 - 17 a. misionieriai, naikinę, bet kokias senosios pasaulėjautos apraiškas Lietuvoje, tačiau netgi jų, valstybiškai sankcionuota veikla, nepavyko jos sunaikinti. Tiesiog ilgainiui ji “pasislėpė” - iš viešo gyvenimo (kaimo bendruomenės lygmenyje) pasitraukė į privatų (šeima, uždaras ratas, slaptos žinios).
Neverta minėti, kad krikščionybė tai tik agresyvaus sinkretizmo2 dėka įsigalėjusi religija - tai moksliškai įrodytas faktas. Kad jos funkcionieriai savo konfesijos

1    Vudu dar kitaip Voudun – senųjų Afrikos tikėjimų ir krikščionybės šventųjų kulto mišinys
susiformavęs vergovinėse Karibų jūros kolonijose. Neseniai įteisinta kaip tradicinė religinė konfesija.
Santeria – panaši Meksikos pakrantės religija turinti daug burtininkavimo elementų.
2    Sinkretizmas tai toks procesas kuomet vienos religijos ar kultūros elementai yra asimiliuojami kitos ir
tokio proceso rezultatas yra fundamentalių tų religijų ar kultūrų principų ir bruožų pakitimas.

istorijoje neigia, bet kokį galimą sinkretizmą – taipogi faktas. Dėl šių faktų nesuderinamumo, krikščionių bažnyčios istorija tai nesibaigiantys paradoksai. Todėl Deivės Marijos kultas savo esme nėra krikščioniška tradicija, o buvo įtrauktas į dogmą tik tam, kad jo dėka būtų įmanoma suvaldyti mases, kurioms gamtos šventumo sunaikinimas, mirties sampratos priverstinis keitimas ir kiti dvasinio gyvenimo prievartavimo būdai buvo itin nepriimtini.
Pripažinimas to, kad lietuviška katalikybė tai visų pirma Deivės Motinos garbinimo tradicija, bei visos eilės šventųjų (perrengtų krikšto marškiniais dievukų) kuriuos protestantai atvirai vadino pagoniškais dievais, reikštų, kad lietuviai toliau garbina Motiną Deivę ir jos palydovą, “žvėrių viešpatį”, mirštantį ir atgimstantį kaip pati gamta, istorijos eigoje “subyrėjusį” į daugybę dievukų ar įgavusį Rūpintojėlio pavidalą, kurio vaizdinys siekia pačius seniausius laikus. Tai reiškia, kad senoji lietuvių religija išsaugojo iki-indoeuropietiškos animistinės pasaulėjautos turinį ligi šių dienų ir jis gyvas ne kaip muziejinė, o gyva religinė tradicija. Šis turinys yra bendras visame pasaulyje, ar tai būtų žemaičiai, ar navahai, ar jaruba.3 Šio turinio esmė yra pagarba gamtai ir gyvensena ją tausojant, o ne kovojant su ja ir ją naikinant. Šio turinio kertinis požymis – Deivės Motinos vaizdinys.
Taigi priartėjome prie to ką derėtų vadinti animistinės pasaulėjautos pagrindine dievybės raiškos forma. Deivė Motina ir yra – gamta, per kurią pasireiškia visą apimanti dievybė – Gyvybė. Pagarba gamtai yra senosios tikybos esmė, prasmė ir tikslas. Galima sakyti, kad gamtosaugos būta ne atskiro visuomenės reiškinio, o savaime suprantamo dalyko, esančio religijos srityje. Nusižengti gamtosaugos normoms būta tas pats kas nusižengti prieš dievybę. Mūsų protėviams buvo savaime suprantama, kad gamta nėra kietmetriai medienos, tonos grybų ar trofėjaus kilogramai. Gamta tai visų mūsų Motina. O suvokti ją taip klaikiai – sveriant, tai tas pats, kas vertinti savo motiną pagal tai kiek pieno litrų ji pagamino jums išmaitinti.

Gamtosauga – animistinės pasaulėjautos atgimimas?

Gyvybės matymas visame kame – pats gamtosaugos pagrindas. Ir jis randasi iš animistinės pasaulėjautos, kuri yra visų pasaulio religijų Motina. Taigi gamtosauga ir religija yra vieno medžio vaisiai. Dar daugiau – sugražinus gamtosaugai sakralinę reikšmę, galbūt sugrįžtu sakralinė reikšmė ir religijai, kuri tarsi dėl išorinio spindesio paaukojo esmę, atsidavė materializmo ideologijai. Užmiršus KAS yra dievybė, suteikta teisė ją niokoti mainais į valdžią – štai kas yra šių dienų religijos esmė. Būtų naivu teigti, kad gamtosauga tai siaura ir tik mokslininkų aptarnaujama sritis. Gamtosaugos reiškinys kyla iš žmogaus dvasios, yra tos dvasios išlikimo garantas, bei jos penas. Mūsų tautoje tai ypatingai ryšku, tačiau vis labiau nyksta veikiant materializmo epidemijai. Dar naiviau manyti, kad gamtosauga tai savotiška visuomenės materialinių gėrybių, kurioms nihilistiškai priskirta gamta, apsaugos struktūra. Tai pasenęs, sovietinis mąstymo modelis. Nes šiandiena vis aiškiau darosi, kad gamta turi būti saugojama ne dėl to, kad visuomenė turėtų iš jos naudos, o visų pirmą dėl to, kad ta visuomenė išliktų. Ir tai yra pasaulinio masto problema.
Gamta turi būti saugojama ne žaidžiant politinius žaidimus, o realiais veiksmais siekiančiais ieškoti būdų kaip kiek įmanoma sumažinti civilizacijos poveikį gamtai, bei atstatyti jau sunaikintus jos resursus. Ir būtent tam turi būti panaudotos visos

3 Navahai – Š. Amerikos indėnų gentis; Jaruba – Afrikos gentis, kurios dauguma buvo išgabenta į Karibų plantacijas.

visuomenės materialinės gėrybės; atėjo metas gražinti skolas. Ekologinė katastrofa tai tokia piktoji Deivės forma, nuo kurios nepavyks atsipirkti.
Šiandien Lietuvoje susiklostė groteskiška situacija – vis dar gyva sovietinė gamtosaugos, tarsi gamtos gėrybių sandėlio vedėjo, samprata ir vis stipriau skverbiasi vakarietiškoji – taip vadinamos konservacijos samprata. Šis terminas reiškia vieną – žmogaus veiklos poveikis gamtai turi būti kiek įmanoma mažinamas ir gamta turi būti palikta tokia kokia yra per amžius, leidžiant jai tvarkytis pačiai, be žmogaus įsikišimo. Tai ne kas kitą kaip senosios šventojo Gojaus sampratos atgimimas. Juk gojaus vaizdinys jokiu būdų nebuvo primityvaus proto sudievinti miškai; tai labai racionalus, sakraliai pagrįstas gamtosaugos aktas. Mūsų protėviai, taip vadinami “primityvūs pagonys”, daug blaiviau suvokė kas yra svarbiausia tam, kad gamtos resursai pastoviai atsinaujintų.
Šiandienos atsakingi asmenys dažnai yra kur kas labiau primityvūs savo sprendimuose diktuojamuose tik asmeninių, laikinų kaip snaigė, materialinių sumetimų. Netgi kuomet tokias išvystytas medžioklės tradicijas turinti šalis kaip Didžioji Britanija uždraudė medžioklę, mūsų medžiotojai vis dar gieda seną dainelę apie tai, kad jie vieninteliai saugo gamtą. Kol kas jie vis dar taip pat kaip ir akmens amžiuje konkuruoja su plėšrūnais dėl teisės medžioti žolėdžius, bei šeria gyvūnus tam, kad juos atėjusius paėsti nušautų. Žmogus niekuomet neužims plėšrūno vietos. Jis turi būti savo vietoje.
Tikras gamtos mylėtojas, kokiu dedasi visi medžiotojai turėtų paaukoti Motinai Gamtai savo klaikų užsiėmimą, kuomet ji rimtai svarsto mūsų sunaikinimo galimybę. Kiekviena tokia auka daug ką pakeistu, prisidėtų prie galimybės atstatyti neišsenkantį gyvosios gamtos šaltinį, bei atitolinti mums visiems gresiančią katastrofą. Keista girdėti nuomones, kad gamtą atkurti galima greičiau nei, kad ji buvo naikinama. Ji vis dar ir dar didesniu tempu naikinama. Todėl ir medžiotojui šautuvą, ir valstybei kirvį, reikėtų pakabinti ant sienos “bent” kokiems 500 metų. Juk tai labai privatus, sielos reikalas.
Pagarba gamtai, jei yra tikra, neapsimestinė, pagarba dėl pagarbos, o ne naudos tos pagarbos vardu ieškant, yra tarsi meilė, kuri būdama tikra visuomet yra tik meilė dėl meilės, nelaukiant jokios naudos ar būtino atsako. Žmogus myli nes negali kitaip. Taip pat žmogus, kuris tikrai gerbia gamtą taip jaučia, nes tiesiog negali kitaip. Ir tai yra pats tikrasis garbinimas – ne keliaklupsčiavimas, kokiu mūsų protėvių gamtmeldystę įsivaizdavo svetimšaliai, pripratę prie jiems daug šimtmečių prieš tai įdiegto keliaklupsčiavimo savo bažnyčiose, bei paniekos gamtai. Žmogus jaučiantis tokią tyrą pagarbą, meilę, gamtai, anksčiau ar vėliau savaime, niekieno apart šios pagarbos pajautimo neskatinamas, ima jausti pagarbą ir savo Tėvynei, savo krašto žmogui, savo krašto žmonių tradicijoms ir istorijai. Reiktų naujai atrasti animizmo prasmę, žvelgiant per šios dienos progresyvaus mokslo ir filosofinės minties prizmę. Netgi gamtos mokslų gyvojo pasaulio vientisumo idėja taipogi turi paralelių su Didžiosios Dvasios idėja. Animistine pasaulėjauta persmelkta visa lietuvių tautos dvasios kultūra, ji yra jos savitumo garantas. Atimk iš lietuvio gamtos pajautimą ir viskas - jis jau jos priešas, parazitas. Dar po kiek laiko imama kratytis ir savo tautos kultūros. Kiekvieno žmogaus asmeniškai suvokta animizmo samprata ypatingai svarbi gamtosaugai. Ji suteikia jai daug gilesnį, sakralinį – šventą turinį. Nes be gilesnės pajautos gamtosauga virsta tik susitaikėliška gamtotvarka, kreipiama reikiama linkme gamtą “pagerinti” siekiančių ar žinančių geriau už ją, ko jai iš tikro reikia. Dvasinis turinys gamtosaugai būtinas, nes tam, kad jos veikla neštų realią naudą gamtai žmogus turi būti dvasiškai, o ne materialiai orientuotas. Be gilesnio turinio, metaforiškai šnekant, gamtosauga tėra valstybinė, o turėtų būti – kiekvieno mūsų dvasios institucija.
Šiandien dažnai itin spekuliuojama senosios pasaulėjautos vardu, mėginama ją pateikti lyg kokią naują atrakciją, visa nesirūpinant jos esmės atskleidimu tiems kam ji yra tokia pat aktuali kaip ir prieš tūkstantį metų t.y. prieš tūkstančius metų šioje žemėje gyvenusių, palikuonims. Tačiau dar nykesnis požiūris – kai kurių mokslininkų ( ir tai labiausiai liūdina, nes kas dar jei ne inteligentija gali padėti mūsų žmogui vėl atrasti senąją pasaulėjautą ) noras regėti senojoje tikyboje tai ką taip norėjo priversti visus regėti kryžiuočių kronikininkai – kruvinus aukojimus ir naivią stabmeldystę, “žalčius ir burtus”.
Norisi tikėti, kad šios pajėgos neįveiks senosios lietuvių pasaulėjautos esmės ir turinio, gyvybiškai svarbaus kiekvienam ir visiems – pagarbos gamtai ir tūkstantmečiais nugludinto, gyvensenos santarvėje su pasauliu, kodekso. Tai yra nekintama pasaulėjautos ašis, aplink kurią sukasi įvairios laikmečių formos ir įvykiai, kuriems lemta keistis ir evoliucionuoti. Ir tai kas kadaise turėjo vienokias išraiškos būsenas, šiandien atgimsta visai kitame pavidale. Taip kaip ir Deivė Motina atgimė Marijos pavidalu ir galbūt vėl naujai atgimsta pasaulinės Gamtosaugos idėjos pavidalu - naujos XXI a. religijos su pačiu seniausiu turiniu, siekiančiu prabilti į kiekvieno mūsų tyrą, tačiau prišnerkštą ir išdraskytą kaip Lietuvos miškai, sielą.

Antaviešė 2004 12 04

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (48)
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Jei lipti laiptais ne sunkiau, nei jais leistis, tai - jaunystė, jei leistis ne lengviau, nei kilti, tai - jau senatvė.
Pšekrujus
Forumas
HS Forumo taisyklės
(127673 pranešimai)
paskutinis 2017-05-23 21:51:03
Bendrieji sveikatos klausimai
(41 pranešimai)
paskutinis 2017-05-04 22:58:21
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(17275 pranešimai)
paskutinis 2017-05-23 23:19:37
Naujausi komentarai
Elleutimb
2017-05-24 08:50:22

ookuyezequkoe
2017-05-24 08:50:00

JustEnliff
2017-05-24 08:48:57

Roberensubs
2017-05-24 08:48:41

esukqomuoz
2017-05-24 08:47:33

aoviwedomifa
2017-05-24 08:47:04
The cheapviagra.com freshwater...

umwusiku
2017-05-24 08:45:38

afuqoaganu
2017-05-24 08:44:59

JustEnliff
2017-05-24 08:44:11

iyocenajizuji
2017-05-24 08:42:20

ubdohur
2017-05-24 08:42:00

ifuruxeweyo
2017-05-24 08:40:36

aroayiquxo
2017-05-24 08:40:15

JustEnliff
2017-05-24 08:40:05

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės