"Žmogaus biologija ne tik mokslinė disciplina, tai greičiau natūralus
  žingeidumas apie vieną iš įdomiausių gyvūnų mūsų planetoje"               
                                                                                                                                                       Peter Medovar

Kas gimdo kultūrą, arba ką gimdo kultūra? Ar kultūra gimdo „gėjizmą“, ar „gėjizmas“ gimdo kultūrą? Retas kuris nesutiks su teiginiu, jog mūsų kultūros feminizacijos, seksualinių reikalų liberalizacijos procesas įgauna vis didesnį pagreitį ir kitaip negu griaunamąja, šios jėgos  vadinti negalima. 

       Mane versdavo, pats aš nenorėdavau. Kartais švelniau, kartais grubiau baksteldavo nugaron ir aš jau žinodavau – laikas klauptis.  Vienintelis pliusas šioje man primestoje prievolėje  tai, jog būdavau  daugiau nei  tikras, kad  nebūsiu mamos, arba tėčio  baudžiamas dėl išterliotų  savųjų kelnių. Bet  tuo pačiu  būdavau  visai tikras   dėl bausmės, kurią  užsitarnaučiau pagarsinęs savo ketinimus mintyse  po komandaos  „klaupkis“. Kada aš žiūrėdavau į gipsinius pageltusius  Kristaus kojų nagus  (pasirodo, bučiniai geltonspalviai), man visada kildavo noras kažkokiu tai būdu tuos nagus niekam nematant nulakuoti raudonu laku (mano mama tokio lako turėjo). Sutikit, juk kiekvienam turėtų būti žymiai maloniau bučiuoti lakuotus raudonai, nei kažkieno nubučiuotus geltonai...Nepadoru  vyriškiui  lakuoti nagus?  Kiltų skandalas jei nulakuočiau kažkieno  gipsinius nagus?  

     Mergaitė augo viena darnioje katalikybę išpažįstančioje,  pasiturinčioje   šeimoje. O turint mintyje, kad  šeima iš Šiaurės Amerikos provincijos, abejonių dėl tikros katalikiškos moralės  neturėtų kilti niekam, manau. Pabrėžiu – pasakojama istorija autentiška. Meilės vienturtei  ne tik  kad netrūko, jos būtų užtekę dar visam tuzinui  vaikų. Nuo pat mažumės mergaitei  buvo skiepijamas princesės sindromas. Kuriam vaikui nepatiktų  toks titulas? „Princesė“ sulaukė pilnametystės, arba kitaip – to brandaus amžiaus kada gamta  pradeda dalinti „poravimosi bilietus“.  Minimai herojai  dabar jau  netoli penkiasdešimties.  Ji  su nostalgija pamena tuos laikus kai  ją mergino gan daug šaunių vaikinų, deja tarp pastarųjų  nepasitaikė nė vieno princo, kurie būtų verti mūsų princesės rankos.  Ji nenorėjo tekėti už gaisrininko, arba policininko, jai netiko gražuolis sportininkas majoro sūnus, jai nebuvo mielas  ir visų miestelio merginų  numylėtinis  gan žymaus Amerikos  skulptoriaus sūnus. Dėmesį  mūsų  šios autentiškos  istorijos herojai  vyrukas rodė neeilinį, mat mergina buvo daugiau nei patraukli. Kas iš to? Juk jis buvo be titulo.  Jokios panikos -  istorijos finalas ne toks jau ir liūdnas kaip  galima būtų tikėtis. Kai  gyvenimo nugyventi  laimingai nebepasiseka, belieka jį nugyventi...madingai.  Princesė, vedina  naujųjų krikščioniškųjų moralės mados normų,  sumetė skudurus (karališkuosius) su kita panašaus likimo princese.  Gi pats su šypsena bandau prisiminti tuos savo vaikystės metus prie ąžuolinių bažnyčios   durų su šalia jų priglaustu Kristumi ant kryžiaus...kaip aš tada bijojau, kad niekas neperskaitytų mano minčių apie raudonąjį laką... Tada žodžio „novatorius“ aš dar nežinojau...

    Ar laimingos tos abi princesės, ar patiria jos  tik tą dievo  žmogui dovanotą  meilės žaidimo  sprogimo palaimą? Neklausiau.  Bet žinau -  abi augina po dvi kates. Katės madingos irgi – kokybiškai sterilizuotos – jokių rūpesčių....

     Kultūra atlieka savo misiją. Sąvoka „evoliucija“ įnirtingoje kovoje su sąvoka „misija“. Kas  nugalės? Misija mūsų dabartinės kultūros pavidalu, ar  sveikas protas....Jau smarkiai nelygios jėgos abiejose fronto pusėse....

    Dedam beisbolo lazdas į šoną  ir bandom aiškintis. Aiškintis apie vieną  skaudžiausių  mums  skirtų dievo bausmių – homoseksualizmą. Nors dažnas galvoja visai priešingai....kažkas tai įvardina ir „dovana“.

    Instinktas, refleksas, dėsnis, poreikis....šios sąvokos  absoliučiai svetimos  įstatymams, kuriuos  kuria religijos,  valstybinės institucijos, ar kitokie bendruomenių dariniai. Taisyklių kūrimas  sąlygojamas  tos kultūros, arba evoliucijos laikmečio  fazės, kurioje  esame mes, jie, jos, jūs  bei ....trečiosios  lyties legionas (gretos gi pastarojo didėja  ženkliai)... Visai neatsitiktinai ir staliaus – dailidės vardas mano istorijose dažnai  minimas ne dėl tuščio šmaikštumo – šis simbolis, ar kada buvęs tikras konkretus asmuo (visai nesvarbu)  ir yra tas „betonuotojas“, išliejęs  pamatą  mūsų dabartinei kultūrai, kurią įvardinu „Judaistiškai krikščioniškąja“. Taigi,  įstatymas sako, kad pradėti  reikia nuo aštuoniolikos, na geriausiu  atveju – nuo šešiolikos. 

Bandome kiekvienas sau užduoti paprastą klausimą (būkim nuoširdūs) – kada, arba kokio amžiaus būdami pirmą kartą susidomėjome priešinga lytimi? Manau, tai būtų apie penktus, šeštus gyvenimo metus. Kada pirmą kartą tiek sąmonę tiek kūną „žnybtelėjo“ pirmasis „kutuliukas“ išprovokuotas pagrindinio instinkto? Tai galėjo būti apie septintus aštuntus (vėliausiai) metus. Ir tai įvyko tada, kada žodis „seksas“, arba „sueitis“  buvo absoliutus tabu iš suaugusiųjų pusės tiek mergaitei, tiek berniukui. Tokio amžiaus vaikui sekso, arba sueities kultūros reikalai buvo tiesiog  „uždemonizuoti“, arba „užbetonuoti“.  Vaikas auga, bręsta, vis didėjantis,  bei besikaupiantis seksualumo energijos  užtaisas spaudžia  tiek sąmonę tiek kūną.  Gi,  turint mintyje išskirtinį homo sapiensų kaip rūšies seksualumą, visai nesunku įsivaizduoti  tą  seksualios energijos kiekį bei jos poveikį,  besikaupiantį jauname žmoguje   ištisus 8 -  10   metų be teisės  būti „išsprogdintam“ – drąsiai galima daryti analogą su butelyje uždarytu džinu, mat pagal nustatytas „įstatymo“ , „moralės“,“ padorumo normas“ sueitis leidžiama tik sulaukus pilnametystės, arba kitaip – brandaus šiam aktui  amžiaus (geriausiu atveju 16 - os, bent jau to pageidautų didesnė dauguma tėvų - gimdytojų ). 

Gal  šis fenomenas įves kiek daugiau aiškumo ir pedofilijos klausimu?  Ar  tam legiono nariui pedofilui  jam tinkamu ir jam dėkingu  metu  labai jau sunku  suvilioti vaiką ar paauglį  sueičiai, kada gausiai sukaupta vaiko vidinė  seksualinė energija rėkte rėkia varoma lauk?  Ar  labai jau makabriškai skamba  tos istorijos apie mergaičių, berniukų  pensionus, internatus ir kitokio pobūdžio izoliuotas  vietas, kuriose ilgesnį laiką prabūna vienos lyties mažosios asmenybės,  turinčios  puikius šansus  tiems „nekaltiems“ seksualiniams  žaidimams, kurie kaip tik ir atveria  kelią į  trečiosios lyties legiono gretas, turint (dabar jau žinom) mintyje kunkuliuojančią tą vidinę seksualinę energiją? O gal  ir tas pats minėtas tekste   pedofilas  yra aukščiau  padėstytos    schemos darinys – rezultatas, gal ir jam teko augti darnioje, griežtas moralines normas išpažįstančioje šeimoje, gal ir jis gavo pirmąsias pamokas tenkinti pagrindinį instinktą kokiame nors Oksfordo koledžo  berniukų bendrabutyje?  Tai savotiškas užburtas ratas, vis smarkiau beįsisukąs ir natūralu – su vis liūdnesnėmis pasekmėmis, deja.  Statistika skelbia – homoseksualų  gretos gausios ypač tarp aukštesnio intelekto žmonių tarpo.

Natūralu. Gi pastarieji užauginti  bei  išauklėti šeimose išpažįstančiose   tobulesnes, griežtesnes (?)  moralines normas . Po šių eilučių persižegnojau tris kartus... kaip dėdė flagmanas Juzė betonuotojas mokė.... Gal dėl to ir neturėtų taip smarkiai stebinti taip dažnai  homoseksualų ir feminizmo lyderių, mažumų tolerantų  metamas koziris apie tik „žydriems ir žydroms“ būdingus talentus bei našią ekonominę – socialinę – meninę ir neretai – politinę, dar daugiau (progresas) – dabar jau net gi ir religinę...(?) veiklą. Juk šie žmonės gavę gerą estetinį auklėjimą, išsilavinimą įvairiose srityse, ir jau kaip buvo minėta – šių žmonių vaikystė, paauglystė prabėgo griežto moralinio auklėjimo rėmuose...(daugelis koledžų, universitetų kaip tik ir praktikuoja izoliuotas vienalytes bendruomenes studijų metu).

Sunkiai šioje vietoje apsieisime be trumpo pasisvečiavimo pas etologus. O štai vienas pastarųjų eksperimentas įveda dar šiokių tokių aiškumų į gvildenamą temą.

Grupė ką tik gimusių šimpanzės patinų ir patelių (artimiausi žmogaus primatai)  buvo auginami iki pilnametystės, arba seksualinės brandos izoliuotoje aplinkoje po vieną. Kada  suaugusius patinus, pateles išleido į bendrą aplinką, jie absoliučiai nesiorientavo seksualiniuose dalykuose, tiesiog matydami pateles prieš save  - anos refleksyviai  instinktyviai išlenkę nugaras bei rodydamos savo sėdmenis „viliojo“  patinus,  „jaunikiai“ gi,  vedini įgimto poravimosi instinkto, absoliučiai nebesusigaudė ką reikia daryti – kažkurie iš jų savo kūnais tik trynėsi į pateles ir masturbavosi, dar  kiti darė tą patį nesirinkdami lyties – trynėsi prie patinų, beje, gal analizuojant šio eksperimento detales, neturėtų labai stebinti ir tarp mūsų – žmonių randąs vietos...“darbščiųjų rankų būrelis“?  Eksperimento dalyviai taip ir nebesugebėjo sukurti savo „šeimų“ ir turėti palikuonių. Analogiški rezultatai buvo gauti ir tada, kai   patinai buvo laikomi neizoliuoti nuo kitų patinų, kaip ir pateles, irgi (patinai kartu, bet atskirti nuo kartu laikomų patelių). Rezultatų bendras reziume: beaugančiam , besivystančiam vaikui (šimpanzei) būtina nuo pat vaikystės daug bendrauti, žaisti grupėje (bendruomenėje) tiek su savo, tiek su priešingos lyties atstovais. Tik per harmoningą gyvenimą normalioje bendruomenėje ateina normalus, sveikas aplinkos pažinimas. „Žaisti“ nepainioti su „santykiauti“.

     Iki dabar daug kur pasaulyje vis dar praktikuojamos tik mergaičių, arba tik berniukų mokyklos. Gal šių prestižinių mokymo įstaigų šalininkai dažniau pasižvalgę po etologų  valdas, imtų keisti savo poziciją vienalyčių bendruomenių (tegul ir laikinų) klausimu? Kažin ar taip atsitiks, mat etologija jau smarkiai nepopuliari ir kas ten žino – gal netgi ir neparanki – juk galime  likti be „kultūros“  flagmanų.

      Legiono nariai  neturi šeimų, tad tuo pačiu jiems nebereikia eikvoti energijos (rūpintis) šeimos institucija, kas, tarp kitko, atima ir laiko gana daug. Iš to seka  logiška išvada – visą  fizinę – dvasinę energiją  galima skirti visuomeninei – ekonominei – kultūrinei ir netgi politinei - religinei  veiklai, iš ten gi ir atitinkami rezultatai, bet bandyti visus šiuos nuopelnus priskirti homoseksualizmui kaip unikumui, arba daryti iš to priežastį – rezultatą... būtų...na, mažų mažiausiai primityvu. Visai vietoje būtų galima pacituoti kažką iš liaudies folkloro šia tema:

Pacientas daktarui:

– Gydytojau, man regis aš gėjus
– Tikriausiai, jūs dailininkas, arba skulptorius?
– Ne
– Tai gal jūs mokslininkas, arba dizaineris, o gal rašytojas?
– Ne
– Tai kokia gi jūsų projesija, kuo užsiimate?
– Santechnikas aš...

Koks gi tu gėjus, po paraliais,..“pydaras“ tu paskutinis....

Kiek ciniškai skamba, bet tiesos tame yra, manau. Peršasi logiškas klausimas – kas geriau – ar būti intelektualiu gėjumi (leisbijiete), ar nepraustaburniu kvailiu heteroseksualu? Į šitą klausimą, manau tiksliausiai atsakytų šių ką tik minėtų dviejų žmonių kategorijų (orientacijų)  gimdytojai....visai nepriklausomai nuo savo bendro išprusimo, bei tolerancijos mažumoms (kol kas, vis dar „mažumoms“...)

Dažnas, paskaitęs tekstą iki šios vietos, užduotų daug klausimų. Bandysiu juos spėti ir, tuo pačiu  atsakinėti.

   Juk „seksualinio švietimo“ informacijos nors vežimu vežk – kada tik bepaliestume distancinį pultą, „didysis mokytojas“ -  ekranas kriokliu ima pilti erotiką bei seksą, beje, homoseksuali info jau stojo į visai legalią kovą su heteroseksualia šiame fronte. Deja – jokios švietimo funkcijos ta medžiaga neatlieka. Ji atlieka visai kitą – tai tik dirginimo funkcija. Smegenys gauna informaciją, sąmonė ją apdoroja bei siunčia kiek žemiau į klyno zoną. Štai ir visas „švietimas“, o tiksliau tik paklausi ir brangiai parduodama prekė orientuota į visas vartotojo amžiaus grupes.  Nuoseklia, vaikams suprantama bei prieinama forma  seksologijos pagrindai turėtų būti privalomos disciplinos jau nuo pirmos klasės (ir dar anksčiau) vis keliant su metais supratimo kartelę.

Kaip jau ir buvo minėta, seksualinės energijos užtaisas turi didžiulę jėgą ir, jei vaikui paaugliui nebus padedama su tuo tvarkytis (suvokti šio reiškinio esmę), rezultatas liūdnas -  anomalijos ateityje neišvengiamos. Panašiai  kaip kad   tas vis „kaitinamas puodas“ bebūtų uždarytas sandariai, spaudimo gali ir nebeišlaikyti, o tada  jau pasekmės tragiškos. Juk niekam nėra paslaptis – įtempti tėvų  paauglių santykiai atitinkamu vaikų brendimo metu. Paprastai tai įvardinama „sunkus amžius“. O kodėl jis sunkus? Kodėl tas „sunkmetis atneša tiek skausmo, ašarų ir gan dažnai tikrų tragedijų? Atsakymai šiame tekste jau yra...Tik tobulas, teisingas bei profesionalus švietimas pajėgus „užasfaltuoti“ šią  vis labiau gilėjančią duobę, tik švietimo dėka galima tikėtis tobulos ir harmoningos asmenybės. Ar tokia asmenybė kam reikalinga? Čia jau visai kita tema reikalaujanti  atskiro priėjimo.

   Kitas labai populiarus klausimas – ar homoseksualumas įgimtas?  Dalis mokslo vyrų bando įrodyti, kad įgimtas. Deja, jų argumentai  nėra tiek svarūs,  bent jau man. Tie visi „hormonų žaidimai“, arba moters nėštumo metu patirti stresai sąlygojantys  orientacijos likimą ir t.t.  Statistikos duomenys – pvz, nustatyta, kad karo metais  gimdavo daugiau homoseksualių žmonių (?) Priežastis – moterų stresas nėštumo  metu (?) Nesiimsiu tvirtinti visu šimtu procentų, kad homoseksualumo įgimtumas neegzistuoja, tam reikia rimtesnių studijų bei visai atskiro straipsnio ta tema, kol kas bandau aiškintis padarinius mūsų kultūros rėmuose, apie genetikų darbo rezultatus gal kada vėliau.  Manęs tokie argumentai   kaip P.Čaikovskio fenomenas, neįtikina. Analizuojamas  klausimas – jei kompozitorius nebūtų buvęs gėjumi, pasaulis būtų sulaukęs šio talentingojo muziko kūrinių? Aš klausčiau kiek kitaip – ar visiems be išimties  privaloma žavėtis „Gulbių Ežeru“, bei glaudžiai balerūnų aptemptomis baltomis trikotažinėmis kojinėmis kojas bei sėdmenis su užakcentuotu bei paryškintu genitalijų  vaizdu? Baletą mėgstu, paryškintų vyro genitalijų...nebe. Čia tik mano asmeninė nuomonė, o ir spėju, Piotras Čaikovskis su išryškintomis balerūnų genitalijomis nieko bendro neturėjo, na...nebent jei choreografai  kiek konsultavosi su kūrinio autoriumi...

   Be jokios abejonės – berniuko vystymasis nesant šeimoje tėvo (patėvio) irgi sąlygoja ne retais atvejais orientacijos kaitą. Straipsnio formatas neleidžia išanalizuoti visų priežasčių – pasekmių, paliesti keli  kiek nestandartiniai (mano akimis)  šių aktualijų  klausimai.


   Spėju, daugeliui nėra paslaptis kalėjime naudojamas žargonas „gaidys“, arba „gaidžiai“. Tai silpnesniųjų, pažemintųjų, atstumtųjų kasta, tiksliau „stipresniųjų“ „zekų“ seksualinio tenkinimosi objektai. Neretais atvejais vyrų kalėjimuose „joms“ išmušami keli priekiniai dantys ( domino kauliukas įstatomas burnon ir vienu smūgiu „plastinė operacija“ atlikta) tam, kad nebūtų žalojamas (brozdinamas) penis „oralinio darbo“ metu „švariajam“.  Kalėjimo įstatymai labai griežti. Negalima netgi  liestis prie gaidžių asmeninių buitinių daiktų (puodelis , šaukštas ir t.t.), negalima  liesti ir pačių atstumtųjų, nes jie „nešvarūs“, jie tiesiog „pederastai“. Dėl šių priežasčių ir „merginų“ guoliai arčiau „parašos“ (tualeto) parinkti.  Minimalus fizinis kontaktas su gaidžio asmeniniu daiktu, ar su juo pačiu gali užtraukti gėdą, arba netgi priešiškumą iš kitų „normaliųjų“ pusės. Lieka atviras klausimas – kaip įvardinti tuos kurie atlieka analinį, arba oralinį lytinį aktą su pažemintaisiais  ir kaip tai  daroma nesiliečiant prie purvino „pederasto“?

    Belieka šį kiek padriką straipsnį užbaigti tuo, kuo pradėjau. Žmogaus biologija ne tik mokslinė disciplina, tai greičiau  natūralus žingeidumas apie vieną iš įdomiausių gyvūnų mūsų planetoje.       

Artūras Lingaitis