Apie projektą Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorienė Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
A.L
2010-01-24 14:14:45
Argumentai svarūs, bet žmogelis taip jau surėdytas – sunku jam atsisakyti....arba pradėti mąstyti. Atsisakymas nuo mob telefono prilygsta mirčiai (juk tiek daug svarbaus nesugebėtume pasakyti savo artimui...) Nors...drąsiai galėčiau teigti – laiką, kurį gautume atsisakę mobilių, galėtume skirti mąstymo treniruotėms. Vėlgi, dažnas perskaitęs šį straipsnį, netikės tuo kas sakoma, mat vidinė programa jau rėkia – PROPOGANDA. Bandau atkasinėti tiesą. Nemanau, kad straipsnio autorius užsiimtu atkalbinėjamu nuo žalingų ryšių formų, na nebent būtų kažkuo suinteresuotas. Pvz, būtų sumastęs kokią naują alternatyvią komunikacijos formą (pašto karvelių fermos idėja...) Prieš tris mėnesius savo nuosavomis akimis UK spaudoje skaičiau Londono miesto mero nuogastavimus apie artėjančio panepideminio kiaulių gripo katastrofiškus padarinius (?). O kad „tiesa“ būtų „tikresnė“, su didžiuliu susirūpinimu buvo keliamas klausimas apie sunkumus su mirusiųjų laidojimu – planuota apie 160.000 aukų (?) kaip minimum. Porą savaičių atgal svarbūs asmenys per UK TV kalba apie gripo panepidemijos blefą, mirčių skaičius neviršijo kiekvienais metais mirusių nuo paprasto gripo sakičiaus, Lietuvos daktarai kategoriškai atsisako skiepytis nuo gripo....(gal kartais žiūrėjo UK TV propogandą? Prieš porą sav?).......Esu labai patiklus, tikiu tuo ką man sako oficialiosios masinės info šaltiniai...ir tikiu tuo ko man jie nesako, nes žinau - didesnė tikimybė bus melo naudai, bet vistiek tikiu. Visi melagiai – ir gripas buvo, ir milijonai mirusių buvo (slepia, nes nenori panikos), dabar kiti meluoja, kad nebuvo...einu vaistų...dar šiandien nesiskiepyjau....

 1-1   
Rašyti komentarą >> Grįžti į straipsnį >>
 
Paieška
 
Kartą žmogus vėlai
grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis
netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu
tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu
uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino
jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom,
kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus
pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu
galėtum
man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų
kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo
kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą
dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis
tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti
tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis
išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti pinigų?"
Praėjo
kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: "Gal jam
iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs
niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau
buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog
guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė
tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai
pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
-Oi,
ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar
keliolika suglamžytų banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl
įsiuto. Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras,
ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.
-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų
turi? – nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau
dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. – Tėti, čia - lygiai penki šimtai.
Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo
ankstėliau – aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos
moralas?

Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra
per trumpas, kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui nelyg
smėliui išbyrėti tarp pirštų, nei mažos jo dalelės nepaskiriant tiems, kas iš
tikrųjų mus myli - patiems artimiausiems žmonėms.
Jei rytoj mūsų nebeliks,
mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš
tikrųjų didelė netektis, apie kurią bus prisimenama dar labai ilgai.

Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau
laiko nei šeimai.


Nežinomas autorius
Forumas
HS Forumo taisyklės
(1 pranešimai)
paskutinis 2008-11-21 07:45:38
Bendrieji sveikatos klausimai
(15 pranešimai)
paskutinis 2010-02-18 14:46:48
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(7 pranešimai)
paskutinis 2009-12-03 00:12:58
Animizmas
(1 pranešimai)
paskutinis 2009-11-06 11:06:02
Naujausi komentarai
Saulius2
2010-03-11 23:21:36

bandymas
2010-03-11 17:44:03

bandymas
2010-03-11 17:40:37

Prasymui
2010-03-11 16:38:37

Minčių yra:
2010-03-11 11:17:17

Prasau..
2010-03-11 10:57:17

egidijus
2010-03-11 10:13:40

Pakeleiviai
2010-03-11 09:50:49

Saulius2
2010-03-11 08:14:50

Rimvydas
2010-03-10 19:18:15

A.L - Raimiui
2010-03-10 12:51:43

Raimis
2010-03-10 10:38:50

skrendu
2010-03-10 09:41:34

L.A
2010-03-09 19:18:32

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2010 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal